Kauno apylinkės teismo sprendimas

atsakovės UAB „Rinkos aikštė“ atstovams direktorei V. S., advokatei Kristinai Čeredničenkaitei, adv. padėjėjai Živilei Gullai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. patikslintą ieškinį UAB „Rinkos aikštė“, trečiajam asmeniui K. K. dėl asmens garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

„2014 m. rugsėjo 6 d. laikraščio „Rinkos aikštė” Nr. 101 (2760) 1 ir 2 puslapiuose paskleistų tikrovės neatitinkančių ir žeminančių V. M. garbę ir orumą duomenų paneigimas: „2014 m. spalio 11 d. (nurodant datą padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas, turėtų būti 2014 m. rugsėjo 6 d.) laikraščio „Rinkos aikštė“ Nr. 101 (2760) 1 ir 2 puslapiuose buvo išspausdintas straipsnis su antrašte „V. M. vėl kankina valdžios troškulys”. Šiame straipsnyje be kitos informacijos buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys ir V. M. garbę ir orumą žeminantys teiginiai:

- <...> „Žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais”,

- <...> „Ir visa tai, po to, kai V. M. pakeitė net šešias partijas. Kuriose jis bebuvo, visos sugriuvo - neliko nei komunistų, nei Ūkio partijos, nei Naujosios Sąjungos, nei Pilietininkų”,

- <...> „Ir kaip galima pasitikėti žmogumi, kuris viešai prisipažįsta galimai esąs nusikaltėlis, rašydamas, kad: „nuo 1996 metų man, kaip politinių kampanijų dalyviui, teko betarpiškai stebėti kaip pradžioje sąlyginai nedideli pažeidimai virsdavo vis didesniais ir ilgainiui įgavo nusikaltimų požymius”. Nusikaltimo slėpimas - irgi nusikaltimas. Vadinasi, stebėdami pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksniais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą”,

- <...> „O kokio darbo tikėtis iš tokio politiko, kuris, dirbdamas privačioje įstaigoje Jonavoje, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose?”.

2. Įpareigoti UAB „Rinkos aikštė” paneigti 2014 m. spalio 11 d. laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 116 (2775) 1 ir 3 puslapiuose atspausdintame straipsnyje su antrašte „Ponas V. M.: „Nekenčiu, vadinasi esu”. Kam Kėdainių kolumbariumui reikalingas meras?” paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius V. M. garbę bei orumą duomenis tokia pačia forma kaip jie buvo paskleisti ir ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbti tokio pobūdžio paneigimą:

„2014 m. spalio 11 d. laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 116 (2775) 1 ir 3 puslapiuose paskleistų tikrovės neatitinkančių ir žeminančių V. M. garbę ir orumą duomenų paneigimas – „2014 m. spalio 11 d. laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 116 (2775) 1 ir 3 puslapiuose atspausdintas straipsnis su antrašte „Ponas V. M.: „Nekenčiu, vadinasi esu”. Kam Kėdainių kolumbariumui reikalingas meras?”. Šiame straipsnyje be kitos informacijos buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys ir V. M. garbę ir orumą žeminantys teiginiai:

<...> „Kažkada pasinaudojęs savo bendražygio V. U. finansine parama, pasitikėjimu ir palankumu, šis ponas užsiropštė į aukščiausias valdžios viršukalnes”.

3. Įpareigoti UAB „Rinkos aikštė” paneigti 2015 m. sausio 24 d. laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 10 (2818) 5 ir 8 puslapiuose atspausdintame straipsnyje su antrašte „Vietoj kultūros liberalai pasiūlys gėjų eitynes?” paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius V. M. garbę bei orumą duomenis tokia pačia forma kaip jie buvo paskleisti ir ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbti tokio pobūdžio paneigimą:

„2015 m. sausio 24 d. laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 10 (2818) 5 ir 8 puslapiuose paskleistų tikrovės neatitinkančių ir žeminančių V. M. garbę ir orumą duomenų paneigimas – „2015 m. sausio 27 d. laikraštyje “Rinkos aikštė” Nr. 10 (2818) 5 ir 8 puslapiuose atspausdintas straipsnis su antrašte „Vietoj kultūros liberalai pasiūlys gėjų eitynes?”. Šiame straipsnyje be kitos informacijos buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys ir V. M. garbę ir orumą žeminantys teiginiai:

<...> „Liberalų planas atimti iš Kėdainių 20 mln. litų, kurie buvo skirti Kultūros centro renovacijai, išdegė. Drąsiai galima spausti dešinę neabejotinam šios diversijos autoriui, kandidatui į rajono merus V. M. – politikas kenkti rajonui pradėjo dar net nespėjęs ateiti į valdžią. Per savo statytinius ir laikraštėlį [...] jis pasiekė savo […] tiek LR Prezidentė, tiek Premjeras, tiek visos įmanomos institucijos buvo užverstos V. M. statytinio J. M. R. skundais“,

<…>„Mauras savo darbą atliko, o V. M. jam dosniai atsidėkojo – parūpino skundikui J. V. R. šiltą vietelę liberalų kandidatų sąraše į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą”.

4. Įpareigoti UAB „Rinkos aikštė” paneigti 2015 m. vasario 7 d. laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 16 (2824) 5 ir 14 puslapiuose atspausdintame straipsnyje su antrašte „Liberalai Kėdainiuose kurs darbo vietas pagal netradicinę orientaciją?” paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius V. M. garbę bei orumą duomenis tokia pačia forma kaip jie buvo paskleisti ir ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbti tokio pobūdžio paneigimą:

„2015 m. vasario 7 d. laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 16 (2824) 5 ir 14 puslapiuose paskleistų tikrovės neatitinkančių ir žeminančių V. M. garbę ir orumą duomenų paneigimas – „2015 m. vasario 7 d. laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 16 (2824) 5 ir 14 puslapiuose atspausdintas straipsnis su antrašte „Liberalai Kėdainiuose kurs darbo vietas pagal netradicinę orientaciją?”. Šiame straipsnyje be kitos informacijos buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys ir V. M. garbę ir orumą žeminantys teiginiai:

<...> „Kaip nebendrauja nei su [...] kaimynais ir netgi su žmona. Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“,

<...> „Niekam ne paslaptis, kad ilgą laiką kyšininku tituluotas V. M. buvo keistomis aplinkybėmis išteisintas. Tas netikėtas išteisinimas ir dabartiniai destruktyvūs V. M. veiksmai tik dar labiau patvirtina įtarimus, kad galimai išteisinimas kyšio ėmimo byloje – ne šiaip sau“.

5. Priteisti iš atsakovės UAB „Rinkos aikštė” 10 000 eurų sumą neturtinės žalos atlyginimo.

6. Priteisti iš atsakovės ieškovui 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

7. Priteisti iš atsakovės visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2014-10-11 atsakovės leidžiamame laikraštyje „Rinkos aikštė“ publikuotas A. B. vardu pavadinto asmens straipsnis su antrašte – „Ponas V. M.: „Nekenčiu, vadinasi esu“. Kam Kėdainių kolumbariumui reikalingas meras?“. Šiame straipsnyje taip pat paskleista tikrovės neatitinkanti, ieškovo garbę bei orumą žeminanti informacija, o būtent – teiginys „Kažkada pasinaudojęs savo bendražygio V. U. finansine parama, pasitikėjimu ir palankumu, šis ponas užsiropštė į aukščiausias valdžios viršukalnes”. Skaitant publikaciją, susidaro įspūdis, jog kalbama apie asmeninius V. U. bei ieškovą siejusius santykius, kad neva tik dėl paminėto asmens finansinio bei kitokio indėlio ieškovas daug pasiekė politinėje veikloje. Tai neatitinka realios faktinės situacijos, nes ieškovas niekada nesinaudojo V. U. finansine ar kitokia parama. Priešingai, tai jis padėjo V. U. ateiti į politiką, asmeniškai vadovavo jo rinkiminei kampanijai rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą 2000 metais, o 2003 metais su grupe draugų sukūrė visus Darbo partijos skyrius Lietuvos savivaldybėse ir betarpiškai vadovavo šios partijos rinkiminei kampanijai 2004 metais rinkimuose į Europarlamentą bei Lietuvos Respublikos Seimą. Jeigu jis būtų gavęs iš V. U. finansinę paramą, tai toks faktas būtų fiksuotas ir galėtų būti oficialiai patikrinamas. Tačiau to nėra, todėl daugiau nei akivaizdu, kad tokia informacija yra pateikta melagingai arba mažų mažiausiai nesąžiningai, bandant sudaryti klaidingą įspūdį, kad kalbama apie asmeninę V. U. paramą ieškovui. Neatitinka tikrovės ir ta informacija, kuri susijusi su ieškovo patekimu į valdžios viršūnes. 2004-2008 metais ieškovas buvo Lietuvos Respublikos Seimo nariu, o 2006-2008 metais Seimo pirmininku. Tačiau nei Seimo nariu, nei Seimo pirmininku negalima tapti V. U. palankumo ar pasitikėjimo dėka. Seimo nariu jis buvo išrinktas vienmandatėje Kauno - Kėdainių apygardoje, o Seimo pirmininku tapo viso Seimo balsų dauguma. Taigi atitinkamos pareigos objektyviai nepriklauso nuo V. U. valios arba, kaip teigiama straipsnyje, palankumo ir pasitikėjimo. Jeigu taip būtų, tai būtų paneigti esminiai demokratijos ir parlamentarizmo principai. Net ir laikant, kad atsakovės teiginys tėra fakto, jog anksčiau jis priklausė Darbo partijai, interpretacija, skaitant publikaciją, tas nėra aišku, skaitytojas yra klaidinamas, kas laikytina neetišku ir nesąžiningu atsakovės elgesiu. Tai tik dar kartą patvirtina, kad publikacija siekiama parodyti, jog jis ne tik itin destruktyvus asmuo, tačiau ir tai, kad jis neva nieko nesugeba, o karjerą padarė tik dėl V. U. pagalbos. Pastarasis asmuo itin šališkai nuolat aukštinamas trečiojo asmens straipsniuose, kuriuos publikuoja atsakovė, o tai leidžia abejoti žurnalistės bei atsakovės objektyvumu, tik sustiprina įspūdį, jog sistemingomis prieš jį nukreiptomis publikacijomis siekiama jam pakenkti, sąmoningai ir nesąžiningai diskredituoti visuomenės akyse, kad nesilaikoma VIĮ 22 str. 8 d. nuostatos, kad inter alia „viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus“. Dėl šių teiginių paneigimo taip pat buvo kreiptasi atsakovę, tačiau ji atsisakė tai padaryti.

