- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-26
- Bylos Nr.
- e2S-219-775/2026
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Šliumpienė
- Atsakovas
- I. J.
veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. J. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2025 m. spalio 20 d. nutarties dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „IRFERITA“ ieškinį atsakovei I. J. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Telšių apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 17 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „IRFERITA“ (toliau – ieškovė, įmonė) iš atsakovės I. J. (toliau – ir atsakovė) 29 358,18 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2025 m. rugpjūčio 26 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Valstybei iš atsakovės priteisė 661 Eur žyminio mokesčio.
Šalies argumentai
2. Atsakovė I. J. 2025 m. rugsėjo 22 d. pateikė prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė: (1) panaikinti 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimą už akių; (2) atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės; (3) įpareigoti ieškovę pateikti byloje visus ieškinyje nurodytus, tačiau su ieškiniu nepateiktus įrodymus, t. y. 2024 m. spalio 21 d. balansą; 2024 m. rugsėjo 10 d. ir 2024 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis; pažymą, kurioje nurodyti mėnesiai, per kuriuos buvo sukauptas 29 358,18 Eur kreditorinis įsiskolinimas; darbo užmokesčio ir kompensacijų priskaičiavimo darbuotojams A. N., Š. M. ir R. N. pažymą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė nurodė, kad teismų informacinėje sistemoje buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti ieškinio įteikimo atsakovei data. Sistemoje buvo nurodyta, kad ieškinys atsakovei įteiktas 2025 m. rugpjūčio 28 d. Procesinių dokumentų pažymos gavimo data yra 2025 m. rugsėjo 3 d., tačiau nei viena iš šių datų neatitiko tikrovės. Atsakovė vadovavosi 2025 m. rugsėjo 3 d. data, atitinkamai tai reiškia, kad 14 dienų terminas atsiliepimui pateikti atsakovei pasibaigė 2025 m. rugsėjo 17 d., tačiau teismas sprendimą už akių priėmė 2025 m. rugsėjo 17 d., t. y. dar nepasibaigus terminui atsiliepimui pateikti. Atsakovės atstovas prieigą prie bylos dokumentų gavo tik 2025 m. rugsėjo 9 d., tokiu būdu atsiliepimui parengti atsakovės atstovas turėjo 4 darbo dienas. Galimybę pateikti atsiliepimą apribojo ir tai, kad su ieškiniu nebuvo pateikti jame minimi dokumentai, t. y. ieškovės balansai, patvirtinantys, kad įmonės įsipareigojimai kreditoriams 2024 m. spalio 21 d. sudarė 49 998,13 Eur, o turto įmonė neturi. Ieškovė nurodė, kad 2025 m. vasario 5 d. įmonė turėjo vieną darbuotoją (apdraustąjį), 6 501,41 Eur skolą Sodrai, 4 052,77 Eur skolą VMI, tačiau tai patvirtinantys dokumentai su ieškiniu teismui nepateikti. Ieškovė nepateikė 2024 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties su UAB „Feronsa“, 2024 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties dėl teisinei metrologijai priskirtų matavimo priemonių pardavimo. Nors teigė, kad dėl atsakovės tariamo delsimo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės kreditorių nuostoliai padidėjo, tačiau nepateikė teismui apskaitos duomenų, per kokį laiką buvo sukauptas nurodytas kreditorinis įsiskolinimas. Kadangi ieškovė nepateikė esminių ieškinyje nurodytų įrodymų, ši aplinkybė nustatytu terminu atsakovei sudarė kliūtį pateikti atsiliepimą į ieškinį, dėl ko teismas turėjo pagrindą 14 dienų terminą pratęsti. Atsakovės vertinimu, teismas taip pat turėjo pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 285 straipsnio 3 dalies 4 punktą. Be to, sprendimo už akių priėmimo dieną teismas toliau rinko įrodymus – išrašus iš antstolių informacinės sistemos registro vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir po 2 val. priėmė sprendimą, nors su šiais įrodymais atsakovei ir jos atstovui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti ir dėl jų pateikti paaiškinimus. Priteista suma yra labai didelė ir turi būti pagrįsta objektyviais įrodymais, kurių byloje nėra. Atsakovės vertinimu, turto perleidimas UAB „Feronsa“ ieškovei nepadarė žalos, nes UAB „Feronsa“ yra veikianti įmonė, kuri 2024 m. gavo 720 672 Eur pajamų, todėl turto pardavimo kaina gali būti išieškota iš minėtos įmonės. Sutarčių su UAB „Feronsa“ sudarymas nebuvo ekonomiškai nepagrįstas ar nesąžiningas. Atsakovė veikė ieškovės interesais, sudarytos sutartys atitinka rinkos sąlygas. Ieškovės veikla nutrūko per kelių mėnesių laiką, per kurį ir buvo parengtas pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl atsakovė nesutiko, kad bankroto byla ieškovei buvo iškelta pavėluotai. Ieškovė dėl turimos patirties ir veiklai būtinų sąlygų turėjo galimybę tęsti veiklą ir ją faktiškai vykdė. Ieškovės veiklos apimtis mažėjo laipsniškai 2024 m., kai įmonės pagrindinis užsakovas nebeteikė užsakymų, nes užsakovo pagrindiniam akcininkui ir veiklos organizatoriui buvo diagnozuota sunki nepagydoma liga ir pastarajam mirus, susidarė krizinė situacija. Įmonė, nebegaudama užsakymų, tapo nemoki ir nebegalėjo vykdyti ūkinės komercinės veiklos. Jokie įrodymai nepatvirtina, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai arba kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo galima pateikti anksčiau. Ieškovė tik deklaratyviai teigia, kad atsakovė pablogino įmonės finansinę būklę ir pasunkino įmonės kreditoriams galimybę atgauti jų reikalavimus. Iš su ieškiniu pateiktų dokumentų matyti, kad nuostolį ieškovei sukėlė ir UAB „Feronsa“ neatsiskaitymas, nes ji ieškovei yra skolinga 3 450,61 Eur. Šie duomenys galėtų patvirtinti, kad dėl tariamai pavėluoto pareiškimo iškelti bankroto bylą ieškovei pateikimo galėjo susidaryti 14 004,79 Eur įsiskolinimas, kurį sudaro jau minėta skola Sodrai, VMI ir UAB „Feronsa“ pradelstas mokėjimas. Atsakovė pažymėjo, kad įsiskolinimas darbuotojams susidarė ne dėl to, kad atsakovė delsė kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, bet dėl to, kad darbuotojai nuo 2008 m. nesinaudojo kasmetinėmis atostogomis ir jiems priklausė nepanaudotų atostogų kompensacija. Ieškovės vykdyta metalo laužo tvarkymo veikla buvo tęsiama iki 2024 m. spalio mėnesio. Paaiškėjus, kad kreditoriniai įsiskolinimai nebeleidžia tęsti veiklos, o pagrindinis paslaugos užsakovas užsakymų nebepateiks, 2024 m. spalio mėn. buvo inicijuojamas bankroto bylos iškėlimas ne teismo tvarka, į teismą kreiptąsi 2024 m. gruodžio mėn. Šie terminai nelaikytini delsimu ir patvirtina, kad atsakovė dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi per tokį terminą, per kurį, atsižvelgiant į atsakovės turimus duomenis, objektyviai buvo įmanoma.
