- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-30
- Bylos Nr.
- e2A-1488-1043/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16748-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-775-1172/2025 pagal pareiškėjo A. S. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. S. (toliau – pareiškėjas) patikslintu pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1989 m. vasario 2 d. iki 1990 m. gruodžio 16 d. dirbo kooperatyve „Paklausa“, o laikotarpiu nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1992 m. birželio 30 dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Paklausa“.
2. Patikslintame pareiškime nurodė, kad 2024 m. vasario 9 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – VSDFV) dėl pensijos skyrimo, tačiau 2024 m. kovo 6 d. buvo gautas atsakymas, kad pensija negali būti paskirta, nes pareiškėjas nėra įgijęs 15 metų minimalaus draudimo stažo. Pareiškėjas nurodė, kad į jo darbo stažą neįskaičiuotas laikotarpis nuo 1989 m. vasario 2 d. iki 1992 m. birželio 30 d., kai jis dirbo kooperatyve „Paklausa“, po pertvarkymo UAB „Paklausa“, tiekėju – ekspeditoriumi. Kooperatyvo, o po pertvarkymo ir UAB, direktoriumi buvo V. P., dirbo jis (pareiškėjas) ir R. P.. Jie iš patentininkų supirkdavo produkciją (žiemines moteriškas kojines, džemperius su šilkografijos aplikacijomis) ir veždavo parduoti į Rusiją. Prekes sandėliavo kartu su kooperatyvo „Aušrinė“ prekėmis, adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jog jo darbo knygelė buvo atiduota darbdaviui, kuris jam jos negrąžino, duomenų apie jo darbą VSDFV neperdavė. Kauno miesto savivaldybės administracijos Dokumentų skyrius 2024 m. liepos 29 d. raštu jį informavo, kad kooperatyvo „Paklausa“ dokumentai saugojimui neperduoti. Kauno rajono savivaldybės administracijos Tarpžinybinio archyvo 2024 m. liepos 4 d. raštu jį informavo, kad kooperatyvo „Paklausa“, buvusio prie Kauno r. Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato, dokumentų archyve nėra.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius pateikė atsiliepimą į patikslintą pareiškimą, kuriame nurodė, kad UAB „Paklausa“ mokėjo socialinio draudimo įmokas už apdraustuosius 1991 m. vasario – gruodžio mėnesiais, 1992 m. sausio – lapkričio mėnesiais bei 1993 m. sausio – vasario, spalio mėnesiais, tačiau suinteresuotas asmuo neturi duomenų apie draudėjo mokėtas socialinio draudimo įmokas pareiškėjo prašomu įskaityti į darbo stažą laikotarpiu nuo 1989 m. sausio 2 d. iki 1991 m. sausio 31 d. Pareiškėjas detaliau nenurodė, kuo remiantis jis įvardina būtent prašomą nustatyti darbo laikotarpį, kokie jo turimi duomenys atskleidžia, kad jis dirbo būtent nuo 1989 m. vasario 2 d. iki 1992 m. birželio 30 d. Nėra jokių dokumentų, įrodančių, jog pareiškėjas nurodytais laikotarpiais dirbo kooperatyve „Paklausa“ ir UAB „Paklausa“. Darbo knygelės pareiškėjas neturi. Remiantis Kauno rajono savivaldybės administracijos tarpžinybinio archyvo suteikta informacija, Kauno rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato, prie kurio buvo įsteigtas kooperatyvas „Paklausa“, 1989 – 1992 m. darbo apskaitos dokumentuose A. S. pavardės nėra. Pareiškėjas patikslintame pareiškime nurodo, jog kooperatyvo, o po pertvarkymo ir UAB „Paklausa“ direktoriumi buvo V. P., tačiau Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis UAB „Paklausa“ vadovu nuo draudėjo įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos, t. y. nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1995 m. spalio 25 d. buvo E. V..
II. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2025 m. kovo 24 d. sprendimu patikslintą pareiškimą atmetė.
