- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-03-22
- Bylos Nr.
- 1A-85-495/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-26477-2016-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Albinas Bielskis
- Nuteistasis
- M. A., M. P., A. G.
- Nukentėjusysis
- I. D., A. S.
- Advokatai
- Dainius Žiedas, Kristina Pralgauskaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Daivos Pranytės–Zalieckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Žukausko,
nukentėjusiosios I. D. (S.) atstovėms advokatėms Kristinai Pralgauskaitei, Vaidotei Radvilavičienei,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. A., M. P., nuteistojo A. G. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo, nukentėjusiosios I. D. (S.) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 metams;
- pagal BK 233 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (1900 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės visiško bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir M. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 metams ir 50 MGL dydžio (1900 Eur) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.
A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš M. P., M. A., A. G. solidariai nukentėjusiajai I. D. (S.) priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. A., A. G., M. P. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį, siekdami, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti, o būtent:
M. A., M. P., A. G., veikdami bendrininkų grupe, iki 2016 m. vasario 17 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, turėdami tikslą daryti labai sunkų nusikaltimą – vykdyti prekybą žmonėmis, susitarė pasinaudodami I. S. (dabartinė pavardė D.) ir A. S. pažeidžiamumu dėl to, kad pastarieji yra jauno amžiaus, užaugę socialinės rizikos šeimose, įgiję pagrindinį išsilavinimą, neturintys darbo bei pragyvenimo šaltinio, verbuoti juos ir išgabenti į užsienio valstybę, kur jie būtų išnaudojami vykdant vagystes iš parduotuvių. Kaltinamieji M. P. ir M. A. 2016 m. vasario 17 d., vakare, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, atvežė I. S. pas A. L. į namus, adresu (duomenys neskelbtini), kur gyveno jos močiutė, o A. S. paėmę iš jo namų, kitą dieną, t. y. 2016 m. vasario 18 d., išvežė juos į (duomenys neskelbtini), kur apie 18.00 val. įsodino juos į autobusą, važiuojantį į Jungtinę Karalystę. Taip jie, turėdami tikslą išnaudoti asmenis nusikalstamoms veikoms daryti, nugabeno į Jungtinę Karalystę I. S. ir A. S. ir pagal iš anksto aptartą planą apgyvendino juos pas A. G., adresu (duomenys neskelbtini). A. G., turėdamas tikslą išnaudoti nukentėjusiuosius darant nusikalstamas veikas, išklojo jiems krepšius folija, gabeno juos iki parduotuvių, kuriose reikės vogti, kontroliavo, kas, kiek ir kokių prekių pavagia, ir tai elektroninio ryšio priemonėmis perduodavo M. P. ir M. A. bei gaudavo nurodymus iš jų, kaip labiau kontroliuoti I. S. ir A. S., kad šie daugiau pavogtų. Paklusdami A. G., M. P. ir M. A. nurodymams, I. S. ir A. S. vykdė vagystes iš prekybos centrų, dėl to 2016 m. vasario mėn. A. S. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų dėl iš prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ pavogtų tualeto ir kosmetikos reikmenų.
2. Be to, M. A. nuteistas už tai, kad darė poveikį nukentėjusiajai, o būtent:
M. A., turėdamas tikslą paveikti nukentėjusiąją I. S. (dabartinė pavardė D.), kad ji ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o tai padėtų M. A. išvengti baudžiamojo persekiojimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant jį nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja I. S., 2016 m. laikotarpiu nuo gruodžio 20 iki 23 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apie 3–4 val. nakties, atvyko į (duomenys neskelbtini) pas I. S., ir, naudodamas psichologinį spaudimą, sakydamas, kad jam gresia 8 metai laisvės atėmimo, prašė I. S., kad ji byloje duotų melagingus parodymus, t. y. jog į Jungtinę Karalystę 2016 m. vasario 18 d. išvyko savo noru.
II. Apeliacinių skundų, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Nuteistasis M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 233 straipsnio 1 dalį, ir jį dėl šių veikų išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3.1. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį jam priėmė iš esmės vadovaudamasis nukentėjusiosios I. S. parodymais. Jos parodymams, vertinant juos kitų byloje apklaustų asmenų parodymų kontekste, suteikė prioritetinę reikšmę. Apelianto nuomone, nukentėjusiosios parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, kadangi ji yra suinteresuota bylos baigtimi, byloje yra pareiškusi civilinį ieškinį dėl neva jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Be to, jos parodymai neatitinka kitų byloje esančių įrodymų, prieštarauja kitų byloje apklaustų asmenų parodymams (nukentėjusiojo A. S., liudytojo A. L., jo bei kitų nuteistųjų parodymams).
3.2. Apelianto teigimu, 2016 m. A. S. ir I. S. buvo pasiūlyta važiuoti į Angliją daryti vagystes iš parduotuvių. Dar būnant abiems Lietuvoje tiek I. S., tiek A. S. žinojo kokiu tikslu jie važiuoja į Angliją ir ką ten veiks. Abu geranoriškai sutiko tokiu būdu uždirbti. Buvo sutarta, kad jie apmokės už kelionę į Angliją ir suras A. S. ir I. S. gyvenamąją vietą. Parduotuvėse pavogti daiktai turėjo būti parduodami, o pinigai padalinti tarp visų dalyvaujančių asmenų. Iš tokiu būdu uždirbtų pinigų A. S. ir I. S. turėjo padengti kelionės išlaidas, o likusius pinigus pasiimti sau.
3.3. Aplinkybę, kad A. S. ir I. S. apsisprendimas važiuoti į Angliją vogti iš parduotuvių buvo laisvas, t.y. nebuvo jokio fizinio ar psichologinio spaudimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino A. S.. Analogiškas pasiūlymas važiuoti į Angliją vogti iš parduotuvių daiktus buvo pateiktas ir liudytojui A. L.. Tačiau jis atsisakė, paaiškindamas, kad tokių dalykų jis nebuvo daręs ir to nenori. Gavus tokį atsakymą, nieks jo neįkalbinėjo, nevertė važiuoti prieš jo valią ir nedarė jam jokio fizinio ar psichologinio spaudimo.
3.4. I. S. parodymus, kad Anglijoje jai buvo pažadėtas darbas parduotuvėje, paneigia ne tik jo (apelianto), bet ir A. S., A. L. parodymai. Pastarieji parodė, kad su I. S., apie tai, jog važiuoja į Angliją vogti iš parduotuvių, kalbėjo Lietuvoje, prieš išvažiuojant į Angliją. Pati I. S. teiravosi pas A. L., kodėl jis taip pat nenori važiuoti su jais vogti. A. L. teigimu, I. S. žinodama, kad važiuoja į Angliją vogti, melavo savo motinai, sakydama, jog važiuoja dirbti į parduotuvę. Pati I. S., prieš išvykstant į Angliją, gyrėsi, kad moka vogti. Šį savo „sugebėjimą“ I. S. pademonstravo dar kelionės į Angliją metu, kai iš mikroautobuso, kuriuo važiavo, pavogė butelį degtinės, kurį vėliau kartu su kitais išgėrė A. G. namuose.
3.5. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad buvo pasinaudota I. S. pažeidžiamumu. Vien faktas, kad I. S. užaugo didelėje šeimoje, kurioje be jos buvo dar 6 vaikai, neturėjo darbo, profesijos, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad iš jos buvo atimta valia rinktis, ji neturėjo kito pasirinkimo varianto. Byloje nėra duomenų apie tai, kad I. S. turėjo (turi) psichologinių arba psichinių problemų, dėl kurių negalėjo suvokti savo veiksmų, kurios neleido jai priimti vieno ar kito sprendimo. Atvirkščiai, I. S. pagal savo išsilavinimą, amžių ir kitus požymius yra asmuo, pilnai sugebantis reguliuoti savo gyvenimą taip, kaip to reikia jai pačiai. I. S. giminaitis, byloje liudytoju apklaustas A. L. taip pat užaugo 7 vaikų šeimoje, neturi darbo (kaip ir Statistikos departamento duomenimis 8,5% Lietuvos Respublikos gyventojų), finansiškai sunkiai gyvena, tačiau, kaip minėta, gavęs analogišką pasiūlymą, atsisakė važiuoti į Angliją vogti.
3.6. Apeliantas nurodo ir tai, kad nei prieš išvykstant į Angliją, nei Anglijoje I. S. nebuvo ribojama jos judėjimo laisvė. Jai sutikus važiuoti į Angliją, ji buvo nuvežta pas močiutę, nes iš ten buvo arčiau nuvykti iki į Angliją važiuojančio autobuso išvykimo vietos. Tuo metu ji nebuvo prižiūrima, nebuvo apribota jos laisvė, nebuvo paimti iš jos dokumentai. Tai, kad kaltinamajame akte nurodyta aplinkybė, jog vykdant išankstinį susitarimą buvo apribota I. S. ir A. S. judėjimo laisvė, nepasitvirtino, konstatavo ir pirmos instancijos teismas.
3.7. Byloje nėra duomenų apie tai, kad I. S. arba A. S. būtų laikomi vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis. Anglijoje A. S. ir I. S. gyveno pas A. G.. Jie gyveno viename kambaryje, o A. G. su savo mergina gyveno kitame kambaryje. Šį faktą patvirtino ir pati I. S.. Tai leidžia teigti, kad A. S. ir I. S. Anglijoje gyveno tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir A. G. bei jo draugė, jie kartu valgė bendrą maistą, kartu vartojo alkoholinius gėrimus. I. S. ir A. S. galėjo laisvai judėti, turėjo asmens dokumentus, galėjo bet kada išeiti iš buto ir grįžti atgal. Bet kokiu momentu I. S. turėjo galimybę (jeigu buvo verčiama daryti tai, ko nenorėjo) kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas arba policiją Anglijoje. Nenorėdama važiuoti į Angliją, galėjo bet kuriuo metu išlipti iš mikroautobuso. Tačiau ji sąmoningai pasirinko kitokį elgesį, nuvykus į Angliją, pradėjo vogti iš parduotuvių.
3.8. Apeliantas nesutinka su I. S. teiginiais, kad ji buvo verčiama tvarkyti kambarį ir plauti grindis, neva tokiu būdu jai buvo daromas psichologinis smurtas, ji buvo žeminama. Apelianto manymu, kiekvienas normalus žmogus name ar bute, kuriame gyvena, palaiko tvarką, t.y. sudeda daiktus į savo vietas, nuvalo dulkes, pakloja lovą, plauna grindis ir t.t. Galimai I. S. nepripratusi prie elementarių higienos normų, elementarios tvarkos, paprasto kasdieninio darbo. Galbūt jos šeimoje to nieks nedarė. Bet kokiu atveju, namų tvarkymąsi traktuoti, kaip laikymą vergijos sąlygomis bei išnaudojimą, nėra jokio pagrindo. Visi Anglijoje gyveno tokiomis pačiomis sąlygomis ir darė tą patį darbą, kaip ir kiti kartu gyvenantys asmenys.
3.9. Taigi, apelianto įsitikinimu, byloje nėra nustatyta, kad I. S. arba A. S. laisvė buvo suvaržyta, jų valia buvo įstatymo numatytais būdais palenkta, todėl jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 147 straipsnį.
3.10. Be to, byloje nustačius, jog A. S. nebuvo verbuojamas, jam nebuvo daromas nei fizinis, nei psichologinis spaudimas, jis nebuvo įkalbinėjamas; jam nebuvo žadamas koks nors legalus darbas; jis turėjo pasirinkimo galimybę ir pats savo valia pasirinko elgesio būdą; jis jau turėjo tokio „darbo“ patirties (anksčiau vyko į Suomiją, kur vogė iš parduotuvių); nei Lietuvoje, nei Anglijoje iš jo nebuvo atimta teisė ir galimybė priimti sprendimą, ką daryti ir kaip elgtis; Anglijoje jis nebuvo laikomas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis; nėra jokių požymių, kad jis buvo išnaudojamas laisvę varžančios kontrolės sąlygomis; apklausiamas tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu A. S. parodė, kad važiavo į Angliją savo valia, niekieno neverčiamas, jaučiasi (ir jautėsi) lygus su kitais, t. y. su M. A., A. G., M. P. ir I. S., todėl šioje byloje nėra ir BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto veikos požymio, kad nusikalstoma veika padaryta dviem asmenims.
3.11. Be kita ko, apelianto įsitikinimu, nepagrįstai jis buvo nuteistas ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnyje, padarymą. Apeliantas nurodo, jog jis viso proceso metu neneigė, kad pažeidžiant įpareigojimą nebendrauti su I. S., buvo su ja susitikęs. Tačiau pokalbio metu jis prašė jos, kad pasakytų tiesą, jog važiavo į Angliją savo noru ir žinojo ką ten darys. Jis norėjo tik vieno, kad I. S. nemeluotų ir papasakotų viską kaip buvo.
4. Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti jam priimtą Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
4.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinus byloje surinktus įrodymus, padarant tarpusavyje prieštaraujančias išvadas, pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų visumos tyrimą ir vertinimą. Pirmosios instancijos teismas nevertino jo, kitų nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymų visumos, jų neanalizavo, tokiu būdu grubiai pažeidė procesines teisės normas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ne objektyviais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o prielaida apie tariamą jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme.
4.2. Apeliantas nurodo, jog jis nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad apie 14 metų yra pažįstamas su M. A., su juo bendraudavo telefonu ir laikas nuo laiko susitikdavo. 2016 m. eilinį kartą nuvažiavus pas M. A., pastarasis gėrė alų ir užsiminė, kad su A. planuoja ar tai išvežti į darbą žmones, ar važiuoti su jais kartu. Tą kartą jis net nesuprato, ką jie planavo daryti. Anglijoje yra „(duomenys neskelbtini)“ aukcionas, kuriame gali registruotis tik turintys gyvenamąją vietą Anglijoje. Kadangi jis žinojo, kad A. G. turi pastovią gyvenamąją vietą Anglijoje, siekė su juo susidraugauti. Su A. S. ir I. S. jis nebuvo pažįstamas, nežinojo, kokia jų socialinė padėtis, kiek jie baigę klasių, kuo užsiima. Jis jų nekvietė, neprašė, neįtakojo ir kitaip nepalenkė vykti į Angliją vogti iš parduotuvių. Jis bendravo su M. A., tačiau apie kokį darbą Anglijoje šis kalbėjo su A. S. ir I. S., jam nebuvo žinoma ir jis nesidomėjo. A. S. ir I. S. kelionės į Angliją jis (apeliantas) neplanavo, transporto jiems nuvežti neieškojo, už kelionę neapmokėjo, apskritai iki jų išvykimo ir net kelionės į (duomenys neskelbtini) metu, su jais apie jokias vagystes nekalbėjo. Kadangi M. A. dažnai būdavo išgėręs ir negalėdavo vairuoti, automobilį vairuodavo jis (apeliantas), į (duomenys neskelbtini) kartu su M. A. važiavo tik dėl draugystės, šio prašymu. Net tuo metu, kai vežė I. S. ir A. S. į (duomenys neskelbtini), jis į jų pokalbį nesikišo ir nesiaiškino, ką jie veiks Anglijoje. Ar jie kalbėjo apie vagystes, jis tiesiog jau nebepamena. M. A. su juo (apeliantu) nederino savo veiksmų. Tik vėliau pats M. A. prasitarė, kad I. S. ir A. S. Anglijoje gyvena pas A. G. ir vagia iš parduotuvių. Tuo laikotarpiu, kai A. S. ir I. S. jau buvo Anglijoje ir gyveno pas A. G., jis keletą kartų buvo pas M. A., tuo metu pastarasis kalbėjosi su A. G. arba A. S. ir I. S.. Dėl to, kad pasirodytų „kietas“ A. G. ir M. A. akyse, pokalbio metu keletą kartų pasakė negražių žodžių I. S. ir A. S. atžvilgiu, tačiau jų vagystėms Anglijoje nevadovavo, jų niekaip neįtakojo, jiems jokių nurodymų nedavė, iš jų vagysčių nesitikėjo jokio pelno ir nieko niekuomet negavo. Ką jie vagia, kur deda, kas rūpinasi pavogtų daiktų gavimu ir realizacija, jis nežinojo ir jų veiksmų nekoordinavo.
4.3. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kiti du nuteistieji M. A. bei A. G. patvirtino, kad jis (apeliantas) I. S. ir A. S. išvežime į Angliją vogti iš parduotuvių nedalyvavo ir prie išvežimo organizavimo visiškai neprisidėjo.
4.4. Nukentėjusieji I. S., A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu taip pat parodė, kad jo nepažinojo, jis jų nekvietė ir neorganizavo jų išvykimo į Angliją. Šie asmenys parodė, tik tai, kad galimai, kai kalbėdavosi su M. A., jis (apeliantas) būdavo šalia ir kažką kalbėdavo. Tačiau nė vienas nepatvirtino, kad jis būtų konkrečiais veiksmais prisidėjęs prie jų išvežimo ir prie vagysčių Anglijoje organizavimo. Taip pat jie patvirtino, kad jam iš pavogtų daiktų nieko neparvežė ir neatsiuntė.
4.5. Sprendžiant apie asmenų pažeidžiamumą, kaip minėta, jis nei I. S., nei A. S. nepažinojo, nežinojo kur jie gyvena, koks jų amžius, kokią mokyklą yra baigę, kokį išsilavinimą yra įgiję. Jų nekvietė ir neįkalbinėjo vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, nei viename tokiame pokalbyje nedalyvavo. Tuo pačiu apeliantas pažymi, jog pagal bylos duomenis jam inkriminuotos veikos padarymo metu I. S. ir A. S. buvo pilnamečiai, įgiję visišką veiksnumą. Pilnametystės sulaukę asmenys, turi teisę ir yra pajėgūs spręsti visus klausimus, susijusius su jų pasirinkimu (šiuo atveju vykti į užsienį).
4.5.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. A. su I. S. buvo pažįstamas ir bendravo iki I. S. išvykimo apie du mėnesius. Kaip teigia M. A., juos siejo intymūs ryšiai, tuo tarpu I. S. teigimu, juos siejo tik simpatija vienas kitam, tačiau bendravimą pripažįsta (ji mano, kad M. A. buvo ją įsimylėjęs). Iš I. S. 2017 m. vasario 7 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų matyti, kad iki išvykimo į Jungtinę Karalystę, su M. A. ji susitikdavo pas jos netikrą močiutę (duomenys neskelbtini), kai ji atvažiuodavo jos aplankyti. M. A. gyveno netoliese. Sprendžiant iš I. S. parodymų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, ji apie savo išsilavinimą, sunkią materialinę padėtį, apie aplinkybes, kad jos šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, niekada ir nieko nepasakojo net M. A., ką jau kalbėti apie jį (apeliantą), nepažįstamą asmenį. Be to, kai jis pamatė pirmą kartą I. S., ši buvo gerai apsirengusi, jam atrodė, kad ji yra iš normalios, tikrai ne socialinės rizikos šeimos.
