Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės, ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų I. Z., A. S., R. V., K. V., J. V., D. S. (D. S.), J. L., J. G. (J. G.), J. K., G. L., A. Š., N. D., V. I. (V. I.), T. G., V. G. (V. G.), L. V., S. V., S. N. (S. N.), L. N., S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3883-512/2021 pagal ieškovų I. Z., A. S., R. V., K. V., J. V., D. S. (D. S.), J. L., J. G. (J. G.), J. K., G. L., A. Š., N. D., V. I. (V. I.), T. G., V. G. (V. G.), L. V., S. V., S. N. (S. N.), L. N., S. S., ieškinį (patikslintą) atsakovei daugiabučių namų savininkų bendrijai „M. P.“ dėl įpareigojimo pakeisti mokesčių skaičiavimo tvarką, tretieji asmenys O. S., N. S., G. L., M. L., A. P., E. P., G. B., R. B., R. R., S. R., K. B., S. B., S. P., V. P., G. P., I. K. (I. K.), I. K., A. B., L. V., V. (V.) G., O. M., R. B., R. Š., D. Š., R. B., V. B., A. K., D. D., A. S., R. S., D. K., I. K., L. I. A., V. M., A. M. (A. M.), M. K., V. Č., V. Č., E. P., A. P., S. Ž., I. G., R. G., V. P., A. V., S. D., A. D. (A. D.), D. M., N. R., J. T., S. T. (S. T.), J. Š., A. D. (A. D.), V. Ž., J. L., E. D., J. J. (J. J.), R. D. G., N. K., S. (S.) Ch., L. Č., I. J., G. J., V. V., D. V., O. S., J. S. (J. S.), D. R., V. K., Ž. G., A. G., D. U., N. O. L., J. E., A. P., N. N., A. T., E. L., V. M. (V. M.), M. Š., K. Š., R. D., A. N., G. N., K. K., M. K., E. N., L. S. (J.), R. R., R. R., A. O., L. R., V. R., L. Ž., M. L., E. P., L. O., T. L., T. L., V. K. (V. K.), V. P., E. S., uždaroji akcinė bendrovė „Mano būstas Baltija“, daugiabučių namų savininkų bendrijos „M. P.“ valdyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti nepagrįstu ieškovų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos automobilių parkingo patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ir automobilių parkingo patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ploto įtraukimą į palyginamuosius naudinguosius gyvenamųjų namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), plotus, pagal kuriuos ieškovams yra nustatomas mokėtinų mokesčių (išlaidų) dydis; 2) įpareigoti daugiabučių namų savininkų bendrijos (toliau – DNSB) „M. P.“ nuo 2020 m. birželio 1 d. į palyginamuosius daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų valdomus naudinguosius plotus, pagal kuriuos nustatomi mokėtini mokesčiai, tame tarpe mokesčiai, susiję su žemės sklypo naudojimu ir priežiūra, neįtraukti automobilių parkingo patalpų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), plotų: ieškovams I. Z. – 1/8 dalies šios patalpos ploto (32,91 kv. m.), A. S. – 1/8 dalies šios patalpos ploto (32,91 kv. m.), R. V. – 5/64 dalių automobilių parkavimo patalpos ploto (20,57 kv. m.), J. V. – 3/128 dalies ploto (6,17 kv. m.), K. V. – 3/128 dalies ploto (6,17 kv. m.), D. S. – 1/8 dalies automobilių parkavimo patalpos ploto (32,91 kv. m.), J. L. – 2/24 dalių automobilių parkavimo patalpos ploto (21,94 kv. m.), R. L. – 1/24 šios patalpos ploto (10,97 kv. m.), J. G. – 1/8 dalies šios patalpos ploto (32,91 kv, m.), J. K. – 1/8 dalies šios patalpos ploto (32,91 kv. m.), G. L. – 1/8 dalies automobilių parkavimo patalpos ploto (32,91 kv. m.) ploto, S. S. – 1/8 dalies automobilių parkavimo patalpos ploto (32,91 kv.m.), A. Š. - 1/8 dalies automobilių parkavimo patalpos ploto (32,91 kv.), N. D. – 1/4 dalies parkavimo patalpos ploto (65,82 kv.m. ), V. I. – 1/8 dalies parkavimo patalpos ploto (32,91 kv.m.), T. G. ir V. G. – 1/8 dalies parkavimo patalpos ploto (32,91 kv.m.), L. V. ir S. V. – 1/8 dalies parkavimo patalpos ploto (32,91 kv.m.), S. N. ir L. N. – 1/8 dalies parkavimo patalpos ploto (32,91 kv.m.); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Reikalavimo pagrindu ieškovai nurodė aplinkybes, kad nuo 2015 m. rudens yra įsteigta Daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija „M. P.“ (atsakovė), kuri administruoja abu gyvenamuosius namus, taip pat UAB „Mano būstas Baltija“ vykdo tam tikras administravimo ir technines priežiūros funkcijas. Ieškovai 2020 m. birželio mėnesį kreipėsi į teismą su ieškiniu (ir patikslintu ieškiniu) atsakovei DNSB „M. P.“ dėl pripažinimo neteisėtu automobilių parkingo patalpos plotų įtraukimą į palyginamuosius naudinguosius plotus ir įpareigojimo šių plotų neįtraukti į palyginamuosius naudinguosius plotus, skaičiuojant mokesčius bendrijoje (civilinė byla Nr. e2-7128-998/2020). Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-7128-998/2020 paliko nenagrinėtą ieškovų ieškinį, nes nebuvo laikytasi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Ieškovai 2021 m. sausio 7 d. kreipėsi į DNSB „M. P.“ valdybą kaip ginčus nagrinėjimo organą (toliau – Valdyba) su skundu – pareiškimu apskaičiuojant daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini). butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės dalis į palyginamuosius plotus, pagal kuriuos nustatomi mokesčiai, neįtraukti ieškovams priklausančių parkingo patalpų plotų. Valdyba nusprendė susilaikyti nuo skunde pateiktų reikalavimų sprendimo, kadangi nėra nuginčytas visuotinio susirinkimo sprendimas dėl juo patvirtintų Daugiabučių namų bendrojo naudojimo aprašų. Ieškovams pasiūlyta įregistruoti jiems priklausančias parkingo patalpos dalis kaip butų priklausinius, kas esą sudarytų galimybę grįžti prie skunde nurodytų aplinkybių vertinimo bei leistų valdybai priimti sprendimus turimos kompetencijos ribose. Taigi, ginčus nagrinėjantis organas ieškovų skundą nagrinėjo, bet jokio sprendimo nepriėmė.

5. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, automobilių parkingo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nėra šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo, dujų. Tačiau cokolinio aukšto schema patvirtina, kad per šį aukštą ir jame esančias automobilių parkingo patalpas yra nutiesti šalto ir karšto vandens vamzdynai, šildymo vamzdynai, nuotekų iš butų šalinimo ir lietaus kanalizacijos sistemos vamzdynai su šuliniais, elektros magistralės, TV ir Interneto įranga, viso namo cokolinio aukšto priešgaisrinės apsaugos sistema su dūmų davikliais. Tik per parkingo patalpą yra patenkama į viso namo šilumos punktą. Tai, kad parkingo patalpose yra įrengti aukščiau nurodyti objektai, skirti viso namo poreikiams, atsakovė parkingo patalpas turėtų priskirti bendrojo naudojimo patalpoms ir išlaidas paskirstyti visiems butų savininkams, nes visų butų savininkai turi pareigą prisidėti prie daugiabučio namo bendrosios nuosavybės išlaikymo.

6. Pažymima, kad atsakovės nustatytas ir išlaidų apskaičiavimui naudojamas palyginamasis, t. y. naudingasis plotas neatitinka VĮ „Registrų centre“ oficialiai pagal statybos projektus ir kadastrinius matavimus užfiksuoto naudingojo šių namų ploto. Be to, nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina faktą, kad ieškovams išnuomoto žemės sklypo plotas yra toks pats, kaip ir tretiesiems asmenims, neturintiems parkingo patalpos, išnuomoto valstybinės žemės sklypo plotas.

