- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-18
- Bylos Nr.
- e2A-288-464/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00653-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Gintaras Pečiulis, Tomas Venckus
- Atsakovas
- N. B., P. S.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno dujotiekio statyba“ ieškinį atsakovams N. B. ir P. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) ,,Kauno dujotiekio statyba“ 2019 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė:
1.1. pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės, atsakovų P. S. ir N. B. 2017 m. sausio 2 d. užskaitą;
1.1.1. taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei 200 000 Eur reikalavimo teisę į atsakovą P. S., o atsakovei N. B. grąžinti 200 000 Eur reikalavimo teisę į ieškovę, nurodant, kad atsakovė turi teisę pareikšti tokios sumos kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje;
1.1.2. priteisti ieškovei iš atsakovo P. S. 200 000 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.2. pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ieškovės ir atsakovės N. B. 2017 m. liepos 3 d. pasirašytą tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitų) aktą;
1.2.1. taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei 98 278,64 Eur reikalavimo teisę į atsakovę N. B., o atsakovei N. B. grąžinti 98 278,64 Eur reikalavimo teisę į ieškovę, nurodant, kad atsakovė N. B. turi teisę pareikšti tokios sumos kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje;
1.2.2. priteisti ieškovei iš atsakovės N. B. 98 278,64 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.3. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovės, kuriai Kauno apygardos teismas 2018 m. vasario 19 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2018 m. balandžio 6 d., iškėlė bankroto bylą, bankroto administratorius, susipažinęs su jam perduotais dokumentais, nustatė, jog bendrovė ir atsakovai, kurie buvo jos valdybos nariais, turėjo vienas kitam materialinių įsipareigojimų. Pagal bendrovės 2016 m. gruodžio 31 d. avansinės apyskaitos duomenis, atsakovas P. S. privalėjo grąžinti ieškovei 299 255,40 Eur, o ieškovė pagal 2016 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį iki 2016 m. gruodžio 1 d. turėjo grąžinti atsakovei N. B. 300 000 Eur skolą.
3. Ginčijama 2017 m. sausio 2 d. užskaita atsakovo P. S. mokėtina (grąžintina) ieškovei 200 000 Eur suma buvo įskaityta į 200 000 Eur ieškovės mokėtiną skolą atsakovei N. B., taigi po šio įskaitymo ieškovė neteko 200 000 Eur, kuriuos ji turėjo gauti iš atsakovo P. S., atitinkamai, pačios ieškovės skola atsakovei sumažėjo 200 000 Eur. Kitu ginčijamu 2017 m. liepos 3 d. tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitymo) aktu ieškovė įskaitė savo pareigą sumokėti 100 000 Eur skolos likutį atsakovei N. B. pagal paskolos sutartį į atsakovės N. B. pareigą grąžinti ieškovei už atsakovę Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) sumokėtą 98 278,64 Eur dydžio gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM). Ieškovė ginčijamus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais trimis teisiniais pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), t. y. pagal CK 1.80, 6.930¹, 6.66 straipsnius.
Šalies argumentai
4. Ieškovės teigimu, ginčijamų sandorių sudarymo metu bendrovė jau turėjo pradelstų skolų kitiems savo kreditoriams, kuriems skolos atsirado dar 2016 m. rugsėjo 30 d., todėl ieškovė turėjo reikalauti iš atsakovo P. S. sumokėti jai 200 000 Eur sumą, kurią gavusi pirmumo eile turėjo atsiskaityti ne su atsakove N. B. pagal paskolos sutartį, bet su tais kreditoriais, kuriems skolos iki 2016 m. rugsėjo 30 d. jau buvo pradelstos. Todėl atsiskaitymas su atsakove prieštaravo CK 6.930¹ straipsnyje numatytam imperatyviam atsiskaitymo eiliškumui.
