Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo O. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8373-956/2018 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui O. K., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl leidimo išvežti nepilnametį vaiką į užsienio valstybę nuolat gyventi, išlaikymo dydžio bei bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas apelianto O. K. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

34. Iš bylos duomenų matyti, kad su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. K. pateikė naujus įrodymus – Panevėžio pedagoginės-psichologinės tarnybos 2019-01-23 pažymą, G. K. patvirtinimą, duomenis apie įmonę (duomenys neskelbtini) (3 t., b.l. 31-33). Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš minėtų duomenų matyti, kad nauji įrodymai yra pateikiami reaguojant į apeliacinio skundo argumentus, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, dalis šių duomenų – G. K. patvirtinimas apie šeimos susitarimą vykti į (duomenys neskelbtini) kartu su ieškovės sūnumi T., būsimą darbą bei gyvenamąją vietą bei duomenys iš viešai prieinamų duomenų bazių apie įmonę (duomenys neskelbtini), galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o duomenų, jog teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, byloje nėra. Be to, duomenys apie įmonę (duomenys neskelbtini) yra pateikti tik užsienio kalba, kas sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti priimti šiuos įrodymus. Panevėžio pedagoginės-psichologinės tarnybos 2019-01-23 pažymoje tik dar kartą atkartojama vaiko nuomonė apie santykius su atsakovu bei galimybės išvykti gyventi į užsienio valstybę vertinimas, tačiau byloje esant pateiktai teismo psichologo išvadai minėtais klausimais, laikytina, jog šie duomenys yra pertekliniai ir esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui neturi. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atsisako priimti kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikiamus naujus įrodymus.

35. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas O. K. ne tik, kad nesutinka su teismo sprendimu bendrąją prasme, t.y., teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė leidimą ieškovei išvežti jų nepilnametį sūnų gyventi į užsienio valstybę, pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-04-17 nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygas dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo sūnui, tačiau tvirtina, kad priimdamas sprendimą teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pažeidė tiek materialinės (CK 3.174 straipsnio 3 dalis, 3.201 straipsnio 2 dalis), tiek procesinės teisės normas (CPK 270 straipsnio 4 dalis) ir šie pažeidimai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 2 punktas).

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, skundžiamą teismo sprendimą, apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį išdėstytus teisinius argumentus, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, išsamiai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei jų pagrindu padarytomis išvadomis visiškai sutinka. Pažymėtina, jog apeliaciniu skundu yra keliami analogiški klausimai kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, į kuriuos išsamiai ir motyvuotai atsakyta skundžiamu sprendimu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nepritarė O. K. teiginiams dėl ginčo situacijos teisinio vertinimo ar atmetė jo argumentus, kaip nepagrįstus, nedaro skundžiamo sprendimo savaime neteisėtu ar priimtu išsamiai neišsiaiškinus bylos aplinkybių, sudarančių bylos esmę. Kaip minėta, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija nenustatė, kaip ir aplinkybės, jog dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kas sudarytų pagrindą bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Tai, jog ankstesniu teismo procesiniu sprendimu – 2014-04-17 nutartimi, kuria buvo patvirtintos šalių taikos sutarties sąlygos, tos pačios šalys sutarė dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo, nesudaro pagrindo bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 3 punktu, nes minėti klausimai yra tęstinio pobūdžio ir pasikeitus gyvenimiškoms aplinkybėms, gali būti sprendžiami iš naujo (1 t., b.l. 59-62).

37. Teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimas yra viena iš tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnio 2 dalis), tiek nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose. Siekiant užtikrinti realų šios garantijos įgyvendinimą sprendžiant civilinius ginčus, procesiniuose įstatymuose įtvirtintas nušalinimo institutas. Todėl, byloje dalyvaujantis asmuo, kuris mano, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, vadovaujantis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimą. Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t.y., nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Sprendžiant dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Be to, sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po 2018-09-06 vykusio parengiamojo teismo posėdžio, 2018-09-14 teismo posėdžio metu O. K. atstovas bylą nagrinėjančiai teisėjai pareiškė nušalinimą, kuris iš esmės buvo grindžiamas aplinkybėmis subjektyviuoju teismo nešališkumo aspektu, t.y., jog parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovui buvo daromas spaudimas bylą baigti taikiai, jog teismas veikia prieš Lietuvos Respublikos aukščiausių institucijų vykdomą politiką emigracijos mažinimo klausimais, jog Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada nepagrįsta jokia bylos medžiaga, kad ieškovės ieškinys neturėjo būti priimtas nagrinėjimui ir kt.. Byloje nustatyta, kad pareikštas nušalinimas, vadovaujantis CPK 69 straipsnio nuostatomis, buvo perduotas nagrinėti Panevėžio apylinkės teismo pirmininkei, kuri 2018-09-14 nutartimi pareikštą nušalinimą išnagrinėjo ir, nenustačius procesiniuose įstatymuose numatytų nušalinimo pagrindų, atmetė (2 t., b.l. 71). Pakartotinai pareikštas, analogiškais argumentais grindžiamas nušalinimas, buvo atmestas bylą nagrinėjančios teisėjos, kas priešingai apeliacinio skundo teiginiams, atitinka nušalinimo nagrinėjimo procedūrą (CPK 69 straipsnio 1 dalis).

39. Apelianto teigimu, Panevėžio apylinkės teismo pirmininkė 2018-09-14 nutartimi nušalinimo klausimą išsprendė nemotyvuotai, tačiau iš minėtos nutarties turinio matyti, jog nušalinime nurodytos aplinkybės, susijusios su teisėjos galimu šališkumu, buvo vertintos bei analizuotos ir argumentuotai atmestos. Pažymėtina, jog ir apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių įrodymų, realiai patvirtinančių galimą teisėjos šališkumą, apeliantas nurodo tik savo paties nuomonę ir jos pagrindu daromas prielaidas, kurios neleidžia abejoti bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumu nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju aspektu. Bylą nagrinėjusi teisėja nėra susijusi su ieškove jokiais ryšiais (teisiniais santykiais), nurodytais CPK 65 straipsnyje, taip pat nepateikta svarių argumentų ir įrodymų dėl galimo teisėjos šališkumo kitais pagrindais (CPK 66 straipsnis), o apeliantui nepriimtino sprendimo priėmimas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėjusi teisėja turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Šios aplinkybės nepatvirtina ir 2018-09-06 vykusio parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas.

40. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiais, jog šalių sūnaus T. K. artimų giminaičių – senelių, neįtraukimas į procesą sudaro pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018). Nagrinėjamu atveju, byloje sprendžiamas ginčas tarp vaiko tėvų, t.y., dėl leidimo ieškovei išvežti sūnų nuolat gyventi į užsienio valstybę, O. K. bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo (pakeitimo) bei mokėtino sūnui išlaikymo dydžio klausimai. Apelianto O. K. tėvai (vaiko seneliai) nė su vienu iš ieškovės keltų reikalavimų nėra tiesiogiai susiję, t.y., teismui priėmus sprendimą dėl aukščiau minėtų klausimų, jų materialinėms teisėms bei pareigoms jokie padariniai nekyla. Sutiktina, jog vertinant situaciją bendrąja prasme, ieškovei išsivežus sūnų gyventi į užsienio valstybę, seneliams reikėtų ieškoti naujų būdų kaip bendrauti su anūku, tačiau šioje nagrinėjamoje byloje tokie klausimai nebuvo sprendžiami, jokie reikalavimai, susiję su vaiko senelių teisėmis ir pareigomis reiškiami nebuvo. Papildomai pažymėtina, jog apeliaciniame skunde akcentuojama senelių bendravimo tvarka su nepilnamečiu T. K., tėra rekomendacinio pobūdžio, kuri buvo pasiūlyta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų.

41. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė leidimą išvežti sūnų nuolat gyventi į (duomenys neskelbtini), nes ieškovė neįrodė, jog nuolatinis gyvenimas kitoje valstybėje atitinka nepilnamečio sūnaus interesus, nepažeidžia atskirai gyvenančio tėvo ir sūnaus teisės bendrauti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su minėtais teiginiais, nes skundžiamas sprendimas šioje dalyje yra išsamiai motyvuotas, įvertinti tiek šalių nepilnamečio sūnaus interesai, tiek jo galimybės užsienio valstybėje, kurių apeliantas nenuneigia, be to, teismas atsižvelgė į atskirai gyvenančio apelianto interesus ir bendravimo su vaiku tvarką nustatė siekiant maksimaliai užtikrinti apelianto bendravimo su sūnumi galimybes. Tai, jog apeliantas iš principo nesutinka su vaiko išvežimu gyventi į užsienio valstybę, vien tik tuo argumentų, jog jam bus apsunkintas bendravimas su vaiku, nereiškia, jog priimtas nepagrįstas sprendimas, neišnagrinėjus byloje esamų įrodymų. Konstatuotina, jog ieškovė įrodė, kad sūnaus išvežimas nuolat gyventi į užsienį nepažeidžia nei vaiko, nei jo tėvo teisių ir jų interesų.

42. Byloje nustatyta, jog Panevėžio apylinkės teismo 2014-04-17 nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje šalių sūnaus T. K. gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškove J. K.. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus – surinktą rašytinę medžiagą, šalių paaiškinimus, nepilnamečio vaiko nuomonę, išreikštą pasitelkiant teismo psichologą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės išvadą, sprendė, jog nepilnamečio T. K. teisės į socialinę aplinką, ugdymą bus užtikrintos, jo išvežimas nuolatiniam gyvenimui į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės šeima į užsienio valstybę siekia išvykti ekonominiais tikslais, t.y., siekiant užtikrinti geresnes gyvenimo sąlygas tiek sau, tiek ir sūnui T. K.. Iš ieškovės J. K. pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovė bei jos sutuoktinis (duomenys neskelbtini) turės darbo vietas bei gyvenamąją vietą (1 t., b. l. 108, 89-91, 92-93, 118-128) – byloje yra pateiktas K. ir E. D. patvirtinimas, jog jie suteikia gyvenamąją vietą ieškovės šeimai, pateikti įrodymai, jog nurodoma būsima gyvenamoji patalpa priklauso minėtiems asmenims (nors ir paskolinių santykių pagrindu), be to, pateikti duomenys patvirtina ieškovės bei jos sutuoktinio įsidarbinimo galimybes. Nors apelianto teigimu, byloje nurodoma įmonė (duomenys neskelbtini) yra neveikianti ir neturi kapitalo, tačiau jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė (CPK 178 straipsnis). Iš pateiktų duomenų matyti, kad T. K. yra surasta ugdymo įstaiga (2 t., b. l. 82-85, 86-90). Byloje nepaneigta, kad pats nepilnametis ruošiasi išvykimui į užsienį, to nori, aktyviai mokosi anglų kalbos tiek mokykloje, tiek lankydamas papildomus anglų kalbos užsiėmimus, kas neabejotinai sumažins kalbos barjerą. Minėtų aplinkybių visumos pagrindu apelianto teiginiai, jog priimtas sprendimas dėl vaiko gyvenimo sąlygų užsienio valstybėje yra grįstas tik prielaidomis, vertintini kritiškai.

43. Sutiktina, kad ieškovei nežinant datos kada tiksliai vaikas galės persikelti gyventi į užsienio valstybę, ir ar iš viso galės, sūnaus tėvui neduodant sutikimo, ieškovė negali galutinai išspręsti klausimo dėl vaiko priėmimą į konkrečią įstaigą ir šis neapibrėžtumas yra sukeliamas paties apelianto veiksmų. Jokių pagrįstų įrodymų, išskyrus hipotetinio pobūdžio pasvarstymus, apie tai, kad tinkamos gyvenimo bei ugdymosi sąlygos nepilnamečiam vaikui (duomenys neskelbtini) nebus suteikiamos, apeliantas byloje nepateikė (CPK 178 straipsnis).

44. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant kiekvieną su vaiku susijusį klausimą, vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, tačiau sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas teisme, o jei tai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.177 straipsnis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, teismas, siekdamas išsiaiškinti nepilnamečio vaiko nuomonę dėl galimybės išvykti gyventi į užsienio valstybę, nepilnamečio T. K. nuomonę išklausė per teismo psichologą. Iš byloje pateiktos teismo psichologo nuomonės (išvados) matyti, kad T. K. išreiškė norą gyventi su mama (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 121-124). Teismo psichologės nuomone, dauguma vaiko argumentų, kodėl jis norėtų gyventi su mama, buvo pakankamai svarūs, paremti emocija, išgyvenant situaciją čia ir dabar. Išvadoje nurodoma, kad T. K. pakankamai gerai suvokė savo norus ir galimybes gyventi su mama (duomenys neskelbtini). Be to, iš išvados matyti ir tai, kad T. K. paklaustas kaip sutaria su biologiniu tėčiu, nurodęs, kad jam labiau patinka leisti laiką ir kalbėtis su netikru tėčiu ir teismo psichologė darė prielaidą, kad ryšys tarp berniuko, netikro tėčio ir mamos yra stiprus. Šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – iš T. K. mokymosi įstaigos pateikto rašto (1 t., b. l. 115-116) matyti, jog T. tėvas O. K. nėra susipažinęs su klasės mokytoja, nesidomi vaiko pasiekimais, nesirūpina sūnumi, mokykloje niekada nesilankė, prisijungimo duomenų prie Tamo dienyno neturi. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovei išklausius nepilnamečio vaiko nuomonę, nepilnametis nurodė, kad su tėčiu nenorėtų likti gyventi Lietuvoje, nes jam labiau patinka būti su mama ir netikru tėčiu (1 t., b. l. 92-93). Byloje pateikti šalių paaiškinimai bei liudytojų parodymai patvirtina, jog O. K. Panevėžio apylinkės teismo 2014-04-17 nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje nustatyta bendravimo su sūnumi tvarka iš esmės nuo 2015 metų nesinaudojo, t.y., nebendravo arba bendravo epizodiškai, o poreikis bendrauti su sūnumi T. K. iš esmės kilo tik ieškovei išreiškus norą išvykti gyventi į užsienio valstybę. Įvertintina aplinkybė, jog O. K. tokį sutikimą ieškovei 2018 m. buvo davęs ir net nurodė pageidautiną bendravimo su sūnumi tvarką, tačiau vėliau apsigalvojo. Darytina išvada, kad paminėtų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, jog suteikus leidimą ieškovei J. K. išvežti sūnų T. K. nuolat gyventi į užsienio valstybę, iš esmės nebus pažeistos skyrium gyvenančio apelianto teisės.

45. Apeliantas tvirtina, jog teismas nesiaiškino ar ieškovės J. K. sutuoktinis, teikiantis išlaikymą pačiai ieškovei, sutinka, jog šalių sūnus drauge vyktų gyventi į (duomenys neskelbtini), tačiau pažymėtina, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šis klausimas nebuvo keliamas, todėl ir aiškintis šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos. Be to, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, teismo psichologės byloje pateiktos išvados, nepilnametį T. K. bei ieškovės J. K. sutuoktinį G. K. sieja glaudus ryšys, bei, kaip nurodo ir pats apeliantas, šis asmuo išlaiko tiek pačią ieškovę, tiek ieškovės bei apelianto sūnų T. K., todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl ieškovės sutuoktinio sutikimo vykstant gyventi į užsienio valstybę drauge pasiimant ir ieškovės sūnų.

46. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad galimas (duomenys neskelbtini) išstojimas iš Europos Sąjungos, nagrinėjamo klausimo kontekste nėra aktualus. Be to, minėtas išstojimo klausimas nėra galutinai išspręstas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog (duomenys neskelbtini) būtų pažeistos šalių sūnaus teisės.

47. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu išėjo už ieškinio ribų, nurodydamas, jog leidžia ieškovei J. K. išvežti sūnų T. K. gyventi į (duomenys neskelbtini) (ieškiniu buvo prašoma išvežti sūnų T. K. į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini), nuolat gyventi). Teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamu sprendimu teismas leido ieškovei nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi, kaip tai reglamentuoja CK 3.174 straipsnio 3 dalis, todėl sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė nekeičia ieškovės pareikšto reikalavimo esmės bei iš to kylančių pasekmių. Apeliaciniame skunde akcentuojamas nuolatinio gyventojo statusas, Europos Sąjungos Direktyvos Nr. 2004/38 16 straipsnio 1 dalies prasme, nagrinėjamoje byloje nėra aktualus.

