Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybės įmonei Turto bankui, valstybės įmonei Registrų centrui, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritoriniam skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas prašė nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo faktą, t. y. kad įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į 6,19 kv. m ploto ūkinę patalpą, plane pažymėtą simboliu 1-7, esančią ūkiniame pastate, pažymėtame 612p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog nuosavybės teisė į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1992 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu registruota G. D. vardu, o jai mirus, 2007 m. sausio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimo K1ES-792 ir nuosavybės teisės liudijimo K1ES-790 pagrindu nuosavybės teisė registruota pareiškėjo J. D. vardu. 1992 metų gruodžio mėnesį pradėtos namų knygos duomenimis, bute registruotas ir pareiškėjas J. D.. Namų knygoje esantys spaudai taip pat patvirtina aplinkybę, jog butas G. D. ir J. D. skirtas 1983 m. rugpjūčio 10 d. Pareiškėjui taip pat nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas – 1995 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis pagal 1991-05-28 įstatymą. Pareiškėjas siekia nustatyti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – 6,19 kv. m ploto ūkinę patalpą, pažymėtą indeksu 1-7, esančią ūkiniame pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pažymėtame 6I2p, adresu (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52-916/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).Pareiškėjo teigimu, jis nuo 1983 m. rugpjūčio 10 d., kai jo šeimai buvo skirtas butas, adresu (duomenys neskelbtini), kurį 1992 m. nuosavybės teise įgijo jo mirusi sutuoktinė, sąžiningai, teisėtai, atvirai valdo, naudoja, tvarko ir prižiūri 6,19 kv. m ploto ūkinę patalpą (sandėliuką), plane pažymėtą indeksu 1-7, esančią ūkiniame pastate, pažymėtame 6I2p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), todėl yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, kad būtų galima konstatuoti daikto nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą. Suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos teigimu, ginčo sandėliukas negali būti įgytas įgyjamosios senaties pagrindu, nes ūkinis pastatas, kuriame jis yra, nuosavybės teise priklauso valstybei, o 2018 m. vasario 9 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. (48-1)-559K perduotas Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog ginčo sandėliukas priklauso valstybei, pareiškimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu teismo vertinimu nesutinka. Klaipėdos miesto savivaldybei argumentuojant, jog ginčo pastatą ji valdė patikėjimo teise, o 2018 m. vasario 9 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. (48-1)-559K perėmė Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn, visų pirma turi būti nustatyta, ar ginčo objektas, nepaisant jo teisinės registracijos nebuvimo, iš tikrųjų buvo valstybės nuosavybės objektas. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, jog žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise jį valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2012 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 13VĮ-(14.13.2.)-500 nustatytos šio žemės sklypo dalys, reikalingos sklype esantiems statiniams ir įrenginiams funkcionuoti. Tuo tarpu Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 6 d. rašte Nr. (31.1)R12-120 nurodyta, jog, VĮ Registrų centro duomenimis, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kieme esantys ūkiniai pastatai (jų dalys) K1, K2, K3, K4 registruoti privačių asmenų vardu ir Klaipėdos miesto savivaldybė nurodytu adresu jokio turto nevaldo. VĮ Turto banko 2016 m. gruodžio 13 rašte Nr. (15.23-21)SK4-12269 nurodyta, jog VĮ Turto bankas neturi duomenų ir nebuvo jų gavęs, kad ginčo pastatas priklausytų valstybei. Tokia pati aplinkybė pakartota ir 2017 m. gruodžio 11 d. VĮ Turto banko