- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-17
- Bylos Nr.
- 2A-438-569/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05639-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Birutė Simonaitienė, Vilija Valantienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- D. K.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės, Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui D. K. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu ir atsakovo D. K. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl atsakovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio, darbo užmokesčio už prastovos laiką ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ieškiniu prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos 2019-08-06 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau DGK sprendimas) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti, kad atsakovo D. K. atleidimas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu yra teisėtas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2019-01-18 su atsakovu sudarė Mokymų sutartį, kurios pagrindu ieškovė, atsakovo pageidavimu, sutiko suteikti (duomenys neskelbtini) apmokymus ir savo lėšomis apmokėti apmokymui reikalingas išlaidas, su sąlyga, kad atsakovas sudarys su ieškove darbo sutartį bei išdirbs Mokymų sutartyje įtvirtintą laikotarpį. Mokymų sutartyje nustatyta, kad ieškovė įsipareigoja sudaryti darbo sutartį su atsakovu ne vėliau, kaip iki 2019 m. balandžio mėn. Ieškovė įvykdė Mokymų sutartį. 2019-04-25 ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas į (duomenys neskelbtini) pareigas. Sutartis įsigaliojo 2019-04-29. 2019-04-29 atsakovas darbe nepasirodė. Po kelių dienų ieškovės atstovui pavyko susisiekti su atsakovu telefonu bei, paprašius nurodyti neatvykimo priežastis, atsakovas pareiškė, kad nesutinka dirbti. Ieškovė telefonu 2019-05-06 ragino atsakovą atvykti į darbą dirbti projektuose Lietuvoje, taip pat pranešė atsakovui apie 2019-05-12 organizuojamą komandiruotę į Švediją. Atsakovui telefonu sutikus vykti į Švediją, ieškovė pradėjo organizuoti komandiruotę, užsakė apgyvendinimą, transportą, įrankius, tačiau atsakovas pareiškė, kad dabar negali vykti į komandiruotę. Ieškovei paaiškinus atsakovui, kad jis negali savavališkai, be jokių priežasčių jau trečią kartą atsisakyti vykti į komandiruotę, atsakovas paaiškino, kad turi neužbaigtų darbų Lietuvoje, ir dar daugiau, atsakovas davė suprasti, jog, jeigu reikės, tai jis įteisins tokį negalėjimą vykti komandiruotę nedarbingumo pažymėjimu. 2019-05-10 atsakovas atvyko į ieškovės biurą. Ieškovė jam įteikė įsakymą 2019-05-10 Nr. (duomenys neskelbtini), papildomai paprašė atsakovo pasirašyti ant minimo įsakymo, tačiau atsakovas atsisakė pasirašyti, kad susipažino ir sutinka, pareiškė, jog į komandiruotę nevyks. Kaip paaiškėjo vėliau, iš tikrųjų nuo 2019-05-09 iki 2019-05-16 atsakovas buvo laikinai nedarbingas, tačiau apie tokį nedarbingumą (jo pradžią) neinformavo ieškovės, tai kelia įtarimų dėl atsakovo sąžiningumo ir yra laikoma DK 24 str. pažeidimu. Keletą kartų atsakovas skirtingais laiko intervalais buvo atvykęs į ieškovės buveinę, darbo sutartyje nustatytu adresu su pretenzijomis, kodėl darbo sutartis nebuvo sudaryta 2019 kovo mėn., o tik 2019-04-25, reikalavo žalos atlyginimo už neva jo pavėluotą įdarbinimą. Kadangi atsakovas buvo priešiškai nusistatęs ieškovės atžvilgiu, ieškovė priminė atsakovui apie jo teisę nutraukti darbo sutartį darbuotojo iniciatyva, tačiau atsakovas atsisakė nutraukti darbo sutartį. Ieškovė taip pat siūlė atsakovui nutraukti darbo santykius šalių susitarimu, tačiau toks pasiūlymas taip pat buvo atmestas. Įvertinus aukščiau minimą atsakovo elgesį, jo pareiškimus, ieškovės bandymus įtikinti atsakovą vykdyti darbo sutartį, kurie nedavė jokio rezultato, prarastą pasitikėjimą tokiu darbuotoju, ieškovė, remiantis DK 58 str. 3 d. 1 p. nutraukė darbo sutartį. Atsakovas apskundė jo atleidimą Darbo ginčų komisijai, kuri sprendimu nepagrįstai jo reikalavimus tenkino.
