Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (ieškovo) V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankas dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovo pateikto apeliacinio skundo bei atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

16. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kartu pažymėtina, kad nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015, 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

17. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas (ieškovas), teikdamas naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, nenurodė priežasčių, dėl kurių neturėjo galimybės pateikti šių įrodymų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme per beveik metus trukusį procesą. Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė pasisakė ne tik dėl ieškovo pateiktų naujų įrodymų prijungimo, tačiau išdėstė savo poziciją ir dėl jų vertinimo, priima apelianto pateiktus naujus įrodymus tam, jog būtų visapusiškai ir objektyviai išsiaiškintos šalių ginčui, kilusiam iš vartojimo teisinių santykių, išspręsti reikšmingos aplinkybės (CPK 314 straipsnis).

Dėl Banko atlikto vienašalio Kredito sutarties nutraukimo teisėtumo

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs, apeliantas neįvardija nė vienos konkrečios šalių sudarytos Kredito sutarties sąlygos, kuri, jo teigimu, buvo primesta jam, kaip kredito gavėjui. Byloje nėra duomenų, kad, šalims 2008 m. rugsėjo 24 d. sudarius Kredito sutartį, šios sutarties vykdymo metu apeliantas (ieškovas) kreipėsi į SEB banką, prašydamas pakeisti konkrečias sąlygas, tačiau Bankas atsisakė svarstyti tokį prašymą ar nesutiko su siūlomais pakeitimais. Priešingai, ieškinyje pats ieškovas nurodė, kad, jam dar 2009 m. susidūrus su finansiniais sunkumais, Bankas dėl susidariusios 2858,72 Eur skolos 2011 m. liepos 26 d. jau buvo nutraukęs Sutartį, tačiau pavyko pasiekti su Banku susitarimą dėl susikaupusios skolos padengimo ir 2012 m. gruodžio 10 d. Bankas atnaujino Kredito sutarties galiojimą. Bylos duomenimis, ginčo šalys sudarė du susitarimus dėl tam tikrų Sutarties sąlygų modifikavimo – 2012 m. gruodžio 10 d. Susitarimą Nr. 1 ir 2013 m. sausio 3 d. Susitarimą Nr. 2 (b. l. 49-54; 55). Ieškovas neįrodinėjo, kokios konkrečios Susitarimų sąlygos jam buvo primestos prieš jo valią.

20. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo kvestionuojamo vienašalio Kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, visiškai pagrįstai analizavo šalių sudarytos Sutarties nuostatas, reglamentuojančias vienašalio sutarties nutraukimo pagrindus.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta sutarties šalių teisė nutraukti sutartį joje nustatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą sutarčiai nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Tuo tarpu CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalių teisė vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Jeigu konkrečios sutarties sąlygos pažeidimas pagal sutartį vertinamas kaip esminis ir (ar) sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, tai yra pagrindas sutartį vienašališkai nutraukti joje nustatytu atveju (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, patikrina, ar sutarties sąlyga tam tikrą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, yra teisėta, t. y. ar ji nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (CK 1.80 straipsnis), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, 6.188 straipsnis ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).

22. Ginčo šalių 2012 m. gruodžio 10 d. modifikuotos Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2 punkte įtvirtinta Banko teisė nesikreipiant į teismą, vienašališkai, įspėjus raštu kredito gavėją prieš 30 kalendorinių dienų, nutraukti Sutartį ir pareikalauti Sutarties nutraukimo dieną sugrąžinti visą kreditą ir kitas mokėtinas sumas, jeigu kredito gavėjas padaro esminį Sutarties pažeidimą arba atsitinka šiame Sutarties punkte įvardyti įvykiai. Pagal 5.2.1 punkto nuostatas Bankas turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį, jeigu kredito gavėjas Sutartyje nustatyta tvarka nevykdo finansinių įsipareigojimų ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų; pagal 5.2.2 punkto nuostatas – jeigu kredito gavėjas nevykdo bet kurio iš Bendrosios dalies 4.1, 4.4, 4.7, 4.12, 4.20 punktuose nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų. Bendrosios dalies 4.2 punkte įtvirtinta kredito gavėjo pareiga mokėjimo dienomis mokėti kredito grąžinimo įmokas ir palūkanas, 4.5 punkte – užtikrinti, kad mokėjimo dieną banko sąskaitoje būtų sukaupta lėšų suma, reikalinga kreditui grąžinti ir palūkanoms sumokėti pagal grafiką.

