Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Ugnei Martinauskaitei, dalyvaujant ieškovės G. Č. atstovams A. B. (A. B.) ir advokatei G. M., atsakovo A. B. (A. B.) atstovui advokatui A. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės G. Č. ieškinį atsakovui A. B. (A. B.) dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal VĮ „Registrų centras“ duomenų išrašą, butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2005-01-20 iki 2005-09-12 nuosavybės teise priklausė atsakovui A. B., įgijimo pagrindas 2005-01-06 pirkimo – pardavimo sutartis, laikotarpiu nuo 2005-09-12 iki 2006-01-18 nuosavybės teise priklausė A. B., įregistravimo pagrindas 2005-09-01 pirkimo – pardavimo sutartis, nuo 2006-01-18 nuosavybės teise priklausė ieškovei G. Č., įregistravimo pagrindas 2006-01-10 pirkimo – pardavimo sutartis (b. l. 27-28). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-03-27 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-380/2009, A. B. pripažintas kaltu, padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, ir nubaustas šešerių metų laisvės atėmimo bausme, už tai, kad notarei pateikęs suklastotą įgaliojimą, neva ieškovo jam suteiktą, perleido atsakovui A. Č. (savo motinos G. Č. sutuoktiniui) 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir atsakovei A. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurie priklausė A. B. nuosavybės teise, ir tokiu būdu už parduotą turtą apgaule savo naudai įgijo didelės vertės - 88 000 Lt, svetimą turtą (b. l. 90-96). Klaipėdos apygardos teismas 2009-06-04 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-265-50/2009 A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-03-27 nuosprendžio (b. l. 97-98). Klaipėdos apygardos teismas 2011-04-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-345-479/2011 patenkino ieškovo A. B. ieškinį dėl sandorių panaikinimo ir pripažino negaliojančiu 2005-02-25 ieškovo A. B. išduotą atsakovui A. B. įgaliojimą parduoti ieškovui priklausančius butus, esančius (duomenys neskelbtini), pripažino negaliojančia 2005-06-21 pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2411, sudarytą tarp ieškovo A. B. ir atsakovo A. Č., kuria ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo parduota atsakovui A. Č., pripažino negaliojančia 2005-09-01 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1AK-16691, sudarytą tarp ieškovo A. B. ir atsakovės A. B., dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovei A. B., pripažino negaliojančia 2006-01-10 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1AK-573, sudarytą tarp atsakovių A. B. ir G. Č., dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovei G. Č., pripažino ieškovui A. B. nuosavybės teisę į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir į butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei iš dalies patenkino ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė iš atsakovo A. B. ieškovui A. B. 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 17-20), Lietuvos apeliacinis teismas 2012-06-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-653/2012 Klaipėdos apygardos teismo 2011-04-26 sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 21-26). Nuo 2012-08-14 buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė priklauso atsakovui A. B., įregistravimo pagrindas Apygardos teismo 2011-04-26 sprendimas Nr. 2-345-479/2011 (b. l. 29-30).