Šalies argumentai
4. Ieškovė BUAB „IRFERITA“, atstovaujama nemokumo administratorės, nesutiko su prašymu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kadangi atsakovė neįrodė nei vienos iš sąlygų, kurių pagrindu būtų galimas sprendimo peržiūrėjimas ir civilinės bylos atnaujinimas. Atsakovė nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių, kodėl byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Pati atsakovė patvirtino, kad ji buvo pasyvi ir procese elgėsi neatsakingai, kas ir nulėmė tai, jog buvo priimtas sprendimas už akių. Ieškovė pažymėjo, kad terminas pateikti atsiliepimą yra skaičiuojamas nuo tos dienos, kai buvo įteiktas atsakovei, o ne jos atstovui, be to, pati atsakovė patvirtina, kad jos atstovas turėjo 4 darbo dienas parengti ir pateikti atsiliepimą. Atsakovės atstovas yra profesionalus advokatas ir, susipažinęs su bylos medžiaga, turėjo suprasti, kad, jei nespės parengti ir pateikti atsiliepimo, turėjo nedelsdamas kreiptis į teismą su prašymu pratęsti terminą atsiliepimui pateikti, tačiau to nepadarė ir pareiškime nenurodė jokių objektyvių ir svarbių priežasčių rūpestingumo ir atsakingumo stokai pateisinti. Procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti tinkamai, ko neginčija ir pati atsakovė, todėl atsakovei nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo į ieškinį, dėl tokio jos neveikimo, esant ieškovės prašymui, buvo pagrindas teismui priimti sprendimą už akių. Atsakovė iš esmės ginčija priimto sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, nurodydama, jog teismas formaliai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus ir kad nebuvo įrodyta, jog atsakovė elgėsi nesąžiningai ir pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padavė pavėluotai. Tačiau atsakovė savo pozicijos nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ir rašytiniais įrodymais, tik deklaratyviai nurodė, kad sprendime už akių netinkamai vertinti įrodymai, nes ieškovė nepateikė, atsakovės manymu, svarbių ir reikšmingų įrodymų. Deklaratyvūs atsakovės argumentai negali paneigti jai nepalankių teismo išvadų. Atsakovė, kaip buvusi įmonės vadovė, ne tik geriausiai žino finansinę įmonės būklę, bet ir realiai ją kontroliuoja. Teiginiai, kad atsakovė dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi laiku, negali būti laikomi įrodytais tik dėl to, kad atsakovė nurodo daug aplinkybių, kurios neva taip susiklostė, kad atsakovė negalėjo anksčiau kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš perduotų įmonės dokumentų bei įvertinus įmonės balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas, nemokumo administratorė pastebėjo, jog įmonė jau ilgą laiką buvo nemoki, tačiau įmonės direktorė – atsakovė, ne tik nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, bet ir tą pačią dieną, kai inicijavo bankroto procesą, pardavė įmonei priklausantį ilgalaikį turtą. Kadangi atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovei žala nebūtų kilusi, jei nebūtų buvę jos neteisėtų veiksmų, darytina išvada, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovės pareiškimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Telšių apylinkės teismas 2025 m. spalio 20 d. nutartimi netenkino pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė nepateikė atsiliepimo per teismo nustatytą 14 dienų terminą. Teisme taip pat nebuvo gauta kitų prašymų iš atsakovės, jos atstovo.
Šalies argumentai
7. Ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį, todėl teismas padarė išvadą, kad esant CPK 142 straipsnio 4 dalyje numatytam pagrindui, teismas galėjo priimti sprendimą už akių.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas pažymėjo, kad procesinių dokumentų įteikimo pažyma yra skaitmenizuota ir joje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad procesiniai dokumentai asmeniškai ir pasirašytinai atsakovei įteikti 2025 m. rugsėjo 1 d. Todėl atsakovės atstovas nepagrįstai terminą atsiliepimui pateikti sieja su tuo, kada šis dokumentas buvo gautas teisme ar su data, kada suteikta atsakovės atstovui prieiga prie elektroninės bylos. Atsižvelgiant į tai, kad 14 dienų terminas atsiliepimui baigėsi 2025 m. rugsėjo 15 d. ir teisme nebuvo gauta prašymų pratęsti terminą atsiliepimui pateikti ar kitų atsakovės prašymų, esant ieškovės prašymui, buvo priimtas sprendimas už akių.
9. Šiuo konkrečiu atveju nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. ieškovės turtinę padėtį, teismas rėmėsi įsiteisėjusia teismo nutartimi, kuria nuspręsta iškelti ieškovei bankroto bylą. Šiaulių apygardos teismas 2025 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-244-650/2025, įvertinęs atsakovės pateiktus duomenis bei kitus byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad įmonės įsipareigojimai viršija jos turto vertę. Minėta nutartis buvo pateikta su ieškiniu.
10. Sprendimo už akių 9 punkte nurodoma, kad įvertinus bankroto byloje atsakovės pateiktus dokumentus, t. y. ieškovės 2024 m. sausio–rugsėjo mėn. balansą, kreditorių bei debitorių sąrašus, matyti, kad jau 2024 m. rugsėjo mėn. ieškovė turėjo įsipareigojimų, kurių negalėjo įvykdyti, nes tuo metu įmonė neturėjo turto, pelnas buvo – 124 Eur, susidarė 9 459 Eur įsiskolinimas už atlyginimus darbuotojams (nebuvo mokamas birželio, liepos, rugpjūčio bei rugsėjo mėn. atlyginimai), 1 402,74 Eur gyventojų pajamų mokesčio skola, 2 111,60 Eur socialinio draudimo skola, 838,99 Eur pridėtinės vertės mokesčio skola, o kitos skolos sudarė 36 185 Eur sumą. Šiuos duomenis apie ieškovės turtinę padėtį bankroto byloje pateikė pati atsakovė, todėl nėra pagrindo vertinti, kad ši informacija nebuvo žinoma atsakovei. Be to, CPK 179 straipsnio 3 dalies nuostatos suteikia teisę teismui naudoti duomenimis iš teismų informacinės sistemos, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.
11. Nors prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo teigiama, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktos ieškovės ir UAB „Feronsa“ sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys, sprendimo už akių 9 punkte rašoma, kad įsiteisėjusiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. birželio 19 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-4396-1156/2025, konstatuota, jog ieškovė ir UAB „Feronsa“ 2024 m. rugsėjo 10 d. sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė automobilį Mercedes Benz, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagaminimo metai – 2001 m. kovo 9 d., kaina 3 800 Eur; pagal viešosios įstaigos „Emprekis“ pažymą, automobilio Mercedes Benz vidutinė vertė Lietuvos Respublikoje yra 6 390 Eur (su PVM). Ieškovė ir UAB „Feronsa“ 2024 m. rugsėjo 13 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė perdavė radiacijos matavimo prietaisą PAKRI-E Nr. 04405059, kurio kaina 50 Eur, bei elektronines svarstykles PBS Nr. 2528026025, kurių kaina 100 Eur. Nors ieškovė išrašė ir pateikė UAB „Feronsa“ apmokėjimui sąskaitas–faktūras pagal minėtas pirkimo–pardavimo sutartis, nemokumo administratorė, patikrinusi ieškovės finansinius dokumentus, nustatė, kad UAB „Feronsa“ neatliko pinigų mokėjimo pagal 2024 m. rugsėjo 10 d. ir 2024 m. rugsėjo 13 d. sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau ieškovės apskaitoje nėra ir pirkimo–pardavimo sutarčių objektų (automobilio, radiacijos matavimo prietaiso, elektrinių svarstyklių).
