Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

7. Ieškovė R. M. (apeliantė) 2022 m. sausio 3 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį (ieškinio surašymo data – 2021 m. gruodžio 31 d.), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 67 500 Eur turtinės ir 60 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl neteisėtų Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro D. V. veiksmų, atlyginimą. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, 2022 m. sausio 3 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad iš ieškinio turinio negalima nustatyti jo faktinio pagrindo, bylos faktinės aplinkybės aprašytos nenuosekliai, neaiškiai. Ieškovė nenurodė, kokie prokuroro veiksmai neteisėti. Teismas įpareigojo ieškovę patikslinti, kaip aplinkybės, susijusios su žemės sklypo privatizavimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus; nurodyti žalos dydį pagrindžiančias aplinkybes, pateikti jį pagrindžiančių įrodymų, taip pat pateikti ieškovės prašymą Generalinei prokuratūrai, pavedėjimo teisės liudijimą, žemės sklypo nuosavybės dokumentus ir sumokėti 1 323 Eur žyminį mokestį (civilinė byla Nr. e2-1441-430/2022).

8. Apeliantė 2020 m. sausio 10 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio trūkumų pašalinimo. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 14 d. nutartimi laikė nepaduotu ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir grąžino jį apeliantei. Teismas nurodė, kad apeliantė kartu su ieškiniu pateikė valstybės įmonės Registrų centro išrašą, prašymą Generalinei prokuratūrai bei paveldėjimo teisės liudijimą, bet nepašalino kitų teismo 2022 m. sausio 3 d. nutartyje nustatytų ieškinio trūkumų, nepateikė įrodymų apie žyminio mokesčio sumokėjimą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškimo dėl ieškinio trūkumų pašalinimo turinys yra toks, kaip ir pradinio ieškinio (civilinė byla Nr. e2-1441-430/2022).

9. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 10 d. nutartį (civilinė byla Nr. e2-190-516/2022). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė, pateikusi patikslintą ieškinį, neištaisė nustatytų trūkumų, t. y. tinkamai ir aiškiai nesuformulavo ieškinio pagrindo, nesumokėjo žyminio mokesčio.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės

10. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis).

11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant žalos atlyginimo dėl teisėjų veiksmų klausimą, esminis dalykas yra teisėjų kaltės klausimas. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, bet ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

12. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).

13. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

14. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, pirmiausiai turėjo nustatyti, patyrė ji žalos ar ne, ir, jeigu ji nepatyrė žalos, nereikšminga aplinkybė, atliko teisėjai ir teismas neteisėtus veiksmus ar ne.

15. Asmuo, prašydamas priteisti žalos atlyginimą iš valstybės, turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Įstatyme neįtvirtinta pareigos teismui pirmiausia nustatyti, ar besikreipiantis į teismą asmuo patyrė žalos ar ne. Nagrinėjamoje byloje apeliantė pareiškė ieškinį dėl teisėjų, kurie atsisakė priimti jos ieškinį veiksmų. Dėl to svarbu įvertinti, kokius neteisėtus veiksmus atliko teisėjai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, jų veiksmai sukėlė apeliantei žalos ar ne, teisėjų veiksmus ir apeliantės patirtą žalą sieja priežastinis ryšys ar ne. Teismas, nenustatęs bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, neturi pareigos vertinti, yra kitos civilinės atsakomybės sąlygos ar ne. Taigi bylą nagrinėjantis teismas neprivalo pirmiausia nustatyti, patyrė ieškovas žalos ar ne. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su žemės privatizavimo procedūrų, kitų asmenų (taip pat ir pareigūnų) veiksmų teisėtumu, nagrinėjamoje byloje nevertintinos, nes jos nėra bylos nagrinėjimo dalykas, nepaneigia teisėjų L. B. ir R. G. procesinių veiksmų teisėtumo.

16. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nenurodė, kokias CPK nuostatas ji pažeidė, pateikdama 2021 m. gruodžio 31 d. ieškinį. To taip pat nenurodė ir apeliantės 2021 m. gruodžio 31 d. ieškinio priėmimo klausimą sprendę teismai. Pirmiau šioje nutartyje nustatyta, kad apeliantė pateikė teismui 2021 m. gruodžio 31 d. ieškinį (teisme ieškinys įregistruotas 2022 m. sausio 3 d.), kuriuo prašė priteisti iš valstybės žalos, patirtos dėl neteisėtų prokuroro veiksmų, atlyginimą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo nutartimis, kuriomis, spręstas ieškinio priėmimo klausimas, konstatuoja, kad teismai apeliantei aiškiai nurodė, pateikto ieškinio trūkumus ir kaip jie turi būti pašalinti. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. sausio 3 d. nutartyje nurodė CPK 111 straipsnio 2 dalyje ir CPK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus bendruosius ir specialiuosius ieškinio reikalavimus, pasiūlė ieškovei patikslinti faktinį ieškinio pagrindą, nuosekliai aiškiai nurodyti faktines bylos aplinkybes, nurodyti visas sąlygas būtinas taikyti civilinei atsakomybei, paaiškinti, kokie prokuroro veiksmai, jos manymu buvo neteisėti, ieškinyje nurodytų aplinkybių, susijusių su žemės sklypo privatizavimu ryšį su ieškinio reikalavimais, pateikti kitus ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Teismas taip pat išaiškino, kad už pareikštą ieškinį turi būti sumokėtas 1 323 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 82 straipsnis). Be to, teismas pasiūlė apeliantei pasirūpinti atstovavimu (CPK 161 straipsnis). Apeliantė nepašalino visų teismo nustatytų trūkumų, todėl teismas atsisakė priimi jos ieškinį. Teismas, spręsdamas patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, neprivalėjo pakartotinai išvardyti visų trūkumų, kuriuos buvo nurodęs ankstesnėje nutartyje. Teismas turėjo įvertinti, pašalino ieškovė nustatytus trūkumus ar ne, užkerta kelią nepašalinti trūkumai bylai nagrinėti ar ne. Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka patikrinęs pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, kuriuo teismas atsisakė priimti ieškinį, teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė proceso teisės pažeidimų.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismų procesinių sprendimų turinį, konstatuoja, kad teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, nurodė CPK normas, kuriose nustatyti ieškinio turiniui keliami bendrieji ir specialieji reikalavimai ir kurių neatitiko apeliantės pateiktas ieškinys ir jo priedai. Teismas nutartyje, kuria laikė ieškinį nepaduotu, neprivalėjo nurodytų visų trūkumų, kurių nepašalino apeliantė, nes jie jau buvo nurodyti ankstesnėje nutartyje dėl trūkumų pašalinimo. Be to, teismas įvertino, kad ieškinio ir patikslinto ieškinio turinys iš esmės yra toks pats. Apeliantė neįrodė, kad Vilniaus apygardos teismas, įpareigodamas apeliantę pašalinti ieškinio trūkumus ir vėliau laikydamas ieškinį nepaduotu, bei Lietuvos apeliacinis teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria ieškinys grąžintas apeliantei, nepakeistą, pažeidė proceso teisės normas.

18. Apeliantė teigia, kad teismai atliko neteisėtus veiksmus, nes pareikalavo sumokėti žyminį mokestį. Apeliantė neteisingai nurodo neva už tokius ieškinius, kokį ji pareiškė, įstatyme nustatytas žyminis mokestis. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 3 d. nutartyje išsamiai išaiškino, kada bylose dėl žalos atlyginimo asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktą (civilinė byla Nr. e2-190-516/2022). Tai, kad apeliantė nesutinka su teismų procesiniais sprendimais, kitaip interpretuoja CPK nuostatas, savaime nėra pagrindas konstatuoti teismų ir teisėjų neteisėtus veiksmus. Apeliantė nepagrindė, kad už pareikštą ieškinį, kuriuo prašė atlyginti žalą, patirtą dėl prokuroro veiksmų, ji būtų atleista nuo žyminio mokesčio ir kad teismai į tai neatsižvelgė. Priešingai – apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime išsamiai paaiškinta, kodėl ieškovė neatleista nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad žyminio mokesčio nesumokėjimas, kai ieškovas neatleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba neatidėtas jo mokėjimas, yra pagrindas konstatuoti, jog nepašalinti ieškinio trūkumai ir laikyti ieškinį nepaduotu. Taigi apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismai, nurodę, jog už pareikštą ieškinį apeliantė turėjo sumokėti žyminį mokestį, pasielgė neteisėtai.