5. Be to, ieškovės įsitikinimu, egzistuoja visos sąlygos pripažinti ginčijamus sandorius niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovės bankroto administratorius veikia visų jos kreditorių vardu, todėl nėra aktuali pirmoji Pauliano ieškinio taikymo sąlyga – neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė. Ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių interesus, kadangi ieškovė nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. būdama nemokia ir negalėdama atsiskaityti su kreditoriais, atliko įskaitymą ir pasirašė aktą su susijusiais asmenimis. Ieškovė neprivalėjo ir negalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, sandorių šalys buvo nesąžiningos, jiems buvo žinoma tiek ieškovės finansinė padėtis, tiek ir tai, kad ji turi kitų kreditorių. Bankroto administratorius apie sandorių prieštaravimą teisės normoms ir apie kreditorių teisių pažeidimą sužinojo 2019 m. balandžio 8 d., kai gavo auditoriaus ataskaitą, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apygardos teismas 2021 m. birželio 23 d. sprendimu ieškovės BUAB ,,Kauno dujotiekio statyba“ ieškinį patenkino iš dalies: (1) pripažino niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės ir atsakovės N. B. 2017 m. liepos 3 d. pasirašytą tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitų) aktą; (2) priteisė ieškovei iš atsakovų P. S. ir N. B. po 210 Eur bylinėjimosi išlaidų; (3) kitą ieškinio dalį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad atsakovė 2016 m. rugpjūčio 16 d. suteikė bendrovei (ieškovei) 300 000 Eur paskolą, kurią bendrovė jai turėjo grąžinti iki 2016 m. gruodžio 1 d., tačiau negrąžino. Nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovas P. S. 2016 m. gruodžio 31 d. buvo skolingas bendrovei (ieškovei) 299 255,40 Eur.
8. Teismas pripažino, kad ieškovė nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatyto ieškinio senaties termino actio Pauliana (Pauliano ieškinys) reikalavimui pareikšti. Apie šioje byloje ginčijamus sandorius ieškovės administratorius sužinojo tik gavęs auditoriaus išvadą – 2019 m. balandžio 8 d. Kadangi ieškinys teismui pateiktas 2019 m. rugpjūčio 12 d., ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Visgi ieškovės reikalavimą dėl 2017 m. sausio 2 d. atliktos užskaitos pripažinimo negaliojančia tiek CK 6.66 straipsnio, tiek ir CK 6.930¹ straipsnio pagrindu teismas pripažino nepagrįstu ir neįrodytu, be kita ko, pažymėjęs, kad CK 6.930¹ straipsnis apskritai nereglamentuoja nemokios bendrovės atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios bendrovės ar jos kreditorių teisėms ginti. Todėl bankroto administratorius negali pareikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis.
9. Teismo vertinimu, ieškovės ginčijamas 2017 m. sausio 2 d. buhalterinis įrašas negali būti laikomas ir įskaitymo (užskaitos) sandoriu, nes, visų pirma, šalys neturėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. atsakovė N. B. neturėjo ieškovei jokių prievolių, priešingai, tai ieškovė turėjo prievolę grąžinti atsakovei 300 000 Eur paskolą. Antra, šalys (ieškovė ir atsakovė) neturėjo viena kitai ir jokių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų. Atsakovas P. S. turėjo prievolę ieškovei, ieškovė – atsakovei N. B., tačiau atsakovų nesiejo jokie tarpusavio prievoliniai teisiniai santykiai.
10. Be to, iš 2017 m. sausio 2 d. pinigų priėmimo kvito (serija (duomenys neskelbtini)) teismas nustatė, kad 200 000 Eur paskolos dalį atsakovei N. B. grąžino ne atsakovas P. S., o pati ieškovė, nes mokėtoja jame yra nurodyta būtent UAB „Kauno dujotiekio statyba“. Aplinkybė, kad šiame pinigų priėmimo kvite bendrovės vardu pasirašė atsakovas P. S., nereiškia, jog 200 000 Eur skolą atsakovei už bendrovę jis grąžino savo asmeninėmis lėšomis. Taigi, dar ir dėl šios priežasties teismas neįžvelgė pagrindo šalių santykių šiame ginčo epizode kvalifikuoti kaip skolos įskaitymo.
