Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. L.-D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovams G. K., L. K., I. L.-D., E. K., J. J., A. V., A. Ž., Klaipėdos miesto savivaldybei, tretieji asmenys R. D., Ž. V. dėl turto atidalijimo išmokant kompensacijas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atidalyti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią 210/20692 dalį patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ir priteisti šią dalį atsakovams proporcingai turimai bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto daliai, priteisti iš atsakovų už jiems atitenkančias ieškovės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), dalis, priteisiant ieškovei pinigines kompensacijas ir priteisti iš atsakovų visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Visi atsakovai name, esančiame (duomenys neskelbtini), turi jiems priklausančius butus, o patalpa – pastogė – yra virš butų, taigi patalpa faktiškai naudojasi kiti bendraturčiai, todėl ginčo patalpa pritaikyta būtent jų poreikiams. Ieškovė pažymėjo, jog gyvena kitame name, kitoje vietoje, todėl mano, jog vienintelis galimas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas yra jai priklausančios patalpos dalies priteisimas atsakovams. Atsižvelgiant į tai, kad bendraturčių bendrame turte turimos patalpos dalys bendrojoje nuosavybėje nėra lygios, į bendraturčiams priklausančias ginčo patalpos dalis, taip pat į adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijų, vadovaujantis protingumo, teisingumo principais, ieškovė prašė atidalytą ieškovei nuosavybės teise priklausantį turtą priteisti atsakovams proporcingai jų turimai bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto daliai, priteisiant ieškovei už jai nuosavybės teise priklausančią patalpos dalį 676 Eur dydžio kompensaciją, kurios suma apskaičiuota remiantis VĮ Registrų centro duomenimis.

2.2. 2002 metais bendra namo gyventojų iniciatyva palėpė-neįrengta pastogė buvo padalyta namo turto turėtojams. 2002 m. kovo 22 d. palėpė buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre atskirtu unikaliu daikto numeriu: (duomenys neskelbtini) ir gavo adresą (duomenys neskelbtini). Teigia, jog nuo šio momento ieškovės komercinės patalpos ir palėpė tapo atskirais turto objektais su skirtingais unikaliais daikto numeriais. Pažymėjo, kad 2019 m. birželio 7 d. registruojant komercinių patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjas atsisakė įsigyti 2,1 kv. m dalį ieškovei priklausančios palėpės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį tenkino – atidalijo ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią 210/20692 dalį patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ir priteisė šią dalį atsakovams proporcingai turimai bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto daliai. Priteisė iš atsakovų už jiems atitenkančias ieškovės 210/20692 patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), dalis, priteisiant ieškovei pinigines kompensacijas – iš G. K., L. K. – 48,39 Eur, I. L.-D. – 189,23 Eur, E. K. – 156,73 Eur, J. J. – 137,80 Eur, A. V. – 57,49 Eur, A. Ž. – 34,75 Eur, Klaipėdos miesto savivaldybės – 51,61 Eur. Priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų ieškovei 1 333,43 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų valstybei 153,82 Eur pašto išlaidų.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1. Nurodė, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, jog toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas. Pažymėjo, kad ieškovė pasirinko savo teisių gynimo būdą, reikalaudama priteisti atsakovams jos nuosavybės dalį, o jai išmokėti kompensaciją. Jos manymu, virš butų esančios negyvenamosios patalpos naudojimas neatitinka naudojimosi bendru daiktu racionalumo, efektyvumo ir patogumo kriterijų. Laikė, kad parduoti ginčo patalpos ieškovė neturi jokios galimybės dėl itin mažo patalpos ploto, todėl ieškovei pardavus patalpas name, jas įgijęs pirkėjas palėpę įsigyti atsisakė.

4.2. Teigia, kad atsakovė I. L.-D., nesutikdama su ieškovės reikalavimais, nurodė, jog atsakovės užsakymu 2011 m. yra parengtas buto rekonstravimo, įrengiant patalpas (duomenys neskelbtini), projektas, kuriam Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2011 m. spalio 12 d. išdavė statybos leidimą Nr. LNS-31-111012-00202. Pažymėjo, kad projektu yra numatyta suformuoti atsidalijant palėpę ir ją prijungiant prie buto Nr. 16, vieną nekilnojamojo turto objektą su vieninteliu šiuo metu esančiu atskiru įėjimu į butą Nr. 16 iš bendros laiptinės trečiame namo aukšte. Atsakovės nuomone, priteisus jai dalį ieškovės palėpės, ji negalėtų naudotis šia dalimi, kadangi projektas yra parengtas, pagal kurį išėjimas į kitą palėpės dalį nėra numatytas, todėl laikė, kad atsakovė negalės naudotis jai priteista palėpės dalimi. Teismo vertinimu, svarbu yra tai, jog iš byloje pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, kuri konkrečiai palėpės dalis priklauso ieškovei, todėl minėtus atsakovių argumentus laikė nepagrįstais. Akcentavo, kad vien tai, jog ieškovė 2003 metais, 2011 metais pasirašė sutikimą dėl palėpės rekonstrukcijos, nereiškia, kad ieškovė negalėjo ateityje parduoti name nuosavybės teise turimų patalpų, o pirkėjas įsigydamas patalpas iš ieškovės negalėjo atsisakyti pirkti negyvenamąsias patalpas, t. y. palėpę. Darė išvadą, kad atsakovės I. L.-D. atstovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimais, tik deklaratyviai nurodė, jog atsakovė negalės naudotis ieškovės jai siūloma palėpės dalimi, tačiau nepateikė jokio kito pasiūlymo, kaip būtų galima atidalyti patalpas.

