Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, E. V. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendžiu priteista iš E. V. 1 463,28 Eur Klaipėdos teritorinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti, A. M. – 2 000 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, civilinių ieškinių atlyginimą išdėstant 24 mėnesių laikotarpiui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. V. nuteistas už tai, kad 2021-12-04 apie 2.30 val. lauke prie baro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė ne mažiau kaip tris kartus kumščiais A. M. į galvą, dėl smūgių A. M. aukštielninkas nugriuvo, tuo jam buvo padarytas kaukolės pamato lūžimas dešinėje, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir į galvos smegenų audinius kaktinių skilčių srityje, galvos smegenų sukrėtimas, veidinio nervo parezė, būklė po kraujavimo iš nosies, pakauškaulio lūžimas dešinėje, dešinės ausies būgnelio plyšimas, kraujavimas į ausies landą, likvoro tekėjimas iš ausies dešinėje, tai sukėlė nukentėjusiajam A. M. sunkų sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

7. BK 135 straipsnio 1 dalis numato, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą E. V. paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas E. V. žymiai mažesnę už sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis)), nuteistojo kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą E. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas anksčiau teistas už kitokio pobūdžio tyčines nusikalstamas veikas, teistumas neišnykęs, ne kartą baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 1–6), nevedęs, dirba. Įvertinęs šias nuteistąjį apibūdinančias ir kitas anksčiau minėtas aplinkybes, kartu atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nukentėjusiojo provokuojamą elgesį ir į sukeltas pasekmes, į teigiamai E. V. charakterizuojančius duomenis – nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, atsiprašė nukentėjusiojo ir šis jam atleido, pripažino tiek nukentėjusiojo, tiek Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius ir įsipareigojo atlyginti padarytą žalą, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant E. V. mažesnę nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę.

8. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam E. V. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų E. V. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį nuteistajam.

10. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojamas ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojamu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami klausimą, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto ir jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojamus arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020, 2K-210-697/2020). Galima būtų sutikti, kad nukentėjusiojo elgesys –galbūt šlapinosi viešoje vietoje – galėjo sukelti E. V. pasipiktinimą ir jis, kaipo nurodo, jį sudrausmino, tačiau, kaip matyti iš objektyvaus įrodymo byloje – vaizdo įrašo, jame užfiksuotos įvykio aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti nukentėjusiojo elgesį rizikingu. Vaizdo įraše aiškiai matyti, kad du jaunuoliai, praeidami pro lauke stovintį ir galbūt besišlapinantį nukentėjusįjį, trumpam stabteli ir galbūt kažką pasako (vaizdo įraše konflikto dalyvių pokalbio nesigirdi (girdisi kitų, greičiausiai, bare esančių asmenų komentarai), tačiau pats E. V. nurodo, kad sudrausmino nukentėjusįjį ir taip atkreipė jo dėmesį. Toliau matyti, kad jaunuoliai, praėję pro nukentėjusįjį, sustoja (ne šalia, atokiau) ir atsigręžę į jį stovi, nenueina (galbūt asmenys vienas kitam kažką sako (nesigirdi); vienas iš jaunuolių (kaip matyti, vėliau smurtavusių prieš nukentėjusįjį, t. y. E. V.) pakelia į viršų vieną ranką, po to abi, netrukus asmenys eina vienas priešais kitą, priėję lyg kažką aiškinasi, nukentėjusysis, nusimovęs kepurę mosuoja priešais kito vaikino veidą, šis lyg užsimoja, tačiau nesmūgiuoja, tada nukentėjusiajam jau einant atbulam, o vaikinams link jo, kitas vaikinas spiria nukentėjusiajam ir nors šis, kaip matyti, jau būdamas susierzinęs, jam jokių smūgių nesuduoda, smūgiuoja šiam veidą (girdisi moters komentarai: „čia jie nusiramino, nes aš pradėjau iš balkono šaukti, kad jie jo nemuštų, ir apsiramino jie šiek tiek, o paskui čia pradėjo realiai“, į vyro klausimą, ar atpažintų, nurodė, jog jaunuolis su kapišonu jam trenkė), po to nueina į šalį, tačiau netrukus grįžta ir toliau smūgiuoja nukentėjusiajam iš šis nukrenta. Tokiomis aplinkybėmis nukentėjusiojo elgesį vertinti kaip provokuojamą ar rizikingą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog byloje neginčijamai nustatyta, jog tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis įvykio metu buvo neblaivūs, todėl negebėjo situacijos vertinti visapusiškai, net ir menkiausias veiksmas ar žodis galėjo sukelti neadekvatų neblaivaus asmens atsaką. Nors nukentėjusysis, kuris galbūt šlapinosi viešoje vietoje ir tokiu savo nederamu elgesiu iššaukė pro šalį ėjusio su draugu E. V. nepasitenkinimą, jokių smurtinių veiksmų, kaip matyti iš vaizdo įrašo, neatliko, todėl E. V. smurtauti prieš jį, smūgiuojant kumščiu į ne vieną smūgį į veidą (galvą), kol šis galiausiai nukrito ant žemės, nebuvo jokio pagrindo. Atsižvelgiant į šiuos duomenis nukentėjusiojo elgesį pripažinti provokuojamu ar rizikingu nėra jokio pagrindo. Taigi nagrinėjamu atveju nekonstatuotina BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė – nukentėjusio asmens rizikingas ar provokuojantis elgesys – kaip nuteistojo E. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, kad pats nukentėjusysis pradėjo konfliktą ir ketino prieš jį, E. V., atlikti aktyvius veiksmus, kurių jis nelaukęs buvo priverstas gintis. Anksčiau aptartas vaizdo įraše užfiksuotas įvykio dalyvių elgesys nesudaro pagrindo pripažinti, kad konfliktą inicijavo nukentėjusysis, nes, kaip matyti, jis net ir po to, kai E. V. sudavė jam pirmą smūgį, jokių smurtinių veiksmų prieš jį neatliko, tačiau šis ir toliau tyčiniais valiniais veiksmais eskalavo konfliktą, suduodamas ne vieną smūgį nukentėjusiajam, kol šis galiausiai ne suduoto smūgių pargriuvo. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje jokia grėsmė E. V. nebuvo iškilusi, todėl nėra pagrindo ir pripažinti, kad jis nusikalto esant būtinosios ginties situacijai, kaip nepagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, juolab, jog ir pats E. V. savo kaltės neginčija, tik prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, taikant 54 straipsnio 3 dalies arba BK 75 straipsnio nuostatas.

11. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisingumo garantijos saugiklis, kurį teismai taiko, kai išskirtinės veikos aplinkybės eliminuoja teismui galimybę nusikaltimą padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę. Bausmės teisingumo principas – vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kurios lemia, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Pažymėtina, kad teisingumo principas reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2012).

12. Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti apeliantui E. V. švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje, nes jokios išimtinės aplinkybės, kurios mažinančių E. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kurios patvirtintų, jog sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nagrinėjamoje byloje nenustatytos, jų apeliaciniame skunde nenurodo ir pats nuteistasis. Todėl išvada, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės, kurios patvirtintų, jog sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, negalima. Anksčiau aptarti pirmosios instancijos teismo išdėstyti motyvai dėl bausmės skyrimo nesudaro pagrindo pripažinti, kad šis teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Pažymėtina, kad dėl menkavertės dingsties smurtinį tyčinį nusikaltimą, sukėlusį sunkias pasekmes, padariusiam E. V. paskirta artima minimaliai laisvės atėmimo bausmė. Ir nors, kaip akcentuoja E. V., jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, atsiprašė nukentėjusiojo ir šis jam atleido, tačiau į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė, ji sąlygojo nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimą ir už padarytą nusikalstamą veiką skirtinos laisvės atėmimo bausmės, artimos minimaliai, skyrimą, nors, kaip minėta, teismas nustatė ne tik E. V. atsakomybę lengvinančią, bet ir sunkinančią aplinkybę, jog nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, nors skundžiamame nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką E. V. padarė, būdamas recidyvistu, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis kaltinamojo akto ribų ir prokurorui neprašant sunkinti kaltinimo, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos aplinkybės nepripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nors skirdamas bausmę ir atsižvelgė į ankstesnius neišnykusius E. V. teistumus. Apygardos teismas, nesant prokuroro apeliacinio skundo, negali bloginti nuteistojo teisinės padėties, todėl sprendimas dėl nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, pripažinimo nepriimamas, tačiau šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas vertina kartu su kitomis bausmės individualizavimui svarbiomis aplinkybėmis, kurios, kaip aptarta anksčiau, nesudaro pagrindo pripažinti, kad nuteistajam E. V. buvo paskirta neproporcinga padarytam nusikaltimui ir jo asmenybei bausmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, paskyrus E. V. švelnesnę bausmę, nuteistasis nepajus baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir griežtumo, tai neskatins jo laikytis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų ir paisyti nustatytų draudimų, taip pat suformuos požiūrį, jog ateityje, padarius nusikalstamas veikas, jam ir toliau gali būti sušvelninta baudžiamoji atsakomybė, nes nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymuose numatytų draudimų ir įpareigojimų. Padaryto sunkaus nusikaltimo ir nuteistojo E. V. asmenybės pavojingumas sudaro prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris yra praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, negalimas be realaus bausmės atlikimo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad pagal BK 75 str. 3 d. nuostatas E. V., padariusiam BK XVIII skyriuje numatytą sunkų nusikaltimą, negalimas ir dalinio bausmės vykdymo atidėjimo taikymas.

13. Remiantis išdėstytu, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

14. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022-12-05 pažyma APD-2022-13299 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 154). Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant E. V., sudaro 103,33 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei. Kartu pateikta šių išlaidų dydžio apskaičiavimo pažyma (t. 1, b. l. 155–157).

15. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Toks teisinis reguliavimas galioja nuo 2020-07-15 (2020-06-26 įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija). Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas.

16. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. V. interesus gynė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta advokatas V. Ančiukaitis, taip pat į tai, kad E. V. dirba, byloje nėra duomenų apie sunkią jo turtinę padėtį, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas išieškoti iš E. V. proceso išlaidas, susijusias su jam valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę ir rezultatą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad prašoma priteisti už E. V. suteiktą teisinę pagalbą išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga jo turtinei padėčiai. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistojo E. V. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Iš E. V. išieškoti valstybei 103,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinio proceso metu.