11. CK 6.66 straipsnio taikymo kontekste įvertinęs ieškovės vykdytą veiklą, generuojamas pajamas, turimo turto apimtį bei jo santykį su pradelstais įsipareigojimais, teismas priėjo prie išvados, kad bendrovė dabar jos bankroto administratoriaus ginčijamo 2017 m. sausio 2 d. sandorio sudarymo metu buvo moki, todėl grąžindama atsakovei dalį skolos, kurios grąžinimo terminas jau buvo pasibaigęs, nepažeidė jokių kreditorių teisių ar jų turtinių interesų. Teismo nuomone, ieškovė privalėjo tokį sandorį sudaryti, kadangi buvo suėjęs paskolos grąžinimo terminas. Ieškovei neįrodžius jos kreditorių teisių pažeidimo ir šalių neprivalėjimo sudaryti sandorį, šį ieškovės pareikštą reikalavimą teismas atmetė.
12. Pasisakydamas dėl kito ginčijamo sandorio – 2017 m. liepos 3 d. ieškovės ir atsakovės N. B. sudaryto tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitos) akto, kuriuo ieškovė, būdama skolinga atsakovei 100 000 Eur pagal 2016 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį, pervedė už atsakovę N. B. valstybei (VMI) 98 278,64 Eur GPM ir šio dokumento pagrindu pasirašė 2017 m. liepos 3 d. tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitos) aktą, teisėtumo, teismas iš byloje esančių duomenų sprendė, kad ieškovės turtui, tarp jų ir piniginėms lėšoms, buvusioms AB DNB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), šio sandorio sudarymo metu buvo taikomi apribojimai (turto areštas), kurie buvo įregistruoti viešame registre nuo 2017 m. balandžio 6 d.
13. Kadangi 2017 m. liepos 3 d. tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitos) aktas pasirašytas tuo metu, kai ieškovės visas turtas buvo areštuotos ir šiuo turtu buvo uždrausta disponuoti, ieškovė, galiojant tokiems apribojimas, jokių susitarimų dėl areštuoto turto, o konkrečiai – dėl atsakovės piniginės prievolės VMI įvykdymo ieškovės piniginėmis lėšomis, – sudaryti negalėjo. Toks šalių sudarytas sandoris prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – ir TAARĮ) 2 straipsnio 3 dalies ir 7 dalies nuostatoms, todėl jį teismas pripažino niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.
14. Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas pažymėjo, kad 98 278,64 Eur sumą gavo valstybė, kuri nebuvo ginčijamo sandorio šalimi, todėl ir šios sumos atsakovė bankrutavusiai bendrovei negalėtų grąžinti. Taigi restitucijos šiuo konkrečiu atveju negalima, juolab kad nėra nuginčytas ir 2017 m. liepos 3 d. mokėjimo pavedimas valstybei. Teismo sprendimas neužkerta kelio bankroto administratoriui ginti pažeistas kreditorių teises kitais įstatyme numatytais būdais kitoje civilinėje byloje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
15. Atsakovė N. B. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis patenkinta, panaikinti, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Tiek teismo negaliojančiu pripažinto 2017 m. liepos 3 d. akto pavadinimas, tiek jo turinys patvirtina, kad tai nėra šalių susitarimas dėl ieškovei priklausančio turto pardavimo ar kitokio perleidimo. Priešingai nei nustatė teismas, ginčijamu aktu ieškovė neįsipareigojo savo piniginėmis lėšomis už atsakovę sumokėti valstybei GPM, nes akto pasirašymo metu šis ieškovės veiksmas jau buvo atliktas – ieškovė atsakovei neperleido jokio turto ir (ar) turtinės teisės.
15.2. Atsakovės turėta 98 278,64 Eur reikalavimo teisė į ieškovę pasibaigė įstatymo pagrindu – ieškovei už atsakovę sumokėjus VMI 98,278,64 Eur. Ginčijamu aktu šis faktas tik buvo patvirtintas.
