- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-27
- Bylos Nr.
- 1A-185-951/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27493-2023-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Ilona Jakubėnienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Nuteistasis
- J. V.
- Advokatai
- Andrius Kazakevičius
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo mišri teisėjų kolegija, susidedanti iš Civilinių bylų skyriaus teisėjos Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. gynėjo advokato Andriaus Kazakevičiaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį areštu 25 paroms; pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį areštu 45 paroms.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus, J. V. paskirta galutinė bausmė – areštas 60 parų.
Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į J. V. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2023-07-23 12.45 val. iki 2023-07-24 13.36 val., t. y. 2 paros, jas prilyginant 2 arešto paroms.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 10 punktu, J. V. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 3 mėnesiams ir jam šiam laikotarpiui paskirta intensyvi priežiūra, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, (duomenys neskelbtini), visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (įskaitant ir alkoholį).
Nuspręsta arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 72² straipsniu, J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant poveikio priemonę įvykdyti per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 68 straipsniu, J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 2 metus 3 mėnesius naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. spalio 18 d.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsniu, J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant iš J. V. nusikalstamos veikos priemonę - automobilį „Opel Signum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su užvedimo rakteliais ir registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini).
Nuspręsta Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2023 m. spalio 18 d. nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į keleivinį automobilį „Opel Signum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su užvedimo rakteliu ir registracijos liudijimu, palikti galioti iki turto konfiskavimo įvykdymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. J. V. nuteistas už tai, kad jis mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – sugyventinei E. K., o būtent: 2023 m. liepos 23 d. apie 12.43 val. daugiabučio namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai E. K. į veidą bei koja įspyrė du smūgius į rankas, taip sukėlė nukentėjusiajai E. K. fizinį skausmą.
2. Be to, J. V. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. spalio 17 d. apie 14.57 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje šalia namo, adresu (duomenys neskelbtini), vairavo lengvąjį automobilį „Opel Signum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, tai yra, alkoholio kiekio matuokliu „Drager Alcotest 7510“, Nr. (duomenys neskelbtini) (patikros sertifikato Nr. (duomenys neskelbtini)), jam buvo nustatytas 2,02 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo motorinę transporto priemonę, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo J. V. gynėjas advokatas Andrius Kazakevičius prašo panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3.1. Teigia, kad nuosprendžio dalis dėl J. V. nuteisimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį yra neteisėta, nes teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją ir iš jos išplaukiantį in dubio pro reo principą, bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos įvykdymo fakto.
3.2. Nurodo, kad teismas J. V. poziciją, jog alkoholis buvo vartojamas jau po to, kai automobilio vairavimas buvo baigtas, nepagrįstai laikė tik jo gynybine pozicija, šios išvados teismas neargumentavo. Teigia, kad liudytojų parodymai nenuoseklūs bei prieštaringi, dėl to nepatikimi, o kiti reikšmingi įrodymai yra neobjektyvūs, specialisto išvada yra sąlyginė, prielaidos tipo, be teisinio pagrindo, todėl mano, kad, remiantis nekaltumo prezumpcija, in dubio pro reo principu ir BPK 20 straipsnio 5 dalimi, dėl negalėjimo pašalinti esminių abejonių, ar asmuo alkoholį vartojo prieš vairavimą, ar jau po vairavimo, byloje turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
