Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-145-245/2013

2013 m. kovo 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Eglei Privenienei, gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui, nuteistajam Ž. G., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 145 str. 2 d. ir nubaustas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėn. laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, taikant BK 75 str. 1 d. nuostatas, atidėtas 1 (vieneriems) metams; paskirta BK 67 str. 3 d. ir 72² str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose; Ž. G. pagal BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d., 233 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių;

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. G. pripažintas kaltu pagal BK 145 str. 2 d. už tai, kad jis Marijampolėje, laikotarpyje nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. balandžio mėn., terorizavo ir sistemingai baugino J. J., tai yra, turėdamas tikslą įbauginti J. J. iš jam priklausančio mobilaus ryšio telefono, kurio numeris yra (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai į mobilaus ryšio telefoną, kurio numeris yra (duomenys neskelbtini), išsiuntė 11 bauginamojo pobūdžio tekstinių pranešimų, kuriais grasino nužudyti J. J., padaryti J. J. pavojingą sveikatai veiką, grasino nužudyti jos tėvus bei padegti jų namus, tai yra terorizavo J. J., grasindamas padegti ir padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką ir sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą.

Ž. G. išteisintas iš kaltinimų pagal BK 145 str. 1 d. ir 140 str. 1 d., nenustačius, kad jis sukėlė fizinį skausmą J. J. bei grasino ją nužudyti 2011 m. liepos mėn. 26 d., apie 17 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) sav., kuomet, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia ranka sudavė vieną kartą nukentėjusiajai į dešinės pusės pilvo sritį, tokiu būdu J. J. sukeldamas fizinį skausmą ir taip sudarydamas pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, sakydamas, kad eina pasiimti peilio ir kad su ja „nesiterlios“, grasindamas papjauti, tokiu būdu grasino J. J. nužudyti.

Be to, Ž. G. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 233 str. 1 d., nenustačius, kad jis siekė paveikti nukentėjusiąją J. J., kad ši duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, 2011 m. rugpjūčio 17d., kuomet ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš jam priklausančio mobilaus ryšio telefono, kurio numeris yra (duomenys neskelbtini), išsiuntė į nukentėjusiosios J. J. mobilaus ryšio telefoną, kurio numeris yra (duomenys neskelbtini), tekstinį pranešimą: “„ Paskambink į mentyną ir pasakyk kad atsijimi ir melavai tik norejei pagazdinti (duomenys neskelbtini)”, nurodydamas tuo metu ikiteisminį tyrimą atliekančios Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjos darbo telefono numerį, tokiais veiksmais siekdamas paveikti J. J., jog pastaroji duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė skundžia apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį pakeisti, panaikinti tą nuosprendžio dalį, kuria Ž. G. išteisintas pagal BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. ir pripažinti jį kaltu dėl šių nusikalstamų veikų, ir paskirti jam pagal BK 140 str. 1 d. – 8 mėn. laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pagal BK 145 str. 1 d. – 10 mėn. laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pripažinti kaltu pagal BK 145 str. 2 d. ir paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę; panaikinti tą nuosprendžio dalį, kuria jis išteisintas pagal BK 233 str. 1 d. ir pripažinti jį kaltu dėl šios nusikalstamos veikos ir paskirti jam laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 1 p. ir 65 str. paskirtąsias bausmes subendrinti ir galutinę bausmę paskirti 1 metus 6 mėn. laisvės atėmimo, kurios vykdymą, pritaikius BK 75 str., atidėti 2 metams, paskirti BK 67 str. 2 d. 8 p. ir 72¹ str. 1 d. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę- draudimą prisiartinti prie nukentėjusiojo asmens bei BK 67 str. 2 d. 9 p. ir 72² str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai Ž. G. išteisino iš jam pareikštų kaltinimų pagal BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. Kaltinamojo parodymai, kad jis neigė 2011-07-26 sudavęs smūgį nukentėjusiajai ir grasinęs ją nužudyti turi būti vertinami kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apylinkės teismas nepagrįstai netikėjo nukentėjusiosios J. J. parodymais, nes jau pirmoje apklausoje ji patvirtino, kad Ž. G. grasino ją nužudyti, papildomos apklausos metu ji patvirtino, kad jai ne tik buvo grasinama, bet ir buvo suduotas smūgis į pilvo sritį, ji jautė fizinį skausmą. Ž. G. grasinimą paimti peilį ji suprato kaip realų grasinimą nužudyti, todėl jo bijojo. Užsitrenkus kambaryje, jis reikalavo atidaryti duris, daužė jas. Smurto naudojimas ir grasinimas sudarė realų pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nukentėjusioji patvirtino, kad Ž. G. sudavė jai į pilvą, tačiau apklausiama iškart po įvykio, ji nepasakė, nes buvo labai išsigandusi, o pareigūnai apie sumušimą neklausė. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kurie yra nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios. Nors konflikto tarp nukentėjusios ir Ž. G. tiesioginių liudytojų nėra, tačiau smurtą ir grasinimus netiesiogiai patvirtina kitų liudytojų parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu D. G. patvirtino, kad Ž. G. prieš ją smurtauja, elgiasi agresyviai. Liudytojai D. A. ir V. K. patvirtino, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi, liudytojas M. Ž., kuris buvo atvykęs į įvykio vietą, patvirtino, kad kaltinamasis buvo agresyvus, neprognozuojamas, jį reikėjo stebėti, kad ko nors nepadarytų. Nukentėjusioji apie jai išsakytus grasinimus papasakojo liudytojoms T. J., V. J., kurios tai patvirtino teisme. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji nenorėjo rašyti pareiškimo, nereiškia, kad smurtas prieš ją nebuvo naudojamas ir kad nebuvo išreikšti realūs grasinimai ją nužudyti, tai nepanaikina pačios veikos pavojingumo visuomenei ir pačiai nukentėjusiajai.