48. Apeliantas teigia, jog teismas negalėjo pakeisti (padidinti) jam nepilnamečiam sūnui mokamo išlaikymo, pakeisti bendravimo su sūnumi tvarkos, nes šie klausimai buvo išspręsti teismo patvirtintoje taikos sutartyje, turinčioje res judicata galia bylos šalims ir kuri gali būti peržiūrėta tik vadovaujantis proceso atnaujinimo institutu (CPK 365-374 straipsniai). Minėtas klausimas skundžiamame sprendime teismo detaliai aptartas ir pateiktam teisės normų aiškinimui šiuo klausimu teisėjų kolegija pritaria. Papildomai pažymėtina, jog teismo sprendimo įsiteisėjimas sukelia res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią, reiškiančią, kad šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti: pagal CPK 279 straipsnio 5 dalį, jeigu, įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui, kuriuo priteistos periodinės išmokos, iš esmės pasikeičia aplinkybės, turinčios įtakos išmokų dydžiui ar jų trukmei nustatyti, tai kiekviena šalis turi teisę, pareikšdama naują ieškinį, reikalauti pakeisti išmokų dydį bei terminus. Procesiniams sprendimams, pasižymintiems res judicata galios neįgijimo ypatumu, priskiriami ir teismų procesiniai sprendimai dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-313/2018). Be to, tiek CK 3.175 straipsnio, numatančio ginčų tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku sprendimo tvarką, tiek CK 3.201 straipsnio, reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo tvarką, nuostatos numato, jog pasikeitus tam tikroms gyvenimiškoms aplinkybėms, vaiko tėvas ar motina (taip pat ir neveiksnių nepilnamečių tėvų tėvai (globėjai, rūpintojai) bendravimo tvarkos nustatymo atveju bei valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroras – išlaikymo dydžio ar formos pakeitimo atveju) gali reikšti pakartotinį ieškinį su pirmiau minėtais reikalavimais. Dėl paminėto, priešingai nei tvirtinama apeliaciniu skundu, įstatymų leidėjo valia yra nustatyta galimybė iš naujo spręsti šiuos klausimus kreipiantis į teismą su ieškiniu, nepaisant anksčiau priimto procesinio sprendimo formos.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kasacinės instancijos teismo suformuluotų įstatymo aiškinimo ir taikymo taisyklių bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto imperatyvo nepažeidė.

50. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog sprendime cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013, dėl skirtingų nagrinėtų aplinkybių nėra precedentinė šioje byloje, tačiau šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik tiek, kiek jame buvo pateiktas materialinės teisės normų aiškinimas dėl procesinių sprendimų neįgyjančių res judicata galios, kas visiškai atitinka ir pirmiau šioje nutartyje pateiktą teisės normų aiškinimą. Dėl apeliaciniame skunde nurodomos Kauno apygardos teismo 2017-10-16 nutarties (civilinė byla Nr. eA2-2048-601/2017), pažymėtina, jog šia nutartimi taip pat buvo konstatuota, jog proceso atnaujinimo instituto nuostatų taikymas teismo sprendimams dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo nėra galimas, nes tokio pobūdžio sprendimai neįgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galios. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo teiginiai, susiję su minėta teismo nutartimi yra atmestini, kaip nepagrįsti.

51. Apeliantas neteisus ir tvirtindamas, jog CK 3.201 straipsnio 2 dalis įtvirtina baigtinį sąrašą atvejų kada gali būti svarstomas išlaikymo dydžio pakeitimo klausimas. Pažymėtina, jog CK 3.201 straipsnio ir 3.201 straipsnio 2 dalies sisteminis aiškinimas bei susiformavusi teismų praktika nesuteikia pagrindo teigti, kad materialinio išlaikymo dydžio pakeitimas siejamas išimtinai tik su atsiradusiais specialiais nepilnamečio vaiko poreikiais. Sutiktina, kad vadovaujantis CK 3.201 straipsnio 2 dalimi priteisto materialinio išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms, tačiau išlaidų specialiems poreikiams patenkinti atsiradimas yra numatytas kaip savarankiškas materialinio išlaikymo dydžio pakeitimo pagrindas. Todėl net ir nesant specialių poreikių, tačiau nustačius, kad nepilnamečio vaiko poreikiai iš esmės pasikeitė, yra pagrindas pakeisti priteisto materialinio išlaikymo dydį.

52. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas priteistam išlaikymo dydžiui pakeisti, turi nustatyti ir įvertinti dvejopo pobūdžio aplinkybes: pirma, aplinkybes, susijusias su tėvų turtinės padėties esminiu pasikeitimu ir, antra, aplinkybes, susijusias su vaiko poreikių pasikeitimu – padidėjimu ar sumažėjimu. Įstatyme nekonkretizuota, kokio pobūdžio ir masto tėvų turtinės padėties ar vaiko poreikių pasikeitimas laikytinas esminiu, todėl šią įstatymo nuostatą teismas turi aiškinti ir taikyti atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaudamasis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 3.3, 1.5 straipsniai). Kiekvienu atveju visų pirma turi būti užtikrinti vaiko interesai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2011-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2011 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuo 2014 m. vaiko poreikiai išaugo, todėl sutiktina, jog išlaidos ir būtiniausiems vaiko poreikiams (maistui, aprangai, laisvalaikiui ir kt.) padidėjo, be to, šalių sūnus šiuo metui lanko mokyklą, įvairius užsiėmimus, kas leidžia daryti išvadą, jog teismas turėjo teisinį pagrindą pagal ieškovės pareikštą ieškinį spręsti išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą.

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vystytis vaikui. Tėvai turi ne teisę, bet pareigą išlaikyti savo vaikus ir šį išlaikymą teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (CK 3.192 str. 2 d.). Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, kuri nustatoma atsižvelgiant į visų rūšių gaunamas pajamas, lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose; kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą; vertybinius popierius, juridinius asmenis (individualias įmones ir kt.) bei kitą jų turtą. Sprendžiant dėl tėvų galimybės teikti vaikui optimalų išlaikymą, būtina įvertinti ar jį teikdami, tėvai galės tenkinti būtinus, gyvybiškai svarbius savo poreikius, ir ar dėl to nebus pažeistas proporcingumo principas.

54. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą – šalių vaiko amžių, mokymosi bei popamokinės veiklos poreikius, ieškovės J. K. pateiktus įrodymus apie išlaidas vaiko maistui, rūbams, avalynei, laisvalaikiui ir kt., sprendė, jog nepilnamečio vaiko poreikiai nuo 2014 metų, kai šalių sutarimu buvo nustatytas nepilnamečiui teiktinas išlaikymo dydis (86,88 Eur), neabejotinai pakito, tačiau kartu sprendė, jog ieškovės nurodoma išlaidų suma (460-500 Eur) reikalinga vaiko poreikių patenkinimui, galėtų būti nustatyta kaip pagrindas, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo sūnui dydžio, tik esant pakankamai gerai šalių turtinei padėčiai. Teismas konstatavo, jog T. K. išlaikymui bei būtiniausių poreikių patenkinimui (maistui, aprangai, apavui, būstui, laisvalaikiui ir kt.) šiuo metu kas mėnesį būtina 300 Eur suma. Apeliantas iš esmės neginčija teismo išvados dėl sūnaus išlaikymui reikalingos sumos, tačiau tvirtina, jog teismas neįvertino jo ir ieškovės finansinės padėties bei aplinkybės, kad jo turtinė padėtis yra pablogėjusi bei turimus išlaikytinius.