23. Byloje nustatyta, kad apeliantas (ieškovas) jau nuo 2009 m. netinkamai vykdė Kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pagal patvirtintą grafiką grąžinti kreditą ir mokėti apskaičiuotas palūkanas. Dėl susikaupusios 2858,72 Eur dydžio skolos Bankas 2011 m. liepos 26 d. buvo nutraukęs Sutartį, tačiau, ieškovui dėjus pastangas padengti skolą ir iki 2012 m. gruodžio mėn. sumokėjus 3865,69 Eur, Bankas 2012 m. gruodžio 10 d. atnaujino Kredito sutarties galiojimą. 2013 m. sausio 3 d. Susitarime Nr. 2 fiksuota 2858,72 Eur nesumokėtų palūkanų skola ir 529,28 Eur delspinigių, kuriuos ieškovas įsipareigojo sumokėti iki 2013 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 55). Ieškovas vėl netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus Bankui, todėl 2013 m. rugpjūčio 16 d. raštu Bankas informavo ieškovą apie susikaupusią 576,89 Eur skolą, nustatė terminą iki 2013 m. rugsėjo 16 d. šiai skolai padengti, taip pat įspėjo, kad, nepadarius to per nustatytą terminą, gali būti svarstoma dėl Sutarties nutraukimo (b. l. 56). Ieškovui toliau netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, Bankas 2014 m. sausio 16 d. raštu vėl informavo apie 478,35 Eur dydžio pradelstus mokėjimus, vėl nustatė 30 dienų terminą (iki 2014 m. vasario 16 d.) skolai padengti bei įspėjo, kad, nepadarius to per nustatytą terminą, gali būti svarstoma dėl Sutarties nutraukimo (b. l. 58). 2016 m. gegužės 17 d. įspėjime dėl galimo Kredito sutarties nutraukimo Bankas nurodė ieškovui, kad jis nesilaiko Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, 2016 m. gegužės 16 d. pradelsta sumokėti kredito suma – 632,65 Eur, nesumokėtos palūkanos – 993,36 Eur, nesumokėti delspinigiai – 73,65 Eur, iš viso pradelstų mokėjimų suma – 1699,66 Eur. Bankas nustatė terminą iki 2016 m. birželio 17 d. pradelstiems mokėjimams padengti bei nurodė, kad, neįvykdžius šio reikalavimo per nustatytą terminą, gali būti svarstomas Sutarties nutraukimas (b. l. 12, 60). Ieškovas 2016 m. birželio 18 d. pervedė Bankui 400 Eur. 2016 m. birželio 22 d. įspėjime dėl Kredito sutarties nutraukimo Bankas pakartotinai nurodė ieškovui, kad jis nesilaiko Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, 2016 m. birželio 21 d. pradelsta sumokėti kredito suma – 764,99 Eur, nesumokėtos palūkanos – 1242,70 Eur, nesumokėti delspinigiai – 134,34 Eur, iš viso pradelstų mokėjimų suma – 2142,03 Eur. Bankas vėl nustatė papildomą terminą iki 2016 m. liepos 24 d. pradelstiems mokėjimams padengti bei nurodė, kad, neįvykdžius šio reikalavimo per nustatytą terminą, 2016 m. liepos 25 d. Sutartį laikys nutraukta ir skolos išieškojimą vykdys įstatymų nustatyta tvarka (b. l. 60). 2016 m. rugpjūčio 2 d. pranešimu apie Kredito sutarties nutraukimą Bankas papildomai informavo ieškovą, kad vienašališkai nutraukė Kredito sutartį, nurodė skolos Bankui dydį bei sudėtį, informavo apie skolos išieškojimą priverstine tvarka (b. l. 61).

24. Ieškovas 2017 m. vasario 22 d. padavė teismui ieškinį, prašydamas vienašalį Kredito sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, 2017 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. S-17-5-12277 parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausę žemės sklypas ir jame esantys statiniai, kuriems įsigyti bei remontuoti buvo gautas Banko kreditas ir kurie buvo įkeisti įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu (Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla r. 2A-832-265/2018) (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

25. Pirmiau aptartos ginčo šalių sutartinių santykių aplinkybės patvirtina, kad Kredito sutartį su apeliantu (ieškovu) Bankas nutraukė vienašališkai, remdamasis Kredito sutarties 5.2 punkto nuostatomis dėl netinkamai vykdytų sutartinių įsipareigojimų mokėjimo dienomis pagal grafiką mokėti kredito grąžinimo įmokas ir palūkanas. Apelianto (ieškovo) teigimu, Banko atliktas vienašalis Kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas, nes pradelstų mokėjimų suma, lyginant ją su kredito suma, yra nedidelė, kredito grąžinimo laikotarpis – ilgas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį, palaikydamas stipresniąją šalį, t. y. Banką, nesivadovaudamas teismų formuojama praktika dėl vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugos.

26. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarties reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jeigu iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą, nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Kartu kasacinio teismo pažymima, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje pagal Nr. 3K-3-345/2013).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad apeliantas (ieškovas) ilgą laiką netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus pagal grafiką mokėti kredito grąžinimo įmokas ir apskaičiuotas palūkanas. Bankas, įspėdamas kredito gavėją apie netinkamai vykdomus sutartinius įsipareigojimus, nesiėmė skubotų veiksmų Kredito sutarčiai nutraukti. Priešingai, ne kartą sudarė galimybes pradelstiems mokėjimams padengti (2013 m. rugpjūčio 16 d. raštas dėl 576,89 Eur skolos; 2014 m. sausio 16 d. raštas dėl 478,35 Eur skolos; 2016 m. gegužės 17 d. įspėjimas dėl galimo Kredito sutarties nutraukimo (pradelstų mokėjimų suma – 1699,66 Eur); 2016 m. birželio 22 d. įspėjimas dėl Kredito sutarties nutraukimo (pradelstų mokėjimų suma – 2142,03 Eur).

28. Bendrąja prasme apeliantas teisingai nurodo, kad Kredito sutarties nutraukimo dieną (2016 m. liepos 25 d.) jo pradelstų įsipareigojimų suma (2142,03 Eur), lyginant ją su kredito suma (48 739,29 Eur), taip pat atsižvelgiant į ilgą kredito grąžinimo laikotarpį (iki 2033 m.), nebuvo labai didelė. Tačiau ši aplinkybė savaime nėra pagrindas teigti, kad Bankas, vienašališkai nutraukdamas Kredito sutartį, pasirinko neproporcingą pažeidžiamų teisių gynimo būdą. Turi būti vertinama susiklosčiusios ginčo situacijos aplinkybių visuma.

29. Ieškinyje ieškovas pats patvirtino, kad 2016 m. gegužės 17 d. įspėjimą padengti 1699,66 Eur skolą per 30 dienų gavo 2016 m. gegužės 17 d., o 2016 m. birželio 18 d. pervedė tik 400 Eur (b. l. 3). Pažymėtina, kad šalių sudarytos Kredito sutarties 6 punkte įtvirtinta kredito gavėjo teisė, atsiradus nenumatytų aplinkybių (keičiama darbovietė, nemokamos atostogos, šeimos nario liga ar pan.), gavus Banko rašytinį sutikimą, praleisti pagal grafiką grąžintinos kredito dalies mokėjimą, nekeičiant Sutartyje nurodyto galutinio kredito grąžinimo termino, jeigu kredito gavėjas laikysis šių reikalavimų: 6.1.1. įspės Banką raštu apie numatomus praleisti grąžintinos kredito dalies mokėjimus ir nurodys, dėl kokių priežasčių ir kiek mokėjimų jis numato praleisti, ne vėliau kaip prieš dvi darbo dienas iki grafike nurodytos mokėjimo dienos; 6.1.2. sumokės pagal grafiką priklausančias mokėti palūkanas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas, per Banko papildomai nustatytą 30 dienų terminą pradelstai 1699,66 Eur dydžio skolai padengti sumokėjęs tik 400 Eur, būtų kreipęsis į Banką, prašydamas nustatyti ilgesnį terminą likusiai skolos daliai sumokėti, nurodęs, per kiek laiko išgalėtų padengti likusią pradelstų įsipareigojimų dalį. Be to, ieškovas ne tik nepadengė pradelstų įsipareigojimų, bet ir nemokėjo einamųjų įmokų, neinformuodamas Banko apie susiklosčiusią finansinę padėtį ir galimybes tiek padengti susikaupusią skolą, tiek mokėti įmokas pagal grafiką. Bankui pateikus 2016 m. birželio 22 d. įspėjimą dėl Kredito sutarties nutraukimo, jeigu per nustatytą papildomą 30 dienų terminą nebus padengta pradelstų mokėjimų suma – 2142,03 Eur, ieškovas į šį įspėjimą nesureagavo, skolos nesumokėjo, neatliko einamųjų mokėjimų.

