Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A.B. ir J.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A.B. ir J.B. ieškinį atsakovei A.U.K. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išlaidų už bendra daline nuosavybe valdomų objektų valdymą priteisimo, leidimo be bendrasavininkių pritarimo įsigyti įsiterpusį valstybinį žemės sklypą ir atsakovės A.U.K. priešieškinį ieškovams A.B. ir J.B. dėl leidimo be bendrasavininkių pritarimo įsigyti įsiterpusį valstybinį žemės sklypą, tretieji asmenys - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Nors faktiškai dvibutis gyvenamasis namas yra atidalintas, t. y. bendrasavininkiai kiekvienas atskirai valdo rekonstrukcijos metu naujai suformuotus nekilnojamojo turto objektus – butus, ginčo dėl tokio faktinio valdymo nėra, tačiau ieškovai be atsakovės sutikimo, be susitarimo su ja dėl nuosavybės teisių į atskirus butus, negali teisiškai įregistruoti rekonstruoto dvibučio gyvenamojo namo padalinimo, naujai suformuotų nekilnojamojo turto objektų ir daiktinių teisių į juos. Taip pat VĮ Registrų centras negali tenkinti ieškovų prašymo sujungti žemės sklypo ir statinių registrus į vieną be atsakovės sutikimo. Kadangi teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-452-897/2017 nebuvo numatyta teisė ieškovams be atsakovės sutikimo įregistruoti rekonstrukcijos metu naujai suformuotus nekilnojamojo turto objektus ir daiktines teises į juos, ieškovai neturi kitos išeities kaip tik teisminiu būdu gauti leidimą.

14. Kita vertus, atsižvelgiant į reikalavimo pobūdį, ieškovai iš esmės siekia ne atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės namą, bet nustatyti naują naudojimosi tvarką – kas kokiu butu naudosis, bet ne atidalinti gyvenamąjį namą į du atskirus nekilnojamojo turto vienetus. Atsakovės vertinimu, ieškovams, kurie vietoj to, jog visiškai atidalintų namą ir žemės sklypą iš bendrosios dalinės nuosavybės taip, kaip tai numatyta taikos sutartyje (10 punkte), iš tiesų rūpinasi tik savo savavališkų statybų įteisinimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

26. Sprendžiant dėl ieškovų siekio sujungti ginčo nekilnojamojo turto objektų registrą į vieną, teismas nurodė, kad šioje dalyje atsakovės atsiliepime išdėstyta pozicija teismo yra vertinama kritiškai, nes, nors atsakovė nurodė, kad byloje nėra duomenų apie jos atsisakymą duoti sutikimą, tačiau tokios valios (sutikimo) ji nedavė nuo pat bylos iškėlimo ir net tada, kai teismas bandė šalis taikyti. Priežasčių, kaip būtų pažeistos atsakovės teisės ir teisėti interesai šiuo konkrečiu atveju, atsakovė ir jos atstovas nenurodė, dėl ko darytina išvada, kad toks ieškovų reikalavimas yra pagrįstas, todėl tenkintas, nes tam, kad būtų galima apjungti ieškovams priklausančio žemės sklypo ir gyvenamojo namo registrų įrašus į vieną registrą kol kas yra reikalingas atsakovės, kaip bendraturtės sutikimas, kurio davimas bendraturtės interesų nepažeidžia.

28. Pasisakydamas dėl išlaidų, susijusių su projektų rengimu, siekiant įvykdyti tiek taikos sutartimi, tiek pasidalinimo aktu sutartus susitarimus, teismas atkreipė dėmesį, kad nei taikos sutartimi, nei pasidalinimo aktu, nebuvo sutarta, kuri šalis imsis iniciatyvos ir kieno sąskaita bus rengiami atsidalijimo procedūrai organizuoti būtini dokumentai ir projektai. Į teismą dėl atitinkamų dokumentų rengimo be kito bendraturčio sutikimo kreipėsi tiek viena, tiek kita šalis. Todėl, nesant tarp bendraturčių sutarimo dėl išlaidų pasidalinimo bei nesikooperuojant ir nebendradarbiaujant rengiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės procedūras, teismine tvarka tokių išlaidų priteisti nėra teisinio pagrindo, kadangi tokios išlaidos pagal savo prigimtį ir paskirtį nepriskirtinos išlaidoms, skirtoms bendro turto išlaikymui.

