Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės, Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio ir nukentėjusiojo D. P. bei jo atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. dėl padarytos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiamoji byla nutraukta, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

M. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendį paskelbus, nuspręsta panaikinti.

Priteista M. V. iš nukentėjusiojo D. P. 1 100 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas eurų) išlaidų už advokato pagalbą.

Nukentėjusiojo D. P. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: D. P. pateiktą striukę nuspręsta grąžinti D. P.; kompaktinį diską, laikomą prie baudžiamosios bylos viršelio, nuspręsta palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

2. Šiaulių apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu, vadovaudamasis BK 28 straipsniu, baudžiamąją bylą M. V. nutraukė esant jo atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

M. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti, o netekus darbo, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

D. P. pateiktą striukę grąžinti D. P., o kompaktinį diską, laikomą prie baudžiamosios bylos viršelio, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

4.6. Prokuroro teigimu, išvadą, kad M. V. veikė esant būtinosios ginties situacijai, teismas padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas padarė esminių klaidų dėl jų turinio ir teisinės reikšmės, nes įrodymus vertino selektyviai, juos skaidė ir menkino kai kurių jų įrodomąją reikšmę, nedetalizavo padarytų išvadų, kai kuriuos bylos duomenis nepagrįstai siejo su situacijos vertinimu būtinosios ginties prasme, nevertino duomenų visumos ir tokiu būdu padarė klaidingas išvadas dėl kaltinamojo kaltės. Byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetas leidžia pagrįstai teigti, kad kaltinamasis M. V. betarpiškai realizavo jam inkriminuotus nusikaltimo požymius, t. y. jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes iš esmės buvo pažeisti BPK reikalavimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 28 straipsnio 2 dalis). Todėl Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.

4.7. Skiriant kaltinamajam M. V. bausmę, atsižvelgtina į BK 54 straipsnyje numatytus bausmių skyrimo pagrindus, BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus, nustatytas bylos aplinkybes, kilusius padarinius, nukentėjusiojo veiksmus, kaltinamąjį charakterizuojančią medžiagą ir laikytina, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti M. V. paskyrus BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, jos dydį nustatant truputį mažesnį nei galimas šios bausmės vidurkis, kartu paskiriant įpareigojimus. Įvertinus visas bylos aplinkybes, civilinių ieškovų D. P. bei (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pateiktus duomenis ir argumentus, teismų praktiką, civiliniai ieškiniai tenkintini visiškai.

4.8. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2023 m. liepos 10 d. prokuroro nutarimu M. V. buvo taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas jo banko sąskaitoje esančiai 107,96 Eur sumai, tačiau teismas nuosprendyje dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo nepasisakė, nors pagal BPK 307 straipsnio 5 dalį teismas turėjo priimti sprendimą ir dėl procesinių prievartos priemonių taikymo (panaikinimo). Nurodo, kad priėmus M. V. apkaltinamąjį nuosprendį, jam taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas turėtų būti paliktas iki 107,96 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo Šiaulių teritorinei ligonių kasai, o jo paties patirtos išlaidos advokato paslaugoms šioje baudžiamojoje byloje apmokėti iš kito asmens neturėtų būti priteisiamos.

5.1. Atsiliepime M. V. gynėjas nurodo, kad jis sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis), tačiau nesutinka su kitais apeliacinių skundų argumentais. Teigia, kad apeliantų motyvai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra deklaratyvūs ir abstraktūs, apeliantai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertina tik atskirus įrodymus, o ne jų visumą, ir akcentuoja tik kaltinančius duomenis. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad M. V. įvykio metu veikė būtinosios ginties sąlygomis, be to, yra pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo. Pažymi, kad pats nukentėjusysis veikė agresyviai, per trumpą laiką viešoje vietoje net kelis kartus užsipuolė M. V., o pastarojo atsakomieji veiksmai žalingų pasekmių D. P. nesukėlė. Nukentėjusysis pareiškimą dėl 2023 m. sausio 18 d. įvykio policijai pateikė po beveik dviejų mėnesių, ir tik dėl to, kad priešpriešinėje byloje susitaikyti su M. V. jam nepavyko.

