- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-25
- Bylos Nr.
- e2A-329-278/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02575-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- J. A. Č.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6059-400/2019 pagal ieškovo J. A. Č. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir UAB) „Gelvora“, akcinei bendrovei (toliau ir AB) „Swedbank“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties ir jos priedo pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. A. Č. ieškiniu prašė teismo pripažinti atsakovių UAB „Gelvora“ ir AB „Swedbank“ sudarytą sandorį, įformintą 2011-11-14 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 11-20-50 ir jos priedu Nr. 1, niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento bei šio sandorio atžvilgiu taikyti restituciją, pritiesti iš atsakovės UAB „Gelvora“ jo sumokėtus 304,10 Eur skolos dengimui ir priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 1993-1994 Lietuvos taupomasis bankas jam suteikė ilgalaikių kreditų bendrai 65 000 Lt sumai. Panevėžio miesto apylinkės teismas 1996-01-30 sprendimu tenkino Lietuvos taupomojo banko ieškinį ir iš jo priteisė 156 544,19 Lt (45 338,33 Eur) negrąžintą kreditą ir delspinigius, o 1996-02-23 išdavė vykdomąjį raštą. Teigė, kad 1996-12-12 buvo išieškota 40 365 Lt (11 690,51 Eur) iš jo turto, o 2000-05-04 anstolis surašė asmens neradimo aktą ir 2000-06-21 aktą apie išieškojimo negalimumą. Nurodė, kad reorganizavus Lietuvos taupomąjį banką jo 156 544,19 Lt (45 338,33 Eur) skolą perėmė teisių perėmėjas AB „Swedbank“. Teigė, kad 2019-01-21 UAB „Gelvora“ jo atstovei pateikė raštą, kuriame nurodoma, jog AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ 2011-11-14 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 11-20-50, pagal kurią UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teisę į jo įsiskolinimą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad nei viena iš reikalavimo perleidimo sutarties šalių sutarties jam nepateikė, mano, kad sutarties nėra ir skola nėra priverstine tvarka išieškoma, tačiau jis dalį skolos sumoje 304,10 Eur UAB „Gelvora“ yra sumokėjęs. Nurodė, kad UAB „Gelvora“ nėra jo skolos AB „Swedbank“ perėmėja, todėl reikalavimo teisės perleidimo sandoris pripažintas negaliojančiu ir CK 1.78 ar 1.80 straipsnių pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-12-20 sprendimu ieškinys atmestas.
4. Teismas nustatė, kad reorganizavus Lietuvos taupomąjį banką, jo akcijos buvo perleistos strateginiam banko investuotojui „Swedbank“. Teisių perėmėjas AB „Swedbank“ perėmė ir J. A. Č. reikalavimo teisę į teismo priteistą 156 544,19 Lt (45 338,33 Eur) skolą. 2019-01-21 UAB „Gelvora“ ieškovo atstovui pateikė raštą, kuriuo nurodė, kad AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ 2011-11-14 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 11-20-50, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido, o UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teisę į J. A. Č. įsiskolinimą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).
5. Pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl prievolinio santykio, iš kurio atsirado perleista reikalavimo teisė - ieškovas neginčijo Vartojimo sutarties pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek jo atstovas bylos nagrinėjimo metu, nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutarties priede nurodytas skolos dydis galimai yra mažesnis, nes buvo išieškota dalis skolos realizuojant jo turtą, be to, 304,10 Eur yra sumokėjęs naujajam kreditoriui.
6. Nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2013, kurios ratio decidendi iš esmės sutampa su nagrinėjama bylą, pateiktais išaiškinimais, jog reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiamas ne daiktas, bet reikalavimo teisė, taip pat, jog perleistos reikalavimo teisės pagrįstumo ir dydžio klausimas yra ne bylos dėl reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo ginčo dalykas, nes pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę pareikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą, teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę ginčyti jam reiškiamų reikalavimų dydį ir teikti įrodymus pagrindžiančius savo reikalavimų pagrįstumą, todėl ginčas dėl perleisto reikalavimo teisės apimties nepažeidžia ieškovo kaip skolininko teisių gintis nuo nepagrįstai didelių reikalavimų jo atžvilgiu reiškimo ir nesudaro pagrindo reikalavimo perleidimo sutarčiai pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento.