55. Iš bylos duomenų matyti, jog nei ieškovės, nei apelianto turtinė padėtis nėra ypatingai gera: ieškovė niekur nedirba, registruota darbo biržoje, gauna 30,02 Eur išmoką sūnui, piniginės socialinės paramos ir kitų išmokų negauna (1 t., b. l. 81, 96, 98, 100, 102), neturi nekilnojamojo ir registruoto kilnojamojo turto (1 t., b. l. 82, 87) ir, kaip paaiškino teismo posėdžio metu, su nepilnamečiu vaiku ir sutuoktiniu gyvena kartu su uošviais, jiems nuosavybės teise priklausančiame bute. Nustatyta, kad apeliantas dirba UAB (duomenys neskelbtini) ir, pagal jo paaiškinimus, gauna apie 750 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį, taip pat gauna išmoką už vaikus, piniginės socialinės paramos ir kitų išmokų negauna (1 t., b. l. 83-84, 94-95, 98-99), nekilnojamojo turto neturi, jo vardu registruoti du nedidelės vertės automobiliai (1 t., 85-86, 88). Pagal O. K. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, jis su šeima gyvena jo draugui nuosavybės teise priklausančiame bute, nuomos mokesčio nemoka, sumoka tik komunalinius mokesčius. Be to, apeliantas turi dar du išlaikytinius (1 t., b. l. 97). Taigi, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, iš sprendimo turinio akivaizdu, jog teismas vertino šalių turtinę padėtį, atsižvelgė į apelianto turimų išlaikytinių skaičių, kuriems jis privalo teikti išlaikymą ir šių aplinkybių pagrindu nustatė mažesnę O. K. tenkančią teiktino išlaikymo dalį (140 Eur) nepilnamečiam vaikui nei ieškovei. Nustatydamas tėvams tenkančio išlaikymo dydį, teismas įvertino aplinkybę, jog ieškovei tenka kasdienė vaiko priežiūra ir juo rūpinimasis visais kylančiais klausimais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jos patiriamos išlaidos yra mažesnės ar lygios, nei priteistas išlaikymas iš apelianto. Neginčijamų duomenų, kad apelianto turtinė padėtis nuo 2014 m. yra ženkliai pablogėjusi, teismui nepateikta.

56. Pažymėtina, jog byloje pateikti apelianto medicininiai išrašai nepatvirtina, jog apelianto sveikatos būklė neleidžia jam dirbti bei pakankamai užsidirbti tiek savo, tiek nepilnamečių vaikų išlaikymui. Duomenų, jog O. K. būtų apribotas darbingumas, byloje nėra. Tai, jog apeliantas nesutinka su priteisto išlaikymo dydžiu, nereiškia, jog teismas nevertino ar vertino neteisingai byloje esančius įrodymus.

57. Apeliantas nesutinka ir su sprendimo dalimi, kuria buvo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, tačiau detalesnių argumentų dėl šios tvarkos nepateikia. Tai, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje situacijoje, priešingai apelianto teiginiams, turėjo teisinį pagrindą spręsti šį klausimą bei nustatyti naują jo ir sūnaus bendravimo tvarką, aptarta pirmiau, pasisakant dėl sprendimo dalies, kuria buvo išspręstas reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, todėl pakartotinai nepasisakytina.

58. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apelianto ir jo sūnaus bendravimo tvarką, atsižvelgė ir į paties O. K. 2018 m. balandžio mėnesį ieškovei duotame sutikime (1 t., b.l. 117) nurodytą bendravimo tvarką bei įvertino ir 2018-09-06 vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu išsakytus argumentus ir pageidavimus dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Be to, teismas, be kitų aplinkybių, nustatė, jog kelionės išlaidas iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą ir atgal, sūnui vykstant pas tėvą atostogų metu, padengs ieškovė J. K.. Darytina išvada, kad teismas išsamiai vertino tiek šalių galimybes bendrauti su vaiku, tiek finansinę jų padėtį bei apeliantui suteikė tam tikrą lengvatą ieškovės sąskaita. Neginčijamų duomenų, jog teismo nustatyta bendravimo tvarka pažeistų šalių sūnaus ar apelianto interesus, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyta bendravimo tvarka atitinka protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijus ir interesų pusiausvyros principą.

59. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

60. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog teisinių pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neveikimo (kaip tai yra suprantama CPK 299-300 straipsnių prasme), nėra nustatyta. Apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių duomenų, kuri šią išvadą paneigtų, o vien aplinkybė, jog institucija, teikianti išvadą byloje, pritarė ieškinio reikalavimams bei pateikė apeliantui nepriimtiną išvadą, nesudaro pagrindo spręsti apie šios institucijos atstovų nekompetentingą darbą ar nepagrįstos išvados parengimą.

61. Atmetant O. K. apeliacinį skundą, ieškovei J. K. priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė yra sumokėjusi 400 Eur (3 t., b. l. 30). Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keltų klausimų pobūdį, pateikto atsiliepimo argumentavimą, apimtį, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas (Teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija), nelaikytinos užaukštintomis, todėl priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo O. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.