- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-09
- Bylos Nr.
- 2S-2339-567/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16618-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Ieškovas
- S. T.
- Atsakovas
- UAB „Geri kaimynai“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-21848-1014/2021 pagal ieškovės S. T. ieškinį atsakovei UAB „Geri kaimynai“ dėl sutarčių pripažinimo galiojančiomis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovė S. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:
1.1. pripažinti 2019 m. kovo 19 d. tarp ieškovės S. T. ir atsakovės UAB „Geri kaimynai“ sudarytas Nekilnojamojo turto rezervavimo sutartį Nr. R-2019/03/19-01 ir Nekilnojamojo turto rezervavimo sutartį Nr. R-2019/03/19-2 galiojančiomis;
1.2. taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinai iki įsiteisės būsimas teismo sprendimas šioje civilinėje byloje: 1) uždrausti atsakovei perleisti kitiems asmenims 44,63 kv. m. ploto butą, esantį statome daugiabutyje (duomenys neskelbtini), su 3,64 kv. m. ploto sandėliuku, identifikavimo kodas 15, automobilio stovėjimo aikštele, identifikavimo kodas 1-7, su priklausančia žemės sklypo dalimi (duomenys neskelbtini); 2) uždrausti atsakovei perleisti kitiems asmenims 44,61 kv. m. ploto butą, esantį statome daugiabutyje (duomenys neskelbtini), su automobilio stovėjimo aikštele, identifikavimo kodas 1-4, su priklausančia žemės sklypo dalimi (duomenys neskelbtini).
2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. kovo 19 d. šalys sudarė dvi ginčo sutartis, kuriomis ieškovė rezervavo du butus planuotame statyti daugiabutyje (duomenys neskelbtini) sumokėjo 10 000 Eur rezervavimo mokestį. 2020 m. pradžioje atsakovė informavo, kad rezervavimo sutartys bus nutrauktos, nes Ž. gyventojai pradėjo priešintis statyboms. Ieškovės interesus atstovavo jos žentas A. S., kuris pažinojo Ž. aktyvistus. Atsakovės vadovė R. G. pareikalavo, kad ieškovės žentas paveiktų Ž. gyventojų nuomonę dėl statybų, tačiau žentas atsisakė, todėl D. D. liepė atsakovei vadovei nutraukti rezervavimo sutartis su ieškove. 2020 m. vasario 5 d. paaiškėjo, kad atsakovei leidimas statyti daugiabutį namą visgi buvo išduotas ir atsakovė pradėjo sudarinėti preliminarias sutartis su butus rezervavusiais asmenimis. 2020 m. kovo 18 d. atsakovė atsiuntė ieškovei neaiškaus turinio pranešimą apie gautą statybos leidimą. Pagal rezervavimo sutarčių nuostatas preliminarios pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti sudaromos per 30 dienų nuo pranešimo apie namo statybą leidžiančio dokumento gavimo dienos, t. y. iki 2020 m. balandžio 17 d., tačiau iki tol atsakovė nepasiūlė sudaryti preliminarias sutartis, nors ieškovė tam aktyviai ruošėsi: skubiai pardavė butą, nutraukė terminuotus indėlius. Ieškovė, jos dukra ir žentas bandė gauti informaciją apie preliminarių sutarčių sudarymą, tačiau konkreti informacija nebuvo pateikta, buvo nurodyta pateikti sąskaitos numerį rezervavimo lėšoms grąžinti. 2020 m. balandžio 17 d. nežinomos įmonės atstovė, ieškovei nežinomu elektroninio pašto adresu, t. y. ne tokiais kontaktais, kaip nurodyta rezervavimo sutartyse, informavo, kad terminas preliminarioms sutartims sudaryti pratęstas iki 2020 m. balandžio 24 d., tačiau iki termino pabaigos pati atsakovė su ieškove nesusisiekė. Ieškovei tapo žinoma apie vykstančius teisminius procesus dėl statybos leidimo, prieštaringa informacija apie statybos projekto vystytoją. 2020 m. balandžio 21 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti informaciją apie teisminius procesus dėl statybos leidimo, vystytoją, nes ieškovė pradėjo abejoti atsakovės patikimumu, sutarčių tinkamu vykdymu. 2021 m. balandžio 27 d. atsakovė, o vėliau ir jos vadovė, informavo, kad preliminarios sutartys tikrai bus pasirašytos po karantino. 2020 m. gegužės 15 d. atsakovė atsiuntė preliminarių sutarčių projektus. Vėliau paaiškėjo, kad ieškovės rezervuoti butai už didesnę kainą buvo siūlomi kitiems asmenims. Atsakovės vadovė pradėjo nebebendrauti su ieškove, todėl ieškovė 2020 m. birželio 8 d. pareikalavo atsiųsti preliminarių sutarčių projektus su esminėmis sąlygomis ir paskirti laiką jų pasirašymui. 