3.3. Nurodo, kad teismas, vertindamas liudytojo M. Š. duotus parodymus, nurodė, jog šis asmuo neturi jokio tikslo apkalbėti nuteistąjį, liudytojas ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes atsiminė geriau ir nėra pagrindo abejoti liudytojo duotais parodymais. Iš to seka, jog, teismo vertinimu, liudytojas M. Š. patvirtina aplinkybę, kad J. V. vairavo automobilį neblaivus. Tačiau analizuojamuoju atveju taip nėra, kadangi nuteistasis teisme nurodė, jog alkoholį pradėjo vartoti tik po to, kai baigė vairuoti, būdamas automobilyje. Teigia, kad M. Š. parodymai turėtų įrodomąją reikšmę, jeigu byla būtų sprendžiama pagal neblaivaus nuteistojo policijos pareigūnams pateiktą versiją, jog jis tą dieną automobilio iš viso nevairavo, ar, kad pastatęs automobilį, jis grįžo namo, išgėrė alkoholio ir tik tada grįžo į automobilį. Šiuo atveju analizuojama versija, pagal kurią nuteistasis alkoholį pradėjo vartoti tik pastatęs automobilį kieme. Pažymi, kad policijos pareigūnai automobilio daiktadėžėje rado 0,7 litro talpos degtinės butelį su 50 ml skysčio likučiu, o, pagal specialisto R. O. paaiškinimus, nuteistojo apsvaigimo alkoholiu lygiui pasiekti pakako ir 350 ml stipraus alkoholio. Taigi, nuteistasis turėjo realią galimybę apsisvaiginti alkoholiu automobilyje nuo to momento, kai automobilį pastatė aikštelėje, iki su juo pradėjo kalbėti pareigūnai. Dėl to apeliantas teigia, kad liudytojo M. Š. parodymai byloje reikšmingi tik tiek, kiek jis galėjo patvirtinti arba paneigti alkoholio vartojimo automobilyje faktą. Pažymi, jog M. Š. apklausos protokole, kurį įvykio vietoje pildė policijos pareigūnai, nurodyta, jog jis visą laiką, iki atvykstant pareigūnams stebėjo vairuotoją neatitrūkdamas, matė vairuotojo veiksmus, matė, kad alkoholio nevartojo, tačiau teisme liudytojas nurodė, jog jis nematė, kas vyko automobilio viduje, kad, duodamas paaiškinimus policijos pareigūnams, turėjo omenyje, jog automobilį vairavęs vyras nebuvo išlipęs. Pažymi, kad liudytojas ne blogai atsiminė įvykio aplinkybes, bet paaiškino teismui, kad dėl automobilių stovėjimo vietų negalėjo matyti, kas vyksta nuteistojo automobilio viduje. Nurodo, kad, kaip girdėti iš pagalbos cento darbuotojo pokalbio su liudytoju įrašo, nuteistajam jau pastačius automobilį, liudytojas dar važinėjo po aikštelę, bandydamas pastatyti automobilį. Nors tai truko neilgai, keliolika sekundžių, iki minutės, tačiau nuteistasis nurodė, jog gėrė alkoholį ne iš stiklelio, o iš butelio, todėl apeliantas skunde tvirtina, jog, vairuodamas automobilį, liudytojas galėjo nematyti, kaip nuteistasis išgėrė kelis gurkšnius alkoholio iš butelio. Nurodo, kad tai, ką liudytojui M. Š. apie nuteistąjį prekybos centre sakė pardavėja, kuri buvo apklausta kaip liudytoja, R. K., yra visiškai nesvarbu, nes tai buvo tik žmogaus subjektyvi nuomonė, kurios ji niekada nepripažino.
3.4. Nurodo, kad liudytojos R. K. duoti parodymai yra niekiniai, nes liudytoja teisme patvirtino, jog nuteistasis elgėsi ne taip, kaip tuo metu aplink buvę žmonės, tačiau liudytoja nepatvirtino, kad nuo nuteistojo sklido alkoholio kvapas, jog jis nerišliai kalbėjo, griuvinėjo, todėl liudytojos parodymai negali būti siejami su nuteistojo neblaivumo faktu. Nors liudytojos parodymai patvirtina, kad nuteistasis prekybos centre buvo vienas, ką nurodė ir liudytojas M. Š., tačiau liudytojos R. K. duoti parodymai nei patvirtina, nei paneigia, jog nuteistasis prekybos centre lankėsi būdamas neblaivus.
3.5. Apeliantas, skunde analizuodamas liudytojos E. K. parodymus, nurodo, kad 2023-07-23 E. K. kalbėjo apie daug ką, tvirtino vienas aplinkybes, po to kitas, vėliau tyrimo metu keitė savo poziciją, teisme vėl pakeitė. Pažymi, jog bylą nagrinėjęs teismas išimtinai rėmėsi tomis aplinkybėmis, kurios buvo naudingos kaltinimui palaikyti. Nurodo, kad teismas padarė prieštaringas išvadas dėl liudytojos E. K. parodymų patikimumo, nes iš pradžių (nuosprendžio 12 lapo paskutinė pastraipa) nurodęs, jog „Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareigūnai E. K. prašė jiems netrukdyti, tačiau pastaroji vis vien komentavo įvykį, kalbėjo su pareigūnais ir J. V., jokio spaudimo iš pareigūnų pusės E. K., kad pastaroji ką nors pasakotų, nebuvo, tačiau pastaroji vis vien komentavo įvykį, todėl teismas tai byloje pripažįsta leistinu ir objektyviu įrodymu, patvirtinančiu J. V. kaltę vairavus automobilį neblaiviam“, nors vėliau teismas (nuosprendžio 14 lapo antra pastraipa) nurodė, jog dalį tos pačios liudytojos E. K. parodymų pripažįsta nepatikimais ir dėl to jais nesivadovauja. Teigia, kad negalima vadovautis absoliučiai jokiais E. K. parodymais, paaiškinimais ar pasakymais, nes ji dėl neblaivumo 2023-07-23 įvykio apskritai nepamena, pvz., remiantis E. K. pozicija, ji kartu su nuteistuoju buvo prekybos cente, apsipirko, turėjo pirkinių krepšį, tačiau nuteistasis, liudytojai M. Š., R. K. ir prekybos centro vaizdo įrašymo kamerų medžiaga šią aplinkybę paneigia. Pažymi, jog E. K. tą dieną buvo neblaivi nuo pat ryto, ji ryte slapčia svaiginosi, dėl to net nepamena, kas vyko. Būtent dėl E. K. svaiginimosi nuo pat ryto nuteistasis ant jos ir supyko, o ji vis tiek neigė vartojusi alkoholį. Pažymi, jog E. K. neigė įvykio dienos rytą vartojusi alkoholį ir teisme savo problemos nepripažino, tačiau pareigūnai patvirtino ją buvus neblaivią. Teigia, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi neblaivios E. K. 2023-07-23 pasakojimais. Atkreipia dėmesį į tai, jog E. K. nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narį, tokia teisė jai nebuvo išaiškinta ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl byloje taip pat negalima remtis ir ikiteisminio tyrimo metu jos duotais parodymais.