30. Teismas taip pat nurodė, kad teismine tvarka atsakovės pareikštas reikalavimas leisti įsigyti įsiterpusį valstybinį žemės sklypą nesukelia pasekmių, kurias sukelia prašymo teikimas patikėjimo teisė ginčo sklypą valdančiai NŽT prie ŽŪM. Teismas, neturėdamas įstatymų nustatyta tvarka valstybinės žemės patikėtiniui adresuoto prašymo įsigyti įsiterpusį žemės sklypą, negali daryti išvados, kad atsakovės teisės yra pažeidžiamos ar, kad bendraturčiai, gavę jos prašymą, atsisakė duoti sutikimą. Teismui be kita ko atsakovė nepateikė ir žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto.

31. Teismas, analizuodamas tarp šalių tebevykstančius konfliktus, kuriuos šalys (iš)sprendžia besikreipdamos į teismą, darė išvadą, kad ieškovai, neturėdami bendraturtės sutikimo ir neužbaigę atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės proceso veikė savo rizika, dėl ko negalima atsakovės atsisakymo duoti sutikimą įrengti saulės jėgainę ant bendrų stogo konstrukcijų, vertinti kaip pakankamo pagrindo nuostoliams negautos valstybės paramos forma atlyginti. Be to, atsižvelgus į tai, kad pratęsus terminus prašymams jėgainėms įsirengti ir valstybės paramai gauti, ieškovai nesiaiškino, ar jiems vėliau pateikus dokumentus dėl atsidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės, jie atitiktų valstybės paramai gauti būtinas sąlygas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

32. Apeliaciniu skundu ieškovai A.B. ir J.B. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - iš atsakovės A.U.K. ieškovų naudai priteisti 972,61 EUR dydžio išlaidų, susijusių su bendros dalinės nuosavybės objektų valdymu, disponavimu, atlyginimą, taip pat priteisti 1 614,56 EUR dydžio nuostolių atlyginimo; likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33. Ieškovai teigia, kad, priešingai nei nurodo teismas, bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimas nėra vien ieškovų asmeninis tikslas ar interesas. Tai yra ir buvo visų bendrasavininkių interesas. Atsakovė tiek jau išnagrinėjote civilinėje byloje, tiek ir šioje byloje teismo posėdžio metu patvirtino, kad atidalinimo ji taip pat siekia. Toks bendras siekis yra užfiksuotas tiek taikos sutartimi, tiek ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje.

34. Kadangi namo rekonstrukcija, atidalinimas yra valdymo kaip daiktinės teisės dalis, o namas valdomas daline nuosavybe, tai prie tokių su valdymu susijusių išlaidų kiekvienas iš savininkų privalo prisidėti proporcingai savo valdomai daliai. Teismui atmetus šiuos ieškovų reikalavimus, susidaro situacija, kad atsakovė dėl nuosavybės atidalinimo (jos bendra daline nuosavybe valdytas namas, jo dalis tapo asmenine nuosavybe) gavo turtinę naudą, nepatyrus jokių išlaidų, ieškovų sąskaita. Tokia situacija ir atitinkamai toks teismo sprendimas, apeliantų nuomone, neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Jeigu teismas kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu leido vienam iš bendraturčių vykdyti bendros nuosavybės rekonstrukcijos/atidalinimo darbus, tai negali reikšti, kad visas su tuo susijusias išlaidas tas bendraturtis ir privalo dengti savo sąskaita, kadangi tokios išlaidos patirtos visų bendraturčių naudai ir interesais.

35. Teismas, kitose sprendimo dalyse pripažinęs, kad atsakovė nepagrįstai nedavė ieškovams sutikimo įregistruoti po rekonstrukcijos naujai suformuotus butus, turėjo pagrindą išvadai, kad atsakovė atsakinga už tai, kad ieškovai įstatymo nustatyta tvarka negavo kompensacijos už saulės jėgainės įrengimą ant jų faktiškai valdomo buto stogo. Jeigu po vienbučio rekonstrukcijos naujai suformuoti butai dar 2020 m. gegužės mėn. kartu su dvibučio įregistravimu būtų teisiškai įregistruoti, tai ieškovai, įsirengę saulės jėgainę ant savo valdomo dvibučio buto stogo, būtų gavę valstybės kompensaciją be reikalavimo pateikti atsakovės sutikimą. Atsakovė taip pat nenurodė jokių objektyvių motyvų, dėl kurių ji, atsisakanti susitarti dėl butų įregistravimo, negali pateikti atskiro sutikimo ieškovams dėl saulės jėgainės įrengimo. Toks atsakovės neveikimas, nepagrįstas atsisakymas tiek atsidalinti dvibutį, įregistruojant nuosavybės teises į atskirus butus, tiek ir atsisakant duoti sutikimą saulės jėgainei įrengti, nėra pateisinamas, iš esmės pažeidžia ieškovų teises ir teisėtus interesus, didina išlaidas.