12. Civilinėje byloje Nr. e2-4396-1156/2025 priimtas sprendimas už akių buvo pateiktas kartu su ieškiniu. Nors civilinėje byloje Nr. e2-4396-1156/2025 buvo išduotas vykdomasis raštas, vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismui patikrinus Antstolių informacinės sistemos duomenis, nustatyta, kad minėtas vykdomasis raštas buvo perduotas vykdyti antstoliui, tačiau vykdomoji byla užbaigta (kitu pagrindu, o ne visiškai įvykdžius). Teismas sutiko su aplinkybe, kad Antstolių informacinės sistemos duomenys apie civilinėje byloje Nr. e2-4396-1156/2025 išduoto vykdomojo rašto vykdymą buvo gauti tą pačią dieną, kai teismas priėmė sprendimą už akių, tačiau aplinkybė, kad vykdomasis raštas buvo grąžintas neįvykdytas, buvo pažymėta ieškinyje (ieškinio 8 punktas). Dėl to, nėra pagrindo Antstolių informacinės sistemos duomenis vertinti kaip siurprizinius, nes, kaip minėta, CPK 179 straipsnio 3 dalies nuostatos suteikia teisę teismui gauti kitų informacinių sistemų ir registrų duomenis, o Antstolių informacinės sistemos išrašas patvirtino ieškinyje nurodytą aplinkybę.
13. Išanalizavęs civilinėje byloje Nr. e2-6801-1156/2025 nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad 2024 m. rugsėjo mėn. įmonė buvo faktiškai nemoki, tačiau atsakovė, kaip įmonės vienasmenis valdymo organas (vadovas), inicijavo bankroto bylos iškėlimą tik 2024 m. gruodžio 20 d. Atsakovės, kaip įmonės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas laikytinas vadovo neteisėtu neveikimu, pasireiškiančiu imperatyvios įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymu, už kurį civilinei atsakomybei kilti pakanka paprasto neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 28 punktas; 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025, 51–52 punktai).
14. Civilinėje byloje Nr. e2-6801-1156/2025 konstatuota, kad atsakovė neįvykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. dėl jos neteisėtų veiksmų padidėjo (atsirado nauji) įmonės įsipareigojimai, kurių įmonė dėl nemokumo įvykdyti negali. Įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi patvirtinti 29 358,18 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai yra priežastiniu ryšiu susiję su pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų buvo padaryta 29 358,18 Eur dydžio žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Nors atsakovė kvestionuoja žalos dydį, teigdama, kad ji galėtų būti 14 004,79 Eur, teismas pažymėjo, kad šie atsakovės skaičiavimai atspindi tik dalį įmonės pradelstų įsipareigojimų, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi patvirtintas didesnis kreditorių sąrašas.
15. Kadangi atsakovė nepateikė teismui įrodymų, taip pat nenurodė argumentų, kurie galėtų turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, teismas konstatavo, kad prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti priimto sprendimo už akių, todėl šio prašymo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
16. Atskiruoju skundu atsakovė I. J. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. spalio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-6801-1156/2025; įpareigoti ieškovę pateikti byloje visus ieškinyje nurodytus, tačiau su ieškiniu nepateiktus įrodymus, t. y. 2024 m. spalio 21 d, balansą; 2024 m. rugsėjo 10 d. ir 2024 m. rugsėjo 13 d. pirkimo-pardavimo sutartis; pažymą, kurioje nurodyti mėnesius, per kuriuos buvo sukauptas 29 358,18 Eur kreditorinis įsiskolinimas; darbo užmokesčio ir kompensacijų priskaičiavimo darbuotojams A. N., Š. M. ir R. N. pažymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Procesinių dokumentų įteikimas apeliantei laikytinas netinkamu, kadangi teismų informacinėje sistemoje buvo nurodyta neteisinga ieškinio apeliantei įteikimo data. Be to, su ieškiniu apeliantei nebuvo pateikti dokumentai, kurie minimi ieškinyje ir kuriais grindžiama ieškinio reikalavimo esmė.
16.2. Apeliantės atsakovas vadovavosi data, nurodyta sistemoje, t. y. 2025 m. rugsėjo 3 d. Teismo nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui pateikti, skaičiuojant nuo 2025 m. rugsėjo 3 d., būtų pasibaigęs 2025 m. rugsėjo 17 d. Tačiau teismas sprendimą už akių priėmė 2025 m. rugsėjo 17 d., t. y. dar nepasibaigus terminui atsiliepimui pateikti.
16.3. Teismo argumentas, kad apeliantės atstovas privalėjo pamatyti ieškinio ir jo priedų įteikimo datą viename iš elektroninės bylos dokumentų, yra nepagrįstas. Ieškinys su priedais nebuvo įteiktas apeliantės atstovui, todėl atstovas galėjo sužinoti apie dokumentų įteikimo datą arba atsisiuntęs visą elektroninę bylą ir su ja detaliai susipažinęs, arba vadovaudamasis elektroninės bylos kortelės duomenimis apie dokumentų įteikimą. Nepriklausomai nuo to, kokie duomenys nurodyti skenuotuose bylos dokumentuose, šių dokumentų turinį ir procesinio veiksmo atlikimo datą nustato teismas, darydamas įrašą elektroninės bylos kortelėje. Šiuo atveju ieškinio įteikimo apeliantei data elektroninėje byloje buvo nurodyta klaidingai, kas sudarė pagrindą jos atstovui vadovautis įrašu apie pažymos apie ieškinio įteikimą gavimo laiką, tai yra 2025 m. rugsėjo 3 d.
16.4. Nors procesinių dokumentų įteikimas apeliantei asmeniškai galėjo įvykti 2025 m. rugsėjo 1 d., tačiau apeliantės atstovo prieiga prie bylos medžiagos per EPP sistemą buvo suteikta tik 2025 m. rugsėjo 9 d. Tokiu būdu, atsiliepimui parengti atstovas turėjo 4 darbo dienas. Teismo argumentas, kad atstovas per šį laiką privalėjo detaliai susipažinti su elektronine byla ir surašyti atsiliepimą yra nepagrįstas tiek dėl ieškinyje keliamų klausimų sudėtingumo (susijusių su įmonių buhalterine apskaita, sandorių galiojimo, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymu, nemokumo procesu) , tiek dėl atstovo užimtumo. Be to, galimybę pateikti atsiliepimą per nustatytą 14 dienų terminą apribojo ir tai, kad su ieškiniu nebuvo pateikti jame minimi dokumentai, t. y. balansai, pirkimo–pardavimo sutartis, apskaitos duomenys. Ieškovei nepateikus šių dokumentų, teismas privalėjo nustatyti ieškovei pareigą pašalinti ieškinio trūkumus, tačiau to nepadarė. Ši abejonė dėl termino pabaigos turi būti aiškinama apeliantės naudai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, sprendimo už akių tikslais ir procesine paskirtimi.
16.5. Apeliantei nebuvo praneštos esminės ieškinį pagrindžiančios aplinkybės. Balanso 2024 m. spalio 21 d. duomenys, pirkimo–pardavimo sutarčių su UAB „Feronsa“ sąlygos, duomenys apie kreditorinio įsiskolinimo sukaupimo laiką ieškinyje nebuvo detalizuoti. Apeliantė ir jos atstovas su minėtais duomenimis galėjo susipažinti tik tuo atveju, jei būtų pateikti ieškinyje minimi dokumentai ir ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Minėtų duomenų nepateikimas sudarė pagrindą, numatytą CPK 285 straipsnio 3 dalyje 3 punktą, nepriimti sprendimo už akių.