5.4. Gynėjo teigimu, M. V. veiksmai buvo nukreipti ne į D. P. sveikatos sutrikdymą, bet buvo sąlygoti grėsmingos situacijos, atlikti siekiant apsiginti nuo kilusios realios ir tiesioginės grėsmės sveikatai. Įvykiams klostantis greitai ir spontaniškai, M. V. turėjo teisę gintis, jo pasirinkta gynyba buvo adekvati ir būtinosios ginties ribų neperžengė.

5.5. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog įvykio metu D. P. patyrė fizinį skausmą. Atkreipiamas dėmesys, kad gydytojo apžiūros metu konstatuota, jog D. P. būklė patenkinama, jis sąmoningas, orientuotas, o specialisto išvadoje nurodyta, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose D. P. kūne objektyvių sužalojimo žymių neužfiksuota. Garso įrašo apžiūros protokole taip pat nėra duomenų apie tai, kad netrukus po įvykio D. P., lankydamasis pas J. G., būtų jai nurodęs, jog dėl M. V. veiksmų jis jautė fizinį skausmą. Iš D. P. J. G. siųstų SMS žinučių apžiūros protokolo (1 t., b. l. 112–115) matyti, kad D. P. ir toliau grasino sumušti M. V., o apie įvykio metu patirtą fizinį skausmą nieko nenurodė. Tai, kad įvykio metu D. P. fizinio skausmo nepatyrė, patvirtina ir ta aplinkybė, jog pareiškimo policijai D. P. neteikė beveik du mėnesius.

6. Apygardos teismo posėdyje prokurorė Elona Korostina ir nukentėjusiojo D. P. atstovas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašė apeliacinius skundus tenkinti, M. V., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjas advokatas Saulius Alysas prašė apeliacinius skundus atmesti ir priteisti iš valstybės arba nukentėjusiojo D. P. M. V. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio ir nukentėjusiojo D. P. bei jo atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neišspręsto laikino nuosavybės teisių apribojimo klausimo bei netinkamai išspręsto išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Prokuroras apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigia, kad teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. įrodymus vertino selektyviai, juos skaidė ir menkino kai kurių jų įrodomąją reikšmę, nevertino duomenų visumos ir tokiu būdu padarė klaidingas išvadas dėl kaltinamojo kaltės. Be to, tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis ir jo atstovas apeliaciniuose skunduose teigia, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnio 2 dalį, prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir priimti M. V. apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo

9. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta.

10. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

11. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).

13. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pagal byloje nustatytą įvykio situaciją bei įvykio dalyvių veiksmus teismas, konstatuodamas būtinosios ginties situacijos, M. V. panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. P. buvimą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės buvimo M. V. veikoje, tinkamai įvertino visus įrodymais pripažintus duomenis, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, juos susiejo į visumą ir padarė pagrįstas išvadas.

14. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. V. nurodė, kad 2023 m. sausio 18 d. jam atvažiavus į parduotuvę “A”, esančią (duomenys neskelbtini), ir išlipus iš automobilio, savo automobiliu prie parduotuvės atvažiavęs D. P. užstatė kitiems automobiliams išvažiavimą, staigiai iššoko iš automobilio ir priėjęs prie jo (M. V.) paklausė, ar jis šiandien buvo susitikęs su J. išgerti kavos. Jam (M. V.) atsakius „koks tavo reikalas“, D. P. iš karto trenkė jam vieną smūgį į veidą. Tuomet jis trenkė D. P. vieną kartą į veidą, „pagavo“ pastarąjį alkūne už kaklo ir bandė parversti jį ant žemės, laikydamas D. P. už kaklo, trenkė jam į veidą vieną smūgį. D. P. išsilaisvino, jie susistumdė, ir D. P. vieną kartą trenkė jam (M. V.) į galvą (2 t., b. l. 11–13). M. V., suvestas į akistatą su D. P., analogiškai nurodė, kad konfliktą pradėjo D. P., pastarasis pakvietė jį (M. V.) pasikalbėti ir pirmas smogė jam į veidą, tuomet jis „smūgiavo atgal“, po to paėmė D. P. už kaklo ir vieną kartą trenkė jam į veidą. Pastebėtina, kad akistatos metu D. P. į jam pateiktą klausimą atsakė, kad „pirmas pastūmė mane M., tada aš sudaviau smūgį“, t. y. nepaneigė, kad pirmasis smurtą panaudojo, t. y. sudavė smūgį, būtent jis (D. P.) (1 t., b. l. 158–161). Teisiamajame posėdyje M. V. dar kartą nurodė, kad 2023 m. sausio 18 d. jam atvažiavus į parduotuvę “A”, prie šios parduotuvės atvažiavo D. P., kuris savo automobiliu užstatė kitus automobilius, ir pakvietė jį (M. V.) pasikalbėti, klausė, ar jis buvo susitikęs su J. išgerti kavos. Jam atsakius, kad tai ne jo (D. P.) reikalas, D. P. iš karto po šių žodžių smogė jam į veidą. Tuomet jis D. P. atstūmė, buvo „pagavęs už kaklo, per alkūnę“, sutrenkė jam į kaktą. Išsilaisvinęs D. P. dar kartą trenkė jam į veidą. Taigi iš M. V. parodymų matyti, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, todėl sutikti su nukentėjusiojo D. P. ir jo atstovo skundo argumentu, kad M. V. parodymai nenuoseklūs, nėra pagrindo. Tokio pagrindo nesudaro ir pastarųjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu M. V. nurodė, jog su įtarimu sutinka visiškai (2 t., b. l. 11–13), o teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kaltu neprisipažįsta (2 t., b. l. 99–101). Atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje M. V. paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, kad sutinka su įtarimu, jis norėjo pasakyti, kad sutinka su įtarime nurodytomis aplinkybėmis, o ne prisiima visą kaltę, ir pažymėjo, jog D. P. jis pastūmė gindamasis, po to, kai D. P. sudavė jam smūgį, jis taip pat sudavė smūgį D. P. Jis veikė būtinosios ginties situacijoje, gynėsi nuo užpuoliko.

15. M. V. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti minėtų parodymų teisingumu nėra pagrindo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. P. patvirtino, kad 2023 m. sausio 18 d., apie 17 val., konfliktas tarp jo ir vyriškio, su kuriuo buvo sukonfliktavęs 2023 m. sausio 17 d., kilo tuomet, kai jis pastarojo paprašė nelįsti prie jo buvusios sugyventinės J. Nurodė, kad tuomet, kai jis suspaudė kumščius, vyriškis jį ranka pastūmė nuo savęs. Tuomet, kai vyras jį pastūmė, jis, gindamasis, sudavė pastarajam vieną kartą kumščiu į veido sritį. Nurodė, kad jis galėjo suduoti šiam vyrui ir antrą smūgį. Tada minėtas vyras sugriebė jį už kaklo ir pradėjo smaugti, kita ranka du kartus smūgiavo jam į veidą. Pažymėjo, kad sukelti fizinio skausmo vyrui jis (D. P.) nenorėjo, tiesiog gindamas save, kad jam nebūtų suduoti smūgiai ir sukilus emocijoms, jis automatiškai sudavė smūgius. Sutiko, kad pasielgė negerai (1 t., b. l. 168–170). Taigi, ir iš nukentėjusiojo D. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad būtent jis pirmas sudavė smūgį M. V. į veidą. Teisiamajame posėdyje D. P. taip pat nurodė, kad 2023 m. sausio 18 d., apie 17 val., pokalbis tarp jo ir M. V. įvyko jo (D. P.) iniciatyva, pokalbio metu jis suspaudė kumščius, todėl galimai M. V. išsigando šių jo veiksmų ir jį nustūmė ant žemės. Patvirtino, kad jis sudavė smūgius M. V., nurodė, kad tą pačią dieną, po įvykio, jis buvo nuvažiavęs pas buvusią sugyventinę J. G., pas ją nuvažiavo labai „persiutęs“, nuvykęs karščiavosi ir grasino (2 t., b. l. 101–103).

