- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-23
- Bylos Nr.
- e2A-545-619/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01871-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Margarita Stambrauskaitė, Andrutė Salvador
- Ieškovas
- D. M.
- Atsakovas
- B. B., J. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Salvador (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pagal ieškovės D. M. ir atsakovo B. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovams B. B. ir J. B. dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimus,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovus B. B. ir J. B. per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti kliūtis naudotis 2005 m. kovo 5 d. Apskrities viršininko spendimu Nr. 2.7-79-13827 nustatytu kelio servitutu (kodas 201), atstatant 4 m. pločio servitutinį kelią, t. y. sustumiant atgal nuartą gruntą, jį išlyginant ir sutankinant, užsėjant veją ar paklojant ruloninę veją. Atsakovams neįvykdžius įpareigojimo per nustatytą laiką, pripažinti ieškovei teisę atlikti šiuos veiksmus pačiai ir kartu iš atsakovų išieškoti reikiamas išlaidas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad ieškovei asmeninės nuosavybes teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su visais jame esančiais sklypo statiniais. Šis žemės sklypas iš vakarų pusės ribojasi su atsakovams asmeninės nuosavybes teise priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė į jai priklausančią sodybą, patekdavo atsakovų žemės sklype esančiu keliu, kuriam 2005 m. kovo 15 d. Apskrities viršininko spendimu Nr. 2.7-79-13827 nustatytas 0,02 ha ploto kelio servitutas (tarnaujantis daiktas). Ieškovė su šeima nuo 2020 m. balandžio 18 d. per atsakovų žemės sklype esantį servitutinį kelią negali privažiuoti iki savo sodybos, nes atsakovai iš pradžių užtvėrė privažiavimą – servitutinį kelią, o vėliau jį suarė. 2020 m. rugpjūčio 14 d. ieškovė pateikė atsakovui reikalavimą atstatyti servitutinį kelią, tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė, nurodydamas, kad neva reikalaujama įrengti servitutinį kelią, pažymėjo, kad iki suarimo atsakovo žemės sklype nebuvo įrengtas servitutinis kelias, o transporto priemonėmis tiesiog buvo išvažinėta žemės sklypo dalis. Ieškovės atstovės teigimu, pateiktos atsakovų nuotraukos apie, neva, servitutinio kelio sutvarkymą nėra informatyvios, be datų, neleidžia nustatyti kada jos padarytos. Pastebi, kad kelio pasikeitimai buvo užfiksuoti tik po ieškinio teismui pateikimo, kelio dalyje likusios vagos, todėl važiuojant dirvonais yra didelė tikimybė sugadinti automobilio dugną. Atstovės teigimu, servitutinis kelias į pradinę padėtį nėra atstatytas, atsakovas iki šiol nesiėmė jokių veiksmų tam atlikti, o tik juos imitavo. Paaiškino, kad tik šiuo vieninteliu servitutiniu keliu ieškovė gali patekti iki namų valdos, kuris naudojamas daugiau kaip penkiolika metų.
Atsiliepimas
3. Atsakovai B. B. ir J. B. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti.
4. Nurodė, kad atsakovas tiksliai nežinojo kur yra servitutinio kelio vieta, nes jis niekada nebuvo pažymėtas (koordinuotas) natūroje. Po atliktos atsakovų žemės sklypo valstybinės žemės naudojimo kontrolės, atsakovas iškasė bulves toje vietoje, kur Trakų skyrius nurodė buvusį servitutinį kelią, nupjovė kviečius bei transporto priemone, savo automobiliu, išvažinėjo kelio vėžes. Tačiau ieškovė 2020 m. rugpjūčio 14 d. pateikė atsakovui reikalavimą atstatyti 4 m pločio servitutinį kelią, t. y. sustumti atgal nuartą gruntą, jį išlyginti ir sutankinti, užsėti veją ar pakloti ruloninę veją, taip pat netrukdyti ieškovei ir kitiems asmenims naudotis administraciniu aktu nustatytu kelio servitutu. Atsakovų vertinimu, ieškovė reikalauja įrengti servitutinį kelią, kuris niekada nebuvo įrengtas, o tiesiog automobiliais išvažinėtas. Pažymi, kad atsakovas atstatė servitutinio kelio žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), būklę į buvusią iki teisės pažeidimo, todėl ieškovė neturi jokių kliūčių juo naudotis ir patekti iki savo žemės sklypo. Ieškovė į savo žemės sklypą galėjo patekti ne tik per atsakovų žemės sklypą, bet ir per kitus, jai pačiai ir su kitais bendraturčiais priklausančius žemės sklypus, tačiau minėtą bendrojo naudojimo kelią ieškovė, savo sklype panaikino, užsėdama veja, o žemės sklype, kurį bendrai valdo su kitais bendraturčiais, esantį bendro naudojimo (servitutinį) kelią 2019 metais suarė.