3.6. Aptardamas nuteistojo elgesį, apeliantas skunde teigia, kad visi nuosprendyje nurodyti teismo argumentai yra logiški, nes, pasakydamas tiesą, nuteistasis iš karto galėjo išvengti nepelnytos teisinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviam, tuo tarpu poveikio priemonės už alkoholio vartojimą pažeidžiant probacijos sąlygas, už alkoholio vartojimą viešoje vietoje ir alkoholio turėjimą automobilio salone yra nepalyginamai švelnesnės nei atsakomybė, kuri kilo dabar. Teigia, jog nereikia užmiršti, jog nuteistasis tiriamojo įvykio metu gana stipriai buvo apsvaigęs, todėl iš jo nebuvo galima tikėtis blaiviai mąstančiam žmogui būdingų sprendimų. Pažymi, kad būdamas neblaivus nuteistasis tiesiog bandė išvengti bet kokių problemų, lengvabūdiškai meluodamas, išsisukinėdamas ir taip pats save įsprausdamas į kampą, tačiau tai dar nereiškia, jog už melavimą galima taikyti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą teisinę atsakomybę. Dėl to apeliantas teigia, kad teismas neturėjo teisės vertinti stipriai neblaivaus asmens paaiškinimų kaip labiau patikimų nei blaivaus asmens.
3.7. Gynėjas skunde teigia, kad liudytojo – policijos pareigūno G. G. parodymai nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo versijos, jog jis alkoholį vartojo tik baigęs vairuoti automobilį. Taip pat teigia, kad teismo išvada dėl specialisto R. O. paaiškinimų yra dviprasmiška, nes iš teismo išvados, jog nuteistojo kaltę iš dalies patvirtina byloje esantys specialisto R. O. paaiškinimai, apeliantui neaišku, ką patvirtina, ar tai, jog nuteistasis galėjo vairuoti neblaivus, ar tai, kad galėjo vairuoti būdamas apsvaigęs, kai neblaivumas buvo daugiau nei 1,51 promilių, ar tai, jog visos specialisto išvados yra tik tikėtino pobūdžio ir dėl to jomis galima remtis tik kaip papildomu įrodymų šaltiniu. Teigia, kad tokia teismo išvada yra neteisėta, nes minimo specialisto paaiškinimai buvo vienintelis įrodymų šaltinis, kuris galėjo paneigti nuteistojo išsakytą versiją. Tvirtina, jog iš specialisto paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad specialistas negalėjo duoti jokių kategoriškų išvadų, nes nėra jokios teisės aktais įtvirtintos išvadų turinio apskaičiavimo metodikos, pats specialistas nurodė, jog, remiantis moksline literatūra, jo teikiami paaiškinimai yra abstraktūs, sąlyginiai, jie priklauso nuo labai daug individualių žmogaus savybių, tokių kaip ligos, organų būklė, skrandžio turinys, poilsis ir t. t. Dėl to apeliantas teigia, jog specialisto paaiškinimai nepaneigia nuteistojo versijos apie alkoholio vartojimą tik po automobilio vairavimo, ir tuo pačiu nepatvirtina prokuroro pozicijos apie pareikšto kaltinimo pagrįstumą.
3.8. Gynėjas teigia, kad specialisto paaiškinimai turi būti vertinami kritiškai, nes automobilyje buvo 0,7 litrų talpos degtinės butelis, kurio likutis sudarė apie 50 ml (pst. 2023-10-17 apžiūros protokole nurodytas kitas skysčio tūrio likutis), todėl nuteistasis su liudytoja E. K. automobilyje išgėrė apie 650 ml 40 proc. stiprumo degtinės; nei vienas iš jų negalėjo nurodyti, kiek tiksliai išgėrė. Pastebi, kad 50 gramų skysčio nėra toks kiekis, kurį būtų lengva pastebėti, pajusti, tačiau tokio kiekio alkoholio poveikis yra didelis, J. V. turėjo apie 7 min. laiko nuo jo vairuoto automobilio sustojimo iki policijos pareigūno atvykimo prie automobilio, o neblaivumo nustatymo akte užfiksuota, kad pirmasis patikrinimas buvo atliktas 15.14 val., t. y. dar po 17 minučių, t. y. po alkoholio vartojimo iki pūtimo galėjo praeiti apie 24 min., ir tai atitinka 2023-12-01 specialisto paaiškinimą. Dėl to teigia, jog specialisto paaiškinimai ne iš dalies patvirtina nuteistojo kaltę, bet patvirtina nuteistojo išsakytą įvykių versiją. Pažymi, kad jei nuteistasis kaltinime nurodytu laiku vairavo automobilį neblaivus ir, pastatęs automobilį, aikštelėje papildomai išgėrė alkoholio, tai aplinkybė, jog nuteistasis automobilyje gėrė alkoholio, yra nenuginčijama, todėl negalima atsakyti, ar automobilio vairavimo metu vairuotojo neblaivumo lygis buvo pakankamas baudžiamajai atsakomybei kilti. Taip pat pažymi, kad automobilį galima vairuoti, kai alkoholio kiekis neviršija 0,4 promilių, kurios teisėtai galėjo būti nuteistojo kraujyje. Taigi, jei turėdamas 0,3 promilių neblaivumą, nuteistasis, pastatęs automobilį, išgėrė mažiau alkoholio, nei teoriškai įvardijo specialistas, tokiu atveju galutinis rezultatas jau bus kitoks, nei nurodė specialistas, kadangi bus apimtas ir jau suvartoto alkoholio kiekis. Taigi, ši abejonė taip pat įtakoja specialisto paaiškinimų objektyvumą bei patikimumą.