40. Atsakovė mano, kad ieškovų išlaidos nėra ir nebuvo susijusios ir su bendros dalinės nuosavybės objektų valdymu, disponavimu, o yra tik ieškovų išlaidos, susijusios su jų interesų ar jų naudojamos namo dalies tenkinimu. Nė vienos iš ieškovų patirtų išlaidų nėra susijusios su išlaidomis, skirtomis bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, todėl vien dėl šios priežasties šis apeliantų reikalavimas teismo pagrįstai atmestas. Be to, gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekto parengimas buvo inicijuotas vien tik ieškovų iniciatyva, siekiant įteisinti ieškovų padarytas savavališkas statybas.

41. Ieškovams nebuvo jokios būtinybės neatidėliotinai įsigyti saulės elektrinę būtent 2020 m., žinant, jog yra ginčas dėl bendro turto naudojimo ir valdymo. Ieškovai elektros energiją gauna iš elektros tinklų, todėl jokios objektyvios būtinybės įsigyti saulės elektrinę, išskyrus naudoti tai kaip spaudimo priemonę atsakovei, siekiant sudaryti taikos sutartį šioje byloje išimtinai palankiomis ieškovams sąlygomis, nebuvo. Todėl teismas visiškai pagrįstai atmetė ir šį ieškovų reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

43. Bylos duomenys tvirtina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje buvo priimtas 2021 m. birželio 16 d., ieškovų atstovė apeliacinį skundą teismui pateikė 2021 m. liepos 19 d., kartu pateikdama ir prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo 2021 m. liepos 23 d. rezoliucija prašymas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo tenkintas, terminas atnaujintas ir apeliacinis skundas priimtas.

45. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas paties pirmosios instancijos teismo procesinio veiksmo teisėtumo, išaiškina, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva (CPK 78 straipsnio 1 dalis).

46. CPK normos, reglamentuojančios procesinių terminų atnaujinimo klausimus nenumato galimybės skųsti teismo procesinio veiksmo, kuriuo nutariama atnaujinti praleistą terminą. CPK 78 straipsnio 6 dalis įtvirtina galimybę paduoti atskirąjį skundą tik dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo. Toks teisinis reglamentavimas pagrindžiamas tuo, jog teismo procesinis sprendimas, kuriuo procesinis terminas yra atnaujinamas, neužkerta kelio tolesniam bylos nagrinėjimui, priešingai, atnaujinus terminą proceso šaliai sudaroma galimybė įgyvendinti savo procesines teises.

47. Nustačius, kad CPK normos neįtvirtina galimybės skųsti teisėjo rezoliucijos, kuria atnaujinamas praleistas procesinis terminas (CPK 334 str. 1 d. 1 p.), bei pripažinus, kad teisėjo rezoliucija dėl termino atnaujinimo neužkerta kelio tolesnei bylos eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl šio pirmosios instancijos teismo procesinio veiksmo teisėtumo ir pagrįstumo motyvai gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Šiuo atveju motyvus teikia ne apeliantai apeliaciniame skunde, o atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą.

48. Taigi, viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduodamas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Nors teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, tačiau asmeniui, praleidusiam įstatymų nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, gali būti atnaujinamas praleistas terminas. Pažymėtina, kad konkrečių ,,svarbių priežasčių“, kurias nustačius terminas turėtų būti atnaujinamas, įstatymai nenustato. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl termino atnaujinimo, kiekvienu atveju turi atsižvelgti į trukmę, nustatytą konkrečiam procesiniam veiksmui atlikti, įvertinti termino praleidimo trukmę ir pareiškėjo nurodomas priežastis, kreipimosi į teismą operatyvumą po priežasčių, sutrukdžiusių laiku paduoti procesinį dokumentą, išnykimo ir kitus pareiškėjo elgesio rūpestingumo, apdairumo aspektus, ginčo esmę bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013).

