Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-02-21 · Civilinė byla Nr. 2A-100-241/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-21
Bylos Nr.
2A-100-241/2018
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00228-2016-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
I. J., O. M., M. B., uždarajai akcinei bendrovei „Zenitas 4“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-100-241/2018Proceso Nr. 2-57-3-00228-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1; 2.6.10.5.2.14 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-484-826/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rumbelė“ ieškinį atsakovams I. J., O. M., M. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Zenitas 4“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Rumbelė“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą prašydama priteisti iš atsakovų I. J., O. M., M. B. ir UAB „Zenitas 4“ solidariai 209 793,08 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi iškelta UAB „Rumbelė“ bankroto byla. Atsakovai I. J., O. M. ir M. B. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 buvo nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį. Atsakovas I. J. šiuo nuosprendžiu įpareigotas atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Atsakovai I. J., O. M. ir M. B. tyčia, bendrai veikdami bendrininkų grupėje pagal suklastotą PVM sąskaitą faktūrą iš UAB „Rumbelė“ pervedė į UAB „Zenitas 4“ atsiskaitomąsias sąskaitas 209 793,08 Eur sumą, vėliau šią sumą išgrynino ir pasisavino, todėl atsirado ieškovės prašoma priteisti žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:priteisė ieškovei iš atsakovų I. J., O. M. ir M. B. solidariai 209 793,08 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. balandžio 5 d) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;priteisė iš atsakovų I. J., O. M. ir M. B. valstybei po 1 085,33 Eur žyminio mokesčio ir po 2,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu;kitą ieškinio dalį atmetė.Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi iškelta UAB „Rumbelė“ bankroto byla; 2016 m. spalio 31 d. nutartimi bankroto administratore paskirta UAB „Gribžiniai“. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 atsakovas I. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingos UAB „Rumbelė“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo, įmonės turto, kurio vertė 257 952,11 Eur (890 657,05 Lt), pasisavinimo, turtinės prievolės panaikinimo apgaule; atsakovai M. B. ir O. M. pripažinti kaltais pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, O. M. pripažintas kaltu ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.Iš baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 priimto nuosprendžio teismas nustatė, kad toje byloje buvo įrodyta, jog I. J. sugalvojo schemą, kaip pasisavinti pinigus iš UAB „Rumbelė“. I. J., veikdamas bendrininkų grupe su M. B. ir O. M., įgyvendino sugalvotą planą – įsigijo UAB „Zenitas 4“ akcijas, I. J. ir O. M. pasirašė fiktyvias PVM sąskaitas faktūras apie tariamai UAB „Rumbelė“ pirktas statybines prekes iš UAB „Zenitas 4“, bankiniu pavedimu buvo pervesti pinigai iš UAB „Rumbelė“ į UAB „Zenitas 4“ sąskaitą, pinigus O. M. ir M. B. išėmė iš UAB „Zenitas 4“ sąskaitos ir atidavė I. J., o I. J. dalį pinigų davė O. M. ir M. B.. Taip buvo pasisavintas svetimas UAB „Rumbelė“ turtas – 890 657,05 Lt piniginės lėšos, I. J., O. M. ir M. B. veikiant bendrininkų grupe. Teismas konstatavo, kad nurodytoje baudžiamojoje byloje teismo nuosprendžiu konstatuoti atsakovų I. J., O. M. ir M. B. nusikalstami veiksmai ir jų teisiniai padariniai – UAB „Rumbelė“ priklausančių 257 952,11 Eur (890 657,05 Lt) piniginių lėšų pasisavinimas – yra prejudiciniai faktai sprendžiant dėl deliktinės civilinės atsakomybės ir jų, teismo nuomone, įrodinėti šioje civilinėje byloje nereikia.Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 nustatytos aplinkybės patvirtina, jog UAB „Rumbelė“ priklausančios 257 952,11 Eur (890 657,05 Lt) pinginės lėšos buvo pagrobtos ir pasisavintos atsakovų I. J., O. M. ir M. B. bendrais neteisėtais veiksmais, tokiu būdu ieškovei buvo padaryta 257 952,11 Eur žala; dalis žalos yra atlyginta. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad egzistuoja pagrindas taikyti atsakovams I. J., O. M. ir M. B. solidariąją civilinę atsakomybę ir priteisti iš jų solidariai 209 793,08 Eur žalos atlyginimo. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovei iš solidariųjų atsakovų I. J., O. M. ir M. B. priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. balandžio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu neįrodinėjo atsakovės UAB „Zenitas 4“ civilinės atsakomybės sąlygų, sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo nurodytos atsakovės atžvilgiu atmestinas kaip neįrodytas. Teismas pažymėjo, kad teismo nuosprendžiu buvo nustatyti tik atsakovų I. J., O. M. ir M. B. neteisėti (nusikalstami) veiksmai, dėl kurių ieškovei buvo padaryta žala, o atsakovė UAB „Zenitas 4“ baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patraukta, jos neteisėti veiksmai baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyti. Teismas pažymėjo, kad UAB „Zenitas 4“ akcijos buvo įsigytos ir ši bendrovė buvo panaudota kaip priemonė atsakovų I. J., O. M. ir M. B. neteisėtiems veiksmams realizuoti.Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, padarė išvadą, jog valstybei iš atsakovų I. J., O. M. ir M. B. priteistina po 1 085,33 Eur žyminio mokesčio ir po 2,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas I. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas atsakovams I. J., O. M. ir M. B. nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę. Teismas nepagrįstai nenustatė kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų ir ribų. Buvęs UAB „Rumbelė“ direktorius atsakovas I. J. pervedė pinigus iš ieškovės UAB „Rumbelė“ atsiskaitomosios sąskaitos į atsakovės UAB „Zenitas 4“ sąskaitą. Atsakovas O. M. išėmė pinigus iš atsakovės UAB „Zenitas 4“ sąskaitos ir perdavė juos per atsakovą M. B. atsakovui I. J.. Ieškovė žalą patyrė dėl atsakovo I. J. veiksmų. Priežastinio ryšio pobūdis tarp nurodytų atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos yra skirtingas. Atsakovo I. J. veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o atsakovų M. B. ir O. M. veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendyje taip pat nurodyta, kad atsakovo M. B. vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme buvo antraeilis, nepagrindinis.Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo I. J. prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kuris buvo grindžiamas negalėjimu dalyvauti teismo posėdyje dėl šlaunikaulio lūžio. Todėl teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą šiam atsakovui nedalyvaujant teismo posėdyje. Atsakovas I. J., nedalyvaudamas teismo posėdyje, negalėjo naudotis savo procesinėmis teisėmis, nors jis nesiekė vilkinti proceso.Ieškovė prašo:nustatyti atsakovui I. J. terminą pašalinti apeliacinio skundo trūkumus – sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą;atsakovo I. J. apeliacinį skundą atmesti.Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:Atsakovas I. J. nepagrįstai nesumokėjo žyminio mokesčio už pateiktą apeliacinį skundą. Nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra atleista tik ieškovė.Teismas pagrįstai taikė solidariąją atsakovų I. J., O. M. ir M. B. atsakomybę. Šie atsakovai Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu buvo nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį. Nurodytame nuosprendyje konstatuota, kad jie tyčia, bendrai veikdami bendrininkų grupėje pagal suklastotą PVM sąskaitą faktūrą iš UAB „Rumbelė“ pervedė į UAB „Zenitas 4“ atsiskaitomąsias sąskaitas 209 793,08 Eur sumą ir ją pasisavino. Bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Civilinėje byloje nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl bylos išnagrinėjimo apeliantui nedalyvaujant teismo posėdyje

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kuris buvo grindžiamas negalėjimu dalyvauti teismo posėdyje dėl šlaunikaulio lūžio. Todėl, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant teismo posėdyje. Apeliantas pažymi, kad tokiu būdu jam buvo apribotos galimybės naudotis procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija šiems apelianto argumentams nepritaria.Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje buvo paskirta teismo posėdžio žodinio proceso tvarka data ir laikas – 2017 m. vasario 3 d., 13.30 val. (1 tomas, b. l. 176). 