5. Teismas nustatė, kad Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 21 nuspręsta prie rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato įsteigti buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvą „Paklausa“. Kauno regioninio valstybės archyvo duomenimis 1987–1990 m. Kauno miesto LTD vykdomojo komiteto posėdžių protokoluose, potvarkiuose ir 1990–1992 Kauno miesto valdybos ir mero potvarkiuose, žinių apie kooperatyvo „Paklausa” įregistravimą nėra, tačiau įvertinus Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 21 turinį, laikytina, kad prie Kauno rajono Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato buvo įsteigtas buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvas „Paklausa“. Kauno miesto mero 1990 m. gruodžio 17 d. potvarkiu nutarta įregistruoti UAB „Paklausa”. UAB „Paklausa” įregistruota 1990 m. gruodžio 17 d., išregistruota 2016 m. gruodžio 13 d. Teismas pabrėžė, kad UAB „Paklausa” vadovu nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1995 m. spalio 25 d. bei likvidatoriumi nuo 1995 m. spalio 18 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. buvo kitas asmuo, nei nurodė pareiškėjas. UAB „Paklausa” mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas 1991 m. vasario–1992 m. lapkričio, 1993 m. sausio, vasario, spalio mėnesiais.
6. Teismas pažymėjo, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių faktą, jog jis nuo 1989 m. vasario 2 d. iki 1990 m. gruodžio 16 d. dirbo kooperatyve „Paklausa“, laikotarpiu nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1992 m. birželio 30 d. dirbo UAB „Paklausa“, todėl prašomas faktas gali būti nustatomas teismine tvarka (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis).
7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas įrodyti juridinio fakto – darbo stažo tam tikru laikotarpiu egzistavimą, darbo knygelės nepateikė, dokumentų dėl priėmimo į pareigas, atleidimo iš pareigų taip pat nepateikė. Pareiškėjas taip pat nepateikė dokumentų apie jam apskaičiuotą (išmokėtą) darbo užmokestį, nors teismo posėdžio metu paaiškino, kad darbo užmokestis jam buvo mokamas, nėra byloje duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo suteikiamos atostogos, atostogos buvo mokamos, buvo mokamos ligos (laikinojo nedarbingumo) pašalpos, premijos ar kt. Kauno miesto savivaldybės administracijos Dokumentų skyriui kooperatyvo „Paklausa“ ir UAB „Paklausa“ dokumentai saugoti neperduoti. Kauno rajono savivaldybės administracijos Tarpžinybiniame archyve kooperatyvo „Paklausa“ dokumentų nėra, tačiau yra Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato 1989–1992 m. darbo apskaitos dokumentai, kuriuose pareiškėjo pavardės nėra. Kauno apskrities archyve Kauno rajono savivaldybės 1990 m. dokumentuose žinių apie Kauno rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvo „Paklausa“ likvidavimą nėra. Duomenų, kur dar galėtų būti saugomi minėtų įmonių dokumentai, byloje nėra. Apskaičiuojant pensijos dydį, į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą nebuvo įskaitytas darbo stažas, įgytas nurodytu laikotarpiu, nes pareiškėjas nepateikė šį faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų, nes jie neišlikę, į archyvą neperduoti.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patikslintą pareiškimą iš esmės grindė liudytojų parodymais, tačiau teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo paaiškinimų, liudytojų parodymų ir esančių rašytinių įrodymų yra prieštaravimų: pareiškėjas ir liudytoja A. M. nurodė, kad kooperatyvui, vėliau UAB „Paklausa“ vadovavo V. P., nors pagal rašytinius įrodymus UAB „Paklausa“ vadovu buvo kitas asmuo. Liudytoja A. M. nurodė, kad dirbo kooperatyve „Aušrinė“ dirbo 1988 – 1993 m., visą šį laiką pareiškėjas dirbo „Paklausoje“, tačiau pats pareiškėjas nurodo, kad dirbo 1989 m. vasario 2 d. – 1992 m. birželio 30 d. Pareiškėjas 2023 m. sausio 13 d. prašyme, skirtame VSDFV Kauno skyriui, nurodė, kad dirbo UAB „Paklausa“ nuo 1990 metų, ir nenurodė, kad iki tol (1989 m.) dirbo kooperatyve „Paklausa”, tačiau vėliau pareiškime teismui tokią aplinkybę nurodė.
9. Teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką, į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo darbo stažo trukmę, kurią įrodinėja tik liudytojų parodymais, kad tarp byloje esančių įrodymų yra prieštaravimų, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė darbo nuo 1989 m. vasario 2 d. iki 1990 m. gruodžio 16 d. kooperatyve „Paklausa“ ir nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1992 m. birželio 30 d. UAB „Paklausa“.
10. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju, nors byla nenagrinėjama ginčo teisenos tvarka, tačiau vertinant pateiktų įrodymų visetą mano, kad pareiškėjas neįrodė savo reikalavimo, todėl įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo patikslintą pareiškimą atmetė (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
III. III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. S. nuo 1989 m. vasario 2 d. iki 1992 m. birželio 30 d. dirbo kooperatyve „Paklausa“ ir UAB „Paklausa“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai įvertino liudytojų parodymus, kurie buvo nuoseklūs ir tiesiogiai patvirtinantys pareiškėjo darbo faktą. Teismas ignoravo faktą, kad kooperatyvo dokumentai yra neišlikę, o darbo knygelė – dingusi dėl darbdavio veiksmų, todėl akivaizdu, kad liudytojų parodymai tampa ypač svarbūs.
1.2. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja netiesioginiai įrodymai – socialinio draudimo įmokų mokėjimas įmonei „Paklausa“ nurodytu laikotarpiu, liudytojų parodymai apie pareiškėjo veiklą, patalpų naudojimą, įmonės veiklos pobūdį, kurie sudaro pakankamą įrodymų visumą.
1.3. Rašytinių dokumentų nebuvimas yra pripažintas bylos šalių, tačiau tai negali būti vienintelis pagrindas atmesti pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas objektyviai negalėjo gauti dokumentinių įrodymų, kadangi dokumentai nebuvo perduoti archyvams, be to, nebuvo atsižvelgta į archyvinių dokumentų praradimo priežastis.
1.4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė darbo užmokestį, atostogas, priėmimą ar atleidimą patvirtinančių dokumentų, tačiau neatsižvelgė, kad nei savivaldybės, nei archyvai tokių dokumentų neturi, o pareiškėjas buvo tik eilinis darbuotojas, todėl neturėjo objektyvios galimybės jų saugoti.
1.5. VSDFV pateikė duomenis, kad UAB „Paklausa“ mokėjo socialinio draudimo įmokas 1991 – 1993 m., o tai įrodo, kad įmonė faktiškai veikė, turėjo darbuotojų, net jeigu tikslių duomenų apie juos nėra išlikę, todėl tai įrodo, kad pareiškėjo deklaruojamas darbo laikotarpis atitinka įmonės veiklos laiką, o darbo pobūdis, nurodytas liudytojų, atitinka įprastas tiekėjo – ekspeditoriaus pareigas tuo laikotarpiu.
1.6. Galimas liudytojų susipainiojimas duodant parodymus dėl vadovo vardo ir pavardės bei paties pareiškėjo galimas susipainiojimas parodymuose dėl datų negali būti laikomi nepatikimais parodymais, kadangi tai nekeičia fakto, kad jis dirbo ir teisėtai įgijo darbo stažą bei teisę į pensiją. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas bando įrodyti juridinį faktą apie darbą, kuris vyko prieš beveik 36 m., todėl yra normalu, jog tiek liudytojai, tiek pareiškėjas gali supainioti tam tikras aplinkybes.
Atsiliepimas
12. Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Tiek apeliantas, tiek liudytoja A. M. nurodė, kad kooperatyvui, o vėliau UAB „Paklausa“ vadovavo V. P., nors pagal rašytinius įrodymus UAB „Paklausa“ vadovu nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1995 m. spalio 25 d. buvo E. V., tačiau nei apeliantas, nei liudytojai nepatvirtino, kad minėtas asmuo kaip vadovas jiems buvo žinomas, nors duomenys apie pasikeitusį vadovą toje įmonėje dirbusiam asmeniui neabejotinai turėjo būti žinoma, tuo labiau, kad pareiškėjas nurodė, kad kooperatyve, o vėliau UAB „Paklausa“ dirbo tik trys asmenys.
