Vilniaus apygardos teismo nutartis

2025-02-11 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. eAN2-49-908/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-02-11
Bylos Nr.
eAN2-49-908/2025
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-01773-2024-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Eglė Gruodienė
Pažeidėjas
A. K.
Advokatai
Linas Žukauskas
Kategorijos
Administracinio nusižengimo bylos Nr. eAN2-49-908/2025
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01773-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.3; 16.9.4.1; 21.11.10 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Gruodienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas A. K. atstovo advokato Lino Žukausko skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-26732-2024 pakeistas, paskiriant A. K. administracinio poveikio priemonę – teisęs vairuoti transporto priemones atėmimą 3 (trims) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. spalio 14 d. nutarimu A. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 420 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2024 m. rugpjūčio 13 d. 8.14 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Subaru Impreza“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), lenkė ta pačia kryptimi važiuojančią transporto priemonę pėsčiųjų perėjoje. Tokiais veiksmais A. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir Kelių eismo taisyklės, KET), 140.4 punkto reikalavimus. Už administracinį nusižengimą A. K. paskirta administracinė nuobauda – 200 Eur dydžio bauda – ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 12 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. atstovo skundas dėl Institucijos 2024 m. spalio 14 d. nutarimo perduotas pagal teismingumą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams.

3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi iš dalies tenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. atstovo advokato L. Žukausko skundas dėl Institucijos 2024 m. spalio 14 d. nutarimo, pakeičiant Institucijos nutarimo dalį dėl A. K. paskirtos administracinio poveikio priemonės trukmės, specialiosios teisės vairuoti transporto priemones terminą sutrumpinant iki 3 (trijų) mėnesių; kitą Institucijos 2024 m. spalio 14 d. nutarimo dalį paliekant nepakeistą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai

4. Administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliaciniu skundu prašoma pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį ir pritaikius jo atžvilgiu ANK 34 straipsnio 6 dalį neskirti specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo 3 (trims) mėnesiams arba sumažinti šios priemonės terminą iki 1 (vieno) mėnesio.

4.1. Apelianto vertinimu, iš skundžiamos nutarties darytina išvada, kad administracinio poveikio priemonės taikymo kontekste teisingumo principas nebuvo realizuotas pilna apimtimi. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į padaryto administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes, tik formaliai įvertino nusižengimo faktą, taip pat pakankamai atsainiai vertino apelianto, kaip nusižengimą padariusio asmens, charakterizuojančius duomenis. Cituojant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas teisingumo principo kontekste, pabrėžiama, kad skundžiama nutartis neatitinka konstitucinio teisingumo ir su juo betarpiškai susijusio proporcingumo principų, sprendžiant dėl apeliantui skirtinos sankcijos. Apelianto įsitikinimu, teisingumas buvo įvykdytas tik formaliai.

Šalies argumentai

4.2. Apeliantas pabrėžia, kad neneigia savo kaltės dėl administracinio nusižengimo, t. y. neneigia, jog atliko lenkimo manevrą, jau įvažiuodamas į pėsčiųjų perėją, tačiau nesutinka su išvada, kad veikė tiesiogine tyčia. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą visiškai neįsigilinęs į įvykio aplinkybes, nors skunde dėl Institucijos nutarimo bei teismo posėdžio metu buvo stengiamasi paaiškinti susidariusią situaciją, paskatinusią administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį atlikti lenkimo manevrą. Nurodoma, kad nuo (duomenys neskelbtini) g. – (duomenys neskelbtini) g. – (duomenys neskelbtini) g. sankryžos, esančios (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, iki ženklu pažymėtos pėsčiųjų perėjos yra apie 150 metrų, o ties sankryža (duomenys neskelbtini) gatvėje yra greičio lėtinimo kalnelis. Apeliantas pažymi, kad pervažiavęs greičio lėtinimo kalnelį, pastebėjo, jog prieš jį važiavęs automobilis judėjo itin lėtai, maždaug apie 20 km/h greičiu. Būdamas įsitikinęs, kad sugebės aplenkti šį automobilį dar iki pėsčiųjų perėjos, iki kurios buvo likę apie 100 metrų, pradėjo lenkimo manevrą, tačiau lenkiamas automobilis pradėjo didinti greitį. Pabrėžiama, kad taip lenkimo manevro kelias pailgėjo, o apeliantas jį pabaigė būtent pėsčiųjų perėjoje, kurioje lenkti draudžiama. Apelianto įsitikinimu, tokie jo veiksmai galėtų būti vertinami nebent kaip padaryti netiesiogine tyčia.