49. Sprendžiant praleistų terminų atnaujinimo klausimą, taip pat labai svarbus yra subjektyvusis kriterijus, kuriuo remiantis yra daroma išvada, ar terminas yra praleistas dėl rimtų ir pateisinamų priežasčių. Kiekvienas civilinių teisinių santykių subjektas turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir šias teises įgyvendinti jam labiausiai priimtinu būdu. Sprendžiant klausimą dėl termino praleidimo priežasčių svarbumo, būtina atsižvelgti ir į termino praleidimo trukmę, į tai, ar prašančioji šalis sąžiningai ir tinkamai naudojasi procesinėmis teisėmis (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-292/2008).

50. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog, sprendžiant klausimą, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti ne tik tai, ar terminas praleistas nedaug, bet ir pažeidimą lėmusias aplinkybes, t. y., ar termino paduoti apeliacinį skundą praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės. Jeigu apeliacinio apskundimo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų praktiką ir ieškovų atstovės nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad prioritetas šiuo atveju pagrįstai suteiktas teisminės gynybos aspektui, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai praleistą terminą atnaujino ir ieškovų apeliacinį skundą priėmė.

52. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo ieškovų apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nors tokio savo prašymo priežasčių nemotyvuoja.

53. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

54. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Byloje pareikšti reikalavimai ir šalių pozicijos yra aiškios, šalys buvo išklausytos teismo posėdžio metu, be to, atsakovė nepagrindė savo prašymo. Esant šioms aplinkybėms, tenkinti atsakovės prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

55. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

56. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.

58. Taigi, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkinti ieškovų reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su bendros dalinės nuosavybės objektų valdymu, disponavimu ir nuostolių priteisimo. Ieškovai ieškiniu prašė iš atsakovės priteisti 972,61 EUR dydžio tokių išlaidų, nurodydami, kad jas sudaro gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekto parengimas, remonto darbai name - pertvaros pastatymas, nekilnojamojo turto objektų kadastro duomenų bylų parengimas, statybos užbaigimo dokumentų parengimas ir pateikimas, eksperto D. K. apžiūra ir akto surašymas (dėl bendros sienos sutvirtinimo palėpėje), valstybės rinkliavos, antstolio D. K. 2019 m. spalio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimas. Ieškovų vertinimu, kadangi namo rekonstrukcija, atidalinimas yra valdymo kaip daiktinės teisės dalis, o namas valdomas daline nuosavybe, tai prie tokių su valdymu susijusių išlaidų kiekvienas iš savininkų privalo prisidėti proporcingai savo valdomai daliai, be to, visas procedūras ir paslaugas jie apmokėjo savo lėšomis, vykdami tiek 2013 m. gegužės 14 d. taikos sutartį, tiek 2017 m. rugsėjo 12 d. teismo sprendimą dėl bendra daline nuosavybe valdomo namo rekonstrukcijos, o atsidalijimo siekė ne tik ieškovai, bet ir atsakovė.

59. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad į prašomą priteisti 972,61 EUR sumą ieškovai įtraukia savo kilme skirtingas sumas, t. y. išlaidas, kurias jie patyrė užsakę eksperto D. K. akto rengimą ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kurias jie prašė priteisti civilinėje byloje Nr. e2-554-1089/2020 ir teismas dėl jų pasisakė, todėl reikalavimas dėl tokių išlaidų negali būti keliamas dėl to, kad jos kitoje byloje buvo traktuojamos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, t. y. procesinės bylinėjimosi išlaidos, dėl kurių priteisimo teismas pasisakė ir nutarė jų nepriteisti (CPK 18 straipsnis). Be to, nustatytos aplinkybės neleidžia pakartotinai spręsti šių išlaidų klausimo ir vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punkto nuostatomis. Dėl to, teismui civilinėje byloje Nr. e2-554-1089/2020 netenkinus ieškovų reikalavimo dėl šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pakartotinai reikšti tokio reikalavimo negalima. Teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria, o ieškovai apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų ar motyvų, paneigiančių tokios išvados pagrįstumą.