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovų B. B. ir J. B. po 237,50 EUR iš kiekvieno atskirai ieškovei D. M. (viso 475,00 EUR) bylinėjimosi išlaidų.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą konstatavo, kad byloje nustatyta, kad servitutas privačios žemės sklype yra nustatytas administraciniu aktu, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas, o servituto būtinumo ieškovei ar kitiems asmenims įvertinimas nėra šios bylos dalykas. Teismo vertinimu, trukdydamas ieškovei ir kitiems asmenims naudotis kelio servitutu, nes pastarasis buvo suartas, jame kurį laiką augo kviečiai ir bulvės, atsakovas pažeidė CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalį.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. spendimu Nr. 2.7-79-13827 nustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas), 0,02 ha ploto, (kodas 201), esantis žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra inžinerinis statinys, kurio įrengimui yra keliami aukštesni reikalavimai. Remdamasis byloje esančiais įrodymais, konstatavo, kad kelio danga prieš ją suariant, tiek ją atstačius į pradinę padėtį, t. y. išlyginus - buvo apaugusi žole, transporto priemonėmis išvažinėta žemės sklypo dalis, todėl ieškovės reikalavimas atstatyti 4 m. pločio servitutinį kelią, sustumiant nuartą gruntą, jį išlyginant ir sutankinant, užsėjant veją ar paklojant ruloninę veją yra perteklinis, todėl atmestinas. Sprendė, jog ieškovės atstovės teiginiai, kad vienoje vietoje likęs 15 cm gylio griovys, o greta jo susiformavęs išgaubtas nelygumas, ar matosi gilesnės automobilio provėžos, nesudaro pagrindo ieškinį tenkinti.
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kad ieškinys buvo pareikštas dėl to, kad atsakovas ignoravo reikalavimą atstatyti servitutinį kelią į buvusią padėtį bei tai, kad servitutinis kelias į pradinę padėtį buvo atstatytas tik po ieškinio teismui pateikimo, sprendė, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė būtent dėl atsakovų veiksmų. Konstatavęs, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal bylos apimtį ir sudėtingumą laikytinomis per didelėmis, jas sumažino iki 400 EUR iš priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė D. M. prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti pilna apimtimi bei priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Apeliantės vertinimu, teismas ne tik kad nebuvo pakankamai aktyvus, kiek, ieškovės nuomone, šiuo atveju buvo būtina, bet ir neištyrė bei visapusiškai neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų, darydamas išvadą, kad atsakovai atstatė kelio servitutą į buvusią padėtį. Pirmos instancijos teismas ieškinio reikalavimus ir atsakovų atsikirtimus įvertino formaliai ir paviršutiniškai, neatskleisdamas jų esmės. Tam, kad teismas turėtų pagrindą išvadai, jog pažeidimo nebėra, kad padėtis buvusi iki pažeidimo yra atkurta, buvo būtina: 1) nustatyti iki pažeidimo buvusią padėtį; 2) nustatyti dabartinę, bylos nagrinėjimo metu esančią padėtį, išsamiai įvertinti atsakovų teiginius ir byloje pateiktus įrodymus apie tariamą padėties atkūrimą/neatkūrimą; 3) padaryti išvadą, ar byloje esančių įrodymų pakanka tam, kad konstatuoti, jog buvusi iki servituto pažeidimo padėtis atkurta. Ieškovės nuomone, pirmos instancijos teismas šių veiksmų neatliko. Teismas darydamas išvadą apie buvusios padėties atkūrimą, visiškai neįvertino ieškovės pateiktų fotonuotraukų prieš pažeidimą ir jau bylos nagrinėjimo metu po atsakovų bandymų įrodyti, kad padėtis atstatyta į buvusią. Iš šių nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad ginčo vietoje nuarus gruntą šone liko apie 15 cm gylio griovys, greta jo susiformavo išgaubtas nelygumas, tam tikrose „kelio“ vietose siekiamas automobilio dugnas. Iš byloje pateiktų įrodymų visumos, darytina išvada, kad servitutinis kelias į pradinę padėtį nebuvo ir nėra atstatytas. Ieškovės nuomone, akivaizdu, kad pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kasacinės instancijos teismo išaiškinimus, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismo išvada dėl padėties atstatymo į iki pažeidimo buvusią yra iš esmės nemotyvuota, nėra aišku ir suprantama, kurie konkrečiai įrodymai pagrindžia buvusios padėties atstatymą, servituto pažeidimų pašalinimą. Sprendimas neatitinka Teisėjų tarybos patvirtintų rekomendacijų teismų sprendimams.
11. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi jos buvo net kelis kartus mažesnės nei rekomenduojami dydžiais. Teismas net nevertino, kokie konkrečiai atstovavimo veiksmai, konkrečios teisinės paslaugos šioje byloje ieškovei buvo suteiktos, už kurias ji sumokėjo 600 EUR. Atsižvelgiant į faktiškai suteiktų teisinių paslaugų mastą, laiko sąnaudas, į tai, kad bylos nagrinėjimas vyko ne advokatės darbo vietos mieste, darytina išvada, kad 600 EUR dydžio išlaidos už atstovavimą šioje byloje yra pagrįstos, protingos ir ne per didelės, todėl teismas nepagrįstai jas sumažino iki 400 EUR.
12. Apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
13. Nurodė, kad atmesdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas neturėjo priteisti ir bylinėjimosi išlaidų. Atkreipė dėmesį, jog šioje byloje dėl įpareigojimo buvo pateikti įrodymai, kad ieškovė jau buvo pateikusi atsakovams nepagrįstą ieškinį kurio vėliau atsisakė. Atsakovas neneigė, kad 2020 m. pavasarį suarė jam priklausantį žemės sklypą ir jį užsėjo grūdinėmis kultūromis ir apsodino bulvėmis, už tai jam buvo surašytas Žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 46ŽN-50-( 14.46.78) ir jis nubaustas pinigine bauda. Ieškovė 2020-08-14 išsiuntė atsakovams reikalavimą atstatyti servitutinį kelią į pradinę padėtį. Atsakydamas į ieškovės reikalavimą, atsakovas jokiu būdu neteigė, kad jis neatstatinės servitutinio kelio, tik pažymėjo, kad reikalavimas įrengti kelią, užsėti jį veja ar padengti rulonine danga yra nepriimtinas, nes bendro naudojimo kelias niekada nebuvo specialiai įrengtas, jis ėjo per laukus ir susiformavo natūraliai, važinėjant juo transporto priemonėmis. Ieškovė nepagrįstai iš atsakovų reikalauja iš esmės ne atstatyti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, o įrengti, pagerinti kelią. Ieškovė prie ieškinio pateikė fotonuotrauką (nenurodant fiksavimo datos), pavadintą “suartas laukas”, spėtina, darytą 2020 m. pavasarį. Palyginus šią nuotrauką su atsakovo prie atsiliepimo bei vėliau pateiktomis nuotraukomis, įrodančiomis servitutinio kelio atstatymą po derliaus nuėmimo, taip pat su ieškovės 2020 m. spalio mėnesį darytomis nuotraukomis, matyti akivaizdus skirtumas, t.y. akivaizdžiai matoma, kad kelio būklė atstatyta į pradinę padėtį. Ieškovė skubotai kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimus, kadangi nuėmęs bulvių derlių ir nupjovęs grūdines kultūras, apeliantas išlygino sukastą gruntą ir automobiliu išvažinėjo servitutinį kelią, atstatydamas jį į pradinę padėtį. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, teismui netenkinus ieškinio, iš atsakovų neturėjo būti priteistos ir bylinėjimosi išlaidos. Priteistos bylinėjimosi išlaidos abiems atsakovams yra ženkli pinigų suma, bloginanti jų padėtį. Pažymėjo, jog ieškovė jai ir kitiems bendraturčiams priklausantį žemės sklypą suarė ir užsėjo, tuo pačiu panaikindama jame buvusį bendro naudojimo kelią. Apelianto vertinimu, ieškovės veiksmai, panaikinant bendro naudojimo kelią, rodo jos nesąžiningumą. Atsakovo vertinimu, jo prašymai valstybinėms institucijoms turi ryšį su šia byla, todėl vertintini kaip nauji įrodymai ir jų pateikimo būtinybė atsirado, jau išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, todėl prašo priimti naujus įrodymus (CPK 314 str.).
