Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės 21 120 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės atstovo Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) už kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017-06-10 iki 2019-05-16.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02)

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-06-10 iki 2019-05-16 Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose tinkamas plotas pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Pareiškėjui visą nurodytą laikotarpį teko ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto vienam asmeniui. Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.

Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015-03-10 sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).

LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, nes tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros dalies atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m. Atsakovės atstovas tarnybiniame pranešime dėl pareiškėjo skundo detalizavo, kad dalyje kamerų sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Iš pateiktų duomenų matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Atsakovės atstovo teigimu nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Tačiau pagal aukščiau nurodytą tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktiką, toks sanitarinio mazgo atskyrimas tik užuolaida nelaikytinas tinkamu asmens privatumui užtikrinti.

Taigi pagal pateiktus duomenis, nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Todėl atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą nurodytą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį: nuo 2017-06-13 iki 2019-05-16, iš viso 699 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 28 paras, laikytina, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus 47 punkte numatyta, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo kliudoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl Bausmių vykdymo įstatymo nuostatų užtikrinimo, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Lukiškių TI-K pareigūnai to neleido, byloje nėra.

Pareiškėjo teiginius, jog pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi, yra purvini, kartais jaučiamas nemalonus kvapas, kiemelių danga nelygi, dėl oro sąlygų kiemelių danga padengta vandeniu, teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pareiškėjas jų visiškai nedetalizavo, vien bendro pobūdžio teiginiai, nenurodant konkrečiai dėl kurių pasivaikščiojimo kiemelių pareiškėjas skundžiasi, nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštos dėl kalinimo sąlygų perkelti atsakovės atstovui ir nedaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017-01-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., drėgmės, pelėsio, temperatūros) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017-06-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę ir ne daugiau, kaip 15 min., tačiau pareiškėjui apsilankymu duše nepakako, pareiškėjas kasdien darė mankštą, todėl poreikis maudytis kildavo kasdien. Be to, pareiškėjui buvo leidžiama naudotis sporto sale tik vieną kartą per savaitę, apsilankymų sporto salėje skaičių derinant prie apsilankymo duše.

Teismas pažymi, kad HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atvejais, kai pareiškėjas neneigia, kad pataisos namų administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, ir tai patvirtina byloje esantys duomenys, paprastai konstatuojama, kad atsakovas nepažeidė Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos.

Skunde teismui pareiškėjas taip pat nurodė, kad tik kartą per savaitę jis buvo vedamas į sporto salę. Teismas pažymi, kad Suimtieji ir nuteistieji išvedami į mankštos kambarį vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į mankštos kambarį Lukiškių TI-K tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2017-07-21 įsakymu Nr.-212 „Dėl Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į mankštos kambarį Lukiškių TI-K tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio 4 p. nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo grafiką, patvirtintą Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu. Pareiškėjas pripažįsta, kad buvo vedamas į sporto salę kartą į savaitę, taigi, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

Eksploatavimo taisyklių 14.3 papunktyje įtvirtinta, kad kamerose turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Higienos normoje HN 134:2015 naktinio apšvietimo normos nėra nustatytos, bet 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas tam tikru paros metu nenaudoti dirbtinės apšvietos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl dirbtinio apšvietimo išjungimo, skundęsis dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo. Be to, pažymėtina, kad Pažymėtina, kad kalėjimų departamento direktorius 2016-04-05 \ priėmė įsakymą Nr. V-125 Dėl elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimo laisvės atėmimo įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo, kurio 27 punkte numatyta, kad elektros prietaisais naudojamasis laisvalaikio, išskyrus nepertraukiamą miegą, metu. Tai, kad pareiškėjas mokėjo už sunaudotą elektros energiją nesudaro pagrindo nesilaikyti įkalinimo įstaigos vidaus tvarkos bei nustatytos dienotvarkės ir režimo. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl dirbtinio apšvietimo naudojimo ir elektros ribojimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, apsipirkimas įkalinimo įstaigos parduotuvėje vyko pagal prašymą, todėl pareiškėjas negalėjo pats nueiti ir apsipirkti ar pasirinkti prekių alternatyvų. Be to, Lukiškių TI-K parduotuvėje kainos nepagrįstai padidintos, o maistas neatitinka kokybės reikalavimų.

Pastebėtina, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 Nr. 1R-172, 88 punkte numatyta, kad išvesti suimtuosius iš kamerų apsipirkti parduotuvėje draudžiama. Prekėmis suimtuosius aprūpina tardymo izoliatoriaus personalas. Šiuo tikslu kiekvienam suimtajam, turinčiam teisę apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje, išduodamas prašymo blankas (14 priedas), kurį suimtasis užpildo ir atiduoda personalui. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo naudotis apsipirkimo teise. Teismas daro išvadą, kad aplinkybė, kad tam tikrais atvejais pareiškėjas negalėjo įsigyti konkrečios kainoraščio prekių grupėje nurodytos prekės, pati savaime nereiškia, jog pareiškėjo teisė apsipirkti buvo pažeista, kadangi, kaip skunde nurodo pats pareiškėjas, tokiais atvejais nesama prekė būdavo pakeičiama kita tos prekių grupės preke, kurios pareiškėjas galėjo ir atsisakyti bei už ją nemokėti ir norimą prekę įsigyti kitos savaitės apsipirkimo metu. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl netinkamų prekių ar per aukštų kainų, skundų šiuo klausimu neteikė, todėl jo skundo argumentai negali būti laikomi pagrįstais. Teismas šiuo aspektu neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nenustatė.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodo teiginius, jog nebuvo suteikta jokių socialinių ar psichologinio pobūdžio užsiėmimų, Lukiškių TI-K tiekiamas maistas neatitiko fiziologinių mitybos normų, be to maistas yra nekokybiškas, tiekiama mažai vaisių, nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertina kaip bendro pobūdžio nedetalizuotus ir nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjas savo skunde nenurodė duomenų, jog būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl šių sąlygų, o įkalinimo įstaigos pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas tokių skundų ginčo laikotarpiu nereiškė. Pastebėtina, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Taigi, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šių netinkamų laikymo sąlygų būtų reiškęs kokius nors nusiskundimus ginčo laikotarpiu įkalinimo įstaigos administracijai, o jo skundų ar prašymų pagrindu būtų atlikti patikrinimai kamerose, kurioje jis buvo laikomas. Todėl teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu laikymo sąlygos pareiškėjui buvo priimtinos ir nepatogumų nekėlė, nes nepasitenkinimo jomis pareiškėjas jokiais būdais neišreiškė.

Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 699 paras pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, todėl darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

Taigi pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais iš viso 699 paras, dalį šio laiko (28 paras) pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas, todėl pažeidimo intensyvumas tomis paromis, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas laikytinas nedideliu. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 1 500 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo I. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.