Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6234-656/2010 pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl kredito sutarčių sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu ieškovas J. G. prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 20101 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodė, kad šioje byloje neturėtų būti nagrinėjamas supažindinimo su sutarties tekstu pareigos (ne)įgyvendinimas, nes tiek susipažinus su sutarties tekstu, tiek nesusipažinus su juo, CK 6.204 str. veikimo sąlygos nepasikeistų. Ieškovas neginčija, kad kreditavimo sutartimi ne abi sutarties šalys, o tik ieškovas prisiėmė patalpų nuomos kainų kritimo ir ieškovo sudarytų nuomos sutarčių nutraukimo riziką, tačiau tokia rizika gali būti prisiimama tik įprastinėmis verslo sąlygomis, t.y. esant normaliai ekonominei ir verslo aplinkai. 2009 m. pasaulį ištikusios ekonominės krizės priskirti prie įprastinių verslo pokyčių negalima. Laikytina, kad finansinių išteklių neturėjimas ne dėl įprastų ekonominių pokyčių ar netinkamai išprognozuotos ūkinės veiklos, o dėl ekonominės krizės yra prilyginimas svarbioms priežastims ir tų pasekmių rizikos neprisiėmė ir negalėjo prisiimti nei vienas fizinis ar juridinis asmuo. Atsižvelgiant į tai, teismo argumentai, kad ieškovas prisiėmė savo verslo sėkmės ir finansinių išteklių praradimo ir neturėjimo riziką, nepagrįsti. Nepagrįstas ir teismo argumentas dėl nenugalimos jėgos, kuria nelaikomas neturėjimas reikiamų finansinių išteklių, nes ekonominės krizės reiškinys savo esme yra panašus į nenugalimą jėgą arba į reiškinį, kurio veikimas suponavo CK 6.204 str. 2 d. nurodytas sąlygas. Remiantis CK 6.189 ir 6.200 straipsniais, sutartis jos šalims yra privaloma ir turi būti vykdoma. Tačiau CK 6.204 str. 1 d. numatyta, kad galima koreguoti sutarties vykdymą, jeigu ją vykdyti tampa sudėtinga, t.y. įtvirtintas kitas principas, pagal kurį sutartis turi būti vykdoma atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. Aplinkybę, kad sutarčių vykdymas ieškovui tapo sudėtingesnis, pagrindžia visi CK 6.204 str. 2 d. nurodyti kriterijai: nei ieškovas, nei atsakovas nenumatė artėjančios ekonominės krizės, nes numatę ją, nebūtų sudarę ginčijamų sandorių; šis reiškinys įvyko jau po sutarčių sudarymo, todėl sutarties šalims tapo žinomas vėliau; ieškovas negalėjo paveikti krizės atsiradimo bei jos suvaldyti; ne ieškovo netinkamas įsipareigojimų vykdymas sąlygojo krizę, o atvirkščiai, todėl šis finansinio sunkmečio faktas turėtų būti pripažįstamas objektyvia aplinkybe, nepriklausančia nuo sutarties šalių valios; nukentėjusioji šalis neprisiėmė tokių aplinkybių atsiradimo rizikos. Teismas nepagrįstai teigė, kad ieškovas neįrodė, kad ateityje gaus pajamų, kurių pakaktų tinkamam sutarties vykdymui, nes 1) tokios aplinkybės nėra CK 6.204 str. 2 d. nurodytų kriterijų sąraše; 2) ieškovas į bylą pateikė įrodymų, kad ieškovo veikla nėra nutrūkusi iki šiol.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „Swedbank“ prašė ieškovo J. G. ieškinio netenkinti, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš J. G. AB „Swedbank“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad J. G. per vieną mėnesį AB „Swedbank“ turi mokėti po 17 265,09 Lt kredito dalinių grąžinimų, po 17 474,40 Lt palūkanų, o jo atlyginimas tėra 460,44 Lt. Apeliantas savo įsipareigojimų pagal su AB „Swedbank“ pasirašytas kredito sutarties nevykdo jau 574 dienas, t.y. jau beveik du metus ir per šį laikotarpį pradelsta J. G. skola padidėjo iki 622 095,54 Lt. Minėtos aplinkybės paneigia apalianto teiginius, kad jis rūpinasi kredito grąžinimu, nepaleidžia savo įsipareigojimų, ketina toliau vystyti verslą. Apeliantas, piktnaudžiaudamas subjektinėmis teisėmis ir iš esmės nevykdydamas prisiimtų įsipareigojimų bei neturėdamas jokių galimybių vykdyti galimai palankų teismo sprendimą, siekia priversti sąžiningą sutarties šalį AB „Swedbank“ pasirašyti nenaudingą sutartį ir tuo pažeisti sutarčių laisvės principą. Abi šalys , sudarydamos ginčo kredito sutartis prisiėmė riziką dėl savo įsipareigojimų vykdymo – AB „Swedbank“ įsipareigojo suteikti kreditą, o J. G. – jį grąžinti bei sumokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Atsakovas savo įsipareigojimus įvykdė pilnai, todėl juos turi įvykdyti ir ieškovas. Apeliantas nepagrįstai remiasi CK 6.204 str., nes šią teisės normą galima taikyti tik tada, kai aplinkybių, kurios suvaržo sutarties vykdymą, nukentėjusioji šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti arba nebuvo prisiėmusi šių aplinkybių atsiradimo rizikos. Apeliantas yra verslininkas ir iš atsakovo gautus kreditus panaudojo savo verslui, todėl jam taikoma CK 6.256 str. 4 d. ir 6.256 str. 3 d., jis prisiėmė riziką dėl savo mokumo. Verslo praktikoje visuotinai pripažįstama, kad verslo pajamingumo svyravimai pasaulio ekonomikos mastu negali būti pripažinti aplinkybe, atleidžiančia nuo sutarties vykdymo. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Deklaratyvūs apelianto teiginiai, jog ateityje jo pajamos tik didės, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Net ir teisminio nagrinėjimo metu apeliantas savo finansinių įsipareigojimų nevykdė, jo pradelsta skola padidėjo nuo 503 873,76 Lt iki 622 095,54 Lt.

