- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-19
- Bylos Nr.
- 1A-594-876/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41047-2024-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Judita Sungailaitė, Laima Šeputienė
- Nuteistasis
- A. E.
- Civilinis ieškovas
- Ž. G.
- Advokatai
- Bronius Varsackis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimos Šeputienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. E. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 6 d. nutartimi paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, t. y. 9 (devynis) mėnesius, ir A. E. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 6 d. nutartį.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio A. E. sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos.
Civilinės ieškovės Ž. G. pareikštą civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai ir priteisti iš A. E. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) turtinės žalos atlyginimo civilinės ieškovės naudai.
A. E. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti, pradėjus bausmės vykdymą, panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. E. nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2024 m. spalio 18 d., laikotarpyje tarp 21.00 val. ir 23.00 val., būdamas Ž. G. name, esančiame (duomenys neskelbtini), iš rašomojo stalo stalčiuje buvusios dėžutės slapta pagrobė 1 000 Eur, tokiu būdu slaptai pagrobė svetimą – Ž. G. priklausantį turtą, padarydamas 1 000 Eur turtinę žalą. Tokiais veiksmais A. E. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.
2. Kauno apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 10 d. nuosprendyje konstatavo, kad nors A. E. kaltės nepripažino, tačiau jo kaltė yra visiškai įrodyta ištirtų įrodymų visuma, t. y. nukentėjusiosios Ž. G., liudytojų V. L., G. L. parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Teismas, skirdamas nuteistajam A. E. bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nusikalstamų veikų stadijas, kaltės formas, veikų padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kaltinamojo A. E. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė (BK 59 straipsnis, BK 60 straipsnis). Nors prokurorė ir prašė pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina, jog A. E. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Vertinant nuteistojo asmenybę, byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad A. E. teistas (1 t., b. l. 188–200, 2 t., b. l. 1–14), administracine tvarka baustas (1 t., b. l. 121–187), (duomenys neskelbtini) gydėsi, lankėsi (2 t., b. l. 37–39), 2024 m. lapkričio 20 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. E. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (2 t., b. l. 43), Respublikiniame priklausomybės ligų centre nesigydė, nesilankė (2 t., b. l. 36). Nuteistasis A. E. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia, nuteistojo atžvilgiu praeityje priimta 17 teismo procesinių sprendimų dėl jo padarytų nusikalstamų veikų, jo teistumas neišnykęs, jis taip pat daugybę kartų baustas administracine tvarka, daugiausiai kartų už smulkias vagystes iš parduotuvių, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad A. E. pakankamų teigiamų išvadų iš savo netinkamų, visuomenėje smerktinų, nusikalstamų veiksmų nedaro, yra abejingas visuomenėje nustatytoms elgesio taisyklėms ir moralės normoms, galiojantiems įstatymams, turi polinkį nesilaikyti įstatymų, daryti teisės pažeidimus. Teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad aptarti duomenys neigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Kaip minėta anksčiau, byloje nenustačius A. E. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais skiriamos arešto, realios laisvės atėmimo bausmės, taip pat taikomi laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimai ilgalaikio teigiamo poveikio nepadarė nuteistajam, todėl teismas sprendė, kad netikslinga skirti baudžiamajame įstatyme numatytas bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, nes nebūtų pasiekti įstatyme keliami tikslai, bausmės rūšis, nesusijusi su laisvės atėmimu, nebus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, bausmė nebus adekvati, nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, remiantis teisingumo ir protingumo principais, siekiant A. E. ne tik paveikti, kad jis ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, tačiau ir sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo bei ir nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, A. E. paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos dydį, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo aplinkybes, pagrobto turto vertę, nuteistojo asmenybę, jo teistumus, nustatant artimesnį minimaliam.