3.9. Apibendrindamas skunde išdėstytus argumentus, gynėjas teigia, kad nuteistasis negali pateikti į bylą neginčijamų įrodymų apie tai, jog jis automobilį vairavo blaivus ar būdamas neblaivus iki BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos ribos, tačiau jis tokios procesinės pareigos ir neturi. Tuo tarpu prokuratūros į bylą pateikti įrodymai nuteistojo kaltės besąlygiškai nepatvirtina, byloje esantys įrodymai nepatvirtina inkriminuojamos nusikalstamos veikos įvykdymo fakto, bet tik leidžia apie tai manyti, todėl apeliantas tvirtina, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, iš jos išplaukiančiu in dubio pro reo principu, ir BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies nuostatomis, byloje turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas Andrius Kazakevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
6. Apeliaciniu skundu nuteistojo J. V. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atliktu įrodymų vertinimu, teismo išvadomis tik dėl J. V. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teismo išvadų dėl J. V. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį neginčija. Dėl to apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. tik dėl J. V. nuteisimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas).
6.2. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-41-697/2021).
6.3. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
6.4. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
6.5. Be to, BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą ar aplinkybę atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Todėl teismo proceso dalyvių versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo, nurodė, kodėl vienais įrodymais tiki, o kitus atmeta. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir padarydamas išvadas dėl J. V. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė.
8. J. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2023 m. spalio 17 d. apie 14.57 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje šalia namo, adresu (duomenys neskelbtini), vairavo lengvąjį automobilį „Opel Signum“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, t. y. jam buvo nustatytas 2,02 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo motorinę transporto priemonę, pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.
8.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jo ginamojo kaltės, kad jis, būdamas neblaivus, vairavo automobilį, apeliantas teigia, jog liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, specialisto išvada yra sąlyginė, kad jo ginamojo versija, jog jis alkoholį vartojo jau po to, kai automobiliu grįžo iš parduotuvės, nepaneigta. Šie apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti.
8.2. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis J. V. kaltės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nepripažino ir parodė, kad įvykio dienos ryte susipyko su drauge E. K., nes pastaroji, būdama išgėrusi, norėjo važiuoti į parduotuvę dar nusipirkti alkoholio, apie 13-14 val. kartu su ja nuvažiavo į parduotuvę „N.“, automobilį vairavo jis, į parduotuvę jis nuėjo vienas, nupirko 0,7 litrų talpos degtinės „Stumbras“ butelį, po to parvažiavo namo, automobilyje dar pasiginčijęs su drauge, prasidarė degtinės butelį ir „patraukė“ 400-600 g degtinės, „truktelėjo“ ne vieną kartą, degtinės gėrė ir E. K., gal po 5-10 minučių prie jų privažiavo pareigūnai, klausinėjo jo, ar jis važiavo išgėręs. Teisme nuteistasis tvirtino, jog jis išgėręs automobilio nevairavo (2 t., b. l. 89-90). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas kaip įtariamasis, J. V., taip pat nepripažinęs kaltės, aiškino, kad alkoholį gėrė namuose kartu su E. K. po to, kai grįžo iš parduotuvės, išgėrė apie 300 ml 40 procentų stiprumo degtinės, tokį kiekį išgėrė per 10-15 minučių, pasigedę nusipirktų cigarečių, nuėjo į automobilį, atsisėdo į jį, ir tada prie jų atvažiavo policijos pareigūnai, kurių duotus testus neblaivumui patikrinti atliko puikiai (2 t., b. l. 24-25). Pažymėtina, jog iš policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytų vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad J. V. atvykusiems policijos pareigūnams iš viso neigė vairavęs automobilį (1 t., b. l. 178-182), o tikrinant jo girtumą, pareigūnams nurodė, jog alkoholį vartojo prieš pusę valandos (1 t., b. l. 129). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas kelia dar vieną naują versiją, jog jo ginamasis automobilį galėjo vairuoti būdamas neblaivus, bet, esant leistinam apsvaigimo laipsniui, t. y. mažiau negu 0,41 promilių girtumui, ir po to, grįžus iš parduotuvės, automobilyje dar galėjo išgerti alkoholio, dėl to jam buvo nustatytas 2,02 promilių girtumas. Taigi, kaip matyti iš paminėtų nuteistojo paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, jo paaiškinimai yra nenuoseklūs, skiriasi dėl esminių įvykio detalių, nes iš pradžių nuteistasis, neigdamas iš viso vairavęs automobilį, vėliau, apklaustas kaip įtariamasis, jau pripažino automobilį vairavęs, bet tvirtino, kad automobilį vairavo būdamas blaivus, o alkoholį gėrė namuose, kai grįžo iš parduotuvės, tuo tarpu teisme iškėlė naują versiją, jog alkoholį vartojo automobilyje, kai grįžo iš parduotuvės ir sustojo automobilių aikštelėje. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo J. V. parodymai yra nenuoseklūs ir jais tikima tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, J. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, jog jis neblaivumo testus atliko puikiai, paneigia neblaivumo nustatymo akte nurodyti duomenys – pėda po pėdos paeiti negali, pirštu pataikyti į nosies galą negali (1 t., b. l. 129), bei policijos pareigūno G. G. tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys (1 t., b. l. 130). Pirmosios instancijos teisme paaiškindamas, kodėl skiriasi jo parodymai, duoti teismui, nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis J. V. teigė, kad jis iš pradžių nurodė kitaip, sumelavo, nes norėjo išvengti neigiamų pasekmių dėl probacijos pirmoje byloje. Toks nuteistojo paaiškinimas dėl parodymų pasikeitimo yra nepagrįstas, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, J. V. neišvengė neigiamų probacijos pasekmių, kadangi dėl 2023 m. liepos 23 d. įvykdytos nusikalstamos veikos – fizinio skausmo sukėlimo savo šeimos nariui – sugyventinei E. K., Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2024 m. sausio 10 d. nutartimi patvirtinus prokuroro 2024 m. sausio 9 d. nutarimą, buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas BK 38 straipsnio pagrindu, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi patvirtinus 2023 m. rugpjūčio 21 d. prokuroro nutarimą (1 t., b. l. 1-2, 6-7), ir skundžiamu nuosprendžiu J. V. buvo pripažintas kaltu bei nuteistas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliama versija, jog J. V. automobilį vairavo esant leistinam apsvaigimo laipsniui, t. y. mažiau negu 0,41 promilių girtumui, o sugrįžęs iš parduotuvės, jis automobilyje dar išgėrė degtinės, yra nepagrįsta, nes pats nuteistasis tokių aplinkybių, jog jis būtų važiavęs į parduotuvę šiek tiek išgėręs alkoholio, nei karto nenurodė, priešingai, nuteistasis teismui tvirtino, jog jis savaitę buvo negėręs.
8.3. Be to, nuteistojo J. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus dėl esminių įvykio aplinkybių paneigia byloje surinktų įrodymų visuma, tarp jų ir liudytojų parodymai.
8.5. Nuteistojo J. V. versiją, išsakytą į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, jog jis automobilio nevairavo, bei ikiteisminio tyrimo metu iškeltą versiją, kad jis alkoholį vartojo jau parvažiavęs iš parduotuvės, būdamas namuose, paneigia liudytojo M. Š. parodymai. Šis liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog jam išeinant iš parduotuvės „N.“, pardavėja jam pasakė, kad girtam asmeniui neleistų sėsti už vairo. Kaip teigė liudytojas, jis pats matė, kaip vyriškis (J. V.) sėdo už automobilio vairo, o šalia jo automobilyje sėdėjo moteris, jis važiavo iš paskos J. V. vairuojamam automobiliui iki pat to momento, kol J. V. vairuojamas automobilis sustojo automobilių aikštelėje, visą laiką, kol važiavo iš paskos šiam automobiliui, jis telefonu bendravo su Bendrojo pagalbos centro operatore ir policijos pareigūnais, nurodė, jog galimai vairuoja girtas žmogus, su pareigūnais telefonu bendravo iki to momento, kol pareigūnai privažiavo prie J. V. automobilio. Taip pat liudytojas M. Š. nurodė, kad jis nematė, kas vyko automobilyje, bet patikino, jog per tą laiką, kai automobilis sustojo ir prie jo privažiavo policijos pareigūnai, vairuotojas iš automobilio nebuvo išlipęs (1 t., b. l. 140-141; 2 t., b. l. 91-92). Be to, liudytojas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo teisingi ir tikslesni. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. Š. taip pat nurodė, kad J. V. buvo akivaizdžiai neblaivus, nes važiavo vinguriuodamas po kelią, be posūkio signalų, nuolat keitė važiavimo kryptį, greitį važiavo tai lėtai, tai greitai, momentais važiavo net 80 km/h greičiu, prie aikštelėje sustojusio J. V. automobilio policijos pareigūnai privažiavo po maždaug 2-3 minučių, per tą laiką jis vairuotoją stebėjo nenutrūkstamai, matė vairuotojo veiksmus ir tai, jog jis alkoholio nevartojo (1 t., b. l. 140-141). Netikėti šio liudytojo duotais parodymais aukštesnysis teismas neturi pagrindo, nes liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius, vienodus parodymus, objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad liudytojas M. Š. siektų apkalbėti nuteistąjį dėl automobilio vairavimo esant neblaiviam, byloje nėra, liudytojas ir nuteistasis vienas kito anksčiau nepažinojo, piktumų, nesutarimų tarp jų nėra buvę, be to, liudytojas M. Š. parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekęs sakyti byloje tiesą. Paminėtina ir tai, jog liudytojo M. Š. parodymai sutampa su byloje esančiu jo skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašu. Šio skambučio apžiūros protokole užfiksuota, kad M. Š. telefoninio pokalbio metu nurodė manantis, jog šiuo metu gatvėje važiuoja labai girtas asmuo, tai jam pasakė pardavėja, asmuo išvažiavo iš parduotuvės, be to, pokalbio metu liudytojas nurodė J. V. važiavimo maršrutą iki pat pastarojo sustojimo, taip pat M. Š., kalbėdamas telefonu, aiškiai patvirtino, kad jį perspėjo pardavėja, kuri sakė neleisti sėsti už vairo tokiam girtam asmeniui (1 t., b. l. 174-177). Kaip liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta „N.