15.3. Teismas pripažino aktą negaliojančiu nenustatęs visų CK 1.80 straipsnio taikymo sąlygų. Visų pirma, ginčijamu aktu nebuvo perleistas joks turtas ir (ar) turtinės teisės, todėl negalėjo būti pažeistas draudimas disponuoti areštuotu turtu. Antra, akto panaikinimas nesukels ieškovės siekiamų padarinių, t. y. ieškovė neįgaus 98 278,64 Eur reikalavimo teisės į atsakovę. Pritaikius restituciją, ieškovės reikalavimo teisė į atsakovę būtų sukuriama, o ne grąžinama, nes pagal paskolos sutartį tik atsakovė turėjo reikalavimo teisę į ieškovę ir šios teisės apimtis ginčijamu aktu buvo sumažinta.
15.4. Teismas aktą pripažinęs negaliojančiu tuo pačiu nustatė, kad iki akto pasirašymo atlikti konkretūs šalių veiksmai, lėmę sprendimą susitarti dėl įsipareigojimų įskaitymo, yra nenuginčyti bei teisėti. Tokia sprendimo motyvacija akivaizdžiai neatitinka Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr.13P-65-(7.1.2) patvirtintų rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų, kuriuose nustatyta, kad teismo sprendimo motyvai negali prieštarauti vienas kitam, iš jų turi būti matoma, kad teismas turi poziciją dėl visų byloje kylančių klausimų.
15.5. Byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad ieškovės sumokėtos konkrečios piniginės lėšos buvo areštuotos, t. y. VMI sumokėta iš areštuotos banko sąskaitos ir kad areštuotoje banko sąskaitoje nebuvo kitų, neareštuotų piniginių lėšų, kuriomis ieškovė galėjo disponuoti be jokių apribojimų. Mokėjimas buvo atliktas pervedant lėšas iš ieškovės atsiskaitomosios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke. Pritaikius piniginių lėšų areštą, jokie skolininko veiksmai su piniginėmis lėšomis negali būti atlikti be antstolio žinios, todėl mokėjimas niekaip negalėjo būti atliktas iš areštuotų lėšų.
15.6. Pagal byloje esančius Turto arešto aktų registro duomenimis, vienuolikoje turto arešto aktų yra užfiksuotas antstolio atliktas sąskaitos areštas, tačiau nei vienas iš šių areštų negaliojo 2017 m. liepos 3 d., nes arba jie buvo pritaikyti vėliau, arba pritaikyti ir panaikinti iki 2017 m. liepos 3 d. Sprendime minimas 2017 m. balandžio 6 d. turto arešto aktas Nr. 2017018247 buvo įregistruotas pagal Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį, kurios pagrindu buvo areštuotas konkretus turtas – 4 nekilnojamojo turto objektai ir 9 transporto priemonėms. Taigi, ieškovės piniginės lėšos nebuvo areštuotos, ieškovei negaliojo draudimas disponuoti turimomis piniginėmis lėšomis.
Atsiliepimas
16. Ieškovė BUAB ,,Kauno dujotiekio statyba“ atsiliepime į atsakovės N. B. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius argumentus:
16.1. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė Turto arešto aktų registro išrašą, kuris patvirtina, kad ginčijamo akto pasirašymo metu ieškovės turtas buvo areštuotas ir jam buvo taikomi apribojimai, kurie viešame registre buvo įregistruoti nuo 2017 m. balandžio 6 d. Ieškovė negalėjo laisvai disponuoti savo turtu ir (ar) turtinėmis teisėmis, aktas negalėjo būti sudarytas, kadangi jo sudarymas prieštaravo imperatyvioms teisės normoms.
16.2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas bei teismų praktiką. Teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu.
17. Atsakovas P. S. atsiliepime į atsakovės N. B. apeliacinį skundą prašo jį spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitų) akto pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu
18. Apeliantė N. B. apeliaciniame skunde kvestionuoja tik tą teismo sprendimo dalį, kuria buvo pripažintas niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento jos ir ieškovės BUAB ,,Kauno dujotiekio statyba“ 2017 m. liepos 3 d. tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitų) aktas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas negali išeiti už apeliacinio skundo (ir už bylos nagrinėjimo) ribų ir vertinti teismo sprendimo dalies, kuria ieškinio reikalavimai dėl 2017 m. sausio 2 d. užskaitos pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo buvo atmesti, teisėtumo bei pagrįstumo, nes nei apeliantė, nei kiti bylos dalyviai tokio klausimo nekelia. Atsižvelgdamas į apeliacinio skundo dalyką, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl teismo sprendimo dalies, kuria CK 1.80 straipsnyje numatytu pagrindu pripažintas negaliojančiu 2017 m. liepos 3 d. įskaitymo sandoris, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuojant dispozityviam, bet ne imperatyviam teisinio reguliavimo metodui, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas tik tada, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas išsaugant sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2019 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019 35 punktas).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019 17 punktas; 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-421/2020 39–40 punktai).