4.3. Nurodė, kad kiti atsakovai taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atidalijimas natūra šiuo konkrečiu atveju apskritai įmanomas, kad įmanoma suformuoti ieškovei atskirą patekimą į jai priklausančias palėpės patalpas, kad toks namo projekto pakeitimas būtų patvirtintas atitinkamų, statybas kontroliuojančių institucijų, nepateikė teismui konkretaus atidalijimo projekto. Pažymėjo, kad atsakovai neginčijo aplinkybės, jog praktiškai neįmanomas yra atsakovei priklausančios 2,1 kv. m patalpos atidalijimas natūra.

4.4. Nurodė, kad ieškovė neturi realių fizinių galimybių naudotis jai priklausančia ginčo turto dalimi, nes atsakovei priklausanti 2,1 kv. m palėpės dalis nėra suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, nėra nustatyta daikto, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, naudojimosi tvarka, apskritai nėra aišku, kurioje vietoje palėpėje yra ieškovei priklausanti palėpės dalis. Pažymėjo, kad, nagrinėjant tokio pobūdžio bylą, galioja rungimosi ir dispozityvumo principai, todėl teismas negali savo iniciatyva ieškoti galimų turto atidalijimo variantų, jei viena iš šalių nepakankamai naudojasi įrodinėjimo teise bei pareiga ir neteikia galimų pasiūlymų, neįrodinėja realių galimybių turtą padalyti natūra, nerengia tokio padalijimo projektų, neteikia įrodymų dėl kitos šalies pasiūlymų netinkamumo ir pan. Darė išvadą, kad byloje nesant jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų manyti, jog yra reali galimybė atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės dalis natūra be neproporcingos žalos daiktui, teismas nusprendė, kad ieškovei priklausančios palėpės dalies atidalijimas natūra byloje negalimas.

4.5. Nurodė, kad paprastai nuosavybės teisių pažeidimą lemia situacija, kai atsidalijimo reikalaujantis civilinę bylą inicijavęs bendraturtis pageidauja turtą pasilikti sau išmokėdamas kitam bendraturčiui jo dalies vertei lygią kompensaciją. Pažymėjo, kad šiuo atveju situacija priešinga, nes ieškovė pageidauja turtą perleisti atsakovams. Teigia, kad ieškovė aiškiai nurodė, jog ginčo turtas jai nereikalingas, ieškovė neturi nuosavybės teisių į name esančius butus, jos turėtą butą įsigijęs pirkėjas atsisakė pirkti palėpę, todėl laikė, kad ieškovė neturi jokio intereso ir galimybių naudotis palėpe. Atkreipė dėmesį, jog tuo tarpu atsakovai turi nuosavybės teises į butus name gyventi bei parengtus projektus ir statybos leidimus palėpės rekonstrukcijai, turi galimybę ją įsirengti. Darė išvadą, kad ieškovės pasiūlytas atidalijimo būdas nepažeistų atsakovų teisių į nuosavybę.

4.6. Nurodė, kad, vadovaujantis dispozityvumo ir rungimosi principais, aplinkybės dėl atidalytino turto vertės nesuteikia pagrindo teismui abejoti ieškovės nurodomos kompensacijos sumos 676 Eur pagrįstumu, kadangi kompensacijos suma apskaičiuota vadovaujantis 2018 m. rugsėjo 28 d. VĮ Registrų centro duomenimis, kurie yra pakankamas bei tinkamas įrodymas, nustatant kompensacijos dydį. Teigia, kad minėtas išrašas patvirtina, jog visos negyvenamosios patalpos – palėpės –vidutinė rinkos vertė yra 6 6613 Eur, todėl ieškovei priklausančios kompensacijos dydis yra 676 Eur, kuris yra adekvatus ir protingas ir atitinkantis esamą situaciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atsakovė I. L.-D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atidalyti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias 210/20692 dalis patalpos, priteisiant atsakovei I. L.-D. 59/20692 šios patalpos, o už atidalytą natūra 59/20692 dalį iš atsakovės ieškovei priteista piniginė kompensacija 189,23 Eur.

6.1. Nurodė, kad pastogės kadastro duomenys buvo nustatyti 2002 m. kovo 22 d. ir šis daiktas, kaip atskiras (savarankiškas) nekilnojamojo turto objektas, buvo įregistruotas NTR 2002 m. gegužės 31 d. susitarimo tarp tuometinių pastato butų ir kitų patalpų savininkų pagrindu, t. y. pastato (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkams realizuojant savo teisę į bendrą dalinę nuosavybę į pastato bendro naudojimo patalpas – neįrengtą pastogę. Teigia, kad iš šio susitarimo matyti, jog ieškovė įgijo nuosavybės teisę į 2,1 kv. m ploto palėpės dalį, tai ir sudaro NTR įregistruotas 210/20692 pastogės dalis. Mano, kad šie duomenys patvirtina, jog pati ieškovė išreiškė savo valią įgyti nuosavybės teisę į dalį pastogės, tai, apeliantės nuomone, reiškia, kad ji jau tuo metu turėjo įvertinti ir galimybę naudotis įsigyto turto dalimi. Pažymėjo, jog remiantis šalių paaiškinimais nustatyta, kad patekimas į pastogę visada buvo ir yra galimas tik per bendroje laiptinėje trečiame aukšte esančią angą (liuką), palipant į ją kopėčiomis. Teigia, kad tik toks patekimas (galimybė naudotis) egzistuoja ir dabar, todėl mano, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškovė turėjo parduotuvės patalpas, kurios buvo pirmame aukšte, ar ne, naudojimasis ar galimybė ja naudotis ieškovei niekada nesikeitė.

