Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-719-1025/2020 pagal ieškovės G. Š. ieškinį atsakovui V. S. dėl tėvystės nustatymo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Klaipėdos rajono savivaldybėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl apskųstųjų teismo sprendimo dalių, jų teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).

Dėl išlaikymo dydžio

16. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnyje nustatytas vienas iš pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas.

17. Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

18. CK 3.155 straipsnio 2 dalyje numatyta tėvų teisė ir pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis).

19. Įstatymo leidėjas CK taip pat įtvirtino tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnis).

20. Įstatyme nereglamentuota, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės būklės kriterijai įstatyme nedetalizuoti, bet išplėtoti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018).

21. Tėvų turtinė būklė turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet taip pat ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013, 2018 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018).

22. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tėvų turtinės būklės kriterijus reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

23. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei būklei ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės būklės proporcingumą, turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė būklė, gali užtikrinti vaiko poreikių tenkinimą. Jei pagal tėvų turtinę būklė galima, tai turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2008).

24. Nagrinėjamu atveju ieškovė iš atsakovo prašė priteisti nepilnamečiam sūnui 250 Eur išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo V. S. sūnaus E. Š. naudai priteisė po 200 Eur išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

25. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydžiu ir priteisto išlaikymo įsiskolinimo suma. Apeliantas nurodo, kad vaiko poreikiams tenkinti 640 Eur suma per mėnesį yra per didelė ir nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, be to, sprendimas priteisti iš atsakovo 200 Eur dydžio materialinį išlaikymą sūnui yra neproporcingas dabartinei atsakovo turtinei padėčiai ir neatitinka jo realių pajamų bei galimybių. Apeliantas teigia, kad neturi išsilavinimo, profesijos, nekilnojamojo turto, o ieškovės G. Š. turtinė padėtis yra daug geresnė, todėl apeliantas išgalėtų skirti nepilnamečiam vaikui kas mėnesį tik 150 Eur išlaikymo.

26. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, nevertino realių vaiko poreikių, iš esmės nenustatė tėvų turtinės padėties, tačiau tokius atsakovo teiginius laiko visiškai nepagrįstais. Byloje, vertinant šalių turtinę padėtį, nustatyta, kad ieškovė šiuo metu yra dirbanti, jai yra mokamas 273,20 Eur dydžio darbo užmokestis per mėnesį. Ieškovė gyvena kartu su sugyventiniu J. R., kurio paskutiniu metu gaunamos pajamos per mėnesį – 627 Eur neatskaičius mokesčių. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ieškovė, be sūnaus E. Š., kartu su sugyventiniu augina dar vieną nepilnametį vaiką. Visi kartu gyvena ieškovei ir sugyventiniui J. R. po 1/2 dalį asmeninės nuosavybės teise priklausiančiame bute, kuris yra įkeistas pagal kredito sutartį. Teismas nustatė, kad atsakovas savo vardu registruoto nekilnojamojo ar kilnojamojo turto neturi, gyvena nuomojamame bute, už kurį moka nuomos mokestį ir komunalines paslaugas. Atsakovo gaunamos pajamos sudaro apie 634,75 Eur. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad atsakovas iki šiol savo sūnui E. Š. išlaikymo neteikė. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas nustatė, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui E. Š., mokamą periodinėmis išmokomis po 200 Eur per mėnesį.

27. Nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad svarbu atsižvelgti į tai, jog, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Be to, nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti nurodyta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinuosius vaiko poreikius.

28. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nurodė, kad sūnui E. Š. vidutiniškai per mėnesį reikia 740 Eur būtiniesiems poreikiams tenkinti, t. y. maistui, įskaitant valgymą mokykloje – 240 Eur, vaikui tenkanti išlaidų būstui dalis – 110 Eur, rūbams ir avalynei – 50 Eur, telefonui, įskaitant telefono atnaujinimą – 10 Eur, vaiko ugdymo ir lavinimo priemonėms – 60 Eur, sveikatos priežiūrai – 110 Eur, higienos priemonėms – 40 Eur, laisvalaikio (būrelių) užsiėmimams, išvykoms (ekskursijoms), varžyboms – 50 Eur, šventėms, gimtadieniams – 30 Eur, nenumatytiems atvejams (lova, patalynė, klasės fondas, mokymosi priemonės ir kt.) – 40 Eur. Priešingai, nei teigia atsakovas apeliaciniame skunde, šias išlaidas iš dalies ieškovė pagrindė pateiktais mokėjimo kvitais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės pateiktais argumentais, kad visų įmanomų kvitų, kurie pagrįstų vaiko poreikių išlaidas, surinkti nėra įmanoma.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovės nurodytą vaiko būtiniesiems poreikiams prašomą priteisti sumą, į vaiko amžių, pagrįstai nusprendė, kad 740 Eur suma yra per didelė ir nelaikytina atitinkančia faktines vaiko išlaikymui reikiamas būtinas ir pagrįstas išlaidas. Pritartina, kad ieškovė neįrodė, jog tokio amžiaus vaikui per mėnesį būtina skirti 240 Eur maistui, 50 Eur rūbams bei avalynei, 110,00 Eur komunalinėms išlaidoms, taip pat ieškovės nurodoma 80 Eur suma išlaidoms laisvalaikiui, išvykoms, varžyboms, šventėms yra pakankamai didelė ir nepagrįsta. Esant šioms aplinkybėms, atmestini atsakovo argumentai, kad teismas nevertino realių vaiko poreikių. Be to, vertindamas išlaidų dydį būtiniesiems vaiko poreikiams patenkinti, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nors ieškovė nepateikė duomenų, jog kiekvieną mėnesį būtina su sūnumi vykti pas gydytojus, būtina reabilitacija ir specialus gydymas, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalių sūnui E. Š. nustatytas lengvas neįgalumo lygis, jis yra vaikas, turintis išskirtinių poreikių, kadangi jo išlaikymas yra susijęs su periodiniu sveikatos tikrinimu, specialistų konsultacijomis, gydymo priemonių, akinių įsigijimu, vaistų, papildų vartojimu ir kt., reikia papildomų išlaidų tam, kad būtų tinkamai įgyvendinti sveikatos problemų turinčio vaiko poreikiai. Pažymėtina, jog jokių kitų objektyvių duomenų ir įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktą išlaikymo apskaičiavimą, byloje apeliantas nepateikė. Nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai, kad šalių sūnui yra skiriama 140 Eur šalpos išmoka, kuri skirta vaiko poreikiams, susijusiems su jo susirgimais, tenkinti, taip pat šalių sūnui yra mokama 100 Eur išmoka, kuri skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti. Vertinant vaikui reikalingų išlaidų dydį, turėtų būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šalių sūnaus poreikiams tenkinti iš atsakovo priteistino išlaikymo 200 Eur suma yra pagrįsta ir reikalinga.

30. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažįstamas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013; kt.). Skundžiamo sprendimo priėmimo metu minimaliosios mėnesinės algos Lietuvos Respublikoje dydis nuo 2020 m. sausio 20 d. yra 607 Eur, neatskaičius mokesčių. Taip pat kasacinis teismas yra pasisakęs, kad minimalusis darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, tačiau vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, šalių nepilnametis sūnus turi sveikatos problemų, todėl jo poreikiams patenkinti būtinų išlaidų suma pirmosios instancijos teismo yra pagrįstai priteista didesnė nei minimali.

31. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus yra asmeninė, jos negalima atsisakyti, perduoti ar sustabdyti, todėl tai, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, tėvas ar motina negali teikti vaikams išlaikymo, nereiškia, kad toks išlaikymas vaikams nepriklauso ar kad tuo metu vaikų poreikiai yra mažesni. Pažymėtina, kad tėvų turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad, kai vaikas lieka su vienu iš tėvų, jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Nagrinėjamu atveju, ieškovei gyvenant kartu su vaiku, jai ir taip tenka didesnė finansinės atsakomybės dalis, pareiga rūpintis sveikatos problemų turinčiu vaiku, užtikrinant jo poreikių tenkinimą, priežiūrą jį slaugant, auklėjant, ugdant, lavinant, guodžiant, išklausant, skatinant, sprendžiant iškylančius ugdymo, sveikatos, vaiko priežiūros klausimus. Be to, gyvenant kartu su vaiku atsiranda nenumatytų, papildomų išlaidų, prie kurių atskirai gyvenantis atsakovas neprisideda. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas turėtų sveikatos problemų, todėl jis, kaip sąžiningas ir rūpestingas tėvas, turi imtis visų įmanomų priemonių susirasti savo profesines galimybes atitinkantį darbą, kad galėtų išlaikyti ne tik save, bet ir teikti išlaikymą savo nepilnamečiam sūnui.

32. Pažymėtina ir tai, jog šiuo atveju nėra pagrindo neproporcingai perkelti vaiko išlaikymo pareigą vienai ieškovei, dar labiau mažinant vaiko išlaikymo dydį ir taip suteikiant galimybę atsakovui iš dalies nusišalinti nuo šios prievolės vykdymo. Išlaikymas, skirtas vaiko kasdieniams poreikiams patenkinti, yra reikalingas nuolat, kiekvieną dieną, o ne kada nors ateityje, kai tėvas turės galimybę ar norą vaiko poreikius patenkinti. Pažymėtina, kad teismų praktika vaikų interesų apsaugai suteikia prioritetą ir nustato tėvų pareigą užtikrinti pakankamų pajamų gavimą tam, kad vaiko interesai ir poreikiai būtų visiškai užtikrinti. Pagal byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, finansiniu požiūriu šalių turtinė padėtis negali būti vertinama kaip itin skirtinga, todėl apelianto argumentai, kad esant geresnei ieškovės turtinei padėčiai jos galimybės prisidėti prie sūnaus išlaikymo yra didesnės, atmestini kaip nepagrįsti.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovės, tiek apelianto gaunamas pajamas, šeiminę padėtį, šalių turimą turtą, realiuosius nepilnamečio vaiko poreikius, vaiko sveikatos problemas, turi pagrindo manyti, kad teismas pagrįstai E. Š. priteisė 200 Eur dydžio išlaikymą ir toks iš atsakovo priteistas išlaikymas negali būti vertinamas kaip nepagrįstai didelis ar pažeidžiantis atsakovo teises.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

34. Apeliantas nesutinka ir su teismo priteistu 7 200 Eur išlaikymo įsiskolinimu, mano, kad jo pareiga teikti išlaikymą atsirado nuo tėvystės nustatymo, t. y. nuo teismo spendimo priėmimo dienos. Apeliantas įžvelgia ieškovės norą pasipelnyti, teigdamas, kad visa prievolė išlaikyti nepilnametį vaiką teko atsakovui. Teismas, atsakovo įsitikinimu, priteisė ieškovei ir kitiems jos šeimos nariams papildomai daugiau nei po 100 Eur kas mėnesį. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija kategoriškai nesutinka.