21. Kitaip tariant, teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir identifikuoti konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja.
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2017 m. liepos 3 d. tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitų) aktas, kuriuo ieškovė įskaitė savo pareigą sumokėti apeliantei pagal 2016 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį dalį grąžintinos sumos, lygią ieškovės už apeliantę tos pačios dienos DNB banko pervedimu iš ieškovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) VMI sumokėtai 98 278,64 Eur GPM įmokai, o apeliantė su tokia atsiskaitymo tvarka sutiko, buvo sudarytas pažeidžiant TAARĮ imperatyvias normas, draudžiančias perleisti turtą, kuriam teismo nutartimi taikomas areštas.
23. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad skolininko turto areštas yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą ar atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, kreditorių reikalavimų tenkinimą, kitų įsipareigojimų vykdymą (TAARĮ 2 straipsnio 3 dalis). Disponavimo teisės laikinas apribojimas reiškia, kad priverstinai laikinai apribojama teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti, kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę (TAARĮ 2 straipsnio 7 dalis). Pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalį turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jei įstatymuose nenustatyta kitaip.
24. Kasacinis teismas, aptardamas šį teisinį reguliavimą, yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į TAARĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą turto arešto sampratą ir įstatymu įtvirtintą teismo procesinio sprendimo privalomumą, teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatyti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių suvaržymai laikytini imperatyvais, įtvirtintais įstatyme. Todėl sandoriai, sudaryti pažeidžiant teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytus apribojimus, laikytini niekiniais, prieštaraujančiais imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699-611/2015; 2017 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49-969/2017). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, areštavus turtą bei uždraudus juo disponuoti, negalimi jokie asmenų susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, perdavimo kito asmens nuosavybėn, o jei tokie daromi – yra niekiniai ir negaliojantys CK 1.80 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-130/2013; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-686/2015).
25. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo pozicija, kad sandoris, kuriuo šalys susitaria dėl turto, kuriam taikomi valdymo, naudojimo ir disponavimo ribojimai, yra niekinis ir negaliojantis, iš esmės yra teisinga bei pagrįsta. Apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo konkrečiu atveju ginčijamu aktu tik buvo patvirtintas jau įvykęs faktas (mokesčių valstybei už apeliantę sumokėjimas ieškovei priklausančiomis piniginėmis lėšomis), kitokios teisėjų kolegijos išvados nesuponuoja. Šioje situacijoje neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kas įvyko pirmiau – mokėjimas ar tokio šalių susitarimo įforminimas raštu, nes bet kuriuo atveju disponavimas areštuotomis lėšomis negalėtų būti teisėtas.
26. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus suklydo, padaręs neteisingą išvadą, kad ginčijamo 2017 m. liepos 3 d. sandorio sudarymo metu ieškovės piniginėms lėšoms, buvusioms AB DNB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo taikomas areštas, įregistruotas viešame registre nuo 2017 m. balandžio 6 d., todėl šis sandoris pažeidžia TAARĮ įtvirtintus imperatyvus.
27. Skundžiamame teismo sprendime remiamasi ieškovės su ieškiniu į bylą pateikto Turto arešto aktų registro duomenimis (ieškinio priedas Nr. 10). Iš ieškovės su ieškiniu pateikto valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Turto arešto aktų registro išrašo apie ieškovės turto atžvilgiu laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. sausio 23 d. taikytus turtinius ribojimus matyti, kad šiuo laikotarpiu Kauno apylinkės teismo skirtingose civilinėse bylose priimtų nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu ieškovės turtui buvo įregistruoti 43 turto arešto aktai (el. b. 1 t., b. l. 44–340). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas tarpusavio įsiskolinimų aktas šalių pasirašytas 2017 m. liepos 3 d., o jame nurodytas mokėjimas VMI atliktas tą pačią dieną, teismas turėjo nustatyti būtent ginčijamo akto pasirašymo metu galiojusio ieškovės turto arešto mastą.