2.2. Aplinkybė, kad apie kitus asmenis darbo apskaitos dokumentai yra išlikę, o apie pareiškėją duomenų nėra, įrodo, pareiškėjas galimai nebuvo darbo santykiais susijęs su kooperatyvu „Paklausa“.
2.3. Apeliantas darbo stažo laikotarpius įrodinėjo liudytojų parodymais, kurios net nebuvo jo bendradarbės ir nors kooperatyvai ir dalijosi tomis pačiomis patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini), manytina, kad vien aplinkybė, jog abi liudytojos matydavo pareiškėją minėtose patalpose, neįrodo, kad ginčo laikotarpiu jis dirbo „Paklausa“, o jei dirbo – kad jo įdarbinimas buvo sutvarkytas įstatymų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis laikotarpiu nuo 1989 m. vasario 2 d. iki 1990 m. gruodžio 16 d. dirbo kooperatyve „Paklausa“, laikotarpiu nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1992 m. birželio 30 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Paklausa“, tikslu įskaityti nurodytą darbo laikotarpį į socialinio draudimo stažą. Nurodė, kad prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą patvirtinančių rašytinių įrodymų neturi ir gauti negali. Prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą įrodinėjo savo paaiškinimais ir liudytojų parodymais.
17. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 21 nuspręsta prie rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato įsteigti buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvą „Paklausa“ (e. b. l. 13). Kauno miesto mero 1990 m. gruodžio 17 d. potvarkiu nutarta įregistruoti UAB „Paklausa” (neskaitmenizuotas dokumentas, registracijos Nr. DOK-150480). UAB „Paklausa” įregistruota 1990 m. gruodžio 17 d., išregistruota 2016 m. gruodžio 13 d. (neskaitmenizuotas dokumentas, registracijos Nr. DOK-150480). UAB „Paklausa” vadovu nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1995 m. spalio 25 d. bei likvidatoriumi nuo 1995 m. spalio 18 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. buvo E. V. (neskaitmenizuotas dokumentas, registracijos Nr. DOK-6119). UAB „Paklausa” mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas 1991 m. vasario – 1992 m. lapkričio, 1993 m. sausio, vasario, spalio mėnesiais (neskaitmenizuotas dokumentas, registracijos Nr. DOK-150480). VSDFV Kauno skyrius neturi duomenų apie draudėjo mokėtas socialinio draudimo įmokas apelianto prašomu įskaityti į darbo stažą laikotarpiu nuo 1989-02-02 iki 1991-01-31. Kauno rajono savivaldybės administracijos tarpžinybinio archyvo rašte (2024-10-15 raštas Nr. A5-589), nurodoma, kad kooperatyvo „Paklausa“, buvusio prie Kauno rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato, dokumentų archyve nėra, peržiūrėjus Kauno rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato, 1989 - 1992 m. darbo apskaitos dokumentuose, A. S. pavardės nėra.
18. Apibendrinant faktines aplinkybes nustatyta, kad duomenų apie pareiškėjo darbą laikotarpiais nuo 1989 m. vasario 2 d. iki 1990 m. gruodžio 16 d. kooperatyve „Paklausa“, laikotarpiu nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1992 m. birželio 30 d. dirbo UAB „Paklausa“ nėra, pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad šiais laikotarpiais dirbo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, rašytinę medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus bei kviestų liudytojų parodymus sprendė, kad byloje nėra pakankamai įtikinamų duomenų, patvirtinančių, jog nurodomais laikotarpiais pareiškėjas dirbo kooperatyve „Paklausa“ ir vėliau UAB „Paklausa“, todėl pareiškimo netenkino. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus, kurie buvo nuoseklūs, tiesiogiai patvirtinantys pareiškėjo darbo faktą. Priimdamas sprendimą teismas taikė itin aukštą įrodymų pakankamumo standartą ir neatsižvelgė į archyvinių dokumentų praradimo priežastis ir neįmanomumą juos gauti. Tai, kad UAB „Paklausa“ mokėjo socialinio draudimo įmokas 1991-1993 m., kas rodo jog įmonė faktiškai veikė ir turėjo darbuotojų, pareiškėjo deklaruojamas darbo laikotarpis atitinka įmonės veiklos laiką, o darbo pobūdis, nurodytas liudytojų, atitinka įprastas tiekėjo-ekspeditoriaus pareigas tuo laikotarpiu.