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašė skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
15. Nurodė, kad atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės tik patvirtina nurodytą teismo išvadą, jog bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė būtent dėl atsakovų veiksmų. Atsakovas iki ieškinio pateikimo teismui nesiėmė bent dalinių priemonių servitutinio kelio atstatymui – nenupjovė kelio vietoje pasėtų grūdinių kultūrų, neiškasė bulvių, nepravažiavo automobiliu buvusio kelio vietoje esančiais arimais, visa tai jis padarė tik prieš pat atsiliepimo į ieškinį surašymą, taip norėdamas įrodyti ieškinio nepagrįstumą. Pažymėjo, jog savo atsakyme į ieškovės reikalavimą atstatyti kelią, atsakovas nebuvo išreiškęs prašymo, t.y. palaukti kol jis nuims derlių. Atsakovas, gavo reikalavimą atstatyti servitutinį kelią, kuriuo, be kita ko, buvo įspėtas, kad neatlikus jame nurodytų veiksmų, bus kreiptasi į teismą ir tokiu atveju jam gali tekti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, t.y. jam buvo suteikta galimybė įvertinti situaciją, todėl jo argumentai apie priteistą ženklią pinigų sumą, yra visiškai nepagrįsti ir turėtų būti atmesti. Taip pat iš atsakovo atsiliepimo motyvų galima daryti išvadą, kad jis pripažįsta, jog servitutinio kelio neatstatė į pirminę padėtį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės ir atsakovo pateiktų apeliacinių skundų ribose.
17. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos ir teigia, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Atsakovas prašo prijungti prie bylos jo Nacionalinei žemės tarnybai ir Trakų rajono savivaldybės administracijai rašytus raštus.
18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai liudija tarp bylos šalių egzistuojančius konfliktinius santykius ir ginčą, kad ieškovė jai priklausančio sklypo dalyje, kuris, kaip teigia atsakovas, buvo bendro naudojimo kelias, užsėjo veją. Tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju minėtos aplinkybės ir pateikti įrodymai nėra susiję su ginčo dalyku ir ieškovės teisių, naudotis atsakovo sklype nustatytu kelio servitutu, pažeidimu. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti minėtus atsakovo pateiktus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako.
20. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovei nuosavybes teise priklauso žemės sklypas su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas iš vakarų pusės ribojasi su atsakovams, asmeninės nuosavybes teise priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., kuriame 2005 m. kovo 15 d. Apskrities viršininko spendimu Nr. 2.7-79-13827 nustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas), 0,02 ha ploto. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriaus 2020 m. liepos 2 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 46ŽN-50-(14.46.78), nurodyta, kad kelio servitutas (tarnaujantis daiktas), esantis žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)suartas, auga kviečiai ir bulvės. Ieškovė ieškiniu prašė atstatyti buvusią padėtį ir įpareigoti atsakovus per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti kliūtis naudotis 2005 m. kovo 5 d. Apskrities viršininko spendimu Nr. 2.7-79-13827 nustatytu kelio servitutu (kodas 201), atstatant 4 m pločio servitutinį kelią, t. y. sustumiant atgal nuartą gruntą, jį išlyginant ir sutankinant, užsėjant veją ar paklojant ruloninę veją. Atsakovas pripažįsta ir neginčija aplinkybės, kad suarė kelio servitutą, tačiau po Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriaus 2020 m. liepos 2 d. Žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 46ŽN-50-(14.46.78) surašymo, atsakovas ėmėsi veiksmų buvusiam servitutiniam keliui atstatyti, t. y. nukasė bulves, nupjovė kviečius bei transporto priemone išvažinėjo kelio vėžes.
Žemesnės instancijos teismas
21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą konstatavo, jog trukdydamas ieškovei ir kitiems asmenims naudotis kelio servitutu, nes pastarasis buvo suartas, jame kurį laiką augo kviečiai ir bulvės, atsakovas pažeidė ieškovės teises naudotis servitiniu keliu. Tačiau skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad servitutinis kelias nebuvo įrengtas. Sprendė, jog kelio danga prieš ją suariant, tiek ją atstačius į pradinę padėtį buvo apaugusi žole, transporto priemonėmis išvažinėta žemės sklypo dalis, todėl ieškovės reikalavimas atstatyti 4 m pločio servitutinį kelią, sustumiant nuartą gruntą, jį išlyginant ir sutankinant, užsėjant veją ar paklojant ruloninę veją yra perteklinis. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra neprotingai didelės, todėl jas sumažino ir vadovaudamasis vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi priteisė iš atsakovų, konstatavęs, kad jos susidarė dėl atsakovų veiksmų.