2015-01-27 atsakovės leidžiamame laikraštyje „Rinkos aikštė“ publikuotas dar vienas itin tendencingas trečiojo asmens straipsnis su antrašte – „Vietoj kultūros liberalai pasiūlys gėjų eitynes?“. Šiame straipsnyje paskleista tikrovės neatitinkanti, jo garbę bei orumą žeminanti informacija. Straipsnyje, pakartotinai siekiant pademonstruoti, koks neva kenkiantis žmonių gerovei yra ieškovas, nurodoma: „Liberalų planas atimti iš Kėdainių 20 mln. litų, kurie buvo skirti Kultūros centro renovacijai, išdegė. Drąsiai galima spausti dešinę neabejotinam šios diversijos autoriui, kandidatui į rajono merus V. M. – politikas kenkti rajonui pradėjo dar net nespėjęs ateiti į valdžią. Per savo statytinius ir laikraštėlį [...] jis pasiekė savo. [...] tiek LR Prezidentė, tiek Premjeras, tiek visos įmanomos institucijos buvo užverstos V. M. statytinio J. M. R. skundais“. Kaip neginčijamas faktas pateiktas teiginys yra suprantamas taip, kad: a) ieškovas turi tikslą pakenkti Kėdainių miestui, tad būtent jis sukūrė, organizavo ir davė asmenims nurodymus, kaip atimti iš Kėdainių šiems jau paskirtus 20 mln. litų; b) ieškovas tam tikslui turi statytinių, o konkrečiai – J. M. R.; c) paminėtas statytinis veikia būtent ieškovo nurodymų pagrindu tikslu pakenkti Kėdainiams. Tačiau nė viena iš paminėtų aplinkybių nėra teisinga. Ieškovas niekuomet neteigė, jog Kėdainių kultūros centro renovacija turėtų būti sustabdyta, ar kad ji nereikalinga, jis pats nėra pateikęs absoliučiai nė vieno skundo dėl to ir tikrai neturi tikslo atimti iš Kėdainių jiems priklausančių pinigų ar, juolab, kenkti miestui. Tai rodo, kad aptarta publikacijoje paskelbta teiginio dalis neatitinka tikrovės, o ieškovą visuomenei pateikiant, kaip Kėdainių miestui pakenkti siekiantį asmenį, neabejotinai yra kuriamas itin neigiamas ieškovo įvaizdis visuomenės akyse, dėl ko buvo pažeminta ieškovo garbė ir orumas. Kalbant apie teiginio dalį, susijusią su tariamu ieškovo statytiniu, dabartiniame lietuvių kalbos žodyne „statytinis“ apibūdinamas kaip paskirtas eiti pareigas ir nuo skyrėjo priklausantis asmuo. Taigi vadovaujantis lingvistiniu metodu, publikacijos teiginys, kad J. M. R. – ieškovo statytinis, yra suvokiamas taip, kad: a) ieškovas paskyrė straipsnyje minimą asmenį J. M. R. į atitinkamas pareigas (kaip galima numanyti iš straipsnio, su tikslu atimti iš Kėdainių 20 mln. litų); b) J. M. R. priklauso išskirtinai nuo Ieškovo valios, kuris gali ir duoda jam imperatyvius nurodymus, o šis juos vykdo. Tačiau tokie pareiškimai taip pat neatitinka tiesos jau vien dėl to, kad paminėtas asmuo nėra pavaldus ieškovui, šis neturi įgaliojimų duoti tariamam „statytiniui“ jokių imperatyvių nurodymų, ypač – aprašytų straipsnyje. Toliau kuriant itin neigiamą ieškovo įvaizdį, toje pačioje publikacijoje nurodyta: „Mauras savo darbą atliko, o V. M. jam dosniai atsidėkojo – parūpino skundikui J. V. R. šiltą vietelę liberalų kandidatų sąraše į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą“. Tokie pareiškimai neatitinka tiesos, kadangi, jis neteikė straipsnyje minimam asmeniui jokių užsakymų ir/ar nurodymų atlikti kokius nors darbus ar teikti skundus, J. M. R. nėra jam pavaldus, todėl nėra ir negali būti šio statytiniu. Dėl to, kad rinkimų į savivaldybių tarybą metu J. M. R. buvo suteiktas 22 numeris Liberalų sąjūdžio sąraše, pažymėjo, kad jis pats vienasmeniškai nesprendžia dėl konkretaus asmens vietos sąraše į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą. Šie klausimai sprendžiami kolektyviniu balsavimo būdu, o jo balsas neturi lemiančios įtakos. Tai rodo, kad paminėtas teiginys aiškiai neteisingas, ką žinojo arba bent jau turėjo žinoti tiek atsakovė, tiek Trečiasis asmuo. Net jeigu vertinti, kad paminėti teiginiai – atsakovės nuomonė, ji privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, turi būti aiškiai skiriama, kur faktai, o kur nuomonė, be to, netgi turimi faktiniai duomenys neturi būti iškraipyti ar kitaip nesąžiningai pateikti, o šiuo atveju šių reikalavimų taip pat nesilaikyta. Vien tai, kad J. M. R. yra teikęs kokius nors skundus įvairioms institucijoms, ar tai, kad jis ir minėtas asmuo priklauso vienai partijai, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog skundus teikė ieškovas ar kad paminėtas asmuo veikė kenksmingų ieškovo nurodymų pagrindu. Taigi atsakovė, neturėdama pakankamai objektyvių faktinių duomenų, kuriais galėtų įrodyti tokių savo teiginių pagrįstumą, net ir turimus iškraipiusi taip, kad būtų diskredituotas ieškovas, publikacijoje nenurodžiusi, kad teiginiai tėra jos nuomonė, elgėsi neetiškai ir nesąžiningai ir tokiu būdu pažeidė jo garbę bei orumą. Dėl šioje publikacijoje paskleistos informacijos paneigimo taip pat buvo kreiptasi į atsakovę.

2015-02-07 atsakovės leidžiamame laikraštyje „Rinkos aikštė“ paskelbtas Trečiojo asmens straipsnis apie ieškovą su antrašte – „Liberalai Kėdainiuose kurs darbo vietas pagal netradicinę orientaciją?“. Šiame straipsnyje, kaip ir kituose, toliau tendencingai skleidžiama tikrovės neatitinkanti, ieškovo garbę bei orumą žeminanti informacija. Publikacijoje, siekiant parodyti neva destruktyvų ieškovo elgesį, nurodoma „Kaip nebendrauja nei su [...] kaimynais ir netgi su žmona. Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“. Paminėtu teiginiu skaitytojui pateikiama informacija, kad ieškovas nebendrauja, pirma, su kaimynais, antra, netgi su savo sutuoktine ir, trečia, sutuoktinę yra išvaręs iš namų. Nė viena iš šių aplinkybių nėra teisinga, tačiau, nepaisant to, atsakovė šias aplinkybes pateikia kaip neginčijamus faktus, tad skaitytojas susidaro apie ieškovą būtent tokį įspūdį, t. y. kad šis nepalaiko jokio kontakto su kaimynais bei sutuoktine, kad yra toks negarbingas asmuo, jog išvarė ją iš namų, kas visuomenėje – akivaizdžiai smerktinas elgesys. Paminėtame straipsnyje nurodoma ir tai, jog „Niekam ne paslaptis, kad ilgą laiką kyšininku tituluotas V. M. buvo keistomis aplinkybėmis išteisintas. Tas netikėtas išteisinimas ir dabartiniai destruktyvūs V. M. veiksmai tik dar labiau patvirtina įtarimus, kad galimai išteisinimas kyšio ėmimo byloje – ne šiaip sau“. Šiais teiginiais konstatuojama, kad ieškovas buvo įtariamas/kaltinamas kyšio paėmimu, be to, skaitytojui sudaromas klaidingas įspūdis, kad jo išteisinimas būtent dėl kyšio paėmimo – neva taip pat neteisėtas. Paminėti teiginiai neatitinka tikrovės, kadangi, ieškovas, priešingai negu nurodoma straipsnyje, niekuomet nebuvo įtariamas ar kaltinamas kyšio paėmimu ar davimu. Ir nors vienoje „sufabrikuotoje“ baudžiamojoje byloje jis ir buvo apkaltintas, tačiau ne tokios nusikalstamos veikos padarymu, be to, jis buvo pripažintas nekaltu teismo sprendimu. Kyšininko sąvoka straipsnyje naudojama tikslingai, galimai siekiant parodyti, koks tariamai nepatikimas ir negarbingas, koks paperkamas yra ieškovas. Tai neatitinka realios faktinės situacijos, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, kadangi nesant faktinio pagrindimo, visuomenei nurodoma, kad ieškovas yra kaltas, tad išteisintas buvo ne dėl to, jog nepadarė veikos, o dėl kitų, kaip galima suprasti – smerktinų ir nesąžiningų aplinkybių. Netgi vertinant paminėtus pareiškimus kaip nuomonę, atsakovė nesilaikė ir jai keliamų reikalavimų, kadangi teiginius paskelbė neturėdamas pakankamo faktinio pagrindo, pažeisdamas VIĮ 2 str. 36 p., 22 str. 8 d., Kodekso 3 p., 4 p. įtvirtintus reikalavimus, o tuo pačiu ir ieškovo garbę bei orumą. Akivaizdu, kad esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, atsakovė turėjo bei privalėjo suvokti, kad skleisdama tokią informaciją, elgiasi nesąžiningai, iškreipia esamą faktinę situaciją būtent tam, kad jam pakenktų. Siekdamas, kad būtų paneigtos tokios jo garbę ir orumą pažeidžiančios, tiesos neatitinkančios aplinkybės, ieškovas ir vėl kreipėsi į atsakovę, prašydamas išspausdinti paneigimo tekstą, tačiau ir šįkart, to padaryta nebuvo.

Nurodė, kad faktas, jog jis yra viešas asmuo, pats savaime nesudaro pagrindo teigti, kad anksčiau paminėti atsakovės publikacijoje paskleisti teiginiai yra pateisinami. Sprendžiant iš atsakovės publikacijose paskleistų teiginių, įvertinus pačių publikacijų sistemingumą, tai, kad jose tikslingai neigiamai aprašomas būtent ieškovas, darytina išvada, kad atsakovė, paskelbdama visus anksčiau paminėtus teiginius, teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų nesilaikė, tokiu būdu siekė jį įžeisti, paniekinti, užgauliai pažeminti, pakirsti visuomenės pasitikėjimą juo bei pažeminti jo garbę ir orumą. Atsakovės išspausdinti aukščiau minėti teiginiai skaitytojui pateikti kaip iškraipyta, šališka informacija, kuria siekiama jį visuomenei parodyti kaip nuolat konfliktuojantį ir uzurpuojantį kitų bendruomenės narių teises, destruktyvų asmenį, kriminalinį elementą, kaip žmogų, kuris nesilaiko darbo drausmės, darbo laiką naudoja asmeniniais interesais, netgi savo sutuoktinę išveja iš namų. Taip pat siekiama jį apibūdinti kaip asmenį, kuris valdžios siekimo tikslu naudojasi kitų asmenų finansine parama ir visa tai, ką yra pasiekęs, pasiekė ne savo sąžiningo, kruopštaus ir kryptingo darbo dėka, o tik todėl, kad buvo remiamas vieno asmens – V. U.. Pažymėtina, kad aukščiau nurodyta ir tikrovės neatitinkanti informacija pateikta vienas po kito spausdintuose straipsniuose tuo tikslu, kad jis būtų apjuodintas. Be to, tendencingomis publikacijomis, kuriose pateikiami ir tikrovę neatitinkantys teiginiai, buvo siekiama klaidinti visuomenę ir tokiu būdu įtakoti vykusių Kėdainių rajono tarybos ir Kėdainių rajono mero rinkimų rezultatus. Straipsniai, kuriuose yra pateikta tikrovės neatitinkanti informacija buvo išspausdinti atsakovei priklausančiame laikraštyje „Rinkos aikštė” netrukus po to, kai 2014-10-04 visuotiniame Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio Kėdainių skyriaus buvo nuspręsta, kad jis bus įrašytas į šios politinės partijos sąrašą pirmu numeriu 2015 metų rinkimuose į Kėdainių rajono tarybą ir kandidatuos į Kėdainių rajono mero postą. Paminėtina, kad siekiant, jog visuomenės informavimo priemonės nepiktnaudžiautų saviraiškos laisve, kad suinteresuoti asmenys per žiniasklaidos priemones neklaidintų asmenų ir tokiu būdu nesąžiningai neįtakotų rinkimų, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 49 str. inter alia įtvirtinta, jog „jeigu Vyriausiajai rinkimų komisijai paskelbus kandidatų sąrašus ir kandidatus, visuomenės informavimo priemonė paskelbia kandidatą kompromituojančią medžiagą [...], ji privalo suteikti galimybę tam kandidatui pareikšti atsakomąją nuomonę. [...] Visuomenės informavimo priemonė kandidato atsakomąją nuomonę turi paskelbti ne vėliau, kaip per 7 dienas po to, kai ji buvo pareikšta“. Kadangi atsakovė paskleidė apie jį tiesos neatitinkančias aplinkybes, pažeidė jo garbę ir orumą, jis kreipėsi į atsakovę su prašymu paskelbti jo atsakomąją nuomonę. Nepaisant tokio imperatyvaus įstatymo reikalavimo per nustatytą terminą privalomai paskelbti kandidato atsakomąją nuomonę, žinodama, kad to nepadarius visuomenė bus suklaidinta, atsakovė vis tiek piktybiškai atsisakė tą padaryti, kas tik dar kartą parodo atsakovės veiksmų piktybiškumą, siekio pakenkti ieškovui tikslingumą, tai, kad atsakovė nėra linkusi laikytis jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Tokiu kryptingu prieš jį nukreiptu elgesiu atsakovė savo pasiekė, t. y. pažemino jo garbę ir orumą, diskreditavo jį visuomenės, ypač – Kėdainių rajono gyventojų, akyse, jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus. Sistemiškas ir tendencingas tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas visuomenei padarė žalą jo emocinei būsenai dar ir dėl to, kad jam teko nuolat aiškintis dėl apie jį skleidžiamų tikrovės neatitinkančių teiginių, ypač – susijusių su jo šeimyniniu gyvenimu, tariamai padarytomis nusikalstamomis veikomis. Dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo jis patyrė vienas po kito dvasinius išgyvenimus, buvo pažemintas, pablogėjo jo reputacija kaip visuomenėje žinomo, darbštaus ir garbingo asmens. Visuotinai yra žinomos aplinkybės, kad jis buvo Kėdainių rajono meras, Lietuvos Respublikos Seimo narys ir Seimo pirmininkas, Darbo partijos vice pirmininkas, Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas, o šiuo metu yra ir Kėdainių rajono tarybos narys. Galiausiai, iš esmės yra tas asmuo, kuris kaip Lietuvos Liberalų Sąjūdžio kandidatas pretendavo į Kėdainių rajono mero postą per 2015 metais vykusius pirmuosius tiesioginius Kėdainių rajono mero rinkimus. Atsižvelgdamas į tikrovės neatitinkančios informacijos pobūdį, jos pateikimo nevienkartiškumą, aplinkybes dėl kurių ji pateikta, jos paskleidimo pobūdį bei patirtus išgyvenimus, jo garbei ir orumui padarytą žalą vertina 10 000 Eur suma.

Teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovė palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus ir prašė juos tenkinti, remdamiesi patikslintame ieškinyje išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovės 2014-09-06 UAB „Rinkos aikštė“ leidžiamame to paties pavadinimo laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 101(2760) 1 ir 2 puslapiuose buvo išspausdintas trečiojo asmens K. K. straipsnis „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“, kuriame paskelbti ieškovo ginčijami teiginiai: „Žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais.“, „Ir visa tai po to, kai V. M. pakeitė net šešias partijas. Kuriose jis bebuvo, visos sugriuvo – neliko nei komunistų, nei Ūkio partijos, nei naujosios Sąjungos, nei Pilietininkų.“ „Ir kaip galima būtų pasitikėti žmogumi, kuris viešai prisipažįsta galimai esąs nusikaltėlis, rašydamas, kad: „nuo 1996 metų man, kaip politinių kampanijų dalyviui, teko betarpiškai stebėti kaip pradžioje sąlyginai nedideli pažeidimai virsdavo vis didesniais ir ilgainiui įgavo nusikaltimų požymius”. Nusikaltimo slėpimas - irgi nusikaltimas. Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą”, „O kokio darbo tikėtis iš tokio politiko, kuris, dirbdamas privačioje įstaigoje Jonavoje, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose?”. 2014-10-11 laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 116 (2775) 1 ir 3 puslapiuose išspausdintas Andriaus Bolučio straipsnis „Ponas V. M.: „Nekenčiu, vadinasi esu”. Kam Kėdainių kolumbariumui reikalingas meras?”, kuriame paskelbtas ieškovo ginčijamas teiginys: „Kažkada pasinaudojęs savo bendražygio V. U. finansine parama, pasitikėjimu ir palankumu, šis ponas užsiropštė į aukščiausias valdžios viršukalnes”. 2015-01-24 laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 10 (2818) 5 ir 8 puslapiuose išspausdintas K. K. straipsnis „Vietoj kultūros liberalai pasiūlys gėjų eitynes?”, kuriame paskelbti ieškovo ginčijami teiginiai: „Liberalų planas atimti iš Kėdainių 20 mln. litų, kurie buvo skirti Kultūros centro rekonstrukcijai novacijai, išdegė. Drąsiai galima spausti dešinę neabejotinam šios diversijos autoriui, kandidatui į rajono merus V. M. – politikas kenkti rajonui pradėjo dar net nespėjęs ateiti į valdžią. Per savo statytinius ir laikraštėlį <…> jis pasiekė savo <…>. Tiek LR Prezidentė, tiek Premjeras, tiek visos įmanomos institucijos buvo užverstos V. M. statytinio J. M. R. skundais<…>“, „Mauras savo darbą atliko. O V. M. jam dosniai atsimokėjo – parūpino skundikui J. V. R. šiltą vietelę liberalų kandidatų sąraše į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą”. 2015-02-07 laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 16 (2824) 5 ir 14 puslapiuose išspausdintame K. K. straipsnyje „Liberalai Kėdainiuose kurs darbo vietas pagal netradicinę orientaciją?” paskelbti šie ieškovo ginčijami teiginiai: „Kaip nebendrauja nei su <…> kaimynais ir net žmona. Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“, „Niekam ne paslaptis, kad ilgą laiką kyšininku tituluotas V. M. buvo keistomis aplinkybėmis išteisintas. Tas netikėtas išteisinimas ir dabartiniai destruktyvūs V. M. veiksmai tik dar labiau patvirtina įtarimus, kad galimai išteisinimas kyšio ėmimo byloje – ne šiaip sau“.

Nustatyta, kad dėl 2014-09-06 laikraštyje „Rinkos aikštė“ straipsnyje „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ ir 2014-10-11 laikraštyje „Rinkos aikštė” straipsnyje „Ponas V. M.: „Nekenčiu, vadinasi esu”. Kam Kėdainių kolumbariumui reikalingas meras?” paskleistų teiginių ieškovas kreipėsi į žurnalistų etikos inspektorių, kuris 2015-02-05 sprendimu Nr. SPR-10 V. M. skundą pripažino nepagrįstu (el. bylos popierinių dokumentų rinkmenos l. 25-33).

Ieškovo teigimu, atsakovės leidžiamame laikraštyje apie jį publikuoti teiginiai neatitinka tikrovės ir pažeidžia jo garbę ir orumą, dėl ko prašo teismo įpareigoti atsakovę juos paneigti bei atlyginti jų paskleidimu jam padarytą neturtinę žalą, kurią ieškovas vertina 10000 Eur.

Visų pirma, sprendžiant ieškovo pareikštus reikalavimus dėl duomenų paneigimo, pažymėtina, kad tiek CK 2.24 str., tiek Visuomenės informavimo įstatymas (toliau – VIĮ) nustato, kad tais atvejais, kai tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi surašyti paneigimą ir visų pirma pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai paskelbtų. Ir tik visuomenės informavimo priemonei atsisakius paskelbti paneigimą arba to nepadarius per nustatytą terminą (dvi savaites nuo jo gavimo), asmuo gali kreiptis į teismą su ieškiniu dėl paskelbtų tikrovės neatitinkančių, asmens garbę ir orumą žeminančių duomenų paneigimo. Tai yra, įstatymai numato privalomą ikiteisminę tokių ginčių sprendimo tvarką.

Nagrinėjamu atveju ginčijami teiginiai buvo paskelbti laikraštyje „Rinkos aikštė“, t. y. visuomenės informavimo priemonėje (VIĮ 2 str. 82 d. (straipsnių išspausdinimo metu galiojusi redakcija)), todėl ieškovas privalėjo laikytis ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovę dėl visų 2014-09-06 straipsnyje „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ paskelbtų ir šiuo ieškiniu ginčijamų teiginių paneigimo (2014-09-04 ieškovo prašymas; 2015-02-20 ieškinio, reg. Nr. CBP-919 priedas Nr. 4), dėl 2014-10-11 straipsnyje „Ponas V. M.: Nekenčiu, vadinasi esu“ Kam Kėdainių kolumbariumui reikalingas meras?” paskelbto ginčijamo teiginio paneigimo (2014-10-13 prašymas; 2015-02-20 ieškinio, reg. Nr. CBP-919 priedas Nr. 5), 2015-01-24 straipsnyje „Vietoj kultūros liberalai pasiūlys gėjų eitynes?“ paskelbtų ir šiuo ieškiniu ginčijamų teiginių: „Liberalų planas atimti iš Kėdainių 20 mln. litų, kurie buvo skirti Kultūros centro rekonstrukcijai, išdegė. Drąsiai galima spausti dešinę neabejotinam šios diversijos autoriui, kandidatui į rajono merus V. M. – politikas kenkti rajonui pradėjo dar net nespėjęs ateiti į valdžią. Per savo statytinius ir laikraštėlį <…> jis pasiekė savo.“, „Mauras savo darbą atliko, o V. M. jam dosniai atsimokėjo – parūpino skundikui J. V. R. šiltą vietelę liberalų kandidatų sąraše į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą” paneigimo (2015-01-27 prašymas; 2015-07-02 patikslinto ieškinio, reg. Nr. DOK-1535, priedas Nr. 4) ir 2015-02-07 laikraštyje „Rinkos aikštė” straipsnyje „Liberalai Kėdainiuose kurs darbo vietas pagal netradicinę orientaciją?” paskelbto ir šiuo ieškiniu ginčijamo teiginio: „Niekam ne paslaptis, kad ilgą laiką kyšininku tituluotas V. M. buvo keistomis aplinkybėmis išteisintas. Tas netikėtas išteisinimas ir dabartiniai destruktyvūs V. M. veiksmai tik dar labiau patvirtina įtarimus, kad galimai išteisinimas kyšio ėmimo byloje – ne šiaip sau“ paneigimo (2015-02-10 prašymas; 2015-07-02 patikslinto ieškinio, reg. Nr. DOK-1535, priedas Nr. 3). Byloje nėra ginčo dėl to, kad išspausdinti 2014-09-09, 2014-10-13 ir 2015-01-27 prašymuose nurodytus paneigimus atsakovė atsisakė (2014-10-01 atsakovės raštas Nr. 35, 2014-10-30 raštas Nr. 40 ir 2015-02-02 atsakovės atstovės adv. K. Čeredničenkaitės raštas), 2015-02-10 ieškovo prašyme nurodyto paneigimo atsakovė per įstatymų nustatytą terminą taip pat nustatyta tvarka nepaskelbė. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovę dėl šiuo ieškiniu ginčijamų teiginių: „Tiek LR Prezidentė, tiek Premjeras, tiek visos įmanomos institucijos buvo užverstos V. M. statytinio J. M. R. skundais“ ir „Kaip nebendrauja nei su <…> kaimynais ir netgi su žmona. Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“ paneigimo. Nors, kaip teisingai pažymėjo ieškovo atstovė posėdžio metu, 2015-01-27 ieškovo prašyme dėl informacijos paneigimo ginčijamas teiginys „Tiek LR Prezidentė, tiek Premjeras, tiek visos įmanomos institucijos buvo užverstos V. M. statytinio J. M. R. skundais“ buvo paminėtas ir ieškovas nurodė, kad J. M. R. yra partijos narys nuo jos įkūrimo dienos, todėl ieškovo statytiniu negali būti, tačiau teismas pažymi, kad minėtame prašyme suformuluotame paneigime, kurį ieškovas reikalavo atsakovės paskelbti, šis teiginys nėra nurodytas, todėl, nepaisant fakto, kad jis buvo minimas prašyme, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas laikėsi nustatytos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos dėl šio teiginio paneigimo. Todėl pripažintina, kad dėl šiuo ieškiniu ginčijamų ir prašomų paneigti teiginių „Tiek LR Prezidentė, tiek Premjeras, tiek visos įmanomos institucijos buvo užverstos V. M. statytinio J. M. R. skundais“ ir „Kaip nebendrauja nei su <…> kaimynais ir netgi su žmona. Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“ ieškovas nesilaikė šios kategorijos ginčui privalomos ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos, todėl ieškovo ieškinys dalyje dėl šių teiginių paneigimo paliktinas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 1 p.).

Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis numato, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis numato, kad Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Nacionalinių teismų praktikoje taip pat akcentuojama būtinybė ginti asmens laisvę reikšti savo mintis ir įsitikinimus kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės principų, kartu pripažįstant, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus išaiškinimus teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis - asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos - kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai - neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų - norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „S. L. International Transport" v. UAB „Dinaka", bylos Nr. 3K-3-169/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas" v. P. S. IĮ,,Uola", bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP" v. S. G. , bylos Nr. 3K-3-441/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad asmens garbė ir orumas, taikant CK 2.24 straipsnį, ginami nustačius tokių faktų visetą: 1) žinių paskleidimo faktą; 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą; 3) faktą, kad žinios žemina ieškovo garbę ir orumą; 4) faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje reikalinga nustatyti, kokia informacija buvo paskelbta apie ieškovą, įvertinti šis informacijos pobūdį – žinia ar nuomonė, tiek atskirai, tiek bendrai viso straipsnio kontekste, ir nustatyti, ar šalys atliko pareigą įrodyti savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindus, t.y. kitas šiam deliktui keliamas faktines aplinkybes. Atribojant žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, teismas turi vadovautis šiomis sampratomis. Faktas - tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys - fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti CPK numatytais įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Nuomonės yra subjektyvios, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų.

Spręsdamas byloje kilusį ginčą teismas taip pat atsižvelgia į visuotinai žinomas aplinkybes (CPK 182 str. 1 p.), kad ieškovas V. M. yra Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys, kandidatavo į Kėdainių rajono savivaldybės mero postą 2015 m. rinkimuose, 2004-2008 m. buvo Seimo nariu, 2006-2008 m. Seimo pirmininku, Kėdainių rajono savivaldybės politinėje veikloje dalyvauja daug metų: yra ilgametis savivaldybės tarybos narys, 1997-2004 m. – Kėdainių rajono savivaldybės meras, t. y. ieškovas neginčytinai yra pripažintinas viešu asmeniu, dėl ko sprendžiant ginčą dėl garbės ir orumo, jam taikoma mažesnė pažeidžiamų teisių apsauga (CK 2.24 straipsnio 6 dalis). Viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Kaip ne kartą yra konstatavęs kasacinis teismas, viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ir ne visiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Tokiais atvejais, sprendžiant dviejų konstitucinių teisinių gėrių – asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės – koliziją, pirmenybė teiktina saviraiškos laisvei (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009).

Dėl teiginio „Žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos“ teismas sutinka su Žurnalistų etikos inspektoriaus Sprendime padaryta išvada, kad jame paskelbta informacija apie ieškovo nesutarimus su kaimynais yra vertinamojo pobūdžio, kuriai tiesos kriterijus nėra taikomas, ir konstatuojamoji informacija apie ieškovo užtvertą tvorą. Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai: Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros 2010-01-25 ir 2010-10-26 nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą kopijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriaus 2013-08-27 rašto kopija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2012-06 (diena neįskaitoma) rašto kopija, D. Š. prašymų valstybės institucijoms kopijos, kitose visuomenės informavimo priemonėse anksčiau publikuoti straipsniai (el. bylos popierinių dokumentų rinkmenos l. 34-37, 38-41, 42-44, 45, 46-49, 50-52, 53, 88, 89) patvirtina, kad tarp I. L., D. Š. ir ieškovo šeimos ilgą laiką tęsėsi įvairūs nesutarimai: dėl kelio, einančio per anksčiau V. M. (ieškovo sutuoktinės) vardu registruotą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kur šiuo metu ir gyvena ieškovas), servituto panaikinimo, dėl trukdymo naudotis servitutiniu keliu, dėl tvoros ir vartų sklype pastatymo ir kt. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad žemės sklypas, dėl kurio kilo minimi nesutarimai, buvo įgytas sutuoktinės V. M. vardu, jiems esant santuokoje ir pripažino, kad tai buvo jų bendras turtas, kurį vėliau jie padovanojo sūnui. Taigi konfliktų su I. L. ir D. Š. pradžioje ir vėliau žemės sklypas buvo bendroji jungtinė ieškovo ir jo sutuoktinės nuosavybė ir abu sutuoktinai turėjo lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir realizuoti kitas turto savininkui suteikiamas teises (tarp jų ir statyti statinius sklype). Todėl teismas sprendžia, kad ginčijamam vertinamajam teiginiui apie ieškovo nuolatinius nesutarimus su kaimynais paskelbti buvo pakankamas faktinis pagrindas. Be to, priešingai nei interpretuoja ieškovas, ginčo teiginyje informacija nėra pateikiama taip, kad sudarytų įspūdį, jog visų konfliktų iniciatorius yra ieškovas. Faktą, kad ginčo žemės sklype buvo pastatyta tvora, kai sklypas dar buvo ieškovo ir jo sutuoktinės bendra nuosavybė, patvirtina Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros 2010-10-26 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyti ikiteisminio tyrimo metu nustatyti duomenys bei paties ieškovo paaiškinimai posėdžio metu, todėl ginčijamame teiginyje paskelbta žinia apie sklypo užtvėrimą tvora iš esmės atitinka tikrovę, o tai, kas buvo faktinis tvoros statytojas ar priėmė sprendimą dėl jos statymo, šiuo atveju esminės reikšmės neturi. Kartu pažymėtina, kad žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą), dėl ko šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo teiginyje nuomonė buvo pareikšta nesąžiningai, sąmoningai siekiant nuslėpti ar iškreipti faktus. Todėl atsakovės veiksmai paskelbiant apie ieškovą ginčijamą teiginį pripažintini neperžengiančiais nustatytų teisės skleisti informaciją ribų.

Vertindamas teiginius „Ir visa tai po to, kai V. M. pakeitė net šešias partijas. Kuriose jis bebuvo, visos sugriuvo – neliko nei komunistų, nei Ūkio partijos, nei Naujosios Sąjungos, nei Pilietininkų“, teismas sprendžia, kad juose paskelbta žinia apie tai, kad ieškovas buvo šešių politinių partijų nariu, tarp jų Ūkio partijos bei Naujosios Sąjungos. Nors atsakovės atstovės teismo posėdžio metu nurodė, kad juose nėra tiesiogiai pasakyta apie ieškovo narystę politinėse partijose, tačiau, teismo vertinimu, eilinis skaitytojas šiuos teiginius galėtų suprasti būtent kaip faktą apie ieškovo buvimą šešių politinių partijų nariu, tarp jų Ūkio partijos bei Naujosios Sąjungos. Valstybės institucijų (Seimo, Vyriausiosios rinkimų komisijos) interneto tinklapiuose skelbiamose ieškovo V. M. biografijose nurodyti duomenys, paties ieškovo paaiškinimai leidžia manyti, kad ieškovas buvo TSKP, Darbo partijos ir Pilietinės demokratijos partijos nariu bei šiuo metu yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys, t. y. 4 partijų nariu. Tačiau pažymėtina, kad iš spaudos nereikalaujama visiško tikslumo ir kad duomenys visiškai atitiktų tikrovę, tik reikalaujama, kad žurnalistas, paskleidęs žinias, elgtųsi sąžiningai. Nagrinėjamu atveju atsakovė į bylą pateikė įrodymus, jog straipsnio autorė rėmėsi anksčiau viešai paskelbta informacija apie ieškovo narystę 6 politinėse partijose (el. bylos popierinių dokumentų rinkmenos l. 90-93, 94). Ši anksčiau paskelbta informacija paneigta nebuvo, ir, kaip matyti iš ieškovo paaiškinimų, bent jau apie M. J. parengtoje publikacijoje „V. M.: dabar gyvenu gerai, o buvo metas, kai ėjau iš proto“ esančią netikslią informaciją apie narystę politinėse partijose ieškovas tikrai žinojo jau gerokai anksčiau, nustatyta tvarka paneigti šią informaciją nereikalavo. Be to, iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad 1997 m. rinkimuose į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą ieškovas dalyvavo kaip Lietuvos valstiečių ir Lietuvos ūkio partijų koalicijos iškeltas kandidatas, 2000 m. savivaldybių tarybų rinkimuose – Naujosios Sąjungos kandidatų sąraše (el. bylos popierinių dokumentų rinkmenos l. 103, 104), kas parodo glaudžius ieškovo politinius ryšius su dar trimis partijomis, tame tarpe ir ginčijamame teiginyje minimomis Ūkio partija ir Naująja Sąjunga. Vertinant šios informacijos pobūdį, laikytina, kad paskelbta nevisiškai tiksli informacija apie partijas, kurių nariu buvo ieškovas, ir jų skaičių, ypač įvertinus nustatytus ankstesnius ieškovo politinius ryšius ir su kitomis partijomis (dalyvavimas rinkimuose į savivaldybės tarybą kitų partijų iškeltuose kandidatų sąrašuose), pati savaime nėra žeminanti ir nepažeidžia asmens garbės ir orumo. Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėjo Žurnalistų etikos inspektorius ir su kuo teismas visiškai sutinka, šiuo teiginiu ieškovas, kaip politikas buvo kritikuojamas dėl savo politinių pažiūrų nepastovumo („Kuris daugybę kartų pakeitęs savo politines pažiūras<...>“), o asmenys, kurių veikla yra viešojo pobūdžio, žurnalistinės veiklos netikslumus ir reiškiamą kritiką ar vertinimus turi pateisinti ir toleruoti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad leistinos saviraiškos laisvės ribos buvo peržengtos ir teiginiu „Kuriose jis bebuvo, visos sugriuvo – neliko nei komunistų, nei Ūkio partijos, nei Naujosios Sąjungos, nei Pilietininkų“ (dėl nevisiškai tikslios šiame teiginyje esančios informacijos apie ieškovo narystę minėtose partijose teismas jau pasisakė aukščiau). Ieškovo tvirtinimu, šiuo teiginiu buvo pateiktas faktas, neabejotinai patvirtinantis, kokia griaunanti jėga yra ieškovas ir leidžiantis skaitytojui daryti išvadą, kad visų minimų partijų griūties priežastis yra ieškovo narystė joje. Tačiau straipsnyje nėra tvirtinama, konstatuojama, kad šių partijų veiklos pabaiga buvo nulemta būtent ieškovo veiksmų ar paties ieškovo narystės jose fakto. Šiuo atveju straipsnio autorius tik sarkastiška forma, pagal savo subjektyvų vertinimą sugretino realius įvykius (reiškinius): šių partijų veiklos baigtį, pavartomas vaizdingą žodį „sugriuvo“ (byloje nekilo ginčo dėl to, kad partijos tokiais pavadinimas publikacijos paskelbimo metu veiklos nevykdė), ir ieškovo ryšius su šiomis partijomis. Ginčijamu teiginiu ieškovui nėra priskiriami teisei, moralei bei bendroms visuomeninio gyvenimo taisyklėms priešingi veiksmai. Kaip minėta, viešas asmuo turi toleruoti apie jį paskelbtą, nors ir nevisiškai tikslią informaciją ar nuomonę, nors ji būtų išreikšta pakankamai agresyviai ar kandžiai, turi rodyti didesnį pakantumą spaudoje reiškiamoms nuostatoms ar žinioms. Todėl net ir nustačius tam tikrus atsakovės paskleistos informacijos netikslumus, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti leistinų saviraiškos laisvės ribų peržengimą, nes paskleista informacija nėra tiek klaidinga, kad diskredituotų asmenį.