19. Taigi apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo tinkamumo klausimas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-701/2024, 47 punktas). Taigi, pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kurios, minėta, taikytinos ir nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, procesinė pareiga įrodyti prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tenka pareiškėjui (CPK 178 straipsnis), o jam šios aplinkybės neįrodžius pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismo turi būti atmestas.
20. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, jų visiškai nepanaikindamas. Vien tai, kad proceso dalyvis byloje esančius įrodymus (jų pakankamumą) vertina kitaip nei teismas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-701/2024, 49 punktas). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino taikydamas pagrįsto įsitikinimo standartą, tad apeliacinio skundo argumentai dėl per aukšto įrodymų pakankamumo standarto taikymo atmestini kaip nepagrįsti.
21. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta ir dėl liudytojų parodymų vertinimo pareiškėjui jais grindžiant ir jų duomenims suteikiant lemiamą reikšmę prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui. Kasacinio teismo praktikoje nurodomos tokios esminės taisyklės: 1) tokiu atveju teismui, nagrinėjančiam bylą, kyla įrodymų pakankamumo klausimas. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020, 34 punktas); 2) rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesniais ir patikimesniais nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013); 3) prašomo pripažinti juridinę reikšmę fakto dėl darbo stažo trukmės (laikotarpių įskaitymo į stažą) nagrinėjimui reikšminga yra tai, jog jei darbo santykiai nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka, tai liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip įrodantys darbo santykius, jei nėra rašytinių įrodymų, pagrindžiančių tokių darbų santykių įforminimą. Vien liudytojų parodymai nėra pakankama ir patikima įrodinėjimo priemonė, kai įrodinėjami praeities įvykiai (aplinkybės) dėl asmens tikslaus darbo laikotarpio tam tikroje darbovietėje, darbo užmokesčio dydžio, uždirbto kiekvieną mėnesį, ir pan. Liudytojų parodymais to neįmanoma įrodyti ir jų pagrindu laikyti faktą nustatytu, nes vien liudytojų parodymai paprastai nesuteikia tikslios įrodomosios informacijos, duomenų apie praeities įvykių tikslius skaičius, jų skaitinės (kiekinės) vertės išraišką, ypač kai tie įvykiai atsitiko (galėjo atsitikti) prieš ilgą laiko tarpą (prieš keliolika, keliasdešimt metų). Jei liudytojai, teikdami parodymus ir nenurodydami tokios informacijos šaltinio, nurodytų pareiškėjo tikslų prieš daugiau kaip trisdešimt metų darbo stažo laikotarpį ir gautą darbo užmokestį, šie duomenys teismo negalėtų būti laikomi įtikinamais ir tikrais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-313/2022, nutarties 37 punktas).
22. Taigi apibendrinant kasacinio teismo praktiką matyti, jog darbo santykiams nesant įformintiems įstatymų nustatyta tvarka, vien liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip įrodantys darbo santykius ir jie vieni nėra pakankami esminiams praeities įvykiams (tokiems kaip asmens tikslus darbo laikotarpis, jos pradžia ar pabaiga, darbo užmokesčio dydis ir pan.) pagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi šiais kasacinio teismo išaiškinimais, o padarydamas išvadas dėl liudytojų parodymų vertinimo nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