Nepagrįstai Ž. G. išteisintas dėl poveikio nukentėjusiajai, kadangi šioje byloje neturi reikšmės, ar J. J. buvo pripažinta nukentėjusiąja, ar ne. Akivaizdu, kad ji jau buvo nukentėjusioji, tačiau tik nutarimas dėl to pripažinimo dar buvo nepriimtas, kadangi ji buvo išvykusi į užsienį. Tuo metu kaip liudytoja ji jau buvo apklausta. Apylinkės teismas nepagrįstai patikėjo kaltinamojo parodymais, kad siųsdamas SMS žinutes, jis neturėjo tikslo tokiu veikimu daryti poveikį nukentėjusiajai, nes nežinojo, kokius parodymus ji davė policijoje. Šie kaltinamojo parodymai vertinami kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme J. J. patvirtino, kad žinutės turinį suprato kaip siekį, kad ji pakeistų savo parodymus, parodė, kad toks poveikis jai daromas buvo. Ž. G. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, todėl jis turi būti pripažintas kaltu ir nubaustas ir pagal BK 233 str. 1 d.

Prokurorės skunde nesutinkama ir kaltinamajam paskirta bausme. Nusikalstamas veikas jis padarė neišnykus teistumui, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka, veikas, dėl kurių padarymo jis prisipažino, padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, paskirtos subendrintos bausmės vykdymas atidėtinas ilgesniam, nei teismas atidėjo – dviejų metų laikotarpiui, taip pat taikytina ir baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas artintis prie nukentėjusiojo asmens.

Teismo posėdyje nuteistasis ir nuteistojo gynėjas advokatas prašė prokurorės skundą atmesti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Šioje byloje ginčo dėl Ž. G. nuteisimo pagal BK 145 str. 2 d. (veika laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. balandžio mėn.) nėra, prokurorė skundžiasi dėl kaltinamojo išteisinimo pagal BK 145 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. Apeliantės nuomone, jis nepagrįstai išteisintas dėl to, kad 2011 m. liepos mėn. 26 d. sukėlė fizinį skausmą J. J. bei grasino ją nužudyti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, byloje surinktų įrodymų patikimumas ir įrodomoji galia abejonių nekelia, todėl tenkinti prokurorės skundą dėl Ž. G. išteisinimo dėl BK 145 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų pagrindo nėra. Nėra pagrindo daryti išvadai, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai Ž. G. išteisino iš šių jam pareikštų kaltinimų, kad jis 2011-07-26, savo namuose, prieš nukentėjusiąją J. J. naudojo smurtą, t.y., veikdamas tyčia, sudavė smūgį kumščiu į pilvą, bei grasino nužudyti-paimti peilį ir papjauti.