3. Atsakovas D. K. byloje teikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. neteisėtu; laikyti, kad darbo sutartis tarp atsakovo D. K. ir ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, nutraukta pagal DK 218 str. 6 d. teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 37,97 Eur/d. d. vidutinį darbo užmokestį nuo 2019-06-20 iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei po 37,97 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 861,46 Eur darbo užmokestį už prastovos laiką; išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 102,30 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas; priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. vasario 26 d. sprendimu ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atmetė. Atsakovo D. K. priešieškinį tenkino visiškai – pripažino atsakovo D. K. atleidimą iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu; laikė, kad darbo sutartis tarp atsakovo D. K. ir ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukta pagal DK 218 straipsnio 6 dalį teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisė iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovo D. K. naudai 37,97 Eur/už darbo dieną (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį nuo 2019-06-20 iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2020-02-26) bei po 37,97 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; priteisė iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovo D. K. naudai 861,46 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2019-04-29 iki 2019-06-19; priteisė iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovo D. K. naudai 102,30 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas; priteisė iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovo D. K. naudai 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; į priteistinas atsakovui sumas įskaitė įvykdytą 2019-08-06 Darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl darbo užmokesčio išieškojimo D. K., neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, t. y. 721,00 Eur, kurio įvykdymas konstatuotas 2020-01-24 antstolio A. B. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. (duomenys neskelbtini); priteisė iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ valstybės naudai 100,00 Eur žyminio mokesčio ir 36,52 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
5. Teismas vertino, kad ieškovė iš esmės patvirtino, jog atsakovas buvo įdarbintas siekiant, kad jis dirbtų pagal komandiruotes (duomenys neskelbtini) darbus užsienyje. Teismas darė išvadą, kad pagrįsti atsakovo teikiami argumentai ginče, jog darbdavio parengtos mokymo sutarties sąlygos nebuvo pakankamai aiškios jam, kaip būsimam darbuotojui, nes numatytas darbo sutarties sudarymo terminas (iki 2019 metų balandžio mėnesio) jam suprantama kaip darbdavio įsipareigojimas įdarbinti po mokymų baigimo iki 2019 m. balandžio 1 d., ir toks atsakovo lūkestis nepasiteisino, nes jis 2019 m. vasario – kovo mėnesiais niekur nedirbo, laukė darbo sutarties sudarymo su ieškove ir neturėjo jokių darbinių pajamų, kas savaime sukėlė jo, kaip darbuotojo, nepasitikėjimą ieškovės sąžiningumu, pakvietus sudaryti darbo sutartį tik 2019-04-25 bei faktiškai įdarbinus tik 2019-04-30, nors darbo sutartyje nurodyta, kad ji įsigalioja 2019-04-29.
6. Teismas vertino, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo darbas pas ieškovę buvo reglamentuotas pareigine instrukcija, nėra įrodymų apie tai, kokio darbo grafiko turėjo laikytis atsakovas tuo metu, kai jis nebuvo komandiruojamas darbui į užsienį, todėl ieškovės argumentus, kad pagrįstai atsakovui per visą darbo laikotarpį buvo įformintos pravaikštos, nes darbuotojas kasdien privalėjo atvykti į darbą darbdavio buveinės adresu įsigaliojus sudarytai darbo sutarčiai, atmetė ir vertino kaip gynybinę poziciją ginče.