Dėl teiginio „Ir kaip galima pasitikėti žmogumi, kuris viešai prisipažįsta galimai esąs nusikaltėlis, rašydamas, kad: „nuo 1996 metų man, kaip politinių kampanijų dalyviui, teko betarpiškai stebėti kaip pradžioje sąlyginai nedideli pažeidimai virsdavo vis didesniais ir ilgainiui įgavo nusikaltimų požymius”. Nusikaltimo slėpimas - irgi nusikaltimas. Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą”, visų pirma pažymėtina, kad ieškovas nei ieškinyje, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu neginčijo to, kad šiame teiginyje cituojamą frazę jis yra išsakęs. Žurnalistų etikos inspektorius sprendė, kad šiuo teiginiu paskelbtas subjektyvus, perdėtas ieškovo paskleistos informacijos vertinimas, tai yra hipotetinė išvada, ieškovui nėra priskiriamas realių baudžiamųjų veikų atlikimas ir tokiu būdu viešas pareiškėjo tekstas gali būti interpretuojamas, t.y. šį teiginį laikė agresyvia ieškovo kritika bei sprendė, kad ieškovo, kaip viešojo asmens, kritikos ribos nebuvo peržengtos. Tačiau teismas, išanalizavęs paskelbto teksto visumą, sakinių konstrukciją, jų formuluotę, pavartotą išraiškos būdą ir atskirų šio teiginio dalių pakartotinį išskyrimą tekste, daro išvadą, jog ginčijamo teiginio sakinyje „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą“ buvo paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija apie ieškovo padarytą nusikaltimą. Šiuo atveju interpretuojant ir vertinant paties ieškovo anksčiau viešai paskleistą informaciją, autorė vienareikšmiškai ir kategoriškai ieškovo elgesį (neveikimą) įvardindama kaip nusikaltimo darymą, sukūrė naujus duomenis, neegzistavusius iki tol. Nors ginčo teiginys yra paskelbtas straipsnio dalyje pavadinimu „Slėpė nusikaltimus?“, t.y. suformuluota klausiamąja forma, pradžioje vartojami žodžiai „galimai esąs nusikaltėlis“, taip pat po ginčo teiginio esančiame sakinyje vartojami žodžiai „galimai gali būti nusikaltėlis“, kas tarsi rodo straipsnio autorės dvejones dėl informacijos tikrumo. Tačiau teiginio „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą“ formuluotė suponuoja priešingą išvadą, reiškiančią, jog autorė buvo visiškai tikra dėl paskelbtos žinios tikrumo ir teisingumo. Pažymėtina, kad ginčo teiginio dalis „Nusikaltimo slėpimas - irgi nusikaltimas. Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą” straipsnyje yra dar kartą pakartota, ją papildomai, didesniu šriftu išskiriant iš straipsnio teksto, tuo neabejotinai siekiant skaitytojui sukurti skelbiamos informacijos tikrumo įspūdį. Šiuo atveju kategoriško tvirtinimo, kad asmuo darė nusikaltimą, nėra pagrindo pripažinti nei nuomone, nei agresyvia viešojo asmens kritika. Todėl teismas daro išvadą, kad ginčo teiginiu „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą“ atsakovė paskleidė duomenis, kurie vertintini kaip žinia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2012-11-13 nutartyje, civ. byloje Nr. 3K-3-479-2012 pažymėjo, kad tuo atveju, kai paskleidžiami duomenys, jog asmuo padarė nusikaltimą, nesant dėl to asmens priimto apkaltinamojo nuosprendžio, duomenų įžeidžiamumo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio nereikia įrodinėti, tokie duomenys yra akivaizdžiai žeminantys asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Lietuvos Respublikos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-183/2008). Todėl remdamasis kasacinio teismo praktika, teismas konstatuoja, jog teiginys „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą“ pažemino ieškovo garbę ir orumą, jo paskelbimas neabejotinai suponavo neigiamas visuomenės nuostatas apie ieškovą.

Pažymėtina, kad paskleistų žinių įrodinėjimo taisyklė įpareigoja asmenį, paskleidusį žinias, įrodyti, kad žinios atitinka tikrovę (CK 2.24 str. 1 d.). Kadangi atsakovė nepateikė įrodymų apie ginčijamos žinios atitikimą tikrovei, šios aplinkybės byloje net neįrodinėjo, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl nusikaltimo slėpimo ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas ir pan., teismas daro išvadą, kad paskleista žinia apie ieškovo padarytą nusikaltimą neatitinka tikrovės.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, jog atsakovė paskleidė tikrovės neatitinkančią žinią apie ieškovą, žeminančią jo garbę ir orumą, nustačius, jog atsakovė, ieškovui pareikalavus, atsisakė išspausdinti paneigimą, atsakovė įpareigotina šią žinią paneigti (CK 2.24 str. 1 d., 4 d.). Pažymėtina, kad ieškovas reikalauja paneigti šiuos atsakovės išspausdintame straipsnyje paskelbtus teiginius: „Ir kaip galima pasitikėti žmogumi, kuris viešai prisipažįsta galimai esąs nusikaltėlis, rašydamas, kad: „nuo 1996 metų man, kaip politinių kampanijų dalyviui, teko betarpiškai stebėti kaip pradžioje sąlyginai nedideli pažeidimai virsdavo vis didesniais ir ilgainiui įgavo nusikaltimų požymius”. Nusikaltimo slėpimas - irgi nusikaltimas. Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksniais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą.”. Tačiau teismas sprendžia, kad šiuo atveju paneigtas turi tik tas teiginys, kuriame yra paskelbta konstatuojamojo pobūdžio tikrovės neatitinkanti informacija: „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą.“

Dėl teiginio „O kokio darbo tikėtis iš tokio politiko, kuris, dirbdamas privačioje įstaigoje Jonavoje, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose?“, teismas, atsižvelgęs į šio teiginio paskelbimo kontekstą: paskelbtas po teiginio „Tik, matyt, šis politikas nesupranta, kad rinkėjas – protingas ir suvokia, kad į vadžią išrinkti žmonės turi dirbti“, sprendžia, kad jame yra pateikiama dvejopo pobūdžio informacija, t. y. autoriaus reiškiama abejonė, ar ieškovas tinkamai atliks savo darbą, ir šią autoriaus abejonę sukėlusios faktinės aplinkybės, jog ieškovas, dirbdamas privačioje įstaigoje Jonavoje, darbo metu dalino laikraščius Kėdainiuose, t. y. pateikiamos žinios apie ieškovą, kurių tikrumą galima patikrinti. Ginčo dėl paskelbtos žinios, jog ieškovas dirba privačioje įmonėje (straipsnyje įvardijama įstaiga, tačiau šis netikslumas jokios įtakos ginčo kilimui neturi) Jonavoje, nėra, šis faktas atitinka tikrovę. Tačiau ieškovas kategoriškai neigia laikraščių platinimo faktą, juolabiau tai, jog šia veikla jis užsiėmė savo darbo metu. Ieškovas taip pat teismui nurodė, kad vieną penktadienį, pasibaigus jo darbo laikui UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje darbas penktadieniais baigiasi 14 val., jis apie 15.40 val. kaip Kėdainių rajono tarybos narys buvo nuvykęs į Kėdainių rajono sekretoriatą atsiskaityti už kaip tarybos nario panaudotas lėšas, tačiau nei tuo metu, nei kada nors anksčiau ar vėliau neplatino jokio laikraščio. Tai, jog ieškovo darbo laikas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje jis dirba bendrųjų reikalų ir kreditų valdymo direktoriaus pareigose, penktadieniais baigiasi 14.00 val., patvirtina prie ieškinio pridėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-11-27 raštas (2015-02-20 ieškinio priedais Nr. 8). Atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių paskelbtos žinios apie leidinio platinimą atitiktį tikrovei nepateikė, tik, remdamasi tuo, jog toje pačioje publikacijoje paskelbto teiginio „Praėjusį penktadienį savivaldybės darbuotojams jis (t. y. ieškovas, teismo past.) nemokamai bruko kelių puslapių atspausdintą skaitalą, kurį skambiai pavadino dvisavaitiniu Kėdainių rajono laikraščiu“, ieškovas nei Žurnalistų etikos inspektoriui, nei teismui neskundė, atkartojo Žurnalistų inspektoriaus vertinimą, kad leidinio neplatinimo faktas abejotinas. Tačiau teismas su tokiu aiškinimu nesutinka ir sprendžia, kad vien tas faktas, kad ieškovas neskundžia ir neprašo paneigti toje pačioje publikacijoje paskelbto kito teiginio dėl laikraščio platinimo („nemokamai bruko kelių puslapių apspausdintą skaitalą“), ypač įvertinus tai, kad pati savaime informacija apie leidinio platinimą (kas nėra draudžiama ar moralės požiūriu smerktina veikla) nėra įžeidžianti, žeminanti asmens garbę ir orumą, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad ginčo teiginyje esanti informacija atitinka tikrovę. Todėl atsakovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių paskelbtos informacijos apie laikraščio platinimą teisingumą, šio fakto teisingumo iš esmės net ir neįrodinėjant, teismas, remdamasis CK 2.24 str. 1 d. įtvirtinta prezumpcija, pripažįsta, kad ji neatitinka tikrovės.

Minėta, kad pati savaime informacija apie leidinio platinimą nėra įžeidžianti, žeminanti asmens garbę ir orumą. Esminę reikšmę turi tai, jog ginčo teiginyje buvo nurodyta, jog šia veikla ieškovas užsiėmė darbo metu: „<...> dirbdamas privačioje įstaigoje Jonavoje, darbo metu randa laiko <...>“. Teismas nesutinka su atsakovės aiškinimu, kad šiuo atveju žodžių junginys „darbo metu“ turėtų būti suprantamas kaip abstraktus, daugumai dirbančiųjų asmenų būdingas darbo laiko, t. y. nuo 8 val. iki 17 val., apibūdinimas. Priešingai, teismo nuomone, paskelbta informacija eiliniam skaitytojui buvo siekiama sudaryti įspūdį, kad ieškovas laikraščio platinimu užsiėmė būtent savo darbo metu, tam tikslui neatsitiktinai ginčo teiginyje prieš žodžių junginį „darbo metu“ buvo nurodyta, jog ieškovas dirba privačioje įstaigoje, kitame mieste („dirbdamas privačioje įstaigoje Jonavoje“). Nustačius, jog žinia apie laikraščio platinimo faktą neatitinka tikrovės, akivaizdu, jog tikrovės neatitinka ir žinia, jog šia veikla ieškovas užsiėmė savo darbo metu.