16. Tai, kad įvykio metu D. P. buvo agresyvus ir kėlė akivaizdžią grėsmę M. V., patvirtina ir kiti bylos duomenys. Liudytoja J. G. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad po 2023 m. sausio 18 d. įvykio D. P. atvykus į jos namus, ji padarė garso įrašą, kuriame užfiksuota, kad D. P. jai pasakė, jog užmuš M., kad ji su pastaruoju nesusitikinėtų, pats D. P. prisipažino, kad pirmas trenkė M. Taip pat nurodė, kad po įvykio, t. y. 2023 m. sausio 22 d., D. P. jai į telefoną siųstose žinutėse rašė, kad susiras M. V., išmals jam dantis, sumuš, jo galvą atneš prie jos durų ir pan. Iš to, kad D. P. buvo agresyvus, ieškojo, laukė M., jį puldinėjo, ji suprato, kad D. P. gali M. sužaloti (1 t., b. l. 99–101, 123–125). Šiuos liudytojos J. G. parodymus, o kartu ir D. P. parodymus, kad pas J. G. jis nuvažiavo labai įsiutęs, nuvykęs karščiavosi ir grasino, patvirtina rašytiniai bylos įrodymai. Daiktų (garso įrašo, gauto iš M. V.) apžiūros protokole, be kita ko, užfiksuota, kad pokalbio su J. G. metu D. P. sakė, jog „aš dabar sutikęs jį muštis turėsiu“, „aš jį radau prie namų ir nuvažiavau paskui jį“, „aš klausiu, ar kaskart muštis turėsiu?“, „aš nebenoriu <...> ristis su kiekvienu lendančiu prie tavęs ant gatvės. Nesiskundė dar?“, „<...> tau smagu matyti susimušusį čia mane <...>“, „aš jį tai užmušiu žinok po šiandien <...>“, „žinau kur gyvena, važiavau iš paskos <...>“ (1 t., b. l. 32, 36–39). Iš byloje esančių J. G. pateiktų žinučių fotonuotraukų ir šių žinučių apžiūros protokolo matyti, kad 2023 m. sausio 22 d. D. P. jai rašė: „<...> su juo susitvarkysiu <...>“, „pagausiu ryt zinau kur rasti <...>“, „ryt isnarstysiu jį po kauliuka“, „<...> vis tiek bus mėlynas ir be dantu“, „jis nebepajudes mieste patikek“, „pagausiu as siandien ta slikstyne, pasidarysiu dovaną ismaldamas dantis“, „uzdauzysiu plyta“, „<...> jo galva atsinesiu prie durų pamatysi“ (1 t., b. l. 103–114, 115–121). Teisiamajame posėdyje liudytoja J. G. patvirtino, kad D. P. ne kartą yra grasinęs, jog užmuš M. (2 t., b. l. 107–108).