7. Teismas darė išvadą, kad ieškovė pateikė tik deklaratyvius teiginius apie atsakovo nedarbingumo neteisėtumą, sprendė, kad nėra byloje pagrindo vertinti, jog nepagrįstai buvo išduotas VšĮ (duomenys neskelbtini) ambulatorijos gydytojo nedarbingumo pažymėjimas susirgusiam atsakovui D. K., kaip tos vietovės nuolatiniam gyventojui.
8. Teismas sprendė, jog, nors su atsakovu sudarytos darbo sutarties 6.5 punktas ir numato darbuotojo pareigą tą pačią dieną nedelsiant informuoti darbdavį negalint dirbti dėl ligos, tačiau laikytina, kad atsakovas, iš anksto įspėdamas darbdavio atstovę N. V. apie galimą nedarbingumą nuo 2019-05-09, šios nuostatos laikėsi.
9. Teismas konstatavo, jog, nors ieškovė ir nurodo, kad atsakovui po darbo sutarties sudarymo daug kartų siūlė darbą tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, bet atsakovas atsisakė dirbti, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.
10. Teismas sprendė, kad ieškovės pateiktos rangos sutartys ir įsakymai, kuriais į Švediją darbams komandiruojami kiti asmenys, neįrodo realaus darbo siūlymo būtent atsakovui. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo byloje remtis ieškovės iniciatyva iškviesto liudyti G. V. parodymais, nes šis ieškovės darbuotojas paaiškino tik bendrą komandiruojamų į užsienį darbuotojų tvarką įmonėje, nepamena, kad asmeniškai su atsakovu būtų bendravęs ir davęs jam kokius nors nurodymus dėl numatomų darbų.
11. Teismas sprendė, kad ieškovė, kaip darbdavys, pati sukūrė tokią situaciją, kad atsakovas nuo pat darbo sutarties įsigaliojimo, t. y. nuo 2019-04-29 neturėjo galimybės vykdyti darbo sutartimi sulygto darbo. Šio darbuotojo neatvykimas į darbą negali būti vertintinas kaip neatvykimas be svarbių priežasčių, nes jis buvo nulemtas netinkamo darbdavio elgesio, atsakovo nebuvimas darbe nesant realiai jam pasiūlyto darbo negali būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, todėl teismas negali tenkinti ieškovės reikalavimo ir atsakovo atleidimą iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pripažinti galiojančiu ir teisėtu.
12. Teismas vertino, jog, teismui nusprendus, kad atsakovas 2019-06-19 atleistas iš darbo neteisėtai, ieškovei kyla pareiga atsiskaityti su atsakovu už dėl ieškovės kaltės nesuteikto sutartimi sulygto darbo už laikotarpį, kuomet atsakovas pagal darbo sutartį buvo įdarbintas pas ieškovę, t.y. nuo 2019-04-29 iki 2019-06-19 (išskyrus laikinąjį nedarbingumą nuo 2019-05-09 iki 2019-05-15).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
13. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 16 d. sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės – visiškai patenkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį, atmesti D. K. priešieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog atsakovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, netinkamai įvertino įrodymus ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas.
13.2. Ieškovė tinkamai ir laiku paprašė pasiaiškinti atsakovo apie neatvykimą į darbą. DK 58 straipsnio 6 punkte įtvirtinta, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Kaip matyti iš nurodytų teisės normų turinio, darbdaviui nėra numatytas terminas, per kurį jis privalėtų pareikalauti pasiaiškinti darbuotojo dėl galimo darbo pareigų pažeidimo. Darbdaviui yra numatyta tik pareiga priimti sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo.
13.3. Vertinant byloje nustatytas aplinkybes (t.y. kad nuo Darbuotojo nedarbingumo pabaigos, apie kurį ieškovei atsakovas nepranešė, iki reikalavimo pasiaiškinti pateikimo) akivaizdu, kad šiuo atveju negalima konstatuoti, jog Darbdavys būtų pernelyg ilgai delsęs pateikti reikalavimą atsakovui pasiaiškinti.
