- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-20
- Bylos Nr.
- e2-6059-400/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rima Šimbelytė
- Ieškovas
- J. A. Č.
- Atsakovas
- Uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, Swedbank AB bankui
- Advokatai
- Aušra Levinienė
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. Č. ieškinį atsakovėms Uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ ir Swedbank AB bankui dėl reikalavimo perleidimo sutarties ir jos priedo pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. J. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti atsakovių Uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ (toliau- UAB) ir Swedbank AB banko sudarytą sandorį, įformintą 2011-11-14 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos priedu Nr. 1, dėl reikalavimo teisės į ieškovės skolą perleidimo niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento bei šio sandorio atžvilgiu taikyti restituciją; pritiesti iš atsakovės UAB „Gelvora“ ieškovo naudai jo sumokėtus 304,10 Eur skolos dengimui ir priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 1993-1994 Lietuvos taupomasisi bankas jam suteikė ilgalaikių kreditų bendrai 65 000 Lt sumai. 1996-01-30 Panevėžio miesto apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14-395/1996 tenkino Lietuvos banko ieškinį ir priteisė iš ieškovo 156 544,19 Lt ( 45 338,33 Eur) kreditoir delspinigių. 1996-02-23 išduotas vykdomasisi raštas 155 227,66 Lt (44 957,04 Eur) skolai. 1996-12-12 išieškota 40 365 (11 690,51 Eur) suma iš ieškovo turto. 2000-05-04 Anstolis surašė asmens neradimo aktą, 2000-06-21- aktą apie išieškojimo negalimumą. Reorganizavus Lietuvos taupomąjį banką jo akcijos buvo perleisto strateginiam banko investuotojui „ Swedbank“ (teisių perėmėjas AB „Swedbank“ perėmė ir ieškovo reikalavimo teisę į priteistą 156 544,19 Lt (45 338,33 Eur) skolą. 2019-01-21 UAB „Gelvora“ ieškovo atstovui pateikė raštą, kuriame nurodoma, jog AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ 2011-11-14 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią AB „Swedbank“ perleido, o UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teisę į ieškovo įsiskolinimą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). UAB „Gelvora“ nuo 2011 metų siunčia ieškovui pranešimus, kuriuose nurodo, kad kreditorius AB Swedbank“ perleido ieškovo skolą UAB „Gelvora“ ir reikalauja sumokėti skolą gražiuoju. Nurodė, kad ieškovui nei viena iš reikalavimo perleidimo sutarties šalių ieškovui nepateikė, jo nuomone sutarties iš viso nėra. Skola nėra priverstine tvarka išieškoma. Ieškovas dalį skolos sumoje 304,10 Eur UAB „Gelvora“ yra sumokėjęs. UAB „Gelvora“ nėra ieškovo skolos AB „Swedbank“ skolos perėmėja. Reikalavimo teisės perleidimo sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu ir CK 1.78 ar 1.80 straipsnių pagrindu, taip ieškovui atgaunant lėšas, sumokėtas atsakovei UAB „Gelvora“ už reikalavimo į realiai neegzistuojančią skolą įsigijimą.
Atsiliepimas
Atsakovė „ Swedbank“ AB atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas skolą Swedbank AB pripažino, dar 2007-07-12 pasirašydamas pasižadėjimą skolą mokėti dalimis po 40 Lt. Kas leidžia dayti išvada, kad ieškovas ginčo sutarties sudarymo metu buvo mokus. Atsakovė „ Swedbank“ AB perleisdama ieškovo skolą UAB „Gelvora“ jokių įstatymo normų nepažeidė. 2011-11-14 reikalavimo teisės perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) surašyta tinkamai, pasirašyta įgaliotų asmenų ir patvirtinta anspaudais.