17. Taigi visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad bendraudamas su M. V. nukentėjusysis D. P. buvo nusiteikęs ir elgėsi agresyviai – būtent jis sukėlė konfliktą ir ėmėsi aktyvių veiksmų – pirmas sudavė smūgį M. V. Kaip jau minėta, teisiamajame posėdyje D. P., be kita ko, nurodė, kad pokalbio tarp jo ir M. V. metu jis suspaudė kumščius, todėl M. V. šių jo veiksmų galėjo išsigąsti ir dėl to jį pastumti, o ikiteisminio tyrimo metu D. P. nurodė, kad po pastūmimo jis sudavė smūgį M. V. kumščiu į veidą, kad jam (D. P.) nebūtų suduoti smūgiai, sukilus emocijoms, jis automatiškai sudavė smūgius. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo elgesys buvo pakankamai pavojingas ir keliantis grėsmę M. V. sveikatai, agresyviai buvo nusiteikęs būtent nukentėjusysis, kuris į pastūmimą reagavo neadekvačiai ir pirmas sudavė smūgį M. V. į veidą, todėl M. V. veiksmai atitiko būtinosios ginties sąlygas. Išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra jokio pagrindo nepritarti skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad M. V. veiksmai buvo nukreipti ne į D. P. sveikatos sutrikdymą (jis neturėjo tyčios sužaloti D. P.), o buvo sąlygoti grėsmingos situacijos, atlikti siekiant apsiginti nuo kilusios grėsmės, nes D. P. kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, D. P. aktyviais veiksmais kėsinosi į M. V. sveikatą, šis kėsinimasis jau buvo prasidėjęs, todėl M. V. pasirinkta gynyba buvo adekvati, jis būtinosios ginties ribų neperžengė. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pagrindą suvokti D. P. grasinimus kaip realius, o kėsinimąsi į jį – kaip tiesiogiai gresiantį bei realų, M. V. turėjo ir dėl to, jog dieną prieš nagrinėjamą įvykį D. P. smurtavo prieš M. V. ir už tai yra nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 26 d. nuosprendžiu (2 t., b. l. 126–140, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šis nuosprendis įsiteisėjo 2023 m. lapkričio 16 d). Nagrinėjamu atveju sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad abiejų šalių veiksmai buvo puolamieji ir konflikto eiga atitiko muštynių sąvoką, nėra pagrindo. Išvados, kad M. V. veikė esant būtinosios ginties situacijai, nepaneigia ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis D. P. įvykio metu neturėjo jokio įrankio ir po 2023 m. sausio 18 d. įvykio iš karto nuvyko į gydymo įstaigą.

18. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, išsamiai išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Dėl to, kas pirmiau nurodyta, tenkinti nukentėjusiojo ir jo atstovo bei prokuroro apeliacinius skundus ir priimti M. V. apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

19. Minėta, kad prokuroras apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą M. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, nepagrįstai priėmė nuosprendį, o ne nutartį. Iš tiesų, BPK 254 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog tuo atveju, kai nustatomos šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–7 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi. Taigi, šiuo atveju nustačius BK 28 straipsnyje matytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, byla turėjo būti nutraukta teismo nutartimi. Tačiau, kolegijos vertinimu, šis procesinio sprendimo formos trūkumas nelaikytinas esminiu įstatymo pažeidimu, turinčiu įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

20. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė M. V. baudžiamąją bylą esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, dėl prokuroro skundo argumentų, susijusių su bausmės skyrimu ir civilinių ieškinių tenkinimu nebepasisakoma.

21. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2023 m. liepos 10 d. nutarimu laikinai, nuo 2023 m. liepos 10 d. iki 2024 m. sausio 10 d., apribota M. V. nuosavybės teisė į jo turtą: pinigines lėšas – 107,96 Eur, esančias (duomenys neskelbtini) sąskaitoje, Nr. (duomenys neskelbtini); laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: apribojamas disponavimas (2 t., b. l. 19–20, 22). Kaip teisingai pažymėta prokuroro apeliaciniame skunde, pagal BPK 307 straipsnio 5 dalies 4 punktą, nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo / nepanaikinimo nepasisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu įstatymo pažeidimu, turinčiu įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jis ištaisytinas šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Atsižvelgiant į tai, kad M. V. apkaltinamasis nuosprendis nepriimamas, jam paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas naikinama.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

22. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas nenaikinamas ir M. V. apkaltinamasis nuosprendis nepriimamas, nukentėjusiojo D. P. ir jo atstovo prašymas priteisti nukentėjusiajam jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti netenkinamas.

23. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog BPK 105 straipsnio 6 dalis numato, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas, priteisė M. V. iš D. P. 1 100 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

24. Kaip jau minėta, nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas Ramūnas Dobrovolskis apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai proceso išlaidas M. V. priteisė ne iš valstybės, o iš nukentėjusiojo D. P., tokį sprendimą teismas priėmė nesilaikydamas kasacinio teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje suformavo taisyklę, kad asmens, kuriam baudžiamoji byla teismo nutartimi nutraukta pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, procese patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti atlygintinos iš valstybės (baudžiamoji byla Nr. 2K-128-648/2023). Nesutikti su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

25. BPK 106 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje advokato darbo apmokėjimą, nustatyta, kad tada, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti prašomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali sumažinti proceso dalyvio prašomų atstovavimo išlaidų sumą, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodyta atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-144-222/2020). Taigi spręsdamas dėl išteisintam asmeniui už advokato darbo apmokėjimą iš valstybės priteistinos sumos dydį teismas atsižvelgia į bylos sudėtingumą, jos apimtį, kitas svarbias aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023).

26. Teismui nustačius, jog traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens veiksmai padaryti būtinosios ginties situacijoje, ir nutraukus asmeniui baudžiamąją bylą šiuo pagrindu, toks teismo sprendimas faktiškai atitinka asmens išteisinimo pagrindą, nustatytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte, – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, tiek teismo išteisinamasis nuosprendis, tiek ir teismo nutartis nutraukti baudžiamąją bylą dėl būtinosios ginties faktiškai turi vienodą teisinę reikšmę, nes abiem atvejais teismų sprendimai asmeniui nesukelia jokių neigiamų teisinių pasekmių. Todėl, kaip teisingai nurodyta nukentėjusiojo ir jo atstovo skunde, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta pagal BK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, procese patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti atlygintinos iš valstybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-648/2023).

27. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keičiamas – nuosprendžio dalis, kuria priteista M. V. iš nukentėjusiojo D. P. 1 100 Eur išlaidų už advokato pagalbą, naikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas sprendimas – M. V., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, jo patirtos išlaidos advokato darbui apmokėti pirmosios instancijos teisme priteisiamos iš valstybės.

28. M. V., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjas advokatas Saulius Alysas kartu su atsiliepimu į apeliacinius skundus pateikė į bylą sąskaitą už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) ir pinigų priėmimo kvitą, serija (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 196, 197), patvirtinančius, kad M. V. už jam suteiktas teisines paslaugas, t. y. atsiliepimo parengimą ir gynybą apygardos teisme, sumokėjo 600 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena iš asmens teisių gynimo formų, taip pat atsižvelgdama į apeliacinių skundų išnagrinėjimo rezultatą (prokuroro ir nukentėjusiojo bei jo atstovo apeliaciniai skundai tenkinti tik iš dalies), bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka trukmę, gynėjo darbo laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą ir apimtį, sprendžia, kad prašoma atlyginti 600 Eur proceso išlaidų suma yra pagrįsta, todėl priteistina M. V. iš valstybės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio ir nukentėjusiojo D. P. bei jo atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2023 m. liepos 10 d. nutarimu taikytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), turtą: pinigines lėšas – 107,96 Eur, esančias (duomenys neskelbtini) sąskaitoje, Nr. (duomenys neskelbtini);

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista M. V. iš nukentėjusiojo D. P. 1 100 Eur išlaidų už advokato pagalbą.

Priteisti M. V., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, iš valstybės 1 100 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą eurų) pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimą.

Priteisti M. V., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, iš valstybės 600 Eur (šešis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.