2017 m. vasario 3 d. Klaipėdos apygardos teisme gautas apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kuriame nurodoma, kad apeliantas dėl šlaunikaulio lūžio negali dalyvauti paskirtame 2017 m. vasario 3 d. teismo posėdyje, ir prašoma atidėti bylos nagrinėjimą (1 t., b. l. 181). Prie šio prašymo pridėtas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Ortopedijos traumatologijos klinikos 2017 m. sausio 26 d. raštas, kuriame nurodoma, kad apeliantas nuo 2017 m. sausio 20 d. gydomas Ortopedijos traumatologijos skyriuje dėl šlaunikaulio lūžio, jį galima apklausti, būklė patenkinama (1 t., b. l. 182). Taip pat prie šio prašymo pridėtas 2017 m. vasario 2 d. išrašas iš valstybinio socialinio draudimo draudėjų portalo apie apelianto nedarbingumo laikotarpį nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. vasario 3 d. (1 t., b. l. 183). Apelianto 2017 m. vasario 3 d. prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo buvo patenkintas ir kitas teismo posėdis paskirtas 2017 m. kovo 7 d., 9.00 val. (1 t., b. l. 185). 2017 m. kovo 6 d. Klaipėdos apygardos teisme gautas apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kuriame nurodoma, kad apeliantas dėl šlaunikaulio lūžio negali dalyvauti paskirtame 2017 m. kovo 7 d. teismo posėdyje, ir prašoma atidėti bylos nagrinėjimą (1 t., b. l. 188). Prie šio prašymo pridėti 2017 m. kovo 6 d. išrašai iš valstybinio socialinio draudimo draudėjų portalo apie apelianto nedarbingumo laikotarpius nuo 2017 m. vasario 4 d. iki 2017 m. kovo 6 d. ir nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. kovo 13 d. (1 t., b. l. 189, 191). 2017 m. kovo 7 d. teismo žodine nutartimi apelianto 2017 m. kovo 6 d. prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo buvo atmestas, nes 2017 m. vasario 3 d. teismo posėdis buvo atidėtas tenkinus analogišką apelianto prašymą, taip pat dėl to, kad apeliantui buvo pasiūlyta pasirūpinti teisine pagalba, be to, jis nepateikė įrodymų, jog negali judėti (1 t., b. l. 192-193).CPK 246 straipsnio 2 dalyje (įstatymo 2011 m. birželio 21 d. redakcija) nurodyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose). Apeliantas 2017 m. kovo 6 d. prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo grindė liga. Ar konkrečiu atveju liga gali būti laikoma svarbia neatvykimo į posėdį priežastimi, reikia vertinti atsižvelgiant į ligos fazę (pvz., ūmi, chroniška), ligos eigos sunkumą (pvz., liga, ribojanti judėjimo galimybes, koordinaciją) ir kitus kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-177/2011; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-695/2011).Apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad į 2017 m. kovo 7 d. teismo posėdį jis negalėjo atvykti dėl prašyme nurodomos ligos – šlaunikaulio lūžio. 2017 m. kovo 6 d. išrašuose iš valstybinio socialinio draudimo draudėjų portalo apie apelianto nedarbingumo laikotarpius nurodyta, kad nedarbingumo priežastis – nelaimingas atsitikimas buityje. Šiuose išrašuose apelianto nedarbingumo priežastis konkrečiau nedetalizuojama. Kita vertus, net ir laikant, kad apeliantas buvo nedarbingas būtent dėl šlaunikaulio lūžio, nurodyti išrašai nepatvirtina, jog 2017 m. kovo 7 d. apeliantas dėl šios ligos negalėjo atvykti į teismą. Pastebėtina, kad apeliantas, turėdamas procesinę pareigą bendradarbiauti su teismu, prašymuose dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo nenurodė bent preliminaraus termino, kada išnyks aplinkybės, neleidžiančios jam asmeniškai dalyvauti paskirtuose teismo posėdžiuose.Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas apelianto 2017 m. vasario 3 d. prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir dėl apelianto ligos atidėdamas 2017 m. vasario 3 d. teismo posėdį daugiau nei vienam mėnesiui (iki 2017 m. kovo 7 d.), sudarė apeliantui, pačiam negalinčiam vesti savo bylos teisme, pakankamą galimybę susirasti atstovą, per kurį būtų vedama byla. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas tik deklaratyviai teigia, jog jam buvo apribotos galimybės naudotis savo procesinėmis teisėmis. Apeliantas konkrečiai neįvardija, kokios jo procesinės teisės buvo pažeistos dėl nedalyvavimo 2017 m. kovo 7 d. teismo posėdyje, taip pat apeliacinės instancijos teismo neprašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad jam būtų sudaryta galimybė pačiam dalyvauti teismo posėdyje. Išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą dėl 2017 m. kovo 7 d. teismo posėdžio atidėjimo ir išnagrinėjo bylą apeliantui nurodytame teismo posėdyje nedalyvaujant.

Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės taikymo

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovės patirtą žalą iš atsakovų I. J., O. M. ir M. B. solidariai.Pirmosios instancijos teismas solidariąją atsakovų I. J., O. M. ir M. B. atsakomybę taikė dėl to, kad jie ieškovei UAB „Rumbelė“ priklausančias 257 952,11 Eur (890 657,05 Lt) pingines lėšas pagrobė ir pasisavino bendrais neteisėtais (nusikalstamais) veiksmais. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas solidariąją atsakomybę taikė nepagrįstai. Apelianto nuomone, teismas turėjo nustatyti kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir ribas, nes priežastinio ryšio pobūdis tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos yra skirtingas. Apeliantas pažymi, kad atsakovo I. J. veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o atsakovų M. B. ir O. M. veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu (įsiteisėjusiu 2013 m. sausio 10 d.) baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 O. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio („Turto pasisavinimas“) 2 dalyje, 182 straipsnio („Sukčiavimas“) 2 dalyje, 300 straipsnio („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“) 1 dalyje; M. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje; I. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio („Apgaulingas apskaitos tvarkymas“) 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. Šiame nuosprendyje yra nurodyta, kad I. J. sugalvojo schemą, kaip pasisavinti pinigus iš UAB „Rumbelė“. I. J., veikdamas bendrininkų grupe su M. B. ir O. M., įgyvendino sugalvotą planą – įsigijo UAB „Zenitas 4“ akcijas. I. J. ir O. M. pasirašė fiktyvias PVM sąskaitas faktūras apie tariamai UAB „Rumbelė“ pirktas statybines prekes iš UAB „Zenitas 4“. Bankiniu pavedimu buvo pervesti pinigai iš UAB „Rumbelė“ į UAB „Zenitas 4“ sąskaitą. O. M. ir M. B. išėmė pinigus iš UAB „Zenitas 4“ sąskaitos ir atidavė I. J., kuris dalį pinigų davė O. M. ir M. B.. Tokiu būdu buvo pasisavintas svetimas UAB „Rumbelė“ turtas – 890 657,05 Lt (257 952,11 Eur) dydžio piniginės lėšos.Taigi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 yra konstatuota, kad atsakovai I. J., O. M. ir M. B. nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Bendrininkų grupė, kaip bendrininkavimo forma, yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatas civilinėje byloje nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bendrai žalos padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2010; kt.). Solidariosios atsakomybės taisyklės taikymas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Esant solidariajai atsakomybei, kreditorius gali reikalauti iš visų bendraskolių ir iš bet kurio jų atskirai įvykdyti tiek visą prievolę, tiek ir bet kurią jos dalį. Jeigu visi nuostoliai išieškomi iš vieno skolininko, šis turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti nuostolių atlyginimo iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičiavus jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.280 straipsnis). Bendru žalos padarymu laikomi atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai akcentuoja kiekvieno iš atsakovų I. J., M. B. ir O. M. vaidmenį ir jo įtaką žalos atsiradimui. Šioje byloje taikytina prezumpcija, kad nusikalstamos veikos bendrininkų prievolė atlyginti nukentėjusiajam žalą yra solidari.Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nagrinėjamu atveju esant įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytai aplinkybei (prejudiciniam faktui), jog nusikalstamas veikas atsakovai I. J., O. M. ir M. B. padarė veikdami bendrininkų grupe, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė solidariąją atsakovų I. J., O. M. ir M. B. atsakomybę dėl turtinės žalos ieškovei atlyginimo.

Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra atleista tik ieškovė, todėl apeliantas nepagrįstai nesumokėjo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nepagrįstai kelia apeliacinio skundo trūkumų ir poreikio juos pašalinti klausimą.CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad žyminio mokesčio lengvata pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, visų pirma, taikoma ne visiems asmenims, bet tik tokiems, kurie turi specifinį statusą, t. y. asmenims, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kuriuose vykdoma neteisminė bankroto procedūra. Antra, siekiant užtikrinti tokiose bylose, kai byla pradedama specifinį statusą turinčio asmens iniciatyva, dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumą ir galimybes apginti savo teises, atitinkamai dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-1075/2018).Įvertinusi išdėstytas teisinio reguliavimo nuostatas, taip pat atsižvelgusi į jų aiškinimą aktualioje teismų praktikoje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas neturi pareigos mokėti žyminio mokesčio už nagrinėjamoje byloje paduotą apeliacinį skundą, nes nuo tokio žyminio mokesčio mokėjimo jis yra atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl bylos procesinės baigties

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo I. J. apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialiosios teisės normas ir iš dalies patenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams plačiau jų neanalizuoja, o dėl esminių apeliacinio skundo argumentų nutartyje jau pasisakyta.Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, o apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Danutė GasiūnienėDanguolė MartinavičienėEgidija Tamošiūnienė