60. Pasisakydamas dėl išlaidų, susijusių su projektų rengimu, siekiant įvykdyti tiek taikos sutartimi, tiek pasidalinimo aktu sutartus susitarimus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nė viename iš šių dokumentų nebuvo sutarta, kuri šalis imsis iniciatyvos ir kieno sąskaita bus rengiami atsidalijimo procedūrai organizuoti būtini dokumentai ir projektai. Todėl, nesant tarp bendraturčių sutarimo dėl išlaidų pasidalinimo bei nesikooperuojant ir nebendradarbiaujant, rengiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės procedūras, teismine tvarka tokių išlaidų priteisti nėra teisinio pagrindo, nes ieškovų nurodytos išlaidos negali būti priteistos CK 4.76 straipsnio pagrindu, kadangi tokios išlaidos pagal savo prigimtį ir paskirtį nepriskirtinos išlaidoms, skirtoms bendro turto išlaikymui. Nurodytos išlaidos buvo patirtos, siekiant ieškovams atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir tokiu būtu pakeisti nuosavybės formą siekiant asmeninių, o ne bendrų tikslų. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija sutinka ir šioje skundžiamo sprendimo dalyje.

61. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalyje pateiktą bendrosios nuosavybės teisės sampratą bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Remiantis CK 73 straipsnio 2 dalies nuostata, bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

62. Bendraturčių teisės ir pareigos, naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant, nustatytos CK 4.76 straipsnyje, kuriame numatyta, jog kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 4.82 straipsnio, reguliuojančio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, 3 dalyje nurodant, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

63. CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti.

64. Dauguma bendrosios dalinės nuosavybės teisę reglamentuojančių įstatymo nuostatų yra dispozityvios, todėl bendraturčiai remdamiesi sutarties laisvės principu (CK 6.156 straipsnis) ir nepažeisdami kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų sutartimi gali nusistatyti įstatymo pateiktų taisyklių išimtis ar susikurti individualų tarpusavio santykių reglamentavimo modelį. Tais atvejais, kai vienas ar keli bendraturčiai patiria žalos dėl kito bendraturčio neteisėtų veiksmų, jų tarpusavio santykiai reguliuojami deliktų teisės normomis. Pagal bendrąją taisyklę bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, prisidėjimo prie bendro turto išlaikymo apimtis priklauso nuo bendraturčio dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl bendraturčių ginčo konkrečiais atvejais, vertintina ir atribotina, kurios išlaidos skirtos bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, o kurios savininkų poreikiams tenkinti.

65. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad ieškovams ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir dvibutis gyvenamas namas, kurio 26/100 dalys įregistruotos J.B. vardu, 26/100 dalys – A.B. vardu, 48/100 dalys – A.U.K. vardu. Tarp ieškovų ir atsakovės jau mažiausiai nuo 2009 metų tęsiasi teisminiai ginčai dėl bendro turto naudojimo, padalinimo, valdymo, rekonstrukcijos ir pan. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2257-728/2013 buvo patvirtinta ieškovų ir atsakovės sudaryta taikos sutartis, kurios 4 punkte šalys susitarė, kad atsakovai (A.U.K. ir J.A.K.) sutinka, jog ieškovai atliktų savo gyvenamosios namo dalies rekonstrukciją pagal teismui pateiktą pasiūlymą. Ieškovai įsipareigoja garaže papildomai sumūryti (pridėti prie esančios) 25 cm sieną ir tą pačią sieną sutvirtinti namo antrame aukšte savo patalpose pagal atskirą architektūrinį sprendimą. Taigi, nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi, kuria patvirtinta taikos sutartis, nei atskiru šalių susitarimu, nebuvo išspręstas klausimas dėl to, kas inicijuos gyvenamojo namo atidalinimo procedūras, bei dėl būsimų išlaidų, kurios galimai bus patirtos dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atlyginimo.