4.5.2. Tuo tarpu A. S. vykti į Jungtinę Karalystę vogti iš parduotuvių, pasiūlė ne M. A., o A. L.. Nei jis (apeliantas), nei M. A. A. S. nepažinojo ir apie jo socialinę bei materialinę padėtį, apie jo išsilavinimą nieko nežinojo ir negalėjo žinoti. Iš A. S. parodymų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad A. S. apie jo galimą pažeidžiamumą nepasakojo net M. A., nekalbant jau apie jį (apeliantą). Priešingai, A. S. pats paaiškino, kad anksčiau yra važiavęs į Suomiją ir ten išbuvęs apie mėnesį laiko, kur vogė iš parduotuvių, todėl ir vėl norėjo tokios veiklos. Jis parodė, kad jokios apgaulės ar prievartos iš M. A., o tuo labiau iš jo (apelianto), nebuvo, vogti važiavo pats savo noru. Jo (apelianto) visiškai nepažinojo. Po pokalbio su A. L., A. S. susitiko su M. A., kuris klausė, ar tikrai pats nori važiuoti ir nedarė jokios įtakos, neįkalbinėjo važiuoti. Be to, teisminio nagrinėjimo metu A. S. parodė, kad jis jautėsi lygiavertis su M. A. ir A. G., jokio pažeminimo ar priklausomybės nejautė, jo niekas nebarė, nevertė dirbti jokių darbų. Tuo tarpu apie jį (apeliantą) jis visiškai nieko nekalbėjo, nes jis nedalyvavo jo išvežime.
4.5.3. Aplinkybė, kad I. S. ir A. S. niekur nedirbo, šiuo metu Lietuvoje nėra išskirtinė, kadangi yra nemažai asmenų, kurie nedirba, vieni motyvuodami, kad neranda darbo, kiti patys nenori dirbti. Kaip iš tiesų buvo su I. S. ir A. S., teismas neišsiaiškino.
4.5.4. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog I. S. ir A. S. yra psichiškai atsilikę, emociškai nestabilūs, pasižymėtų neadekvačia branda, naivumu, tam tikro lygio protiniu atsilikimu, nesugebėjimu aktyviai priešintis. Priešingai, abu nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, davė parodymus aiškiai, vertindami savo padėtį, kaip nukentėjusiojo, išimtinai savo interesų gynimui. A. S. duodamas parodymus, pabrėžė, kad jis jautėsi lygiavertis su M. A. bei A. G. ir jokio išskirtinumo nejautė. Prie ieškinių, nukentėjusieji pateikė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro pažymas, kurios akivaizdžiai surašytos pagal tą patį šabloną, kaip rašoma visiems be išimties į šį centrą atvykusiems asmenims. Tai informacinio pobūdžio pažyma, neturinti jokios įrodomosios reikšmės, kadangi I. S. ir A. S. psichinė sveikatos būklė nebuvo tirta atitinkamų specialistų medikų, negautos specialisto išvados.
4.6. Nei iš kaltinamųjų, nei iš nukentėjusiųjų parodymų, apelianto manymu, taip pat negalima daryti išvados, kad I. S. ir A. S. buvo įkalbinėjami, įtikinėjami vykti į Jungtinę Karalystę vogti iš parduotuvių.
4.6.1. Nukentėjusioji I. S. ir nuteistasis M. A. parodė, kad iš I. S. kilo iniciatyva, kad jai reikia darbo ir, kad gali dirbti bet kokį darbą. Nors I. S. parodė, kad M. A. pasakė, jog jai teks dirbti parduotuvėse, surenkant nukritusius rūbus, ir ji nežinojo, kad į Jungtinę Karalystę vyksta vogti iš parduotuvių, tačiau tai nepatvirtina kiti bylos duomenys. Nuteistasis M. A. parodė, kad nuo pat pradžių, kai buvo kalbama apie vykimą į Jungtinę Karalystę, jis I. S. pasakė, kad reikės vogti iš parduotuvių. Aplinkybę, kad I. S., važiuodama į Jungtinę Karalystę žinojo, kad vogs iš parduotuvių, patvirtino ir nukentėjusysis A. S.. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad tiek Lietuvoje kalbant su I. S., tiek kelionės į Jungtinę Karalystę metu, ji pati pasakojo, kad važiuoja vogti iš parduotuvių.
4.6.2. Liudytoju apklaustas A. L. patvirtino, kad jo giminaitė I. S. pati prašė surasti galimybę užsienyje vogti iš parduotuvių. Kai buvo kalbama apie darbą Jungtinėje Karalystėje, buvo kalbama apie vagystes iš parduotuvių. Prieš išvažiuojant iš jo namų, irgi buvo kalbama su I. S., kad ji vogs iš parduotuvių. Ji sakė, kad yra vogusi. Be to, A. L. parodė, kad I. S. nesakė savo mamai, kad vogs iš parduotuvių, o melavo, kad gaus darbą parduotuvėje.
4.6.3. A. S. vykti dirbti į Jungtinę Karalystę pasiūlė ne M. A., o A. L.. Šias aplinkybes teisme patvirtino pats A. S.. Tik vėliau M. A. paskambino A. S., su juo susitiko ir kalbėjo apie važiavimo į Jungtinę Karalystę detales. A. S. parodė, kad jo niekas neįkalbinėjo, o priešingai, klausė, ar tikrai jis nori važiuoti į Jungtinę Karalystę vogti iš parduotuvių, ar sugebės ir pan. A. S. sakė, kad moka vogti, nes yra vogęs. A. S. parodė, kad jis jautėsi lygiateisiu su M. A. ir jo niekas neįtakojo.
4.6.4. Apelianto teigimu, jis neverbavo nukentėjusiųjų I. S. ir A. S. vykimui į Jungtinę Karalystę. Jis su jais nekalbėjo, jų neįtikinėjo, neragino vykti į Jungtinę Karalystę, neaptarinėjo konkrečių „darbo“ detalių, konkrečios kelionės detalių, neprašė ir nereikalavo nukentėjusiųjų asmeninių duomenų ir pan.
4.7. Apeliantas nurodo, jog jis visiškai nepagrįstai nuteistas už tai, kad apribojo I. S. ir A. S. laisvę. Kad šie nepabėgtų, atvežė juos į A. L. namus (duomenys neskelbtini).
4.7.1. M. A. parodė, kad I. S. atvežė pas A. L. dėl to, kad būtų patogiau nuvežti į (duomenys neskelbtini), nes turėjo paskambinti vairuotojas, kuris veš I. S. ir A. S. į Jungtinę Karalystę. Iš nukentėjusiojo A. S. parodymų matyti, kad jis pas A. L. nevažiavo ir nenakvojo, o jį paėmė iš namų. Liudytojas A. L. parodė, kad pas jį nakvojo tik I. S., o A. S. nenakvojo. Jis parodė, kad I. S. pas jį, prieš išvažiuojant į Jungtinę Karalystę nakvojo, nes yra didelis atstumas nuo A. L. namų (kur netoliese gyvena ir M. A.) iki I. S. namų. Būdama pas A. L., kuris yra jos giminaitis, I. S. buvo laisva ir niekas jai netrukdė apsispręsti ir nevažiuoti į Jungtinę Karalystę. Paminėti įrodymai patvirtina, kad kaltinimo dalis, jog buvo siekiama apriboti nukentėjusiųjų laisvę, kad jie nepabėgtų, nepasitvirtino.
4.7.2. Iš nukentėjusiojo A. S. parodymų matyti, kad vagysčių iš parduotuvių planą ir detales, galvojo pats, pasitardamas su A. G.. Iš anksto niekas nesudarė jokio plano, nebuvo numatyta, kur bus dedamos pavogtos prekės, ar jos bus siunčiamos į Lietuvą, ar realizuojamos Jungtinėje Karalystėje. Nebuvo aptartos detalės kiek ir ko konkrečiai jie turi pavogti, kaip dalintųsi gautu pelnu ir kt. Nebuvo vedama jokia pavogtų prekių apskaita. O kai paaiškėjo, kad dėl aktyvios apsaugos vogti nesiseka, niekas jų neįkalbinėjo likti toliau gyventi Jungtinėje Karalystėje ir netrukdė grįžti į Lietuvą. Būtent A. G. nupirko kortelę, kad galėtų išsikvieti mikroautobusą ir grįžti į Lietuvą.
4.8. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad M. A. neslėpė nuo I. S. ir A. S., kad teks važiuoti į Jungtinę Karalystę ir ten vogti iš parduotuvių. M. A. jų išvežimą organizavo su nukentėjusiųjų I. S. ir A. S. sutikimu. Tuo tarpu jis (apeliantas) iš viso nieko neorganizavo ir nukentėjusiųjų niekur negabeno.
4.9. Nė vienas iš nuteistųjų niekuomet neapribojo laisvės I. S. ir A. S.. Jie vyko į Jungtinę Karalystę savo noru. Niekas neatėmė jiems galimybės pakeisti savo nuomonę dėl išvykimo, vykti ar nevykti sprendė laisva valia patys. Būdami Jungtinėje Karalystėje jie nebuvo suvaržyti, patys galėjo laisvai rinktis ką daryti ir kur būti, patys išsikvietė vairuotoją, kad galėtų grįžti į Lietuvą.
4.10. Apeliantas, be kita ko, nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė pokalbių pasiklausymo teisėtumo ir fakto, kieno pokalbiai įrašyti. Teismas nuosprendyje rėmėsi pokalbių įrašais, tačiau kokiais konkrečiai, nedetalizavo. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad jis niekuomet tiesiogiai nebendravo nei su I. S., nei su A. S., su jais jis neturėjo jokio tiesioginio kontakto. Jo visi pokalbiai apsiribojo tik su M. A. ir A. G.. Be to, ir su šiais asmenimis pokalbius inicijavo ne jis. Jo pokalbiuose niekuomet nebuvo tiesiogiai liepiama I. S. ir A. S. vogti, nurodoma ką vogti, kaip tai daryti.
Atsiliepimas
4.11. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė ir vertino tik jį bei kitus nuteistuosius kaltinančius įrodymus, visiškai ignoravo įrodymus, paneigiančius jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme, įrodymų neanalizavo, nevertino su kitais duomenimis, nuosprendį priėmė ne analizuojant ir vertinant įrodymų visumą, o darant prielaidas.
Šalies argumentai
5. Nuteistojo A. G. gynėjas advokatas D. Žiedas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį A. G. atžvilgiu panaikinti ir jam priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
5.1. Gynėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį priėmė, padaręs byloje nustatytų faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, neteisingai kvalifikavęs A. G. veiksmus.
5.2. Apeliantas teigimu, iš kaltinamojo akto neaišku, ar įvykdydamas prekybos žmonėmis nusikaltimą, A. G. kartu su bendrininkais pirko ar pardavė žmones. Kaltinime aprašytos veikos labiau primena bendrininkų grupę vagysčių darymui, o bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamieji ir nukentėjusieji susibūrė į grupę daryti vagystes iš parduotuvių Anglijoje. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl nusikalstamos veikos atribojimo nuo BK 178 straipsnio 3 dalies.
5.3. Taip pat teismas pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 242 straipsnyje įtvirtintą tiesioginio ir betarpiško bylos išnagrinėjimo principą neapklausė didžiosios dalies į teismo posėdį atvykusių liudytojų, apsiribojo ikiteisminio tyrimo metu surašytų apklausų protokolų turinio pagarsinimu. Teismo posėdyje pirmiausia buvo pagarsinami ikiteisminio tyrimo pareigūnų surašyti apklausų protokolai, o vėliau liudytojų prašoma atkartoti šiuos parodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš liudytojų parodymų byloje nesiekė nustatyti bylos išsprendimui teisiškai svarbių aplinkybių, tiesiogiai ir betarpiškai gautų duomenų pagrindu susiformuoti vidinį įsitikimą, o apsiribojo kaltinimo pusės pateikto teisinio vertimo aprobavimu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tuo aiškiai pažeisdamas nešališkumo reikalavimą.
5.4. Nors skundžiamame nuosprendyje, nuteistuosius pripažįstant kaltais, remiamasi ir neviešo (žvalgybinio) pobūdžio veiksmais surinkta informacija, tačiau netikrintas šių veiksmų atlikimo faktinis ir teisinis pagrindas, nevertinta, ar duomenys atitinka įstatymo reikalavimus ir pripažintini įrodymais (BPK 20 straipsnis). Įrodymais laikyti ne tik slapti techninių priemonių panaudojimo rezultatai, bet ir slapto susižinojimo kontrolės metu gauti duomenys. Dar daugiau, šiuose protokoluose išdėstytas tyrėjų išvadas dėl teisiškai reikšmingų faktų, juos kvalifikuojant kaip nusikalstamus, t. y. iš anksto pateikiant teisinį vertinimą, pirmosios instancijos teismas nekritiškai aprobavo nuosprendyje. Tuo tarpu slaptų tyrimo veiksmų atlikimo rezultate surašytuose dokumentuose nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad A. G. BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.
5.5. Apeliantas nurodo, jog byloje neįrodyta A. G. tyčia, t. y., kad jis siekė išnaudoti nukentėjusiuosius ar žinojo apie tokius bendrininkų tikslus. Priešingai, objektyvūs įrodymai paneigia A. G. tyčią dėl asmenų išnaudojimo bendrininkaujant - organizuojant vagystes iš parduotuvių. Liudytojas A. L. parodė, kad iš M. A. gavo pasiūlymą važiuoti vogti į užsienį, bet jo atsisakė. Tuomet važiuoti vogti sutiko I. S. ir A. S., kuris tai buvo daręs ir anksčiau. Jis bendravo su Anglijoje esančiais nukentėjusiaisiais per Facebook, šie pasakojo, kad eina vogti, nei tuomet, nei grįžę niekuo nesiskundė. Iš nukentėjusiojo A. S. matyti, kad vyko vogti savo noru, nebuvo išnaudojamas, jautėsi lygus, nepavykus vogti, laisvai grįžo namo. Pats A. padėjo padaryti krepšius su folija. Gyvenant Anglijoje su juo buvo elgiamasi gerai, prievartos nepatyrė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, jog iš I. S. sužinojęs, kad į Angliją vykstama vogti. I. D. (S.) parodė, kad buvo apgauta, nes į Angliją važiavo galvodama, jog dirbs parduotuvėje. Atvykus paaiškėjo, kad turi eiti vogti. Nesisekant vagiliauti, A. nupirko kortelę ir jie su autobusiuku grįžo į Lietuvą.
5.6. Byloje nėra jokių duomenų apie A. G. susitarimą su M. A., kad į Angliją vagysčių darymui būtų verbuojami asmenys, kuriuos būtų galima išnaudoti dėl jų pažeidžiamumo, bei kad atvykus jie bus išnaudojami. Įrodymai byloje patvirtina priešingai - vogti siūlyta pažįstamiems, tame tarpe liudytojui A. L., apie kurio pažeidžiamumą jokių duomenų nėra. Nukentėjusieji taip pat nebuvo ypatingoje padėtyje, kuri varžytų jų valią atsisakyti vykti vagiliauti. Vien augimas daugiavaikėje šeimoje, darbo neturėjimas (ar nenorėjimas jo susirasti), skolų už teisės pažeidimus turėjimas, nerodo esant pažeidžiamus, kad būtų galima manipuliuoti suaugusiais asmenimis. Taigi, A. G. tyčia neapėmė susitarimo surasti pažeidžiamus asmenis, kuriuos būtų galima išnaudoti, kaip vergus.
5.7. Atvykus į Angliją, A. G. pirmiausia pasirūpino nukentėjusiųjų tinkamomis gyvenimo sąlygomis, nupirkdamas patalynę, įkurdindamas savo bute viename iš kambarių. Bendras degtinės gėrimas kartu su A. S. rodo, kad jo ginamasis nesielgęs su juo kaip „nupirktu daiktu“, o laikydamas lygiaverčiu, kartu pažymėjo atvykimą. Nukentėjusiesiems, skirtingai nei prekybos žmonėmis atvejais, niekada nebuvo apribota laisvė, nepaimti dokumentai, nenaudotas, ką nustatė ir teismas, ne tik fizinis, bet ir psichinis smurtas. Kartu su A. S. buvo parengti krepšiai vagystėms, tartasi pasidalinti pelną, pasiskirsčius vaidmenimis, vykta į parduotuves, kur A. G. vykdytojus nuveždavo, o vėliau paimdavo iš jų pavogtus daiktus realizavimui.
5.8. Taigi, byloje nenustatytas (bent A. G. atžvilgiu) pažeidžiamų asmenų verbavimas, asmenų išnaudojimas laisvę varžančiomis sąlygomis, tame tarpe ir pasinaudojimas pažeidžiamumu.
5.9. Gabenimas byloje taip pat nenustatytas, nes pašalinta aplinkybė apie asmenų atvežimą išvakarėse į vieną vietą, siekiant užtikrinti, kad šie nepabėgtų. Nukentėjusieji tik nuvežti iki (duomenys neskelbtini), kur įsėdo į autobusą, vykstantį į Jungtinę Karalystę. Iš autobuso jie pirmoje ar bet kokioje kitoje stotelėje galėjo išlipti. Londone jie patys persėdo į kitą autobusiuką, vykusį į (duomenys neskelbtini) miestą. Taigi, šiuo atveju I. S. ir A. S., juos pavežus iki (duomenys neskelbtini), autobusu ir autobusiuku į Angliją vyko savarankiškai, jų nelydint, neprižiūrint, t. y. nekontroliuojant tikslu išnaudoti. Byloje nenustatyta, kad jiems buvo padarytas poveikis, dėl kurio jie būtų nedrįsę nenuvykti į Jungtinę Karalystę. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad nei A. G., nei kiti nuteistieji neįvykdė dar vienos iš BK 147 straipsnyje numatytų alternatyvių veikų - gabenimo.
5.10. Gynėjas nurodo ir tai, kad kontroliavimas, kokias prekes vogti ir kas pavagiama, nepatenka į BK 147 straipsnio sudėtį. Tai tiesiog asmenų grupės, vykdančios vagystes, vaidmenų pasidalinimas: vykdytojai grobia daiktus, organizatorius, kuris ir realizuoja grobį, nurodo kokios prekės paklausios ir skaičiuoja grobį, kad galėtų tarpusavy padalinti naudą, gaunamą iš neteisėtos veiklos.