4.3. Be kita ko, apeliaciniame skunde teigiama, kad pagrįstų abejonių kelia nusižengimo fiksavimui panaudota priemonė, kurią apylinkės teismas laikė tinkamu įrodymu. Pažymima, kad administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas remiantis tik anoniminio asmens vairuojamame automobilyje įrengtu vaizdo registratoriumi. Pabrėžiama, kad tokie prietaisai nėra sertifikuoti, jų naudojimas Lietuvoje nėra teisiškai reglamentuotas ir paliktas transporto priemonių valdytojų nuožiūrai, nors kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse (pavyzdžiui, Austrijoje) tokių prietaisų eksploatavimas apskritai yra draudžiamas. Nepaisydami to Institucija ir pirmosios instancijos teismas tokius duomenis vertino kaip tinkamus įrodymus ir net konstatavo, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. gyvenvietėje viršijo leistiną greitį, nors jo greitis nebuvo fiksuotas tam skirtais prietaisais. Apelianto vertinimu, siekdama tinkamai išsiaiškinti įvykio aplinkybes Institucija privalėjo gauti išsamius įvykį fiksavusio asmens paaiškinimus, o ne vien remtis jo prietaiso pagalba užfiksuotu vaizdo įrašu. Visgi, šiame kontekste apeliantas pakartotinai pabrėžia, kad neneigia ir pilnai prisipažįsta padaręs administracinį nusižengimą, tačiau laikosi pozicijos, jog turi būti atsižvelgta į situaciją, kuriai esant jis buvo padarytas.

4.4. Apeliantas pripažįsta, kad 2021–2024 metų laikotarpiu septynis kartus yra baustas už administracinius nusižengimus, susijusius su KET pažeidimais (keturis kartus iš jų už nesumokėtą rinkliavą transporto stovėjimo vietose bei tris kartus už greičio viršijimą ne daugiau kaip 20 km/h), likę nusižengimai nėra susiję su KET pažeidimais. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad apelianto padaryti nusižengimai, susiję su KET pažeidimais, nėra šiurkštūs, todėl atsižvelgiant į vertinto laikotarpio trukmę, jis negali būti vertinamas kaip asmuo, nuolat darantis su KET susijusius administracinius nusižengimus.

4.5. Apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią administracinės nuobaudos turi atitikti ne tik teisingumo, bet ir proporcingumo principo reikalavimą; tuo tarpu teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Apeliantas pažymi, kad supranta, jog už jo padarytą administracinį nusižengimą papildomai numatytas specialiosios teisės atėmimas, o būtinumas vairuoti transporto priemonė darbo reikalais bei dėl rūpinimosi šeima, vertinant tokias aplinkybes atsietai nuo kitų, negali būti laikomos išskirtinėmis, lemiančiomis ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymą. Visgi, apeliantas akcentuoja, kad skunde dėl Institucijos nutarimo buvo paminėtos ir kitos aplinkybės, kurių visuma, apelianto įsitikinimu, turi būti pakankama spręsti klausimą dėl specialiosios teisės atėmimo netaikymo arba jos termino sutrumpinimo. Pirmosios instancijos teismas atsainiai, referuodamas į valstybės teikiamas pavėžėjimo paslaugas, atsižvelgė į tai, jog apeliantas turi sunkiai sergančią motiną, kurią privalo dažnai lankyti ir teisės vairuoti atėmimas net ir trims mėnesiams itin neigiamai atsilieps jos priežiūrai. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad apylinkės teismo išvada, jog atėmus apeliantui teisę vairuoti transporto priemones trims mėnesiams jis bus „kaip reikiant nubaustas“ ir ateityje tokių pažeidimų daugiau nedarys, yra pernelyg tiesmuka ir kategoriška, nes nuobaudos griežtumas nėra absoliuti ir vienintelė prevencinė priemonė sulaikyti asmenį nuo nusižengimų darymo ateityje, juolab, kad apelianto teigimu, išvadas dėl savo elgesio vairuojant transporto priemones, jis jau yra padaręs ir stengiasi daugiau tokių nusižengimų nedaryti.