19. Apeliantė siekdama įrodyti žalą, kurios patyrė dėl galbūt neteisėtų teisėjų veiksmų – teismų procesinių sprendimų, priimtų civilinėje byloje, turėjo teismui pateikti tai pagrindžiančių duomenų. Apeliantė turėjo nurodyti, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko teismai. Ji, kaip įrodymą, pagrindžiantį teismų neteisėtus veiksmus, pateikė ieškinį ir pareiškimą dėl ieškinio trūkumų pašalinimo. Nurodyti apeliantės procesiniai dokumentai nepagrindžia teisėjų neteisėtų veiksmų ir to, kad, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, teismai pažeidė proceso teisės normas. Byloje nėra duomenų, kurie būtų pagrindas konstatuoti, jog teisėjos, priimdamos procesinius sprendimus, padarė šiurkščių teisės taikymo ir aiškinimo klaidų, dėl kurių valstybei galėtų kilti civilinė atsakomybė. Kiekvienas asmuo, manydamas, kad jo teisės ar teisėti interesai yra pažeisti, gali juos ginti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tam, kad teismas galėtų apginti asmens pažeistas teises, įstatymų leidėjas įtvirtino sąlygas, kurioms esant asmuo gali kreiptis į teismą, ir reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui ir formai. Gavęs ieškinį ir manydamas, kad pateiktas ieškinys turi trūkumų, teismas nustato terminą jiems pašalinti. Ieškovas turi pareigą pašalinti teismo nustatytus trūkumus, o, nesutikdamas su jais, gali argumentuotai paaiškinti priežastis, dėl kurių nepašalino vieno ar kito trūkumo. Teismas gali priimti ieškinį nagrinėti tik tuo atveju, jeigu ieškinio trūkumai neesminiai, neužkerta kelio bylai nagrinėti. Apeliantė neįrodė, kad teismų nustatyti ieškinio trūkumai neesminiai, priimtos nutartys akivaizdžiai neteisėtos, jas priimant pažeistos proceso teisės normos, t. y. kad teismai neteisingai taikė CPK 80 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 138 straipsnį, 115 straipsnio 3 dalį.

20. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismai tyčia atsisakė priimti ieškinį, nuslėpė nusikalstamas veikas. Vilniaus apygardos teismas, laikydamas ieškinį nepaduotu, išaiškino apeliantei teisę pareikšti naują ieškinį. Akcentuotina tai, kad ieškinio laikymas nepaduotu, nes asmuo nepašalino teismo nustatytų trūkumų, savaime nelaikytinas neteisėtu veiksmu. Toks procesinis sprendimas neužkirto kelio apeliantei, pašalinus trūkumus, pareikšti naują ieškinį, kuriame būtų tinkamai suformuluotas ieškinio pagrindas ir dalykas. Aplinkybės, kad apeliantė nepašalino visų teismo nustatytų trūkumų, nepasinaudojo teise pareikšti naują ieškinį, nepagrindžia, jog teismai, laikydami apeliantės ieškinį nepaduotu, nes nepašalinti jo trūkumai, siekė paslėpti kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas. Priešingai – teismas išaiškino apeliantei, kad ji, pašalinusi trūkumus, dėl kurių grąžintas procesinis dokumentas, turi teisę vėl kreiptis į teismą. Teismas, pirmą kartą spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, 2022 m. sausio 3 d. nutartyje nurodė trūkumus, dėl kurių ieškinys negalėjo būti priimtas nagrinėti. Dėl to antrą kartą – 2022 m. sausio 14 d. – teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turėjo įvertinti, pašalino apeliantė nurodytus trūkumus ar ne (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Nurodytoje nutartyje teismas išvardijo trūkumus, kuriuos turėjo pašalinti apeliantė, ir kokius trūkumus ji pašalino. Tai, kad teismas dar kartą nenurodė visų apeliantės nepašalintų trūkumų, nepagrindžia neteisėtų teismo veiksmų.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės nurodytus teismų atliktus veiksmus, nenustatė, kad priimti procesiniai sprendimai būtų neteisėti, prieštarautų teisės aktams, pažeistų teisės principus. Apeliantė neteisėtus teisėjų veiksmus kildina iš įsiteisėjusių procesinių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų, kuriais jos ieškinys laikytas nepaduotu, nes apeliantė nepašalino ieškinio trūkumų, t. y. apeliantės procesinis elgesys lėmė teismo procesinio sprendimo rezultatą. Apeliantė neįrodė, kad teisėjos, spręsdamos apeliantės ieškinio priėmimo klausimą, pažeidė proceso teisės normas, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

Dėl bylos procesinės baigties

22. Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuota valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjų veiksmų, pagrįstai nusprendė, kad apeliantė neįrodė būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei taikyti – teisėjų neteisėtų veiksmų. Neįrodžius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, todėl nevertintinos kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas netenkintinas, apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Byloje dalyvaujantys asmenys neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.