“ parduotuvės pardavėja R. K. parodė, jog jai dirbant kasoje, parduotuvėje pasirodė neadekvatus žmogus, gal dėl sveikatos problemų elgėsi keistai – jo eisena buvo kaip ir normalaus žmogaus, bet jis lindo be eilės, nieko nekalbėjo, jis parduotuvėje buvo vienas, užsipildė bilietėlius, nieko nepirko, išėjusi į aikštelę prie savo automobilio, matė, kaip tas vyriškis įsėdo į automobilį, buvusį prie siuntų posto, jo nuėjimas link automobilio niekaip neišsiskyrė, asmuo rankose nieko neturėjo, ji dar lauke pabendravo su kitu vyriškiu, jam sakė, kad žmogus keistai elgėsi, nepamena, ar vyro kažko prašė. Pirmosios instancijos teismui pagarsinus liudytojos R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja nurodė, jog jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, tada ji geriau prisiminė įvykio aplinkybes, kadangi buvo apklausta praėjus mėnesiui po įvykio (2 t., b. l. 92). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. K. parodė, kad, dirbdama „N.“ parduotuvės kasoje, pamatė vyriškį, kuris labai neadekvačiai, ne kaip normalus žmogus elgėsi prie kasos – ėmė šalia jos buvusius bilietėlius, dar jos paprašė tušinuko, jog galėtų užpildyti skaičius, visur aplinkui vaikščiojo, kitiems pirkėjams trukdė susidėti pirkinius, visur „makalavosi“. Apklausos metu liudytoja negalėjo nurodyti, ar asmuo buvo neblaivus, nes jokio kvapo neužuodė, tarp jų buvo stiklas, matė, kaip tas pats vyriškis vienas pats išėjo iš parduotuvės, sėdo į automobilį ir ruošėsi važiuoti, todėl ji išsigando ir arčiausiai jos buvusiam vyriškiui kažką pasakė dėl to neadekvataus vyro (1 t., b. l. 144-147). Nors liudytojos R. K. parodymai nepaneigia nuteistojo J. V. parodymų dėl jo būsenos, nes liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė priežastį, jog alkoholio kvapo ji neužuodė dėl to, kad tarp jų buvo stiklas, tačiau liudytoja paneigė nuteistojo J. V. parodymus, patvirtindama, jog asmuo parduotuvėje nei maisto, nei alkoholio nepirko, būdamas parduotuvėje, rankoje turėjo tik bilietėlius, o iš parduotuvės išėjo tuščiomis rankomis. Taigi, liudytojos R. K. parodymai paneigia nuteistojo versiją, kad į parduotuvę jis važiavo pirkti ir nusipirko degtinės butelį. Taip pat liudytojos R. K. parodymai, jog ji arčiausiai jos buvusiam vyriškiui kažką pasakė apie neadekvačiai besielgiantį vyriškį, sutampa su liudytojo M. Š. parodymais, jog pardavėja jo prašė neleisti girtam asmeniui vairuoti automobilio.
8.5. Taip pat liudytojo M. Š. parodymus, jog policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko labai greitai, patvirtina policijos suvestinėje nurodyti duomenys, iš kurių matyti, kad M. Š. pranešimas apie galimai neblaivų vairuotoją buvo gautas 14.46 val., policijos pareigūnai atvyko 14.57 val. (1 t., b. l. 136–137). Kadangi liudytojas su pareigūnais bendravo važiuodamas paskui J. V. vairuojamą automobilį, tai policijos pareigūnų atvykimas į įvykio vietą po to, kai nuteistojo automobilis sustojo aikštelėje, truko vos kelias minutes, per kurias, kaip nurodė liudytojas M. Š., vairuotojas iš automobilio išlipęs nebuvo. Be to, nuteistasis nebūtų spėjęs išlipti iš automobilio, grįžti į namus ir ten išgerti alkoholio tiek, kad, tikrinant girtumą, jam būtų nustatytas 2,02 promilių neblaivumas.
8.6. Liudytojo M. Š. parodymus patvirtina ir kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno G. G. parodymai. Pareigūnas, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad buvo gautas pranešimas apie galimai neblaivų asmenį, vairuojantį automobilį, atvykus į aikštelę, automobilio variklis buvo išjungtas, nors ranka palietus variklio gaubtą, jis buvo šiltas, iš to sprendė, jog automobiliu neseniai buvo važiuota, prie automobilio vairo sėdėjęs J. V. nurodė alkoholį vartojęs prieš pusvalandį, bet teigė automobilio nevairavęs, tiesiog sėdėjęs automobilyje (1 t., b. l. 156-157; 2 t., b. l. 112). Tokias pačias aplinkybes G. G. nurodė ir savo tarnybiniame pranešime, surašytame iš karto po įvykio (1 t., b. l. 130-131). Dėl to netikėti liudytojo G. G. parodymais nėra jokio pagrindo. Nors liudytojas G. G. pats nematė nuteistojo J. V., vairuojančio automobilį, tačiau šie policijos pareigūno parodymai patvirtina liudytojo M. Š. parodymus.
8.7. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojo M. Š. parodymai paneigia nuteistojo J. V. iškeltas pirmines versijas, jog jis automobilio iš viso nevairavo ar tai, kad alkoholį vartojo namuose po to, kai automobiliu grįžo iš parduotuvės.