Atsiliepimas

5. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinį skundą prašoma Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Institucijos vertinimu, apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes apeliantas, darydamas pažeidimą, nesielgė atsakingai visuomenės atžvilgiu, be to, galėjo nuspėti galimas pasekmes, kilsiančias jam bei jo artimiesiems dėl neleistino elgesio. Akcentuojant ANK 22 straipsnyje įtvirtintą administracinės nuobaudos paskirtį, atsiliepime pabrėžiama, kad administracinė nuobauda A. K. paskirta už vieną pavojingiausių ir šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, keliančių grėsmę eismo saugumui.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apylinkės teismo nutartis paliktina nepakeista ir apeliacinis skundas netenkintinas.

6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023).

Žemesnės instancijos teismas

7. Institucijos 2024 m. spalio 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje A. K. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį patrauktas dėl to, kad vairuodamas automobilį lenkė ta pačia kryptimi važiuojančią transporto priemonę pėsčiųjų perėjoje. Tokiais veiksmais, Institucijos vertinimu, A. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 140.4 punkto nuostatas.

8. ANK 420 straipsnio 1 dalyje (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. (administracinio nusižengimo padarymo metu)) numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą vienu metu ar paeiliui padarant kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus, lenkimą vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti, vairavimą neteisėtai organizuotose transporto priemonių lenktynėse, pavojingą situaciją sukėlusį (t. y. privertusį kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti) Kelių eismo taisyklių pažeidimą, tokią pat pavojingą situaciją sukėlusį įvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Kaip minėta, Institucijos nutarime nurodoma, kad A. K. padarė minėtą administracinį nusižengimą, pažeisdamas KET 140.4 punktą, kuriame įtvirtinta, jog pėsčiųjų perėjoje lenkti draudžiama (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d.).

9. Kadangi apeliantas neginčija padaręs administracinį nusižengimą ir tiesiogiai apeliaciniame skunde pabrėžia, jog prisipažįsta dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, galima spręsti, kad A. K. iš esmės sutinka su patraukimu administracinėn atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto, apeliantas nesutinka su administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ir jos trukme, todėl apeliaciniu skundu prašo arba apskritai tokios priemonės jam neskirti, arba jos terminą sutrumpinti iki vieno mėnesio. Nagrinėjamu gi atveju, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamos Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir byloje surinktiems duomenims neprieštaraujančias išvadas tiek dėl A. K. kaltės padarius ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą bei pakankamai motyvuotai ir pagrįstai išsprendė klausimą dėl administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės individualizavimo, iš dalies tenkindamas A. K. skundą ir Institucijos nutarimo paskirtos administracinio poveikio priemonės trukmę sumažindamas nuo keturių iki trijų mėnesių. Apygardos teismas akcentuoja, kad atsižvelgdamas į apeliacinio skundo turinį bei apelianto tiesiogiai išreikštą poziciją dėl sutikimo su administracine atsakomybe, taip pat neišreiškus nesutikimo su jam paskirta administracine nuobauda – bauda, pasisako išimtinai administracinio poveikio priemonės taikymo bei jos trukmės nustatymo teisingumo ir pagrįstumo kontekste.

10. ANK 420 straipsnio 6 dalies pagrindu už ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. Nagrinėjamu atveju, iš Institucijos 2024 m. spalio 14 d. nutarimo matyti, kad administracinio poveikio priemonės terminas buvo nustatytas ilgesnei nei minimaliai trukmei, t. y. keturiems mėnesiams, tuo tarpu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi Institucijos nutarimas pakeistas administracinio poveikio priemonės trukmę sumažinant iki trijų mėnesių. Kaip jau minėta, administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. apeliacinės instancijos teismo prašo, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, jam apskritai neskirti administracinio poveikio priemonės arba jos terminą sutrumpinti iki vieno mėnesio.

11. Pagal ANK 34 straipsnio 3 dalies nuostatas asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal ANK specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, nustatoma ne ilgesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, nustatoma ne trumpesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.

12. Pirmosios instancijos tesimas skundžiama nutartimi, atsižvelgdamas į tai, kad A. K. jam išsiųsto administracinio nurodymo neįvykdė per neatidumą, nors ir nenurodydamas ROIK numerio, tačiau buvo sumokęs administraciniu nurodymu paskirtą 85 Eur dydžio baudą, taip pat teismo posėdžio metu visiškai pripažino kaltę dėl administracinio nusižengimo ir dėl to gailėjosi, o tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tuo tarpu ją sunkinančių – nenustatyta, be kita ko, įvertinęs, jog A. K. nėra baustas už administracinius nusižengimus, susijusius su transporto priemonių lenkimu draudžiamose vietose, jam anksčiau netaikyta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas, priėmė sprendimą sutrumpinti A. K. skirtinos administracinio poveikio priemonės iki ANK 420 straipsnio 6 dalyje (past. – skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodyta ANK 420 straipsnio dalis, kurioje įtvirtintas administracinio poveikio priemonės terminas, kadangi nuo 2022 m. lapkričio 1 d. šios nuostatos perkeltos iš 5 dalies į 6 dalį) numatytos minimalios – trijų mėnesių – trukmės.