23. Apeliantas teismo sprendimą kritikuoja nesutikdama su padarytomis išvadomis dėl liudytojų parodymų vertinimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apelianto argumentams žemiau nurodytų argumentų pagrindu: visų pirma, kaip visiškai teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, tarp pareiškėjo paaiškinimų, liudytojų parodymų ir esančių rašytinių įrodymų yra prieštaravimų: pareiškėjas ir liudytoja A. M. nurodė, kad kooperatyvui, vėliau UAB „Paklausa“ vadovavo V. P., nors pagal rašytinius įrodymus UAB „Paklausa“ vadovu buvo kitas asmuo. Liudytoja A. M. nurodė, kad kooperatyve „Aušrinė“ dirbo 1988 – 1993 m., visą šį laiką pareiškėjas dirbo „Paklausoje“, tačiau pats pareiškėjas nurodo, kad dirbo 1989 m. vasario 2 d. – 1992 m. birželio 30 d. Pareiškėjas 2023 m. sausio 13 d. prašyme, skirtame VSDFV Kauno skyriui, nurodė, kad dirbo UAB „Paklausa“ nuo 1990 metų, ir nenurodė, kad iki tol (1989 metais) dirbo kooperatyve „Paklausa”, tačiau vėliau pareiškime teismui tokią aplinkybę nurodė. Be to, nei viena iš apklaustų liudytojų nedirbo kartu su pareiškėju toje pačioje darbovietėje, tikslių laikotarpių kuomet pareiškėjas dirbo „Paklausoje“ nurodyti negalėjo. Kaip visiškai teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėjui bandant įrodyti juridinį faktą apie darbą, kuris vyko prieš beveik 36 m., yra normalu, jog tiek liudytojai, tiek pareiškėjas gali supainioti tam tikras aplinkybes. Būtent dėl šios priežasties, kai įrodinėjami praeities įvykiai (aplinkybės) dėl asmens tikslaus darbo laikotarpio tam tikroje darbovietėje, liudytojų parodymais to neįmanoma įrodyti ir jų pagrindu laikyti faktą nustatytu, nes vien liudytojų parodymai paprastai nesuteikia tikslios įrodomosios informacijos, duomenų apie praeities įvykių tikslius skaičius, jų skaitinės (kiekinės) vertės išraišką, ypač kai tie įvykiai atsitiko (galėjo atsitikti) prieš ilgą laiko tarpą (prieš keliolika, keliasdešimt metų). Taigi, apibendrinant išdėstytą darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teisingos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog liudytojų parodymai nėra pakankami pareiškėjo prašomam faktui įrodyti. Kaip matyti, archyviniuose dokumentuose apskritai nėra jokių duomenų apie tai, jog apeliantas jo nurodomais laikotarpiais buvo susijęs darbo santykiais su kooperatyvu, vėliau UAB „Paklausa“. Byloje taip nenustatyta, kad archyvinių dokumentų dalies ar jų visų nebūtų ir kitų toje įmonėje dirbusių asmenų. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, aplinkybė, kad UAB „Paklausa“ mokėjo socialinio draudimo įmokas 1991-1993 metais už darbuotojus, niekaip nepatvirtina ne tik to, kad pareiškėjas dirbo įmonėje jo nurodomu laikotarpiu, bet net ir nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėją ir šią įmonę siejo darbo teisiniai santykiai. Išklausius 2025 m. vasario 20 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad pats pareiškėjas pirmosios metui nurodė, kad asmuo E. V. jam yra nežinomas, nors pagal byloje esančius duomenis, būtent šis asmuo, o ne pareiškėjo nurodomas asmuo V. P., ėjo vadovo pareigas nuo 1990-12-17 iki pat įmonės likvidavimo. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad su pareiškėju V. P. atsiskaitydavo grynais pinigais, buvo mokamas procentas. Teismo paklaustas ar žinojo, kad buvo įdarbintas, jog už jį yra mokami mokesčiai – nurodė, kad nieko nežinojo. Taip pat negalėjo paaiškinti kuo remiantis nurodė konkrečius darbo laikotarpius, t. y., kad nuo 1989 m. vasario 2 d. iki 1990 m. gruodžio 16 d. dirbo kooperatyve „Paklausa“, o laikotarpiu nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1992 m. birželio 30 d. dirbo UAB „Paklausa“. Byloje nėra jokių duomenų iš kurių būtų galima spręsti apie pareiškėjo darbą būtent jo nurodomu laikotarpiu.
24. Taigi apibendrinant išdėstytą pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami išvadai, jog nuo 1989 m. vasario 2 d. iki 1990 m. gruodžio 16 d. dirbo kooperatyve „Paklausa“, o laikotarpiu nuo 1990 m. gruodžio 17 d. iki 1992 m. birželio 30 d. dirbo UAB „Paklausa“. Šios pagrįstos ir teisėtos pirmosios instancijos teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei įrodymų vertinimą; sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.