- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-10
- Bylos Nr.
- 2-494-553/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02425-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- S. G.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centras
- Advokatai
- Renata Cibulskienė
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovui VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas S. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir priteisti ieškovui iš atsakovo VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 30 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad jis už protesto akciją 2011-06-29 prie Vilniaus miesto apylinkės teismo prievarta buvo uždarytas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre griežto stebėjimo palatoje kartu su tikrai nesveiku žmogumi. Ieškovo teigimu, gydytojai A. M., B. U. ir A. Š. nepagrįstai ir neteisėtai išgalvojo jam šizofrenijos diagnozę, o sanitarai reikalavo pasirašyti, kad esą jis pats savo noru atvyko gydytis. Vėliau buvo suklastoti dokumentai, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas paskyrė priverstinį vieno mėnesio gydymą Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Ieškovas nurodė, kad jam buvo leisti visokie nereikalingi stiprūs psichotropiniai vaistai, o širdies vaistus, kurie ieškovui buvo būtini po patirto infarkto, darbuotojai esą atėmė ir nereagavo į prašymą skubiai iškviesti kardiologą. Todėl po gydymo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ieškovas buvo priverstas kreiptis į Santariškių klinikas dėl širdies ritmo atstatymo. Ieškovas taip pat nurodė, kad iš jo gydymo įstaigoje buvo atimtas telefonas ir nebuvo leista pranešti giminaičiams apie buvimo vietą (b. l. 1-5).
Atsiliepimas
Atsakovas VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras su pareikštu ieškiniu nesutiko, atsiliepime nurodė, kad priverstinai hospitalizuojant 2011-06-29 S. G., egzistavo abi iš Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nustatytų sąlygų - asmuo sirgo sunkia psichikos liga (pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK) diagnozė F23.10 - ūmus polimorfinis pscihozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais) ir atsisakė hospitalizavimo ir buvo reali grėsmė, jog asmuo gali savo veiksmais padaryti esminę žalą savo sveikatai ir gyvybei (grasino apsipilti benzinu ir susideginti) ir artimųjų (sesers, jos vyro) sveikatai, todėl ieškovas buvo priverstinai hospitalizuotas teisėtai.
Esą grėsmė, kad asmuo gali savo veiksmais padaryti esminę žalą savo ir artimųjų sveikatai ir gyvybei buvo pakankamai reali, nes S. G. buvo sujaudintos būsenos, nenuoseklus, savo būklei visiškai nekritiškas, agresyvus, įtemptas, šaukiantis, išsakantis santykio idėjas sesers atžvilgiu (iškilus turtiniams nesutarimais grasino seserį sudeginti, nušauti), grasinantis susideginti, jei nebus paisoma jo norų. Psichikos liga ieškovas serga nuo 1982 m., spalio mėn., buvo gydomas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, tuomet jam buvo diagnozuota hipochondrinė neurozė.
Gydymo metu 2011-07-01 buvo patikslinta klinikinė diagnozė - šizotipinis sutrikimas (F21) . 2011-06-30 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi S. G. buvo skirtas priverstinis stacionarinis gydymas vieno mėnesio laikotarpiui. Ieškovas buvo gydomas iki 2011-07-22. Išrašymo metu būsena buvo pagerėjusi, sumažėjo nerimas, nublanko santykio, kveruliantinės, hipochondrinės idėjos, ieškovas tapo ramaus, paklusnaus elgesio, vartojo paskirtus vaistus, atsirado dalinė kritika ligos atžvilgiu (b. l. 48-49).
Ieškovo ieškinys netenkinamas.
Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 284 straipsniai). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248,6.249 straipsniai). Asmuo (ieškovas), pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247,6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo praktika yra nuosekliai formuojama ta linkme, kad, vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, t. y. jo veiksmai vertinami ne pagal protingo ir atidaus žmogaus, o pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą. Tokių standartų taikymą lemia ir tai, kad nuo gydytojo veiksmų kokybės priklauso kito asmens sveikata, o itin dažnai ir gyvybė. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad jau pati gydytojo profesija nulemia tai, kad yra padidėjusi rizika padaryti žalą. Vertinant, ar gydytojo veiksmas buvo teisėtas ar neteisėtas, vadovaujantis pirmiau pateiktais standartais, reikia vertinti kiekvieną konkretų, individualų atvejį, nes tas pats veiksmas arba pasiektas rezultatas vienu atveju gali būti vertinamas kaip teisėtas ir padedantis išgelbėti paciento gyvybę, o kitu atveju toks pats veiksmas arba rezultatas gali būti įvertintas kaip prieštaraujantis teisei ir kenkiantis pacientui, sukeliantis jam žalą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013).
Ieškovas S. G. atsakovo VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, kad esą ieškovas į gydymo įstaigą buvo hospitalizuotas ir laikomas prievarta, kad jam nepagrįstai buvo nustatyta ligos diagnozė, klastojami dokumentai, skirti nereikalingi stiprūs psichotropiniai vaistai, nesuteikta skubi kardiologo konsultacija ir atimti širdies gydymui būtini vaistai.
Šalies argumentai
Ieškovo nurodytas aplinkybes apie jo hospitalizavimą VŠĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre 2011-06-29 patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Tokiu būdu nustatyta, kad 2011-06-29 S. G. buvo sulaikytas prie Vilniaus miesto apylinkės teismo su iškaba apie bado akciją, nes grasino apsipilti benzinu ir susideginti, ir greitosios medicinos pagalbos, lydint policijai, atvežtas į VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą (tolau – Centras) (b. l. 14-17, 72-73). S. G. ligos istorijų Nr. 122096 ir P11/890 duomenimis, ieškovas pirmą kartą Centre buvo gydytas 1982-12-09, jam nustatyta hipochondrinė neurozė, antrą kartą – 2011-06-29, kuomet buvo pristatytas greitosios medicininės pagalbos, užfiksavus suicidinį bandymą. Priėmimo metu S. G. diagnozuotas ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais. Medicininiuose dokumentuose esantys įrašai patvirtina, kad priėmimo metu S. G. kalbėjo pakeltu tonu, į klausimus praktiškai neatsakė, stebėtas nenuoseklus, rezonieriškas mąstymas, ieškovas atvirai reiškė ketinimą susideginti visų akivaizdoje, savo būsenai buvo visai nekritiškas, psichomotoriškai sujaudintas, įtemptas, piktas ir t. t. (b. l. 20, 33, 51-53). Nurodytų aplinkybių apie stebėtą ir užfiksuotą elgesį bei jam diagnozuotą susirgimą ieškovas nepaneigė, tik pateikė asmeninį situacijos vertinimą, teigdamas, kad Centro gydytojai be pagrindo iš karto jam skyrė visokių raminamųjų vaistų ir siekė, kad ieškovas pasirašytų, jog gydytis atvyko pats.
Ginčui aktuali Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalies redakcija numatė, kad, jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje reglamentuojama, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakęs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuotas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai pacientas priverstinai hospitalizuojamas, psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios.