5.11. Informacijos apie vagytes perdavimas kitam bendrininkui ir nurodymų vykdytojų atžvilgiu gavimas, vėlgi nerodo įvykus prekybą žmonėmis. M. A. ir M. P. laikyti bendrininkais, suradę asmenis, kurie vykdys vagystes, padėję šiems atvykti į Angliją ir tikėjęsi iš šių vykdomų nusikaltimų gauti naudos. Todėl bendrininkams ir teikta informacija, kaip sekasi vykdyti vagystes, o pastarieji, sužinoję, kad planas nesiklosto, nes vogti dėl apsaugos darbuotojų ir kitų priežasčių nesiseka, pyko ir davė patarimus, nurodymus, kaip vykdyti grobimus iš parduotuvių.
5.12. Be to, byloje nustačius, jog A. S. savanoriškai be jokio spaudimo ar pasinaudojimo jo pažeidžiamumu sutiko vykti į Angliją vogti ir taip užsidirbti, vien dėl šio nustatyto teisiškai reikšmingo fakto, net laikant, kad I. S. buvusi apgauta, inkriminuota veika privalėjo būti perkvalifikuota į BK 147 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju A. G. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį turėtų būti skiriama artima minimumui bausmė iki ketverių metų, ir, taikant nusikaltimo padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio redakciją, atidedamas jos vykdymas.
5.13. Laikant nustatytu, kad M. A. apgavo I. S., A. G. tyčia neapėmė tokios M. A. veikos, jis to nežinojo, o atvykusių nukentėjusiųjų neišnaudojo. Jis nukentėjusius priėmė ne kaip pirkinius, o kaip žemiečius, o vėliau siekė veikdamas bendrai gauti pajamų, realizuodamas jų pavogtus daiktus.
Atsiliepimas
5.14. Apelianto manymu, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas jo ginamojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe iš savanaudiškų paskatų. Prekyba yra veikla, kurios tikslas yra gauti pajamas (pelną). Todėl nusikaltimą, kurio esmė naudos gavimas, papildomai pripažinti padarytu iš savanaudiškų paskatų ir tai laikyti kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe, yra teisiškai nepagrįsta. BK 60 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Be to, BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis apima atsakomybę už prekybą žmonėmis, dalyvaujant organizuotoje grupėje. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ši kvalifikuota sudėtis apima aukštesnio organizuotumo ir pavojingumo bendrininkavimą, papildomai pripažinti bendrininkų grupę, kaip kaltininko atsakomybę sunkinančią aplinkybę, vėlgi nėra teisinio pagrindo.
5.15. Nagrinėjamu atveju nuteistiesiems BK 25 straipsnio 2 dalis neinkriminuota. Kaltinime ir nuosprendyje neatskleista, kurie iš nuteistųjų (ar visi) buvo vykdytojai, ar grupėje buvo kitokių bendrininkų. Tokiu atveju, jei visi nuteistieji buvo vykdytojai, prekyba žmonėmis neįvyko, nes bendrininkų grupė pati sau ar vienam iš savo narių negali parduoti ar įgyti žmonių, asmens pirkimas/pardavimas, atliekant BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytas alternatyvias veikas, turi įvykti ar bent būti nukreiptas kitų kontrahentų atžvilgiu. Pagal veikas, už kurias nuteistas A. G., nukentėjusieji, pasinaudojant jų pažeidžiamumu, apgaule turėjo būti verbuojami, gabenami ir perleidžiami (parduodami) nusikalstamoms veikoms vykdyti tretiesiems asmenims. Tai, kad I. S. ir A. S. M. A. pastangomis pagal sutarimą, t. y. bendrininkaujant, atvyko pas A. G., kuris nuteistas už tas pačias veikas kaip ir M. A. ir M. P., rodo, kad neįvyko prekyba asmenimis, o susibūrė grupė vagystėms vykdyti.
6. Nukentėjusioji I. D. (S.) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos jai priteisimo ir patenkinti pilnai jos civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
6.1. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nuteistųjų neteisėtais veiksmais jai padarytos neturtinės žalos dydį.
6.2. Nurodo, kad nuteistieji M. P., A. G. jos atžvilgiu padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą, M. A. - tyčinius labai sunkų ir nesunkų nusikaltimus. Nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe, kas parodo dar didesnį jų pavojingumo pobūdį. Nuteistieji, pasinaudodami jos pažeidžiamumu - buvo jauno amžiaus, užaugo socialinės rizikos šeimoje, turėjo pagrindinį išsilavinimą, neturėjo darbo bei pragyvenimo šaltinio, ją išgabeno į užsienio valstybę ir prieš jos valią išnaudojo vagysčių darymui iš parduotuvių. Dėl tokių nuteistųjų nusikalstamų veiksmų ji patyrė itin didelius dvasinius ir emocinius išgyvenimus. Nukentėjusioji buvo nuteistųjų apgauta, nurodant, kad užsienio valstybėje ji dirbs pardavėja rūbų parduotuvėje. Nukentėjusioji pažymi, kad ji nėra linkusi daryti nusikalstamų veikų, jų nedaro, nusikaltimų darymą vertina itin neigiamai. Jeigu nukentėjusioji iš pat pradžių būtų žinojusi, kad užsienio valstybėje ji turės daryti nusikalstamas veikas - vogti iš parduotuvių, niekada nebūtų susitikusi važiuoti į užsienio valstybę tai daryti. Nuteistieji savo veiksmais, t.y. vertimu paklusti ir tenkinti jų norus - daryti vagystes iš parduotuvių, disponavimu nukentėjusiosios veiksmų laisve, t.y. laisve kur ir kokiomis sąlygomis dirbti, sumenkino jos žmogiškąjį orumą. Ji, būdama svetimoje šalyje, nemokėdama užsienio kalbos, neturėdama pinigų, buvo priversta tenkinti nuteistųjų norus. Apeliantės teigimu, ji jautė ir iki šiol jaučia didelę baimę dėl savo saugumo, gėdos, nerimo ir bejėgiškumo jausmus. Dėl patirtų emocinių išgyvenimų jai yra sunku pasitikėti žmonėmis bei užmegzti brandžius socialinius kontaktus. Dėl patirto didelio streso bei nervinės įtampos, pergyvenimų sutriko jos miegas, esama situacija sukėlė daug nepatogumų, bendravimo galimybių sumažėjimą, ji pasidarė perdėtai jautri.
6.3. Dėl M. A. daryto poveikio byloje duoti melagingus parodymus, ji jaučia didelę baimę dėl savo saugumo, t.y. ji iki šiol bijo, kad atsisakius tenkinti tokį M. A. prašymą, teismui nurodžius tikrąsias įvykio aplinkybes bei teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, jis ar jo prašymu jo draugai gali pakenkti jai ar jos šeimai. Nuolatinė įtampa pasireiškia ramybės sutrikimu, nemiga, padidėjusiu dirglumu, nuovargiu, verksmingumu.
6.4. Be kita ko, nukentėjusiosios teigimu, ji patiria itin didelį stresą bei nervinę įtampą ir dėl prasidėjusio proceso, ji yra priversta ginti savo teises ikiteisminio tyrimo institucijoje ir teisme. Dėl patirtų emocinių išgyvenimų jai buvo teikiamos psichologo paslaugos. Įprastas nukentėjusiosios gyvenimo režimas pasikeitė, iki šiol ji patiria pastovią įtampą ir tai neigiamai atsiliepia kasdieniniam jos gyvenimui, veiklai, negatyvios emocijos tęsiasi ilgą laiką.
6.5. Atsižvelgiant į patirtus dvasinius išgyvenimus, į tai, kad nusikalstamų veikų pasekmės yra jaučiamos iki šiol ir ateityje neabejotinai jos bus jaučiamos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, į tai, kad nuteistieji yra jauno amžiaus, darbingi ir turi realias galimybes atlyginti teisingą neturtinės žalos dydį, apeliantės įsitikinimu, yra pagrįstas pagrindas padidinti jai iš nuteistųjų teismo solidariai priteistą 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
7. Nuteistojo A. G. gynėjas advokatas D. Žiedas atsiliepimu į nukentėjusiosios I. D. (S.) apeliacinį skundą prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.
7.1. Nuteistojo A. G. gynėjas, atsiliepime išdėstydamas liudytojo A. L., nukentėjusiojo A. S., nukentėjusiosios I. D. (anksčiau S.) ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigia, jog bylos duomenys ir pačios nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad jai nepadaryta deklaruojama neturtinio pobūdžio žala, nes nebuvo apribota jos laisvė, nepaimti asmens dokumentai, nevartotas smurtas. Jai nusprendus grįžti į Lietuvą ir apie tai pranešus A. G., šis nupirko jai telefono kortelę ir nedarė jokių kliūčių dėl jos išvykimo namo.
7.2. Vien užaugimas daugiavaikėje šeimoje, darbo neturėjimas (ar nenorėjimas jo susirasti), nepatvirtina, kad suaugęs asmuo yra pažeidžiamas ir juo galima manipuliuoti. Pažeidžiamumas kaltinimo pusės grindžiamas 2016 m. birželio 8 d. buities tyrimo aktu Nr. 54, kuriame teigiama, jog nukentėjusioji bedarbė, neturi pajamų, gyvena (duomenys neskelbtini), avarinės būklės name be patogumų (t. 2, b.1. 17). Kita vertus, sprendžiant iš 2016 m. rugpjūčio 22 d. tarnybinio pranešimo, kad I. S. mama 2016 m. rugpjūčio 6 d. parodė, kad dukra gyvena ir dirba Vokietijoje (t. 2, b.1.21). Šios aplinkybės leidžia teigti, kad buities tyrimas aktas surašytas, nedalyvaujant I. S., neatitinka tikrovės ir nepagrindžia jos pažeidžiamumo, o patvirtina priešinga, kad ji sugeba susirasti darbą, gyventi iš legalių pajamų, tame tarpe užsienyje, t. y. yra veiksnus ir sąmoningas asmuo galintis pats spręsti kaip elgtis konkrečioje situacijoje, atsakantis už savo sprendimus.
7.3. Nukentėjusioji, gynėjo teigimu, nepagrįstai priteisto žalos padidinimo prašo iš visų trijų nuteistųjų, nes BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pripažintas padaręs tik M. A..
7.4. Be kita ko, pretenzijos dėl žalos, kurią sąlygojo itin didelis stresas ir nervinė įtampa proceso metu, privalo būti reiškiamos teisėsaugai. Iš žvalgybinės medžiagos matyti, jog teisėsauga kontroliavo nuteistųjų susižinojimą nuo pat sutarimo dėl nukentėjusiųjų vykimo į Angliją, t. y. buvo žinoma nuteistųjų ir nukentusiųjų veikla, todėl tai kvalifikuojant kaip sunkų nusikaltimą - prekybą žmonėmis, veika galėjo būti užkardyta ar nutraukta tik ją realizavus, nesukėlusi nukentėjusios nurodomų pasekmių. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas pradėtas pabaigus veiką - nukentėjusiajai savo iniciatyva grįžus iš Anglijos. Procesinės prievartos taikymas, kai nukentėjusiajai skelbiama paieška, ji sulaikoma Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų ir pan., yra galimai neteisėti veiksmai, tačiau A. G. už juos, kaip ir ikiteisminį tyrimą ar teisminį nagrinėjimą nėra atsakingas.
7.5. Be to, nukentėjusios statuso pasikeitimas - po grįžimo iš Anglijos artimų santykių užmezgimas ir santuokos sudarymas, paneigia nurodomą nepasitikėjimą žmonėmis, negalėjimą užmegzti brandžių socialinių kontaktų.
8. Teismo posėdžio metu nuteistieji M. A., M. P. ir nuteistųjų gynėjai prašė nuteistųjų M. A., M. P., nuteistojo A. G. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiosios I. D. (S.) apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios I. D. (S.) atstovė prašė nuteistųjų M. A., M. P., nuteistojo A. G. gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusiosios I. D. (S.) apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų M. A., M. P., nuteistojo A. G. gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusiosios I. D. (S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, padidinant priteistos neturtinės žalos dydį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
9. Nuteistųjų M. A., M. P., nuteistojo A. G. gynėjo, nukentėjusiosios I. D. (S.) apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo.
10. Apeliantai M. A., M. P., taip pat nuteistojo A. G. gynėjas nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad M. A., M. P., A. G. veiksmuose yra BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliantų teigimu, apygardos teismas neišsamiai, nepilnai ir neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, vertino tik kaltinančius įrodymus, neištyrė dalies jų leistinumo, prioritetinę reikšmę suteikė nukentėjusiosios I. S. parodymams, padarė bylos faktinėms aplinkybėms neatitinkančias, tarpusavyje prieštaraujančias išvadas, pažeidė įrodymų visumos tyrimą bei vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo normas, skundžiamą nuosprendį grindė prielaidomis.
10.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš naujo išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, byloje atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų skundų argumentais, kad M. A., M. P., A. G. apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nepagrįstai. Priešingai nei teigia apeliantai, nuteistųjų veiksmuose BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai buvo nustatyti įvertinus byloje teisėtais būdais surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, pateikus, nors ir lakoniškas, įrodymų vertinimo išvadas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistųjų, gynybos pateiktas versijas, įrodymus įvertino ne taip, kaip pastarieji norėjo, savaime BPK normų nepažeidžia.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo laikotarpiu) atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Minėti objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kvalifikuojamoji nusikalstamos veikos sudėtis, pagal kurią atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus.
10.3. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad savo esme prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prekybai žmonėmis skirtoje Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. balandžio 5 d. direktyvoje 2011/36/ES nurodyta, kad sąvoka „išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką“ turėtų būti suprantama kaip asmens išnaudojimas, inter alia (tarp kitko), verčiant užsiimti kišenvagystėmis, vagiliavimu parduotuvėse, prekyba narkotikais ir kita panašia veika, už kurią taikomos sankcijos ir kuri susijusi su finansiniu pasipelnymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, 2K-156-699/2018 ir kt.).
10.4. Skundžiamu nuosprendžiu byloje nustatyta, kad M. A., M. P. ir A. G., veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami nukentėjusiųjų I. S., A. S. pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį (Jungtinę Karalystę), siekdami, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti, t. y. šiais savo veiksmais realizavo BK 147 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 13 d.) numatyto nusikaltimo dalį alternatyvių objektyvių ir subjektyviuosius požymius.
10.5. Apeliantai M. A., M. P., nuteistojo A. G. gynėjas apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo byloje nustatytą nukentėjusiųjų asmens valios palenkimo būdą – pasinaudojimą I. S., A. S. pažeidžiamumu. Nurodo, kad vien tai, jog nukentėjusieji užaugo didelėse, daugiavaikėse šeimose, neturėjo darbo, profesijos nesuteikia pagrindo teigti, kad jie buvo pažeidžiami. Byloje nėra duomenų apie tai, kad I. S., A. S. turėję psichologinių arba psichinių problemų, dėl kurių būtų negalėję suvokti savo veiksmų, kurios būtų įtakoję jų vienokių ar kitokių sprendimų priėmimą. Be kita ko, apeliantas M. P. nurodo, kad jis nei vieno iš nukentėjusiųjų nepažinojo, todėl nežinojo apie jų socialinę ir materialinę padėtį.
10.5.1. Pažymėtina tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, 2K-432/2014, 2K-43-942/2016).
10.5.2. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos padarymo būdas – pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, konstatuotas, nustačius pasinaudojimą I. S., A. S. sunkia materialine padėtimi. Sprendžiant iš bylos medžiagos I. S. augo šešių vaikų šeimoje. Veikos padarymo metu nukentėjusiosios motina R. S. viena be I. S. augino dar penkis vaikus, iš kurių 1 nepilnametis, o 4 buvo mažamečiai. Šeima, kurioje augo I. S. buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Nukentėjusioji kartu su motina, broliais bei seserimi, iki jai išvykstant į Angliją, gyveno avarinės būklės, 67 kv. m. ploto, be patogumų bute. 2016 m. vasario mėn. I. S. nesimokė, niekur nedirbo, nebuvo registruota ir Darbo biržoje, savo pajamų neturėjo. Ją, kaip ir visus kitus penkis vaikus, išlaikė motina R. S. iš gaunamų socialinių pašalpų (t. 1, b. l. 158-160, 167, 168; t. 2, b. l. 17, 20).A. S. taip pat užaugo gausioje, septynių vaikų šeimoje. Jis, iki išvykstant į Jungtinę Karalystę, niekur nesimokė, nedirbo, nors buvo Registruotas Darbo biržoje, tačiau nedarbo draudimo išmokos negavo, gyveno kartu su tėvais, kurių pragyvenimo šaltinis - gaunamos socialinės pašalpos. Bylos duomenys taip pat patvirtina tai, kad A. S. iki išvykimo į Jungtinę Karalystę buvo padaręs ne vieną administracinės teisės pažeidimą, už kuriuos buvo paskirtos baudos, o baudų išieškojimas priverstine tvarka perduotas antstolei (t. 1, b. l. 21, 87-88, 92-99, 100, 103; t. 2, b. l. 16). Pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste būtina pastebėti ir tai, kad veikos padarymo metu nukentėjusieji buvo tik sulaukę pilnametystės (18 metų amžiaus), I. S. neturėjo darbo patirties, A. S. buvo dirbęs tik kelis mėnesius, abu neturėjo specialybės, nebuvo įgiję tokių socialinių įgūdžių, kurie padėtų gyvenime priimti tinkamus sprendimus, atpažinti kylančias grėsmes bei jais pasinaudoti siekiančius asmenis.
10.5.3. Iš nukentėjusiosios I. S. parodymų matyti, kad ji, matydama kaip sunkiai jos motina verčiasi, nenorėjo būti jos išlaikoma. Tuo metu jai labai reikėjo darbo, todėl M. A. paklausus, ar ji nenori darbo, atsakė teigiamai. Šiam nurodžius, kad reikės dirbti gerai apmokamą darbą parduotuvėje, bus sumokėta už kelionę, pasirūpinta Anglijoje apgyvendinimu, neabejodama sutiko. Sprendžiant iš bylos aplinkybių, I. S. pasitikėjo M. A., nes iki pasiūlymo dirbti Anglijoje, jie kurį laiką bendravo. Pasak nukentėjusiosios, M. A. jai rodė ypatingą dėmesį, ji suprato, kad šis ją įsimylėjęs (t. 1, b. l. 107-109, 155-156; t. 7, b. l. 125-126).
10.5.4. Iš nukentėjusiojo A. S. parodymų taip pat matyti, kad šis sutiko važiuoti į Angliją, nes reikėjo pinigų pragyvenimui. Jo motina nedirbo, gyveno iš pašalpos, tėvas 3 grupės invalidas, todėl taip pat nedirbo. Iš tėvų prašyti pinigų jis nenorėjo, todėl sutiko su M. A. ir M. P. pasiūlymu vykti vogti į užsienį. Lietuvoje jis dirbti negalėjo, nes antstoliai vykdė už administracinius teisės pažeidimus paskirtų baudų išieškojimą (t. 1, b. l. 23-25, 84-85, t. 7, b. l. 135-136).