Šiuo atveju, ginčo teiginiu paskleidus informaciją, jog ieškovas savo darbo metu platino laikraščius, t. y. užsiėmė pašaline, su darbo funkcijomis nesusijusia veikla, akivaizdu, kad galėjo būti padarytas neigiamas poveikis ieškovo, kaip privačios įmonės darbuotojo, einančio vadovaujančias pareigas, dalykinei, profesinei reputacijai. Visuomenė, sužinojusi tokio pobūdžio informaciją, galėtų susidaryti neigiamą nuomonę apie ieškovo kompetenciją bei požiūrį į darbą, paties ieškovo asmenines savybes. Todėl teismas daro išvadą, kad ginčijamas teiginys žeidžia ieškovo garbę ir orumą.

Ginčydamas teiginį „Kažkada pasinaudojęs savo bendražygio V. U. finansine parama, pasitikėjimu ir palaikymu, šis ponas užsiropštė į aukščiausias valdžios viršukalnes“, ieškovas nurodė, kad niekada nesinaudojo V. U. finansine ar kitokia parama, Seimo nariu 2004-2008 m. jis buvo išrinktas demokratiniais rinkimais vienmandatėje Kauno-Kėdainių apygardoje, Seimo pirmininku buvo išrinktas visų Seimo narių balsų dauguma, todėl jo pareigos objektyviai nepriklausė nuo V. U. palankumo ir pasitikėjimo, dėl ko ginčo teiginys neatitinka tikrovės. Spręsdamas, ar šiame teiginyje paskelbta nuomonė, ar žinia, teismas sutinka su Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime padaryta išvada, kad šiame teiginyje paskelbta subjektyvaus vertinamojo pobūdžio informacija apie priemones ir būdus, kurių padedamas ieškovas pasiekė aukščiausias politines pozicijas, ir konstatuojamąjį pobūdį turtinti informacija apie V. U. finansinę paramą ieškovui. Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2004 m. Seimo rinkimuose tuometinis Darbo partijos pirmininkas V. U. viešai reiškė paramą šios partijos Kauno-Kėdainių rinkimų apygardoje iškeltam kandidatui V. M., ragino už jį balsuoti antrajame rinkimų ture (el. bylos popierinių dokumentų rinkmenos l. 96, 99), todėl ginčo teiginyje pateiktas vertinimas, kad ieškovui aukštas politines pozicijas pasiekti padėjo V. U. pasitikėjimas ir palaikymas, turi pakankamą faktinį pagrindą. Be to, šis vertinimas nėra įžeidžiančio pobūdžio, nežemina ieškovo, kaip politiko, garbės ir orumo, todėl nėra pagrindo spręsti, jog buvo piktnaudžiaujama teise reikšti nuomone. Dėl teiginio dalies „pasinaudojęs finansine parama“, teismas pažymi, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų, kad V. M. siekiant politines karjeros V. U. (o ne jo vadovaujama Darbo partija) suteikė jam finansinę paramą, o V. M. ją priėmė, kas sudaro pagrindą spręsti, kad ši konstatuojamojo pobūdžio informacija neatitinka tikrovės. Tačiau tokio pobūdžio informacija nėra žeminančio pobūdžio, nerodo smerktino ar visuomenėje netoleruojamo asmens elgesio. Duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, ieškovas nepateikė. Kadangi ieškovas neįrodė, jog paskelbta tikrovės neatitinkanti žinia apie V. U. finansinę paramą žemina jo garbę ir orumą, nėra pagrindo įpareigoti atsakovę šią informaciją paneigti.

Dėl laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 10 (2818) išspausdintame straipsnyje „Vietoj kultūros liberalai pasiūlys gėjų eitynes?” paskelbtų teiginių: „Liberalų planas atimti iš Kėdainių 20 mln. litų, kurie buvo skirti Kultūros centro rekonstrukcijai, išdegė. Drąsiai galima spausti dešinę neabejotinam šios diversijos autoriui, kandidatui į rajono merus V. M. – politikas kenkti rajonui pradėjo dar net nespėjęs ateiti į valdžią. Per savo statytinius ir laikraštėlį <…> jis pasiekė savo <…>. Tiek LR Prezidentė, tiek Premjeras, tiek visos įmanomos institucijos buvo užverstos V. M. statytinio J. M. R. skundais<…>“, „Mauras savo darbą atliko. O V. M. jam dosniai atsimokėjo – parūpino skundikui J. V. R. šiltą vietelę liberalų kandidatų sąraše į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą” ieškovas nurodė, jog jais kaip neginčijami faktai pateikta informacija turėtų būti suprantama taip, jog ieškovas turi tikslą pakenkti Kėdainių miestui, kad būtent jis sukūrė, organizavo ir davė asmenims nurodymus, kaip atimti iš Kėdainių šiems jau paskirtus 20 mln. litų; jis tam tikslui turi statytinių, o konkrečiai – J. M. R., paminėtas statytinis veikia būtent ieškovo nurodymų pagrindu tikslu pakenkti Kėdainiams. Atsakovė gi tvirtina, kad šiais teiginiais buvo išsakyta nuomonė, dalyvaujant viešojoje diskusijoje tais klausimais, kuriais ir ieškovas ne kartą išsakė savo subjektyvią nuomonę, ši atsakovės nuomonė turėjo pakankamą faktinį pagrindą, nuomonė yra išsakyta apie ieškovą, kaip viešąjį asmenį, jo kaip politiko veiksmus, dėl ko nėra pagrindo šiuos teiginius pripažinti neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais ieškovo garbę ir orumą.

Europos Žmogaus Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90). Visuomenėje vykstant diskusijai viešojo intereso klausimais, kai valstybės pareigūnai ir žurnalistai turėtų naudotis plačia laisve kritikuoti valdžios veiksmus, net kai pateiktiems teiginiams gali trūkti aiškaus faktinio pagrindo, vis mažiau svarbus tampa faktinių ir vertinamųjų teiginių (žinios ir nuomonės) skirtumas (žr. Lombardo and Others v. Malta, no. 7333/06, §60, 2007 balandžio 24 d.; judgment of 24 April 2007; Dyuldin and Kislov v. Russia, no. 25968/02, judgment of 31 July 2007).

Vertindamas ginčo teiginius, teismas atsižvelgia į tai, kad ginčo publikacijos paskelbimo metu viešojoje erdvėje vykdo diskusija dėl savivaldybės investavimo politikos, Kėdainių kultūros centro rekonstrukcijos poreikio ir tikslingumo, šiam tikslui planuojamų lėšų, ką patvirtina ieškovo ir atsakovės atstovių paaiškinimai, atsakovės pateiktos laikraštyje „Kėdainių aidai“ paskelbtų publikacijų kopijos (el. bylos popierinių dokumentų rinkmenos l. 119-122). Savivaldybės investicinė politika, visuomeninės paskirties objektų rekonstrukcija neabejotinai yra savivaldybės gyventojams itin aktualūs ir rūpimi klausimai, gyventojai turi teisėtą ir pagrįstą interesą apie juos žinoti.

Iš atsakovės pateiktų laikraštyje „Kėdainių aidai“ paskelbtų publikacijų kopijų matyti, kad tiek ieškovas V. M., tiek ir kiti ieškovo atstovaujamos partijos (Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio) nariai - J. M. R., B. R. - viešai kritikavo tuometinės Kėdainių rajono savivaldybės tarybos investavimo politiką, planus 20 mln. litų skirti Kėdainių kultūros centro renovacijai, o J. M. R. viešu laišku kreipėsi į Lietuvos Respublikos prezidentę, Lietuvos Respublikos Ministrą pirmininką ir Lietuvos Respublikos Seimą, prašydamas stabdyti projektų, tarp jų ir Kėdainių kultūros centro rekonstrukcijos, įgyvendinimą ir neskirti jiems lėšų iš 2015 m. biudžeto. Atsižvelgiant į tokį ginčo publikacijos paskelbimo kontekstą, akivaizdu, kad ginčo publikacija jos autorė išreiškė savo kritišką požiūrį į ieškovo ir kitų Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narių viešai išreikštą poziciją Kėdainių kultūros centro rekonstrukcijos klausimu. Nustačius, jog liberalų sąjūdžio nariai viešai kritikavo planus skirti 20 mln. litų skirti Kėdainių kultūros centro renovacijai, o J. M. R. viešu laišku prašė stabdyti Kėdainių kultūros centro rekonstrukcijos projekto įgyvendinimą ir neskirti jam lėšų, galima pagrįstai teigti, jog teiginys „Liberalų planas atimti iš Kėdainių 20 mln. litų, kurie buvo skirti Kultūros centro rekonstrukcijai, išdegė“ nestokojo faktinio pagrindo. Teiginio dalimi „Drąsiai galima spausti dešinę neabejotinam šios diversijos autoriui, kandidatui į rajono merus V. M. – politikas kenkti rajonui pradėjo dar net nespėjęs ateiti į valdžią. Per savo statytinius ir laikraštėlį <…> jis pasiekė savo <…>.“, straipsnio autorė sarkastišku rašymo stiliumi pateikė subjektyvų, kritišką ir perdėtą ieškovo pozicijos ir vaidmens kilusioje viešojoje diskusijoje vertinimą, t.y. autorė pareiškė savo nuomonę, kurios negalima tapatinti su objektyvios informacijos (žinių) pateikimu. Teismas pasikartoja, kad viešojo asmens kritika, kad ir kokia griežta, kandi, agresyvi ar šokiruojanti ji būtų, yra leistina. Informacijos (saviraiškos laisvė) suteikia teisę viešosios informacijos rengėjams, žurnalistams ne tik informuoti apie įvykius (reiškinius), bet ir pateikti savo požiūrį, išvadas, komentarus apie įvykius, faktus ir asmenis. Tai, jog ieškovo poziciją Kultūros centro renovacijos klausimu autorė apibūdino kaip kenkiančią rajonui („politikas kenkti rajonui pradėjo dar net nespėjęs ateiti į valdžią“), yra autoriaus subjektyvus vertinimas, kuriam tiesos kriterijus nėra taikomas. Kaip matyti iš ieškinyje išdėstytos ieškovo pozicijos, šiuo atveju ieškovą ypatingai žeidžia ginčo publikacijoje V. M. ir J. M. R. siejančius santykius apibūdinti vartojamas žodis „statytinis“, kas, pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, reškia paskirtą eiti pareigas ir nuo skyrėjo priklausomą asmenį. Nors teismas sutinka, kad šiuo atveju nėra jokių duomenų, kurie pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateiktą žodžio „statytinis“ apibūdinimą leistų pagrįstai J. M. R. įvardinti kaip ieškovo statytinį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčo publikacijoje J. M. R. nėra priskiriami neteisėti veiksmai ar moralės požiūriu visuomenės smerkiamas elgesys, J. M. R. ir ieškovas viešojoje diskusijoje iškeltu klausimu (Kultūros centro renovacijos), apie kurį ir buvo ginčo publikacija, užėmė panašią poziciją (kritikavo planuojamas 20 mln. litų investicijas), nėra pagrindo spręsti, kad vartojant šiuo atveju nevisiškai tinkamą žodį „statytinis“ buvo pažeista ieškovo garbė ir orumas. Atsižvelgiant į vartojamas kalbinės raiškos priemones, galima teigti jog teiginiu „Mauras savo darbą atliko. O V. M. jam dosniai atsimokėjo – parūpino skundikui J. V. R. šiltą vietelę liberalų kandidatų sąraše į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą”, autorius išsakė savo subjektyvią išvadą (vertinimą) apie realų įvykį, t. y. J. M. R. iškėlimą kandidatu į Kėdainių rajono tarybos narius Liberalų sąjūdžio sąraše, sąlygojusius veiksnius, o nuomonei tiesos kriterijus nėra taikomas.

Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo teiginiai buvo paskelbti viešosios diskusijos Kėdainių r. savivaldybės gyventojams aktualiu klausimu eigoje ir joje ieškovas dalyvavo kaip viešasis asmuo – Kėdainių r. savivaldybės tarybos narys bei kandidatas į Kėdainiu r. mero postą, į tai, kad autoriaus subjektyvų vertinimą ir jo paties išvadas išreiškiantys ginčo teiginiai nestokojo faktinio pagrindo, teismas sprendžia, kad šios bylos aplinkybėmis ginčo teiginiai neperžengia saviraiškos laisvės ribų ir kartu nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmenybė turi būti teikiama ieškovo, kaip viešojo asmens, garbės ir orumo gynimui, o ne atsakovės saviraiškos laisvei, dėl ko už jų paskelbimą nėra pagrindo atsakovei taikyti ieškovo prašomų asmens garbės ir orumo gynimo priemonių.

Dėl 2015-02-07 laikraštyje „Rinkos aikštė” išspausdintame K. K. straipsnyje „Liberalai Kėdainiuose kurs darbo vietas pagal netradicinę orientaciją?” paskelbto teiginio: „Kaip nebendrauja nei su <…> kaimynais ir net žmona. Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“, pažymėtina, kad nors reikalavimas dėl šio teiginio paneigimo yra paliekamas nenagrinėtu dėl išankstinės ginčo sprendimo tvarkos nesilaikymo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškiniu reiškiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos, padarytos paskelbiant ir šį teiginį atlyginimo, teismas turi šį teiginį įvertinti ir dėl jo pasisakyti.

Dėl teiginio dalies „Kaip nebendrauja nei su <…> kaimynais ir net žmona“ teismas sprendžia, kad šiuo atveju buvo paskelbta konstatuojamąjį pobūdį turinti informacija, kad ieškovas nebendrauja su kaimynais ir žmona, kurios teisingumą galima patikrinti. Kadangi šios žinios atitikties tikrovei atsakovė neįrodinėjo, remiantis CK 2.24 str. 1 d., įtvirtinta prezumpcija, pripažintina, kad ši apie ieškovą paskleista žinia neatitinka tikrovės. Tačiau vien tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo faktas nėra pakankamas pagrindas jas paskleidusiam asmeniui taikyti atsakomybę. Yra būtina nustatyti ir kitą atsakomybės taikymo sąlygą – tai, jog duomenys žemina asmens garbę ir orumą. Teismų jurisprudencijoje žeminančia garbę ir orumą pripažįstama klaidinga informacija, neturinti nieko bendra su konkrečiu asmeniu ar jo veikla, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų, atspindinčių visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą, pažeidimą, netinkamą ar negarbingą poelgį privačiame ar viešajame gyvenime ir, kuri formuoja apie asmenį klaidingą, paties subjekto priimtais sprendimais ir (ar) elgesiu nesumodeliuotą, todėl nepagrįstą ir nepelnytą visuomenės nuomonę dėl tokio asmens. Šiuo atveju vien žinios apie ieškovo nebendravimą su kaimynais ir žmona paskleidimas, nenurodant jokių papildomų duomenų apie tai lėmusias priežastis, pvz. netinkamus ar negarbingus ieškovo poelgiai ar pan., nesudaro pagrindo spręsti, kad jos paskleidimu buvo pažeminta ieškovo garbė ir orumas, dėl ko ir civilinė atsakomybė atsakovei už jos paskleidimą negali būti taikoma.

Teiginio dalis „Bet centrinė valdžia, deja ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“ yra tik satyros tikslais panaudotas palyginamas (sugretinimas), tačiau, priešingai nei interpretuoja ieškovas, juo nėra skleidžiama žinia, jog ieškovas išvarė žmoną iš namų, todėl atsakomybė už šio teiginio paskelbimą atsakovei taip pat negali būti taikoma.

Tame pačiame straipsnyje paskelbtuose teiginiuose: „Niekam ne paslaptis, kad ilgą laiką kyšininku tituluotas V. M. buvo keistomis aplinkybėmis išteisintas. Tas netikėtas išteisinimas ir dabartiniai destruktyvūs V. M. veiksmai tik dar labiau patvirtina įtarimus, kad galimai išteisinimas kyšio ėmimo byloje – ne šiaip sau“ yra paskelbta informacija, susijusi su faktu, jog ieškovas buvo išteisintas. Faktas, kad atsakovas buvo išteisintas, atitinka tikrovę. Ieškovo teigimu, šiais teiginiais taip pat konstatuojama, kad ieškovas buvo įtariamas/kaltinamas kyšio ėmimu, kas neatitinka tikrovės. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovo nurodoma konstatuojamojo pobūdžio informacija nėra paskelbta. Pirmajame teiginyje vartojama frazė „kyšininku tituluotas“ nėra tolygi žiniai įtariamas/kaltinamas kyšio ėmimu. Šiuo atveju ši frazė perteikia autoriaus įsivaizdavimą apie tai, kaip viešojoje erdvėje ir/ar visuomenėje buvo vertinamas ieškovas („tituluojamas kyšininku“), t.y. nuomonė. Iš atsakovės pateiktų kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbtų publikacijų kopijų matyti, kad baudžiamoji byla, kurioje įtarimai/kaltinimai buvo pareikšti ir ieškovui, buvo plačiai aprašoma, straipsnių apie šią bylą antraštėse buvo minimi žodžiai „kyšiai“, „už kyšius“, „kyšininkavimo“, „kyšininkų“ ir pan., kai kuriose ir greta V. M. pavardės, toje byloje asmenims, tarp jų ir ieškovui, buvo pareikšti kaltinimai dėl Lietuvos Respublikos BK XXXIII skyriuje „Nusikaltimai ir nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ numatytų nusikalstamų veikų padarymo, t. y. korupcinio pobūdžio veikų, kas visuomenės sąmonėje yra tapatinama su kyšininkavimu, be to, ne vienoje publikacijoje buvo aprašytas ir tas faktas, kad pareigūnai slapta užfiksavo kaip ieškovas V. M. kitam toje pačioje kaltintam asmeniui (valstybės tarnautojui V. V.) perduoda pinigus (el. bylos popierinių dokumentų rinkmenos l. 123-124, 125-126, 127-128, 129, 130-132, 133-135). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad vertinti ieškovą kaip „kyšininku tituluotą“ buvo pakankamas faktinis pagrindas. Antrajame sakinyje baudžiamoji byla, kurioje buvo kaltinamas ieškovas, yra įvardijama kaip „kyšio davimo“ byla, kas, ieškovo manymu, taip pat neatitinka tikrovės. Tačiau teismo vertinimu, baudžiamąją bylą įvardinant kaip „kyšio davimo“ nebuvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kadangi iš atsakovės pateiktose publikacijose nurodytos informacijos matyti, kad toje pačioje byloje kaltintam V. V. buvo pareikšti kaltinimai ir dėl kyšių ėmimo.

Kartu teismas pažymi, kad abiejuose ginčo teiginiuose iš esmės yra pateikiami autoriaus vertinimai ir samprotavimai susiję su ieškovo išteisinimo faktu, t.y. nuomonė. Žinios ar nuomonės apie asmenį paskleidimas visuomenės informavimo priemonėje formuoja visuotinę nuomonę apie šį asmenį, todėl, nors nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti pagrįsta tam tikrais duomenimis, sudarančiais realias prielaidas išreikštai nuomonei susiformuoti, ir išreikšta nepažeidžiant tuo metu visuomenėje priimtinų elgesio normų; ji negali būti naudojama siekiant žmogų pažeminti, pažeisti jo garbę ir orumą. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vedautos autotransportas“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-30/2014). Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą.

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs ginčo teiginių paskelbimo kontekstą, šių teiginių turinį ir tai, kokį įspūdį jais buvo siekiama sudaryti skaitytojui, sprendžia, kad reikalavimo nuomonę (subjektyvius samprotavimus) reikšti sąžiningai nebuvo laikomasi. Publikacijoje, kurioje buvo paskelbti ginčo teiginiai, buvo kritikuojama ieškovo V. M. rinkimų programa, taip pat V. M. ir jo bendrapartiečių veiksmai skundžiant Kėdainių r. sav. organizuojamus viešųjų pirkimų konkursus, taip pat konkursus laimėjusių įmonių veiksmus. Vėliau, straipsnio dalyje, pavadintoje „Neaiškūs kėslai“ keliama hipotezė, jog šie V. M. veiksmai yra nulemti noro „įtvirtinti Kėdainiuose tas įmones, kurios, V. M. tapus meru, galėtų jį galimai pamaitinti solidžiais kyšiais?“. Ir po šios iškeltos hipotezės apie tai, jog V. M. turi neteisėtų tikslų, skaitytojui primenama baudžiamoji byla, kurioje buvo kaltinamas ieškovas V. M.. Teismo vertinimu, vėliau sekusiuose ginčo teiginiuose žodžiai „kyšininku“, „kyšio ėmimo byloje“ buvo pavartoti tikslingai, akivaizdžiai siekiant sustiprinti anksčiau iškelto įtarimo pagrįstumą, tačiau nutylint tiek atsakovei, tiek straipsnio autorei, trečiajam asmeniui K. K. neabejotinai žinomą (ar turėjusią būti žinoma) informaciją, jog konkrečiai ieškovas M. M. toje byloje buvo kaltinamas ne kyšio ėmimu (ar davimu), o kitomis nusikalstamomis veikomis, kas leido eiliniam skaitytojui, nežinančiam tikrųjų šios baudžiamosios bylos aplinkybių, susidaryti įspūdį, jog ieškovas buvo kaltinamas būtent kyšio ėmimu. Taigi nutylint reikšmingus faktus, taip pat ir keliant neargumentuotas prielaidas apie ieškovo išteisinimo nepagrįstumą, buvo siekiama visuomenei sudaryti neigiamą nuomonę apie ieškovą, kaip paperkamą asmenį, ir to negalima pripažinti sąžiningu nuomonės reiškimu. Tačiau teismas, įvertinęs ir tai, kad viešųjų asmenų kritikos ribos yra platesnės palyginus su privačių asmenų, ieškovas turėjo numanyti, jog jo, kaip politiko veikla bei jo atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas gali tapti kritiškos ir nemalonios viešosios diskusijos objektu, dėl ko ieškovas turėjo būti „pasiruošęs“ kritikai ir pasirengęs laikyti ją neatskiriama politinės veiklos dalimi, taip pat tai, jog neigiamai nuomonei apie ieškovą sudaryti pavartoti žodžiai „kyšininku“, „kyšio ėmimo byloje“ turėjo pakankamą pagrindą, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog saviraiškos laisvės ribų peržengimas pasiekė tokį sunkumą, kad būtų pakankamas pagrindas už tai taikyti civilinę atsakomybę.

Fizinis asmuo, kurio garbė bei orumas pažeisti paskleidus apie jį tikrovės neatitinkančius duomenis, turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (CK 2.24 str. 1 d.). Įstatyme įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, kad esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir ieškovui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl bendrųjų reikalavimų ir kriterijų neturtinės žalos faktui nustatyti, yra nurodyta, kad neturtinė žala yra ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Kasacinio teismo, atsižvelgiant į EŽŽT praktiką, yra pabrėžta, kad tik asmeninis spėjimas ar subjektyvus suvokimas apie publikacijos difamacinį pobūdį nėra pakankamas pagrindas nustatyti, ar asmuo buvo paveiktas rašinio (žr. A/S Diena, Ozolinš v. Latvia, no. 16657/03, 12 July 2007) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).