Žemesnės instancijos teismas
13.4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie atsakovui siūlytą darbą tuo laiku, kuomet atsakovas turėjo galiojančią darbo sutartį ir buvo darbingas. Pagal Darbo tvarkos taisyklių 49 punktą, pranešimai Darbuotojui gali būti teikiami ir telefonu. Liudytoja N. V. patvirtino, kad komandiruotės atsakovui buvo siūlomos mažiausiai tris kartus iki atsakovo nedarbingumo laikotarpio pradžios (tai byloje patvirtina 2019 m. balandžio 26 d., 2019 m. gegužės 3 d., 2019 m. gegužės 10 d. Įsakymai dėl komandiruočių). Komandiruočių siūlymas telefonu yra visiškai teisėtas ir atitinkantis ne tik Darbo tvarkos taisykles, bet ir pas ieškovę esamą darbo praktiką.
13.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad ieškovė pasirinko jai palankų atleidimo iš darbo būdą. Priešingai, ieškovė pasirinko ne jai palankų atleidimo iš darbo būdą, o tokį būdą, kuris atitiko faktinę situaciją ir kuris atitiko DK nuostatas. Šiuo atveju atsakovas parodė visiškai neatsakingą požiūrį darbą ir nenorą dirbti, jis tris kartus atsisakė vykti į jam siūlomas komandiruotes, nepranešė apie nedarbingumo pabaigą. Be to, atsakovas pas ieškovę nedirbo nė vienos darbo dienos. Net ir gavęs reikalavimą pasiaiškinti, atsakovas neatvyko į darbą. Byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad atsakovas nevyko į darbą daugiau nei vieną darbo dieną. Akivaizdu, kad toks atsakovo elgesys gali būti vertinamas tik kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.
13.6. Pareigą įrodyti, dėl kokių priežasčių atsakovas neatvyko į darbą, turėjo atsakovas, tačiau atsakovas nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kodėl jis nevyko į darbą po nedarbingumo pabaigos, taip pat po to, kai jo buvo pareikalauta pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą priežasčių. Pirmosios instancijos teismas šių priežasčių taip pat nenagrinėjo.
13.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė dėl kompensacijos atsakovui sumažinimo. Šiuo atveju kompensacijos atsakovui už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimas neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų. 37,97 Eur už vieną darbo dieną kompensacijos priteisimas atsakovui yra neproporcinga priemonė, nes atsakovas nedirbo pas ieškovę nė vienos dienos, nesukūrė jokios pridėtinės vertės, o ieškovė turėtų sumokėti atsakovui ne tik už atsakovo nedirbtą laiką, bet daugiau nei šešis kartus didesnę kompensaciją.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. K. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
14.1. Apelianto teiginys, jog „Darbo sutarties 1.1 p. šalys aiškiai susitarė, kad darbuotojo darbo vieta yra adresu (duomenys neskelbtini)“ neatitinka realios situacijos. Šalių sudarytoje Darbo sutartyje visiškai nėra nurodomas „darbuotojo darbo vietos adresas“. Tai nenuostabu, turint omenyje, kad atsakovas buvo priimtas į darbą išskirtinai tik komandiruotėse užsienyje.
14.2. Procesinė pareiga įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktus, kad: ieškovė būtent tris kartus realiai pasiūlė atsakovui vykti į komandiruotes, atsakovas atsisakė į jas vykti, yra priskirta būtent ieškovei, tačiau ieškovė šios savo pareigos šiame teismo procese neįvykdė, nes jos ir negali įvykdyti, kadangi tokių įrodymų neįmanoma pateikti - ieškovė realiai tokių veiksmų neatliko (nesiūlė atsakovui tris kartus vykti į komandiruotes), o atsakovas neatsisakė tris kartus vykti į komandiruotes.
14.3. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad atsakovas neinformavo ieškovės apie ligos pabaigą. Pastebime, kad ir bylos medžiagoje yra aiškiai nustatyta, kad atsakovas informavo ieškovę apie ligos pabaigą net kelis kartus ir skirtingais būdais.