66. Ir nors sutiktina, kad šioje byloje dėl atliekamos namo rekonstrukcijos ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovė prieštaravimų nereiškia, t. y. sutinka, kad nuosavybė būtų atidalinta ir įregistruota kaip kiekvienos iš ginčo šalių atskira nuosavybė, tačiau dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės į teismą kreipėsi ieškovai, t. y. būtent ieškovai pirmieji tokiu būdu siekė įgyvendinti savo, kaip bendraturčių teises. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad neprieštarauja, jog ieškovai atsidalintų gyvenamąjį namą iš bendrosios dalinės nuosavybės per kapitalinės sienos vidurį tose patalpose, kuriomis jie naudojasi. Taigi, šiuo atveju ieškovų nurodytos išlaidos buvo skirtos ne bendram turtui išlaikyti, pagerinti ar išsaugoti, o būtent ieškovų poreikiams tenkinti. Nepaneigiant to, kad atidalinimas iš bendrosios nuosavybės galimai yra/bus naudingas ir atsakovei, kadangi atidalintą turtą, kuris tampa asmenine atsakovės nuosavybe, bus lengviau valdyti, juo disponuoti, pripažintina, kad ieškovai, inicijavę gyvenamojo namo atidalinimo procedūras ir neturėdami bendraturčių sutikimo tokias išlaidas atlyginti, nepagrįstai reikalauja jų priteisimo iš atsakovės. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą dėl 972,61 EUR dydžio išlaidų atlyginimo.

68. Tačiau šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šio ieškovų reikalavimo tenkinimui turėjo būti nustatytos visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinės atsakomybė taikymas galimas tik nustačius visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę – išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir patirtą žalą (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nagrinėjamu atveju nurodytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos nekonstatuotinos.

69. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka, kad šiuo atveju atsakovė elgėsi nevisiškai teisėtai, kadangi iš esmės be pagrįsto pagrindo nedavė sutikimo ieškovams įregistruoti naujai sukurtus nekilnojamojo turto objektus - butus Nekilnojamojo turto registre, kas yra konstatuota neskundžiamoje pirmosios instancijos teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimo dalyje - kadangi ieškovai neturi ir teisminio nagrinėjimo metu negavo atsakovės sutikimo įregistruoti rekonstrukcijos metu naujai suformuotus nekilnojamojo turto objektus ir daiktines teises į juos, teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovės atsisakymas duoti sutikimą nurodytiems veiksmams atlikti vertinamas kaip pažeidžiantis ieškovų teises, nes įvykdžius teismo sprendimą, kuris yra privalomas ir atsakovės atžvilgiu (CPK 18 straipsnis), ieškovai negali užbaigti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės procedūros. Taigi, apeliantai ne be pagrindo tvirtina, kad, jei atsakovė būtų laiku davusi sutikimą dėl atitinkamų nuosavybės objektų teisinio įregistravimo, ieškovams, siekiantiems pasinaudoti valstybės kompensacija, nebūtų reikėję gauti atsakovės sutikimo ir, tikėtina, kompensaciją iš valstybės galimai jie būtų gavę.

70. Nepaisant to, būtina nustatyti žalos, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, faktą. Rungimosi principas civiliniame procese lemia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, žalos padarymo fakto ir jos dydžio, kaip jo teisę sukuriančių faktų, įrodinėjimo našta tenka reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškiančiam asmeniui – šiuo atveju ieškovams.

71. Ieškovai nurodo, kad žalą sudaro ieškovų iš LR Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros negauta kompensacija už saulės elektrinės įsirengimą, kuri atsirado dėl to, kad atsakovė laiku nedavė sutikimo dėl pastato rekonstrukcijos įregistravimo viešame registre, o taip pat nedavė atskiro sutikimo įrengti saulės jėgainę ant ieškovams priklausančios stogo dalies, dėl ko ieškovai neteko teisės gauti kompensaciją - 1 614,56 EUR.

72. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad patirta žala turi būti reali ir įrodyta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020), kas nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, konstatavus, kad ieškovai neįrodė, jog negalės pakartotinai kompensavimo priemone pasinaudoti ateityje. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, net ieškovams ir įrodžius, kad žala bus patirta (pvz. pakartotinai atmetus ieškovų paraišką, ar nustačius, kad naujuose kvietimuose gali būti kompensuojamos tik iki atitinkamo laikotarpio patirtos išlaidos), atsakovė tokiu atveju atleistina nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu. Minėtoje CK nuostatoje nurodyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų.

73. Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.