30. Aptartos bylos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad SEB bankas, įvertinęs apelianto (ieškovo) elgesį, ilgą laiką (nuo 2009 m.) netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, 2016 m. gegužės 17 d. ir 2016 m. birželio 22 d. nustatęs papildomus 30 dienų terminus pradelstiems mokėjimams padengti, du kartus įspėjęs apeliantą (ieškovą) apie Sutarties nutraukimą, jeigu per papildomus terminus skola nebus padengta, apeliantui (ieškovui) su Banku nebendradarbiaujant, nepateikus finansines galimybes toliau vykdyti Sutartį patvirtinančių įrodymų, skolos nepadengus, turėjo pakankamą pagrindą 2016 m. liepos 25 d. vienašališkai nutraukti Kredito sutartį pagal 5.2 punkto nuostatas.

31. Pažymėtina, kad Banko veiklos tikslas – gauti finansinę naudą. Kai kredito gavėjas ilgą laiką netinkamai vykdo įsipareigojimus mokėti kredito grąžinimo įmokas ir palūkanas už naudojimąsi pasiskolintais pinigais, neteikia finansines galimybes padengti skolą bei ateityje tinkamai vykdyti įsipareigojimus pagrindžiančių įrodymų, tokia situacija pažeidžia Banko interesus. Dėl to negalima reikalauti, kad šis ūkio subjektas nepagrįstai ilgą laiką toleruotų kliento sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nepaisant to, kokiam terminui suteiktas kreditas. Pažymėtina ir tai, kad kredito gavėjas, turintis vartotojo statusą, negali remtis šiuo statusu, reikalaudamas nenutraukti sutartinių santykių, jeigu jis nededa pastangų tam, jog įsipareigojimų Bankui nevykdymas neužsitęstų, nemoka įmokų net pagal išgales ir neteikia Bankui duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad finansiniai sunkumai, su kuriais susidūrė, yra laikini ir yra realių galimybių ateityje vykdyti sutartį tinkamai.

32. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju Bankas turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti su ieškovu sudarytą Kredito sutartį ne tik pagal šioje sutartyje įtvirtintas vienašalio nutraukimo sąlygas, bet ir pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas.

33. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad eilinių kredito grąžinimo įmokų mokėjimas sutartyje nustatytais terminais kredito davėjui yra esminė sutarties sąlyga. Tokią išvadą patvirtina CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Sudarius kredito sutartį, kredito gavėjas įgyja pareigą mokėti bankui įmokas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais. Kredito gavėjui nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, bankas iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013).

34. Nagrinėjamu atveju apelianto (ieškovo) sutartinių įsipareigojimų mokėti įmokas nustatytais terminais netinkamas vykdymas ilgą laiką, nepašalinimas pažeidimų, nepaisant du kartus nustatytų papildomų terminų, vertintina kaip esminis sutarties pažeidimas, suponavęs Bankui pagrindą vienašališkai nutraukti Kredito sutartį dėl esminio jos pažeidimo (CK 6.217 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1, 2 punktai, 3 dalis).

35. Nagrinėjamu atveju apeliantas (ieškovas) apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kad nuo 2016 m. lapkričio 14 d. dirba (duomenys neskelbtini) Švedijoje (atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek pirmosios instancijos teisme buvo teigiama, tiek apeliaciniame skunde nurodyta, jog ieškovas dirba Norvegijoje). Pabrėžtina tai, kad šie įrodymai susiję su laikotarpiu po Kredito sutarties nutraukimo, tuo tarpu Sutarties vienašalio nutraukimo teisėtumas vertintinas pagal šio veiksmo atlikimo metu (2016 m. liepos 25 d.) buvusią faktinę ir teisinę situaciją. Sutarties nutraukimo metu apeliantas nedirbo nurodytoje užsienio įmonėje, negavo pajamų, kuriomis remiasi, teigdamas apie realias finansines galimybes mokėti įmokas pagal Sutartį. Tuo tarpu Bankui 2016 m. birželio 22 d. įspėjus apie Kredito sutarties nutraukimą, jeigu per nustatytą papildomą 30 dienų terminą nebus sumokėta pradelstų mokėjimų suma – 2142,03 Eur, apeliantas (ieškovas) nustatytu terminu nesumokėjo nė dalies skolos. Esant tokioms aplinkybėms, Bankas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog pradelsta suma apeliantui (kredito gavėjui) yra didelė, jis finansiškai nepajėgus ją sumokėti ir ateityje tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Taigi apelianto pateikti nauji įrodymai nepagrindžia, kad Bankas, vienašališkai nutraukdamas Kredito sutartį, pasirinko neproporcingą teisių gynybos būdą.