14.4. Apeliantės nurodyta Darbo tvarkos taisyklių 49 punkto citata aiškiai prieštarauja atsakovės jau minėtai Darbo sutarties 6.13 punkto nuostatai, kad visi pranešimai ir informacija atsakovui (kaip darbuotojui) turi būti siunčiami elektroniniu paštu.
14.5. Nepagrįstai ieškovė byloje įrodinėja, kad atsakovas privalėjo kasdien nuo 8 iki 17 būti darbo vietoje adresu (duomenys neskelbtini). Tokia ieškovės pozicija yra aiškiai nepagrįsta, nes: sutartyje nėra nurodyta konkrečios atsakovo darbo vietos; sutartyje kalbama tik apie darbą komandiruotėse užsienyje; ieškovė klaidina teismą ir proceso šalis, teigdama, kad darbo vieta yra (duomenys neskelbtini). Šiauliuose; atsakovas neturėjo sutartos darbo vietos, kurioje privalėjo būti kasdien darbo dienos pradžioje ir čia praleisti visą savo darbo dienos trukmę; be to, darbo sutartyje nėra nurodyta konkretaus atsakovo darbo laiko, pvz. nuo 8 iki 7 val. su atitinkamomis pertraukomis. Vietoj to, sutartyje tik nurodyta, kad nustatoma suminė darbo laiko apskaita, t. y. atsakovo darbo sutartyje nėra nurodyta jokio konkretaus darbo grafiko. Paprastai praktikoje kai nustatoma suminė darbo laiko apskaita darbuotojui tam tikram laikotarpiui sudaromas ir pateikiamas konkretus darbo grafikas, pamainų režimai ar pan. Ieškovė teismo posėdžių metu aiškiai atsakė byloje, kad tokių konkrečių darbo grafikų atsakovui nesudarinėjo, jam neteikė ir tokių įrodymų į bylą negalėjo pateikti.
14.6. Ieškovė pati iš esmės visiškai neįrodinėjo šioje civilinėje byloje, kad yra konkrečios faktinės aplinkybės (jų visuma), leidžianti pagrįstai reikalauti, kad teismas mažintų atsakovui pagal galiojančius teisės aktus priklausančios kompensacijos dydį.
14.7. Apeliaciniame skunde nurodyta LAT praktika negali būti pritaikyta šioje konkrečioje civilinėje byloje, nes šioje konkrečioje byloje nėra nustatyta tų sąlygų, kurios yra būtinos, norint mažinti darbuotojui išmokamos kompensacijos dydį.
14.8. Atsakovui išmokėtina kompensacija yra paskaičiuota įvertinus tik atsakovo vidutinį darbo užmokestį ieškovės įmonėje, t.y. praktiškai nustatytas minimumas, nors atsakovas pagal Darbo sutartį realiai tikėjosi, kad jis dirbs užsienyje, kur jam turėjo būti mokamas daug didesnis darbo užmokestis, atsakovui turėjo būti mokami priedai, priemokos. Tai įrodo, kad kompensacijos dydis yra protingas ir net beveik minimalus, todėl jokie mažinimai šioje byloje nėra pagrįsti ir negalimi iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis)
16. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019-01-18 ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovas D. K. sudarė mokymų sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui, kaip mokiniui, (duomenys neskelbtini) kvalifikacijos mokymo paslaugas pagal mokymo programą, apmokėti mokymų kainą (500 Eur) taip pat įsipareigojo ne vėliau kai iki 2019 m. balandžio mėnesio sudaryti darbo sutartį su mokiniu, o atsakovas įsipareigojo sąžiningai mokytis, nenutraukti mokymų programos be svarbių priežasčių; taip pat išdirbti ne mažiau kaip 9 mėnesius nepertraukiamai pas ieškovą ir šis sutarties punktas bus pažeistas, jeigu mokinys savo iniciatyva nutrauks darbo sutartį arba darbo sutartis bus nutraukta dėl mokinio (darbuotojo) kaltės; tokiu atveju darbuotojas privalės kompensuoti visą mokymų kainą bei mokėti 0,5 proc. dydžio palūkanas nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną.