16.6. Pirmosios instancijos teismo nutartyje paminėtame 2025 m. birželio 19 d. sprendime už akių, kuris priimtas civilinėje byloje Nr. e2-4396-1156/2025, bei kitose nutartyse nėra išvadų apie tai, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantė pateikė per vėlai. Taip pat minėtuose teismų sprendimuose nėra padaryta išvadų, kada konkrečiai ieškovė tapo nemoki, taip pat nėra nurodyta, kad apeliantė padarė žalą ieškovei arba kad kaip nors apeliantės veiksmai buvo neteisėti.
16.7. Ieškovės balansas 2024 m. spalio 21 d., pirkimo–pardavimo sutartys su UAB „Feronsa“, pažymos apie kreditorinio įsiskolinimo sukaupimo laiką yra būtinos, siekiant nustatyti aplinkybę, kada ieškovė tapo nemoki ir kada apeliantė galėjo apie tai sužinoti bei kokius galėjusius žalą sukelti veiksmus apeliantė atliko po minėto momento. Teismo nurodytas faktas, kad apeliantė teikė dokumentus teismui atstovaudama ieškovę kitoje byloje, nereiškia, kad apeliantė tebeturi šiuos dokumentus. Be to, apeliantę atstovauja atstovas, kuris su ieškinyje minimais dokumentais neturi jokios galimybės susipažinti. Kartu tai neatleidžia ieškovės nuo pareigos pateikti teismui visus dokumentus, kuriais grindžiamas ieškinys, ir kurie yra reikalingi žalos dydžiui ir priežastiniam ryšiui įrodyti. Be minėtų dokumentų negalima patikrinti, ar nuostoliai atsirado būtent dėl apeliantės veiksmų. Teismas privalėjo atsisakyti priimti sprendimą už akių, jei ieškinio reikalavimai kelia abejonių.
16.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad apeliantė nedalyvavo civilinėse bylose (2025 m. birželio 19 d. Telšių apylinkės teismo sprendimas už akių, civilinėje byloje Nr. e2-4396-1156/2025, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 23 d, nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-244-650/2025; Šiaulių apygardos teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-244-650/2025), kurių sprendimais savo išvadas grindžia pirmosios instancijos teismas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą.
16.9. Teismo argumentas dėl VšĮ „Emprekis“ duomenų apie automobilio kainą taip pat negali patvirtinti žalos padarymo, kadangi automobilio kaina, atsižvelgiant į automobilio pagaminimo metus (2001 m.) ir tikėtiną visišką automobilio nusidėvėjimą, priklauso nuo automobilio būklės. Ieškovė nepateikė duomenų apie automobilio ridą, techninės apžiūros galiojimo, automobilio nusidėvėjimą, įregistruotą buhalterinėje apskaitoje, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinę, o ne teorinę automobilio vertę, nors tokius duomenis turėjo.
16.10. Ieškovas grindė ieškinį tuo, kad UAB „Feronsa“ neatliko pinigų mokėjimo pagal 2024 m. rugsėjo 10 d. ir 2024 m. rugsėjo 13 d. sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis. Tačiau prie ieškinio nebuvo pridėta jokių įrodymų, patvirtinančius šį teiginį. Trūkstamus ieškovės nepateiktus įrodymus už ieškovę surinko pats teismas, nepranešęs apie renkamus įrodymus apeliantei, nesudarydamas galimybės surinktais įrodymais susipažinti, įrodymus teismas rinko po to kai, teismo teigimu, pasibaigė atsiliepimo pateikimo terminas. Teismas sprendimo už akių priėmimo dieną rinko įrodymus – išrašus iš antstolių informacinės sistemos registro vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (2025 m. rugsėjo 17 d. 12:34:16) ir po 2 val. priėmė sprendimą (2025 m. rugsėjo 17 d. 14:22:16). Su šiais įrodymais apeliantei ir jos atstovui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti ir dėl jų pateikti paaiškinimus. Teismui priimant sprendimą už akių, nesudarius galimybės susipažinti apeliantei ir jos atstovui su išrašais iš antstolių informacinės sistemos registro, buvo pažeista CPK 285 straipsnio 2 dalis.
16.11. Teismo gautame išraše apie bylos (duomenys neskelbtini) informaciją nurodyta, kad buvo vykdomas nepiniginis išieškojimas. Tai reiškia, kad ieškovė nepateikė ir civilinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad iš UAB „Feronsa“ negalima išieškoti automobilio, kito turto pardavimo kainos arba jo rinkos vertės, kadangi teismo nurodytoje vykdomojoje byloje buvo siekiama grąžinti automobilį natūra, kas objektyviai galėjo būti neįmanoma atsižvelgiant į automobilio amžių (24 m.) ir galimą nusidėvėjimą. Be to, teismas nurodė, kad apeliantė nepateikė įrodymų dėl galimybės išieškoti skolą iš UAB „Feronsa“, tačiau viešai pateikiami duomenys apie įmonę patvirtina, kad ši įmonė veikianti, todėl iš jos gali būti sėkmingai įvykdyti piniginiai išieškojimai. Tai paneigia ieškinio teiginius, kad sudarant sutartis su UAB „Feronsa“, apeliantė padarė žalą ieškovei. Tokiu būdu teismas surinko tik ieškovei palankius duomenis iš viešųjų registrų, tačiau nerinko apeliantei palankių duomenų, kas patvirtina akivaizdų teismo šališkumą ir rungimosi principo pažeidimą.
16.12. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo apeliantė nurodė, kad sprendimu už akių buvo pažeistas CPK 285 straipsnio 3 dalies 4 punktas, kadangi nebuvo pateikti dokumentai, kuriais grindžiama ieškinio reikalavimo esmė, teismui tai turėjo kelti rimtų abejonių. Be to, apeliantė pareiškime nurodė, kad 2024 m. spalio mėnesį buvo inicijuotas bankroto bylos iškėlimas ne teismo tvarka ir į teismą kreiptasi 2024 m. gruodžio mėnesį, kas nelaikytina delsimu, atsižvelgiant į objektyvias priežastis (užsakovo pagrindinio akcininko liga ir mirtis) ir tai, kad įmonė vykdė veiklą iki 2024 m. spalio mėnesio. Ieškovė tik deklaratyviai teigia, kad apeliantė pablogino įmonės finansinę būklę ir pasunkino kreditoriams galimybę atgauti kreditorinius reikalavimus. Su ieškiniu pateikti dokumentai patvirtina, kad įmonė 2025 m. vasario 5 d. turėjo l darbuotoją (apdraustąjį), 6 501,41 Eur skolą Sodrai, 4 052,77 Eur skolą VMI. Ieškovė taip pat vertina, kad jai nuostolį sukėlė ir UAB „Feronsa“ neatsiskaitymas, kuri ieškovei skolinga 3 450,61 Eur. Apeliantės vertinimu, šie duomenys galėtų patvirtinti, kad dėl tariamai pavėluoto pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo galėjo susidaryti įsiskolinimas Sodrai ir VMI, pridėjus UAB „Feronsa“ delsimą atsiskaityti, nuostoliai galėtų sudaryti 14 004,79 Eur, tačiau kaip susidarė 29 358,18 Eur nuostoliai, nei ieškinyje, nei sprendime už akių nenurodyta.