8.8. Nors apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, jog liudytojos E. K. parodymais iš viso nėra pagrindo tikėti, nes ji buvo neblaivi ir neprisimena paties įvykio, kad jai nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narį – sugyventinį J. V., tačiau šis skundo argumentas yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
8.9. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta nuteistojo J. V. sugyventinė E. K. parodė, jog ji kartu su J. V. jo automobiliu apie 10 val. važiavo į parduotuvę „N.“, ten abu nuėję nusipirko maisto, degtinės, kurią grįžę išgėrė kieme, kol prie jų privažiavo policijos pareigūnai. Kaip teigė, prieš tai J. V. alkoholio nevartojo (2 t., b. l. 90-91). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu liudytoja E. K. parodė, kad ji ir J. V., būdami blaivūs, nuvažiavo į parduotuvę „N.“, ten nusipirko maisto, butelį degtinės, su pirkiniais grįžo namo, namuose atsidarė nusipirktą 0,5 litrų talpos butelį degtinės „Stumbras“ ir kartu su J. V. išgėrė, po to nuėjo į automobilį pasiimti nusipirktų cigarečių ir mobiliojo ryšio telefono, atėję sėdėjo automobilyje, kai prie jų privažiavo policijos pareigūnai. Kaip teigė liudytoja, praėjo ne daugiau kaip 10-15 minučių, kai jie grįžo į namus, išgėrė butelį degtinės ir nuėjo link automobilio pasiimti cigarečių (1 t., b. l. 150-151). Vertinant liudytojos E. K. parodymus, matyti, jog jie priderinti prie nuteistojo J. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų, nes liudytoja parodymus davė jau po to, kai J. V. buvo apklaustas kaip įtariamasis ir kaip kaltinamasis. Atsižvelgdama į tai, kad liudytoja ir nuteistasis yra šeimos nariai, teisėjų kolegija sprendžia, jog liudytojos E. K. parodymų sutapimas su nuteistojo J. V. parodymais turėtų būti vertinamas kaip jos siekis sugyventiniui padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, liudytojos E. K. parodymus, kad ji kartu su nuteistuoju ėjo į parduotuvę ir ten pirko maisto produktų, paneigia byloje esantys parduotuvės „N.“ pateikti vaizdo įrašai (1 t., b. l. 171-172), iš kurių apžiūros matyti, jog iš parduotuvės iki automobilio J. V. ėjo vienas, kartu su juo jokios moters nebuvo, pačioje parduotuvėje nuteistasis taip pat buvo vienas, be to, automobilio apžiūros metu (1 t., b. l. 121-125) jokie pirkiniai automobilyje nebuvo rasti, išskyrus beveik tuščią 0,7 litrų talpos butelį degtinės „Stumbras“. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoją apklausiant E. K., jai buvo išaiškinta jos teisė atsisakyti duoti parodymus prieš šeimos narį (1 t., b. l. 148-149), liudytoja teisių ir pareigų išaiškinimo protokolą pati pasirašė, be to, objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog liudytoja, duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, buvo neblaivi, byloje nėra. Pasisakant dėl to, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes, liudytoja E. K. nebuvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jai nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, pažymėtina, jog tuo metu ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas, procesiniai veiksmai, reglamentuoti BPK normų, nebuvo atliekami, todėl nelaikytina, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams neblaivios (nors jos neblaivumas nebuvo nustatytas, tačiau tai buvo aišku iš nerišlios kalbos, eisenos, sklindančio alkoholio kvapo) E. K. duoti paaiškinimai apie tai, jog J. V. vairavo automobilį, yra gauti pažeidžiant BPK normas. Bylos medžiaga rodo, jog policijos pareigūnams įvykio vietoje aiškinantis aplinkybes, pati E. K. komentavo įvykį, pasisakydama dėl automobilio vairavimo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tokius liudytojos pasisakymus pagrįstai vertino spręsdamas nuteistojo J. V. kaltės klausimą. Taigi, anksčiau aptarti liudytojos E. K. parodymai patvirtina faktą, jog nuteistasis J. V. įvykio metu vairavo automobilį, o tai sutampa su policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytų vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, policijos pareigūno G. G. tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis bei šio policijos pareigūno parodymais, kad automobilio keleivė E. K. nors ir buvo neblaivi, bet nurodė, jog J. V. automobilį vairavo būdamas neblaivus, bei įvykio vietoje ji sugyventinį bandė įtikinti pareigūnui pasakyti tiesą (1 t., b. l. 130, 156-157, 178-182; 2 t., b. l. 112). E. K. apklausos metu nurodytos kitos aplinkybės, susijusios su alkoholio vartojimo momentu, atmetamos kaip nepagrįstos, nes jas paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojos E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, vertino kaip melagingus ir jais nesirėmė priimdamas skundžiamą nuosprendį.