10.5.5. Iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, jog nusikalstamos veikos padarymo metu abiejų nukentėjusių asmenų materialinė padėtis buvo sunki, jiems reikėjo pinigų pragyvenimui. Esant tokiai padėčiai, nukentėjusiems asmenims buvo apsunkinta galimybė atsisakyti nuteistųjų pasiūlymo, juolab siūlant sumokėti už jų kelionę, pasirūpinti apgyvendinimu užsienio šalyje. Kalbant I. S., be kita ko, buvo pasinaudota jos pasitikėjimu, nurodoma, kad ji dirbs legalų darbą ir gaus nemažą atlygį. Išdėstytos nukentėjusiųjų I. S., A. S. asmeninio gyvenimo aplinkybės, neleidžia abejoti, kad nukentėjusieji, nepaisant skunduose nurodomų teiginių, išgyveno ekonominį nepriteklių, neturėjo socialinio saugumo ir stabilumo, abu jie neturėjo kvalifikuoto išsilavinimo, jų šeiminės aplinkybės buvo komplikuotos ir sudėtingos, visa tai patvirtina jų pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudoję nuteistieji juos palenkė priimti sprendimą vykti į užsienį, A. S. žinant, o I. S. ne, kad ten reiks daryti nusikalstamas veikas. Beje, apie tai, kad veikos padarymo metu abu nukentėjusieji buvo pažeidžiami, jais buvo lengva manipuliuoti dėl sunkios materialinės padėties, menko išsilavinimo, socialinių įgūdžių ir gyvenimiškos patirties stokos, galima spręsti ir iš VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro pateiktų I. S. ir A. S. išvadų (t. 7, b. l. 9, 24), kuriomis, priešingai nei teigia apeliantas M. P., nėra pagrindo abejoti, kadangi jos atitinka kitus, prieš tai aptartus byloje esančius įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
10.5.6. Priešingai apeliacinių skundų argumentams, aplinkybės, kad A. S. anksčiau yra vykęs vogti į Suomiją (įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžiu nustatyta, kad prieš A. S. buvo padarytas nusikaltimas, numatytas BK 157 straipsnio 1 dalyje (vaiko pirkimas arba pardavimas), Liteko duomenys),neieškojo legalaus darbo, pats norėjo užsiimti tokia veikla, neva jautėsi lygiavertis su nuteistaisiais, byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiųjų psichinius susirgimus, kurie patvirtintų jų emocinį nestabilumą, nebrandą, naivumą, nesugebėjimą priešintis ir priimti sprendimų, tai, kad A. L., jam pasiūlius vykti į Angliją vogti, atsisakė pasiūlymo (A. L. buvo kiek vyresnis, turėjo daugiau gyvenimiškos patirties, nors ir neturėjo nuolatinio darbo, tačiau nuo 16 metų sugebėdavo susirasti atsitiktinių darbų, juos dirbdavo ir tokiu būdu užsidirbdavo pargyvenimui, turėjo savo gaunamas pajamas), nepaneigia prekybos žmonėmis sudėties požymių kaltininkų veiksmuose, nes būtent nesugebėdami savo jėgomis surasti legalių pragyvenimo šaltinių, pagerinti savo esamos materialinės padėties, nukentėjusieji I. S., A. S. sutiko išvykti į užsienio valstybę, kur nuteistųjų buvo išnaudojami nusikalstamų veikų darymui.
10.5.7. Apeliantas M. P. skunde bando įtikinti, kad nei jam pačiam, nei nuteistajam M. A. nebuvo žinoma apie I. S., A. S. gyvenimo aplinkybes, jų išsilavinimą, materialinį nepriteklių, tačiau ir šie nuteistojo skundo argumentai yra paneigti byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, kitais duomenimis. I. S. apklausų metu parodė, jog su M. A. iki išvykimo į Jungtinę Karalystę bendravo apie porą mėnesių. Jie susitikdavo pas jos netikrą močiutę (duomenys neskelbtini), kuri gyveno su sūnumi A. L.. M. A. gyveno netoli jos močiutės. M. A. buvo žinoma, kad jai labai reikia darbo, nes jos šeiminė padėtis buvo sunki (t. 1, b. l. 107-109, 127-129; t. 7, b. l. 125-126). Iš M. A. taip pat matyti, kad iki nukentėjusiųjų išvykimo į Jungtinę Karalystę bendravo su I. S. apie 2-3 mėnesius, palaikė artimus santykius, susitikdavo pas jos močiutę, taip pat yra buvęs prie jos namų, ji jam buvo užsiminusi, kad ieško darbo, norėtų dirbti užsienyje. M. A. taip pat patvirtino, kad A. L. siūlė važiuoti į užsienį daryti vagysčių, jis nesutiko, tačiau nurodė žmogų (A. S.), kuris anksčiau jau vogė užsienyje (t. 5, b. l. 13-16; t. 7, b.l. 143-145). Šias aplinkybes parodė ir liudytojas A. L., nukentėjusysis A. S.. A. S. apklausiamas patvirtino, kad po pokalbio telefonu su A. L., jam važiuoti į Angliją vogti atvykę pasiūlė M. A. ir M. P.. Be to, bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad M. A. bendravo su kaimyne E. J., kuri buvo I. S. draugė. Taigi teigti, kad M. A. nebuvo žinoma apie nukentėjusiųjų gyvenimo sąlygas, sunkią finansinę padėtį, nėra pagrindo. Natūralu, kad vykti į užsienį daryti vagystes, pasirūpinti kelionės išlaidomis, apgyvendinimu, nėra siūloma materialiai apsirūpinusiems, normalias gyvenimo sąlygas turintiems ir nepritekliaus nejaučiantiems asmenims. Byloje nustatyta, kad M. A. su M. P. pažįstami ilgą laiką, abu kartu buvo susitikę su A. S., šiam siūlė vykti į užsienį daryti vagystes, rūpinosi nukentėjusiosios I. S. atvežimu pas A. L., o kitą dieną abiejų nukentėjusiųjų nuvežimu į (duomenys neskelbtini), iš kur nukentėjusieji buvo išgabenti autobusu į Jungtinę Karalystę. Nukentėjusiesiems būnat užsienio valstybėje, elektroninio ryšio priemonėmis per A. G. kontroliavo, kas, kiek ir kokių prekių pavagia, davė nurodymus dėl intensyvesnės nukentėjusiųjų kontrolės, įtakos nukentėjusiesiems, kad šie daugiau pavogtų. Tokiu būdu, esant nurodytoms aplinkybėms, natūralu, kad M. P. iš M. A., bendros situacijos buvo žinoma apie I. S., A. S. pažeidžiamumą dėl jų materialinio nepritekliaus, ką beje patvirtina ir byloje užfiksuoti M. A. ir M. P. telefoniniai pokalbiai. M. A. telefoninio pokalbio apie I. S. sulaikymą dėl auskarų vagystės metu nurodo M. P. „Aš ne sykį esu girdėjęs žinai, kad netgi jinai kur būn kojines dingst tokias, dar kas nors“, „Matomai gyvenims žinai priverč. Įpratus nuo vaikystės žinai, gal taip yra žinai ir viskas“, „Aš kai pas manes buva tai žiūrėjau <...> akis ištempęs žinai, niekur nepaleidau iš akių <...> jos“. Kito pokalbio metu, bekalbant apie tai, kad A. G. namuose I. S., A. S. jaučiasi kaip sanatorijoje, neina vogti, pavagia tik pargyvenimui, M. P. nurodo „Nu jiems patogu, žinai patogu. Nu ką jinai skaityk to gyvenima nemata normalaus“. To paties pokalbio metu M. A. vėl užsiminus apie pavogtas kojines, M. P. nurodo „<...> mergeli kojinių neturėja, <...> kulnys išplyšusias“, į ką M. A. atsako „<...> kai toks žmogus žinai esi, žinai visko reikia tau. <...> visą gyvenimą kitaip gyvene, nepagalvoj“, M. P. „Nu žinai, nieka neturėjusi, galvoj pasiimsiu žinai tas. Aišku jau jinai, kad vagiliauti tai jau jai yra įgimta jau tas“. Nuteistiesiems kalbantis apie nukentėjusiųjų pasivogtus sau rūbus, M. P. pokalbio metu M. A. nurodo „Kur jie ein, kaip vaikai maži, nematę nieka ein, galvoja <...> tas gražu, reik imti.“.Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, vien tai, kad M. P. pats asmeniškai nebuvo pažįstamas su nukentėjusiaisiais, nepaneigia fakto, kad jam buvo žinoma apie jų pažeidžiamumą, jis veikdamas bendrai su kitais nuteistaisiais tuo pasinaudojo ir, I. S., A. S. užverbavę, išgabeno juos į užsienio valstybę tikslu šiems darant vagystes iš jų pasipelnyti.
10.5.8. Atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo A. G. gynėjo skundo argumentai dėl A. G. žinojimo apie pažeidžiamų asmenų verbavimą. Bylos duomenys patvirtina, kad A. G. su kitais bendrininkais susitarė, kad jo nuomojamame bute bus apgyvendinti vagystes iš parduotuvių darantys asmenys, būtent A. G. sumokėjo už nukentėjusiųjų kelionę į Jungtinę Karalystę, nemokamai apgyvendino savo nuomojamame bute, rūpinosi maistu. Nukentėjusieji I. S., A. S. nuosekliai patvirtino, kad A. G. bendrai su kitais nuteistaisiais davė jiems nurodymus dėl vagysčių darymo, būtent jam reikėjo atiduoti parduotuvėse pavogtus daiktus. Be kita ko, nurodytų aplinkybių kontekste pastebėtina ir tai, kad pats A. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jam buvo žinoma, jog I. S. gyvena skurdžiai, o A. S. yra iš daugiavaikės šeimos (t. 4, b. l. 93-95). Teisme jis taip pat patvirtino, jog jam buvo žinoma, kad I. S., A. S. iš daugiavaikių šeimų. A. S. netoli jo gyveno, jį pažinojo iš matymo (t. 7, b.l. 141-143).
10.6. Apeliantai ginčija nukentėjusiosios I. S. parodymus apie tai, kad M. A. jai siūlė vykti į Angliją dirbti parduotuvėje, ji tik nuvykusi į Angliją pas A. G. sužinojo apie tai, kad jai teks vogti iš parduotuvių, o pavogtus daiktus atiduoti A. G.. Nurodo, kad tokius nukentėjusiosios parodymus paneigia A. S., taip pat liudytojo A. L., nuteistųjų parodymai. Taip pat teigia, kad nukentėjusioji jau Lietuvoje žinojo, kad važiuoja į Angliją vogti, pati tai ir norėjo daryti.
10.6.1. Sprendžiant iš nukentėjusiosios I. S. viso proceso metu duotų parodymų, pastaroji apklausiama nuosekliai parodė, kad būnant Lietuvoje M. A., žinodamas, kad ji ieško darbo, pasiūlė jai važiuoti dirbti į Angliją parduotuvėje, kur darbas gerai apmokamas. Nurodė, kad ten gyvena jo draugas, pas kurį ji galės apsigyventi, taip pat pažadėjo pasirūpinti jos kelionės išlaidomis (t. 1, b. l. 107-109, 126-129, 155-157; t. 7, b. l. 125-126). Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais, kurie, kaip minėta, ne tik dėl šių, bet ir dėl kitų esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, nėra pagrindo.
10.6.2. Priešingai, nukentėjusiojo A. S. parodymai šioje dalyje nebuvo nuoseklūs. Pastarasis dar pirminės apklausos metu nurodė, kad būtent I. S. jam pasiūlė vykti į Angliją vogti. Vėlesnių apklausų metu jis parodė, kad apie pasiūlymą vykti vogti Anglijoje iš parduotuvių jam užsiminė A. L., o vėliau su juo susisiekė, buvo susitikę ir siūlė vogti iš parduotuvių Anglijoje, pasirūpinti kelionių išlaidomis ir apgyvendinimu Anglijoje M. A. ir M. P., kurie ir nuvežė į (duomenys neskelbtini), iš kur jis su I. S. autobusu vyko į Angliją (t. 1, b. l. 23-25, 34-36, 84-85; t. 7, b. l. 135-136). Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad M. P. ir M. A., siekdami apriboti I. S. ir A. S. judėjimo laisvę, kad šie nepabėgtų, 2016 m. vasario 17 d. vakare, atvežė I. S. ir A. S. pas A. L. į namus. Nustatė, kad išvakarėse prieš išvykstant į Angliją pas A. L. ir ten pat gyvenančią močiutę buvo atvežta tik I. S., A. S. važiuojant į (duomenys neskelbtini) buvo paimtas iš savo namų. Šios aplinkybės apeliantai neginčijo. Tokiu būdu, pagal teismo nustatytas aplinkybes A. S. su I. S. susitiko tik šiems važiuojant į (duomenys neskelbtini), iki tol jie nebendravo ir ryšių nepalaikė. Nuteistasis M. P., kaip ir nukentėjusioji I. S., parodė, kad važiuojant į (duomenys neskelbtini) nebuvo kalbama apie vagystes.
10.6.3. Vertinant liudytojo A. L. parodymus aptariamoje dalyje, pastebėtina tai, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog šis liudytojas kartu su M. A. gyvena šalimais, jie nuolatos bendrauja. Net ir nukentėjusiajai I. S. grįžus į Lietuvą, M. A. šio liudytojo prašė pagalbos, atsiųsti I. S. telefono numerį, kad su ja susisiekti ir ją pagąsdinti „pamyžinti“, ką liudytojas ir padarė. Be to, pokalbio su M. A. metu A. L. negražiai atsiliepė apie I. S. (t. 3, b. l. 63-65). Dėl nurodytų aplinkybių teismas šio liudytojo parodymais tiki tiek, kiek jie atitinka kitus bylos įrodymus.
10.6.4. Be kita ko, teisėjų kolegija atmeta nuteistojo M. A. skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios I. S. parodymams suteikė prioritetinę reikšmę. Sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, nuteistųjų kaltė pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų, kitų duomenų visuma, nei vienam iš įrodymų nesiteikiant prioritetinės reikšmės.
10.7. Apeliantai skunduose nurodo, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina ir aplinkybės, kad nukentėjusieji buvo verbuojami vykti į Angliją, nusikalstamų veikų darymui tikslu iš jų pasipelnyti, nurodo, jog I. S., A. S. vyko savo noru.
10.7.1. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (pvz., duoti sutikimą, vykti į užsienį ir kt.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016).
10.7.2. Priešingai nei teigia apeliantai, verbavimo požymis jiems inkriminuotas pagrįstai. Nukentėjusysis A. S. apklausiamas parodė, kad A. L. 2016 m. vasario mėn. paskambinęs jam užsiminė, kad M. A. siūlo važiuoti į Angliją vogti, pasakė, kad M. A. su juo susisieks. M. A. paskambinęs jam pasakė, kad nori susitikti su juo pakalbėti. Susitikus kartu su M. A. buvo ir M. P., jie kartu jam pasiūlė vykti į Angliją vogti iš parduotuvių, pasakė, kad kelionė ir gyvenimas nekainuos, o atlyginimas priklausys nuo to, kiek pavogs, pardavus daiktus padalins per pusę. Pasakė, ką reikės vogti, taip pat nurodė, kad kartu su juo važiuos ir I. S.. Kadangi jam reikėjo pinigų pragyvenimui, sutiko su pasiūlymu. Be kita ko, nukentėjusysis parodė, kad dieną prieš išvykimą į Angliją, M. A. bei M. P. norėjo nuvežti jį pas A. L. ir palikti ten iki kitos dienos, kuomet jie turėjo išvažiuoti į Jungtinę Karalystę, tačiau jis nesutiko, pasakė, kad vėliau pats nuvažiuos. Tą pačią dieną M. P. jam skambino, klausė, ar tikrai nereikia jo nuvežti pas A. L., pasakė, kad jis jų neapgautų (t. 1, b. l. 34-36, 40-41, 84-85; t. 7, b.l. 135-136). Parodymo atpažinti iš nuotraukų metu nukentėjusysis M. P. atpažino kaip asmenį, kuris kartu su M. A. jam siūlė vykti į Angliją vogti (t. 1, b. l. 62-63). I. S., kaip minėta apklausų metu nuosekliai parodė, kad M. A. jai pasiūlė vykti į Angliją, tačiau nuslėpė tai, kad ji ten turės vogti iš parduotuvių. Pastarasis nukentėjusiajai pasakė, kad ji ten dirbs parduotuvėje, jis pasirūpins kelionės išlaidomis bei apgyvendinimu Anglijoje. Kadangi šeimoje buvo sunki materialinė padėtis, jai reikėjo darbo ir pinigų pragyvenimui, ji sutiko su M. A. pasiūlymu. Byloje liudytoju apklaustas A. L. apklausiamas parodė, jog jam yra žinoma, kad M. A. ir jo draugas M. įkalbėjo I. S. ir A. S. vykti į Angliją daryti vagysčių. Prieš tai M. A. jam siūlė važiuoti į Angliją daryti vagystes iš parduotuvių, tačiau jis nesutiko. M. A. jo klausė, gal jis žino, kas norėtų važiuoti vogti. Jis pažinojo A. S., kuris buvo pasakojęs, jog ne kartą važiavo į užsienį vogti, todėl apie jį pasakė M. A.. Paskambinęs A. S., pasakė, kad M. A. jam nori pasiūlyti vogti Anglijoje. M. A. kalbėjo iš jo telefono su A. S., apsikeitė kontaktais ir toliau bendravo asmeniškai. Liudytojas A. L. parodė, kad jam yra žinoma, jog M. A. kartu su M. P. buvo nuvykę pas A. S. (t. 2, b. l. 26-27; t. 7, b. l. 136-137).Atliekant M. A. ir M. P. mobiliojo ryšio telefonų išklotinių analizę, nustatyta, kad 2016 m. vasario 17 d. M. A. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) tris kartus skambino A. S.. M. P. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) panašiu laiku jungėsi prie tų pačių ir gretimų vietovių celių bokštų, kas leidžia teigti, jog M. P. tuo metu, kai M. A. skambino A. S., buvo kartu su M. A. (t. 3, b. l. 110-119). M. A. apklausiamas parodė, kad vieno iš pokalbių su A. G. metu kalbėjo apie tai, kad pas jį į Angliją galėtų atvažiuoti žmonių, kurie galėtų vogti iš parduotuvių. Savo pažįstamam A. L. buvo sakęs, kad Anglijoje yra kur gyventi ir galima užsidirbti vagiant iš parduotuvių. Jis pats nesutiko, tačiau nurodė asmenį, vardu A., kuris yra ne kartą buvęs užsienyje ir vogęs. M. A. patvirtino, kad galėjo kalbėti telefonu su A. L., buvo su juo ir susitikęs. A. S. sutiko vykti į Angliją vogti iš parduotuvių, tada jie susitarė, kad dėl išvykimo datos susisieks vėliau. Nors pats M. A. apklausiamas nepripažino, kad I. S. siūlė važiuoti į Angliją dirbti parduotuvėje, tačiau patvirtino, kad siūlė į Angliją važiuoti vogti (t. 5, b. l. 13-16; t. 7, b. l. 143-145). Tuo tarpu A. G., apklausiamas patvirtino, kad M. A., susisiekęs su juo, prašė apgyvendinti du žmones pas save, sakė, kad šie vogs iš parduotuvių. M. A. prašė jo atsiųsti mikroautobusų, vežančių iš Lietuvos į Angliją, telefono numerių. Jis nusiuntė kelis numerius M. A., kuris pats jais skambinosi ir susitarė dėl kelionės. Jis nusiuntė M. A. savo gyvenamosios vietos adresą, telefono numerį. Be to, A. G. patvirtino, kad apmokėjo už nukentėjusiųjų kelionę į Angliją (t. 4, b. l. 93-95; t. 7, b. l. 141-143).