6.2. Teigia, kad ieškovės siūlomas atidalijimo variantas priskirtinas prie santykinio atidalijimo, t. y. atskyrus jos dalį, už kurią išmokama piniginė kompensacija, sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, nes kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti. Mano, kad teismas, pritardamas ieškovės pozicijai bei visiškai patenkindamas ieškinį, tinkamai neįvertino esamos situacijos specifikos ir priėmė sprendimą, kuris savo esme pablogina apeliantės padėtį, buvusią iki atidalijimo.

6.3. Nurodė, kad UAB „Studija PS“ projektu yra numatyta atidalyti apeliantei priklausančias neįrengtos palėpės dalis ir šias atidalytas patalpas sujungti su butu Nr. 16 į vieną nekilnojamojo turto vienetą. Teigia, kad patekimas į atidalijamas palėpės patalpas numatytas tik iš atsakovės buto Nr. 16 patalpų, o pastogės pertvaroje (sienoje), kuri atskiria prie buto prijungiamą atsakovės pastogės dalį, nėra numatytas patekimas į likusią pastogės dalį, kurioje ieškovė ieškiniu būtent ir prašė teismo priteisti apeliantei 59/20692 dalis ir už šią pastogės dalį sumokėti piniginę kompensaciją 189,23 Eur. Atkreipė dėmesį, kad projektu numatyta suformuoti, atidalijant palėpę ir ją prijungiant prie buto Nr. 16, vieną nekilnojamojo turto objektą. Tokiai palėpės padalijimo schemai bei projekto sprendiniams 2010 m. lapkričio 24 d. protokolu pritarė dauguma patalpų savininkų, iš jų ir ieškovė, pasirašydama pastogės pasidalijimo schemoje. Akcentavo, kad iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog atsakovė darbus yra pradėjusi, siena, atskirianti pagal projektą jai atitenkančią dalį nuo likusios pastogės dalies, yra įrengta, už darbus sumokėta virš 12 000 Eur (41500 Lt). Teigia, jog pirmosios instancijos teismo atsakovei priteistos pastogės 59/20692 dalys (arba 0,59 kv. m) lieka už projekto „ribų“, todėl šia dalimi ji galėtų naudotis dviem būdais: 1) arba pakeičiant projektą ir gaunant kitą statybos leidimą; 2) arba patenkant į pastogę per angą (liuką) kopėčiomis bendro naudojimo laiptinėje. Darė išvadą, kad visi šie darbai būtų susiję su neproporcingai didelėmis išlaidomis lyginant su gaunama nauda padidinant bendrą buto plotą 0,59 kv. m, arba atsakovei faktiškai net nebūtų jokios praktinės galimybės naudotis atskirai nuo jos jau atidalyto buto likusia pastogės 0,59 kv. m dalimi, nes dėl jo dydžio funkciškai jo naudoti realiai nebūtų įmanoma.

6.4. Teigia, kad teismas kaip vieną iš argumentų nurodė, jog atsakovai neteikė į bylą pasiūlymų, kaip kitaip būtų galima atidalyti pastogės patalpas, taip pat neginčijo aplinkybės, jog praktiškai neįmanomas yra atsakovei priklausančios 2,1 kv. m atidalijimas natūra. Nesutinka su tokiais argumentais, kadangi šie teismo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovės siūlomas variantas yra priimtinas ir atitinka visų bendraturčių interesus. Taip pat pažymi, kad apeliantė savo pastogės dalies atidalijimo procesą, pritarus ir ieškovei, teisės aktų nustatyta tvarka yra pradėjusi – parengusi projektą ir pagal jį atlikusi darbus, todėl darė išvadą, kad ji neturėjo ir šiuo metu neturi jokio teisinio suinteresuotumo keisti savo sprendimo, t. y. siūlyti kitokius atidalijimo variantus.

6.5. Akcentavo, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose teigė, jog atidalyti savo turimos dalies natūra nėra galimybės, todėl ji, o ne atsakovai, kaip nurodyta teismo sprendime, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius šią aplinkybę. Atkreipė dėmesį, kad dalinės nuosavybės įgyvendinimas galimas ne tik atidalijant, bet ir nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, tačiau ieškovė, teigdama, jog neturi galimybės naudotis savo pastogės dalimi, taip pat šį teiginį turėjo pagrįsti, jog nėra įmanoma nustatyti naudojimosi tvarkos.

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad atsakovė I. L.-D. pateikė 2023 m. gegužės 29 d. apeliacinį skundą, kurį Klaipėdos miesto savivaldybės administracija palaiko ir nekartoja pastarajame išdėstytų motyvų.