Atsakovė UAB „Gelvora“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti. Pažymėjo,kad tarp atsakovių 2011-11-14 buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis ir jos priedas, pagal kuriuos atsakovė UAB „Gelvora“ perėmė iš atsakovės „Swedbank AB reikalavimo teisę į 11 3435,52 Lt (32 563,58 Eur )ieškovo skolą. 2011- d. Pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas buvo informuota apie reikalavimo teisių perleidimą naujajai kreditorei, be to pranešimu buvo pareikalauta padengti įsiskolinimą ir nurodyta kokių bus imtasi gynybos priemonių skolininkei nevykdant prievolės atsiskaityti.. Atsakovė pažymėjo, jog nesutinka su ieškovo teiginiais, kad 32 563,58 Eur skola UAB „Gelvora“ neva yra neegzistuojanti, priešingai, mano, kad skola egzistuojanti ir galiojanti, o išieškojimas dėl šios skolos yra galimas. Tai kad skola nėra iešieškoma priverstine tvarka per Anstolį nesudaro pagrindo laikyti minėtą skolą negaliojančią. Nurodė, jog ieškovas iki šiol neginčijo savo skolos, bet priešingai, stengėsi skolą padengti, mokant įsiskolinimą dalimis. Pasisakydama dėl ieškovo reikalavimo pripažinti Reikalavimo perleidimo sutartį ir jos priedą negaliojančiais, atsakovė nurodė, kad ieškovas ginčija ne pačios prievolės egzistavimo faktą, dėl ko neva būtų neįmanoma sudaryti reikalavimo perleidimo sandorį, bet prievolės dydį. Pasak atsakovės, ieškovas vien tik kalba apie tai, jog jis neturėjo pareigos sumokėti atsakovei UAB „Gelvora“, tačiau iš esmės pripažįsta savo prievolę. Atsakovė taip pat nurodė, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalies nuostata draudžianti perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio išieškojimas yra negalimas skirta būtent naujojo kreditoriaus, t. y. šiuo atveju atsakovės UAB „Gelvora“, (o ne skolininko – ieškovo) interesų apsaugai, mano, kad 32 563,58 Eur dydžio prievolė yra galiojanti bei pagrįsta Sutarties nuostatomis, todėl nėra jokio pagrindo Reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia pagrindinės prievolės neegzistavimo pagrindu.
Atsakovės UAB „Gelvora“ atstovai į teismo posėdį neatvyko, gautas atsakovės UAB „Gelvora“ prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant ir vadovautis atsiliepime į ieškinį išdėstyta pozicija. Atsakovės UAB „Gelvora“ neatvykimo priežastys teismui nėra žinomos, kadangi apie bylos nagrinėjimo laiką ir datą jai pranešta tinkamai, byla išnagrinėta jai nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 246 straipsnio 2 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir ieškovės atstovo paaiškinimų nustatyta, kad 1993-1994 Lietuvos taupomasisi bankas jam suteikė ilgalaikių kreditų bendrai 65 000 Lt sumai. 1996-01-30 Panevėžio miesto apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14-395/1996 tenkino Lietuvos banko ieškinį ir priteisė iš ieškovo 156 544,19 Lt ( 45 338,33 Eur) kreditoir delspinigių. 1996-02-23 išduotas vykdomasisi raštas 155 227,66 Lt (44 957,04 Eur) skolai. 1996-12-12 išieškota 40 365 (11 690,51 Eur) suma iš ieškovo turto. 2000-05-04 Anstolis surašė asmens neradimo aktą, 2000-06-21- aktą apie išieškojimo negalimumą. Reorganizavus Lietuvos taupomąjį banką jo akcijos buvo perleisto strateginiam banko investuotojui „ Swedbank“ (teisių perėmėjas AB „Swedbank“ perėmė ir ieškovo reikalavimo teisę į priteistą 156 544,19 Lt (45 338,33 Eur) skolą. 2019-01-21 UAB „Gelvora“ ieškovo atstovui pateikė raštą, kuriame nurodoma, jog AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ 2011-11-14 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią AB „Swedbank“ perleido, o UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teisę į ieškovo įsiskolinimą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).
Ieškovas prašo pripažinti atsakovių sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį ir jos priedą Nr. 1 negaliojančia nuo sudarymo momento, nes ja buvo perleista neegzistuojanti skola, tokios skolos buvimas nėra pagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais, nes į bylą nebuvo pateikti jokio rašytiniai įrodymai apie tai.
Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatas, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu; reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. CK 6.102 straipsnyje numatyti atvejai, kuomet draudžiama perleisti reikalavimą. Vienas iš tokių atvejų yra nustatytas šio straipsnio 1 dalyje, pagal kurios nuostatą draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalies nuostatą, skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą.
Šioje byloje kilo ginčo dėl to, ar Reikalavimo perleidimo sutartimi perleista teisė į ieškovo skolą, su kuria ieškovas nesutinka, gali būti vertinama kaip reikalavimas, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas ir dėl to sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms.
Pažymėtina, jog tarp šalių nėra ginčo dėl prievolinio santykio, iš kurio atsirado perleista reikalavimo teisė - ieškovas neginčijo Vartojimo sutarties pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių. Ginčas kilo dėl skolos dydžio. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek jo atstovas bylos nagrinėjimo metu, nurodė, jog pagal Reikalavimo perleidimo sutarties priede nurodytas skolos dydis galimai yra mažesnis, nes buvo išieškota dalis skolos realizuojant ieškovo turtą, be to ieškovas 304,10 Eur yra sumokėjęs naujajam kreditoriui.
Kasacini teismas 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2013, kurios ratio decidendi iš esmės sutampa su nagrinėjama bylą, yra pažymėjęs, kad reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiamas ne daiktas, bet reikalavimo teisė. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl teisės nėra, ginčas iškilo dėl jos apimties. Minėtoje kasacinėje byloje teismas išaiškino, jog perleistos reikalavimo teisės pagrįstumo ir dydžio klausimas yra ne bylos dėl Reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo ginčo dalykas, nes pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę pareikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Ieškovas turi teisę ginčyti jam reiškiamų reikalavimų dydį ir teikti įrodymus pagrindžiančius savo reikalavimų pagrįstumą, todėl ginčas dėl perleisto reikalavimo teisės apimties nepažeidžia ieškovo kaip skolininko teisių gintis nuo nepagrįstai didelių reikalavimų jo atžvilgiu reiškimo ir nesudaro pagrindo Reikalavimo perleidimo sutarčiai pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento.
Pažymėtina ir tai, jog ieškovo nurodomos aplinkybės apie dokumentų, patvirtinančių reikalavimo teisę nebuvimas ir jų neperdavimas naujam kreditoriui taip pat nesudaro pagrindo Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimui negaliojančia, nes, kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje kasacinėje nutartyje, klausimas dėl dokumentų perdavimo naujajam kreditoriui galėtų pažeisti naujojo kreditoriaus, o ne ieškovo interesus – taip jis galėtų grįsti savo reikalavimus, jei ginčytų reikalavimo perleidimo sandorį, t. y. tokio dokumento nebuvimas nagrinėjamu atveju galėtų pažeisti naujojo kreditoriaus teises, kilus su ieškovu ginčui dėl skolos pagrįstumo. Dėl to ir šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad pažeistos CK 6.104 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidžia skolininko interesų, nes reikalavimo perleidimas nesukuria reikalavimo. Ieškovas, kaip naujojo kreditoriaus skolininkas, turi teisę reikšti jam visus atsikirtimus, kuriuos turėjo ir tebeturi teisę reikšti pradiniam kreditoriui, taigi, ginčyti perleisto reikalavimo pagrįstumą, jo dydį bei visas kitas aplinkybes, susijusias su kreditoriaus reikalavimo atsiradimu (CK 6.107 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovės nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų atlyginti neprašė, todėl teismas šiuo klausimu nepasisako.
Šioje civilinėje byloje ieškovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2019-05-21 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, kuri vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, 7 dalimi, 9 dalimi apmokama 100 procentų, t. y. ieškovas 100 procentų atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, kurias sudaro Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidos, žyminis mokestis bei teisminio bylos nagrinėjimo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, nuo kurių mokėjimo ieškovas yra atleistas vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis atleidimą nuo bylinėjimosi išlaidų, todėl iš ieškovo valstybei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos CPK 93, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 265-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovo J. A. Č. ieškinį atsakovėms Uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ ir Swedbank AB bankui dėl reikalavimo perleidimo sutarties ir jos priedo pripažinimo negaliojančiais, atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.