atsiliepime. Pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1959 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 652 (galiojusio iki 1978 m.) 12 punktą Ministrų Taryba suteikė vietinių tarybų vykdomiesiems komitetams ir žinyboms teisę, remontuojant gyvenamuosius namus, vykdyti 7 priedėlyje išvardytus jų tvarkymo darbus iš lėšų, skirtų kapitaliniam remontui. Nutarimo 7 priedėlio 11 ir 12 punktuose nurodyti gyvenamųjų namų tvarkymo darbai, kurie gali būti atliekami remontuojant namus iš lėšų, skirtų kapitaliniam Butų fondo butų remontui, tarp kurių ir yra pagalbinių patalpų (išoriniai tambūrai, sandėliai malkoms, kiemo aptvėrimas ir t. t.) įrengimas ir kiemų teritorijų tvarkymas. Pažymėtina, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pozicija nenuosekli, pripažindama, jog ginčo statinys egzistuoja, ir nurodydama jo pobūdį – būtent gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), pagalbinis statinys, Savivaldybės administracija dėl tų pačių aplinkybių (statinio pobūdžio, jo priskyrimo būtent gyvenamajam namui, adresu (duomenys neskelbtini), ir pareiškėjo teisės juo naudotis) kelia abejones. Teisėjų kolegijos vertinimu, Savivaldybės administracija daro prielaidas, jog ginčo sandėliukas atsirado šių teisės aktų pagrindu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog iš valstybės lėšų galbūt atliekami gyvenamųjų namų bei pagalbinių patalpų remonto darbai buvo atliekami ir statant ūkinį pastatą, adresu (duomenys neskelbtini). Savivaldybės administracijos teigimu, anksčiau nurodytas Ministrų Tarybos nutarimas leidžia daryti išvadą, kad miesto Butų fondui priklausantys gyvenamieji namai su ūkiniais statiniais buvo statomi ir rekonstruoti valstybės lėšomis, todėl vėliau vykdomas Valstybinio butų fondo gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimas apsiribojo išimtinai gyvenamosios paskirties patalpų privatizavimu. Taip pat argumentuoja, jog Klaipėdos miesto valdybos 1992 m. sausio 15 d. potvarkyje Nr. 21 nurodyti neprivatizuojami (duomenys neskelbtini) gatvės gyvenamieji namai ir šiame potvarkyje bei Klaipėdos miesto tarybos 1992 m. kovo 31 d. sprendime Nr. 52 nurodyta, jog neprivatizuojami senamiesčio įtakos zonoje esantys visi ūkiniai pastatai.Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuose aktuose nurodyti dėl tam tikrų objektyvių priežasčių neprivatizuotini gyvenamieji namai, kaip matyti iš šių aktų, yra avarinės būklės, jiems reikalingas kapitalinis remontas, jie trukdo statybai ir miesto infrastruktūros plėtimui ir pan., bet jie neprivatizuotini ne dėl to, kad jie būtų išimtinė valstybės nuosavybė. Pažymėtina ir tai, jog nurodytuose aktuose tarp neprivatizuotinų objektų ginčo adresas neminimas. Teisėjų kolegijos nuomone, patys savaime minėti aktai neįrodo, jog ginčo pastatas priklausė valstybei ar savivaldybei: tai, kad tam tikri pastatai neprivatizuotini, nesant patikimų duomenų apie tai, kad jie buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės objektas, savaime nepatvirtina jų priklausymo valstybei fakto. Šią išvadą pagrindžia ir aplinkybės, jog dalis žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančių ūkinių pastatų bei garažas nuosavybės teise priklauso fiziniams asmenims, tarp jų ir pareiškėjui, t. y. jie buvo privatizuoti. Juo labiau pati Klaipėdos miesto savivaldybės administracija procesiniuose dokumentuose pripažįsta, kad visi sandėliukai (duomenys neskelbtini), yra viename ūkiniame pastate ir tik dėl teisinių procedūrų buvo suformuoti kaip atskiri turtiniai vienetai. Iš pareiškėjo pateiktos 2017 m. vasario 27 d. kadastrinių matavimų bylos matyti, kad statinio išdėstymo plane, statinio fotonuotraukoje vizualiai, architektūriniu požiūriu ir techniškai yra vientisas ūkinis pastatas, kurio dalys, minėta, nuosavybės teise priklauso fiziniams asmenims. Aplinkybę, kad pastatas vientisas, patvirtina ir pateikto plano fragmentas, iš kurio (sklypo Nr. 16 aprašyme) matyti, kad sklype (duomenys neskelbtini) yra atskiras trijų aukštų gyvenamasis namas ir pagalbinis statinys, sujungtas su individualių garažų statiniu; pagalbinį statinį planuojama rekonstruoti sandėliukų vietoje įrengiant garažus. Teismo vertinimu, šie duomenys patvirtina pareiškėjo teiginius, jog gyvenamajam namui, adresu (duomenys neskelbtini), buvo priskirtas ginčo pagalbinis statinys, kuriame esantys sandėliukai priskirti gyvenamojo namo butams. Tuo tarpu ūkinio pastato, pažymėto indeksu 6I2p, teisinė registracija nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo sandėliukas nuosavybės teise priklausė valstybei (CPK 12, 178, 197 straipsniai), todėl vertindama 2018 m. vasario 9 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. (48-1)-559K, kuriuo Klaipėdos miesto savivaldybė teigia perėmusi sandėlio pastatą nuosavybės teise, konstatuoja, kad šis dokumentas taip pat savaime nepatvirtina nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo sandėliuką. Savivaldybė, iš esmės ginčydama pareiškėjo teisę įgyti sandėliuką įgyjamosios senaties būdu nagrinėjamoje byloje, tik 2017 m. spalio 3 d. pradėjo procedūras dėl šio turto įgijimo savo nuosavybėn, t. y. daug vėliau, nei pareiškėjas kreipėsi į teismą, tačiau neaiškus tokių veiksmų nei faktinis, nei teisinis pagrindas, ypač atsižvelgiant į minėtą VĮ Turto banko 2017 m. gruodžio 11 d. atsiliepimą, kuriame nurodyta, jog duomenų, kad ginčo pastatas priklausytų valstybei, nėra. Pažymėtina, jog 2017 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. ADI-2449 „Dėl turto registravimo apskaitoje“ priimtas būtent buhalterinės apskaitos tikslu ir taip pat neįrodo nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybės teisių.Pareiškėjo teigimu, jis ginčo patalpą suvokė kaip savo buto priklausinį ir visą laiką nepertraukiamai juo naudojosi, įrengė įėjimą iš jam su bendraturčiu priklausančio garažo, o iš lauko pusės įėjimą į sandėliuką užmūrijo. Savivaldybės administracija, argumentuodama, jog tokiu būdu pareiškėjas apribojo kitų asmenų patekimą į patalpą ir neteisėtai ją užvaldė, duomenų, pagrindžiančių šiuos teiginius, nepateikė. Be to, suinteresuoto asmens pozicija nenuosekli. Savivaldybės administracija, teigdama, jog pareiškėjas valdė ir naudojosi sandėliuku apribodamas kitiems asmenims galimybę į jį pateikti ir juo naudotis, dėsto argumentus, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčo patalpą tikrai naudojo. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl užmūryto ir kitur įrengto įėjimo į sandėliuką būtų reikštos pretenzijos, fiksuota savavališka statyba ar pan. Priešingai, konstatuotina, jog į ginčo patalpą galima patekti tik per pareiškėjui nuosavybės teise priklausančią ūkinę patalpą (garažą), ir tai užfiksuota kadastro tvarkytojo patvirtintoje UAB „Georamas“ sudarytoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, o kiti asmenys, išskyrus pareiškėją ir jo mirusią sutuoktinę, ginčo ūkine patalpa niekada nesinaudojo, t. y. nebuvo žmonių, kurie per pareiškėjui nuosavybės teise priklausančią ūkinę patalpą vaikščiotų į ginčo patalpą, turėtų raktus, laikytų ten savo daiktus ar pan. Dėl galimybės naudotis ginčo ūkine patalpa (plane pažymėta indeksu 1-7) į pareiškėją per visą valdymo laikotarpį niekas nesikreipė ir pretenzijų dėl galimybės patekti į minėtą patalpą nereiškė. Savivaldybei argumentuojant garažo, iš kurio padarytas įėjimas į ginčo patalpą, bendraturčio A. T. interesais, pažymėtina, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. spalio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-11005-965/2017, įsiteisėjusiu 2018 m. balandžio 24 d., nustatė faktą, kad pareiškėjas A. T. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 6,11 kv. m ploto ūkinę patalpą, plane pažymėtą simboliu 1-6, esančią tame pačiame ūkiniame pastate, pažymėtame simboliu 612p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, jog bendraturtis pretenzijų dėl nagrinėjamos bylos ginčo patalpos, pažymėtos indeksu 1-7, nereiškė. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, taip pat kitais įsiteisėjusiais Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) sprendimais civilinėse bylose Nr. e2YT-10126-889/2016 ir Nr. e2YT-4277-889/2017 nustatyta, kad dalis (duomenys neskelbtini), esančių ūkinės paskirties patalpų jau yra privačios nuosavybės teisės objektai, teismo sprendimų analogiškose bylose pagrindu nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu įregistruotos į ūkinės paskirties patalpas A. I. M. ir R. V. vardu. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad ginčo patalpos nei valstybei, nei savivaldybei nepriklausė.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kita ko, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs.Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) sprendimuose civilinėse bylose Nr. e2YT-10126-889/2016, Nr. e2YT-4277-889/2017 ir Nr. e2YT-11005-965/2017 buvo sprendžiami analogiški klausimai kaip ir šioje byloje, todėl yra pagrindas laikytis Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl teismų precedentais suformuluotų taisyklių.Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių valstybės nuosavybės ar savivaldybės nuosavybės teises į ginčo patalpą, todėl ir kiti Klaipėdos miesto savivaldybės argumentai pripažintini nepagrįstais ir plačiau neanalizuotini.Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Vertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008.). Įvertinusi proceso šalių nurodytas aplinkybes bei byloje surinktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina pareiškėjo J. D. pozicija, jog nuo 1983 m. rugpjūčio 10 d., kai jo šeimai buvo skirtas butas, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įgytas 1992 m. gegužės 29 d., kartu su šio namo kieme esančiu sandėliuku, jis šią patalpą valdo ir ja naudojasi, prižiūri, tvarko ir remontuoja, t. y. šį turtą valdo kaip savo, o neginčijamų įrodymų, kad ginčo patalpa priklausytų valstybei ar savivaldybei, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju įrodytos visos CK 4.68–4.71 straipsniuose įtvirtintos sąlygos nustatyti, kad pareiškėjas nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal įgyjamąją senatį, nes jis nėra turto savininkas; pareiškėjas, pradėjęs turtą valdyti, buvo įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių į šį turtą; nėra duomenų, kad per laikotarpį, kai pareiškėjas valdė turtą, kas nors būtų pareiškęs pretenzijas į ginčo nekilnojamąjį turtą; nekilnojamasis turtas nebuvo valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo sąlygų visumos, t. y. nėra antros ir trečios sąlygų dėl įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyjamo daikto nepriklausymo valstybei nuosavybės teise, nepagrįsta. Darytina išvada, jog šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybėn nekilnojamąjį turtą – 6,19 kv. m ploto ūkinę patalpą, pažymėtą indeksu 1-7, esančią ūkiniame pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pažymėtame 6I2p, adresu (duomenys neskelbtini). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. CPK 443 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Kadangi suinteresuotojo asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir pareiškėjo interesai byloje buvo priešingi, pareiškėjo (apelianto) apeliacinį skundą patenkinus, išlaidų atlyginimas priteisiamas iš suinteresuoto asmens (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas už apeliacinį skundą sumokėjo 38 EUR žyminį mokestį ir pateikė įrodymus apie patirtas 450 EUR atstovavimo išlaidas, šią sumą sumokėjo advokatei už apeliacinio skundo parengimą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl pripažintinos protingomis, pagrįstomis ir priteistinos iš suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pareiškėjui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n usprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti.

Nustatyti, kad J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į 6,19 kv. m ploto ūkinę patalpą, plane pažymėtą simboliu 1-7, esančią ūkiniame pastate, pažymėtame 612p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188710823, pareiškėjo J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 488,00 EUR (keturi šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.