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimo dalies panaikinimo atmesti visiškai bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9.1. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje byloje buvo priimtas 8 atsakovams, kaip bendraturčiams, kuriems kartu su ieškove bendrosios nuosavybės teise priklauso 206,92 kv. m ploto neįrengta pastogės patalpa, esanti (duomenys neskelbtini). Teigia, kad apeliacinį skundą pateikė tik atsakovė I. L.-D., kuri vienintelė iš visų bendraturčių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, o likę pastogės patalpos bendraturčiai apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo. Mano, jog tai reiškia, kad 7 pastogės patalpos bendraturčiai sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laiko jį teisėtu ir pagrįstu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šiems 7 pastogės patalpos bendraturčiams įsigaliojo ir turi res judicata galią. Teigia, kad teismo sprendimo res judicata galios nurodytiems bendraturčiams nekeičia ir aplinkybė, kad Klaipėdos miesto savivaldybė į bylą pateiktame atsiliepime nurodė, jog sutinka su apeliantės apeliaciniu skundu. Ieškovės nuomone, nurodyta aplinkybė šioje byloje, nagrinėjant apeliantės apeliacinį skundą, turi esminės teisinės reikšmės, nes patvirtina pastogės patalpos bendraturčių daugumos (7 iš 8, neskaitant ieškovės) bendrą valią, poziciją dėl ieškovės pageidavimo atsidalyti iš bendro turto ir piniginės kompensacijos sumokėjimo.

9.2. Teigia, kad pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme. Todėl mano, kad skundo 19 punkto motyvai, kaip, kokiu būdu ieškovei būtų galima atsidalyti iš bendros nuosavybės, kad ieškovės dalį galėtų įsigyti bendraturtė A. Ž., kurios butas yra namo 3-iame aukšte virš likusios laisvos pastogės dalies, ar atsakovė A. V. ir trečiasis asmuo Ž. V., kurie teismo posėdžio metu sutiko su ieškiniu, vertintini tik kaip subjektyvūs pasvarstymai, kurie nesudaro pagrindo naikinti ar keisti sprendimą, nes tokie apeliantės pasiūlymai nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pažymėjo, kad apeliantė taip pat neteikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad A. Ž. butas yra namo 3-iame aukšte, kad šis butas galėtų būti funkciniais ryšiais labiausiai susijęs su laisva pastogės dalimi, kt.

9.3. Akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo 17 punkte teisingai konstatavo, kad apeliantė nenurodė jokio kito pasiūlymo, kaip būtų galima atidalyti ieškovei priklausančią pastogės patalpą natūra. Kiti atsakovai taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atidalijimas natūra šiuo konkrečiu atveju apskritai įmanomas, kad įmanoma suformuoti ieškovei atskirą patekimą į jai priklausančias pastogės patalpas, kad toks namo projekto pakeitimas būtų patvirtintas atitinkamų statybas kontroliuojančių institucijų, nepateikė teismui konkretaus atidalijimo projekto. Be to, atsakovai neginčijo aplinkybės, jog praktiškai neįmanomas yra atsakovei priklausančios 2,1 kv. m dalies atidalijimas natūra. Teigia, kad teismas negali savo iniciatyva ieškoti galimų turto atidalijimo variantų, jei viena iš šalių nepakankamai naudojasi įrodinėjimo teise bei pareiga ir neteikia galimų pasiūlymų, neįrodinėja realių galimybių turtą padalyti natūra, nerengia tokio padalijimo projektų, neteikia įrodymų dėl kitos šalies pasiūlymų netinkamumo ir pan. Darė išvadą, kad apeliantei neįrodžius galimybės atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės dalį ieškovei kaip bendraturtei natūra, nepateikus alternatyvių pasiūlymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tinkamu ieškovės siūlomą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą.

9.4. Nurodė, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises. Teigia, jog šiai teisei įgyvendinti kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas, taip pat iš bendraturčio negali būti reikalaujama įrodinėti atidalijimo motyvų buvimo, bendraturčių ginčo ar kitų priežasčių. Kitaip tariant, vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, kaip teisingai atidalyti bendrą turtą. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį ginčas sprendžiamas teisme.

9.5. Dėl apeliacinio skundo 21 punkte nurodomų argumentų, kad dalinės nuosavybės įgyvendinimas galimas ne tik atidalijant, bet ir nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, pažymėjo, jog tai yra naujas argumentas, kurio apeliantė nebuvo nurodžiusi pirmosios instancijos teisme, dėl to jis nebuvo tirtas, vertintas ir dėl jo nebuvo pasisakyta 2023 m. gegužės 30 d. sprendime. Teigia, kad pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme, todėl toks apeliacinio skundo motyvas nenagrinėtinas ir negali sudaryti pagrindo naikinti ar keisti teismo sprendimą.