Kaltinamasis dėl šių nusikalstamų veikų kaltu neprisipažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Parodė, kad 2011-07-25 buvo vienas konfliktas pas tėvus, o liepos 26 d. dar įvyko konfliktas dėl vakarykštės dienos. Kaltinamasis pasikarščiavo, buvo ir keiksmažodžių, tačiau smūgio į pilvo sritį nesudavė, negrasino J. J. nužudyti ar papjauti. Nėra pagrindo šiuos jo parodymus, kad jis neigė 2011-07-26 sudavęs smūgį nukentėjusiajai ir grasinęs ją nužudyti, vertinti kritiškai, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi tokią jo poziciją patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytoja T. J. (J. J. mama) parodė, kad J. namuose vyko konfliktas, kaltinamasis grasino susidoroti, J. atėmė iš jo peilį, tačiau apie konfliktą Ž. G. namuose ji nežino nieko, J. J. apie panaudotą smurtą jos atžvilgiu nieko nepasakojo, todėl liudytoja negali šios aplinkybės patvirtinti. Liudytojas M. Ž., gavęs pranešimą apie šeimos konfliktą, nuvyko į J. J. namus, rado išgėrusį Ž. G., jo tėvus, tačiau ant nukentėjusios veido ir kūno smurto žymių nesimatė, o ji pati rašyti pareiškimą policijai atsisakė. Gerai nepamena, tačiau nukentėjusioji sakė „lygtai jai sudavė į veidą“. Kaltinamojo motina D. G. parašė pareiškimą policijai, prašydama sudrausminti sūnų, išvežti jį, nes J. J. jai sakiusi, kad Žydrūnas elgiasi agresyviai, prieš ją smurtauja, triukšmauja. Tačiau dėl liepos 26 d. incidento jai J. neminėjo, kad jai buvo suduoti smūgiai, jos žodžiais „ji atrodė labai gražiai“. Liudytoja V. J. parodė, kad jai sesuo pasakojo apie konfliktą, kad Ž. G. grasino ją užmušti, J. J. teisme parodė, kad niekas nematė, kaip Ž. G. jai sudavė smūgius, todėl šioje byloje negalima kategoriškai tvirtinti, kad Ž. G. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje (2011 m. liepos mėn. 26 d. epizodas) būtų sudavęs smūgius J. J..

Nukentėjusiosios parodymų, kad Ž. G. pasakė, jog iš lėto ją nužudys, bandė suduoti smūgius rankomis, tačiau ji jų išvengė (t. 1, b. l. 22); kad jai ne tik buvo grasinama, bet ir buvo suduotas smūgis į dešinę pilvo pusę, ji jautė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 26); duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai - kad Ž. G. jai grasino, kad papjaus, kad vieną kartą sudavė ranka (t. 1, b. l. 36); teisme - kad Ž. G. jai grasino ir sudavė smūgį į šoną, nepatvirtino jokie kiti įrodymai. Pati nukentėjusioji į policiją dėl to nesikreipė, nėra specialisto išvados, kuri patvirtintų jai suduotą smūgį. Teisiamojo posėdžio metu J. J. parodymai, kad Ž. G. „makalavosi“ ir taip sudavė jai smūgį, tačiau peilio jo rankose ji nematė, neatitinka įrodymų pakankamumui keliamų reikalavimų, tai yra, to nepakanka pagrįsti Ž. G. kaltei, kad jis sudavė J. J. smūgį kumščiu į pilvą bei sukėlė fizinį skausmą.

Pagrindo daryti išvadai, kad smurto naudojimas ir grasinimas sudarė realų pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nėra, kadangi niekas nepatvirtino aplinkybės, jog Ž. G. būtų turėjęs rankoje peilį ar kaip kitaip pavojingai būtų ketinęs padaryti sužalojimą J. J.. Kaltinamasis parodė, kad jis tik iš sesers girdėjo, kad buvo pasiėmęs peilį, bet pats to neatsimena, nes liepos 26 d. buvo išgėręs. Liudytoja V. J., J. sesuo, teisme parodė, kad konfliktas vyko J. namuose, kuomet J. iš Ž. atėmė peilį. Ž. G. namuose ji pati nebuvo, o tai, ką ji matė, vyko dieną prieš aptariamą įvykį. Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vieninteliu įrodymu, kaip kad yra šioje byloje – nukentėjusiosios parodymais. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant teismų išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie nukentėjusiojo parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos nukentėjusiojo parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Nesant daugiau jokių nenuginčijamų įrodymų dėl Ž. G. smurto panaudojimo J. J. atžvilgiu, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 1 d. nekyla.

Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Nuosprendis negali būti grindžiamas ir vieninteliais netiesioginiais įrodymais, jeigu jų nepatvirtina jokios kitos aplinkybės. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas – priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymais tik nustatęs, kad: 1) tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų (reikalavimai rinkti duomenis įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, surinktus duomenis patikrinti) arba 2) duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių (duomenys neatitinka liečiamumo reikalavimo) (kasacinė nutartis Nr. 2K-48/2010).

Todėl atmetamas prokurorės skundo argumentas, kad Ž. G. būtų sudavęs J. J., kadangi smurtą ir grasinimus netiesiogiai patvirtina D. G. parodymai, kad Ž. G. prieš ją smurtauja, elgiasi agresyviai, ir liudytojų D. A. ir V. K. parodymai, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi, M. Ž. parodymai, kuris buvo atvykęs į įvykio vietą, kad kaltinamasis buvo agresyvus, neprognozuojamas, jį reikėjo stebėti, kad ko nors nepadarytų, tačiau paties smurto panaudojimo fakto J. J. atžvilgiu šie parodymai neįrodo. Aplinkybė, kad nukentėjusioji apie jai išsakytus grasinimus papasakojo liudytojoms T. J., V. J., kurios tai patvirtino teisme, tik netiesiogiai patvirtina buvus grasinimą, tačiau neįrodo grasinimo nužudyti nusikalstamos veikos buvimo, kaip ir smūgio sudavimo J. J. fakto. Jokių kitų nenuginčijamų duomenų byloje nėra, todėl Ž. G. visiška pagrįstai išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo, kad jis 2011-07-26, savo namuose, prieš nukentėjusiąją J. J. naudojo smurtą, o būtent, veikdamas tyčia, sudavė smūgį kumščiu į pilvą, sukėlė fizinį skausmą bei grasino nužudyti-paimti peilį ir papjauti.

Pati nukentėjusioji negalėjo paaiškinti, kodėl ji nenorėjo rašyti pareiškimo policijai dėl smurto panaudojimo prieš jos asmenį ir kodėl tai padarė kaltinamojo motina, byloje yra tik jos pačios parašytas pareiškimas dėl bauginamojo pobūdžio žinučių siuntinėjimo. Iš byloje esančio J. J. prašymo Marijampolės apskrities AVPK matyti, kad ji kreipėsi į policiją sudrausminti sugyventinį Ž. G. dėl 2011-07-26 kilusio konflikto ir jo metu nukentėjusiosios sumušimo, iš patrulių tarnybinių pranešimų matyti, kad nuvykę į iškvietimo vietą, vyko konfliktas, vyriškis buvo neblaivus, keikėsi, rėkė ant moters, ji paaiškino, kad jis ją stūmė. Teisiamojo posėdžio metu J. J. paaiškino, kad dėl liepos 26 d. epizodo kalbos apie baudžiamąją atsakomybę pareiškime nebuvo, ji sakė, kad susitaikys. O ir policijos pareigūnus išsikvietė pats Ž. G., norėdamas išprašyti iš buto atvykusius asmenis. Ž. G. kaltinimo dėl 2011-07-25 kilusio konflikto tarp jo ir sugyventinės pareikšta nebuvo, tačiau prokurorės skundo teiginiais remiamasi anksčiau išvardintų liudytojų parodymais dėl 2011-07-25 ir 2011-07-26 konfliktų aplinkybių.