7. Pažymėjo, kad ieškovo nurodomos aplinkybės apie dokumentų, patvirtinančių reikalavimo teisės nebuvimas ir jų neperdavimas naujam kreditoriui, nesudaro pagrindo reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia, nes dokumentų nebuvimas galėtų pažeisti naujojo kreditoriaus teises, kilus su ieškovu ginčui dėl skolos pagrįstumo. Sprendė nesant nustatyta, kad pažeistos CK 6.104 straipsnio 1 dalies nuostatos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovas J. A. Č. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-12-30 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti.
9. Nurodo, kad 2019-01-21 gavo UAB „Gelvora“ raštą, kuriame nurodoma, jog AB „Swedbank“ perleido, o UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teisę į jo įsiskolinimą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (vykdomąjį raštą Nr. 2-14-395/2016). Tvirtina, kad patikėjo apie skolos perleidimą, nes neturi teisinių žinių, nebuvo informuotas apie vykdymo rašto gražinimą ir pan., todėl atsakovei UAB „Gelvora” mokėjo skolą. Vėliau sužinojo, kad Panevėžio apylinkės teismo 1996-02-23 išduotas vykdomasis raštas buvo perduotas teismui, surašius aktą apie išieškojimo negalimumą. Nurodo, kad vykdomojo rašto pateikimo vykdymui terminas yra pasibaigęs, UAB „Gelvora“ dėl šio termino atnaujinimo į teismą nesikreipė.
10. Nurodo abejojantis vykdomuoju raštu, nes 1996-12-12 buvo išieškota 40 365 Lt (11 690,51 Eur) suma iš jo turto, tačiau duomenų, kaip, kada, kas išieškojo iš jo turto, nėra. UAB „Gelvora“ pateiktų vykdomų raštų nėra 1996 metų byloje, vykdymo raštai nėra pilnai užpildyti, skiriasi jų išdavimo datos, t. y., pateiktų vykdymo raštų išdavimo data yra 1996-02-23, tačiau 1996 metų ant bylos viršelio teismo žyma, jog vykdomieji raštai išduoti 1996-02-26, ant 1996 metų bylos viršelio nurodoma, kad vykdomasis raštas yra gražintas, bet atsakovė iš jo išieško skolą su vykdomojo rašto kopija.
11. Tvirtina, kad originalios reikalavimo sutarties arba nenuasmenintos sutarties nei viena iš šalių neturi. AB „Swedbank“ nurodė, kad perleisdama skolą UAB „Gelvora“, perdavė ir visus originalius dokumentus, tačiau tuo abejoja, nes kredito sutartys buvo kelios, kredito suma buvo didelė, išieškota taip pat didelė suma, o AB „Swedbank“ neturi jokių archyvinių dokumentų, jų kopijų, apskaitos dokumentų ir pan..
12. Nurodo, kad susipažinus su Panevėžio apylinkės teismo civiline byla Nr. 2-14-395/2016, kurioje yra vartojimo kredito sutartis, be priedų, UAB „Gelvora“ nurodytas vartojimo kredito sutarties numeris (Nr. (duomenys neskelbtini)) neatitinka Lietuvos taupomojo banko ir jo sudarytos sutarties numeriui (Nr.2). Nors bylos nagrinėjimo metu atsakovai nurodė, kad sutarties numeris buvo pakeistas, tačiau to nėra nei civilinėje byloje Nr. 2-14-395/2016, nei jokiame kitame dokumente. Be to, UAB „Gelvora“ pateikė turimą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 11-20-50, kurioje nėra jokių nuorodų, kad sutarties numeris pakeistas, ši sutartis yra be rekvizitų (spaudo, parašų, t.t.), nėra jokių duomenų, jog perleidžiamas reikalavimas yra būtent jo, o ne kito asmens (skolininko), nėra jokių duomenų apie priedus ir kt.. Be to, reikalavimo perleidimo sutarties 5.1 punktas, kaip reikalavimo negaliojimo pagrindus numato: 5.2.1 p. paaiškėja, kad reikalavimui jo perleidimo metu yra suėjęs ieškinio senaties ar vykdymo dokumento pateikimo vykdymui senaties terminas, o 5.2.7 p. - paaiškėja, kad pradinio kreditoriaus naujajam kreditoriui perduotų reikalavimą pagrindžiančių bei vykdomųjų dokumentu nepakanka, jog pradinis išieškotojas (pradinis kreditorius) būtų pakeistas naujuoju išieškotoju. Teigia, kad kreditorius, neturėjo teisės perleisti naujajam kreditoriui reikalavimo teisės, o jei ir perleido, toks perleidimas yra niekinis ir negaliojantis. Galimai dėl šios priežasties perleidimo sutartis buvo sunaikinta arba gražinta pradiniam kreditoriui, ko pasėkoje perleidimo dokumentai nėra rasti arba tyčia atsakovų nepateikiami.
13. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino byloje esančius įrodymus, neįsigilino į jo nurodytas aplinkybes, pastebėjimus, pateikiamus objektyvius rašytinius įrodymus, kitus netiesioginius rašytinius bylos įrodymus, o išvadas skundžiamame sprendime grindė atsakovų pozicija, tuo formaliai įgyvendinant teismui priskirtą esminę funkciją - vykdyti teisingumą, padarė esminius įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimus (CPK 176 str., 177 str., 185 str.) ir nukrypo nuo įrodinėjimo taisyklių aiškinimo bei taikymo klausimais suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes.
14. Atkreipia dėmesį, kad UAB „Gelvora” nepateikė duomenų, kokia skola buvo, kokia suma yra išieškota, parduodant jo namą, kokia suma yra likusi mokėti pagal kreditą ir pan. UAB „Gelvora” nurodė, kad tokių duomenų neturi.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB Swedbank prašo apeliacinį skundą atmesti. Nesutinka su skundo teiginiais, kad reikalavimo sutartis yra be banko rekvizitų (spaudo, parašų). Iš UAB „Gelvora“ pateiktos reikalavimo perleidimo sutarties kopijos matyti, kad reikalavimo sutartis pasirašyta banko Paskolų priežiūros departamento direktoriaus pavaduotojo R. V. bei patvirtinta banko antspaudu.
16. Nurodo, kad 2001 metais reorganizavus Lietuvos taupomąjį banką, banko informacinėje sistemoje aukščiau minėtai ieškovo paskolai buvo suteiktas sutarties numeris Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau sutarties numeris lieka nepasikeitęs. Tvirtina, kad su ieškovu buvo sudarytos tik atsiliepime nurodytos kredito sutartys, kurios, jų nevykdant, buvo nutrauktos ir teismo sprendimu priteistos 155 227,66 Lt (44 957,04 Eur) skolos išieškojimui 1996-02-23 išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-14-395/1996.
17. Tvirtina, kad 2007-07-12 ieškovas bankui yra parašęs pasižadėjimą grąžinti skolą, todėl nesutinka su jo teiginiais, kad bankas perleido reikalavimo teisę pagal vieną kredito sutartį, kurios neįmanoma įvykdyti, pasibaigus vykdomo rašto pateikimo terminui.
18. Teikia duomenis apie ieškovo skolos išieškojimą pagal vykdomąjį raštą 2002-2009 metų laikotarpiu, kuriuos prašo priimti į bylą. Nurodo, kad jų pateikimo būtinybė atsirado atsižvelgus į ieškovo apeliaciniame skunde iškeltus naujus teiginius, kad bankas neturėjo teisės perleisti jo skolos UAB „Gelvora“. Nurodo, kad iš teikiamų naujų įrodymų matyti, jog K. J. įmonė „Rūtų šakelė“ bei UAB „Kestaja“ vykdė išieškojimą iš ieškovo J.A. Č. pagal vykdomąjį raštą, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad bankas neturėjo teisės perleisti UAB „Gelvora“ reikalavimo teisės, o jei perleido, toks perleidimas yra niekinis ir negaliojantis.
Atsiliepimas
19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Gelvora“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad apeliantas nesuformavo konkretaus apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo – apeliaciniame skunde yra nurodomi iš esmės vien deklaratyvūs samprotavimai, atkartojama pirmosios instancijos teisme atsakovo palaikyta pozicija.
20. Nurodo, kad sutarties vykdymo aplinkybės, UAB „Gelvora“ reikalavimo sudėtis ir apimtis, ieškovo įsiskolinimo priverstinio išieškojimo proceso ir susijusios aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos dalykas bei šie argumentai nėra susiję su sutarties galiojimu/negaliojimu.