22. Ieškovė apeliaciniu skundo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, visapusiškai neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovai atstatė kelio servitutą į buvusią padėtį. Taip pat nesutinka su jos patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimu.
23. Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundo nesutinka su sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog ieškovei pareikalavus atstatyti servitutinį kelią, jis neteigė, kad jo neatstatinės, tik pažymėjo, kad bendro naudojimo kelias niekada nebuvo įrengtas taip kaip reikalauja ieškovė. Ieškovė skubotai kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimus, kadangi nuėmęs bulvių derlių ir nupjovęs grūdines kultūras, apeliantas išlygino sukastą gruntą ir automobiliu išvažinėjo servitutinį kelią, atstatydamas jį į pradinę padėtį.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.113 straipsnyje reglamentuotas servituto įgyvendinimo principas. Pastarojo straipsnio pirmoji dalis įtvirtina, kad servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui. Servituto turėtojas, įgyvendindamas servituto suteikiamas teises, privalo nepažeisti kitų savininkų teisių (CK 4.113 straipsnio 2 dalis). CK 4.111 straipsnio nuostatos iš esmės nurodo, kad teisės į svetimą daiktą (servituto) turinį sudaro galimybė įgyvendinti valdžią daiktui (tarnaujančiam žemės sklypui). Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos (servituto) turėtojui naudotis svetimu daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019). Servitutas suteikia ribotos apimties teisę naudotis svetimu daiktu (CK 4.112 straipsnio 2 dalis, 4.113 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, jog servituto turinį sudaro teisė ribotai ir griežtai laikantis nustatytos tvarkos naudoti svetimą daiktą (tarnaujantį žemės sklypą). Ieškovė servituto teisę įgijo teisėtai (apskrities viršininko spendimo pagrindu), todėl turi pagrindą kreiptis į teismą, prašydama pašalinti kliūtis naudotis servitutu.
25. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovai pažeidė ieškovės teisę naudotis administraciniu aktu nustatytu kelio servitutu, suardami kelią, esantį jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir užsodindami jį kviečiais ir bulvėmis. Byloje nustatyta, jog po ieškinio pateikimo atsakovai ėmėsi veiksmų buvusiam servitutiniam keliui atstatyti, t. y., nukasė bulves, nupjovė kviečius bei transporto priemone išvažinėjo kelio vėžes. Tačiau ieškovė nesutinka, kad servitutinio kelio būklė yra atstatyta į prieš pažeidimą buvusią padėtį.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą.
27. Pažymėtina, jog įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo našta, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2016 22 punktą; ir kt.).
28. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertinęs byloje esančią medžiagą bei šalių paaiškinimus, nustatė tiek iki pažeidimo buvusią, tiek pašalinus pažeidimus esančią atsakovams priklausančios žemės sklypo dalies, kuriai nustatytas servitutas būklę. Byloje esančios nuotraukos ir šalių paaiškinimai patvirtina, jog iki suarimo ir užsodinimo, ginčo servitutinis kelias buvo transporto priemonėmis išvažinėta žemės sklypo dalis apaugusi žole. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jis nelaikytinas inžineriniu statiniu, kurio įrengimui yra keliami aukštesni reikalavimai. Atsakovas atsiliepdamas į ieškovės ieškinį nurodė, jog po atliktos atsakovų žemės sklypo valstybinės žemės naudojimo kontrolės, atsakovas iškasė bulves toje vietoje, kur Trakų skyrius nurodė buvusį servitutinį kelią, nupjovė kviečius bei transporto priemone, savo automobiliu, išvažinėjo kelio vėžes. Byloje pačios ieškovės foto nuotraukos darytos 2020 m. spalio mėn. patvirtina, jog atsakovui pašalinus pažeidimus kelias yra išvažinėtas ir apaugęs žole. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kelias iš esmės yra atstatytas į pradinę padėtį.