28. Pirmasis turto arešto aktas Nr. 20170018247 (el. b. 1 t., b. l. 44–46) iš tiesų buvo įregistruotas iki ginčijamo sandorio sudarymo, t. y. 2017 m. balandžio 7 d., Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eL2-13549-752/2017, kuria areštuotas ieškovės 96 625,65 Eur vertės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, o jo esant nepakankamai – pinginės lėšos, esančios pas ieškovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant lėšas pervesti tretiesiems asmenims, naudoti atsiskaitymams, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su kreditore, pagrindu. Šią nutartį vykdžiusios antstolės A. A. turto aprašo pagrindu turto arešto aktas 2017 m. balandžio 13 d. pakeistas, įregistruojant areštą konkrečiam ieškovės turtui, kurį sudarė 4 nekilnojamojo turto objektai (pastatai) ir 9 kilnojamojo turto objektai (transporto priemonės). Ieškovės piniginės lėšos, esančios jos banko sąskaitose, areštuotos nebuvo, taigi ir teisinių kliūčių jomis disponuoti tuo momentu nebuvo.
29. Antrasis turto arešto aktas Nr. 2017022964 (el. b. 1 t., b. l. 47–68) taip pat įregistruotas iki ginčijamo sandorio sudarymo – 2017 m. gegužės 3 d., Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eL2-15619-921/2017, kuria areštuotas ieškovės 37 419,49 Eur vertės kilnojamasis turtas ir (ar) nekilnojamasis turtas, o nesant pakankamai materialaus turto, areštuotos piniginės lėšos ar turtinės teisės, esančios pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, leidžiant skolininkei iš areštuotų piniginių lėšų sumokėti įsiskolinimą kreditorei, darbo užmokestį skolininkės įmonės darbuotojams bei privalomus mokėjimus į valstybės ir savivaldybės biudžetą, pagrindu. Pagal registro duomenis, šis aktas ne kartą buvo tikslinamas, pirmiausia įregistruojant areštą nekilnojamam ir kilnojamam turtui, o vėliau, t. y. 2017 m. gegužės 16 d., ir ieškovės banko sąskaitose esančioms piniginėms lėšoms, be kita ko, ir AB DNB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (žr. akto 2.2.2.47 punktą; el. b. 1 t., b. l. 58).
30. Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį vykdžiusio antstolio R. S. 2017 m. gegužės 29 d. turto aprašo pagrindu, tą pačią dieną registre įregistruotas turto arešto akto pakeitimas – apribotas disponavimas AB DNB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančia 37 417,49 Eur piniginių lėšų suma bei nustatyta, kad yra laisvai disponuojama toje sąskaitoje esančia 114 375,61 Eur suma (žr. akto 2.3.2.1 punktą; el. b. 1 t., b. l. 59). Antstolio R. S. 2017 m. birželio 27 d. patvarkymo pagrindu, 2017 m. birželio 27 d. atliktas dar vienas šio akto pakeitimas ir išregistruotas areštas ieškovės banko sąskaitoms, tame tarpe ir AB DNB banko sąskaitai Nr. (duomenys neskelbtini) (žr. akto 2.9.2.1 punktą; el. b. 1 t., b. l. 62). Taigi, nors ir buvo taikytas ginčo banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų areštas, tačiau iki ginčijamo sandorio sudarymo šis areštas buvo panaikintas – ieškovė jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis galėjo laisvai disponuoti.
31. Trečiasis turto arešto aktas Nr. 2017043978 (el. b. 1 t., b. l. 68–69) buvo įregistruotas jau po ginčijamo sandorio sudarymo – 2017 m. liepos 18 d., Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-20994-1052/2017, kuria areštuotas ieškovės 7 804,29 Eur vertės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o jo nepakankant – atsakovei priklausančios piniginės lėšos, esančios pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui, socialinio draudimo įmokas ir darbo užmokestį darbuotojams, pagrindu. Iš registro duomenų matyti, kad šios nutarties pagrindu buvo aprašytas (areštuotas) tik ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas.