13. Atsižvelgiant į tai, kad ANK 420 straipsnio 6 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, jog už A. K. padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje, privaloma skirti specialiosios teisės atėmimą, jo trukmę nustatant nuo trijų mėnesių, ši administracinio poveikio priemonė galėtų būti neskiriama arba jos trukmė nustatoma trumpesnė nei minėtasis terminas tik ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų pagrindu.

14. ANK 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti. Administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusios institucijos (pareigūno) sprendimą sankcionuoja apylinkės teismo teisėjas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-54-489/2018). Akcentuotina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta ir tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-9-746/2015, 2AT-88-697/2016). Aptarta teismų praktika laikytina aktualia ir sprendžiant klausimą dėl švelnesnės administracinio poveikio priemonės skyrimo ar tokios priemonės neskyrimo.

15. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame, pirmiausia, keliamas klausimas dėl skundžiamoje nutartyje konstatuotos apelianto kaltės rūšies, nesutinkama su išvada, jog administracinį nusižengimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad A. K. važiavo gyvenvietėje ir, pastebėjęs, jog prieš jį važiuojanti transporto priemonė judėjo itin lėtai, t. y. apie 20 km/h greičiu, būdamas įsitikinęs, kad spės automobilį aplenkti dar iki pėsčiųjų perėjos, pradėjo lenkimo manevrą, tačiau lenkiama transporto priemonė pradėjo didinti greitį, todėl lenkimo kelias pailgėjo ir baigė manevrą pėsčiųjų perėjoje, kurioje lenkti draudžiama. Dėl šių aplinkybių, A. K. įsitikinimu, jo administracinis nusižengimas gali būti laikomas padarytas nebent netiesiogine tyčia, tačiau ne tiesiogine, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas. Visgi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija.

16. ANK 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Administracinis nusižengimas pagal ANK 8 straipsnio 2 dalies 1 punktą laikomas padarytas tiesiogine tyčia, jeigu asmuo jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Tuo tarpu administracinis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (ANK 8 straipsnio 3 dalis).

17. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto teigimu, jis buvo įsitikinęs, jog spės prieš jį važiuojančią transporto priemonę aplenkti dar iki pėsčiųjų perėjos, vadinasi, paties apelianto argumentai patvirtina, kad jis matė, jog kelyje yra pėsčiųjų perėja, todėl privalėjo įvertinti visas aplinkybes, susijusias su lenkimo manevro pavojingumu tokiame kelyje, t. y. gyvenvietėje esančiame kelyje, kuriame taip pat, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, yra net keletas šalutinių išvažiavimų į pagrindinį kelią iš abiejų kelio pusių. Be to, apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodė, kad kelyje, kuriuo važiavo yra ne viena pėsčiųjų perėja, jų yra daug. Atsižvelgdamas į tokias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti skundžiamą nutartį priėmusio apylinkės teismo motyvams, kad A. K. administracinį nusižengimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nors apeliacine skunde akcentuojama, kad apelianto lenkimo kelias pailgėjo, nes lenkiama transporto priemonė padidino važiavimo greitį, savaime tai nesuponuoja pagrindo išvadai, jog A. K. veikė netiesiogine tyčia, nes transporto priemonės vairuotojas privalo susilaikyti nuo manevro atlikimo, jeigu nėra visiškai garantuotas, kad jį atliks saugiai ir pagal Kelių eismo taisykles, juolab, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. K. nurodė nežiūrėjęs į spidometrą, kiek lėtai ta transporto priemonė važiavo, tiesiog pažiūrėjo, kad nėra ištisinės ir aplenkė. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į kelią, kuriame buvo atliktas lenkimo manevras, A. K. neturėjo objektyvaus pagrindo savo manevrą vertinti kaip saugų kelių eismo dalyviams.

18. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl priemonės, t. y. vaizdo registratoriaus, kuria užfiksuotas administracinio nusižengimo faktas, tinkamumo bei panaudojimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumo. Apeliantas akcentuoja, kad administracinio nusižengimo protokolas jo atžvilgiu surašytas, remiantis tik anoniminio asmens vairuotame automobilyje įrengtu vaizdo registratoriumi. Tokio pobūdžio apelianto argumentai yra iš esmės susiję su byloje surinktų duomenų vertinimu bei jų pripažinimo įrodymais klausimais, kurie iš esmės sprendžiami vertinant, ar asmens veiksmuose nustatyti administracinio nusižengimo sudėties požymiai, tačiau kita vertus, kaip jau buvo pažymėta, apeliantas A. K. apeliaciniame skunde tiesiogiai nekelia nei jo patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat ir įrodymų vertinimo šiame kontekste klausimų. Sprendžiant dėl administracinio poveikio priemonės taikymo ir jos trukmės nustatymo minėti klausimai nėra aktualūs, o atitinkamo pobūdžio argumentai galėtų kelti abejonių ir dėl asmens prisipažinimo padarius administracinį nusižengimą. Kita vertus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl pateikto vaizdo įrašo teisėtumo, juo labiau, jog pats administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. prisipažino padaręs administracinį nusižengimą.

19. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtu vaizdo registratoriumi užfiksuotu vaizdo įrašu, konstatavo, jog A. K. gyvenvietėje viršijo leistiną greitį, pabrėžtina, jog A. K. nebuvo inkriminuotas leistino važiavimo greičio viršijimas, o skundžiamoje nutartyje jo greitis įvertintas tik sprendžiant dėl asmens kaltės, motyvuojant, jog iš vaizdo įrašo matyti, kad aplenkęs transporto priemonę A. K. automobilis sparčiai nuo jos tolo. Tokią išvadą apylinkės teismas padarė, atsakydamas ir į A. K. argumentus dėl leistino greičio neviršijimo, tačiau skundžiamoje nutartyje nėra konstatuota, kad jis leistiną greitį viršijo, nes toks pažeidimas jam nebuvo inkriminuotas.

20. Vis dėlto, skundžiamoje nutartyje, sprendžiant klausimą dėl administracinio poveikio priemonės (ne)skyrimo pagrįstumo ir jos trukmės nustatymo, buvo įvertinta, kad A. K. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. jog A. K. prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai dėl jos gailėjosi. Administracinę apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

21. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už penkerius metus matyti, kad A. K. ne kartą baustas administracine tvarka, be kita ko, ir už su KET pažeidimais susijusius administracinius nusižengimus, t. y. už nustatyto greičio viršijimą, transporto priemonės statymą draudžiamoje vietoje bei už vietinės rinkliavos už transporto priemonės stovėjimą nesusimokėjimą. Nors sutiktina, kad dėl draudžiamo lenkimo manevro atlikimo A. K., kaip matyti iš minėto išrašo duomenų, baudžiamas pirmą kartą, tačiau ši aplinkybė buvo įvertinta skundžiamoje nutartyje. Nors anksčiau padaryti administraciniai nusižengimai, susiję su KET reikalavimų pažeidimais, nelaikytini itin šiurkščiais, kaip pažymi ir pats apeliantas, visgi, tai nereiškia, kad jis laikytinas itin pavyzdingu vairuotoju.

22. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad apeliantui teisė vairuoti transporto priemones yra būtina dėl gyvenimiškų poreikių tenkinimo, tuo tarpu skunde pirmosios instancijos teismui buvo pažymima ir ta aplinkybė, jog A. K. vykdo individualią veiklą, kurios tinkama vykdymui būtina teisę vairuoti transporto priemonę; tuo tarpu A. K. individuali veikla yra jo šeimos pragyvenimo šaltinis, o šeimoje auginami du mažamečiai vaikai. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nutarties motyvais šiame kontekste. Pažymėtina, kad tam tikri suvaržymai ir nepatogumai, kylantys asmenį patraukus administracinėn atsakomybėn ir pritaikius tam tikras nuobaudas ir / ar administracinio poveikio priemones, yra natūrali padaryto administracinio nusižengimo išdava. Pabrėžtina, kad kiekvienas visuomenės narys turi laikytis įstatymų reikalavimų, o to nepadaręs, turi atsakyti įstatymų nustatyta tvarka, o tokią išvadą patvirtina ir ANK 22 straipsnyje įtvirtina administracinės nuobaudos paskirtis.

23. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, kad iš tiesų apelianto A. K. motina V. K. serga (duomenys neskelbtini) liga, todėl apygardos teismui nekyla abejonių, kad apeliantas turi rūpintis savo sergančia motina, vežioti ją gydymo procedūras, vis dėlto, atsižvelgiant į V. K. medicininius dokumentus ir apelianto padaryto administracinio nusižengimo datą, matyti, jog poreikis rūpintis (duomenys neskelbtini) gyvenančia motina egzistavo dar iki administracinio nusižengimo padarymo, tačiau ši aplinkybė nepadarė įtakos A. K. elgesiui ir jis vairavo transporto priemonę, pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Pats asmuo, suprasdamas, kad teisė vairuoti jam reikalinga atitinkamiems poreikiams tenkinti, turi būti suinteresuotas tokios teisės neprarasti. Vien tai, kad asmeniui dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo kils papildomų sunkumų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius, nesudaro pagrindo spręsti, jog tokios priemonės paskyrimas prieštaraus teisingumo ir proporcingumo principams. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė A. K. dėmesį, jog pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teismo posėdžio metu nurodė (duomenys neskelbtini) gyvenančią sergančią motiną prižiūri pakaitomis su broliu, o Lietuvos Respublikoje yra ir galimybė kreiptis dėl pacientų pavėžėjimo paslaugų. Taigi, vien tai, kad dėl tenkančio apribojimo vairuoti transporto priemones apeliantas patirs asmeninio pobūdžio nepatogumų, savaime neduoda pagrindo išvadai, jog tokia administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga.

24. Aptartų išvadų pagrįstumo nepaneigia ir skunde pirmosios instancijos teismui nurodytos aplinkybės, kad teisė vairuoti apeliantui yra reikalinga, be kita ko, ir darbinėje veikloje, kurios, apelianto įsitikinimu, su anksčiau aptartais duomenimis sudaro pagrindą netaikyti jo atžvilgiu administracinio poveikio priemonės arba sutrumpinti jos terminą. Pabrėžtina, kad apeliantas, net ir žinodamas, jog teisė vairuoti jam reikalinga ir individualios veiklos vykdymui, vairuodamas nesilaiko KET reikalavimų, rodo jo paties neatsakingą požiūrį. Iš byloje esančių duomenų – Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) – matyti, kad A. K. verčiasi individualia veikla – (duomenys neskelbtini) veikla (nuo 2013 m. liepos 2 d.) ir (duomenys neskelbtini) veikla (nuo 2017 m. spalio 3 d.). Visgi, pastebėtina, kad pats A. K. nurodo tik tai, kad tinkamam individualios veiklos vykdymui reikalinga teisė vairuoti transporto priemones, taigi, nėra pagrindo spręsti, jog tris mėnesius neturėdamas minėtos teisės A. K. apskritai negalės versti individualia veikla, dėl to apskritai netektų pajamų jis ir jo šeima, kurioje auginami du mažamečiai vaikai. Juo labiau, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, savaime nepripažįstama ypatinga aplinkybe, lemiančia išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą. Primintina, kad pats asmuo, kuriam specialioji teisė vairuoti transporto priemones reikalinga ir darbinėje veikloje, turi būti suinteresuotas jos neprarasti. Priešingas aiškinimas nepagrįstai suteiktų prioritetą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens interesams ir pažeistų viešąjį interesą užtikrinti visuomenės saugumą, o kaip jau buvo minėta, sprendžiant dėl administracinio poveikio priemonės neskyrimo, turi būti įvertinta, ar priėmus tokį sprendimą bus užtikrintas ir visuomenės interesas.

25. Atsižvelgdamas į aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad siekiant įgyvendinti administracinės nuobaudos paskirtį, nagrinėjamu atveju yra būtinas administracinio poveikio priemonės skyrimas (ANK 22 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio 1 dalis), todėl nenustatė pagrindo apskritai A. K. neskirti specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Kita vertus, aptartų aplinkybių analizė nesuponuoja pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas administracinio nusižengimo aplinkybes vertino formaliai ir nepakankamai įvertino jo paties asmenybę apibūdinančius duomenis.

26. Tiek administracinė nuobauda, tiek ir administracinio poveikio priemonės turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, tačiau tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą ir / ar administracinio poveikio priemones ar jų neskirti, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas.

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 28 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-976/2019), taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tokia kasacinio teismo praktika ir apibendrindamas visas išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius duomenis, tinkamai juos įvertino ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl keisti ar naikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, paties apelianto asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, spręstina, kad skundžiama nutartimi nustatytas trijų mėnesių specialiosios teisės vairuoti transporto priemones terminas laikytinas teisingu ir proporcingu. Tai suponuoja pagrindą administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja Eglė Gruodienė