10.7.3. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatyti M. A., M. P. atlikti veiksmai atitinka BK 147 straipsnio dispozicijoje įtvirtinto objektyviojo požymio – verbavimo, turinį, ką beje patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Kasacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2015 yra nurodęs, kad siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti, realizuoti pavogtas prekes ir dalimi gautų pinigų atsilyginti, vertinamas kaip nukentėjusiojo verbavimas nusikalstamai veiklai daryti. Tuo pačiu tai paneigia apeliantų argumentus, kad byloje nenustatytas prekybos žmonėmis kvalifikuojantis požymis veikos padarymas dviem nukentėjusiesiems.
10.8. Apeliantų skunduose nurodyta aplinkybė, jog nukentėję asmenys iš anksto žinojo, kad užsiims vagystėmis, savanoriškai sutiko vykti į užsienį (byloje nustatyta, kad nukentėjusioji I. S. tik būdama Anglijoje sužinojo apie tai, kad teks vogti iš parduotuvių), nepašalina nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, jog Europos teisėje ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose yra įtvirtinta labai svarbi taisyklė, kad nukentėjusio asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku(kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016,2K-344-942/2016 ir kt.). Byloje neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiųjų I. S., A. S. sutikimas vykti į užsienį, kur jie buvo išnaudojami vagysčių iš parduotuvių darymui, buvo išgautas pasinaudojant jų pažeidžiamumu. Dėl nurodytų aplinkybių nuteistųjų atsakomybei neturi įtakos ir nukentėjusiojo A. S. tvirtinimai, kad jis neva jautėsi lygus su nuteistaisiais. Juolab, kad tokias nukentėjusiojo aplinkybes paneigia byloje nustatyti vėlesni nuteistųjų veiksmai su I. S., A. S. – vertimas eiti vogti, kontroliavimas kiek šie pavagia, ką pavagia, nurodinėjimas ką vogti, nuolatinis priekaištavimas, kad pavagia per mažai, gąsdinimas, kad jeigu nevogs, vietoj jų kitus atveš, o jie savo lėšomis (byloje nustatyta, kad būdami Anglijoje nukentėjusieji savo piniginių lėšų neturėjo) turės grįžti į Lietuvą, pavogtų daiktų paėmimas, tai, kad patys nuteistieji nedalyvavimo neva bendrai su nukentėjusiaisiais organizuotoje vagysčių veikloje, patys nėjo į parduotuves vogti.
10.9. Gabenimas BK 147 straipsnio prasme yra nukentėjusio asmens fizinis perkėlimas ar transportavimas į kitą vietą Lietuvoje ar užsienio valstybėje. Gabenimu nelaikomi atvejai, kai nukentėjęs asmuo savarankiškai vyksta iš vienos vietos į kitą, išskyrus atvejus, kai toks asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko, pavyzdžiui, nukentėjęs asmuo pagal kaltininko nurodymą vyksta keleiviniu transportu ir pan. Nagrinėjamu atveju abu nukentėjusieji apklausiami nuosekliai patvirtino, kad kelione iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę pasirūpino nuteistieji. Pats M. A. neneigia, kad iš A. G. gavęs transporto bendrovių, vežančių keleivius iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę, kontaktus, susitarė dėl kelionės laiko ir vietos, kur bus į autobusą įsodinti nukentėjusieji. Nukentėjusiųjų I. S., A. S., taip pat ir pačių nuteistųjų M. A., M. P. parodymai, pastarųjų asmenų telefono numerių išklotinių analizės duomenys, liudytojo A. L. parodymai patvirtina, kad M. A. kartu su M. P. 2016 m. vasario 17 d. I. S. nuvežė pas A. L. į namus, iš kur jiems buvo arčiau ją kartu su A. S. vežti į (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu 2016 m. vasario 18 d. M. A. ir M. P. pasirūpino abiejų nukentėjusiųjų nugabenimu į (duomenys neskelbtini), I. S., A. S. buvo įsodinti į autobusą, vykstantį į Angliją. M. A. perdavė autobuso vairuotojui Jungtinėje Karalystėje gyvenančio A. G. adresą ir telefono numerį, kad šis nuvykęs susisiektų su pastaruoju. Abiejų nukentėjusiųjų, nuteistojo A. G. parodymais nustatyta, kad A. G. pasitiko į Jungtinę Karalystę atvykusius I. S., A. S., autobuso vairuotojui sumokėjo už jų kelionę ir parsivežė juos į savo nuomojamą būstą. Tokiu būdu išdėstytos aplinkybės, jas vertinant kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, priešingai nei nurodoma apeliantų skunduose, suteikia pagrindą išvadai, kad pagrįstai nagrinėjamoje byloje nuteistiesiems buvo inkriminuotas ir kitas BK 147 straipsnyje numatytas alternatyvus požymis – gabenimas. Tuo pačiu paneigia apelianto M. P. tvirtinimus, kad jis kartu su M. A. važinėjo tiesiog draugiškai palaikydamas šiam kompaniją.
Nuteistojo A. G. gynėjas nurodo, jog byloje nebuvo nustatytas toks nukentėjusiesiems padarytas poveikis, dėl kurio jie nebūtų drįsę nenuvykti į Jungtinę Karalystę. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistiesiems bendrais veiksmais realizuojant BK 147 straipsnyje numatytus prekybos žmonėmis veiksmus buvo pasinaudota nukentėjusiųjų pažeidžiamumu. Byloje nustatyta, kad I. S., A. S. kelione pasirūpino nuteistieji, jie apmokėjo kelionės išlaidas, patys nukentėjusieji vykdami į užsienio valstybę su savimi pinigų iš esmės neturėjo, kas patvirtina, kad pastarieji neturėjo kito pasirinkimo varianto, kaip tik pasiekti kelionės tikslą. Juolab, kad kaip minėta užverbuojant nukentėjusiuosius, buvo pasinaudota jų pažeidžiamumu.
Žemesnės instancijos teismas
10.10. Apeliantai skunduose tvirtina, kad nei Lietuvoje, nei Jungtinėje Karalystėje niekas neribojo I. S., A. S. laisvės, jie laisvai galėjo pasirinkti savo elgesio variantą, laisvai judėti, nebuvo paimti jų dokumentai, telefonai, jie galėjo kreiptis į teisėsaugos pareigūnus Anglijoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens laisvės varžymas apima ir poveikį asmens valios laisvei. Todėl specialiai BK 147 straipsnio dispozicijoje įtvirtinta nuostata dėl asmens, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su asmens išnaudojimu, tai to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Kasacinėje teismų praktikoje nurodoma, kad asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Nagrinėjamoje byloje kontrolės faktą patvirtina aplinkybės, nustatytos nukentėjusiųjų parodymais, byloje užfiksuotais telefoniniais pokalbiais, o taip pat iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymais.
10.10.1. Nukentėjusieji apklausiami parodė, kad nuvykus į Jungtinę Karalystę, jie privalėjo eiti vogti į įvairias parduotuves, o pavogtas prekes turėjo atiduoti A. G.. Nukentėjusysis A. S. apklausiamas patvirtino, kad dar būnant Lietuvoje su M. A., M. P. buvo susitarta, kad Anglijoje pavogtas prekes reikės atiduoti jiems, jų (nukentėjusiųjų) uždarbis priklausys nuo to, kiek jie pavogs, jie gaus pusę pinigų už realizuotas pavogtas prekes. Nukentėjusiųjų teigimu, jiems buvo nurodyta vogti skutimosi peiliukus, kvepalus, parfumeriją, degtinę ir kitas brangesnes prekes, kurias galima būtų parduoti. Tiek I. S., tiek A. S. apklausų metu patvirtino, kad M. A., M. P. per M. A. Messenger programėlę skambindavo A. G., kalbėdavosi tiek su juo, tiek su nukentėjusiaisiais, sakydavo nukentėjusiesiems stengtis pavogti kuo daugiau, priešingu atveju jiems neapsimokės jų laikyti Anglijoje, taip pat sakė, kad jeigu jie nevogs, vietoj jų gali atvežti kitus žmones, o jie savarankiškai turės grįžti į Lietuvą. Jiems nuvykus į Angliją, A. G. parodė miestelyje esančias parduotuves, iš kurių reikės vogti, A. G., kai nedirbdavo, nuveždavo ir iki toliau esančių parduotuvių, iš kurių nukentėjusieji turėdavo vogti. A. G. kartu su A. S. klojo folijomis krepšius, kuriuos jie naudojo vagysčių iš parduotuvių darymui. Kai jie mažai pavogdavo, M. A., kurį pamokydavo ir M. P., sakydavo A. G. „duok jiems per galvas“. Nukentėjusiosios I. S. teigimu, ji neturėjo kitos išeities, kaip tik klausyti nuteistųjų nurodymų ir eiti vogti, bijojo, kad A. G. pasakys jai susirinkti daiktus ir išeiti, tuo tarpu ji neturėjo pinigų, nemokėjo kalbos. Abu nukentėjusieji patvirtino, kad iš nuteistųjų už pavogtus daiktus jie negavo jokio atlygio, pardavus pavogtus daiktus, jiems buvo pasakyta, kad tai už jų pragyvenimą Anglijoje. Grįžtant į I. S. A. G. davė kelis vienetus jų pavogtų skutimosi peiliukų, kuriuos ši grįžusi į Lietuvą turėjo perduoti ir perdavė M. A. (to neneigia ir pats nuteistasis M. A., taip pat tai patvirtina byloje užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, t. 3, b.l. 66-67). Nukentėjusiųjų teigimu, Anglijoje jie prabuvo apie porą savaičių, ką patvirtina ir nukentėjusiųjų telefono numerių išklotinių analizė (t. 3, b.l. 110-119). Be kita ko, abu nukentėjusieji patvirtino, kad vykdydami Anglijoje vagystes buvo sulaikyti pareigūnų, tai patvirtina ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinės ryšių valdybos pateikti duomenys (t. 2, b. l. 135,138), taip pat ir M. A. ir M. P. byloje užfiksuoti telefoniniai pokalbiai (t. 3, b. l. 1-62).
10.10.2. Nukentėjusysis A. S. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu, atpažino tiek A. G., tiek M. P.. Parodė, kad jis M. P. atpažįsta kaip asmenį, kuris ne tik jam kartu su M. A. pasiūlė važiuoti į Jungtinę Karalystę vogti, nuvežė kartu su M. A. jį ir nukentėjusiąją į (duomenys neskelbtini), bet būnant Anglijoje dalyvavo ir vaizdo skambučiuose. Tuo tarpu A. G. atpažino kaip asmenį, pas kurį gyveno Anglijoje bei kuriam privalėjo atiduoti pavogtas prekes, kuris, kai nedirbdavo, jį ir I. S. nuveždavo iki parduotuvių, kuriose reikėdavo vogti (t. 1, b. l. 51-55, 62-66). Nukentėjusioji I. S. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu taip pat M. P. atpažino kaip asmenį, kuris kartu su M. A. ją ir A. S. vežė į (duomenys neskelbtini), į autobusą, kuris per Facebook programą kartu su M. A. kalbėdavosi su jais, jiems būnant Anglijoje, ir kuris kartu su M. A., jau jai grįžus į Lietuvą, buvo pas ją atvažiavę pasiimti vogtų skutimosi peiliukų (t. 1, b. l. 112-114).
10.10.3. Iš byloje užfiksuotų M. A. ir M. P. telefoninių pokalbių, laikotarpiu, kuomet nukentėjusieji buvo išgabenti į Jungtinę Karalystę pas jų bendrininką A. G., matyti, kad paminėti nuteistieji išsamiai aptarinėdavo byloje nagrinėjamus įvykius (tai, kad nukentėjusioji I. S. sulaikyta už auskarų vagystę, kad nukentėjusieji mažai pavagia, neapsimoka jų laikyti pas A. G., A. G. net neatsiims savo pinigų, kuriuos sumokėjo už nukentėjusiųjų kelionę į Angliją, kad reikia labiau nukentėjusiuosius kontroliuoti, varyti vogti per prievartą ir t. t.). Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole pareigūno pateikti apibendrinimai pilnai atitinka pokalbių stenogramų turinį, todėl jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. M. P. ir M. A. 2016 m. vasario 23 d. telefoninių pokalbių metu užfiksuota, kaip pastarieji kalbasi apie I. S. sulaikymą Jungtinėje Karalystėje už auskarų vagystę, kad išeidama vogti namuose paliko telefoną, asmens dokumentą, kad ši daro klaidas, pareigūnams prisistatė svetimu vardu; M. P. sutinka, kad jai grįžus pas A. G., ją reikia apšaukti dėl įvykdytos neplanuotos vagystės „tu nežinau ką jai padaryti <...>“; M. A. pasakoja M. P., kaip kalbėjosi su A. G., kad varytų A. S. ir I. S. vogti per prievartą „vyk <...> sakau, po prievarta ir viskas“; kalbasi apie tai, kad asmenys galėtų vogti įvairias laikmenas, kainuojančias po 150 ar 200 svarų, kurias A. G. už pusę kainos galėtų realizuoti Jungtinėje Karalystėje; M. A. pasakoja M. P., kad su A. G. sutarė, jog A. G. be M. A. ir M. P. nieko nedarytų ir tik jiems atvykus į Jungtinę Karalystę realizuotų vogtus daiktus; M. P. išreiškus nusivylimą dėl sulaikytos I. S. „Aš i galvojau su ja bus reikalu žinokis. Jau, jau iš tikrųjų galvojau, nu bet matai visi garantava už ją kaip tik čia <...>“, M. A. pasako, kad kaip M. P. iš pradžių buvo sakęs, nereikia investuoti didelių lėšų, o M. P. atsako, kad nereikia turėti didelių vilčių; kalbasi apie tai, kad organizuodami nukentėjusiųjų išvykimą į Angliją, jie nepatyrė didelių išlaidų, M. P. pokalbio metu nurodo, kad „Nu grūzas žinai. Mums tai <...> žinai, mes tai ką ten, nieka neįdėjom“, į ką M. A. atsako „Nieka nepribridom mes. Keliasdešimt eurų gal ir viskas, už salerka“; M. P. klausia M. A., ar šis domėjosi dėl galimybės vogti iš parduotuvių. M. A. atsako, kad galima pavogti ne tik maistą, kitas prekes, bet ir buitinę techniką, bei papasakoja, kaip tai būtų galima padaryti (t. 3, b. l. 1-18). 2016 m. vasario 24 d. užfiksuotų pokalbių metu M. A. informuoja M. P., kad susiskambino su I. S. ir A. S.; pasako, kad I. S. po aštuonių valandų, nenustačius tapatybės, kadangi prisistatė ne savo vardu ir pavarde, buvo paleista, kad I. S. buvo sulaikyta už 4 svarų vertės auskarų vagystę; pokalbio metu M. A. pasakoja, kaip kalbėdamas šaukė ant I. S. ir A. S., darė spaudimą bei nurodinėjo jiems eiti į parduotuves ir iš ten vogti, priešingu atveju bus išsiųsti į Lietuvą ir už kelionę turės susimokėti patys; M. P. sužinojęs, kad šiandien (2016 m. vasario 24 d.) I. S. ir A. S. nieko nepavogė, išskyrus rūbus, kuriuos pasivogė sau, pasiūlo I. S. ir A. S. duoti per galvas „<...> jūs duokit per galvas jiems“; M. P. pasako, kad rūbai turi būti paskutinėje vietoje, jeigu turėtų automobilį, atvažiuotų pas M. A. pasikalbėti su I. S. ir A. S.; M. A. atsako, kad sakė A. G., jog šis A. S. ir I. S. duotų per galvas, tačiau A. G. atsisakė, nurodydamas, kad bijo teisėsaugos ir nenori pasidaryti problemų; M. A. papasakojus apie pasiūlymą A. G., kad A. S. ir I. S. duotų išgerti alkoholio, kad šie, eidami vogti, būtų drąsesni, M. P. nesutiko „Ne ne ne ne ne. Jeigu taip tai <...> žinokis. Nu <...> čia. Kas iš to. <...> sau karočia bėdų tokių, kad <...> galėsim, o tokie dūchai atsistoję, tai tu durns, pirštu iškarta merks, tai apsišiksim visi <...>. Galėsim<...> kaukti tokiom ašarom, kad nu <...>. Nei centa negavę naudos“; M. P. nurodo, kad M. A. pasakytų I. S., kad ši atidirbtų už kelionę į Jungtinę Karalystę ir atgal į Lietuvą, kad pasakytų jai, jog jei ji neis vogti, vietoj jos bus atsiųstas kitas žmogus, taip pat pasako, kad paklaustų A. S., ar šis tikrai nori toliau vogti, ar nedarys nesąmonių, nes kitaip: „gausi per pakaušį ir būsi išmests“, o I. S. pasakyti, kad važiuotų į Lietuvą; tą pačią dieną po kurio laiko susisiekęs su M. P., M. A. informuoja, kad kalbėjosi su į Jungtinę Karalystę nusikalstamoms veikoms daryti išvežtais A. S. ir I. S., pasako, kad iš trijų parduotuvių pavogė po vieną butelį su alkoholiu, M. A. pasako, kad kalbėdamas su I. S. ir A. S., nurodė daugiausia vogti skutimosi peiliukus; M. P. ir M. A. apie vagystėms daryti pritaikytą krepšį, kurio vidus išklotas aliuminio folija, abu sutaria, kad A. G. vogtomis prekėmis pasidengtų už I. S. ir A. S. kelionę sumokėtus pinigus, bei abu tikisi, kad I. S. ir A. S. pavogs vis daugiau prekių, kurias realizavus galės pasidalyti gautus pinigus, sumokėti asmenims už vagystes (t. 3, b.l. 18-29). 2016 m. vasario 25 d. užfiksuoto pokalbio metu M. A. informavo M. P., kad A. S. ir I. S. pavogė tris butelius alkoholio, penkias pakuotes peiliukų ir dešrų, po ko jie aptaria, kad galėjo pavogti daug daugiau; M. A. pasakoja M. P., kad A. G. nurodė jam, kad pats nuveš A. S. ir I. S. į parduotuves, eidamas iš paskos, pakontroliuos, ką jie daro, kaip vagia, o M. P. pritaria tokiems A. G. planams; M. A. ir M. P. piktinasi, kad asmenys pavogė mažai peiliukų, M. P. pasako, kad jeigu pavogė 5 pakuotes peiliukų, gali pavogti ir 20 ar 30 pakuočių, nurodo, kad į krepšį nusikalstamoms veikoms daryti gali tilpti apie 200 vienetų tušų; M. P. nurodo, kad M. A. pasakytų A. G. viską, išskyrus skutimosi peiliukus, parduoti ir atsiskaityti už A. S. ir I. S. kelionę sumokėtus pinigus, pasako, kad M. A. pasikalbėtų su A. S. ir I. S. ir šiems patartų, kaip reikia vogti (t. 3, b. l. 29-31). 