Ieškovė ieškiniu prašo iš atsakovo priteisti 3329,68 Lt namo stogo remonto darbų išlaidas, nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-03-15 sprendimu iš ieškovės buvo priteista 3329,68 Lt už stogo remonto darbus ir 1036,25 Lt už bendrosios nuosavybės objektų administravimą, nuolatinę priežiūrą, avarijų likvidavimą ir kt. paslaugas UAB „Paslaugos būstui“ naudai, ieškovė šias sumas sumokėjo, mano, kad priteistos ir ieškovės sumokėtos išlaidos už stogo remontą yra vienkartinės, ilgalaikio pobūdžio išlaidos, tiesiogiai susijusios su turto būklės pagerinimu ir jo vertės padidinimu, todėl šios išlaidos turėtų būti ieškovei atlygintos buto savininko, t. y. atsakovo. Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodo, kad ieškovė buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, teismo sprendimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais įsiteisėjo tik 2012-06-29, todėl ieškovė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82 straipsnio 3 dalies nuostatas turėjo pareigą mokėti už stogo remontą, ieškovė nepagrįstai teigia, kad padidėjo turto vertė, nes namas nebuvo renovuotas ir pan., buvo atliktas eilinis stogo remontas, nes per stogą bėgo vanduo ir remontas buvo būtinas. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių atstovų paaiškinimus, pripažintina, kad ginčo materialiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo kvalifikuotini kaip atsiskaitymai grąžinus savininkui turtą iš neteisėto svetimo valdymo, todėl ginčo sprendimui taikytinos savininko teisų gynimą reglamentuojančios daiktinės teisės normos, inter alia, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.97 straipsnis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Savininko nuosavybės teisė gali būti ribojama tik įstatymu, laikantis būtinumo ir proporcingumo reikalavimų (CK 4.93 straipsnis). Teisė valdyti daiktą, jį naudoti ir juo disponuoti priklauso išimtinai jo savininkui; daikto perleidimas, perdavimas faktiškai valdyti ar naudotis be jo savininko valios yra neteisėtas. Atsiskaitymai tarp savininko ir neteisėto daikto valdytojo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.97 straipsnio nustatytomis sąlygomis. Atsiskaitymų tarp neteisėto valdytojo ir išreikalavusio daiktą savininko apimtį lemia neteisėto valdytojo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Tai, sąžiningas ar nesąžiningas valdymas, vertinama pagal bendruosius objektyvųjį ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijus: asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas, yra laikomas nesąžiningu valdytoju; atitinkamai asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas, yra laikomas sąžiningu valdytoju (CK 4.97 straipsnio 1 dalis). Atsakovo atstovas advokatas A. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė jau nuo 2007 metų žinojo, kad butas jos yra valdomas neteisėtai, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui skundė laikinąjį nuosavybės apribojimą, taigi ji nuo tada turėtų būti laikoma nesąžininga neteisėta turto valdytoja, be to, ieškovė turėjo žinoti, kad jos sūnus A. B. nekilnojamąjį turtą perleido pasinaudojęs suklastotu įgaliojimu, tarp visų ginče dalyvaujančių asmenų yra giminystės ryšiai. Ieškovės įgaliotasis atstovas A. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovė butą įsigijo sąžiningai, ji paėmė paskolą iš banko, tam, kad galėtų įsigyti butą. Bylos duomenimis nustatyta, kad nei teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-77-380/2009, kurioje A. B. 2009-03-27 nuosprendžiu pripažintas kaltu, padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, ir nubaustas šešerių metų laisvės atėmimo bausme, už tai, kad notarei pateikęs suklastotą įgaliojimą, neva A. B. jam suteiktą, perleido A. Č. (savo motinos G. Č. sutuoktiniui) 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir A. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurie priklausė A. B. nuosavybės teise, ir tokiu būdu už parduotą turtą apgaule savo naudai įgijo didelės vertės – 88000 Lt, svetimą turtą, nei teismas, nagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-345-479/2011 pagal A. B. ieškinį atsakovams A. B., G. Č., A. Č., A. B., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei neturtinės žalos atlyginimo, nenustatė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti traktuojamos kaip ieškovės nesąžiningas elgesys, t. y. jog ieškovė galimai žinojo, kad įgaliojimas yra suklastotas, apie tai, kad buto pirkimo – pardavimo sandoriai sudaryti neteisėtai ir pan. Tai, kad ieškovė skundė tam tikrus procesinius sprendimus ikiteisminio tyrimo metu, nereiškia, jog ieškovė žinojo, kad buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), valdymas yra neteisėtas, priešingai, ji, laikydama save teisėta buto savininke, skundė galimai neteisėtą nuosavybės teisės apribojimą. Be to, praėjo nemažai laiko, kol buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kol buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, vėliau civilinė byla dėl sandorių nuginčijimo, kurių metu buvo aiškinamos aplinkybės, kuriomis įvyko nekilnojamojo turto pirkimo – padavimo sandoriai, ir tik priėmus galutinius procesinius sprendimus buvo nustatyta, kad turtas valdomas neteisėtai. Kitų duomenų, patvirtinančių ieškovės nesąžiningumą, byloje nėra. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė sąžiningai neteisėtai valdė nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Jeigu neteisėtas valdytojas nesąžiningas, savininkas, turi teisę reikalauti: grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias šis asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos (CK 4.97 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu valdytojas sąžiningas, savininkas turi teisę išreikalauti visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą; neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos; neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto, jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas (CK 4.79 straipsnio 1, 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N., bylos Nr. 3K-3-328/2006). Skirtingai nuo atsiskaitymų nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atveju, net ir sąžiningas neteisėtas valdytojas gali reikalauti ne svetimo daikto pagerinimo išlaidų vertės, o tik tos jų sumos, kuria padidėjo daikto vertė. Tai reiškia, kad esminę reikšmę turi ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo į svetimą daiktą, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. ir L. Ž. v. A. M., A. R., bylos Nr. 3K-3-569/2009). Taigi nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas, ar buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vertė ieškovės valdymo laikotarpiu dėl jos investuotų lėšų padidėjo ar ne. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad išlaidos stogo remontui yra ilgalaikio pobūdžio, turtas pagerintas ir šis turtas buvo grąžintas atsakovui bei jam liko, tuo tarpu ieškovė ne tik neteko turto, kurį manė, jog yra teisėtai įsigijusi, bet ir patyrė papildomų išlaidų šio turto pagerinimui, kurios turėtų būti kompensuotos iš atsakovo. Atsakovas nurodo, kad namas nebuvo renovuotas, buvo atliktas eilinis stogo remontas, nes per stogą bėgo vanduo ir remontas buvo būtinas, gyvenamojo namo stogas buvo avarinės būklės, problema dėl vandens tekėjimo per stogą atsirado dar 2008 metais, mano, kad išlaidos už stogo remontą turi būti priskiriamos prie bendrosios nuosavybės objektų priežiūros būtinųjų išlaidų. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-03-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-694-793/2012 tenkino UAB „Paslaugos būstui“ ieškinį ir iš ieškovės G. Č. priteisė 4365,93 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4365,93 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 131,00 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Paslaugos būstui“ naudai (b. l. 9-13), Klaipėdos apygardos teismas 2012-10-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1362-538/2012 Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-03-15 sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 14-16). Ieškovė priteistą sumą UAB „Paslaugos būstui“ sumokėjo, antstolė 2013-05-14 patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo vykdomąją bylą Nr. 0075/13/00033 užbaigė visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą (b. l. 32). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2006-01-18 iki 2012-08-14 buvo viešajame registre registruota kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, taigi ieškovė šiuo laikotarpiu sąžiningai valdė minėtą turtą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalį, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Iš prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-694-793/2012 esančių duomenų matyti, kad UAB „Paslaugos būstui“, būdamas gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), administratorius, 2008-04-17 surašė gyvenamojo namo apžiūros aktą, kuriame konstatavo, jog namo stogo čerpės yra sudūlėjusios, susidėvėjusios, pakeltos, išsikraipiusios, vietomis matosi skylės, lietaus metu užpilami butai, todėl būtina kviesti bendrasavininkių susirinkimą dėl stogo remonto, analogiškas gyvenamojo namo apžiūros aktas surašytas 2008-10-27 (prij. c. b. Nr. 2-694-793/2012, b. l. 24-29, 33-34, 35). Tai reiškia, kad atliktas stogo remontas buvo būtinas, siekiant išsaugoti bendrojo naudojimo objektus, pats gyvenamasis namas nebuvo renovuotas, rekonstruotas, nebuvo atliktas kapitalinis gyvenamojo namo ar buto remontas, dėl ko būtų padidėjusi buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė. Ieškovė, tam tikrą laikotarpį būdama buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkė tuo pačiu buvo ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrųjų objektų savininke ir turėjo pareigą bendrojo naudojimo objektus prižiūrėti, mokėti lėšas šių objektų išlaikymui ir pan. Duomenų apie tai, kad pats butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), būtų pagerintas ieškovės lėšomis ir dėl to būtų padidėjusi šio buto vertė, nėra.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė sąžiningai neteisėtai valdė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė neįrodė, jog jos valdymo laikotarpiu dėl jos tam tikrų investuotų lėšų, t. y. apmokėjimo už gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), stogo remontą, buto vertė padidėjo (CPK 178 straipsnis).

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, pripažintina, kad ieškovės ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį atmetus, atsakovui iš ieškovės priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 1000,00 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti (b. l. 69) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Pagal 2011-11-17 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10,00 Lt. Nustatyta, kad byloje patirta 9,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės G. Č. 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidas atsakovui A. B. (A. B.).

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.