21. Tvirtina, kad UAB „Gelvora“ įsigijo reikalavimo teises ieškovo atžvilgiu vykdymo proceso stadijoje, t.y., vykdant priverstinį skolos išieškojimą, jokių naujų reikalavimų ieškovo atžvilgiu nereiškė ir negalėjo reikšti, t.y., neįgijo jų daugiau negu kad priklausė pradiniam kreditoriui. Ta faktinė aplinkybė, kad UAB „Gelvora“ tapo naujuoju kreditoriumi, nepakeitė vykdomojo dokumento turinio bei iš ieškovo išieškomo įsiskolinimo apimties ir sudėties. Nurodo, kad ieškovas nereiškė pretenzijų dėl pradiniam kreditoriui priklausančių reikalavimo teisių, todėl neturi pagrindo teigti,kad jam nėra aiški UAB „Gelvora“ reikalavimo sudėtis ar apimtis.
22. Panevėžio apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-14-395/1996 išduotas vykdomasis raštas yra galiojantis ir tinkamai surašytas, todėl apeliaciniame skunde nurodyti formalūs teiginiai dėl neva esamo vykdomojo rašto neišbaigtumo ar neaiškumo yra nepagrįsti. Išduodami vykdomieji raštai anksčiau dažniausiai buvo surašomi ranka, ant popierinių, vykdomiesiems raštams surašyti skirtų blankų. Nurodo, kad galimai ieškovui neaiškumą sukėlė ta aplinkybė, jog vykdomasis raštas yra surašytas ant dviejų blankų, nes dėl didesnės apimties teksto, į vieną blanką vykdomojo rašto tekstas netilpo, todėl buvo perkeltas į antrąjį blanką, kas akivaizdžiai matyti skaitant abu vykdomojo rašto blankus kartu ir jokiu būdu negali būti vykdomojo rašto trūkumu.
23. Atkreipia dėmesį į tai, kad su 2019-08-19 prašymu dėl įrodymų prijungimo yra pateikusi Sutarties priedą Nr. 1, kuriame yra nurodytas ieškovo įsiskolinimas (136 eilutė), t.y., ieškovo asmens duomenys, kredito sutarčių numeris bei skolos sudėtis. Taip pat pateikė duomenis apie tai, koks yra aktualus ieškovo įsiskolinimas ir kokia jo sudėtis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo J. A. Č. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
25. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314 straipsnis numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovė AB „Swedbank“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą byloje pateikė naujus įrodymus, patvirtinančius aplinkybes apie skolos išieškojimą iš ieškovo J. A. Č. pagal vykdomąjį raštą 2002-2009 m. laikotarpiu. Teisėjų kolegija, teikiamus naujus įrodymus atsisako priimti, nes minėtus įrodymus atsakovė turėjo galimybę pateikti ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir, priešingai atsiliepimo teiginiams, argumentai dėl reikalavimo perleidimo negalimumo, esant išieškojimo negalimumui buvo išdėstyti ir ieškinyje.
26. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas atsakovių AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ 2011-11-14 reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 11-20-50, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido, o UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teisę į ieškovo J. A. Č. įsiskolinimą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo klausimas. Apeliantas skundu iš esmės tvirtina, kad AB „Swedbank“ neturėjo teisės perleisti naujajam kreditoriui reikalavimo teisės, o jei ir perleido, toks perleidimas yra niekinis ir negaliojantis, nes dar 2000-06-21 buvo surašytas aktas apie išieškojimo negalimumą ir vykdomasis dokumentas grąžintas teismui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą teismo sprendimą, civilinės bylos medžiagą bei apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisinius argumentus, neturi pagrindo sutikti su pirmiau išdėstytais apelianto teiginiais. Be to, pažymėtina, kad J.A. Č. ieškinį iš esmės grindė argumentais, kad reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytas reikalavimas nėra pagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais, nėra aiškus skolos likutis ar į jį įskaičiuotos jau išieškotos sumos, jog neatitinka pradinės sutarties numeris, reikalavimo perleidimo sutartis be parašų ir pan.. Minėti argumentai, kurie buvo vertinami pirmosios instancjos teismo, nurodomi ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ginčas dėl perleisto reikalavimo teisės apimties nepažeidžia ieškovo, kaip skolininko, teisių gintis nuo nepagrįstai didelių reikalavimų jo atžvilgiu reiškimo ir nesudaro pagrindo reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento, tuo tarpu argumentai dėl dokumentų perdavimo naujajam kreditoriui galėtų pažeisti naujojo kreditoriaus, o ne ieškovo interesus. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitiko ieškovo lūkesčių nedaro skundžiamo sprendimo savaime neteisėtu ar priimto netinkamai vertinant byloje pateiktus įrodymus, tuo labiau, kad apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.