16.13. Apeliantė nesutiko su sprendimo už akių išvada, kad įsiskolinimas darbuotojams susidarė dėl to, kad ji delsė kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis įsiskolinimas susidarė dėl to, kad darbuotojai nesinaudojo kasmetinėmis atostogomis nuo 2008 m. ir jiems priklausė nepanaudotų atostogų kompensacija. Tokiu būdu nepriklausomai nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo momento, nutrūkus darbo sutartims, atsirado pagrindas išmokėti darbuotojams kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ieškovė vykdė metalo laužo tvarkymo veiklą, kuri buvo tęsiama iki 2024 m. spalio mėnesio. Ieškovės veiklos apimtis 2024 metais mažėjo laipsniškai, kai užsakovas nebeteikė užsakymų, nes užsakovo pagrindiniam akcininkui ir veiklos organizatoriui buvo diagnozuota sunki nepagydoma liga ir pastarajam mirus, susidarė krizinė situacija. Paaiškėjus, kad kreditoriniai įsiskolinimai nebeleidžia tęsti įmonės veiklos, o pagrindinis paslaugos užsakovas užsakymų nebepateiks, 2024 m. spalio mėnesį buvo inicijuojamas bankroto bylos iškėlimas ne teismo tvarka, į teismą apeliantė kreipėsi 2024 m. gruodžio mėnesį ir šie terminai nelaikytini delsimu.
16.14. Teismas nepagrįstai tapatina ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą 29 358,18 Eur su apeliantė atsakomybės dydžiu. Civilinė atsakomybė vadovui gali būti taikoma tik už tuos nuostolius, kurie atsirado būtent dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne už visus įmonės įsipareigojimus. Kreditorinių reikalavimų suma automatiškai nereiškia, kad visa suma atsirado dėl vadovo neteisėtų veiksmų. Apeliantės vertinimu, jos pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti argumentai dėl žalos dydžio nepagrįstumo (ypač skirtumo tarp visų kreditorių reikalavimų ir nuostolių dėl vėlavimo), dėl esminių ieškovo įrodymų nepateikimo (balanso, sutarčių), dėl kurių negalima patikrinti priežastinio ryšio, yra pakankami, kad kiltų rimtų abejonių dėl priimto sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo atveju, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai.
Žemesnės instancijos teismas
16.15. Teismas taip pat nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad tuo atveju, kai atsakovas pateikia įrodymus, kurie patvirtina, jog teismo sprendimas už akių buvo akivaizdžiai neteisingas ir juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, teismas turi panaikinti šį sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, nepaisant priežasčių, dėl kurių nebuvo pateiktas atsiliepimas į ieškinį, svarbos. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis minėtu nutarimu, yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimui atnaujinti esminę reikšmę turi ne atsakovo pasyvumą (atsiliepimo nepateikimą) pateisinančios ar nepateisinančios priežastys, o aplinkybės ir įrodymai, susiję su sprendimo už akių teisėtumu bei pagrįstumu. Tuo atveju, jeigu atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikiami įrodymai, kurie leidžia iš esmės abejoti priimto sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, teismas turi panaikinti priimtą sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis Civilinėje byloje Nr. e2-767-236/2019)
16.16. Ieškovė nepateikė sutarčių, kuriomis grindžiamas žalos padarymas, taip pat įrodymų, kad tariamai pavėluotas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimas turėjo įtakos nuostolių kreditoriams padidėjimui. Priteista suma yra labai didelė ir turi būti pagrįsta objektyviais įrodymais, kurių byloje nėra.
Atsiliepimas
17. Ieškovė UAB „IRFERITA“, atstovaujama nemokumo administratorės MB „Raktukas“, atsiliepimu prašė atskirąjį skundą atmesti, Telšių apylinkės teismo 2025 m. spalio 20 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Ieškinys apeliantei buvo įteiktas asmeniškai 2025 m. rugsėjo 1 d. Procesinių dokumentų įteikimo pažyma yra skaitmenizuota, joje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad procesiniai dokumentai apeliantei asmeniškai ir pasirašytinai įteikti 2025 m. rugsėjo 1 d. Terminas pateikti atsiliepimą yra skaičiuojamas nuo tos dienos, kai ieškinys buvo įteiktas apeliantei, o ne atstovui, be to, pats atstovas teigia, kad turėjo 4 darbo dienas parengti ir pateikti atsiliepimą. Atstovas yra profesionalus advokatas ir susipažinęs su bylos medžiaga, turėjo suprasti, kad, jei nespės parengti ir pateikti atsiliepimo, turi nedelsdamas kreiptis į teismą su prašymu pratęsti terminą atsiliepimui pateikti, tačiau to nepadarė ir pareiškime nenurodė jokių objektyvių ir svarbių priežasčių rūpestingumo ir atsakingumo stokai pateisinti. Kadangi apeliantė ir jos atstovas žinojo apie nustatytą terminą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad terminas nebūtų praleistas arba būtų pratęstas, todėl jai kyla įstatyme numatytos pasekmės.
17.2. Apeliantė apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais ir nesiekia įrodyti, kodėl ieškovės nepateikti dokumentai buvo kliūtis parengti jai atsiliepimą arba teikti prašymą dėl termino pratęsimo. Tokio pobūdžio atsikirtimai negali būti laikomi pakankamais įrodymais, kad buvo pažeistos apeliantės teisės į tinkamą procesą ir suvaržytos jos teisės bei laisvės. Kaip jau minėta, procesiniai dokumentai apeliantei buvo įteikti tinkamai. Apeliantės argumentai, kad jos atstovas procesinius dokumentus ir apskritai prieigą prie bylos medžiagos gavo tik 2025 m. rugsėjo 9 d. ir dėl to turėjo nepakankamai laiko parengti atsiliepimą, negali būti laikoma objektyvia ir svarbia priežastimi pačiam teismui, savo iniciatyva, nesant apeliantės prašymo, pratęsti terminą. Esant ieškovės prašymui, teismui buvo pagrindas priimti sprendimą už akių, todėl jis priimtas teisėtai.
Šalies argumentai
17.3. Apeliantė nurodo, kad neva pirkimo–pardavimo sutartys su UAB „Feronsa“, ieškovės pažymos apie kreditorinio įsiskolinimo sukaupimo laiką yra būtinos, siekiant nustatyti aplinkybę, kada ieškovė tapo nemoki ir kada apeliantė galėjo apie tai sužinoti bei kokius galėjusius žalą sukelti veiksmus apeliantė atliko po minėto momento. Teismas nutartyje nurodė, kad ieškovė neprivalėjo pateikti sudarytų su UAB „Feronsa“ pirkimo–pardavimo sutarčių, kadangi su šia sutartimi susijusios aplinkybės buvo konstatuotos kitu įsiteisėjusius teismo sprendimu. Nors apeliantė nurodo, kad ji nedalyvavo civilinėse bylose, kurių sprendimais yra grindžiamos pirmosios instancijos teismo išvados, tačiau akcentuotina, kad apeliantė, kaip ieškovės vadovė, t. y. juridinio asmens atstovė įgaliojimo pagrindu buvo pati atsakovė, dėl to tiek apie civilines bylas, tiek apie jose priimtus sprendimus ne tik galėjo, bet ir turėjo žinoti.