Ieškovo J. G. apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.

Ieškovas J. G. su atsakovu AB „Swedbank“ sudarė tris kredito sutartis: 2005-11-17 sutartį Nr. 06-030542-FA dėl 23 553,13 EUR kredito iki 2011-04-20; 2006-10-18 kredito sutartį Nr. 06-078523-FA dėl 2,4 mln. litų paskolos iki 2021-10-18; 2007-07-23 kredito sutartį Nr. 07-075978-FA ir 2009-03-06 susitarimą dėl 124 499,69 EUR iki 2022-06-30. Ieškovas įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti palūkanas ir kredito grąžinimo įmokas. Kreditų grąžinimai užtikrinti nekilnojamojo turto hipoteka. Ieškovas nuo 2009 m. pavasario nevykdo įsipareigojimų pagal kredito sutartis. Atsakovas 2009 metais buvo šešiems mėnesiams atidėjęs grąžinimo įmokų pagal dvi kredito sutartis mokėjimą, tačiau 2009 m. rugsėjo mėn. ieškovo finansinė padėtis pablogėjo ir jis neteko galimybės ne tik mokėti kredito grąžinimo įmokas, bet ir mokėti palūkanas. Ieškovas jau daugiau nei metai nevykdo mokėjimų. Teisminio nagrinėjimo metu apelianto pradelsta skola padidėjo nuo 503 873,76 Lt iki 622 095,54 Lt.