2016 m. vasario 26 d. M. A., paskambinęs M. P., informuoja šį, kad Jungtinės Karalystės teisėsauga paleido vieną ar abu vogti išvežtus asmenis; M. P. pasako, kad labai negerai, kai A. G. yra darbe ir niekas neprižiūri bei nekontroliuoja A. S. ir I. S., nurodo, kad viskas būtų gerai, viskas būtų kitaip, jei kažkas (omenyje turi save ir M. A.) būtų tenai, Jungtinėje Karalystėje, ir nurodinėtų A. S. ir I. S., ką reikia daryti, į ką M. A. atsako, kad jie neturi pinigų, kad galėtų abu važiuoti ir ten prižiūrėti asmenis, nurodo, kad reikia jiems toliau aiškinti ir laukti, kas gausis; tą patį vakarą vėlesnio pokalbio metu M. A. M. P. informuoja, kad kalbėjo su I. S., A. S. ir A. G., pasako, kad teisėsauga paleido A. S., kuris buvo sulaikytas bandant vogti iš parduotuvės, papasakoja sulaikymo aplinkybes, nurodo, kad A. S. pareigūnams prisistatė svetimu vardu ir svetima pavarde; M. A. pasako, kad bandydamas pavogti į krepšį, kurio vidus padengtas aliuminio folija, sudėtas prekes, A. S. labai blaškėsi, pamatęs apsaugos darbuotoją kelis kartus vengė ir bijojo išeiti iš parduotuvės, tai sukėlė įtarimą, bandantį išeiti iš parduotuvės A. S. ir sulaikė apsaugos darbuotojas; M. A. pasakoja, kad A. G. važiuos pirkti naujo krepšio ir pats jį pritaikys vagystėms daryti, pats A. G. vežios po parduotuves A. S. ir I. S., iš kurių turės vogti skutimosi peiliukus ir kitas prekes; abu kalbasi apie tai, kad neturėdami pinigų, negali patys nuvažiuoti į Jungtinę Karalystę bei kontroliuoti ten esančių I. S. ir A. S., M. A. pasako, kad jei jis ir M. P. būtų Jungtinėje Karalystėje, I. S. ir A. S. vogtas prekes, sukrautas į vežimą, turėtų išvežti per galines parduotuvės duris; M. P. pasako, kad kalbėjo su A. S. ir I. S. ir rašė žinutes (t. 3, b. l. 31-43). 2016 m. vasario 27 d. vykusių telefoninių pokalbių metu M. A. informuoja M. P., kad A. S. ir I. S. per visą dieną nieko nepavogė, pasako, kad A. G. abu nusiveš į parduotuvę ir parodys, ar apsaugos darbuotojai juos stebės ir seks; M. P. išreiškia nepasitenkinimą esančia situacija; vėlesnio pokalbio metu M. A. pasako M. P., kad A. G. kartu su savo vaiku vaikščiojo po parduotuvę, joje filmavo ir rodė I. S. ir A. S., kad niekas jų neseka; M. A. pasako, kad prašė A. G. grįžus į namus paskambinti, kadangi A. S. ir I. S. nori pasakyti, kad jei šiandien ir rytoj nepavogs 50 pakuočių skutimosi peiliukų, turės važiuoti atgal į Lietuvą; M. P. tam pritaria ir pasako, kad jeigu taip yra, tai M. P. ir M. A. sugalvos kažką kita, nurodo, kad norėtų atvažiuoti pas M. A. ir pats pasikalbėti su A. S. ir I. S., tačiau neturi kaip atvažiuoti, po ko M. A. pasiūlo M. P. pačiam per Facebook paskambinti A. G. ir „paauklėti“ A. S. su I. S.; M. P. prašo M. A. nurodyti A. S. ir I. S., kad šie pavogtų pakankamai prekių, kurias atsiuntus jiems į Lietuvą ir jas pardavus, abu su M. A. galėtų važiuoti į Jungtinę Karalystę, kur patys juos prižiūrėtų ir kontroliuotų A. S. ir I. S., o jei ne, tegul važiuoja namo; M. P. M. A., kad šis patartų jiems, kaip reikia vogti, į ką M. A. atsako, kad jiems pataria A. G., kuris nors ir nėra vogęs, žino, kaip tą reikia daryti; abu kalba, kad A. S. bijo prikrauti krepšį, todėl reikia kito žmogaus, kuris galėtų prikrauti krepšį skutimosi peiliukų ir kitų prekių, kad I. S. galėtų nesumokėjusi jas išnešti iš parduotuvės, M. P. pasako, kad reikia A. S. siųsti į Lietuvą, o I. S. palikti Jungtinėje Karalystėje ir jai surasti kitą žmogų, kuris kartu eitų į parduotuves vogti; M. P. pasako, kad pats bandys paskambinti A. G. ir pasikalbėti su I. S. ir A. S.; kito tą pačią dieną vykusio pokalbio metu M. A. informuoja M. P., kad apšaukė A. S. ir I. S., klausė, ar šie nori namo, jei taip, tai grįš „pliki, basi ir su skolom“, šiems atsakius, kad nenori, M. A. nurodė per dieną pavogti apie 20 ar 30 pakuočių skutimosi peiliukų; M. A. pasako, kad A. G. veš A. S. ir I. S. į parduotuves vogti, jie nebeturės kur dingti ir turės vogti; M. A. pasako, kad mokė juos vogti - vienas turi į krepšį sudėti prekes, o kitas jas turi išnešti iš parduotuvės; M. P. vėl nurodo M. A., kad šis asmenims pasakytų, jog jei jie nesugebės vogti, vietoj jų bus atvežti kiti žmonės; iš pokalbio matyti, kad M. P. ir M. A. tikisi, kad A. S. ir I. S. per savaitę pavogs apie 100 ar 150 pakuočių skutimosi peiliukų, kuriuos atsiuntus jiems į Lietuvą ir pardavus, jie galėtų vykti į Jungtinę Karalystę, kur galėtų patys kontroliuoti ten esančius asmenis; paskambinęs vėliau M. A. M. P. informuoja, kad A. S., bandantį pavogti apie 13 ar 15 pakuočių skutimosi peiliukų, sulaikė parduotuvės apsaugos darbuotojas, tačiau paleido, nekvietė pareigūnų, pasakoja, kad apsaugos darbuotojas atėmė skutimosi peiliukus ir aliuminio foliją, kuria buvo padengtas krepšio vidus; M. A. ir M. P. pokalbio metu svarsto, ką A. S. ir I. S. daro blogai, kodėl jiems nesiseka vogti, susitaria, kad kitą dieną pas M. A. M. P., abu paskambins A. G. ir abu normaliai pasikalbės su A. S. ir I. S.; M. P. ir M. A. nusprendžia, kad A. S. ir I. S. buvo pagauti dėl to, kad keturias dienas vogė iš tų pačių parduotuvių, M. P. pasako, kad negalima eiti į tas pačias parduotuves, todėl būtų geriausia, kad automobiliu suktų ratą aplink miestą ir keistų parduotuves, kad iš tų pačių parduotuvių nevogtų, kiekvieną dieną reikėtų apvogti apie 5 parduotuves, per savaitę 35 parduotuves; M. A. pasakoja, kaip A. G. pasakė A. S. ir I. S., kad bus kartu parduotuvėje, juos stebės ir jei jie pamatytų A. G., nekreiptų į jį dėmesio; M. A. pasako, kad prašė A. G. padaryti dar vieną krepšį; abu svarsto, kad I. S. eitų vogti viena, taip pat tai, kad ji į krepšį prikrautų skutimosi peiliukų, o A. S. juos išneštų iš parduotuvės (t. 3, b. l. 43-59). 2016 m. vasario 28 d. vykusio pokalbio metu M. A. M. P. pasakoja sugalvotą nusikalstamos veikos planą; pasako, kad asmenims nurodė, jog vienas eitų į parduotuvę, prikrautų pilną vežimą skutimosi peiliukų, alkoholio, maisto ir vežimą išstumtų pro parduotuvės įėjimą, o kitas atidarytų įėjimo duris, M. P. tam pritaria (t.3,b.l. 60–62).
10.10.4. Pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad M. A. apklausiamas patvirtino, kad nukentėjusiesiems būnant Anglijoje, jis su A. G. per Facebook kalbėdavo apie I. S. ir A. S. vagystes, A. G. pasakojo jam, ką jie pavogdavo. Jis I. S. neskatino vogti, tačiau patarė, kad jeigu nori gauti pinigų, reikia ne auskariukus vogti, o peiliukus, alkoholį. M. A. patvirtino, kad kalbant per „Messenger‘ programą su A. G., nukentėjusiaisiais, kartu su juo kartais būdavo ir M. P., ant I. S. ir A. S. šaukdavo ir M. P., motyvuodavo juos vogti, tačiau neva jo tikslas buvo išvaryti juos iš Anglijos, kad pats galėtų važiuoti mašiną iš Anglijos parsivaryti. Jam žinoma, kad I. S. ir A. S. nieko gero nepavogdavo, patvirtino, kad I. S., grįždama į Lietuvą, parvežė jam skutimosi peiliukų, juos perduodant kartu su juo buvo ir M. P.. A. G. apklausiamas neneigė, kad M. A. prašymu pas jį Anglijoje apsigyveno I. S., A. S., kurie vogdavo iš parduotuvių. A. G. teigimu, jis nukentėjusiųjų neišnaudojo vagysčių darymui, jų nekontroliavo, jie turėjo tik prisidėti prie buto nuomos. A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog apie tai, kad ir M. P. yra prisidėjęs prie nukentėjusiųjų atvykimo pas jį, I. S. ir A. S. pas jį atvykus. M. P. skambindavo iš M. A. Facebook ir kalbėdavosi tiek su juo, tiek su I. S., A. S.. Jis klausdavo jo, ką nukentėjusieji veikia, ar eina vogti. Po maždaug dviejų savaičių, I. S. ir A. S. nesisekė vogti, M. A. nurodė vyti juos lauk, nes iš jų nėra jokios naudos. M. A. ir M. P. paskambinę dažniausiai būdavo kartu. Jie jam sakydavo „duok jiems į ausį“, kad klausytų ir stengtųsi vogti daugiau. Jie kalbėdavo užslėptai, sakydavo „reikia judėti“, „reikia daryti“, kas reikšdavo, kad reikia vogti. M. P. ir M. A. jiems buvo nurodę vogti alkoholinius gėrimus, skutimosi peiliukus. M. A., M. P. prašė jo, kad jis pavežtų I. S., A. S. iki parduotuvių. Jis nuveždavo juos į šalia namų esančias parduotuves, kurias parinkdavo pats, juos paleisdavo, o pats likdavo laukti automobilyje. A. G. patvirtino ir tai, kad jis parvežė du krepšius, kuriuos A. S. padėjo iškloti folija. Kadangi I. S., A. S. nesisekė vogti, M. A. sakė, kad jiems trūksta kontrolės, nes A. G. dirba, todėl M. A. su M. P. pasakė jų nelaikyti ir išsiųsti į Lietuvą. M. P. apklausiamas neneigė, kad bendravo tiek su A. G., tiek I. S., A. S., šiems būnant Anglijoje, davė patarimus, ką daryti, kad asmenys geriau vogtų, tačiau jis tai darė tik dėl to, kad pasirodyti prieš M. A. ir A. G. „kietu“, norėjo susidraugauti su A. G., kad galėtų pas jį nuvažiuoti ir įsigyti automobilių.
10.10.5. Taigi, išdėstytų aplinkybių visuma paneigia apeliantų skundų argumentus apie visišką nukentėjusiųjų laisvę elgtis pagal savo valią bei patvirtina dalinę jų kontrolę. Vien aplinkybė, jog nukentėjusieji disponavo tam tikrais asmeniniais daiktais, gyveno kartu su A. G. ir jo drauge tokiomis pat sąlygomis, nepaneigia jų bendro gyvenimo ir veiklos, susijusios su nusikalstamų veikų darymu ir atsiskaitymu už jas, dalinės kontrolės. Nors nukentėjusiesiems buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, tačiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog ši nukentėjusiųjų laisvė buvo dalinė, šių asmenų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis. Argumentai, kad nukentėjusiųjų kontrolę, laisvės suvaržymą paneigia byloje nustatyta aplinkybė, jog jie patys savarankiškai iš Jungtinės Karalystės išvyko į Lietuvą, A. G. jiems parūpino telefono kortelę, kuria šie susisiekė su bendrove dėl kelionės į Lietuvą, taip pat nepagrįsti. Priešingai, šios aplinkybės kartu su pirmiau išdėstytomis įrodo, kad nukentėjusiųjų gabenimo į Angliją tikslas buvo juos išnaudoti, tačiau šiems nesisekant vykdyti vagysčių, pavogti kuo daugiau prekių, jie tapo ekonomiškai nenaudingi, todėl jiems buvo leista patiems išvykti, nekreipiant dėmesio į tai, kad nukentėjusieji kelionei į Lietuvą pinigų neturėjo.
10.10.6. Apeliantas M. A. nesutinka su nukentėjusiosios I. S. teiginiais, kad jai liepiant A. G. namuose tvarkytis, plauti grindis, tokiu būdu ji buvo žeminama, jai buvo daromas psichologinis spaudimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir šiais nukentėjusiosios teiginiais. Ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir byloje užfiksuoti M. A. ir M. P. telefoniniai pokalbiai patvirtina, jog ir tokiu būdu nukentėjusiosios laisvė elgtis pagal savo valią buvo varžoma, parodoma nuteistųjų kontrolė nukentėjusiųjų atžvilgiu. Iš 2016 m. vasario 24 d. telefoninio pokalbio matyti, jog M. A., pasakodamas M. P. apie tai, kad nukentėjusieji iš trijų parduotuvių pavogė tik po vieną butelį alkoholio, dėl ko jis nukentėjusiesiems kalbėdamas telefonu priekaištavo, nurodo, kad A. G. už tai, kad nukentėjusieji mažai pavagia paskyrė bausmę – „A. <...> grūzą dar geresnį ten tur“, „<...> rodo per kamerą žinai, tas ką jis palauk dari, nu kažką jis ten saka, kažką jis ten dirb žinai, a bulves skuta a jis ten <...>. Ne saka nemokat maista daryti, bulves skusk saka.“, „Ma rods bulves skunta, o ta saka, nemoki saka normaliai pinigų daryti, kambarius plauk. I kambari plaun atsistojusi. Roda jis (A. G.) su kamera atsukęs, viens bulves skut, kita kambari plaun.“ (t. 3, b. l. 27-29).
10.10.7. Apelianto M. A. teiginiai, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusieji būtų išnaudojami vergijos ar į vergiją panašiomis sąlygomis, nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi. Atsižvelgdama į BK 147 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį (pagal įstatymo redakciją, galiojusią nusikalstamos veikos laikotarpiu), teisėjų kolegija pažymi, kad šiame straipsnyje nurodoma, jog nukentėję asmenys gali būti išnaudojami vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Iš straipsnyje įtvirtintos sudėties objektyviųjų požymių aprašymo matyti, kad įstatymas atskirais alternatyviais požymiais nurodo išnaudojimo pobūdžius, o tai reiškia, kad pakanka nustatyti bent vieną iš įvardytų išnaudojimo pobūdį žyminčių veikų. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas pateiktas dėl išnaudojimo nusikalstamai veikai daryti, o ne išnaudojimo vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, todėl vergijos ar į vergiją panašių išnaudojimo požymių nustatymas neįeina į nagrinėjamos bylos kaltinimo turinį, ir šių požymių nustatymas nagrinėjamai bylai nereikalingas, nes išnaudojimo tikslas siejamas su išnaudojimu nusikalstamoms veikoms daryti.
10.11. Apeliantai nuteistasis M. P., nuteistojo gynėjas, be kita ko, nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistieji jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką žmogaus laisvei padarė veikdami bendrininkų grupe. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė nenustatęs bendrininkavimo požymių. Nurodo, kad tarp nuteistųjų nebuvo jokio susitarimo, nebuvo parengtas joks nusikalstamos veikos planas, aptartos jo detalės.
10.11.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) ir bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89-139/2016, 2K-149-511/2017, 2K-75-689/2018). Tuo pačiu pažymėtina, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-223-696/2017).
10.11.2. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, M. A., M. P. ir A. G. bendra iniciatyva buvo suorganizuota nukentėjusiųjų I. S., A. S. kelionė į Jungtinę Karalystę, tikslu pasipelnyti iš ten nuvežtų nukentėjusiųjų daromų vagysčių iš įvairių parduotuvių. Nuteistieji M. A. ir A. G. susitarė, kad nukentėjusieji bus apgyvendinti A. G. nuomojamame bute Anglijoje, M. A. iš A. G. gavo vežėjų iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę kontaktus, susisiekė su paslaugas teikiančia įmone, susitarė dėl kelionės datos ir vietos kur į autobusą bus įsodinti nukentėjusieji, o išvežimo dieną perdavė vairuotojui A. G. jam atsiųstus duomenis apie gyvenamąją vietą bei telefono numerį. M. A. su A. G. susitarė, kad už nukentėjusiųjų kelionę apmokės A. G.. Visos šios aplinkybės buvo žinomos ir M. P.. Pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu nustatyta ir tai, kad M. A. ir M. P., pasinaudodami I. S. ir A. S. pažeidžiamumu, užverbavo juos vykti į Jungtinę Karalystę, juos nugabeno iki autobuso, vežančio į Jungtinę Karalystę, kur nukentėjusiuosius pasitiko A. G. ir apgyvendino juos savo nuomojamame bute. Vėliau visi trys nuteistieji bendromis pastangomis išnaudojo nukentėjusiuosius vagysčių iš įvairių parduotuvių darymui. A. G. parodė parduotuves, iš kurių nukentėjusieji turėjo eiti vogti, kartais į jas ir nuveždavo, pasirūpino ir kartu su A. S. paruošė krepšius vagysčių darymui, kontroliavo kiek nukentėjusieji pavagia prekių, jas surinkdavo iš nukentėjusiųjų, visą informaciją perdavinėjo kitiems nuteistiesiems, kurie savo ruožtu prie nukentėjusiųjų kontrolės prisidėjo nuolatos skambindami bei duodami nurodymus ką vogti, kaip tai daryti, gąsdindami, kad jeigu jie nesistengs pavogti kuo daugiau prekių, vietoj jų atveš kitus, o nukentėjusieji savo pastangomis, be pinigų bus išmesti ir galės, kaip nori, grįžti į Lietuvą. Nei I. S., nei A. S. iš šių vagysčių neturėjo jokios materialinės naudos. Visas prekes, kurias jie pavogė, atidavė A. G., nukentėjusiesiems buvo pasakyta, kad už jų pavogtas prekes gauti pinigai yra už jų pragyvenimą Jungtinėje Karalystėje.