17.4. Apeliantė nurodo, kad turto perleidimas UAB „Feronsa“ nepadarė žalos ieškovei, tačiau šių savo teiginių ji nepagrindžia jokiais rašytiniais įrodymais, tik nurodo, kad ši įmonė yra sėkminga. Tačiau to nepakanka įrodyti, kad sandoris sudarytas tarp ieškovės ir UAB „Feronsa“ buvo pagrįstas ir ekonomiškai naudingas. Apeliantė apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais ir savo atsikirtimų neįrodo. Be to, apeliantė šiais teiginiais remiasi įrodinėdama, kad laiku kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau vėlgi apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais, kurių ne tik nepagrindžia, bet ir permeta įrodinėjimo pareigą ieškovei. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė, kaip buvusi įmonės vadovė, ne tik geriausiai žino finansinę įmonės būklę, bet ir realiai ją kontroliuoja. Teiginiai, kad apeliantė dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi laiku, negali būti laikomi įrodytais tik dėl to, kad apeliantė nurodo daug aplinkybių, kurios neva taip susiklostė, kad apeliantė negalėjo anksčiau kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
17.5. Apeliantė nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „Feronsa“ neatliko piniginių mokėjų. Pabrėžtina, kad rungimosi principas taip pat reiškia ir tai, kad įrodymus turi pateikti šalis, kuri teigia, o ne ta, kuri neigia. Nagrinėjamu atveju, tokių įrodymų, kad nebuvo atlikti mokėjimai neįmanoma pateikti objektyviai, kadangi tokių rašytinių įrodymų, kad ko nors nėra, neįmanoma sukurti.
17.6. Apeliantė teigia, kad teismas rinko įrodymus jai nepranešęs, dėl to šie įrodymai yra gauti pažeidžiant CPK numatytas taisykles. Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai pažymėjo, kad jis turi teisę gauti kitų informacinių sistemų ir registrų duomenis pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį. Ieškovės vertinimu, apeliantės argumentai, kad dėl ieškovės nepateiktų dokumentų jos teisės ir teisėti interesai buvo suvaržyti, yra nepagrįsti ir nepakankami, kadangi yra bandoma įrodinėjimo naštą permesti ieškovei, o taip būtų sukurtas disbalansas tarp šalių, pažeistas lygiateisiškumo principas. Apeliantę šiuo atveju atstovauja profesionalus advokatas, kuris turėjo ir galėjo numatyti, kad tam tikri dokumentai yra būtini siekiant bylą išnagrinėti tinkamai ir teisingai bei siekiant parengti argumentuotą atsiliepimą. Tokiu atveju jos atstovas galėjo pateikti prašymą dėl tam tikrų dokumentų išreikalavimo, tačiau to nepadarė ir siekia tiek savo, tiek atsakovės nerūpestingumą ir pasyvumą užmaskuoti neva teismo padarytais proceso pažeidimais.
17.7. Iš apeliantės pateikto atskirojo skundo turinio matyti, kad ji iš esmės ginčija priimto sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, nurodydama, jog teismas neįvertino, kad sprendimas už akių yra neva nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantė nurodo daug teismų praktikos dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo galimumo, kai priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau nagrinėjamu atveju nenurodo jokių realių, pagrįstų priežasčių, kodėl skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Vien tik deklaratyvūs apeliantės argumentai negali paneigti jai nepalankių teismo išvadų.
17.8. Sprendimo už akių institutas yra specifinis, kurio priėmimo atveju yra patikrinami ieškovo pateikti duomenys ir argumentai, o esant jų pakankamai, yra priimamas sprendimas už akių. Teismas detaliai neprivalo pasisakyti apie visus motyvus bei argumentus. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio ir kartu su juo pateiktų duomenų teismui pakako pagrindo konstatuoti nemokumo faktą ir tenkinti ieškinį pilna apimtimi. Iš perduotų įmonės dokumentų nemokumo administratorė pastebėjo, jog įmonė jau ilgą laiką buvo nemoki, tačiau įmonės direktorė – apeliantė, ne tik nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, bet ir tą pačią dieną, kai inicijavo bankroto procesą, pardavė įmonei priklausantį ilgalaikį turtą. Apeliantė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovei žala nebūtų kilusi, jei nebūtų buvę jos neteisėtų veiksmų, todėl teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, dėl ko nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai bei išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
21. Apeliantė 2026 m. vasario 26 d. pateikė prašymą dėl papildomų dokumentų prijungimo. Kartu su prašymu pateikė 2025 m. spalio 30 d. MB „Raktukas“ prašymą-pretenziją Nr. R8-19 debitoriui UAB „Feronsa“ dėl įsiskolinimo padengimo; 2025 m. gruodžio 9 d. UAB „Feronsa“ mokėjimo nurodymą, kuris patvirtina 3 950,61 Eur lėšų pervedimą UAB „IRFERITA“; UAB „Feronsa“ 2025 m. gruodžio 9 d. sąskaitos išrašą; 2026 m. sausio 7 d. MB „Raktukas“ pranešimą dėl bankroto procedūrų vykdymo. Apeliantė nurodė, kad pateikti dokumentai patvirtina, jog BUAB „IRFERITA“ nepatyrė jokio nuostolio dėl sandorių su UAB „Feronsa“, nes piniginė turto vertė buvo pilnai kompensuota dar 2025 m. gruodžio mėnesį. Tai tiesiogiai įrodo apeliantės atskirojo skundo argumentų pagrįstumą, dėl ko pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė dėl priteistinos žalos.
22. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
23. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės pateiktais rašytiniais įrodymais, sprendži, kad jie nėra reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Šioje byloje sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas, grindžiamas tuo, kad bendrovės vadovas pavėluotai inicijavo nemokumo (bankroto) bylos iškėlimą, todėl sandorių tarp BUAB „IRFERITA“ ir UAB „Feronsa“ sudarymo bei atsiskaitymo aplinkybės nėra šio ginčo dalykas ir su juo tiesiogiai nesusijusios. Kadangi pateikti duomenys neturi reikšmės vertinant, ar buvo pažeista pareiga laiku kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo ir ar dėl to atsirado žala, jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Dėl šių priežasčių 2026 m. vasario 26 d. gautus apeliantės rašytinius įrodymus atsisakytina priimti.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
24. Teismo sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas (CPK 5 straipsnis, 13 straipsnis), taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis bei nevilkinti proceso (CPK 7 straipsnis). Tokiu būdu sprendimo už akių teisėtumo peržiūrėjimo specifika – ribojimas apeliacine tvarka skųsti sprendimą šaliai, kurios atžvilgiu jis yra priimtas (CPK 285 straipsnio 5 dalis), suponuoja teismo pareigą tokį sprendimą priimti tik griežtai laikantis jo priėmimo tvarkos, esant įstatyme numatytiems pagrindams ir sąlygoms, kad nebūtų be pagrindo suvaržytos ar pažeistos proceso dalyvių teisės (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1163-781/2021). Taigi, pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra vienintelis būdas pasyviai šaliai pašalinti neatvykimo į teismo posėdį ar parengiamojo procesinio dokumento nepateikimo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis).
25. Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.
26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliantės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, pareiškimo netenkino, nes nenustatė CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų.
27. Apeliantė siekia sprendimo už akių peržiūrėjimo, nurodydama, kad šiuo atveju egzistuoja abi CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos. Pirma, byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, kadangi procesinių dokumentų įteikimas apeliantei laikytinas netinkamu. Antra, apeliantės pareiškime nurodytos aplinkybės gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, ieškovė nepateikė dokumentų, pagrindžiančių esmines ieškinio aplinkybes, todėl teismas turėjo, remdamasis CPK 285 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nepriimti sprendimo už akių. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais sutinka iš dalies.
28. Telšių apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-6801-1156/2025 medžiaga patvirtina, kad ieškinys ir teismo pranešimas apeliantei, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui pateikti, buvo įteikti 2025 m. rugsėjo 1 d. asmeniškai, CPK 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nors apeliantė teigia, kad teismų informacinėje sistemoje buvo nurodyta neteisinga ieškinio apeliantei įteikimo data, tačiau su šiuo teiginiu nėra pagrindo sutikti.