Prokurorės skunde teigiama, kad Ž. G. nepagrįstai išteisintas dėl poveikio nukentėjusiajai pagal BK 233 str. 1 d., nenustačius, kad jis siekė paveikti nukentėjusiąją J. J., kad ši duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Kolegijos manymu, apylinkės teismas pagrįstai patikėjo kaltinamojo parodymais, kad siųsdamas SMS žinutes, jis neturėjo tikslo tokiu veikimu daryti poveikį nukentėjusiajai, nes nežinojo, kokius parodymus ji davė policijoje. Tokia teismo pozicija pagrįsta ir teisinga, kadangi iš žinutės turinio „paskambink į mentyną ir pasakyk kad atsijimi ir melavai tik norėjai pagazdinti (duomenys neskelbtini)“ negalima daryti išvados, kad tokiu būdu buvo daromas poveikis nukentėjusiajai. Visų pirma, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal D. G. 2011-08-02 pareiškimą, o ir vėliau nutrauktas jos 2011-08-18 prašymu (t. 1, b. l. 3, 16). Pats Ž. G. paaiškino, kad rašė tokio turinio žinutę, norėdamas, kad tyrimas greičiau pasibaigtų, nes manė, kad tyrimas atliekamas pagal J. J. pareiškimą. J. J. dėl šios žinutės turinio teisme paaiškino, kad jokių pretenzijų neturi, kad kalbėjo su kaltinamuoju dėl šios žinutės, į policiją nesikreipė ir nieko nerašė, o pats kaltinamasis šią žinutę išsiuntė, galvodamas, kad nukentėjusioji policijai parašė pareiškimą. Tai įvertinęs, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad kaltinamasis, siųsdamas R. J. trumpąją SMS žinutę, nežinojo, kad tyrimas yra pradėtas pagal motinos D. G. pareiškimą, nes R. J. tuo metu jokio oficialaus prašymo pradėti prieš Ž. G. ikiteisminį tyrimą nebuvo parašiusi, todėl jis niekaip ir negalėjo paveikti (padaryti poveikio) tik vėliau byloje pripažintai nukentėjusiąja R. J., nes nuo jos ikiteisminio tyrimo eiga ir likimas tuo metu visai nepriklausė. Todėl tokiu veiksmu nebuvo kėsinamasi nei į teisėsaugos institucijų darbą, nei netiesiogiai į tuo metu byloje pripažintą nukentėjusiąja D. G..

BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nusikaltimams teisingumui. Ja kėsinamasi į normalią ikiteisminio tyrimo bei teismo veiklą vykdant teisingumą. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu ar teisme duotų melagingus parodymus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pateikti melagingą informaciją liudytojas gali būti veikiamas prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007). Šio nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, siekia, jog šis baudžiamojoje byloje pateiktų melagingą informaciją, ir tokio liudytojo elgesio nori. Tiriamu atveju Ž. G. tyčios paveikti J. J., kad ji atsisakytų savo parodymų, pakeistų juos, nenustatyta, Ž. G. klydo manydamas, kad tyrimas pradėtas pagal nukentėjusiosios pareiškimą, kai objektyviai nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal D. G. pareiškimą. Minimas D. G. pareiškimas buvo paduotas dėl 2011-07-26 Ž. G. ir pastarojo sugyventinės R. J. tarpusavio konflikto, dėl ko Ž. G. skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas. Byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kad nuteistasis, rašydamas aukščiau minėto turinio žinutę, siekė, kad J. J. duotų melagingus parodymus, todėl nesant subjektyviosios pusės požymių, nėra ir BK 233 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

Neatitinka tikrovės ir tas prokurorės skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme J. J. patvirtino, kad žinutės turinį suprato kaip siekį, kad ji pakeistų savo parodymus, parodė, kad toks poveikis jai daromas buvo, kadangi J. J. tokias aplinkybes nurodė tik ikiteisminio tyrimo metu, teisme gi nukentėjusioji parodė, kad jokių pretenzijų Ž. G. neturinti.

Prokurorės skunde nesutinkama su kaltinamajam paskirta bausme, prašoma paskirtos vienerių metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti ilgesniam – dvejų metų laikotarpiui, paskiriant ir baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą artintis prie nukentėjusiojo asmens. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas bausmę nuteistajam paskyrė teisingai, įvertino tai, kad Ž. G. padarė apysunkę tyčinę nusikalstamą veiką, neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, jis pagrįstai pripažintas recidyvistu, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir teisingai skyrė realaus laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo vienerių metų laikotarpiui. Nėra pagrindo atidėti bausmės vykdymą ilgesniam laikotarpiui, kadangi jis nuteistas dėl vienos nusikalstamos veikos, dėl kitų trijų kaltinimų pagal BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d., 233 str. 1 d. išteisintas, todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslams pasiekti pakanka atidėti bausmės vykdymą vieneriems metams.

Visa tai įvertinus, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo Ž. G. pagal BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d., 233 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių, pagrįstai pripažintas kaltu ir teisingai paskirta bausmė už BK 145 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nėra, dėl to Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1d. 1 p.,

nutarė:

Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendį palikti galioti.