35. Spręsdamas dėl išlaikymo įsiskolinimo, teismas visų pirma turi nustatyti laikotarpį, per kurį susidarė išlaikymo įsiskolinimas. Teisė į išlaikymą, kaip ir kitos vaiko teisės, atsiranda nuo vaiko gimimo momento. Paprastai preziumuojama, jog šią teisę turi užtikrinti tėvai, iš kurių vaikas gimė, t. y. prigimtinė vaiko biologinių tėvų pareiga išlaikyti savo vaiką. Pagal CK 3.200 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį principą, išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, bet ne daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, ieškovė su atsakovu kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda nuo 2011 m., o šalių sūnus gimė (duomenys neskelbtini). Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog apie sūnaus gimimą žinojo, iš pradžių juo rūpinosi, tačiau, pašlijus santykiams su ieškove ir išvykęs dirbti į užsienį, vaiku nebesirūpino, išlaikymo sūnui neteikė. 2020 m. sausio 13 d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atsakovas V. S. yra E. Š. biologinis tėvas. Nors atsakovas abejojo tėvyste, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad atsakovas turėtų būti atleidžiamas nuo pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką. Vien ta aplinkybė, kad vienas iš tėvų, su kuriuo gyvena nepilnametis vaikas, ilgą laiką nereikalavo išlaikymo vaikui iš antrojo tėvo ir vaiką išlaikė vienas, pati savaime nėra pagrindas atleisti nuo išlaikymo įsiskolinimo pareigos, nes išlaikymui gautinos lėšos yra vaiko, o ne tėvo (motinos) nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas nevykdė pareigos išlaikyti savo sūnų, pagrįstai konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 8 d. yra pagrindas iš atsakovo priteisti išlaikymą.

37. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su priteisto išlaikymo dydžiu, t. y. teismas nenustatė nei nepilnamečio vaiko poreikių trejų metų laikotarpiu, nei tėvų turtinės padėties. Teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka, kadangi šie teiginiai prieštarauja skundžiamo sprendimo turiniui. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, jame aiškiai ir detaliai pasisakyta tiek dėl nepilnamečio sūnaus poreikių trejų metų laikotarpiu, tiek ir dėl tėvų turtinės padėties.

38. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, pateiktų lentelių, atsakovas nurodo, kad teismas, priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą, neatsižvelgė į tai, jog nurodomu laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 8 d. MMA dydis kito. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta anksčiau, minimaliosios mėnesinės algos dydis yra tik orientacinis, konkretus išlaikymo dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, jis gali svyruoti priklausomai nuo individualių (specialių) vaiko poreikių. Nagrinėjamu atveju šalių sūnui nuo pat gimimo nustatyta kraujo liga, taigi išlaikymo nemokėjimo laikotarpiu sūnus jau turėjo negalią bei kitų sveikatos problemų. Apeliantas teigia, kad, pagal teismui pateiktus duomenis, už trejų metų laikotarpį iš atsakovo negalėtų būti priteistas išlaikymas daugiau kaip po 50 Eur per mėnesį, t. y. įsiskolinimas sudarytų 1800 Eur, tačiau šio teiginio niekaip nemotyvuoja. Pažymėtina, kad nereikia įrodinėti, jog mokyklinio amžiaus vaikams, jų organizme vykstant fiziologiniams pokyčiams, yra būtinas visavertis maitinimas, vitaminai, apranga ir avalynė, priemonės laisvalaikiui, ugdymui ir pan. (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Apeliantas nepaneigė vaiko poreikių fakto, nenurodė konkrečių tiems poreikiams patenkinti reikalingų išlaidų dydžio, nepateikė įrodymų, skaičiavimų, patvirtinančių vaikui reikalingą mažesnę išlaikymo sumą, negu nustatė pirmosios instancijos teismas.

39. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įvertinus vaiko amžių ir tokio amžiaus vaiko poreikius, tai, jog šalių sūnus turi įgimtų sveikatos problemų, jam buvo mokama valstybės parama, lankė mokyklą, vaiko būtiniesiems poreikiams patenkinti laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 8 d. pakako 640 Eur sumos.

40. Įvertinus anksčiau išdėstytus motyvus, nepriteisti šios sumos nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija atmeta niekuo nepagrįstą apelianto teiginį, kad ieškovė reikalaudama išlaikymo įsiskolinimo visą prievolę išlaikyti nepilnametį vaiką perkelia atsakovui.

41. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

42. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

44. Ieškovė pateikė įrodymus, kad ji patyrė 200 Eur advokato išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, iš apelianto jos naudai priteistina 200 Eur suma už advokato teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei G. Š. iš atsakovo V. S. 200 Eur (du šimtus eurų) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.