29. Bylos duomenys patvirtina, kad skanuota įteikimo pažyma su apeliantės vardu, pavarde ir parašu bei procesinių dokumentų įteikimo data 2025 m. rugsėjo 1 d. į teismų informacinę sistemą Liteko įkelta 2025 m. rugsėjo 3 d., tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia fakto, kad procesiniai dokumentai apeliantei buvo įteikti būtent 2025 m. rugsėjo 1 d., ir būtent nuo šios datos skaičiuotinas teismo nustatytas 14 kalendorinių dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti. Vien techninis dokumento įkėlimo į teismų informacinę sistemą Liteko momentas neturi teisinės reikšmės procesinių dokumentų įteikimo faktui ir nuo jo nepradedamas skaičiuoti procesinis terminas. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad teismo nustatytas terminas atsiliepimui pateikti šiuo atveju suėjo 2025 m. rugsėjo 15 d. (įskaitytinai) ir būtent iki šio termino apeliantė turėjo pareigą pateikti teismui atsiliepimą į ieškovės pareikštą ieškinį (CPK 73 straipsnio 3 dalimi).
30. Pažymėtina, kad apeliantę pirmosios instancijos procese atstovavo profesionalus teisinininkas – advokatas, kuriam be abejonės yra žinomos CPK įtvirtintos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės.
31. Civilinės bylos duomenys patvirtina, kad apeliantės atstovas prašymą suteikti prieigą prie elektroninės bylos kortelės pateikė 2025 m. rugsėjo 8 d., o bylą nagrinėjanti teisėja jį tenkino tos pačios dienos rezoliucija .Konstatuotina, kad prieiga prie elektroninės bylos kortelės apeliantės atstovui buvo suteikta likus septynioms dienoms iki termino pabaigos. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantei buvo pakankamas laikotarpis atsiliepimui pateikti. Vien apeliantės atstovo nurodomas užimtumas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis objektyviai negalėjo per likusį terminą pateikti atsiliepimo. Be to, net ir manydamas, jog likęs terminas yra nepakankamas, apeliantės atstovas turėjo realią galimybę iki termino pabaigos kreiptis į pirmosios instancijos teismą su motyvuotu prašymu dėl procesinio termino pratęsimo, tačiau šia teise nepasinaudojo.
32. Nors apeliantė taip pat teigia, kad jos atstovas negalėjo tinkamai pasirengti atsiliepimo pateikimui dėl to, jog ieškovė nebuvo pateikusi visų, apeliantės vertinimu, reikšmingų dokumentų, t. y. balansų, pirkimo-pardavimo sutarčių, apskaitos duomenų, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turėdamas prieigą prie bylos likus septynioms dienoms iki termino pabaigos, apeliantės atstovas turėjo pakankamai laiko susipažinti su visa bylos medžiaga ir, esant poreikiui, pateikti motyvuotą prašymą išreikalauti papildomus dokumentus arba, kaip jau minėta, prašyti pratęsti terminą atsiliepimui pateikti. Apeliantės atstovui šiomis procesinėmis teisėmis nepasinaudojus, nėra pagrindo spręsti, kad apeliantei nebuvo sudarytos realios galimybės tinkamai įgyvendinti savo procesines teises. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 42 straipsnio 5 dalimi, šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai.
33. Apeliantė teigia, kad teismas sprendimą už akių priėmė 2025 m. rugsėjo 17 d., t. y. dar nepasibaigus terminui atsiliepimui pateikti. Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 6 dalimi, sprendimo už akių priėmimo klausimas dėl atsiliepimo į ieškinį ar paruošiamojo dokumento nepateikimo per nustatytą terminą išsprendžiamas ne vėliau kaip per septynias dienas nuo termino pateikti atsiliepimą į ieškinį ar paruošiamąjį dokumentą pabaigos, rašytinio proceso tvarka, šalims nepranešus. Todėl, priešingai nei teigia apeliantė, esant ieškovės prašymui ir 2025 m. rugsėjo 15 d. suėjus terminui apeliantei pateikti atsiliepimą į ieškinį, teismas turėjo teisę priimti sprendimą už akių.
34. Apeliantė taip pat nurodo, kad aplinkybė, jog ieškovė su ieškiniu nepateikė balansų, pirkimo–pardavimo sutarčių ir apskaitos duomenų, sudarė teismui pagrindą, vadovaujantis CPK 285 straipsnio 3 dalies 3 punktu, netenkinti šalies prašymo priimti sprendimą už akių. Vadovaujantis minėta norma, teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai atsakovui tinkamai pranešta tik apie dalį ieškovo reikalavimų ir juos pagrindžiančių aplinkybių, o kitų ieškinio reikalavimų negalima išnagrinėti atskirai. Minėta norma reglamentuoja situaciją, kai atsakovui nėra tinkamai pranešta apie ieškovo reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, tačiau nagrinėjamu atveju tokia situacija nenustatyta.
35. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 29 358,18 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Apie visus šiuos ieškinio reikalavimus atsakovei buvo pranešta tinkamai, ieškinį bei teismo pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo apeliantei asmeniškai įteikus 2025 m. rugsėjo 1 d. Vien apeliantės argumentai dėl, jos vertinimu, nepateiktų ar nepakankamų įrodymų nepatenka į CPK 285 straipsnio 3 dalies 3 punkto reguliavimo sritį ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, remiantis šiuo pagrindu, negalėjo priimti sprendimo už akių.
36. Vadovaujantis nustatytų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti CPK 288 straipsnio 4 dalies 2 punkto sąlygos, t. y., kad byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.
37. Kita sprendimo už akių peržiūrėjimo sąlyga yra šalies pareiškime nurodytų įrodymų, galinčių turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, vertinimas.
38. Apeliantė teigia, kad procesiniuose sprendimuose, kuriais tenkindamas ieškinį rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra konstatuota, jog ieškovės prašomas priteisti žalos dydis yra tiesiogiai susijęs su apeliantės veiksmais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovės bankroto bylos duomenimis, padarė išvadą, kad 2024 m. rugsėjo mėnesį ieškovė buvo faktiškai nemoki, tačiau apeliantė, kaip įmonės vienasmenis valdymo organas (vadovas), inicijavo bankroto bylos iškėlimą tik 2024 m. gruodžio 20 d. Teismas sprendė, kad atsakovė neįvykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. dėl jos neteisėtų veiksmų padidėjo (atsirado nauji) įmonės įsipareigojimai, kurių įmonė dėl nemokumo įvykdyti negali. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi patvirtinti 29 358,18 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai yra priežastiniu ryšiu susiję su apeliantės neteisėtais veiksmais, t. y. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, todėl nurodyto dydžio žalą ieškovei priteisė iš apeliantės. Kadangi apeliantė nepateikė teismui įrodymų, taip pat nenurodė argumentų, kurie galėtų turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti priimto sprendimo už akių. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentas apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
39. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo už akių institutą įtvirtinančias proceso teisės normas, yra pasisakęs, kad teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018, 28 punktas; kt.).
40. Skirtingai nei vykstant įprastam bylos nagrinėjimui, priimant sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų byloje esančių įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), o civilinis procesas turi užtikrinti veiksmingą ir realų teisės į teisingą teismą įgyvendinimą abiem ginčo šalims. Be to, teismo sprendimas už akių turi būti suderinamas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013). Visais atvejais turi būti įvertinama, ar šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, neturėjimas galimybės prieštarauti dėl sprendimo už akių priėmimo ir šalies, kurios prašymu priimtas sprendimas už akių, reikalavimų tenkinimas, atlikus tik formalų jos pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, nepažeidžia proporcingumo ir šalių interesų derinimo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-403/2019).
