Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei R. A. dėl skolos, delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

11. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis dėl delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ ir atsakovė 2020 m. vasario 28 d. sudarė nuomos sutartį Nr. BK-021262, kuria atsakovei pradinė kreditorė išnuomojo kilnojamąjį daiktą – nešiojamąjį kompiuterį Lenovo-Essential V155-15API-PF21BSZW 12 mėnesių terminui, o atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti po 51,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsakovė savo įsipareigojimų pradinei kreditorei tinkamai nevykdė, visų įmokų neatliko bei negrąžino išnuomoto daikto, todėl pradinė kreditorė sutartį nutraukė. 2020 m. lapkričio 12 d. pradinė kreditorė ir ieškovė sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2020-11/01, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą. Ieškovė 2020 m. lapkričio 16 d. atsakovei sutartyje nurodytu elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, kad pasikeitė pradinė kreditorė ir atsakovė privalo įvykdyti prievolę ieškovei. Atsakovė sutartyje numatytų įsipareigojimų neįvykdė, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos iš atsakovės priteisimo.

15. Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi VKĮ nuostatomis, šio įstatymo netaikant išperkamosios nuomos sutartims, kuriose nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, kaip nagrinėjamu atveju.

16. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti VKĮ nuostatų taikymo.

17. Nustatyta, kad pradinė kreditorė ir atsakovė sutartimi susitarė, kad atsakovei tinkamai vykdžius sutartį visą galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai, atsakovei suteikiama teisė įsigyti turtą už 1 Eur. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šiuo šalys susitarė, kad turto nuosavybės teisė nuomininkui neperduodama. Tačiau atsižvelgiant į sutarties sąlygas galima daryti išvadą, kad sutarties šalys, sudarydamos sutartį, pagrįstai tikėjosi, jog po 12 mėnesių, pasibaigus sutarties laikotarpiui, atsakovė tinkamai atlikdama įmokas (12 mėnesius mokėdama po 51,99 Eur), perims turto nuosavybės teisę, nes po to išsipirks turtą tik už 1 Eur mokestį, o sumokėtos nuomos įmokos bus įskaitytos į turto kainą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovė dalį įmokų sumokėjo, o nutraukus sutartį daikto negrąžino. Taigi atsakovė iš esmės siekė įgyti nuosavybės teisę į daiktą (nešiojamąjį kompiuterį).

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nutarties 17 punkte nurodyta sutarties sąlyga, kurioje neįtvirtinama pareiga įsigyti turtą, laikytina nesąžininga ir įtraukta į sutartį, siekiant išvengti vartojimo kredito sutarčiai keliamų reikalavimų.

19. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad nuomos sutartimi, sudaryta tarp pradinės kreditorės ir atsakovės, prekę (nešiojamąjį kompiuterį) įsigijo asmeniškai fizinis asmuo iš juridinio asmens, t. y. verslo subjekto.

20. Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu – pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės susiklostė išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) teisiniai santykiai (CK 6.503 straipsnis), o atsakovę teisingai laikė vartotoju bei silpnesniąja šalimi.

21. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas savo iniciatyva turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Kasacinis teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 išsamiai ir aiškiai apibendrino kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo.

22. Įvertinus nutarties 21 punkte nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia specialiosios sąlygos dėl delspinigių sąžiningumo klausimą vartotojo atžvilgiu.

23. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos, t. y. kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Minėto straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

24. Kasacinis teismas yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje K. ir K.R. prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje B.M., I.O.M. prieš SC V. R. SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje J.-C. Van H. prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

25. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

26. Šios nutarties 23 punkte minėta, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalį bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Vertinant šią normą lingvistiškai, bet kuri neskaidri sutarties sąlyga, t. y. neatitinkanti aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, reiškia tokios sąlygos nesąžiningumą. Tokia nuostata atitinka Direktyvos 93/13/EEB normas.

27. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar sutarties sąlygos dėl delspinigių turinys ir formuluotė išdėstyti aiškiai ir suprantamai, turi būti nustatyta, ar esminė sutarties nuostata, šiuo atveju susijusi su delspinigiais, buvo išdėstyta suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar jos detaliai išaiškintos. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į visas su sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, patikrins, ar nagrinėjamoje byloje atsakovei (vartotojui) buvo perduota visa informacija, kuri gali turėti įtakos jos įsipareigojimų apimčiai ir leistų įvertinti, be kita ko, visą jo daikto kainą. Šiuo atveju iš sutarties sąlygos turinio nustatyta, jog joje aiškiai buvo numatyti 0,5 procento delspinigiai nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną. Taigi, nurodytas sąlygų turinys sudaro pagrindą teigti, jog atsakovė buvo informuota apie delspinigius, fiksuotą delspinigių dydį netinkamai vykdant įsipareigojimus aiškia ir suprantama kalba sutarties sudarymo momentu. Be to, atsakovė pasirašė kiekviename sutarties puslapyje, sutarties sąlyga dėl delspinigių buvo įrašyta pirmajame lape, prie visų kitų esminių sutarties sąlygų – termino (12 mėn.), kito mokėjimo termino (2020 m. kovo 28 d.), turto vertės sutarties sudarymo metu (445 Eur su PVM). Šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovė žinojo savo pareigą dėl delspinigių, kurie galėjo būti skaičiuojami netinkamai vykdant sutartį.

28. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas ir nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad sąlygos dėl delspinigių turinys ir formuluotė atitiko aiškumo ir suprantamumo reikalavimus, atsakovė su ja buvo supažindinta ir ją akceptavo. Dėl to vertinti nurodytą sąlygą kaip neskaidrią ir pripažinti, jog atsakovei kaip vartotojai nebuvo suteikta esminė su sutartimi susijusi informacija (apie delspinigius), nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius, kad sąlygos dėl delspinigių turinys neatitiko skaidrumo reikalavimo, nėra teisinio pagrindo teigti, jog sąlyga neatitiko sąžiningumo reikalavimo pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį.

29. Tačiau, svarstant delspinigių dydį šioje civilinėje byloje, pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

30. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis).

31. Nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K7-75-823/2020).

32. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, todėl ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos visada turi būti tik tam tikro dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012). Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad VKĮ nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014), o VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis 0,05 procentai už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.

33. Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) prašė priteisti delspinigius už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų. Pažymėtina, kad nors apeliantė vadovavosi VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodomu 180 dienų maksimalia trukme, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, tačiau be pagrindo nesilaikė VKĮ vartotoją ginančio orientacinio kriterijaus – minėtoje normoje įtvirtinto reikalavimo dėl maksimalaus jų dydžio – 0,05 procentų už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.

34. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nutarties 30–32 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 0,5 procentų netesybos yra aiškiai per didelės (neprotingai didelės) ir todėl yra pagrindas jas sumažinti iki 0,05 procentų už ieškovės prašomas 180 dienas, tokiu būdu apginant vartotojos kaip silpnesnės šalies interesus bei užtikrinant šalių interesų pusiausvyrą, nesuteikiant nė vienai iš šalių perdėto pranašumo.

35. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniame skunde keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių, nėra pagrindo perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas, priteistas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, apeliantės naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo išvados

37. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas ir nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė netesybas reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį), nenukrypo nuo VKĮ (11 straipsnio 8 dalies) nuostatų, kasacinio teismo praktikos, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių, kurio keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.