29. Nesutikimą su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantė grindžia tuo, kad dalyje atstatyto servitutinio kelio yra duobių, kurios apsunkina ieškovės patekimą į jai priklausantį žemės sklypą jos turima transporto priemone. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šios aplinkybės pačios savaime nėra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškiniu ieškovė prašė pašalinti kliūtis naudotis servitutiniu keliu atstatant 4 m. pločio servitutinį kelią, t. y. sustumiant atgal nuartą gruntą, jį išlyginant ir sutankinant, užsėjant veją ar paklojant ruloninę veją. Pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų patvirtinančių, jog ginčo servitutinis kelias iki jo suarimo buvo įrengtas, idealiai išlygintas, užsėtas veja ar paklotas rulonine veja, to nepatvirtina nei byloje pateiktos nuotraukos nei šalių paaiškinimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tenkinus tokį ieškovės reikalavimą, ji atsidurtų geresnėje nei iki pažeidimo buvusioje padėtyje, kas neatitiktų bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
30. Atsižvelgiant į išdėstytų argumentų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias, nustatęs, kad atsakovas pašalino ieškovės teisių naudotis nustatytu servitutu pažeidimus ir grąžino servitutinį kelią į pradinę padėtį, pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį.
31. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nesudarančius pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliantės argumentus susijusius su patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimu.
32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimo sumažino ieškovės bylinėjimosi išlaidas nuo 600 EUR iki 400 EUR motyvuodamas tuo, kad byla nėra laikytina sudėtinga, ji nepasižymi teisinių paslaugų kompleksiškumu, specialių teisinių žinių poreikiu, teisinės problemos naujumu, todėl nereikalauja didelių advokato darbo laiko sąnaudų.
33. Pažymėtina, CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą apmokėjimo tvarka ir sąlygos, kur nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ir advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus yra pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginama. Tačiau ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi, kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
34. Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Teismų praktikoje, nustatant priteistino advokatui ar advokato padėjėjui užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Bet kuriuo atveju priteistinos išlaidos negali būti didesnės negu nustatyta Rekomendacijose (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi, įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę nustatyti priteistinų išlaidų už advokato ir advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, dydį, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus kriterijus, apribodamas tik maksimalų jų dydį.
35. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes – byla yra nesudėtinga, joje sprendžiami teisiniai santykiai nereikalavo specifinių teisinių žinių, procesiniai dokumentai nebuvo didelės apimties, byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Šiuo atveju įvertintina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas iš esmės įvykdė dalį ieškinio reikalavimų. Nors ieškovė remiasi argumentu, jog jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių, tačiau darytina išvada, kad nesant numatytos rekomendacijose minimalios ribos, bylose, kurios pripažintinos nesudėtingomis, išlaidos turi būti proporcingos pateiktam turtiniam reikalavimui.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
36. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistos iš jo. Apelianto vertinimu, atmetus ieškinį bylinėjimosi išlaidos neturėjo būti priteistos. Nors atsakovas pripažįsta, kad ieškovės teisių pažeidimus pašalino tik po ieškinio pateikimo, tačiau jo vertinimu, ieškovė skubotai kreipėsi į teismą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
37. Bylinėjimosi išlaidas bylos šalys moka už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, prie jų taip pat priskiriamos ir šalių turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi ir prevencinį pobūdį – skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvų ginčo sprendimo būdą. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 4 d.).
38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog dalis apeliacinio skundo argumentų susijusių su ankstesniais teisminiais procesais bei atsakovo teiginiai, kad ieškovės užsėjo bendro naudojimo kelią jai priklausančiame sklype, neturi įtakos skundžiamos sprendimo dalies pagrįstumui. Apeliantas nesutikdamas su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu iš esmės nepateikė jokių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovės bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė dėl atsakovų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu civilinės bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šiuo atveju nukrypo nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Esminiai kriterijai, lemiantys bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, yra byloje nagrinėjamo klausimo pobūdis, taip pat šalių ir kitų proceso dalyvių procesinė padėtis bei jų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Būtent pagal šiuos kriterijus sprendžiama, kas laikytinas procesą pralaimėjusia šalimi, privalančia atlyginti procesą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas. Kadangi byloje susiklosčiusios situacijos atveju, bylinėjimosi išlaidas ieškovė patyrė išimtinai dėl atsakovų netinkamo elgesio ir nesavalaikio teisių pažeidimo pašalinimo, todėl atsakovai ir turi pareigą atlyginti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodytų argumentų pagrindu, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
39. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs faktines aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus ir proceso dalyvių paaiškinimus, tinkamai pritaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias ir ginčui aktualias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantų argumentai šiuo atveju nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, dėl to apeliaciniai skundai atmestini.
40. Teisėjų kolegija, šioje byloje atmetusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, daro išvadą, kad šalims nepriteistinos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 1 punktu kolegija,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.