9.6. Nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog nė vienas iš atsakovų nei teismui, nei pačiai ieškovei neteikė jokių pasiūlymų dėl naudojimosi pastogės patalpa tvarkos. Akcentavo, kad vertinant ieškovės galimybes naudotis jai priklausančia pastogės dalimi, byloje buvo nustatyta, jog ji nuo 2019 m. birželio 17 d. nebeturi patalpų name (duomenys neskelbtini), gyvena kitame Klaipėdos miesto rajone, nepritarė ir nepasirašė pastogės pasidalijimo schemoje, nes joje nebuvo numatyta ir pažymėta ieškovės bei kitų bendraturčių turimos pastogės dalies konkreti vieta pastogėje ir patekimas į ją, taip pat tarp bendraturčių nebuvo proporcingai suformuotas bendro naudojimo plotas, skirtas patekti iš laiptinės per liuką į pastogę ir ant stogo, ieškovei nuosavybės teise priklauso tik 2,1 kv. m dalis iš bendros 206,92 kv. m neįrengtos pastogės, neturi nei intereso, nei galimybių naudotis ir faktiškai nesinaudoja virš butų esančia pastoge, šia patalpa faktiškai naudojasi kiti bendraturčiai, todėl laikė, kad ginčo pastogės patalpa pritaikyta būtent jų poreikiams. Darė išvadą, kad tolimesnis naudojimasis šiuo bendru daiktu akivaizdžiai neatitiktų racionalumo, efektyvumo ir patogumo kriterijaus ir keltų nereikalingus ginčus tarp šalių.

9.7. Nurodė, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo nenustatyta jokių objektyvių galimybių, kurios leistų manyti esant realią galimybę natūra atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės dalį, priklausančią ieškovei. Apeliantės nesutikimas su ieškiniu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo iš esmės grindžiamas apeliantės nenoru, jog įvyktų atidalijimas, net nesvarstant galimų atidalijimo variantų, neteikiant teismui jokių konkrečių pasiūlymų, kaip ieškovei reikėtų atsidalyti, ir pan. Darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas byloje susiklosčiusias esmines faktines aplinkybes ir teismo sprendimo 18–19 punktuose konstatavo, kad, kaip minėta, ieškovė neturi realių fizinių galimybių naudotis jai priklausančia ginčo turto dalimi, nes jai priklausanti 2,1 kv. m pastogės dalis nėra suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, nėra nustatyta daikto, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, naudojimosi tvarka, apskritai nėra aišku, kurioje vietoje pastogėje yra ieškovei priklausanti pastogės dalis.

9.8. Teigia, kad sienos pastatymas pastogės patalpose dar nereiškia, kad rekonstrukcijos projektas jau yra baigtas įgyvendinti. Šio fakto byloje neįrodinėja ir pati apeliantė. Pažymi, kad yra galimas rekonstrukcijos projekto keitimas, išleidžiant projekto laidą, kaip jo pakeitimą, ir dėl to nėra reikalinga išimti naują statybos leidimą. Teisinę reikšmę turi ir tai, kad apeliantė sieną pastatė bendro naudojimo patalpų sąskaita, kuri galbūt užima tuos pačius 0,59 kvadratinius metrus. Taip pat akcentavo, kad nebuvo proporcingai tarp bendraturčių suformuotas bendro naudojimo plotas, skirtas patekti iš laiptinės per liuką į palėpę ir ant stogo. Todėl mano, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog apeliantei iš ieškovės priteista itin maža pastogės patalpų dalis – tik 59/20692 arba 0,59 kv. m – iš esmės pažeis apeliantės kaip bendraturtės interesus, dėl to byloje nėra galimas pasirinktas atidalijimo būdas.

9.9. Nurodė, kad apeliacinio skundo 10 punkte išdėstyti motyvai, jog rekonstrukcijos projektu numatyta suformuoti, atidalijant palėpę ir ją prijungiant prie buto Nr. 16, vieną nekilnojamojo turto objektą, ir tokiai palėpės padalijimo schemai bei projekto sprendiniams 2010 m. lapkričio 24 d. protokolu pritarė dauguma patalpų savininkų, iš jų ir ieškovė, pasirašydama pastogės pasidalijimo schemoje, yra nepagrįsti, nes, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei ieškovė, nei kita atsakovė A. V., kuri tuo metu jau nuolat gyveno Kanadoje, nepasirašė pastogės pasidalijimo schemoje. Pažymėjo, jog pati apeliantė teismui paaiškino, kad ji nerinko gyventojų parašų pastogės pasidalijimo schemoje, tai atliko rekonstrukcijos projekto rengėjai. Taigi apeliantė taip pat neteigė ir neįrodinėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kad tai tikrai yra ieškovės ir kitos atsakovės A. V. parašai, todėl mano, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apeliantė neturi pagrindo remtis šia skunde nurodyta tikrovės neatitinkančia faktine aplinkybe.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės reikalavimas atidalyti jos dalį iš bendrosios nuosavybės ją priteisiant atsakovams, o ieškovei priteisiant kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

13. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad 1999 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė įsigijo negyvenamąją patalpą (parduotuvės patalpas) ir negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės dalį – 210/20692 patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Byloje pateiktas palėpės pasidalijimo tarp bendraturčių planas. Iš pateikto rašytinio 2002 m. gegužės 21 d. bendraturčių susitarimo matyti, jog ieškovė yra pasirašiusi susitarimą įregistruoti 206,92 kv. m palėpės patalpą. Iš į bylą pateikto negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės – Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenų nustatyta, kad apeliantei 2011 spalio 12 d. išduotas statybos leidimas Nr. 201/41-GR/11. 2019 m. birželio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pardavė negyvenamąją patalpą (parduotuvės patalpas), esančią (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovei nuosavybės teise priklausanti negyvenamosios patalpos (neįrengtos pastogės) dalis liko neparduota. Likusi pastogės dalis priklauso ir kitiems šio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams – atsakovams, iš jų ir apeliantei I. L.-D. – 1655/20692 dalys ir 8157/41384 dalys patalpos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

14. Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnis nustato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės tokiu atveju reiškia bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimą. Tuo atveju, kai nustatoma, kad natūra atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, tai teismas pagal šalies ieškinį gali nuspręsti dėl atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais (CK 80 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 24 punktą).

15. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad asmeniui, siekiančiam įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 25 punktą). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Atsidalijimo teisė, priešingai nei atidalijimo būdo pasirinkimo teisė, yra absoliuti. Tuo tarpu atidalijimo būdas, įgyvendinant atsidalijimo teisę, turi būti parinktas toks, kuris atitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-611/2022 27 punktą).

16. Daikto padalijimas natūra kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). Visų pirma turi būti sprendžiamas daikto atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba kai atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Teismas, nuspręsdamas dėl daikto padalijimo natūra, turi įvertinti, ar nėra objektyvių kliūčių parinkti tokį atidalijimo būdą, dėl kurių atidalijimas natūra yra negalimas.

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčo turto atidalijimo natūra, konstatavo, kad, ieškovės nuomone, ginčo turto atidalyti natūra nėra galimybės, o atsakovai nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atidalijimas natūra šiuo konkrečiu atveju apskritai įmanomas, kad įmanoma suformuoti ieškovei atskirą patekimą į jai priklausančias palėpės patalpas, kad toks namo projekto pakeitimas būtų patvirtintas atitinkamų statybas kontroliuojančių institucijų, ir nepateikė teismui konkretaus atidalijimo projekto.

18. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto atidalijimo būdo, šiuo konkrečiu atveju svarbu įvertinti byloje susiklosčiusią situaciją, jog ieškinys buvo pareikštas 8 atsakovams. Pirmosios instancijos teismui ieškinį tenkinus visiškai 7 iš 8 atsakovų sprendimo neskundė, todėl laikytina, kad dėl jų pirmosios instancijos teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas. Tai reiškia, jog šioje apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl apeliantei priteistos ginčo palėpės dalies, t. y. 59/20692 (arba 0,59 kv. m) dalies palėpės patalpos priskyrimo, iš atsakovės ieškovei priteisiant sumokėti 189,23 Eur dydžio kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Spręsdamas klausimą dėl daikto padalijimo natūra teismas turi įvertinti, ar nėra objektyvių kliūčių parinkti tokį atidalijimo būdą. Kliūtys padalyti bendrąja daline nuosavybės teise priklausančią palėpės dalį natūra gali būti fizinės ir kitos. Fizinės padalijimo kliūtys yra tokios, dėl kurių įgyvendinus padalijimą, palėpė ar bent viena iš jų dalių naudoti pagal jai priskirtiną pagrindinę paskirtį ir naudojimo būdą tampa neįmanoma arba tai galima padaryti patiriant neproporcingų nepatogumų. Tik tuo atveju, jei atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra negalimas dėl teisinių ar faktinių objektyvių kliūčių, spręstinas kompensacijos pinigais klausimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad sprendžiamas atidalijimo klausimas dėl 59/20692 (arba 0,59 kv. m) dalies palėpės patalpos atidalijimo, daro išvadą, jog tokios dalies atidalijimas natūra neatitiktų protingumo ir objektyvumo kriterijų, todėl šiuo konkrečiu atveju darytina išvada, jog yra pagrindas nuspręsti dėl ginčo palėpės dalies atidalijimo vienam iš bendraturčių paskiriant naudotis ginčo palėpės dalimi, kitam bendraturčiui priteisiant kompensaciją.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nepaisant to, kad bendraturčio teisė atidalyti daiktą iš bendrosios dalinės nuosavybės yra absoliuti, t. y. atidalijimo siekiantis bendraturtis neprivalo gauti kitų bendraturčių sutikimo atsidalyti jiems bendrai priklausantį daiktą, tačiau tai nereiškia, jog tokiu atveju daiktas gali būti atidalijamas bet kokiu būdu. Kaip minėta, sprendžiant atidalijimo iš bendrosios nuosavybės klausimą, prioritetas teikiamas atidalijimui natūra, o nesant galimybės atidalyti natūra, turi būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos priteisimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog šiuo konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar toks daikto atidalijimo būdas nepažeis bendraturčių teisių sudarant neproporcingas kliūtis naudotis atidalytu daiktu.

21. Apeliantė, nesutikdama su pareikštu ieškovės reikalavimu, iš esmės teigia, kad neturi jokio suinteresuotumo įgyti didesnę palėpės dalį, ją perimant iš ieškovės, kadangi ji savo teisę į bendrąją nuosavybę iš esmės yra įvykdžiusi. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apeliantės argumentais. Akcentuotina, jog į bylą yra pateiktas UAB „Studija PS“ buto rekonstravimo įrengiant palėpės patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), projektas, iš kurio matyti, jog visi palėpės bendraturčiai, įskaitant ir ieškovę D. R., pateiktame plane numatytai rekonstrukcijai ir nustatytam palėpės pasidalijimui pritarė. Minėto projekto pagrindu Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2011 m. spalio 12 d. išdavė leidimą rekonstruoti statinį LNS-31-111012-00202 Nr.201/41-GR/l1), kurio pagrindu apeliantė įgijo teisę atidalyti jai priklausančias neįrengtos palėpės dalis ir šias atidalytas patalpas sujungti su butu Nr. 16 į vieną nekilnojamojo turto vienetą.