II. Apeliacinių skundų ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. E. teikia alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, nesant pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę; 2) panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
4.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas išimtinai tik nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, byloje nėra jokių daiktinių ar objektyvių įrodymų, o Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad vien liudytojų parodymai negali būti pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
4.2. Skunde aukštesnės instancijos teismui apeliantas atkreipia dėmesį, jog liudytojai yra artimi nukentėjusiosios pažįstami, todėl jų parodymai yra šališki, o tarp nuteistojo ir vieno iš liudytojų buvo konfliktas, kas taip pat kelia abejonių dėl jų nešališkumo. Liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai prieštarauja vieni kitiems, tačiau teismas šių prieštaravimų nevertino ir nepagrįstai atmetė apelianto keliamą versiją proceso metu. Nuteistasis teigia, jog visą procesą neigė kaltę ir pateikė savo versiją, tačiau ji buvo atmesta be išsamios analizės.
4.3. Nuteistojo A. E. vertinimu, nukentėjusiosios pateiktas 1 000 Eur civilinis ieškinys negali būti tenkinamas, kadangi baudžiamojoje byloje nėra patikimų įrodymų dėl jo kaltės. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, jog Konstitucijos 31 straipsnis ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalis numato, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau nagrinėjamu atveju, priešingai, jos buvo vertintos prieš nuteistąjį.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimų byloje negauta.
3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo A. E. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Nuteistojo A. E. apeliacinis skundas atmetamas
4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. E. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad jo kaltė baudžiamojoje byloje neįrodyta. Atsižvelgdamas į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.
Dėl nuteistojo A. E. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje
5. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis).
6. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, išimtinė teisė, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės bei pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime negali būti laikomas esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pripažįstant A. E. kaltu dėl Ž. G. priklausančio turto – 1 000 Eur piniginių lėšų pagrobimo/vagystės, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas gana išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad nuteistojo A. E. kaltės konstatavimui dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo duomenų pakanka. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
8. BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Vagystės (BK 178 straipsnis) dalykas gali būti tik svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-628/2018, 2K-211-511/2023). Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016, 2K-2-1073/2025). Baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje svetimo turto pagrobimas paprastai apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam žalos, arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010, 2K-6/2012, 2K-517-203/2015, 2K-66-976/2019, 2K-2-1073/2025).
9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. E. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrįstai ir objektyviai vertino byloje surinktų įrodymų visetą, t. y. nukentėjusiosios Ž. G., liudytojų V. ir G. L. parodymus bei kitus rašytinius įrodymus ir padarė išvadą, kad A. E. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra įrodyta. Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o taip pat ir apeliaciniu skundu savo kaltę neigia, tačiau baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtinta, kad būtent apeliantas A. E. pagrobė nukentėjusiajai Ž. G. priklausančius 1 000 Eur. Pirmosios instancijos teisme 2025 m. balandžio 7 d. apklaustas A. E. neneigė, jog kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2024 m. spalio 18 d., kartu su V. ir G. L. pjovė malkas, kurios priklausė nukentėjusiajai. Po atliktų darbų, Ž. G. vyrams pagamino valgyti, visi susėdo lauko terasoje, tačiau apeliantui sukonfliktavus su G. L., kartu su nuteistuoju darbus atlikę vyrai pasišalino, o A. E. pas nukentėjusiąją dar pasiliko. Apklausiamas teisme nuteistasis parodė, kad kitą dieną po įvykio, jam skambino V. ir G. ir kaltino jį, jog jis pavogė 1 000 Eur, tačiau A. E. pinigų neėmė. Apeliantas teigė, kad V. ir G. ir vyresnį brolį, kuris atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje, jis juos primokė ką reikia sakyti. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti tokiais nuteistojo parodymais. Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus 2024 m. spalio 19 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad Ž. G. parodė, kad laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 18 d. 21 val. iki 2024 m. spalio 18 d. 23 val. iš jos namų, adresu (duomenys neskelbtini), vieno iš kambaryje esančio stalo stalčiaus, buvusios spintelės dėžutės, dingo jai priklausantys 1 000 Eur grynųjų pinigų, kuriuos galimai galėjo pasisavinti namuose dirbęs darbininkas. Nukentėjusioji nurodė, kad 2024 m. spalio 17 d. vakare sutarė su jai pažįstamais V. ir G. L., kad jie 2024 m. spalio 18 d. ateis dirbti Ž. G. namų kieme, t. y. pjauti malkas. Anksčiau įvardinti vaikinai ne vieną kartą yra atlikę įvairius darbus – pjaudavo malkas, genėdavo sodą, kirsdavo krūmus, pjaudavo žolę. Pokalbio metu vaikinai atsiklausė Ž. G., ar kartu gali atsivesti draugą, kuris padės atlikti darbus, nukentėjusioji minėto draugo mačiusi nebuvo, tačiau sutiko. 2024 m. spalio 18 d. ryte Ž. G. išvyko iš namų, juos paliko užrakintus, o taip pat langai buvo uždaryti, nuo namų raktų niekas kitas, išskyrus nukentėjusiąją, neturėjo. Ž. G. į namus grįžo apie 17 val., kieme darbavosi V. ir G. L. bei jai nepažįstamas vyras (past. A. E.). Vyrai darbus baigė apie 19 val., Ž. G. jiems paruošė vakarienę, visi vakarieniavo pavėsinėje, po kiek laiko minėtas nukentėjusiajai nepažįstamas vyras sukonfliktavo su G. L. ir Ž. G. liepė visiems skirstytis, todėl V. ir G. L. išėjo į savo namus. Nukentėjusiosios pavėsinėje liko A. E., jis pasakė, kad neturi kur nakvoti, kadangi gyvena pas savo draugus (past. V. ir G. L.), todėl Ž. G. vyriškiui pasiūlė likti pas ją namuose. Nukentėjusioji teigė, kad nuvedė A. E. į savo miegamąjį, liepė jam palaukti, kol pati kitame kambaryje jam paklos lovą, jai sugrįžus A. E. garsiai kalbėjo telefonu, todėl nukentėjusioji paprašė jo kalbėti telefonu tyliau, tačiau jis nesiliovė ir toks elgesys suerzino Ž. G., todėl ji pasakė pastarajam eiti į kitą kambarį arba išeiti iš namų, po ko A. E. nukentėjusiajai pasakė, kad miegoti nenori, todėl išeis iš namų. Kitą rytą pas Ž. G. baigti malkų pjovimo darbus atėjo V. ir G. L. kartu su jų dėde T., tačiau kartu su jais A. E. neatvyko. Ž. G. nuėjo į miegamąjį, atsidarė stalo stalčių, pažiūrėjo juodos spalvos dėžutę, kurioje laikė sukauptus pinigus – 1 000 Eur, tačiau pinigų joje nebuvo. Nukentėjusioji nuėjo pas dirbančius darbininkus ir parodė jiems tuščią dėžutę bei paaiškino, kad iš jos dingo pinigai, vyrai iškart pasiūlė jai kviesti policiją, nes manė, kad pinigus galėjo pavogti kartu su jais praėjusią dieną buvęs draugas (past. A. E.). Vėliau G. L. susisiekė telefonu su apeliantu, kuris jam prisipažino paėmęs pinigus (1 t., b. l. 14-18). Apklausiama pirmosios instancijos teisme 2025 m. gegužės 22 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusioji iš esmės nurodė tokias pat aplinkybes dėl pinigų – 1 000 Eur, dingimo, tačiau papildomai parodė, jog V. L. jai pasakojo, kad A. E. jam skambino girtas vėlai vakare ir pasakė, kad pavogs pinigus, o kitą dieną po įvykio, V. L. susisiekus telefonu su nuteistuoju, jis nurodė, kad pinigų jau nebeturi. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojai D. D. ir S. B., t. y. policijos pareigūnai, kurie 2024 m. spalio 19 d. reagavę į iškvietimą, nuvyko pas nukentėjusiąją Ž. G.. Teisėjų kolegijai, atsižvelgus į išdėstytą, nekyla abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu, atkreipiant dėmesį, jog jie nekito viso proceso metu. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis A. E. svetimo, nukentėjusiajai priklausančio turto – 1 000 Eur, nepagrobė, vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir todėl atmeta.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas V. L. parodė, kad dirba pas Ž. G., o įvykio dieną, t. y. 2024 m. spalio 18 d., kartu su broliu G. ir draugu A. E. nuvyko dirbti pas nukentėjusiąją. Po dienos darbų nukentėjusioji vyrams pagamino vakarienę, visiems susėdus prie stalo, brolis G. L. pradėjo pyktis su A. E., todėl broliai išėjo, o nuteistasis liko pas nukentėjusiąją. Liudytojas nurodė, kad A. E. turėjo likti nakvoti pas juos, kadangi kurį laiką gyveno pas L., tačiau brolių mama nebeleido apeliantui pas juos likti. V. L. grįžus namo jam skambino A. E. ir kažką sakė apie pinigus, liudytojas jam nurodė, kad neimtų jokių pinigų. Kitą dieną atėjus pas nukentėjusiąją baigti darbų, ji norėjo su vaikinais atsiskaityti, tačiau pamatė, kad dėžutėje nėra pinigų, todėl liudytojas jai pasiūlė kviesti policiją. V. L. teigė, kad Ž. G. suprato, kad nei jis, nei jo brolis tikrai minėtų pinigų neėmė, pati pagalvojo, kad pinigus paėmė A. Nukentėjusioji liudytojui pasakojo, jog įvykio dieną nuėjo pakloti lovą apeliantui, o tuo metu A. E. liko sėdėti ant lovos jos miegamajame, kuriame ir buvo dėžutė su pinigais. 2025 m. birželio 2 d. pirmosios instancijos teisme vykusiame teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas G. L. nurodė, kad 2024 m. spalio 18 d. pjovė malkas pas Ž. G. kartu su broliu V. L. bei A. E.. Vėliau tarp jo ir nuteistojo kilo konfliktas, todėl jis A. E. papurškė dujomis. Kitą dieną liudytojui kartu su broliu atvykus pas nukentėjusiąją tęsti darbus, Ž. jiems pasakė, kad dingo jos pinigai, kad A. juos pavogė, todėl liudytojas G. L. pasiūlė nukentėjusiajai skambinti policijos pareigūnams. Nukentėjusioji broliams pasakojo, kad praėjusį vakarą (past. 2024 m. spalio 18 d.) įsileido A. E. į namus ir jau būnant namuose ji išėjo jam pakloti lovos į kitą kambarį, tačiau jis per tą laiką pavogė pinigus ir išėjo. Liudytojas taip pat nurodė, kad tą vakarą jo broliui V. L. skambinėjo apeliantas, o kitą rytą (past. 2024 m. spalio 19 d.) liudytojui ir jo broliui V. kartu paskambinus A., šis prisipažino, kad pinigus pavogė, tai girdėjo ir nukentėjusioji. Apeliacinės instancijos teismas, iš aptarto, daro pagrįstą išvadą, jog aptarti liudytojų parodymai priešingai nei apeliantas teigia skunde, neprieštarauja, o priešingai – papildo vieni kitus. Pažymėtina, kaip matyti iš aukščiau aptarto, liudytojas V. L. nurodė, kad am tikrą laiką nuteistasis A. E. buvo apsistojęs L. namuose, todėl akivaizdu, kad po 2024 m. spalio 18 d. taro G. L. ir A. E. kivirčo, nuteistasis neturėjo kur pernakvoti, todėl ketino pasilikti pas nukentėjusiąją Ž. G.. Taip pat liudytojų parodymais patvirtinta nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė dėl apelianto garsaus kalbėjimo jos miegamajame, dėl ko ji paprašė jo išeiti iš kambario, t. y. liudytojas V. L. nurodė, kad A. E. vakare jam skambino ir kalbėjo apie pinigus. Taigi, aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, jog nuteistojo A. E. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, visiškai įrodyta nukentėjusiosios Ž. G. bei liudytojų V. ir G. L. parodymais bei kitais objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis.
Dėl nuteistajam paskirtos bausmės
11. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. E. neginčija jam paskirtos bausmės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo skundas paduotas prašant jį išteisinti, t. y. skundu apibrėžtos plačiausios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, teisėjų kolegija patikrina ir nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė.
12. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. E. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei nuteistajam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje nukentėjusiosios Ž. G. atžvilgiu, padarymą paskyrė tinkamai individualizuotą bei savo paskirtį atitinkančią bausmę. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
13. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas A. E. vienerių metų laisvės atėmimo bausmę už minėto nusikaltimo padarymą, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, ir laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes bei su jais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Skirdamas bausmę nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas baigtas tyčinis nesunkus nusikaltimas, padarytas iš savanaudiškų paskatų, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, kad jo atžvilgiu praeityje priimta daugiau nei penkiolika teismo procesinių sprendimų dėl jo padarytų nusikalstamų veikų, teistumas neišnykęs, daugybę kartų baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra, padarydamas išvadą, kad nuteistasis A. E. vengia keistis, o jo elgesys ir gyvenimo būdas yra žalingas visuomenei.
14. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo A. E. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių. Motyvuodamas bausmės skyrimą nuteistajam, pirmosios instancijos teismas į be pirmiau paminėtų aplinkybių, atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis šiurkščiai ir sistemingai pažeidinėja įstatymo saugomas vertybes, anksčiau jau atliko su laisvės apribojimu susijusias bausmes, tačiau teigiamų išvadų dėl to nepadarė ir sprendė, kad jokios kitos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės yra nepakankamos koreguoti A. E. elgesį teigiama linkme. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti tikslai dėl pirmiau aptartų aplinkybių gali būti įgyvendinti apeliantui paskyrus švelnesnę bausme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai už BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas ženkliai mažesnį nei bausmės vidurkis (BK 61 straipsnio 3 dalis).
15. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal BK 75 straipsnio 4 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis). Atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, teismas gali paskirti nuteistajam šio straipsnio 1 dalyje numatytą intensyvią priežiūrą. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas (BK 75 straipsnio 6 dalis).
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
17. Nagrinėjamu atveju A. E. nuteistas už vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, todėl yra formalios sąlygos spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta aukščiau šioje nutartyje, apeliantas A. E. nusikalto anksčiau būdamas teistas daugiau nei penkiolika kartų, o tai akivaizdžiai rodo, kad nuteistasis nesupranta daromų nusikalstamų veikų pavojingumo, kritiškai savo elgesio nevertina ir jo nekeičia, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Be to, dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino. Šiame kontekste pažymėtina, jog iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, jog A. E. ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau akivaizdu, kad apeliantas jam suteikto teismo pasitikėjimo nepaisė ir toliau darė nusikalstamas veikas. Tokios aplinkybės neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai A. E. bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ji tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Dėl civilinio ieškinio
18. Kaip jau minėta šioje nutartyje, nuteistasis pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija plačiausiu aspektu, t. y. prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą nuosprendį ir dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo.
19. BPK 109 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė baudžiamojo proceso metu įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims pareikšti civilinį ieškinį, jeigu dėl nusikalstamos veikos jis patyrė turtinės arba ne turtinės žalos. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019).
20. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios Ž. G. civilinį ieškinį tenkino visiškai ir jai iš A. E. nutarė priteisti 1 000 Eur turtinės žalos atlyginimo. Šioje baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų – nukentėjusiajai priklausančio turto – 1 000 Eur vagystės iš namuose rašomojo stalo stalčiuje buvusios dėžutės nukentėjusioji patyrė turtinę žalą. Taigi, tarp A. E. teisei priešingų veiksmų ir nukentėjusiosios Ž. G. patirtos turtinės žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu pateikė patirtą žalą dėl pagrobtų jai priklausančių 1 000 Eur (1 t., b. l. 30). Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiajai Ž. G. priteisė būtent tokio dydžio turtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo, nes jis yra realus ir įrodytas byloje pateiktais duomenimis, taigi keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip pat nėra teisinio pagrindo.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
21. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši teisės norma taikoma ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
22. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartimi nuteistajam A. E. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinktas gynėjas advokatas Bronius Varsackis.
23. Kauno apygardos teisme 2025 m. lapkričio 4 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant A. E. yra 87,50 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.
24. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo A. E. teisės į gynybą užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, yra reikšmingesnis ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš jo proceso išlaidas, susijusias su jam valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Todėl, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.