7. Bendrijos visuotinio susirinkimo nutarimų ginčijimui yra nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties 3 mėnesių terminas (CK 2.82 straipsnio 4 dalis). Ieškovai neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, nes nereiškia reikalavimo dėl DNSB „M. P.“ patalpų savininkų visuotinio susirinkimo 2017 m. kovo 30 d. nutarimo panaikinimo, o savo teises bei pažeistus interesus gina kitokiu būdu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.4. Teismas atsižvelgė į ieškovų argumentus, jog šiuo atveju sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019. Teismas nurodė, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto), o kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl šios priežasties kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to kasacinio teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11.4. Apeliantų vertinimu, nagrinėjamoje byloje reikšminga ir taikytina Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime motyvavo, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas ne dėl namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties patalpų, kurie yra butų priklausiniai, o dėl cokoliniame namo aukšte esančių parkingo patalpos (garažo) įtraukimo į daugiabučio namo palyginamuosius naudinguosius plotus. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių bylos, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Apeliantų nuomone, šios bylos aplinkybės yra iš esmės analogiškos faktinėms aplinkybėms, kurių pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo naują praktiką 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018 ir 2019 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019. Tiek sandėliavimo patalpos, tiek automobilių parkavimo patalpos yra antraeiliai daiktai, esantys tame pačiame name, kaip ir ieškovų butai, pagal savo paskirtį tarnaujantys / priklausantys butams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

14. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos automobilių parkingo patalpos (garažo) ploto įtraukimo į palyginamuosius naudinguosius gyvenamųjų namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), plotus, pagal kuriuos yra apskaičiuojami mokesčiai bendrijoje.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

15. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

16. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu į bylą papildomai pateikė naujus įrodymus – pirkimo– pardavimo sutartis, taip pat papildomai į bylą pateikė apskaičiuotų mokesčių už suteiktas paslaugas sąskaitos su bendrijos pranešimais. Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, ir tai, kad šių įrodymų pateikimas į bylą iki skundžiamo sprendimo priėmimo buvo neįmanomas, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

18. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, teigia, kad, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019, suformuluotu išaiškinimu. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalies apimtį, į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos nustatoma bendraturčių teisių bei pareigų apimtis, negali būti įtraukiami namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties patalpų, kurios yra butų priklausiniai, priklausančių bendraturčiams asmeninės nuosavybės teise ar esančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, kuriais bendraturčiai turi teisę naudotis pagal nustatytą naudojimosi tvarką, plotai. Taigi, minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė klausimą dėl rūsio patalpų – buto priklausinių (nesantys savarankiškais daiktais) įtraukimo į daugiabučio namo palyginamuosius naudinguosius plotus, apskaičiuojant butų ir kitų patalpų savininkams tenkančius mokesčius už bendro turto naudojimą ir priežiūrą, t. y. administravimo mokesčius. Nagrinėjamu atveju, automobilių parkingo patalpa priklauso bendrosios dalinės nuosavybe tik keliems namo gyventojams ir yra savarankiškas nekilnojamojo turto vienetas. Byloje yra sprendžiamas ginčas ne dėl namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties patalpų, kurie yra butų priklausiniai, o dėl cokoliniame namo aukšte esančios parkingo patalpos (garažo) įtraukimo į daugiabučio namo palyginamuosius naudinguosius plotus.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018, kurioje teisėjų kolegija, išaiškindama CK 4.82 straipsnio 7 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad CK 4.82 straipsnio 7 dalyje vartojama formuluotė „kitų patalpų savininkui“ apima daugiabučiame name esančias kitos nei gyvenamoji paskirties patalpas (prekybos, administracines ir pan.), kurios yra ar gali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas, bet neapima buto savininkui nuosavybės teise priklausančio rūsio patalpų (daugiabučio namo rūsyje esančių patalpų, skirtų daiktams laikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018). Tačiau apeliantai, remdamiesi minėta nutartimi nepagrįstai teigia, jog ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausančios parkingo patalpos, kaip ir rūsių patalpos, nėra prekybos, administracinės ar komercinės paskirties patalpos, kurios priskiriamos CK 4.82 straipsnio 7 dalyje numatytoms „kitoms patalpoms“. Apeliantų teigimu, automobilių parkavimo patalpos yra antraeiliai daiktai – butų priklausiniai, kadangi skirtos tarnauti butams ir pagal savo savybes yra nuolat su jais susijusios.

20. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino, ar ginčo patalpos yra pagrindiniai ar antraeiliai daiktai, o ši aplinkybė, remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018), yra esminę reikšmę turinti aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos išvada, jog nagrinėjamu atveju ginčo parkingo patalpos nėra priklausiniai. Priešingai nei rūsiai, automobilių parkavimo patalpos nėra antraeiliai daiktai, pagal savo paskirtį tarnaujantys / priklausantys butams.

21. Pagal CK 4.12 straipsnį, pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį, antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius (CK 4.13 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį, priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui. Sprendžiant, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, – fakto klausimas, susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

23. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje esančiais VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis nustatyta, kad nekilnojamosios patalpos: automobilių parkavimo patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), ir parkingo patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), yra registruotos Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri turtiniai vienetai, turi savo unikalius numerius, t. y. kaip atskiri savarankiški nekilnojamieji daiktai CK 4.12 straipsnio prasme, jos nėra priskirtos prie namo savininkų butų. Sutiktina su apeliantų argumentu, kad įregistravimas Nekilnojamojo turto registre atskiru kadastro objektu negali būti laikomas esminiu argumentu, sprendžiant klausimą, ar daiktas yra priklausinys CK 4.72 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reguliavimo prasme, tačiau, pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ginčo patalpos yra priklausinys, vertino ir kitus kriterijus, atsižvelgė ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pagal savo tiesioginę funkcinę paskirtį, automobilių stovėjimo aikštelė yra skirta ne tinkamai gyvenamojo namo eksploatacijai užtikrinti, ji taip pat nėra skirta tarnauti butui ir pagal savo savybes nėra nuolat su juo susijusi, o priešingai – skirta transporto priemonei laikyti.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutinkamai su statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 4.3. papunkčiu, garažas – patalpa ar atskiras pastatas, skirtas transporto priemonėms laikyti ir (ar) remontuoti. Remiantis statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 145 punktu garažų patalpų projektavimui taikomi specialūs reikalavimai, kurie nėra taikomi sandėliavimo patalpoms, t. y. automobilių transporto priemonių, motociklų komunikacijos gyvenamajame sklype, saugykloje ir garaže turi būti projektuojamos taip, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų priežasčių. Toks teisinis reguliavimas suteikia pagrindą teigti, kad jog garažo patalpa nėra skirta daugiabučio namo bendraturčių daiktams sandėliuoti, o skirta laikyti ir remontuoti transporto priemones, šiai patalpai, priešingai nei sandėliukams (buto priklausiniams), yra keliami aukštesni techniniai reikalavimai (kaip ir butams).

25. Nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi apeliantų argumentai, kad visos automobilių parkingo patalpos nuosavybės teise priklauso tame pačiame name esančių butų savininkams ir yra jų naudojamos kartu su butais, t. y. ieškovai yra savininkai tiek automobilių parkingo patalpų, tiek šiuose namuose esančių butų ir ieškovai neturi tikslo parduoti jiems priklausančių automobilių parkingo patalpos dalių. Šie teiginiai nepaneigia aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju, nėra teisinių kliūčių parduoti atskirai (duomenys neskelbtini) esančias automobilių parkingo vietas ar patalpą, neparduodant buto. Taigi, parkavimo patalpos gali savarankiškai dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje. Garaže transporto priemones gali laikyti ir asmuo, name neturintis buto, be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju ne visi tame pačiame name esančių butų savininkai turi nuosavybės teise priklausančią dalį negyvenamosios patalpos – parkingo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčo patalpos nėra susijusios su konkrečiu butu, jos nėra skirtos tarnauti butui ir nėra susijusios su juo bendra ūkine paskirtimi.

26. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš VĮ „Registrų centro“ išrašo matyti, kad patalpose nėra atskirai įregistruotos šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo, dujų sistemos, tačiau byloje pateikti duomenys (aiškinamas raštas, Butų ir energijos poskyrio specialistės el. laiškas, cokolinio aukšto planas su šilumos tinklais) patvirtina, jog parkingo patalpose yra įrengta šildymo sistema ir parkingo patalpos yra / gali būti šildomos.

27. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovės pateiktu aiškinamuoju raštu ir Butų ir energijos poskyrio specialistės el. laišku. Apeliantų vertinimu, šie dokumentai negali būti įrodymais šioje byloje, nes jie turi esminių trūkumų (CPK 202 straipsnis), t. y. aiškinamasis raštas yra kito dokumento (statybos projektinės dokumentacijos) sudedamoji dalis, o ne savarankiškas rašytinis įrodymas. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš atsakovės pateikto aiškinamojo rašto, jame nurodyta, jog „šildymo ir karšto vandens sistema pajungiama prie šilumos tinklų pagal nepriklausomą schemą. Magistraliniai šildymo vamzdžiai projektuojami cokoliniame aukšte. Cokoliniame aukšte yra garažai, kurie yra šildomi.” Raštas pasirašytas UAB UAB „Klaipėdos miestprojektas” atstovės I. M., cokolinio aukšto schema pasirašyta UAB „Klaipėdos miestprojektas” atstovių I. M. ir J. N.. Soc. Infrastruktūros priežiūros skyriaus Butų ir energetikos poskyrio vyr. specialisto elektroniniame laiške nurodyta, kad iš “pateikto cokolinio aukšto projekto matyti, kad šildymo pritaisai (radiatoriai) parkingo patalpoje numatyti (suprojektuoti). Taigi, šie pateikiami rašytiniai įrodymai patvirtina, jog parkingo patalpose yra įrengta šildymo sistema ir parkingo patalpos yra šildomos (ne savavališkas įrengimas).“ Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pateiktų rašytinių įrodymų patikimumu.

28. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jais grįsdamas savo išvadą, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, jų pakankamumą, todėl pagrįstai pripažino, kad (duomenys neskelbtini), cokoliniuose aukštuose esančios negyvenamosios patalpos–parkingai (pagrindinė naudojimo paskirtis garažų) nėra buto priklausiniai, jos yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas.

29. Apeliantai, nesutikdami su ginčijamu sprendimu, nurodo ir tai, jog Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina faktą, jog ieškovams išnuomoto žemės sklypo plotas yra toks pat, kaip ir tretiesiems asmenims, neturintiems parkingo patalpos, išnuomoto valstybinės žemės sklypo plotas. Apeliantės nuomone, kadangi parkingo plotas neįėjo į bendrąjį naudingąjį plotą, pagal kurį buvo nustatytas išnuomojamo valstybinės žemės sklypo plotas, ieškovams nepagrįstai papildomai (nuo 32,91 kv. m. ploto) skaičiuojamos išlaidos, susijusias su žemės sklypo naudojimu ir priežiūra, t. y. už krūmų genėjimą ir išvežimą, papildomą kaupimą žemės sklypą juosiančios tvoros keitimui ir šios tvoros keitimą, medžių pjovimą, teritorijos sutvarkymą ir kt.

30. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais, jog jie neturi pareigos prisidėti prie minėtų išlaidų. Pažymima, kad nagrinėjamoje byloje svarbus faktas yra tai, jog 2017 m. kovo 28 d. DNSB „M. P.“ visuotinio susirinkimo metu buvo patvirtinti Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų aprašai, detalizuojantys daugiabučio namo bendrąjį naudingąjį plotą (palyginamasis plotas), nurodantys bendrojo naudojimo objektus. Taigi, DNSB „M. P.“ visuotinio susirinkimo metu buvo priimtas sprendimas, nulėmęs garažo patalpos savininkų teisinę pareigą prisidėti proporcingai turimai bendrosios nuosavybės daliai prie išlaidų, skirtų bendrajai nuosavybei išlaikyti. Bendrijos visuotinio narių susirinkimo sprendimas yra nenuginčytas teismine tvarka, todėl sprendimas yra galiojantis ir privalomas visiems namo butų ir kitų patalpų savininkams. Pažymėtina, kad CK 4.85 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimo balsų dauguma grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. O, pagal CK 4.85 straipsnio 4 dalį, bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo pastato patalpų savininkams, iki kol jie įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyti. Lietuvos Aukščiausiais Teismas, pasisakydamas dėl bendrijos visuotinio susirinkimo sprendimų teisinės galios, yra konstatavęs, kad buto savininkas, tiek esantis, tiek nesantis bendrijos nariu, nesutinkantis su bendrijos visuotinio susirinkimo sprendimu dėl išlaidų namui išlaikyti ir išsaugoti, gali ginčyti šį sprendimą teisme. Nenuginčijęs atitinkamo sprendimo teisme, buto savininkas privalo jį vykdyti ir apmokėti išlaidas proporcingai savo daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-916/2016).

31. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad su apeliaciniu skundu apeliantai pateikė 2020 m. spalio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo K. Š. ir pirkėjo A. Š.. Sutartyje nurodyta, kad ieškovas A. Š. šia pirkimo pardavimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (Sutartyje – Daiktas1) ir kartu su butu – 1/8 dalį parkingo patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini)(Sutartyje – Daiktas 2). Šios pirkimo–pardavimo sutarties 10.5 punkte nurodyta: „ Pardavėjas pareiškia ir garantuoja, kad pagal sudaromą Sutartį parduodamas Daiktas 2 (1/8 dalis negyvenamosios patalpos – automobilių parkavimo patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip antraeilis daiktas, yra skirtas tarnauti ir priklausyti parduodamam Daiktui1, taip pat nėra ir negali būti kitų trečiųjų asmenų, turinčių teisę ir pageidaujančių pirmenybės teise pirkti parduodamą Daiktą2. Pardavėjas pareiškia ir patvirtina, kad pagal šią Sutartį perleidžiant pagrindinį daiktą (Daiktą 1), kuris nėra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, kartu su juo perleidžiamas antraeilis daiktas (Daiktas 2), kurie valdomi (valdomas) bendrosios dalinės nuosavybės teise“. Nors, ieškovų teigimu, šioje pirkimo–pardavimo sutartyje labai aiškiai yra pasisakyta dėl parkingo patalpos buvimo antraeiliu daiktu, teisėjų kolegija su tokiu apeliantų teigimu neturi pagrindo sutikti. Ši pirkimo–pardavimo sutartis nepaneigia CK 4.12 straipsnio, CK 4.13 straipsnio, CK 4.19 straipsnio nuostatų, nagrinėjamu atveju aktualios kasacinio teismo praktikos, DNSB „M. P.“ visuotiniame susirinkime priimtų sprendimų ir nutartyje aptartų įrodymų visumos, suponuojančių išvadą, jog (duomenys neskelbtini), cokoliniuose aukštuose esančios negyvenamosios patalpos – parkingai, būdami savarankiškais nuosavybės teisės objektai, nėra butų priklausiniai, CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reguliavimo prasme patenka į „kitų patalpų“ sampratą, todėl šių patalpų savininkai, proporcingai turimos bendrosios nuosavybės daliai, turi pareigą prisidėti prie išlaidų, skirtų bendrajai nuosavybei išlaikyti, nes šių ginčo patalpų plotai pagrįstai įtraukti į daugiabučio namo palyginamuosius naudinguosius plotus (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, 7 dalis 3 dalis).

32. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisei, be kita ko, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisei, būdinga, kad tarp bendraturčių dėl bendro turto valdymo, naudojimo, disponavimo juo susiklosto vidiniai santykiai, o tarp bendraturčių ir kitų (trečiųjų) asmenų – išoriniai. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą tik bendraturčiai sprendžia dėl teisių į bendrą turtą įgyvendinimo (CK 4.75 straipsnis, 4.80 straipsnio 1, 2 dalys, 4.85 straipsnis) bei pareigų vykdymo (CK 4.76 straipsnis, 4.83 straipsnio 3, 4 dalys), o tretieji asmenys šiems santykiams gali daryti įtaką tik įstatymo nustatytais atvejais (4.80 straipsnio 3 dalis).

33. Teisėjų kolegija atskirai pažymi, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, apeliaciniame skunde iš esmės pakartojami argumentai dėl ginčo parkingo patalpų teisinio statuso, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Šiuos argumentus pirmosios instancijos teismas išsamiai, remdamasis bylos duomenimis, išnagrinėjo, o jokių kitų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, apeliantai nepateikė. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

34. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

35. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą, ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

36. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

37. Kadangi ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.