74. Šiuo atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tarp šalių susiklostė itin konfliktiški santykiai, kuomet praktiškai kiekvienas klausimas, susijęs su jų bendrąja daline nuosavybe, yra sprendžiamas teismuose. Bendravimas tarp šalių yra formalus, dažnai vyksta raštu ar per atstovus - advokatus. Žinodami šias aplinkybes, ieškovai turėjo įvertinti riziką, kad atsakovė gali nesutikti su tam tikrais turto (kuris oficialiai vis dar yra bendra dalinė nuosavybe) apribojimais. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, žinodami, kad atsakovė neduoda sutikimo įregistruoti dvibutį gyvenamąjį namą Nekilnojamojo turto registre, taip pat nuo 2020 m. kovo mėnesio vis dar negavę atsakovės sutikimo dėl jėgainės įrengimo, ieškovai vis tiek priėmė sprendimą statyti jėgainę ir 2020 m. rugsėjo pabaigoje įrengimo darbai jau buvo baigti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tokiais savo veiksmais ieškovai prisiėmė riziką, kad atsakovės sutikimas gali būti ir negautas, todėl šiuo atveju patys laikytini atsakingais už tai, kad kompensacija jiems suteikta nebuvo.

75. Kartu pažymėtina, kad atsakovės motyvai dėl atsisakymo duoti sutikimą elektrinės įrengimui, nurodyti teismo posėdžio metu, laikytini pakankamai pagrįstais, kadangi atsakovės buvo prašoma duoti sutikimą įrengti elektrinę dar neatidalintam gyvenamajam pastatui (ne konkrečiam butui), kas užkirstų jai kelią pačiai ateityje kreiptis kompensacijos dėl tokios elektrinės ant savo stogo dalies įrengimo. Šiuos atsakovės argumentus patvirtina ir LR Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros raštai, kuriuose nurodyta, kad paramą suteikiant pastatui, yra užkertamas kelias būsimiems, kažkada ateityje užregistruotiems dviem turto vienetams (butams) pasinaudoti maksimaliomis kompensacijomis (kadangi skyrus kompensaciją pastatui, vėliau pastate užregistruoti butai finansavimo nebegalės gauti).

76. Taip pat sutiktina, kad, nors ir skatinamas valstybės, saulės jėgainės įrengimas ant ieškovų stogo dalies nelaikytinas neatidėliotinu veiksmu, be kurio ieškovai negalėtų tinkamai naudotis savo nuosavybės teisės objektais ir kuriam atsakovė privalėtų duoti sutikimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai, neturėdami atsakovės sutikimo įregistruoti nekilnojamojo turto objektus registre, taip pat neturėdami atsakovės pritarimo įrengti saulės jėgainę ant gyvenamojo namo stogo, šalių santykiams esant konfliktiškiems, patys prisiėmė riziką, kad gali negauti valstybės kompensacijos, todėl civilinė atsakomybė atsakovės atžvilgiu negali būti taikoma.

77. Pažymėtina taip pat, kad pagal Projektų fiziniams asmenims finansuojamų pagal 2014-2020 ES fondų investicijų veiksmų programos 3 punktą, siekiant įgyvendinti vietinės elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių išteklių gamybos pajėgumus ir naudojimą skatinant įsigyti ir įrengti iki 10 kW galios atsinaujinančių išteklių energiją naudojančių technologijas, finansavimas iš 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 4 prioriteto „Energijos efektyvumo ir atsinaujinančių išteklių energijos gamybos ir naudojimo skatinimas“ 04.1.1-LVPA-V-115 priemonės „AIE namų ūkiams“ įgyvendinimas buvo planuojamas iki 2023 m. Pagal Lietuvos Energetikos ministerijos viešai pateikiamą informaciją, išlaidų kompensavimo prašymus pagal 2020 m. rugsėjo 21 d. kvietimą (pagal priemonę 04.1.1-LVPA-V-115) galima teikti iki 2021 m. gruodžio 21 d. Be to, 2022 m. sausio mėn. planuojamas naujas kvietimas pagal šią priemonę, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai neįrodė aplinkybės, kad jie nebeturės galimybių pakartotinai teikti paraišką kompensacijai gauti. Nesant įrodymų dėl ieškovų realiai patirtos žalos, neegzistuoja sąlygos ir atsakovės civilinei atsakomybei kilti.

78. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti skundžiamą jo dalį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

79. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011; kt.). Teisėjų kolegija šiuo atveju sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.