22. Nors atsiliepimu į apeliacinį skundą yra teigiama, kad ieškovė nepritarė ir nepasirašė pastogės pasidalijimo schemoje, nes joje nebuvo numatyta ir pažymėta ieškovės bei kitų bendraturčių turimos pastogės dalies konkreti vieta pastogėje ir patekimas į ją, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginius laiko deklaratyvaus pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys, jog nei minėtas buto rekonstravimo projektas, nei jame užfiksuoti duomenys nėra nuginčyti teismine tvarka, nėra panaikinti ar pripažinti negaliojančiais. Taip pat ieškovė, be savo pasvarstymų į bylą, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog projekte esantys jos parašai yra suklastoti, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo abejoti jų tikrumu. Tai reiškia, jog ieškovei, dar UAB „Studija PS“ buto rekonstravimo įrengiant palėpės patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), projekto rengimo metu buvo žinomos aplinkybės apie apeliantei priklausančios palėpės dalies atsidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės.

23. Dar daugiau, į bylą pateikta 2013 m. vasario 18 d. statybos-remonto darbų sutartis, lokalinės sąmatos, atliktų darbų aktas bei PVM sąskaita faktūra už bendrastatybinius ir apdailos darbus (duomenys neskelbtini), kurie patvirtina apeliantės byloje dėstomus argumentus, jog atsakovė darbus yra pradėjusi, siena, atskirianti pagal projektą jai atitenkančią dalį nuo likusios pastogės dalies, yra įrengta, o už darbus sumokėta 41 500 Lt suma. Įvertinus aplinkybes, jog atskiriant apeliantei priklausančią palėpės dalį nuo kitiems bendraturčiams priklausančios palėpės dalies buvo vadovaujamasi tuo metu apeliantei faktiškai priklausančia ginčo palėpės dalimi, t. y. minėtu rekonstrukcijos projektu atskirta 1655/20692 ginčo palėpės dalis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ieškovės prašoma atidalyti 59/20692 (arba 0,59 kv. m) palėpės dalis yra už jau faktiškai atskirtos bei prie apeliantės buto Nr. 16 prijungtos palėpės dalies.

24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016, 26 punktas). Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju susiklostė išskirtinė situacija, kai įgyvendinus ieškovės teisę atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, įpareigojant apeliantę sumokėti kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį, apeliantė faktiškai naudotis jai priteista dalimi neturės galimybės, kadangi ši dalis yra už jau apeliantės atsidalytos bei atsiskirtos nuo bendrąja daline nuosavybės teise bendraturčiams priklausančios palėpės dalies. Akcentuotina ir tai, kad ieškovės teiginys, jog yra galimas rekonstrukcijos projekto keitimas, išleidžiant naują projekto laidą, taip įtraukiant naujai priteistą palėpės dalį į apeliantės atsidalytą palėpės dalį, nelaikytinas pagrįstu, kadangi visi šie darbai būtų susiję su neproporcingai didelėmis išlaidomis lyginant su gaunama nauda padidinant bendrą buto plotą 0,59 kv. m. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nurodytu būdu nėra suderinamas su teisingumo, ekonomiškumo ir protingumo kriterijais, neproporcingai pažeistų bendraturčių interesų pusiausvyros principus, todėl toks ieškovės reikalavimas netenkintinas.

26. Nepagrįstomis laikytinos ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog aplinkybės, kad atsakovai neteikė į bylą pasiūlymų, kaip kitaip būtų galima atidalyti pastogės patalpas, taip pat neginčijo aplinkybės, jog praktiškai neįmanomas yra atsakovei priklausančios 2,1 kv. m atidalijimas natūra, sudaro pagrindą tenkinti ieškinį apeliantei. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai skirstė įrodinėjimo pareigą. Kaip minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016 26 punktą). Taip pat kasacinis teismas yra pasisakęs, jog kitas bendraturtis gali siūlyti alternatyvias atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes arba, jei nesiekia jokio atidalijimo varianto, savo nesutikimą su siūlomu ieškovo projektu gali grįsti bendraturčių interesų pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014). Tai reiškia, jog bendraturtis, kuris nesiekia atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, neprivalo teikti jokių pasiūlymų dėl atidalijamo turto, o jam užtenka įrodyti, kad atidalijimo siekiančio bendraturčio pateiktas siūlymas dėl daikto atidalijimo pažeidžia jo, kaip bendraturčio, teises ir teisėtus interesus, tai šioje byloje apeliantė ir įrodė, pateikdama į bylą įrodymus, jog atidalytu turtu ji neturės galimybės naudotis. Darytina išvada, kad teismas, pritardamas ieškovės pozicijai bei visiškai patenkindamas ieškinį, tinkamai neįvertino esamos situacijos specifikos ir priėmė sprendimą, kuris savo esme pablogina apeliantės padėtį, buvusią iki atidalijimo.