41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog argumentų, keliančių pagrįstų abejonių teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-701/2017, 32 punktas). Taigi, sprendimo už akių neteisingumas gali būti nustatytas ne tik tais atvejais, kada sprendimo už akių peržiūrėjimo prašanti šalis pateikia naujus įrodymus, bet ir tada, kai tokią išvadą galima daryti pagal byloje jau esančius (pateiktus) įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018, 42 punktas).
42. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorius užvedė civilinę bylą dėl žalos priteisimo iš vadovės, kai ji laiku neinicijavo nemokumo bylos. Vadovui taikant civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šias sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltę. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama.
43. Įmonės vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali arba negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie patys nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Už šios pareigos pažeidimą ar pavėluotą įvykdymą įmonės vadovas atsako už žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl tokio neveikimo.
44. Apeliantės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės ir Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr.eB2-115-650/2026, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, medžiaga patvirtina (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad apeliantė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei su pareiškimu kreipėsi 2024 m. gruodžio 20 d. Apeliantė savo pareiškime teismui nurodė, kad įmonė yra nemoki. Įmonės įsipareigojimai kreditoriams 2024 m. spalio 21 d. sudarė 49 998,13 Eur, o turto įmonė neturi. Atsakovė pareiškime taip pat pažymėjo, kad nuo 2022 metų pradžios įmonė nebevykdo juodojo ir spalvotojo metalo laužo supirkimo veiklos. Pastaruosius du metus įmonė teikė tik paslaugas, susijusias su juodojo ir spalvoto metalo laužo surinkimu, rūšiavimu, pjaustymu, pakrovimu-iškrovimu bei parvežimu į užsakovo UAB „Feronsa“ aikštelę. Nuo 2023 metų pabaigos ženkliai sumažėjo užsakymai iš vienintelio užsakovo UAB „Feronsa“, o nuo 2024 metų pradžios jų visiškai neliko, nes užsakovo pagrindiniam akcininkui ir įmonės ūkinės veiklos organizatoriui buvo diagnozuota sunki nepagydoma liga, dėl kurios pasikeitė visi planai. Mirtinos ligos diagnozė neišvengiamai sukūrė krizinę situaciją ne tik šeimoje bet ir ūkinėje komercinėje veikloje. Mirus užsakovo ūkinės komercinės veiklos organizatoriui, įmonė, visiškai neturėdama užsakymų paslaugoms, nebegali funkcionuoti taip kaip tai darė anksčiau. Negaunant užsakymų iš pagrindinio užsakovo UAB „Feronsa“, įmonės apyvarta sumažėjo, todėl UAB „IRFERITA“ nesugeba išsilaikyti. Nepaisant visų pastangų, atkurti pelningą įmonės veiklą nepavyko. Šiuo metu įmonė yra nemoki, ji negali atsiskaityti su kreditoriais.
45. Visi kreditoriai apie nemokumo bylos iškėlimą buvo informuoti 2024 m. spalio 30 d. registruotais laiškais pranešant, kad 2024 m. lapkričio 26 d. inicijuojamas kreditorių susirinkimas dėl neteisminio UAB „IRFERITA“ bankroto procedūros vykdymo. Kreditoriams pranešime pažymėta, kad jei per pranešime nurodytą 18 kalendorinių dienų terminą nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, apeliantė, kaip įmonės vadovė, kreipsis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kadangi iki kreditorių susirinkimo pradžios t. y. 2024 m. lapkričio 26 d. 9.00 val., buvo gauti aštuonių kreditorių užpildyti balsavimo raštu biuleteniai, kas atitiko 33,15 procentus nuo visų UAB „IRFERITA“ kreditorių įsiskolinimo sumos (49 998,13 Eur), nesusidarius kvorumui susirinkimas laikytas neįvykusiu.
46. Pažymėtina, kad apeliantei, kaip įmonės vadovei, vadovaujantis JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisė kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiranda nuo termino, skirto prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti ar sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti, pabaigos. Bylos duomenys patvirtina, kad įmonė 2024 metais veiklą dar vykdė, ši aplinkybė nei ieškovės, nei pirmosios instancijos teismo nėra paneigta. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2024 m. rugsėjo mėnesį ji jau buvo nemoki, vis dėlto sutiktina su atsakovės argumentu, kad 2024 m. spalio mėnesį apeliantei inicijavus bankroto procesą neteismine tvarka ir į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo kreipusis 2024 m. gruodžio mėnesį, toks laikotarpis, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, įmonės veiklos tęstinumą ir įstatyme numatytą privalomą išankstinę procedūrą, kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovės veiksmų vertinimo kaip delsimo kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo.
47. Jei pirmosios instancijos teismas nustatytų, kad vis dėlto nemokumo byla inicijuota pavėluotai, tai apeliantė nesutinka ir su ieškovės prašomu priteisti žalos dydžiu. Jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tapatina ieškovės patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą (29 358,18 Eur) su apeliantės atsakomybės dydžiu, nes civilinė atsakomybė apeliantei, kaip ieškovės vadovei, gali būti taikoma tik už tuos nuostolius, kurie atsirado būtent dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne už visus įmonės įsipareigojimus. Kreditorinių reikalavimų suma automatiškai nereiškia, kad visa suma atsirado dėl vadovo neteisėtų veiksmų. Apeliantė atskirajame skunde nurodė skaičiavimus, kurie jos vertinimu, kelia rimtų abejonių dėl priežastinio ryšio ir priteistos žalos dydžio pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiais apeliantės argumentais.
48. Kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 41 punktas).
49. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali sumokėti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2021 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-381/2021 42 punktas). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui ir (ar) dalyviui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jeigu ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi, delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vėluota inicijuoti bankroto bylą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 33 punktas).
50. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio, apsiribojo bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma, tačiau netyrė, ar ieškovės prašoma priteisti žala kilo būtent per laikotarpį, kuriuo buvo pavėluota kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, t. y. laikotarpiu tarp pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo ir bankroto bylos iškėlimo.
51. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, ar per šį laikotarpį įmonei atsiradusi žala (padidėję įsipareigojimai) yra teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su apeliantės galimu delsimu inicijuoti bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios pirmosios instancijos teismo neįvertintos aplinkybės gali turėti esminės reikšmės sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, nes jų nustatymas tiesiogiai susijęs tiek su ieškovei iš apeliantės priteistinos žalos dydžiu, tiek su pačiu ieškovės reikalavimo pagrįstumu. Todėl tik nagrinėjant bylą iš esmės galima tiksliai nustatyti ir įvertinti šias aplinkybes.
52. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė pagrindė CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintą būtinąją sąlygą (šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui), kuriai esant sprendimas už akių turi būti panaikinamas ir bylos nagrinėjimas atnaujinamas.
53. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė sprendimo už akių peržiūrėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepagrįstai apribojo apeliantės teisę į tinkamą teismo procesą, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti apeliantės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą, ją perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
54. Kiti atskirajame skunde ir atsiliepimuose išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
55. Ieškovę atstovaujanti nemokumo administratorė byloje pateikė prašymą priteisti 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad procesas byloje atnaujintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui, atsižvelgiant į galutinį procesinį sprendimą byloje.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo 2025 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimą už akių ir atnaujinus bylos nagrinėjimą bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.