10.11.3. Išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad nuteistieji M. A., M. P. ir A. G. jiems inkriminuotą nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe, atskleidžia tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo požymius. M. A., M. P. ir A. G. bendrais veiksmais realizavo dalį BK 147 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų. Jie puikiai suvokė, kad kiekvieno iš bendrininkų nusikalstami veiksmai atliekami būtent dėl to, kad nukentėjusieji I. S., A. S. išnaudojimo tikslais būtų išgabenti į Jungtinę Karalystę daryti nusikalstamų veikų, o ten, nukentėjusiuosius kontroliuojant, iš jų padarytų nusikalstamų veikų, būtų pelnomasi, bei norėjo taip veikti.
10.12. Dalis apeliantų apeliaciniuose skunduose kelia klausimą dėl byloje, atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, gautų duomenų pripažinimo įrodymais byloje. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumo, netikrino, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus.
10.12.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurios sąlyginis pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“, buvo pradėta 2016 m. sausio 28 d. M. P. atžvilgiu dėl galimai daromų nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse. Sprendžiant iš (duomenys neskelbtini) skyriaus (toliau – (duomenys neskelbtini)) vyresniojo specialisto A. G. 2016 m. sausio 28 d. pažymos apie nusikalstamos veikos apibūdinimą bei kriminalinės žvalgybos bylos pradėjimą, (duomenys neskelbtini) skyriuje buvo gauta informacija apie tai, kad M. P. galimai įgyja, laiko ir platina narkotines medžiagas. (duomenys neskelbtini) atliekant ikiteisminį tyrimą <...>, kuriame <...> įtariamas neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, gauta duomenų, kad <...> narkotines medžiagas (kanapes) galimai įgydavo iš M. P., kuris galimai disponuoja dideliu narkotinių medžiagų kiekiu ir narkotines medžiagas platina per kitus asmenis. Taip pat <...> sekimo metu gauta duomenų, kaip šis, prieš susitikdamas su galimai narkotinių medžiagų pirkėjais, lankydavosi name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame tuo metu gyveno M. P.. Tikrinant informaciją, gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie tai, kad <...>galėjo būti verčiamas platinti M. P. turimas narkotines medžiagas. <...>. Gautais duomenimis <...>, <...> kartu su M. P. yra buvęs Norvegijoje, kur vykdė vagystes (t. 9, b. l. 50).
10.12.2. Išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas M. P. atžvilgiu pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimo bylą, o tuo pačiu sankcionuoti ir kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų jo atžvilgiu atlikimą, kas ir buvo padaryta Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) – sankcionuotas M. P. sekimas ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų slapta kontrolė ir fiksavimas, panaudojant technines priemones specialia tvarka nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. gegužės 9 d., patenkinus Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro V. G. 2016 m. vasario 8 d. teikimą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 161-162, 163; t. 9, b. l. 56-57, 58-59).
10.12.3. Sprendžiant iš (duomenys neskelbtini) vyresniojo specialisto A. G. 2016 m. kovo 2 d. pažymos apie kriminalinės žvalgybos objektą (t. 9, b. l. 41), 2016 m. kovo 2 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 9, b. l. 42-47), taip pat byloje esančių, pirmiau paminėtos Klaipėdos apygardos teismo nutarties pagrindu, užfiksuotų M. P. telefoninių pokalbių (t. 3, b. l. 1-62), kontroliuojant M. P. naudojamą mobilaus ryšio abonentinį numerį Nr. (duomenys neskelbtini), buvo gauti duomenys apie M. P., o taip pat M. A. galimai daromas nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 1, 2 dalyse, kurios priskiriamos sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai (tyrimo atlikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Būtent šių naujai gautų duomenų pagrindu, patenkinus Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro J. M. 2016 m. kovo 3 d. teikimą Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sankcionuotas M. A. sekimas ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų slapta kontrolė ir fiksavimas, panaudojant technines priemones specialia tvarka nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. birželio 3 d. (t. 3, b. l. 158-159, 160; t. 9, b. l. 51, 54-55). Tokiu būdu nurodytos aplinkybės patvirtina, kad taip pat ir M. A. atžvilgiu kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo taikomi, esant tiek teisiniam, tiek faktiniam pagrindui. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d., 2016 m. kovo 3 d. nutarčių Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pagrindu, kontroliuojant, fiksuojant ir kaupiant M. P., M. A. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, buvo gauti duomenys, kurių pagrindu nagrinėjamoje byloje 2016 m. birželio 6 d. taip pat pagrįstai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį.
10.12.4. Pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant kriminalinės žvalgybos (operatyvinius) veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant kriminalinės žvalgybos (operatyvinius) veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Tai reikšminga ir tuo atveju, kai kriminalinės žvalgybos bei ikiteisminio tyrimo atlikimo pagrindai (veikos kvalifikacija pagal baudžiamąjį įstatymą) skiriasi. Tiek kriminalinės žvalgybos tyrimas, tiek ir vėliau jo pagrindu atliekamas ikiteisminis tyrimas yra dinamiškos procesinės veiklos, kurių metu nuolat renkami duomenys ir jie vertinami, todėl pirminis asmens padarytos galimos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas (kvalifikacija) ikiteisminio tyrimo metu gali kisti priklausomai nuo surinktų duomenų turinio. Kita vertus, tai savaime nereiškia ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumo ir kriminalinės žvalgybos duomenų panaudojimo neleistinumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151-628/2018). Be to, pažymėtina ir tai, kad baudžiamajame procese įrodymais taip pat laikytini tokie duomenys, kurie gauti ir apie asmens (dėl kurio buvo atliekami kriminalinės žvalgybos (operatyvinio) tyrimo veiksmai) nusikalstamos veikos bendrininkus ar kitus su tokia jo daroma nusikalstama veika susijusius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).
10.12.5. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atliekant prieš M. P., M. A. kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatyta tvarka nebuvo pažeista, šio tyrimo metu gautus duomenis patvirtina ir duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais (t. y. apklausiant nukentėjusiuosius, liudytojus, atliekant asmenų parodymus atpažinti pagal jų nuotraukas, kratas, daiktų apžiūras ir kt.). Tokiu būdu, esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas atliktais kriminalinės žvalgybos veiksmais surinktus duomenis pagrįstai byloje pripažino įrodymais ir pagrįstai jai grindė nuosprendį.
10.13. Nepagrįsti apelianto M. P. skundo argumentai, jog byloje nebuvo nustatyta, kieno konkrečiai pokalbiai įrašyti pirmiau nurodytų kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu padarytuose garso įrašuose. Nors byloje nebuvo paskirta ir atlikta fonoskopinė ekspertizė, tačiau išanalizavus kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotas aplinkybes ir jas įvertinus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, duomenimis (tame tarpe M. P. proceso metu duotais parodymais), nekyla abejonių, kad byloje yra užfiksuoti būtent paties M. P. ir M. A. telefoniniai pokalbiai (t. 3, b. l. 1-62). M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nepaneigė, kad tai jo telefoniniai pokalbiai, dalį jų pakomentavo, tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu perklausius 2016 m. vasario 24 d. nuo 20.18 iki 20.40 val. užfiksuotą telefoninį pokalbį, M. A. patvirtino, kad tai yra jo ir M. P. telefoninis pokalbis (t. 8, b. l. 18). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2016 m. rugsėjo 7 d. atliekant kratą M. P. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), be kitų daiktų buvo rasta ir paimta: mobiliojo ryšio telefonas Nokia 108 Dual (RN-944), IMEI1 (duomenys neskelbtini), IMEI2 (duomenys neskelbtini), SIM kortelės dėklas „Labas“, ant kurio nurodytas PIN (duomenys neskelbtini), PUK (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l.134-137). Apžiūrėjus paminėtus daiktus nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefone Nokia 108 Dual (RN-944) iki 2016 m. rugsėjo 2 d. buvo naudojama SIM kortelė „Labas“, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), PIN (duomenys neskelbtini), PUK (duomenys neskelbtini), SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 159-170).2016 m. rugsėjo 7 d. atliekant kratą M. A. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), be kitų daiktų buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas Nokia 130 Dual (RN-1035), IMEI1 (duomenys neskelbtini), IMEI2 (duomenys neskelbtini), su SIM kortele „Labas“, Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 181-184). Apžiūrėjus paminėtus daiktus nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefone Nokia 130 Dual (RN-1035) įdėtos SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šios SIM kortelės vidinėje atmintyje, adresų knygoje „M.“ vardu išsaugotas abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 159-182). M. A. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kratos metu išimtu mobiliojo ryšio telefonu Nokia 130 Dual su jame buvusia SIM kortele, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi jis pats. Šiame telefone „M.“ vardu išsaugotas abonentinis numeris yra M. P. (t. 5, b. l. 13-16). Esant nurodytoms aplinkybėms, abejoti, kad vienas iš byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių (t. 3, b. l. 62) dalyvių buvo apeliantas M. P., nėra jokio pagrindo. Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šie byloje užfiksuoti M. P. ir M. A. telefoninių pokalbių įrašai ir jų išklotinės vertinami kitų įrodymų kontekste, neteikiant jiems, kaip ir kitiems byloje esantiems įrodymams, prioritetinės reikšmės.
10.14. Nuteistojo A. G. gynėjas skunde nurodo, jog iš kaltinamojo akto neaišku, ar įvykdydamas prekybos žmonėmis nusikaltimą, A. G. kartu su bendrininkais pirko ar pardavė žmones. Kaltinime aprašytos veikos labiau primena bendrininkų grupę vagysčių darymui, o bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamieji ir nukentėjusieji susibūrė į grupę daryti vagystes iš parduotuvių Anglijoje. Dėl nurodytų aplinkybių, gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje turėjo pasisakyti dėl nusikalstamos veikos atribojimo nuo BK 178 straipsnio 3 dalies. Šie apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.
10.14.1. Kaip minėta, prekybos žmonėmis nusikaltimas padaromas vienu ar keliais alternatyviais veiksmais (neveikimu) – pardavimu, pirkimu, kitokiu perleidimu, įgijimu, verbavimu, gabenimu, laikymu nelaisvėje. A. G., veikusiam bendrininkų grupe su M. A., M. P., nebuvo inkriminuotas nei nukentėjusiųjų pirkimas, nei jų pardavimas. Jo bei kitų bendrininkų veiksmai BK 147 straipsnio 2 dalies prasme pasireiškė I. S., A. S. verbavimu bei gabenimu į Jungtinę Karalystę, pasinaudojus jų pažeidžiamumu, siekiant, kad nukentėjusieji jų pačių būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti, kas paneigia ir apelianto argumentus dėl nukentėjusiųjų perleidimo būtinumo tretiesiems asmenims.
10.14.2. Pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, kitus duomenis, neturi pagrindo abejoti, kad nuteistųjų tikslas buvo ne pačios vagystės, kaip atskiros nusikalstamos veikos, bet kitų asmenų išnaudojimas vagystėms daryti. Nagrinėjamu atveju nusikalstamo sumanymo esmė buvo kitų asmenų išnaudojimas siekiant iš to pasipelnyti, o vagystės, kurias apima prekybos žmonėmis nusikaltimas, – tik būdas įgyvendinti tokį siekį. Byloje nustatytos aplinkybės nebejotinai patvirtina, kad nei vienas iš nuteistųjų pats neužsiėmė vagystėmis, tikslą pasipelnyti tame tarpe ir A. G. siekė įgyvendinti, vagysčių darymui išnaudojant I. S. ir A. S.. Taigi, normų konkurencijos problemos nagrinėjamoje byloje nėra, nes kaltininkai nebuvo teisiami už vagystes, jų atsakomybės pagrindas buvo ne pats vagystės nusikaltimas, bet asmenų palenkimas užsiimti nusikalstamomis veikomis, kurios jiems duotų pelną, o tai atitinka prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymių įrodinėjimą, kuris neapima šiuo atveju vagystės sudėties požymių įrodinėjimo ir nustatymo.
10.15. Nuteistojo A. G. gynėjas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė BPK 242 straipsnio nuostatas. Nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu neapklausė didžiosios dalies į teisiamąjį posėdį atvykusių liudytojų, apsiribojo jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pagarsinimu, kuo teismas pažeidė nešališkumo reikalavimą. Šie apelianto skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad, priešingai nei teigia apeliantas, visi kviesti liudytojai teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti tiesiogiai. Teisme buvo perskaityti liudytojų ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duoti parodymai, tačiau tai buvo padaryta, siekiant išsiaiškinti liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus tuo atveju, kai liudytojai neprisiminė visų įvykio aplinkybių, taip pat byloje esantiems įrodymams patikrinti, kas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidžia, o taip pat nerodo bylą nagrinėjusio teismo šališkumo.
10.16. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad tenkinti apeliantų prašymą, panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl M. A., M. P., A. G. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, kitus duomenis, pagrįstai nuteistiesiems už prekybos žmonėmis nusikaltimo padarymą priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje esančių įrodymų visumos pagrindu nuteistųjų byloje keltos versijos yra paneigtos ir vertinamos kaip nuteistųjų siekis išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą.
Dėl BK 233 straipsnio 1 dalies nuostatų M. A. taikymo.
11. Apeliantas M. A., be kita ko, nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Neneigia, kad pažeisdamas jam kartu su rašytiniu pasižadėjimu neišvykti paskirtą įpareigojimą nebendrauti su I. S., buvo su ja susitikęs, tačiau nurodo, jog pokalbio su I. S. metu jis prašė, kad ji pareigūnams pasakytų tiesą, jog į Angliją važiavo savo noru ir žinojo, ką ten darys. Jis norėjo tik vieno, kad ji nemeluotų, o pasakytų tiesą.
11.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir už BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą M. A. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, ištyrė ir įvertino dėl šios veikos byloje surinktus įrodymus, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
11.2. BK 233 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.).Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 233 straipsnį kvalifikuojamas ne tik prievartinis poveikis proceso dalyviui, kad šis duotų melagingus parodymus, bet ir neprievartinės jo formos, pvz., duodant atitinkamus nurodymus, įtikinėjant, prašant, siūlant pinigų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2013, 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007). Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą.
11.3. Pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu nustatyta, kad I. D. (S.) tik nuvykus į Jungtinę Karalystę, A. G. namuose sužinojo, kad ji privalės vogti iš parduotuvių, o visus pavogtus daiktus turės atiduoti A. G., kuris savo ruožtu dalį daiktų siųs į Lietuvą M. A. ir M. P., o dalį jų parduos Anglijoje. Tuo tarpu prieš išvykimą, Lietuvoje M. A. nukentėjusiajai siūlė vykti į Jungtinę Karalystę dirbti parduotuvėje, kur neva reikės rinkti ir dėlioti prekes. Pastarasis jai sakė, kad už kelionę apmokės, pasirūpins apgyvendinimu Anglijoje, o kai ji užsidirbs, pinigus už kelionę, pragyvenimą, maistą grąžins. Nukentėjusioji apklausiama nuosekliai patvirtino, kad jeigu ji Lietuvoje būtų žinojusi, kad Anglijoje reikės vogti iš parduotuvių, nebūtų sutikusi ten važiuoti.
11.4. Nukentėjusioji I. S. apklausiama nuosekliai parodė ir apie tai, jog per jos motinos šermenis (R. S. mirė (duomenys neskelbtini), t. 2, b. l. 11-12), pas ją buvo atvažiavęs M. A. kartu su E. J.. M. A. prašė jos, kad pareigūnams sakytų, jog ji savo noru išvažiavo į Angliją vogti. Sakė, jeigu ji taip nesakys, jį „priduos“, jam gresia 8 metai kalėjimo. Nors M. A. jos negąsdino, tačiau ji jo bijojo, nes A. L. yra jai sakęs, kad M. A. su draugais gali jai kažką padaryti (t. t, b. l. 125-127; t. 1, b. l. 155-157, 126-129, 107-109).
11.5. Apie tai, kad per R. S. šermenis M. A. buvo nuvažiavęs pas I. S., dviese su ja kalbėjosi, patvirtino ir liudytojai E. J., D. S. (D. S.) (t., 2, b. l. 84-85, 127-128; t. 7, b. l. 83-84, 136). Tiek iš apklausų protokolų, tiek ir iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad fakto, jog esant įpareigojimui nebendrauti su I. S., su nukentėjusiąja jos motinos šermenų vakarą buvo susitikęs ir bendravo, prašė, kad ši sakytų, jog į Angliją važiavo savo noru ir žinodama, kad ten važiuoja vogti, neneigia ir pats M. A.. Tiesa, priešingai nei tvirtina apeliantas, šio susitikimo tikslas buvo būtent paveikti nukentėjusiąją, kad ši duotų tikrovės neatitinkančius, o ne tiesą atspindinčius parodymus, ką be pirmiau išdėstytų aplinkybių, patvirtina ir vėlesnis M. A. bandymas susitikti ir pasikalbėti su I. D. (S.), susisiekiant su ja per kito asmens socialinio tinklo paskyrą. Byloje 2017 m. balandžio 25 d. nukentėjusioji savanoriškai pateikė savo mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ apžiūrai, kuriame Facebook Messenger programoje užfiksuotas pokalbis žinutėmis tarp jos ir asmens, rašiusio iš R. J. vardu sukurtos socialinio tinklo paskyros (t. 1, b. l. 132-134, 135-144). Iš paminėto pokalbio matyti, kad buvo bandoma išsiaiškinti nukentėjusiosios buvimo vietą, sužinoti telefono numerį, kad su ja susitikti, pakalbėti telefonu, užmaskuotai nukentėjusiajai nurodoma „su tavim nuor viens žmogus susitikt“, „per mamos laidotuves buva atvažiavęs“, „m nori pakalbet“. Po ilgų įkalbinėjimų I. S. parašius „pasakyk m kad nepergyventu nekalbėjau su jeis“, „Db be metu negrysiu y lt“, pastaroji gavo atsakymą „nu tada ner ko susitik viska zinai jai ka cia as ir rasau znt istr zinai ka snkt iki“, iš kurio akivaizdu, kad nukentėjusiajai, pasinaudojęs kito asmens socialine paskyra, rašė ne kas kitas, o būtent M. A.. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, nelogiški ir neįtikinami apelianto argumentai, kad jis su nukentėjusiąja kaltinime nurodytu laikotarpiu susitiko, kad pasakyti, jog ši pareigūnams sakytų tiesą.