27. Apeliaciniame skunde J.A. Č. iš esmės kelia klausimus dėl reikalavimo perleidimo sutarties ir išieškojimo negalimumo, suėjus vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminui bei dėl šios priežasties, pagal reikalavimo perleidimo sutarties 5.2.1 punkto nuostatas, nesant galimu sudaryti ginčo sutartį. Šie argumentai nėra vertintini kaip nauji, kadangi buvo išdėstyti ir pirmosios instancijos teismui teiktame ieškinyje. Taip pat apelianto skundo reikalavimas pripažinti kredito sutartį negaliojančia laikytinas technine rašybos klaida bei teisėjų kolegija pasisako dėl ieškiniu keltų reikalavimų, tai yra, reikalavimo perleidimo sutarties (ne)teisėtumo.
28. Vadovaujantis CK 6.101 straipsnio nuostatomis, reikalavimo teisės perleidimu laikoma sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius savo reikalavimo teisę perduoda kitam asmeniui – naujajam kreditoriui, o pats nustoja būti prievolės šalimi. Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis). Vertinant, ar pradinio kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą nebuvo apribota, tai yra, ar reikalavimo teisės perleidimas atliktas nepažeidžiant pirmiau nurodytų CK 6.101 straipsnyje išvardytų perleidimo ribojimo sąlygų, reikšminga nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes dėl pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo teisinio pagrindo, nes vienas iš esminių prievolės galiojimo reikalavimų yra įmanomumas ją įvykdyti. Įstatymas nustato, kad negalima perleisti neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau perleista. Jeigu reikalavimo teisės negalima įgyvendinti, susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo negalima įgyvendinti. Tai reiškia, kad susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008, 2019-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019).
29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad 1993-1994 metais Lietuvos taupomasis bankas ieškovui suteikė ilgalaikių kreditų bendrai 65 000 Lt sumai. Panevėžio miesto apylinkės teismo 1996-01-30 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14-395/1996 buvo tenkintas Lietuvos taupomojo banko ieškinys ir iš J.A. Č. priteista 156 544,19 Lt (45 338,33 Eur), o sprendimui įsiteisėjus, 1996-02-23 išduotas vykdomasis raštas. Nustatyta, kad 1996-12-12 iš skolininko buvo išieškota 40 365 Lt (11 690,51 Eur) suma, pardavus ieškovui J.A. Č. priklausantį nekilnojamąjį turtą. 2000-05-04 antstolis surašė asmens neradimo aktą, o 2000-06-21 – aktą apie išieškojimo negalimumą. Reorganizavus Lietuvos taupomąjį banką ir jo akcijas perėmus strateginiam banko investuotojui „Swedbank“, teisių perėmėjas AB „Swedbank“ perėmė ir reikalavimo teisę į J.A. Č. skolą. Iš bylos duomenų matyti, kad AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ 2011-11-14 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 11-20-50, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido, o UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teisę į J.A. Č. 113 435,52 Lt įsiskolinimą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Iš pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad 2011-12-02 - 2013-09-28 laikotarpiu J. A. Č. atsakovei UAB „Gelvora“ yra sumokėjęs 1 050 Lt (304,10 Eur) skolos dengimui, kas leidžia konstatuoti, kad apie sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį J.A. Č. buvo informuotas ir įsipareigojimą grąžinti skolą vykdė naujam kreditoriui (CK 6.109 straipsnis). Apelianto teiginys, kad jam nebuvo pateikta reikalavimo perleidimo sutartis, nedaro šios sutarties negaliojančia.