2020 m. birželio 8 d. atsakovės vadovė ieškovės žentui pradėjo siūlyti atsisakyti nuo butų pirkimo, nes kiti pirkėjai pasiūlė didesnę kainą. 2020 m. birželio 10 d. atsakovė informavo apie rezervavimo sutarčių automatinį nutraukimą, nes ieškovė atsisakė sudaryti preliminarias sutartis. Akivaizdu, kad atsakovė apgavo ieškovę, nes norėjo brangiau parduoti butus, kuriuos pagal ginčo sutartis privalėjo parduoti ieškovei. Kadangi atsakovės atliktas ginčo sutarčių nutraukimas yra nesąžiningas ir neteisėtas, tai būtina teismo sprendimu pripažinti ginčo sutarčių galiojimą pilna apimtimi, nes ieškovės valia įsigyti butus nepasikeitė. Būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovė gali perleisti šiuos rezervuotus butus ir kitus objektus tretiesiems asmenims. Netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas, atsakovei perleidus butus tretiesiems asmenims atsirastų nauji juridiniai faktai, kurie tiesiogiai įtakotų ieškovės teises įsigyti iš atsakovės rezervacijos sutartyse nurodytus butus ar kitaip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą (CK 6.156 str., 6.158 str., 6.163 str., 6.165 str., 6.193 str., 6.200 str.; CPK 144 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 15 d. nutartimi nutarė atmesti ieškovės S. T. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių kilo ne dėl nuosavybės teisių į ieškovės nurodytus statomus butus, bet dėl organizacinio pobūdžio rezervavimo sutarčių pripažinimo galiojančiomis. Pagal teismų praktiką ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo. Užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, negalima. Būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-886/2010; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2498-661/2015; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2893-450/2018).
5. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja grėsmė, jog, nesiėmus prašomų priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, todėl atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str., 178 str., 185 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Ieškovė S. T. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad teismas neatsižvelgė, jog ieškinio argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai patvirtina, kad rezervavimo sutartys buvo nutrauktos nesąžiningai, atsakovei siekiant pelningiau parduoti butus. Ieškovė yra silpnesnioji šalis (vartotoja), kuri siekė įsigyti butus iš galingos verslo kompanijos, neužtikrinusios tarp šalių sudarytų sutarčių tinkamo vykdymo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra reikšmingas, nes ieškovė siekia įsigyti ginčo sutartyse nurodytus butus, todėl, nepritaikius arešto, butai gali būti perleisti kitiems asmenims. Šiuo metu daugiabutis namas nėra baigtas statyti, nei vienas butas nėra perleistas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užtikrins būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą. Ieškovė, siekdama įsigyti butus iš atsakovės, pardavė savo butą ir šiuo metu gyvena svetimame bute, nors yra praktiškai praradusi regėjimą. Butų įsigijimas yra itin reikšmingas ir svarbus, nes butai statomi greta namo, kuriame gyvena ieškovės dukra. Ieškovė butus siekia įsigyti sau ir anūkei, kuri galėtų padėti ieškovei buityje, nes ieškovei reikalingas kasdienė pagalba. Rezervacinė sutartis pagal kasacinio teismo išaiškinimą iš esmės laikytina preliminaria sutartimi, nes sumokėtas rezervavimo mokestis būtų įskaitytas į turto kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi teismų praktika, kuri nėra tapati nagrinėjamu atveju kilusiam ginčui. Jeigu ieškinys būtų patenkintas, tai atsakovė privalėtų sudaryti preliminarias rezervavimo sutartyse sulygto turto pirkimo–pardavimo sutartis, todėl akivaizdu, kad teismas nesuprato ieškinio pagrindo ir dalyko. Atsakovė žino apie ieškovės pretenzijas, todėl gali imtis veiksmų, siekiant kuo skubiau perleisti turtą.