Teismo vertinimu, nustatytos ir ieškovo nepaneigtos aplinkybės apie jo būseną, elgesį bei diagnozę 2011-06-29 sudarė pagrindą hospitalizuoti S. G. stacionariniam gydymui, nesant ieškovo sutikimo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jau sekančią dieną, t. y. 2011-06-30 Centras kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su prašymu skirti ieškovui priverstinį stacionarinį gydymą ir teismas tos pačios dienos nutartimi prašymą patenkino – paskyrė priverstinį stacionarinį gydymą vieno mėnesio laikotarpiui (b. l. 72-73). Ši teismo nutartis yra galiojanti, todėl teismas neturi jokio pagrindo ja nesivadovauti. Kaip matyti iš aptariamos nutarties turinio, teismui buvo pateikti įrodymai apie pacientui nustatytą diagnozę, priverstinio hospitalizavimo aplinkybes ir esamą būseną. Be to, S. G. interesus atstovavusi advokatė pateikė teismui paaiškinimus, kad ji 2011-06-30 lankėsi Centre ir bendravo su S. G., stebėjo jo neramų ir priešišką elgesį, negebėjimą atsakyti į užduodamus klausimus. Tai, kad S. G. C. buvo hospitalizuotas stacionariniam gydimui pagrįstai bei kad nebuvo padaryta diagnostinių ir gydymo klaidų patvirtino ir VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrai (b. l. 15). Jokių įrodymų, paneigiančių nustatytas aplinkybes, ieškovas teismui nepateikė. Tokiu būdu teismas konstatuoja, kad S. G. stacionariniam gydymui Centre buvo ir faktinis, ir teisinis pagrindas.
Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad Centro medikai neteisėtai ribojo ieškovo teisę vartoti savo turimus vaistus ir nesuteikė reikiamo gydymo. Ligos istorijos Nr. P11/890 duomenimis, S. G. terapeuto konsultacija buvo suteikta iš karto hospitalizavus 2011-06-29, po to 2011-07-01, 2011-07-04, atlikta širdies echoskopija, kardioechoskopija, pilvo organų echoskopija, atliktos 4 EKG, paskirtas ir koreguotas gydymas (b. l. 15, 25). Paskirto gydymo tinkamumą tyrę ir vertinę VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės kardiologai pateikė išvadas, kad S. G. C. buvo atlikti visi reikiami tyrimai, suteiktos gydytojų konsultacijos, paskirtas reikiamas gydymas ir kadangi kardiovaskulinė paciento būklė buvo stabili, kardiologo konsultacija nebuvo būtina (b. l. 15-16). Nei paskirto gydymo tinkamumui, nei šioms išvadoms paneigti ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Aplinkybė, kad VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose 2011-07-28 S. G. buvo suteiktas medicininės paslaugos, jam atvykus dėl neritmiškos širdies veiklos, nepatvirtina Centro veiksmų neteisėtumo, teikiant ieškovui gydymo paslaugas 2011-06-29 – 2011-07-22, bei priežastinio ryšio tarp teikto gydymo ir širdies rimo sutrikimo (b. l. 41). Ieškovas nepagrindė ne tik atsakovo veiksmų neteisėtumo, bet ir žalos fakto – byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovo sveikatai būtų kaip nors pakenkta, priešingai – išvykstant iš stacionarinio gydymo buvo fiksuota jo pagerėjusi būsena, jis tapo ramaus elgesio, vartojo vaistus, atsirado dalinė kritika ligos atžvilgiu.
Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė visų būtinų elementų atsakovo deliktinei atsakomybei atsirasti ir žalos atlyginimo institutui taikyti (CPK 178 str.).
Ieškovas taip pat pareiškė reikalavimą panaikinti (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), priimtą apsvarsčius ir ištyrus S. G. 2015-02-25 pareiškimą/skundą dėl centro suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų. Ištyręs skundžiamą sprendimas teismas nustatė, kad jis buvo priimtas dalyvaujant pareiškėjui S. G., surinkus visą reikiamą informaciją, dokumentus ir gavus sveikatos priežiūros specialistų išvadas aktualiais klausimais, kaip to reikalauja Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatos. Kaip matyti iš šio sprendimo turinio, surinkus informaciją, pagrįstą įrašais medicininiuose dokumentuose, buvo kreiptasi į VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrus ir kardiologus, įpareigojant juos pateikti išvadas dėl S. G. C. suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, ir įvertinus visus surinktus duomenis priimtas sprendimas. Ieškovas šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui paneigti nepateikė jokių motyvų ir įrodymų. Todėl teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, ieškovo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą netenkina (CPK 178 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 263-270, 279 straipsniais, teismas
nusprendė:
Ieškovo S. G. ieškinio netenkinti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.