32. Ketvirtasis turto arešto aktas Nr. 2017047298 (el. b. 1 t., b. l. 69–84) taip pat įregistruotas vėliau, nei sudarytas ginčijamas 2017 m. liepos 3 d. tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitų) aktas, t. y. 2017 m. rugpjūčio 9 d. tos pačios dienos Kauno apylinkės teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eL2-22984-947/2017, kuria buvo areštuotas ieškovės 338 162,43 Eur vertės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, esantis pas skolininkę arba trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai – ir piniginės lėšos, priklausančios skolininkei ir esančios pas skolininkę arba trečiuosius asmenis, pagrindu. Kaip ir pirmiau jau aptartais atvejais, turto areštas 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo pritaikytas ieškovei priklausančiam kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui, o jo esant nepakankamai, ir 15 472,25 Eur piniginėms lėšoms, esančioms ieškovės banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (4.2.2.66 punktas; el. b. 1 t., b. l. 83).
33. Taigi, iš aptartų VĮ Registrų centro Turto arešto aktų registro duomenų matyti, kad areštas ieškovės banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančioms lėšoms, t. y. draudimas jomis disponuoti, buvo taikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. birželio 27 d., ir nuo 2018 m. rugpjūčio 21 d. Ginčijamo sandorio sudarymo metu – 2017 m. liepos 3 d. – banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančios lėšos nebuvo areštuotos, nauji joje esančių lėšų disponavimo ribojimai nustatyti tik po ginčijamo sandorio sudarymo praėjus daugiau nei mėnesiui, t. y. 2018 m. rugpjūčio 21 d.
34. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas TAARĮ imperatyviųjų normų pažeidimą kaip besąlyginį pagrindą 2017 m. liepos 3 d. skolų įskaitymo aktui pripažinti negaliojančiu, tiesiogiai neįvardijo jokio konkretaus turto arešto akto, nustačiusio ieškovei būtent tokį draudimą. Pažymėtina, kad jokių kitų duomenų, kurie galbūt leistų padaryti kitokią išvadą, išskyrus minėtą oficialųjį rašytinį įrodymą (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ieškovė į bylą nepateikė. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 2017 m. liepos 3 d. tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitų) aktas pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį, panaikinama (CPK 330 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
35. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį dėl 2017 m. liepos 3 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu grindė, be kita ko, ir CK 6.66 straipsnio nuostatomis, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis ji siekė įrodyti tokio savo reikalavimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu dėl kitų, nei ieškinyje buvo nurodyta, imperatyvių teisės normų pažeidimo, o dėl ieškinyje nurodytų faktinių bei teisinių aspektų (t. y. actio Pauliana instituto taikymo sąlygų 2017 m. liepos 3 d. sandoriui buvimo ar nebuvimo) iš viso nepasisakė, o tai neabejotinai galėjo turėti įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui.
36. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
37. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 31 punktas; 2020 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-916/2020 135 punktas).
38. Pirmosios instancijos teismo padaryta įrodymų tyrimo ir vertinimo klaida lėmė faktinės situacijos neatitinkančią išvadą dėl TAARĮ imperatyvų pažeidimo, o dėl kitų ieškinyje nurodytų teisinių pagrindų ir faktinių aplinkybių tyrimo bei vertinimo teismas nepasisakė. Vadinasi, apeliacinės instancijos teisme ginčas dėl 2017 m. liepos 3 d. sandorio sudarymo aplinkybių turėtų būti nagrinėjamas iš esmės visa apimtimi, o tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu bei įvertinimu, teisę į apeliaciją. Todėl, panaikinus apskųstą teismo sprendimo dalį, ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
39. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliktinas išspręsti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies bei pripažintas niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno dujotiekio statyba“ ir atsakovės N. B. 2017 m. liepos 3 d. tarpusavio įsiskolinimų mažinimo (užskaitų) aktas bei paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.