36. Dar kartą akcentuotina tai, kad byloje nėra duomenų, jog, gavęs du įspėjimus apie Kredito sutarties nutraukimą, jeigu per nustatytus terminus nebus padengti pradelsti įsipareigojimai, apeliantas (ieškovas) būtų kreipęsis į Banką, informuodamas, kaip ir kada ketina išspręsti finansines problemas, prašęs nustatyti ilgesnius terminus skolai padengti ir pan. Kiekvienas atidžiai ir rūpestingai savo teisėmis besirūpinantis ir sąžiningai savo pareigas vykdantis asmuo turi suvokti, kad, negalėdamas vykdyti prievolių kreditoriui, turi šį informuoti, nurodyti priežastis, pagrįsti, kokių priemonių ketina imtis, kad ateityje sutartiniai įsipareigojimai būtų vykdomi. Asmuo, nežinodamas, kaip elgtis, kokių veiksmų imtis konkrečioje situacijoje, turėtų pasikonsultuoti su teisininku ar kitu tam tikros srities specialistu.

37. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, žinodamas faktą, jog ieškovas dirba Norvegijoje, žinant šios šalies darbo užmokesčio dydį, turėjo „aktyviau sulaukti duomenų iš ieškovo dėl gaunamo darbo užmokesčio“, atmestini kaip aiškiai nepagrįsti. Pabrėžtina tai, kad ieškovo darbo užsienyje faktą ir jo gaunamo užmokesčio dydį teismas gali žinoti tik iš konkrečių dokumentų, kuriuos pateikti į bylą buvo ieškovo pareiga (CPK 178 straipsnis). Be to, iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad apeliantas (ieškovas) dirba Švedijoje, ne Norvegijoje. Taigi pirmosios instancijos teismas, negavęs iš ieškovo konkrečių dokumentų, kokioje užsienio valstybėje jis dirba ir kokio dydžio pajamas gauna, objektyviai negalėjo vertinti ieškovo finansinių galimybių sumokėti pradelstus įsipareigojimus ir tinkamai vykdyti Kredito sutartį, jeigu būtų atkurtas jos galiojimas. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas Švedijos įmonėje dirba nuo 2016 m. lapkričio 14 d., ieškinį teismui padavė 2017 m. vasario 22 d., paskutinis pirmosios instancijos teismo posėdis buvo 2017 m. lapkričio 6 d. Akivaizdu, kad metų laikotarpis pakankamai ilgas pateikti visus duomenis, kuriuos ieškovas manė esant reikšmingus įrodinėjamam vienašalio Kredito sutarties nutraukimo neteisėtumui pagrįsti. Dėl to apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas turėjo sulaukti, kol ieškovas tokius duomenis pateiks. Kita vertus, jau pasisakyta, kad duomenys apie ieškovo įsidarbinimą užsienio įmonėje, praėjus beveik keturiems mėnesiams po Kredito sutarties nutraukimo, ir jo pajamas, gaunamas po Sutarties nutraukimo, neturi reikšmės vertinant Sutarties nutraukimo teisėtumą.

38. Apelianto argumentai, kad po vienašalio Kredito sutarties nutraukimo jis savanoriškai perveda Bankui įmokas pagal Sutartį, siekdamas padengti įsiskolinimą, neturi reikšmės, vertinant Sutarties vienašalio nutraukimo teisėtumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie teiginiai nepagrįsti įrodymais (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu Bankas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliantas nemoka jokių skolos grąžinimo įmokų, nors, nutraukus Kredito sutartį ir pardavus iš varžytynių įkeistą turtą, dar liko nepadengta skolos dalis.

39. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje konkrečioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vienašalį sutarties nutraukimą, nepažeidė vartotojų teisių apsaugą nustatančių teisės normų, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nenustatyta pagrindo šiam teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą.