Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovui Linui Ališauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. T. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims I. T., Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybės įmonei Turto bankas, Valstybės įmonei Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas tenkintinas.

Asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalis). Daiktas nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu įgyjamas esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų) (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas) (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis) (asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Teismas nustatė, kad į 6,11 kv.m. ploto ūkinę patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą simboliu 1-6, esančią ūkiniame pastate, pažymėtame simboliu 612p, daiktinės teisės nėra įregistruotos, pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybės teisių, tai yra nėra minėtos ūkinės patalpos savininkas, tačiau nuo 1983 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjo tėvai, o vėliau ir pareiškėjas šią patalpą valdo ir ja naudojasi, prižiūri, tvarko ir remontuoja, t. y. šį turtą valdo kaip savo. Į ginčo patalpą gali patekti tik pareiškėjas, ten laikomi jam priklausantys daiktai, jokie kiti asmenys, išskyrus pareiškėją, ginčo ūkine patalpa niekada nesinaudojo, t. y. nebuvo žmonių, kurie į pareiškėjui nuosavybės teise priklausančią ūkinę patalpą vaikščiotų, turėtų raktus, laikytų ten savo daiktus ar pan. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad pareiškėjas yra išsikraustęs į kitą būstą, todėl jo valdymo faktas yra nutrūkęs, o sandėliuką jis sieja kaip buto priklausinį, todėl, jeigu pareiškėjas nesinaudoja butu, tai nutrūkęs ir sandėliuko valdymas. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas paaiškino, kad šiuo metu name, (duomenys neskelbtini), vyksta remontas, todėl pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių, dėl trečiųjų asmenų veiklos, šiuo turtu negali naudotis, laikinai gyvena nuomojamame bute, nors jo asmeniniai daiktai yra laikomi tame sandėliuke, be to, kai kiti kaimynai sandėliukus privatizavo, jie taip pat tuo momentu šiame name negyveno. Vien ta aplinkybė, kad šiuo metu pareiškėjas sandėliuku nesinaudoja dėl objektyvių priežasčių, nesudaro pagrindo teigti, kad jo valdymo faktas yra nutrūkęs. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas faktiškai naudojasi ir valdo sandėliuką (turi raktus, liko ten savo daiktus, prižiūri, remontuoja), iki civilinės bylos iškėlimo, dėl galimybės naudotis ginčo ūkine patalpa į pareiškėją per visą valdymo laikotarpį niekas nesikreipė, niekas nėra pareiškęs pareiškėjui jokių pretenzijų dėl daikto, kurį jis valdo atvirai, nuo nieko to neslėpdamas. Iki pareiškimo padavimo teismu ir civilinės bylos iškėlimo pareiškėjas neturėjo duomenų, kad ši patalpa priklauso valstybei ar savivaldybei ar, kad nuosavybės teisė būtų įregistruota kitų asmenų (juridinių ar fizinių) vardu, objekto valdymas prasidėjo sąžiningai, pareiškėjas kartu su savo šeimos nariais daugiau kaip 10 metų atvirai, teisėtai sąžiningai ir nepertraukiamai valdo minėtą patalpą (CK 4.22 staripsnis, 4.68 straisnis, 4.71 straipsnis).

Dėl ginčo patalpos priklausomybės valstybei arba savivaldybei

Suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nesutiko su pareiškimu, nurodydama, kad iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo tarybinių ūkių sukurti daiktai buvo valstybės nuosavybė. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, pažymi, kad šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Suinteresuoto asmens teigimu, nuosavybės teisės į ūkines patalpas neįregistruotos, jo statyba neįteisinta įstatymų nustatyta tvarka, todėl šis statinys negali būti nuosavybės teisės objektas. Šiuos Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos argumentus paneigia VĮ Turto bankas raštas, kurame nurodyta, kad jie neturi duomenų, kad turtas, adresu (duomenys neskelbtini), priklausytų valstybei; Klaipėdos miesto savivaldybės administracija taip pat patvirtino, kad jokio turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nevaldo ir nevaldė, nuosavybės teisės pretenzijų į ūkinį pastatą ar jo dalį, esantį adresu(duomenys neskelbtini), nereiškia. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše taip pat nėra jokios informacijos apie tai, kad ūkinis pastatas praeityje buvo valdomas ar priklausė Klaipėdos miesto savivaldybei. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjui jau priklauso ½ dalis ūkinės patalpos, esančios šiuo adresu (duomenys neskelbtini), be to į bylą pateikti įsiteisėję Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimai civilinėse bylose (duomenys neskelbtini), iš kurių nustatyta, kad dalis adresu, (duomenys neskelbtini), esančių ūkinės paskirties patalpų jau yra privačios nuosavybės teisės objektai, teismo sprendimų analogiškose bylose pagrindu nuosavybės teises įgyjamosios senaties pagrindu įregistruotos į ūkinės paskirties patalpas, tai yra, būtent tuo pačiu adresu, į dalį ūkinių patalpų nuosavybės teises įregistravo A. I. M. ir R. V.. Šalys pripažino, kad pastatas, kurieme yra ūkinės paskirties patalpos, yra vientisas, tačiau atskiros patalpos yra registruotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, suteikti unikalūs numeriai. Atsižvelgiant į tai, kad kitose bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo į ūkines patalpas tame pastate, savivaldybė tam neprieštaravo, tai šiuo atveju pareiškėjas, nepertraukiamai valdęs ūkinę patalpą šiame pastate, nepripažinus jam nuosavybės teisų, atsidurtų blogesnėje padėtyje nei kiti ūkinių patalpų savininkai, kurie savo nuosavybės teise jau įregistravo tokiu būdu. Teismas akcentuoja ir tai, kad teismui pateiktuose atsiliepimuose (nurodytose bylose) Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nurodė, kad nereiškia nuosavybės teisės pretenzijų į minėtu adresu esančius sandėliukus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nors ginčo patalpa galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nepateikė įrodymų, kad ji yra valstybės nuosavybė, neįrodyta, kad šis turtas būtų perduotas kitam subjektui patikėjimo teise valdyti, naudoti ar disponuoti, o Klaipėdos miesto savivaldybės administracija pripažino, kad ginčo objekto nuosavybės teisė nėra aiški. Suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad savivaldybė turi pareigą pradėti pracedūras, kad daiktinės teisės būtų įregistruotas valstybės vardu, nurodė, kad savivaldybė kreipėsi dėl viso ūkinio pastato perėmimo valstybės nuosavybėn, tačiau teismas pažymi, kad bylos duomenimis, Klaipėdos miesto savivaldybė iki šiol nėra atlikusi jokių realių veiksmų dėl šio turto įregistravimo. Be to, dalis ūkinio pastato patalpų tais pačiais pagrindais jau yra įregistruotos kitų asmenų vardu ir savivladybė tam neprieštaravo.

Nagrinėjamoje byloje aktualus kasacinio teismo išaiškinimas, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Atsižvelgiant į tai, nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad ginčo sandėliukas pareiškėjui ir jo šeimos nariams buvo suteiktas valdyti ir naudotis kartu su gyvenamąja patalpa, kuri vėliau buvo privatizuota, nes gyvenamosiospaskirties patalpos neturėjo rūsio. Taigi antraeilį daiktą turėjo ištikti pagrindinio daikto likimas. Valstybei leidus privatizuoti gyvenamasias patalpas, o vėliau savivaldybei neprieštaraujant dėl nuosavybės teisių įregistravimo įgyjamosios senaties pagrindu į dalį ūkinių patalpų, tik patvirtina, kad valstybė savo nuosavybės teisių į ūkinės paskirties patalpas, esančias vientisame pastate, nepripažino. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, kad ginčo statiniams turi būti taikomas nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu institutas, nes tik pasitelkiant jį galima įteisinti realiai egzistuojančią nuosavybės teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas, taip pat ištaisyti valstybės institucijų padarytas klaidas nekilnojamojo daikto įgijimo ir sukūrimo procese. Priešingu atveju, pareiškėjas būtų diskriminuojamas ir atsidurtų blogesnėje padėtyje nei kiti ūkinių patalpų savininkai, kurių nuosavybės teisės tuo pagrindu įregistruotos, kai savivaldybės pozicija dėl nuosavybės teisių į ginčo patalpas buvo priešinga. Dėl to vertinta, kad CK 4.68–4.71 straipsnių nuostatų netaikymas neatitiktų civilinėje teisėje taikomų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).

Be to, šioje byloje paminėtina ir tai, kad rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pabrėžta teismų pareiga laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs ir šie išaiškinimai aktualūs nagrinėjamoje byloje, kad teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (LAT 2016 m. gruodžio 29 nutartis c.b. Nr. e3K-3-546-469/2016).

Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimais civilinėse bylose (duomenys neskelbtini), dalis adresu, (duomenys neskelbtini), esančių ūkinės paskirties patalpų, esančių fiziškai vientisame pastate, jau yra privačios nuosavybės teisės objektai, tai yra teismo sprendimų analogiškose bylose pagrindu nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu įregistruotos į ūkinės paskirties patalpas, į dalį tų pačių sandėliukų būtent tuo pačiu adresu, todėl netenkinus pareiškėjo pareiškimo, būtų pažeistas jo teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Tai, kad Klaipėdos savivaldybės administracija ankstesniuose teisminiuose procesuose buvo nusprendusi nedalyvauti, o šiuo atveju nusprendė, kad tikslinga perimti ginčo turtą, pareiškėjas, siekiantis įgyti nuosavybę įgyjamąją senatimi, atsidurtų blogesnėje padėtyje, negu tuo pačiu adresu, nuosavybės teises įregistravę asmenys.

Kadangi kiti asmenys neginčijo ginčo pastatų valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo daugiau kaip dešimt metų, ūkinė patalpa gali būti privačios nuosavybės teisės objektu (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Dėl aplinkybių, numatytų CK 4.69 straipsnio 3 dalyje, teismas pasisakė, todėl yra pagrindas patenkinti pareiškėjo prašymą ir nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 - 4.71 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 – 270, 533 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti faktą, kad pareiškėjas A. T. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 6,11 kv.m. ploto ūkinę patalpą, plane pažymėtą simboliu 1-6, esančią ūkiniame pastate, pažymėtame simboliu 612p (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.