18. 2019-04-25 ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovas D. K. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovas priimtas į (duomenys neskelbtini) pareigas. Darbo sutarties 1 dalimi numatytos būtinosios darbo sąlygos: 1.1 punktu numatyta, kad darbovietė – UAB ,, (duomenys neskelbtini)‘‘, adresas (duomenys neskelbtini); 1.2 punktas reglamentuoja, kad darbuotojas yra priimamas į (duomenys neskelbtini) pareigas; darbuotojas įsipareigoja jam pavestas darbo funkcijas atlikti vadovaudamasis pareiginiais nuostatais ar kitais darbo funkcijas apibrėžiančiais dokumentais; 1.3 punktas numato, kada darbdavio mokamas mėnesinis darbo užmokestis darbuotojui – LR Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, padaugintas iš koeficiento 1.3 ir t.t.; darbo užmokestis mokamas darbuotojui grynaisiais pinigais ar mokėjimo pavedimu į darbuotojo sąskaitą vieną kartą per mėnesį; 3 punktu numatyta, kad nustatoma suminė darbo laiko apskaita, ne ilgiau nei 12 val. per dieną ir 52 val. per savaitę; apskaitos laikotarpis – 3 mėnesiai; 4.1 punktu numatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis; 11 punktu numatyta, kad darbo sutartis įsigalioja 2019-04-29.
19. 2019 m. gegužės 29 d. raštu ieškovė paprašė atsakovo pasiaiškinti dėl to, kodėl jis neatvyko į darbą 2019 m. balandžio 30 d.– 2019 m. gegužės 30 d., taip šiurkščiai pažeisdamas darbo drausmę. 2019 m. birželio 11 dienos raštu ieškovė pasiūlė atsakovui nutraukti darbo sutartį, remiantis Darbo kodekso (toliau – DK) 54 straipsnyje numatytu šalių susitarimu. 2019-06-19 ieškovė priėmė įsakymą dėl darbo pareigų pažeidimo, kuriame nurodyta, kad nuo 2019-04-30 iki 2019-05-08 ir nuo 2019-05-16 iki 2019-06-19 atsakovas neatvyko į darbą, pateisinamo dokumento nepateikė, 2019-06-11 siųsto susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo nesutiko pasirašyti, todėl D. K. atleidžiamas iš darbo nuo 2019-06-19 DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu; įsakymu taip pat nutarta išieškoti iš D. K. 500,00 Eur už (duomenys neskelbtini) kvalifikacijos mokymus.
20. Darbo ginčų komisija 2019-08-06 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) D. K. atleidimą iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažino neteisėtu, nutarta laikyti, kad darbo sutartis nutraukta DK 218 straipsnio 6 dalies pagrindu ir iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ D. K. priteistas vidutinis darbo užmokestis, darbo užmokestis už prastovos laiką ir kompensacija už nepanaudotas atostogas.
Dėl atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo
21. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
22. DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.
23. Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 235 straipsnį, kurio 2 dalies 9 punktas iš esmės atitinka DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir dėl to ši jo praktika išlieka aktuali, konstatavo, jog, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018).
24. Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.
25. Pažymėtina, kad darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus arba toks pats pažeidimas per paskutinius 12 mėnesių būtų padarytas pakartotinai) savaime nereiškia, kad vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018).
26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo atveju sprendžiant atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą, svarbu ištirti priežastis, dėl kurių atsakovas nebuvo darbe ir nedirbo su ieškove sulygto darbo nuo pat darbo sutarties įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2019-04-29 iki pat darbo sutarties nutraukimo dienos, iki 2019-06-19.
27. Ieškovė nurodo, kad atsakovas privalėjo kasdien atvykti į darbo vietą ieškovės nurodytu darbo sutartyje adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau to nedarė. Atsakovas teigia, kad pagal darbo sutartį bei aptartą žodžiu su ieškove darbo pobūdį, atsakovui nebuvo pareigos atvykti ir būti ieškovės buveinės adresu kasdien, nes ten jokie tvorų montavimo darbai nebuvo vykdomi, nebuvo sudaryto jokio darbo grafiko, kurio atsakovas turėjo laikytis, o ieškovė apmokyto (duomenys neskelbtini) darbo atsakovui nesuteikė.
28. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės atstovai teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, kad darbo sutartis su atsakovu buvo sudaryta balandžio pabaigoje būtent dėl to, kad gegužės mėnesį įmonė iš esmės pradeda darbus užsienyje. Tai, kad atsakovas buvo priimtas į darbą komandiruotėms užsienyje, teisme patvirtino ieškovės atstovai bei apklausta liudytoja personalo vadovė N. V., kuri teisme nurodė, kad atsakovas buvo priimtas darbui užsienio komandiruotėse, bei nurodė, kad tai turėjo būti konkreti šalis – Švedija.
29. Pažymėtina, jog Darbo sutartyje nėra nurodytas konkretus atsakovo darbo laikas. Ieškovės atstovas teismo posėdžių metu nurodė, kad konkrečių darbo grafikų atsakovui nesudarinėjo, jam jų neteikė. Darbo sutarties 3 dalyje numatyta suminė darbo laiko apskaita, t. y. kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį. Teismo posėdyje ieškovės atstovai bei apklausta liudytoja N. V. paaiškino, kad su atsakovu po darbo sutarties sudarymo kontaktavo iš esmės telefonu ir kviesdavo atvykti susipažinti su komandiruotės užsienyje sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog tarp šalių nebuvo susitarimo, kad atsakovas reguliariai kasdien privalo atvykti į ieškovės buveinę. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš byloje esančios įrodymų visumos galima vertinti, jog pačiai ieškovei buvo priimtina situacija, kad darbuotojo nėra darbovietėje, bet su darbuotoju susisiekiama telefonu dėl siūlomo darbo užsienyje komandiruočių pagrindu. Be to, pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų, kad ieškovė jau pirmomis dienomis būtų reiškusi pretenzijas atsakovui, kad jis neatvyksta į darbą. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, ieškovės argumentai, kad atsakovas privalėjo kasdien atvykti į darbo vietą ieškovės nurodytu darbo sutartyje adresu (duomenys neskelbtini), vertinti neįrodytais.
30. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepateikė įrodymų apie atsakovui siūlytą darbą tuo laiku, kuomet atsakovas turėjo galiojančią darbo sutartį ir buvo darbingas. Skunde nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 26 d. (dar iki Darbo sutarties įsigaliojimo) iki 2019 m. gegužės 10 d. darbdavys atsakovui tris kartus siūlė vykti į komandiruotes, tačiau visus siūlytus kartus atsakovas į komandiruotę vykti atsisakė.
31. Byloje ieškovė pateikė tris įsakymus dėl organizuotų darbuotojų komandiruočių Švedijoje: 2019-04-26 įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini); 2019-05-03 įsakymą dėl komandiruotės Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2019-05-10 įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad 2019-04-26 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas dar neįsigaliojus darbo sutarčiai su atsakovu, o 2019-05-03 įsakyme dėl komandiruotės Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas D. K. nėra įtrauktas, teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. teisėjų kolegija sprendžia, jog vienintelis įsakymas, kuris yra susijęs su atsakovui siūlytu darbu yra 2019-05-10 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įtrauktas atsakovas D. K. ir nurodyta, kad atsakovas kartu su kitais keturiais darbuotojais komandiruojamas nuo 2019-05-12 iki 2019-07-07 į Švediją.
32. Iš byloje esančio 2019-05-09 gydytojo įrašo matyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2019-05-09 iki 2019-05-16 buvo nedarbingas dėl ligos, tai fiksuota ir oficialioje Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje „SODRA“ (2019-05-09 elektroninis nedarbingumo pažymėjimas NP Nr. (duomenys neskelbtini)).