8.10. Taip pat nuteistojo J. V. ir liudytojos E. K. parodymus, jog J. V. alkoholį vartojo stovinčiame automobilyje po to, kai jie grįžo iš parduotuvės, paneigia specialisto R. O. paaiškinimai, kad, įvertinus nustatyto girtumo laipsnį (15.14 val. nustatytas 2,03 promilių girtumas, 15.30 val. nustatytas 2,02 promilių girtumas) ir asmens svorį (100 kg), turėjo būti suvartota apie 345 ml 40 procentų stiprumo degtinės, tikėtina, jog asmuo 345 ml degtinės suvartojo per ilgesnį nei 10-15 minučių laiką, nes galima daryti prielaidą, kad tikrinimo metu suvartotas alkoholis J. V. kraujyje buvo pasiekęs rezorbcijos (įsisavinimo) maksimumą, nes pirmu ir antru pūtimais nustatytos alkoholio vertės beveik identiškos, t. y. nebuvo nustatyta svyravimų tarp promilių, be to, pilna alkoholio rezorbcija įvyksta per 1-1,5 valandos. Specialistas taip pat nurodė, kad per 10-15 minučių suvartojus apie 300 ml 40 procentų stiprumo degtinės, tikėtina, kad maksimaliai galėjo susidaryti tik apie 1,76 promilių etilo alkoholio koncentracija kraujyje (1 t., b. l. 161-162; 2 t., b. l. 111-112). Kaip rodo bylos medžiaga, specialisto paaiškinimai paremti moksline literatūra, medicinos praktikoje naudojama Vidmarko formule. Be to, netikėti aptartais specialisto paaiškinimais nėra pagrindo, nes, juos sugretinus su byloje nustatytomis aplinkybėmis (liudytojo M. Š. parodymais, kuriuos patvirtina liudytojų R. K., G. G. parodymai, apžiūrų protokoluose užfiksuotais duomenimis, neblaivumo nustatyto akte užfiksuotais duomenimis, įvertinus laiką, per kurį nuteistasis važiavo nuo parduotuvės „N.“ iki savo namų aikštelės, kurioje buvo patikrintas neblaivumas), daroma išvada, kad J. V., vairuodamas automobilį, buvo neblaivus ir jo girtumas buvo didesnis nei 1,51 promilių, o nuteistojo versija, jog jis degtinę gėrė transporto priemonėje, ją pastatęs automobilių stovėjimo aikštelėje, paneigta aptartų įrodymų visuma.
9. Įvertinus paminėtas aplinkybes, taip pat tai, kad nuteistojo J. V. parodymai yra nenuoseklūs ir jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, bet, priešingai, juos paneigia, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad J. V. 2023 m. spalio 17 d. apie 14.57 val. automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, tai yra, alkoholio kiekio matuokliu „Drager Alcotest 7510“, Nr. (duomenys neskelbtini) (patikros sertifikato Nr. (duomenys neskelbtini)), jam buvo nustatytas 2,02 promilių neblaivumas, tokiu būdu jis vairavo motorinę transporto priemonę, pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems. Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog J. V. veikoje yra nustatyti visi BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Dėl to tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo reikalavimą ir J. V. išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo.
10. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu, nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma išteisinti nuteistąjį, pasisakytina ir dėl nuteistajam J. V. paskirtos bausmės.
10.1. Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).
10.2. Nuteistasis J. V. nuteistas už du tyčinius, nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamus nusikaltimus, nusikalstamos veikos yra baigtos. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo J. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistojo J. V. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių dėl nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, įvykdymo, nenustatyta. Nuteistasis išsiskyręs, turi sugyventinę, nedirbantis, nuo 2024 m. vasario 2 d. registruotas Užimtumo tarnyboje (2 t., b. l. 103). Nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo teistas (2 t., b. l. 5-7), administracine tvarka nebaustas (2 t., b. l. 9). Įvertinęs šias paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam J. V. už jo padarytas dvi tyčines nusikalstamas veikas parinko tiek BK 140 straipsnio 2 dalies, tiek ir BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę – areštą, nustatydamas jo dydį mažesnį nei arešto bausmės, skiriamos už nusikaltimą, vidurkis (BK 49 straipsnio 3 dalis). Be to, subendrinęs nuteistajam paskirtas bausmes, iš dalies jas sudedant, ir nuteistajam paskirdamas galutinę subendrintą 60 parų arešto bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė. Nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per didelė, jos mažinti nėra pagrindo. Taip pat, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis anksčiau nebuvo teistas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. V. paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėjo 3 mėnesiams, paskirdamas jam intensyvią priežiūrą, įpareigojant nustatytu laiku būti namuose bei visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (įskaitant ir alkoholį).
10.3. Nuteistasis nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, įvykio metu jo vairuotas automobilis vertinamas kaip nusikaltimo padarymo priemonė, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo įstatyminio reguliavimo ir formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, nuteistajam J. V. paskyrė baudžiamojo poveikio priemones – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metams 3 mėnesiams, kurio terminas parinktas net mažesnis nei šios poveikio priemonės vidurkis (BK 68 straipsnis), bei automobilio, kaip nusikaltimo padarymo priemonės, konfiskavimą (BK 72 straipsnis). Taip pat, atsižvelgęs į tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, J. V. padarė prieš savo šeimos narį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72² straipsnis).
11. Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, reikšmingų bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonių skyrimui, teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. V. arešto bausmę ir atidėdamas jos vykdymą, bei paskirdamas baudžiamojo poveikio priemones, būtų neteisingai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.
12. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas, yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo J. V. gynėjo advokato Andriaus Kazakevičiaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 18 d. nuosprendžio.