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad aplinkybė, jog 2000-06-21 buvo surašytas aktas apie išieškojimo negalimumą, o vykdomasis dokumentas buvo grąžintas teismui, neleidžia konstatuoti, kad UAB „Gelvora“ buvo perleistas reikalavimas, kurio atžvilgiu nėra galimas išieškojimas. Pagal CPK 607 straipsnio nuostatas, senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti nutraukiamas pateikiant šį dokumentą vykdyti, jeigu ko kita nenustato įstatymai, taip pat tuo atveju, kai skolininkas iš dalies įvykdo sprendimą. Po senaties termino nutraukimo senatis prasideda iš naujo. Tuo atveju, kai vykdomasis dokumentas, pagal kurį visiškai ar iš dalies neišieškota, grąžinamas, naujas terminas pateikti dokumentą vykdyti pradedamas skaičiuoti nuo dokumento grąžinimo išieškotojui dienos. Kaip nustatyta iš byloje pateiktų įrodymų, Panevėžio miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-14-395/1996, pagal likviduojamos akcinio kredito banko „Nida“ pareiškimą vykdomasis raštas, išnagrinėjus skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, civilinėje byloje Nr. 28-01-27, buvo prašomas grąžinti ir išsiųsti antstolių kontorai tolimesniam vykdymui. Teisėjo rezoliucija leidžia konstatuoti, kad minėto pareiškimo pagrindu prašymas buvo patenkintas (civilinė byla Nr. 2-14-395/1996, b.l. 33). Be to, 2007-07-12 J. A. Č. AB „Hansa bankui“ pateikė pasižadėjimą mokėti aukščiau minėtą skolą pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) mokant įmokas po 40 Lt per mėnesį ir pagal ieškovo J.A. Č. paaiškinimus teisme, iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo iš jo buvo išieškomos tam tikros sumos bei dengiamas įsiskolinimas. Duomenų paneigiančių šias aplinkybes byloje nėra pateikta, o ir įvertinus perleisto reikalavimo dydį ginčijamo sandorio metu (113 435,52 Lt; 32 853,20 Eur), akivaizdu, kad tam tikri procesiniai veiksmai dėl minėto įsiskolinimo buvo atliekami. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2003-01-01 iki 2011-10-01 buvo taikomas 10 metų vykdomojo rašto pateikimo vykdymui senaties terminas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (galiojusi CPK 606 straipsnio 2 dalies redakcija). Paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad skolos išieškojimas iš J.A. Č. buvo vykdomas ir AB „Swedbank“ bei UAB „Gelvora“ sandorio sudarymo metu reikalavimo perleidimas buvo galimas ir jis laikytinas galiojančiu. Be to, kaip minėta, apeliantas ir pats pripažino savo skolinius įsipareigojimus bei juos vykdė naujam kreditoriui. Dėl paminėto, nėra pagrindo spręsti, kad ginčo sutarties sudarymo metu buvo pasibaigęs vykdomojo rašto pateikimo vykdyti terminas, o reikalavimo teisės perleidimo metu reikalavimas negaliojo.
31. Pažymėtina, kad apelianto teiginiai dėl antstolio M. Alšausko nurodytų aplinkybių apie skolos išieškojimo negalimumą, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme antstolis nurodė, kad niekada nevykdė išieškojimo AB „Swedbank“ naudai iš J. A. Č., o UAB „Gelvora“ į jį kreipėsis su prašymu dėl šalies pakeitimo vykdymo procese, kurio jis netenkino. Aplinkybių, kad UAB „Gelvora“ minėtam antstoliui būtų teikusi vykdomąjį raštą pagal perimtą reikalavimą ir antstolis būtų atsisakęs jį priimti vykdymui, nenurodė. Tai, kad naujasis kreditorius, perėmęs reikalavimą į ieškovą, nesikreipė dėl priverstinio vykdymo, savaime nepreziumuoja, kad toks išieškojimas nėra galimas, nes tolesni kreditoriaus veiksmai vykdymo procese yra jo asmeninėje dispozicijoje ir jis yra laisvas spręsti dėl tam tikrų veiksmų atlikimo. Be to, šios aplinkybės jokios teisinės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo, neturi.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo paneigti atsakovės AB „Swedbank“ teiginiai, jog 2001 metais reorganizavus Lietuvos taupomąjį banką, banko informacinėje sistemoje ieškovo paskolai buvo suteiktas sutarties numeris Nr. (duomenys neskelbtini), o pats sutarties numeris nekito. Pagal šalių paaiškinimus, AB „Swedbank“ su ieškovu J. A. Č. nebuvo sudaręs kitų kredito sutarčių, išskyrus aptariamas šioje byloje, pagal kurias 1996-01-30 buvo priimtas sprendimas priteisti iš J.A. Č. 155 227,66 Lt, o byloje pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad apie minėtą, pakitusį sutarties numerį, ieškovui buvo žinoma ir anksčiau, nes šis numeris nurodomas ir jo AB „Hansa bankui“ 2007-07-12 rašytame pasižadėjime, kuriuo jis bankui pasižadėjo pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) mokėti įmokas po 40 Lt per mėnesį. Duomenų, kad apeliantas bankui būtų reiškęs kokias nors abejones ar pretenzijas dėl pirmiau aptartų aplinkybių, nėra pateikta.