33. Ieškovės teigimu, atsakovas neinformavo jos apie savo turimą nedarbingumą bei apie nedarbingumo laikotarpio pasibaigimą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas buvo užsiminęs apie sveikatos sutrikimą ir galimą nedarbingumą personalo vadovei N. V.. Be to, atsakovei turint tam tikrus duomenis apie galimą atsakovo nedarbingumą, atsakovė kaip darbdavys turėjo galimybę patikrinti „SODRA“ duomenų bazėje informaciją apie atsakovo laikiną nedarbingumą, jo trukmę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, jog ieškovė apie atsakovo nedarbingumą buvo informuota tinkamai, todėl atsakovo atžvilgiu nepagrįstai buvo priimtas 2019-05-10 įsakymas dėl komandiruotės į Švediją, šiam darbuotojui turint nedarbingumą nuo 2019-05-09.
34. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nuo 2019 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. gegužės 12 d. į darbą priėmė virš dešimties darbuotojų – tvoros montuotojų, o po nurodytos datos (2019 m. gegužės mėnesį) ieškovė į darbą priėmė dar keletą darbuotojų. Šie įrodymai, pasak ieškovės, patvirtina, kad ieškovė turėjo darbuotojų poreikį ir galėjo jiems suteikti darbo. Ieškovė ne tik kad buvo pajėgi suteikti atsakovui darbą, bet ir faktiškai siūlė atsakovui vykti į komandiruotę mažiausiai tris kartus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovė priėmė į darbą virš dešimties darbuotojų – tvoros montuotojų, neįrodo ieškovės nurodomų aplinkybių, jog ieškovė atsakovui siūlė vykti į komandiruotę mažiausiai tris kartus.
35. Jokių kitų įrodymų, kad atsakovui buvo dar mažiausiai du kartus pasiūlytas darbas komandiruotėje, atsakovė nepateikė. Ieškovės į bylą pateiktos rangos sutartys taip pat neįrodo realaus darbo siūlymo būtent atsakovui.
36. Įvertinus aptartas aplinkybės, bylos įrodymų visumą, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad atsakovo neatvykimas į darbą negali būti vertintinas kaip neatvykimas be svarbių priežasčių, nes jis buvo nulemtas netinkamo darbdavio elgesio, atsakovo nebuvimas darbe nesant realiai jam pasiūlyto darbo negali būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo D. K. atleidimą iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu.
37. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl galimybės mažinti atsakovui priteistinos kompensacijos dydį.
38. DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. DK 218 straipsnio 4 dalis imperatyviai nustato kompensacijos priteisimą darbuotojui tuo atveju, kai jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu.
39. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018).
40. Iš ieškovės pateiktos buhalterinės pažymos apie atsakovo dienos ir mėnesio vidutinį darbo užmokestį matyti, kad atsakovo vidutinis dieninis darbo užmokestis 2019 m. birželio mėn. sudaro 37,97 Eur (neatskaičius mokesčių), o vidutinis mėnesio darbo užmokestis 721,50 Eur (neatskaičius mokesčių).
41. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėjo ir nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad ieškovės finansinė padėtis gali pablogėti dėl nesumažintos kompensacijos išmokėjimo atsakovui, sukelti jai pernelyg sunkių padarinių. Nors atsakovo darbo sutartis galiojo nuo 2019-04-29 iki 2019-06-19, tačiau byloje nustatyta, kad dėl ieškovės kaltės atsakovui nebuvo suteiktas darbo sutartimi sulygtas darbas. Byloje nenustatyta, kad atsakovas buvo nesąžiningas su ieškove. Pažymėtina, kad atsakovas pagal Darbo sutartį tikėjosi, kad jis dirbs užsienyje, kur jam turėjo būti mokamas daug didesnis darbo užmokestis. Šiuo atveju negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad priteistas kompensacijos dydis yra protingas, todėl nėra pagrindo jį mažinti.
42. Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
43. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jai neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
45. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Pateikė į bylą įrodymus, jog už advokato pagalbą sumokėjo 500,00 Eur.
46. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą, paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš ieškovės atsakovui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas 304862663, atsakovui D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.