Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria jam pasiūlyta pašalinti trūkumus prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011 pagal ieškovo bankrutavusios A. J. individualios įmonės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Jurgio baldai“, trečiasis asmuo A. J. dėl nuomos mokesčio ir palūkanų priteisimo bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Jurgio baldai“ priešieškinį dėl pripažinimo teisės išskaičiuoti iš nuomos mokesčio nuomojamų patalpų trūkumų pašalinimo išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Teismas taip pat nustatė, kad 2009-03-05 sutartimi Nr. B04 atsakovui buvo išnuomota 1 000 kv. m, o ne 100 kv. m patalpų, kaip jis teigė, ar 1 100 kv. m, kaip nurodė ieškovas, kad pagal šalių 2010-05-20 pasirašytą priedą prie nuomos sutarties Nr. B04 nuomojamų patalpų plotas nuo 2010-05-20 sumažintas iki 600 kv. m ploto, kad atsakovas šiomis patalpomis naudojosi, yra sumokėjęs 8 300 Lt, todėl priteisė iš jo 22 100 Lt patalpų nuomos mokesčio, o taip pat 2 200 Lt už automobilio nuomą bei 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų.

Dėl priešieškinio teismas nurodė, kad atsakovas UAB „Jurgio baldai“ atsisakė priešieškinio reikalavimų, ieškovas bankrutavusi A. J. individuali įmonė tam neprieštaravo, todėl atsisakymą priėmė ir šią bylos dalį nutraukė.

Teisėjų kolegija taip pat panaikino skundžiamo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkinus bankrutavusios A. J. individualios įmonės ieškinį, šiam iš atsakovo UAB „Jurgio baldai“ priteista 46 455,28 Lt nuomos mokesčio, 6 procentų metinių procesinių palūkanų, o taip pat bylinėjimosi išlaidos ir šioje dalyje ieškinį atmetė. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Šioje byloje teisėjų kolegija, remdamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad ginčo pastatas-parduotuvė, esantis Dominikonų g. 6A, Raseinių m., nuosavybės teise priklauso A. J., kuris šį turtą įgijo 2002-05-21, kad 2003-11-06 jam išduotas leidimas pastatą rekonstruoti, o po rekonstrukcijos pastato plotas padidėjo iki 2680,59 kv. m. Tuo pagrindu sprendė, kad sudarant šio turto 2009-03-13 perdavimo-priėmimo aktą ieškovas A. J. individuali įmonė nebuvo šio turto savininkas, o A. J. jo neperleido jau bankrutuojančios įmonės nuosavybėn.

Teisėjų kolegija nurodė, jog individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą ir neužtenkant įmonės turto patenkinti kreditorinius reikalavimus, išieškojimas ĮBĮ nustatyta tvarka yra nukreipiamas į įmonės savininko turtą, tačiau iškėlus bankroto bylą įmonės savininko turtas nepereina įmonės nuosavybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., CK 6.477 str. 4 d., 2.50 str. 4 d.). Konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pastato savininkas A. J. būtų davęs ieškovui sutikimą nuomoti patalpas, o ĮBĮ normos nesuteikia teisės bankroto administratoriui nuomoti individualios įmonės savininko turtą ir iš to gauti pajamas, todėl sprendė, kad ieškovo su atsakovu sudaryta patalpų nuomos sutartis prieštarauja įstatymui, todėl ex officio konstatavo, jog ji yra niekinė ir negaliojanti nuo sudarymo momento. Konstatavęs, jog ši sutartis yra niekinė, sprendė, kad ieškovo teisė nuomos sutarties pagrindu reikalauti iš atsakovo sumokėti nuomos mokestį neginama (CK 1.78 str. 1 d. 5 p., 1.80 str. 1 d.) ir ieškovo bankrutuojančios įmonės apeliacinis skundas netenkintinas, o atsakovo UAB „Jurgio baldai“ skundas tenkintinas ir panaikinus teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkinus ieškovo reikalavimą iš atsakovo priteistas nuomos mokestį, ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Pasisakydama dėl aplinkybių, nustatytų Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011, teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ankstesnėje byloje įsiteisėjusiu 2011 m. vasario 7 d. teismo sprendimu ir sprendė, kad aplinkybės, nustatytos ankstesnėje byloje, kurioje reikalavimo priteisti nuomos mokestį pagrindas buvo toks pat kaip ir šioje byloje – 2009-03-05 tarp šalių sudaryta patalpų nuomos sutartis, dalyvavo tos pačios šalys: ieškovas – bankrutuojanti A. J. individuali įmonė, o atsakovas UAB „Jurgio baldai“, – turi prejudicinę galią (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Tačiau ankstesnėje byloje nebuvo nustatinėjama, kad ieškovas yra ginčo patalpų savininkas –teismas neanalizavo aplinkybių ir nepasisakė, kam nuosavybės teise priklauso šis turtas, o ieškovo bankrutuojančios A. J. individualios įmonės (nuomotojo) teisę nuomoti patalpas kildino iš kreditorių susirinkimo nutarimo tęsti įmonės veiklą, iš CK 2.50 straipsnyje numatytos individualios įmonės savininko atsakomybės už įmonės prievoles, jeigu joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, o taip pat iš turto perdavimo-priėmimo akto, pagal kurį bankrutuojančios individualios A. J. įmonės turtas – ginčo pastatas, perduodamas bankroto administratoriui.