33. Be to, iš byloje pateiktos atsakovių AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ 2011-11-14 sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 11-20-50 bei jos priedo Nr. 1, matyti, kad šia sutartimi UAB „Gelvora“ iš AB „Swedbank“ perėmė reikalavimų teises į 1 052 skolininkus, tarp kurių ir apeliantas J. A. Č., tai yra, minėto priedo 136 eilutėje užfiksuota, kad UAB „Gelvora“ perėmė J.A. Č. 113 435,52 Lt (32 853,20 Eur) skolą pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat, priešingai apelianto teiginiams, minėta reikalavimo perleidimo sutarties kopija pateikta byloje yra su šią sutartį sudariusių šalių atstovų parašais bei spaudais, tai yra, su visais privalomais rekvizitais ir yra pripažįstama abiejų sandorio šalių. Aplinkybė, kad dalis 2011-11-14 sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 11-20-50 yra nuasmeninta – nuasmeninta bendra šalių sudaromo sandorio suma, kiti skolininkai, atitinka tiek asmens duomenų apsaugos principus, tiek įprastą verslo praktiką, neatskleidžiant tretiesiems asmenims duomenų apie tarpusavio sandorių vertes ir pan., tačiau šios aplinkybės, nereiškia, kad ginčijama sutartis nebuvo sudaryta. Šių aplinkybių pagrindu pirmiau aptarti apelianto skundo argumentai, atmestini kaip nepagrįsti.
34. Apeliantas skunde nurodo ir aplinkybes dėl galimai neaiškaus skolos dydžio likučio, tai yra, jog nėra pateikta duomenų kokia skola buvo, kokia suma yra išieškota, parduodant jo namą, kokia suma yra likusi mokėti pagal kreditą ir pan.. Tačiau, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos dalykas ir šie argumentai nėra susiję su sutarties (ne)galiojimu. Be to, prievolės šalių pasikeitimas reiškia ir tai, jog skolininkas gali reikšti visus reikalavimus bei prieštaravimus, kuriuos turėjo teisę reikšti ir pradiniam kreditoriui (CK 6.107 straipsnis), todėl jei apelianto vertinimu jis yra grąžinęs didesnę skolos dalį nei iš jo reikalauja naujasis kreditorius, jis turi teisę teikti su tuo susijusius įrodymus naujam kreditoriui. Kaip minėta aukščiau, ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Gelvora“ yra perleista reikalavimo teisė į ženkliai mažesnę 113 435,52 Lt (32 853,20 Eur) Eur skolą, taigi akivaizdu, jog tam tikros iš skolininko išieškotos lėšos buvo įskaitytos, tarp jų ir 1996-12-12 išieškota 11 690,51 Eur suma, gauta pardavus apelianto nekilnojamąjį turtą.
35. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad vykdomojo rašto išdavimo data, nurodoma ant civilinės bylos Nr. 2-14-395/1996 viršelio yra 1996-02-26, o vykdomajame rašte nurodoma išdavimo data 1996-02-23, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad vykdomasis raštas yra negaliojantis ar suklastotas, nes jame nurodomos sumos atitinka 1996-01-30 sprendimo rezoliucinę dalį.
36. Kiti apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį išdėstyti argumentai, nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
37. Atsižvelgusi į pirmiau aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, jog keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Atmetus ieškovo J. A. Č. apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (CPK 93 straipsnis). Duomenų apie atsakovių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos negauta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.