27. Pažymėtina, kad, teismui nustačius, jog bendraturčio dalies kompensacija pinigais pažeidžia esminius jo interesus ir dėl šios priežasties atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės savininko teisių gynimo būdas netaikytinas, tokiu atveju, esant bendraturčio reikalavimui, spręstina dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog teismas šio pobūdžio bylose nėra aktyvus, jis gali veikti tik pagal šalių pareikštus reikalavimus, negali nustatyti kitokio atidalijimo būdo ir tvarkos, nei pateikta šalių projektuose (išskyrus kompensacijos dydžio nustatymą), todėl įvertinus tai, kad nei ieškovė, nei apeliantė neteikė konkrečių reikalavimų dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybės teise priklausančios palėpės tvarkos nustatymo, apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisako. Akcentuotina, kad dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos palėpės valdymo nesutariantys bendraturčiai turi teisę iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą.

28. Įvertinus visus kitus tiek apeliacinio skundo, tiek ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ir nenuodugniai jas ištyrė, netinkamai taikė materialines teisės normas, susijusias su atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris keistinas panaikinant sprendimo dalį, kuria atidalyta ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti 59/20692 dalis patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ją priteisiant apeliantei (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

30. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

31. Teisme gautas ieškovės atstovo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 1 333,43 Eur (1 245,43 Eur advokato pagalbai apmokėti bei 88 Eur sumokėto žyminio mokesčio). Kartu su prašymu ieškovės atstovas į bylą pateikė šias išlaidas įrodančius dokumentus, t. y. 2022 m. liepos 27 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 2022/07/27 ir pinigų priėmimo kvitą, 2023 m. sausio 17 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 2023/01/17 ir pinigų priėmimo kvitą, Išankstines VĮ Registrų centro sąskaitas, 2022 m. liepos 12 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RC Nr. 12389702, ir banko sąskaitos išrašus bei 2023 m. kovo 14 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija AST Nr. 00000191. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovės atstovo atliktus veiksmus, t. y. rašytinių paaiškinimų, prašymų dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos parengimui, pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme bei atstovavimą teisme ir kt., taip pat į tai, kad ieškinys buvo tenkintas iš dalies, ieškinys tenkintas 7 iš 8 atsakovų, darytina išvada, jog ieškovės prašoma priteisti 1 333,43 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, tačiau mažintina atitinkamai tenkintų ieškinio reikalavimų dydžiui bei ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų G. K., L. K., E. K., J. J., A. V., A. Ž., Klaipėdos miesto savivaldybės priteistina 1 166,75 Eur (1 333,43 Eur – (1 333 Eur : 8) = 1 166,75 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

32. Atsiliepimu į ieškinį, atsakovė I. L.-D. prašė priteisti iš ieškovės 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, bei pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, t. y. atstovavimo sutartį bei 2022 m. kovo 15 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 1082892, iš kurio matyti, jog atsakovė sumokėjo advokatui 500 Eur už atstovavimą bei dokumento surašymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, atsakovės I. L.-D. atstovo atliktus veiksmus, t. y. atstovavimą teisme bei procesinių dokumentų rengimą, taip pat į tai, kad ieškinys atsakovei I. L.-D. buvo atmestas, daro išvadą, jog atsakovės I. L.-D. prašoma priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl atsakovei priteistina iš ieškovės (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

33. Iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatyta, jog pirmosios instancijos teisme pašto išlaidos iš viso sudarė 153,82 Eur sumą. Įvertinus tai, kad ieškinys tenkintas atsakovam G. K., L. K., E. K., J. J., A. V., A. Ž., Klaipėdos miesto savivaldybei, tačiau atmestas atsakovei I. L.-D., todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo patirtos pašto išlaidos valstybei priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovės D. R. bei atsakovų G. K., L. K., E. K., J. J., A. V., A. Ž., Klaipėdos miesto savivaldybės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

34. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

35. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė I. L.-D. į bylą pateikė įrodymus, jog už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 22 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog mokėtino žyminio mokesčio dydis numatytas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 4 ir 7 dalyse, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas visiškai, daro išvadą, jog yra pagrindas atsakovės sumokėtą žyminį mokestį priteisti iš ieškovės.

36. Apeliacinį skundą tenkinus visiškai, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

37. Kitų įrodymų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų byloje nepateikta.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atidalyta ieškovei D. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti 59/20692 dalis patalpos, esanti (duomenys neskelbtini), ją priteisiant atsakovei I. L.-D. ir ieškovės ieškinį šioje dalyje atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei D. R. lygiomis dalimis iš atsakovų G. K., L. K., E. K., J. J., A. V., A. Ž., Klaipėdos miesto savivaldybės 1 166,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš ieškovės D. R. bei atsakovų G. K., L. K., E. K., J. J., A. V., A. Ž., Klaipėdos miesto savivaldybės 153,82 Eur pašto išlaidas (Valstybinė mokesčių inspekcija, įmonės kodas 188659752, surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esanti AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5662. Mokėjimo kvitus pristatyti teismo raštinei).

Priteisti atsakovei I. L.-D. iš ieškovės D. R. 22 Eur žyminio mokesčio, sumokėto apeliacinės instancijos teisme.