Viešojo asmens pažeistų garbės ir orumo gynimo principas buvo suformuluotas 2000 m. vasario 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-130 V. Ž. v. UAB „Lietuvos rytas“. Joje įtvirtinta, kad svarbiausiu viešojo asmens gynimo būdu laikomas garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas, o neturtinės žalos dydis negali turėti dominuojančio vaidmens. Viešasis asmuo turi didesnių galimybių apginti savo teises. Ginant jo garbę ir orumą pirmenybė teikiama žinių paneigimui, o ne kuo didesniam neturtinės žalos piniginiam įvertinimui. Ši nuostata buvo įgyvendinama teismų praktikoje panašiose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-529 S. Č. v. Tauragės rajono meras ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika šiuo klausimu pripažįsta, kad vien pažeidimo konstatavimas tam tikrais atvejais gali būti pakankamas žmogaus teisių gynimui (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. gegužės 13 d. sprendimas byloje Oberschlick v. Austrija, 1992 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Castells v. Ispanija ir kt.).

CK 2.24 straipsnio 5 dalis yra specialioji norma, reglamentuojanti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kai asmens reputaciją (garbę ir orumą) žeminantys ir tikrovės neatitinkantys duomenys paskleisti per visuomenės informavimo priemonę. Joje numatyta, kad visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo ir jo veikla. Tai reiškia, kad, visų pirma, visuomenės informavimo priemonei neatsiranda pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, jeigu ji padarė viską, ką konkrečioje situacijoje buvo įmanoma padaryti, siekiant nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą.

Nagrinėjamu atveju laikraštyje „Rinkos aikštė“ išspausdinta publikacija „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“, kurioje buvo paskelbti abudu teiginiai, teismo pripažinti tikrovės neatitinkančiais ir ieškovo garbę bei orumą žeminančiais, buvo parengta laikraščio darbuotojos, trečiojo asmens K. K., todėl visuomenės informavimo priemonė turėjo galimybę ir pareigą patikrinti duomenų, susijusių su pateikiama informacija apie ieškovą, tikrumą dar prieš jų paskleidimą, tačiau to nepadarė, todėl atsakovė UAB „Rinkos aikštė“ yra atsakinga už laikraštyje „Rinkos aikštė“ neatitinkančių tikrovės duomenų, žeminančių ieškovo garbę ir orumą, paskleidimu per visuomenės informavimo priemonę padarytą žalą ieškovui.

Ieškovas jam padarytą neturtinę žalą sieja jo diskreditavimu visuomenės, ypač Kėdainių rajono gyventojų, akyse, jo reputacijos kaip visuomenėje žinomo, darbštaus ir garbingo asmens pablogėjimu, patirtais dvasiniais išgyvenimais, emocine įtampa dėl to, jog jam nuolat teko aiškintis dėl apie jį skleidžiamų tikrovės neatitinkančių teiginių, ypač susijusių su jo šeimyniniu gyvenimu, tariamai padarytomis nusikalstamomis veikomis.

Spręsdamas ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurią ieškovas įvertino 10000 Eur suma, atlyginimo teismas atsižvelgia į tai, kad iš devynių ieškinyje nurodytų teiginių neatitinkančiais tikrovės bei žeminančiais ieškovo garbę ir orumą yra pripažinti du teiginiai: „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą.“ ir „<...> kuris, <...>, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose“.

Teismo nuomone, atsakovės paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ieškovo padarytą nusikaltimą neabejotinai sukelia neturtinio pobūdžio praradimus, todėl neturtinės žalos padarymo faktas paskleidus šį teiginį nekelia abejonių (CK 6.250 straipsnis). Spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio už šių duomenų paskleidimą, teismas atsižvelgia į tai, kad ginčo teiginio paskleidimo mastas nebuvo itin didelis, publikacija išspausdinta rajono laikraštyje, taip pat įvertina faktą, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovo nurodyti dvasiniai išgyvenimai buvo žymiai didesni nei galima pagrįstai tikėtis nagrinėjamo pažeidimo atveju. Įrodymų, patvirtinančių teismo posėdžio išdėstytus teiginius, kad tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimas turėjo įtakos jo sveikatos būklės pablogėjimui, ieškovas nepateikė.

Spręsdamas dėl teiginiu „<...> kuris, <...>, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose“ padarytos neturtinės žalos atlyginimo teismas, nors ir pripažindamas, kad skleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją, jog asmuo savo darbo metu užsiėmė pašaline, su darbo funkcijomis nesusijusia veikla, daromas neigiamas poveikis asmens dalykinei, profesinei reputacijai, o visuomenė, sužinojusi tokio pobūdžio informaciją, galėtų susidaryti neigiamą nuomonę apie ieškovą, tačiau vertina tai, kad tokio pobūdžio informacijos, skirtingai nei informacijos apie nusikalstamos veikos padarymą, paskleidimas nesukelia tokių intensyvių neigiamų padarinių asmens reputacijai. Šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kurie leistų spręsti, jog tokios informacijos paskleidimu buvo padaryta reali ir ženkli įtaka jo reputacijai. Teiginiai apie sveikatos pablogėjimą, kaip minėta, objektyviais įrodymais nepagrįsti. Be to, teismas atsižvelgia į tai, kad publikacija, kurioje buvo paskelbtas šis teiginys, buvo nukreipta į leidinio ir jame paskelbtų ieškovo rašinių kritišką vertinimą, o teiginys dėl leidinio platinimo darbo metu yra paskelbtas pačioje publikacijos pabaigoje, jo detaliau neplėtojant. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad paskleisto teiginio paneigimas yra pakankama satisfakcija ieškovui, todėl neturtinė žala ieškovui už šio teiginio paskleidimą nepriteistina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat siekiant išlaikyti saviraiškos laisvės pusiausvyrą, neatgrasant nuo naudojimosi saviraiškos laisve, teismas sprendžia, kad teisingas ir pakankamas neturtinės žalos atlyginimas ieškovui šioje byloje yra 1000 Eur (CK 6.250 str. 2 d.).

Remiantis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., ieškovui iš atsakovės taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-04-20 iki teismo sprendimo dėl neturtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Ieškinį patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 str. 2 d.). Pažymėtina, kad abiem šalims su tuo sutikus, atstovavimo išlaidas patvirtinančius įrodymus abiem šalims teismas leido pateikti jau po bylos išnagrinėjimo, kadangi iš karto po parengiamojo posėdžio buvo pereita į teismo posėdį ir byla buvo išnagrinėta to paties posėdžio metu, dėl ko šalys buvo nepasirengusios ir neturėjo objektyvios galimybės šias išlaidas patvirtinančius įrodymus pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Už pateiktą ieškinį ieškovas sumokėjo 256 Eur žyminį mokestį – 31 Eur už neturtinį reikalavimą dėl tikrovės neatitinkančių, asmens garbę ir orumą žeminančių duomenų paneigimo ir 225 Eur už turtinį reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi ieškovo sumokėtas žyminio mokesčio dydis už neturtinį reikalavimą nepriklausė nuo prašomų paneigti teiginių skaičiaus, konstatavus ieškovo garbės ir orumo pažeidimą, atsakovei paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis, bei tenkinus reikalavimą paneigti du ieškinyje nurodytus teiginius, ieškovui iš atsakovės priteistinas visas už neturtinį reikalavimą sumokėtas 31 Eur žyminis mokestis, taip pat žyminio mokesčio dalis, proporcinga patenkintai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo daliai, t. y. 22,50 Eur (1000 Eur x 3 proc. x 75 proc. = 22,50 Eur). Iš viso ieškovui iš atsakovės priteistina 53,50 Eur žyminio mokesčio.

Šalių pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovas šioje byloje patyrė 450 Eur išlaidų advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti (300 Eur už patikslinto ieškinio parengimą ir 150 Eur už atstovavimą 2015-09-17 teismo posėdyje). Atsakovė, pagal pateiktus dokumentus, šioje byloje turėjo iš viso 1193,44 Eur išlaidų advokatės ir advokatės padėjėjos teisinėms paslaugoms apmokėti (464,40 Eur už pasirengimą posėdžiui ir atstovavimą 2015-07-03 posėdyje bei kelionės išlaidos (už benziną), 521,28 Eur atsiliepimo į ieškinį projekto parengimas, 207,73 Eur išlaidos už pasirengimą bylos nagrinėjimui bei atstovavimą 2015-09-17 posėdyje, kelionės išlaidos (benzinas)). Atsakovės turėtų 781,97 Eur (2700 Lt) išlaidų už konsultaciją, atsakymo dėl informacijos paneigimo parengimą bei paaiškinimų Žurnalistų etikos inspektoriui parengimą (2014-12-23 sąskaita už paslaugas Nr. 50-3-2014) nepripažįsta kaip išlaidų, susijusių su šios civilinės bylos nagrinėjimu, ir jų neįtraukia į atsakovės šioje civilinėje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą.

Spręsdamas šių išlaidų atlyginimo klausimą, įvertinęs tai, kad teismo sprendimu iš ieškinyje nurodytų devynių teiginių tenkinamas reikalavimas tik dėl dviejų teiginių paneigimo, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas 10 proc., t. y. tenkinama mažiau nei pusė visų ieškinyje pareikštų reikalavimų, todėl pagal CPK 93 str. 2 d. numatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, šalims atstovavimo išlaidas priteisus proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai ir įskaičius šalių vienarūšius priešpriešinius reikalavimus dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, ieškovas būtų įpareigotas atlyginti dalį atsakovės šioje byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų, kas, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyti atsakovės padaryti ieškovo konstitucinės teisės į garbę ir orumą pažeidimai, prieštarautų teisingumo principui, teismas, remdamasis CPK 93 str. 4 d. jam suteikta teise nukrypti nuo CPK 93 str. 2 d. įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų taisyklės, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisinga ir sąžininga būtų kiekvieną iš šalių palikti prie jos turėtų bylinėjimosi išlaidų. Todėl teismas šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje joms iš priešingos šalies nepriteisia.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovę UAB „Rinkos aikštė” paneigti 2014 m. rugsėjo 6 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 101 (2760) 1 ir 2 puslapiuose atspausdintame straipsnyje su antrašte „V. M. vėl kankina valdžios troškulys” paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius V. M. garbę bei orumą duomenis tokia pačia forma kaip jie buvo paskleisti, ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbiant tokio pobūdžio paneigimą:

„Laikraščio „Rinkos aikštė“ paskleistų neatitinkančių tikrovės ir žeminančių V. M. garbę ir orumą duomenų paneigimas

2014 m. spalio 6 d. laikraščio „Rinkos aikštė“ Nr. 101 (2760) 1 ir 2 puslapiuose buvo išspausdintas straipsnis su antrašte „V. M. vėl kankina valdžios troškulys”. Šiame straipsnyje, be kitos informacijos, buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys ir V. M. garbę ir orumą žeminantys teiginiai:

- <...> „ Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą”,

- <...> „kuris, <...>, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose”.

Priteisti ieškovui V. M., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės UAB „Rinkos aikštė“, į. k. 161406582, 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-04-20 iki teismo sprendimo dėl neturtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo ir 53,50 Eur (penkiasdešimt tris eurus 50 ct) žyminio mokesčio.

Ieškinio reikalavimus įpareigoti atsakovę UAB „Rinkos aikštė“ paneigti teiginius: „Tiek LR Prezidentė, tiek Premjeras, tiek visos įmanomos institucijos buvo užverstos V. M. statytinio J. M. R. skundais“ ir „Kaip nebendrauja nei su <…> kaimynais ir netgi su žmona. Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“ palikti nenagrinėtais.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kėdainių rajono apylinkės teismą.