Remdamasi paminėtu, teisėjų kolegija sprendė, kad ankstesnėje byloje nebuvo pasisakyta, kas yra šio turto savininkas, nebuvo nustatyta aplinkybė, kad jo savininkas yra būtent ieškovas, todėl teismas be pagrindo rėmėsi CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta prejudicijos taisykle.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismas, spręsdamas dėl teisėtumo bei pagrįstumo skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria sprendžiant dėl pareiškėjo trečiojo asmens A. J. prašymo atnaujinti procesą priėmimo, konstatuota, jog šis procesinis dokumentas yra su trūkumais ir nustatytas terminas jiems pašalinti, visų pirma, pažymi, kad teismų sprendimuose šiais klausimais ne kartą pažymėta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010, etc.). Taip pat yra žinoma, kad ši teisė turi būti realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma visiems besikreipiantiems į teismą. Šis reikalavimas yra imperatyvus, nes tik esant vienodiems reikalavimams paduodamiems ieškiniams teismas turi galimybę išnagrinėti bylą ir įvykdyti savo pareigą užtikrinti šalių rungimosi, dispozityvumo, procesinio lygiateisiškumo, taip pat proceso ekonomiškumo bei koncentruotumo principų įgyvendinimą (CPK 7, 12, 13, 17 str.).

Antra, teismų praktikoje taip pat yra suformuluotos aiškios nuostatos, jog procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu teikiamas dokumentas turi tokias ydas, kurių nepašalinus būtų neįmanoma šios bylos nagrinėjimo procesą organizuoti taip, kad paminėtas ginčas būtų išnagrinėtas kuo greičiau ir teisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013, etc.).

Trečia, minėtoje teismų praktikoje taip pat yra pateikti aiškūs nurodymai, jog būtent klausimą (bylą) nagrinėjančio teismo pareiga yra remiantis pareiškėjo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (faktiniu reikalavimo pagrindu) bei dalyku (reiškiamu reikalavimu) kvalifikuoti keliamą klausimą, tai yra parinkti bei pritaikyti aktualias proceso bei materialiosios teisės normas.

Ketvirta, nagrinėjamu atveju, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas trečiasis asmuo A. J. savo prašyme, kaip jau buvo minėta šioje nutartyje pirmiau, nuosekliai ir aiškiai išdėstęs galiojančių teismų sprendimų motyvus bei išvadas, nurodė, kad pripažinus niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento patalpų, esančių Dominikonų g. 6A, Raseinių m., 2009-03-05 nuomos sutartį ir 2010-05-10 šios sutarties priedą, sudarytus tarp bankrutuojančios A. J. individualios įmonės ir UAB „Jurgio baldai“, atnaujintinas procesas šioje byloje (civilinės bylos Nr. 2-283-267/2011, Nr. 2A-363/2012) ir naikintinas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimas dalyje, kuria iš dalies patenkintas bankrutavusios A. J. individualios įmonės ieškinys ir iš atsakovo UAB „Jurgio baldai“ priteista minėto dydžio nuomos mokesčio skola. Taigi iš esmės nurodoma, kad paaiškėjus faktui, jog yra niekinė ir negaliojanti minima sutartis bei aktas, kurių pagrindu savo reikalavimą priteisti nuompinigių skolą šioje byloje grindė ieškovas bankrutuojanti A. J. individuali įmonė, galiojantis teismo sprendimas pažeidžia teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 d., 366 str. 1 d. 2 p.). Taigi pateiktą pareiškimą vertinant kaip vientisą procesinį dokumentą, kuriame reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos yra pakankamai suprantami, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo traktuoti kaip šio procesinio dokumento trūkumą aplinkybės, kad pareiškėjas neįvardijo teisės normos, t. y. CPK 366 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriais grindžiamas šis prašymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013, etc.).

Penkta, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuo teismo sprendimo, kuriuo konstatuotas minimos sutarties bei akto niekinis pobūdis – Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2A-1105/2013), iki nagrinėjamo prašymo padavimo nėra pasibaigęs trijų mėnesių laikotarpis (CPK 268 str. 1 d.). Taigi remiantis šiais faktais sprendžiama, jog aplinkybė, kad pareiškėjas prašyme atskirai nepasisakė dėl CPK 368 straipsnyje nustatytų terminų skaičiavimo nuostatų taikymo, nesuteikia pagrindo išvadai, kad šis prašymo trūkumas yra būtent toks, kurio nepašalinus yra neįmanoma pradėti šios bylos nagrinėjimo procesą ir organizuoti jį taip, kad, kaip jau minėta, ginčas būtų išnagrinėtas kuo greičiau ir teisingai. Tas pat pasakytina dėl teismo argumento, jog prašyme nenurodyta, kaip turi būti išspręstas ieškinys, panaikinus ankstesnį sprendimą, – pareiškėjas vienareikšmiai nurodo, jog minimu sprendimu neteisėtai patenkinus ieškovo bankrutuojančios A. J. individualios įmonės ieškinį iš atsakovo UAB „Jurgio baldai“ nepagrįstai priteista 24 300 Lt nuomos mokesčio skola.

Šešta, atkreiptinas dėmesys į tai, kad civiliniai ginčai, susiję su A. J. individualios įmonės, kuri vertėsi prekyvietės patalpų, esančių Domininkonų g. 6, Raseiniuose, nuoma, bankroto teisiniais santykiai, tęsiasi jau daugiau kaip penkeri metai. Šiai įmonei bankroto byla buvo iškelta Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartimi, administratoriumi paskiriant UAB ,,Tytus“ (civilinė byla Nr. B2-13-368/2014), bendraatsakovių teisėmis į šią bylą įtraukiant A. J. bei jo sutuoktinę R. J. (teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartimi pavardė po ištuokos įregistravimo pakeistą į L.) (ĮBĮ 26 str.). Dar 2009 m. lapkričio 13 d. teismo nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartyje konstatuota, jog patvirtintų bankrutavusios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma yra 990 609,99 Lt. Taigi atsižvelgiant į šias aplinkybes ir laikantis teismų praktikos nuostatų, teismai tokiose bylose privalo būti aktyvūs (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011, etc.).

Remdamasis tuo, kas paminėta, teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo trečiojo asmens A. J. prašymo atnaujinti procesą priėmimo, suklydo išaiškindamas bei taikydamas šiuos klausimus reglamentuojančių civilinio proceso normų reikalavimus ir dėl šios priežasties priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri naikinama, o klausimas dėl šio asmens prašymo priėmimo perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 115 str. 3 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo trečiojo asmens A. J. prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje priėmimo klausimą perduoti nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui iš naujo.