Ieškovas savo ieškinį grindžia CK 6.204 str. 2 d. nurodytomis aplinkybėmis – kai dėl pasikeitusių aplinkybių sutartį vienai šaliai įvykdyti tampa sudėtingiau, negu kitai šaliai. Sutarties suvaržymu laikomos aplinkybės kurios 1., atsiranda arba nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2., tų aplinkybių nukentėjusioji šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3., tų aplinkybių šalis negali kontroliuoti; 4., nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas kreditus gavo kaip fizinis asmuo, kuris versliškai užsiima komercinės paskirties patalpų nuoma. Šalys kreditavimo sutartyse aptarė, kad kredito negrąžinimo atveju banko reikalavimas bus tenkinamas iš hipoteka įkeisto turto. Taigi sutarčių nevykdymo rizika ir jos pasekmės buvo šalių numatytos. Ieškovo teiginys, kad abi šalys turėjo prisiimti ieškovo nuosavybės teise valdomų patalpų nuomos kainų kritimo ir ieškovo sudarytų nuomos sutarčių nutraukimo riziką, yra nepagrįstas jokiais argumentais nei įrodymais. Bankas yra finansų įstaiga, jo ūkinės komercinės veiklos tikslas – patenkinti pinigų poreikį skolinant pagal pareikalavimą ir pelningai panaudoti turimus išteklius. Banko verslo rizika yra kreditų teikimas, bankas teikdamas kreditus ir vertindamas verslo rizikas, sudarydamas sandorius, turinčius galimos rizikos požymių, turi teisę reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodytos sutartį sudarančių šalių teisės, įsipareigojimai, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės; finansų įstaiga turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti įvykdyti prievoles prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. „Verslo rizikos prisiėmimas“ 7 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas savo teikiamų kreditų negrąžinimo rizikas, tame tarpe ir galimą ekonominį nuosmukį, įvertino ir užtikrino hipoteka. Ieškovo verslo sėkmė ir rizikos – patalpų nuomos paklausa ir kainų svyravimai neturi nieko bendro su atsakovo veiklos pobūdžiu, nepatenka į jo veiklos sferą, todėl ieškovas nepagrįstai savo veiklos rizikas siekia perkelti atsakovui. Bankas ekonominio nuosmukio pasekmes patiria paraleliai su savo klientais, nes laiku negaudamas įmokų, ima stokoti lėšų, turi keisti kreditų išdavimo sąlygas ir apimtis bei pan. Ieškovo verslo rizikų perkėlimas papildomai atsakovui būtų nesąžiningas ir neteisingas, nes pasikeitusi verslo aplinka daro poveikį visiems ūkinės komercinės veiklos subjektams. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas apie paties ieškovo prisiimtas rizikas, jo pareigą ir galimybę protingai numatyti nuomos kainų svyravimus, tame tarpe ir dėl periodinio pasaulio ekonomikos nuosmukio. Ieškovui negalėjo būti nežinoma aplinkybė, kad rinkoje gali sumažėti nuomojamų patalpų paklausa ir pajamos iš nuomos, nes tai yra įprasta ieškovo vykdomos komercinės paskirties patalpų nuomos verslo rizika. Pažymėtina, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių konkrečių duomenų apie tai, kaip per ginčo su banku nagrinėjimo laikotarpį kito jo sutarčių dėl patalpų nuomos apimtys, nuomos kainos, klientų mokumas, todėl laikytina, kad jis apskritai neįrodė savo ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės – pajamų iš nuomos netekimo dėl pasikeitusių verslo sąlygų. Ginčo atveju spręsti apie įmokų nemokėjimo pagal kreditų sutartis su atsakovu priežastis remiantis ieškovo neįrodytomis prielaidomis būtų neteisėta ir neteisinga. Remiantis aukščiau aptartais argumentais darytina išvada, kad nėra CK 2.604 str. 2 d. 2 p., 4 p., numatytų sąlygų šalių sutartims keisti.

Atsakovas nėra pažeidęs savo sutartinės pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis su kita šalimi (CK 6.200 str. 2 d.), 2009 metais buvo šešiems mėnesiams atidėjęs grąžinimo įmokų pagal dvi kredito sutartis mokėjimą, buvo priimtas sprendimas ir dėl trečios kredito sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau ieškovas nesutiko suteikti papildomų garantijų (sutuoktinės laidavimo). Bendradarbiavimo ir kooperavimosi sąlyga taikytina abiems sutarties šalims, ieškovas gi siekia prioriteto išimtinai savo interesams.

Ieškovas yra verslininkas ir iš atsakovo gautus kreditus panaudojo savo verslui, todėl jam taikoma CK 6.256 str. 4 d. ir 6.256 str. 3 d., jis prisiėmė riziką dėl savo mokumo. Verslo pajamingumo svyravimai pasaulio ekonomikos mastu negali būti pripažinti aplinkybe, atleidžiančia nuo sutarties vykdymo. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles, šios aplinkybės nepatenka į CK 6.212 str. reglamentavimo dalyką. Deklaratyvūs apelianto teiginiai, jog ateityje jo pajamos tik didės, taip pat nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino reikšmingas aplinkybes byloje, padarė pagrįstas išvadas, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir civilinio proceso teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Iš apelianto į valstybės biudžetą priteistina 5,70 Lt teismo patirtų pašto išlaidų (CPK 96 str., 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti į valstybės biudžetą iš apelianto J. G. 5,70 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.