Atsiliepimas
7. Atsakovė UAB „Geri kaimynai“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė dar 2020 m. birželio 25 d. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 8 d. nutartimi nutarė atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Ieškovė ieškinį pateikė tik 2021 m. birželio mėn. Ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes rezervavimo sutartys buvo ne nutrauktos, o pasibaigė. Rezervavimo sutarties įvykdymas taip pat nelemtų ieškovės galimybės įsigyti butą, nes rezervavimo sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020). Būsimu teismo sprendimu atsakovė negalės būti įpareigota sudaryti preliminarią sutartį ar perleisti turtą ieškovei, todėl bylos nagrinėjimo metu nėra pagrindo varžyti atsakovės nuosavybės teisių. Ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių institutą naudoja, kaip derybų priemonę su atsakove, siekdama susitarti dėl mažesnės kainos, o arešto taikymas akivaizdžiai apribotų atsakovės galimybės vykdyti veiklą. Ieškovė ne kartą deklaravo, kad atsisako butų rezervacijos ir prašė grąžinti sumokėtą rezervavimo mokestį, persigalvodavo, tačiau preliminarių sutarčių realiai sudaryti nesiekė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Nei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.
9. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
10. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad: 1) laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio bylos išsprendimo; 2) tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo; 3) laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja reikalavimų pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas asmeniui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra laikinai sureguliuoti santykius nagrinėjamos bylos laikotarpiu. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais.
11. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas šias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.
12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavęs, jog neįrodyta grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgiant į tai, būtina įvertinti, ar egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo ar apsunkinto vykdymo grėsmė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė atskirajame skunde didelį dėmesį skyrė ieškinio reikalavimų pagrįstumui, šalių bendravimo aplinkybėms, tačiau nurodytos aplinkybės yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir bus vertinamos, sprendžiant ieškinio reikalavimų pagrįstumą, bylą nagrinėjant iš esmės.
13. Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie priešingos šalies nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-516/2019).
14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021-01-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-53-943/2021). Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalo įrodyti tas asmuo, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus jokių įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teises, taikant laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-173-302/2020).
15. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 str.) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie kitos šalies jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1726-330/2020).
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie priešingos šalies nesąžiningumą, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pats savaime negali būti priežastimi laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Nagrinėjamu atveju ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės argumentai dėl atsakovės nesąžiningumo ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo iš esmės pagrįsti prielaidomis, todėl nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidą dėl atsakovės siekio vengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė neįrodė atsakovės siekio ateityje vengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo, todėl, nesant duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, vengiant vykdyti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
18. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė nepateikė atsakovės nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų, kad esama realios rizikos dėl atsakovės siekio vengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo nustatytu tikslu, t. y. užtikrinant ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą byloje, užkardant galimą nesąžiningą atsakovės elgesį. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas taip pat nėra skirtas tam, kad ateityje palengvinti ieškovei galimai palankaus sprendimo įvykdymą. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės siekia išspręsti bylą iš esmės, nors ginčas gali būti sprendžiamas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, todėl toks ieškovės interesas negali būti užtikrinamas dar iki ginčo galutinio išnagrinėjimo (sprendimo įsiteisėjimo) pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Tokiu atveju, kuomet laikinosios apsaugos priemonės susiejamos su procesinio sprendimo priėmimu, gali susidaryti situacija, kad, net išnagrinėjus bylą, laikinosios apsaugos priemonės liks galioti.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės, jog ieškovė (fizinis asmuo) siekia vykdyti nutrauktas/pasibaigusias rezervavimo sutartis ir įsigyti jos nurodytą konkretų turtą, pardavė savo butą ir nutraukė terminuotus indėlius, siekdama įsigyti butus (vieną sau, kitą anūkei), o atsakovė yra verslininkė, kurios verslas yra susijęs su nekilnojamojo turto statyba ir pardavimu, savaime nesudaro teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes neįrodyta grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas. Atskirojo skundo argumentai dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo atmestini, kaip nepagrįsti, paliekant skundžiamą nutartį nepakeistą. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina (CPK 2 str., 3 str., 7 str., 144–145 str., 178 str., 330 str., 338 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. nutartį nepakeistą.