11.6. Pažymėtina ir tai, kad M. A. suprato, kad tokiu būdu, nepaisant kartu su kardomąja priemone taikomo vieno iš įpareigojimų, susitikdamas su I. S., bendraudamas apie bylai reikšmingas aplinkybes ir prašydamas nurodyti, jog į Angliją važiavo savo noru ir žinodama, kad ten važiuoja vogti, siekia ją paveikti duoti melagingus parodymus, tai darė sąmoningai – veikė tiesiogine tyčia.
11.7. Išdėstytų aplinkybių kontekste, be kita ko, svarbu pastebėti tai, kad nors I. S. byloje pirmą kartą, kaip liudytoja, buvo apklausta tik 2017 m. vasario 7 d. (tą pačią dieną I. S. pripažinta ir nukentėjusiąja), tačiau sprendžiant iš bylos aplinkybių, procesinį šį statusą ji įgijo iki M. A. kaltinime nurodytų veiksmų, kuriais jis darė I. S., kad ji duotų byloje melagingus parodymus, atlikimo (2016 m. laikotarpiu nuo gruodžio 20 d. iki 23 d.).
11.8. Pažymėtina tai, kad BPK 78 straipsnio prasme liudytojas yra kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Procesinį liudytojo statusą asmuo įgyja nuo to momento, kada jis šaukiamas apklausai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-303/2015). Liudytojo šaukimo tvarką ikiteisminio tyrimo metu nustato BPK 182 straipsnis, iš kurio matyti, kad asmuo pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą apklausai kviečiamas ne tik šaukimu, bet taip pat gali būti kviečiamas ir telefonu ar kitais būdais (pvz. kvietimas asmeniui perduodamas žodžiu per šaukiamojo artimuosius ar kitus procese dalyvaujančius asmenis, susisiekiant elektroniniu paštu ir kitais būdais).
11.9. Nors, sprendžiant iš bylos medžiagos, I. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnai nebuvo išsiuntę šaukimo į apklausą, tačiau byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad šiuo atveju buvo naudojamasi kitais liudytojo iškvietimo apklausai būdais. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar 2016 m. birželio 6 d. byloje liudytoja buvo apklausta I. S. motina R. S. (t. 1, b. l. 190-191). Pareigūnai R. S. teiravosi apie jos dukters I. S. buvimo vietą, iš motinos sužinojo, kad ji su drauge išvykus dirbti į Vokietiją. Sprendžiant iš byloje esančio 2016 m. rugpjūčio 22 d. tarnybinio pranešimo, pareigūnai, siekdami I. S. apklausti apie bylos aplinkybes, 2016 m. rugpjūčio 22 d. buvo nuvykę į jos namus, tačiau ji nebuvo rasta. I. S. motina paaiškino, kad dukra tebedirba Vokietijoje, į Lietuvą planuoja grįžti 2016 m. gruodžio mėn. (t. 2, b. l. 21). Iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, siekdami surasti I. S. ir iškviesti ją apklausai, buvo paskelbę ir jos paiešką (t. 1, b. l. 11, 14). Iš pačios I. S. parodymų matyti, kad jai iš motinos, močiutės, A. L. buvo žinoma, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įvykių Anglijoje, taip pat tai, kad pareigūnai jos ieško, tačiau ji tuo metu buvo išvykusi į Vokietiją dirbti (t. 1, b. l. 107-109).
11.10. Tokiu būdu išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad M. A. veiksmuose nustatyti visi BK 233straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, todėl tenkinti apelianto prašymą ir jį dėl šios veikos išteisinti, nėra pagrindo.
Dėl paskirtų bausmių.
12. Apeliantai, išskyrus nuteistojo A. G. gynėją, nepateikia skundo argumentų, susijusių su skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems už padarytas veikas paskirtų bausmių. Tuo tarpu nuteistojo A. G. gynėjas nurodo tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai jo ginamajam nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe bei iš savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Su šiais apelianto skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka iš dalies.
12.1. Gynėjas teisus skunde nurodydamas, kad tarp BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytų prekybą žmonėmis kvalifikuojančių požymių yra veikos padarymas dalyvaujant organizuotoje grupėje. Kita vertus, nuteistiesiems, tame tarpe ir A. G., šis kvalifikuojantis požymis nėra inkriminuotas. Byloje nustatyta, kad jie veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, o jų veiką kvalifikuojančiu požymiu pripažintas veikos padarymas dviem nukentėjusiesiems. Dėl nurodytų aplinkybių, atsižvelgus į bendrininkų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, nebuvo jokių kliūčių BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę pripažinti tame tarpe ir A. G. atsakomybę sunkinančia, ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas ir padarė.
12.2. Kita vertus, sutinkama su gynėjo argumentu, kad jo ginamajam, taip pat ir kitiems nuteistiesiems, nepagrįstai nustatyta kita jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – prekybos žmonėmis nusikaltimo padarymas iš savanaudiškų paskatų.
12.3. Lietuvos Aukščiausiais Teismas aiškindamas BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas yra nurodęs, kad minėta teisės norma įvardija dvi atskiras sunkinančias aplinkybes, iš kurių viena yra savanaudiškos paskatos. Savanaudiška paskata paprastai laikomas asmens siekis gauti bet kokios turtinės naudos arba išvengti materialinių išlaidų. Pažymėtina, kad kai kuriose BK specialiojoje dalyje įtvirtintose nusikalstamų veikų sudėtyse savanaudiškos paskatos ar turtinė nauda yra nustatytos kaip pagrindinis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurį būtina įrodyti kvalifikuojant veiką pagal atitinkamą straipsnį. Tokiu atveju teismas į tokią aplinkybę, kuri numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis, skirdamas bausmę neatsižvelgia (BK 60 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu kitos nusikalstamos veikos savo esme yra savanaudiškos, jas darydamas asmuo siekia praturtėti, gauti turtinę naudą, todėl asmeniui skiriant bausmę už šias veikas savanaudiškų paskatų kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės papildomai nustatyti nereikia(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2012). Prekybos žmonėmis nusikaltimas, už kurio padarymą yra nuteisti M. A., M. P. ir A. G., pats savo esme yra savanaudiškas, jis daromas dėl materialinės naudos, paprastai siekiant gauti neteisėtą atlygį už padarytą nusikaltimą. Dėl nurodytų aplinkybių nuteistiesiems skiriant bausmes už šią veiką savanaudiškų paskatų kaip jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, papildomai nustatyti nereikėjo. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
12.4. Kita vertus, vienos iš nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių pašalinimas, padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, vertinant kitas byloje nustatytas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes - prekybos žmonėmis nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuteistųjų atliktus veiksmus, padarant šią veiką, veikos laikotarpį, pavojingumą, taip pat nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis, nėra pagrindas švelninti nuteistiesiems skundžiamu nuosprendžiu už šią veiką paskirtas bausmes.
12.5. Nuteistųjų padaryta veika, numatyta BK 147 straipsnio 2 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už kurios padarymą baudžiamasis įstatymas numato nuo ketverių iki dvylikos metų laisvės atėmimą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nusikalstama veika buvo padaryta dviem iš straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veiksmų, pasinaudojant dviejų nukentėjusiųjų pažeidžiamumu. Nors padarant nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiuosius nebuvo naudojamas fizinis smurtas, tačiau buvo naudojamas psichologinis spaudimas, jų laisvė buvo dalinai suvaržyta. Nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis nebuvo ilgas, nukentėjusieji gyveno kartu su vienu iš nuteistųjų – A. G., jo nuomojamame bute, t. y. tokiomis pat sąlygomis, kaip ir nuteistasis su jo drauge. Nukentėjusiesiems nepavykus daryti užsienyje vagysčių, pastariesiems nuteistieji leido išvykti ir grįžti į Lietuvą, A. G. nupirko telefono kortelę, kuria pasinaudojusi I. S. susiorganizavo kelionę į Lietuvą. Nuteistųjų padaryta prekybos žmonėmis nusikalstama veika yra baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia. Veika buvo padaryta tikslu pasipelnyti iš nukentėjusiųjų Jungtinėje Karalystėje iš įvairių parduotuvių daromų vagysčių. Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, padarant aptariamą veiką, nenustatyta, jų atsakomybę sunkina tai, kad veika padaryta veikiant bendrininkų grupe.
12.6. M. A. taip pat padarė ir nusikalstamą veiką teisingumui, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Šią nusikalstamą veiką apeliantas padarė, esant jam paskirtam įpareigojimui nebendrauti su nukentėjusiąja I. S.. Padarant šią veiką buvo apsiribota prašymais apklausų metu nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, sušvelninti savo teisinę padėtį. Baigta nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia. Padarant šią nusikalstamą veiką nenustatyta nei M. A. atsakomybę lengvinančių, nei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
12.7. Vertinant nuteistųjų asmenybes pažymėtina tai, kad M. A. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neteistas, tačiau baustas administracine tvarka (t. 5, b. l. 56-57, 58-64; t. 7, b. l. 105-106). A. G., M. P. praeityje teisti, bausti administracine tvarka (t. 4, b. l. 138-139, ; t. 5, b. l. 178-185; t. 7, b. l. 93-100, 101-104). M. A. gyvena kartu su drauge, augina bendrą mažametį vaiką, nors veikos padarymo metu nedirbo, vėliau įsidarbino 0,25 etato pagalbiniu vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat registruotas ir Darbo biržoje (t. 5, b. l. 80, 49-50, 65; t. 8, b. l. 1-3, 4). M. P. veikos padarymo metu niekur nedirbo, nebuvo registruotas ir Darbo biržoje, tačiau po veikos padarymo buvo įsidarbinęs Norvegijoje, nuo 2017 m. spalio 26 d. vykdo individualią veiklą – automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių nuoma, išperkamoji nuoma (t. 5, b. l. 192, 193, 170-176; t. 7, b.l. 139). Nors M. P. nėra vedęs, tačiau turi mažametį sūnų (t. 7, b. l. 138). A. G. tiek veikos padarymo metu, tiek po veikos padarymo gyvena (-o) ir dirba (-o) Anglijoje, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai. A. G. užsienio valstybėje gyvena kartu su sugyventine, augina mažametį vaiką. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad jo draugė laukėsi ir antro vaiko (t. 4, b. l. 128-131; t. 8, b. l. 5-17).
12.8. Įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu A. G., M. P., M. A. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (paskirtos bausmės yra artimos straipsnio sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui), o M. A. ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (paskirta viena iš švelniausių straipsnio sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių - bauda, kurios dydis taip pat yra artimas minimaliam baudos dydžiui, numatytam už nesunkaus nusikaltimo padarymą (veikos padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija)) paskirtos bausmės yra teisingos, tinkamai individualizuotos, jas švelninti nėra pagrindo.
12.9. Kita vertus, pažymėtina tai, kad neteisingai pirmosios instancijos teismas pritaikė baudžiamąjį įstatymą bendrindamas M. A. už atskiras veikas paskirtas bausmes. Kaip minėta, M. A. padarė vieną labai sunkų ir nesunkių nusikaltimą, dėl nurodytų aplinkybių jam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, kurios labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikaltimų kategorijoms (per kelias grupes), turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu, taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą. Dėl nurodytų aplinkybių skundžiamas nuosprendis šioje dalyje taip pat keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Dėl nukentėjusiajai I. S. priteistos neturtinės žalos dydžio.
13. Nukentėjusioji I. D. (S.) nesutinka su pirmosios instancijos teismo jai priteistu neturtinės žalos dydžiu. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nuteistųjų neteisėtais veiksmais jai padarytos neturtinės žalos dydį, jos byloje pareikštas civilinis ieškinys turėjo būti patenkintas pilnai. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės skundo argumentais sutinka iš dalies.
13.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai priteisė tik visų trijų nuteistųjų bendrais veiksmais jai padarytą neturtinę žalą, jos atžvilgiu padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje. Kita vertus, iš nukentėjusiosios byloje pateikto civilinio ieškinio matyti, kad ji, nors ir nekonkretizuodama už kokią veiką kiek neturtinės žalos priteisti, taip pat prašė neturtinę žalą priteisti ir už M. A. atliktus neteisėtus veiksmus, darant jai poveikį dėl melagingų parodymų davimo. Toks reikalavimas nurodytas ir jos apeliaciniame skunde, tai yra prašoma pilnai patenkinti jos pateiktą civilinį ieškinį.
13.2. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo.
13.3. Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Taip pat svarbu pažymėti, kad pirmiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje numatytais kriterijais. Svarbu pastebėti, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti į šią žalą padariusio asmens kaltę, pasekmes, žalos padarymo aplinkybes, t. y. kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
13.4. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant teisme nukentėjusioji pareiškė bendrą 20 000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti už abi prieš ją padarytas nusikalstamas veikas (t. 7, b. l. 5-9).
13.5. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai pilnai įvertino byloje esančias aplinkybes, reikšmingas nukentėjusiajai bendrais nuteistųjų veiksmais dėl prekybos žmonėmis padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymui. Apygardos teismas pagrįstai nurodė ir su tuo teisėjų kolegija visiškai sutinka, kad dėl aptariamos veikos, nuteistųjų byloje nustatytų neteisėtų veiksmų nukentėjusioji I. D. (S.) neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus, baimę, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą. Nors padarant nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojamas fizinis smurtas, tačiau nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad veikos padarymo metu prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojamas psichologinis smurtas, nebuvo daromas jai psichologinis spaudimas. Be to, veikos padarymo metu buvo dalinai apribota jos laisvė, sumenkintas žmogiškasis orumas. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad įtakota nuteistųjų prieš ją atliekamų neteisėtų veiksmų, nukentėjusioji užsienio valstybėje apsivogė, buvo sulaikyta teisėsaugos pareigūnų, dėl ko taip pat patyrė šoką, nežinomybės jausmą, neigiamus išgyvenimus. Nustatant patirtos neturtinės žalos dydį, būtina atsižvelgti ir į tai, kad Jungtinėje Karalystėje ji gyveno tokiomis pat sąlygomis, kaip ir A. G. bei jo draugė, nusikalstamos veikos laikotarpis nebuvo ilgas. Nepavykus tame tarpe ir nukentėjusiajai vagiliauti, nuteistieji išleido vykti namo, A. G. parūpino telefono kortelę, kad ji galėtų susisiekti su vairuotoju, kuris sutiko parvežti į Lietuvą, už kelionę sumokant grįžus. Neabejotina šiuo atveju, kad dėl nuteistųjų prieš nukentėjusiąją atliktų neteisėtų veiksmų, pasinaudojimo jos pasitikėjimu, pažeidžiamumu, liko ir tam tikri liekamieji reiškiniai. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiąja, kad po veikos jos atžvilgiu padarymo pastarajai sunku pasitikėti žmonėmis, sumažėjo jos bendravimo galimybės, ji jaučia gėdos jausmą, jaučia baimę dėl savo saugumo. Taigi, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, atsižvelgusi į nuteistųjų kaltę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, dėl nusikaltimo patirtas pasekmes, nuteistųjų finansinę padėtį, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai solidariai iš visų nuteistųjų priteistos neturtinės žalos dydis turėtų būti padidintas iki 1000 Eur. Būtent toks nustatytas patirtos neturtinės žalos dydis, kolegijos vertinimu, atitinka neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams, atitinka pusiausvyrą tarp nukentėjusiosios teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimo ir nuteistųjų teisinės padėties.
13.6. Iš skundžiamo nuosprendžio, be kita ko, matyti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesprendė nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalyje dėl M. A. padarytais nusikalstamais veiksmais (darant poveikį dėl melagingų parodymų davimo) jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotina, kad ir dėl šios prieš I. S. padarytos nusikalstamos veikos ji taip pat patyrė baimę, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji grįžusi į Lietuvą vengė bendravimo su nuteistuoju M. A.. Nepaisant to, šis įvairiais būdais bandė su nukentėjusiąja susisiekti per kitus asmenis. M. A., negerbdamas ir nepaisydamas nukentėjusiosios išgyvenimų dėl motinos netekties, šarvojimo vakarą atvyko su ja susitikti, darė psichologinį spaudimą dėl tikrovės neatitinkančių parodymų davimo. Atsižvelgus į tai, kad nukentėjusioji byloje davė teisingus parodymus, ne tokius, kokių prašė nuteistasis M. A., neabejotina, kad nukentėjusioji ir šiuo metu jaučia baimę dėl savo saugumo, patiria neigiamus išgyvenimus. Taigi, atsižvelgusi į veikos padarymo aplinkybes, nusikalstamos veikos pasekmes, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai iš M. A. už aptariamos veikos prieš ją padarymą priteistinas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Dėl proceso išlaidų priteisimo.
14. Baudžiamojoje byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra pateikusi pažymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, atstovaujant nukentėjusiąją I. D. (S.) bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Paminėtomis pažymomis už nukentėjusiajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą prašoma iš nuteistųjų priteisti 731.97 Eur (208,00+328,97+195,00=731.97) (t. 9, b. l. 8, 26). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nukentėjusioji byloje buvo pateikusi apeliacinį skundą, kuris patenkintas iš dalies, nuteistųjų apeliaciniai skundai dalyje dėl jų išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 233 straipsnio 1 dalį, atmesti, byloje buvo atliekamas dalinis įrodymų tyrimas, kurio prašė nuteistieji bei jų gynėjai, pripažįsta nurodytas proceso išlaidas pagrįstomis ir jas lygiomis dalimis priteisia valstybei iš nuteistųjų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį pakeisti.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies M. A., M. P., A. G. nustatytą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką jie padarė iš savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl M. A. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių subendrinimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, M. A. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nukentėjusiajai I. D. (S.) solidariai iš M. A., M. P., A. G. priteistos neturtinės žalos dydį padidinti iki 1000 Eur (vieno tūkrtančio eurų).
Iš M. A. nukentėjusiajai I. D. (S.) priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Iš M. A., M. P., A. G. priteisti valstybei po 243,99 Eur (du šimtus keturiasdešimt tris eurus 99 cnt) turėtų išlaidų, teikiant nukentėjusiajai valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.