Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

O. J. nuteista pagal BK 182 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., 47 str. 2 d. 4 p. (2003 04 10 įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 04 28) jai paskirta 120 MGL (15600 Lt) dydžio bauda. Baudos sumokėjimo terminas nustatytas 6 mėnesiai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

O. J. pagal BK 249 str. 1 d. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.);

O. J. pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

S. K. pagal BK 249 str. 3 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

E. M. pagal BK 249 str. 1 d. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

J. K. pagal BK 249 str. 1 d. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Baudžiamasis procesas S. K. atžvilgiu pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d.; BK 22 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d.; BK 203 str. 2 d.; BK 24 str. 4 d. ir 222 str. 1 d.; BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 2 d. (2000 09 26 įstatymo redakcija, galiojusi iki 2006 02 10); E. M. atžvilgiu pagal BK 182 str. 2 d., BK 22 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d.; J. K. atžvilgiu pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d.; BK 22 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d.; BK 222 str. 1 d., BK 300 str. 2 d. (2000 09 26 įstatymo redakcija, galiojusi iki 2006 02 10) nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p., 254 str. 4 d.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nuosprendžiu O. J. nuteista pagal BK 182 str. 2 d. ir išteisinta pagal 249 str. 1 d. ir pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. E. M. ir J. K. išteisintos pagal BK 249 str. 1 d., o S. K. išteisintas pagal BK 249 str. 3 d.

O. J. nuteista už tai, kad veikdama su asmenimis, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta arba nutraukiama, atskirais laikotarpiais veikdama skirtingų sudėčių bendrininkų grupėmis su įvairiais asmenimis, kuriems sukčiavimams PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityse reikėjo realiomis prekėmis ir paslaugomis nepagrįstų PVM sąskaitų-faktūrų, naudodama įmonių, skirtų nusikalstamai veiklai nuslėpti suklastotas PVM sąskaitas-faktūras ir jas lydinčius dokumentus, Vilniaus, Kauno, Jonavos, Plungės miestuose, 2002 04 04 – 2004 04 29 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdama vieninga tyčia apgaule 8 realiai veikiančių LR ūkio subjektų naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės 398 097,34 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus (PVM, pelno mokestis) sumokėti į valstybė biudžetą, o būtent:

Asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukiama, nurodžius E. L., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suorganizuoti įmonių, kurios bus naudojamos neteisėtai veiklai nuslėpti įgijimą ar įsteigimą, pastarajam įvairių užsienio ir Lietuvos Respublikos piliečių vardu įsteigus ar įsigijus: UAB „X“, UAB „E“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „B“, UAB „BR“, UAB „BU“, UAB „J“, UAB „JU“, UAB „O“, UAB „UŽ“, O. J., bendraudama su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla nutraukiama, pati asmeniškai arba per jiems padedančius D. G., J. V., M. M. surado UAB „Y“ atstovą G. J., UAB „PJ“ atstovą J. V., S. V. IĮ atstovą S. V., UAB „I“ atstovą V. N., T. S. firmos „R“ atstovą T. S., UAB „S“ atstovę R. S., UAB „VR“ atstovą M. M., UAB „JA“ atstovę R. K. ir jiems pasiūlė už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, įtraukiant į jų įmonių buhalterinę apskaitą suklastotus dokumentus apie tariamus prekių ar paslaugų pirkimus sumažinti į valstybės biudžetą jų atstovaujamų įmonių mokamą PVM ir pelno mokestį. Minėtų įmonių atstovams sutikus su O. J. pasiūlymu ir pateikus savo įmonių rekvizitus bei nurodžius kokios prekės ar paslaugos turėtų būti nurodytos suklastotuose dokumentuose kaip tariamai parduodamos šioms įmonėms, O. J., bei jai padedantys D. G., J. V., M. M. minėtų įmonių atstovų pateiktus duomenis perdavė S. K., kuris nurodė J. K., V. R. suklastoti neteisėtai veiklai nuslėpti skirtų įmonių PVM sąskaitas-faktūras ir jas lydinčius dokumentus, įrašant žinomai melagingus duomenis apie tariamai suteiktas paslaugas ar parduotas prekes bei tokius melagingus duomenis įrašė pats. S. K. nurodė E. L. šiuose suklastotuose dokumentuose suklastoti UAB „E“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „B“, UAB „J“, UAB „JU“, UAB „O“, vadybininkų ir direktorių parašus arba savo parašu jam (E. L.) patvirtinti į UAB „X“ suklastotus dokumentus įrašytus žinomai melagingus duomenis. Asmenys, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta arba nutraukiama, suklastojo: 2002-04-04 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr. 4902605, skirtą UAB „JA“, 2002-05-07 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902612, skirtą UAB „JA“, 2002-05-16 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902614, skirtą UAB „JA“, 2002-05-17 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902616, skirtą UAB „JA“, 2002-07-05 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101622, skirtą UAB „JA“, 2002-09-27 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101642, skirtą UAB „PJ“, ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.04-09-19, 2002-09-30 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101644, skirtą UAB „PJ“, ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.04-09-20, 2002-10-07 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101648, skirtą UAB „PJ“, ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.05-10-08, 2002-10-31 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101675, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydinčius atliktų darbų aktus Nr.04-10-05, Nr.02-10-05/1, Nr.02—10-10, Nr.03-10-14, Nr.03-10-04, 2002-10-31 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101673, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydinčius atliktų darbų aktus Nr.05-10-09, Nr.04-10-06, 2002-11-27 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101685, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.02-11-01, 2002-11-28 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101688, skirtą UAB „S“, 2002-11-28 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101687, skirtą UAB „PJ“, ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.05-11-01, 2002-12-03 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101692, skirtą UAB „S“, 2002-12-07 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902693, skirtą UAB „JA“, 2002-12-09 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902695, skirtą UAB „JA“, 2002-12-10 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902698, skirtą UAB „JA“, 2002-12-11 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902700, skirtą UAB „JA“, 2002-12-17 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101716, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydinčius atliktų darbų aktus Nr.02-12-03, Nr.04-12-01, 2002-12-30 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101621, skirtą UAB „S“, 2003-01-08 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101730, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.1, 2003-04-04 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475707, skirtą UAB „S“, 2003-04-30 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799014, skirtą UAB „PJ“, 2003-04-30 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475715, skirtą UAB „PJ“, 2003-06-30 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799036, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.06-13/1, 2003-06-30 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475734, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.06-12/1, 2003-07-15 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799048, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-07-28 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475744, skirtą UAB „Y“, 2003-07-29 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799051, skirtą UAB „Y“, 2003-07-30 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901372, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.07/30-3, 2003-07-30 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475748, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.07/30-1, 2003-07-30 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799055, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.07/30-2, 2003-08-19 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799064, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-08-28 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475759, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.08-28/1, 2003-08-29 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901382, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.08/29-2, 2003-10-09 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901423, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.10-09/s, 2003-09-24 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799093, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-09-29 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799105, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-09-30 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799107, skirtą UAB „I“, 2003-09-30 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799109, skirtą UAB „S“, 2003-10-09 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901416, skirtą UAB „S“, 2003-10-10 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475766, skirtą UAB „S“, 2003-10-10 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614454, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.30/2s-1, 2003-10-21 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614459, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.30/2s-1, 2003-10-31 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614462, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.30/2s-3, 2003-11-07 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901444, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.16782VKVDA, 2003-11-27 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614496, skirtą UAB „VR“ ir ją lydinčius atliktų darbų aktus Nr.16605 GAP, Nr.16850 KŠDNSB, Nr.17594 NGN, Nr.17670 KMTI, Nr.16260 VPSPC, 2003-11-28 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614491, skirtą UAB „I“, 2003-11-29 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901451, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.17294 JVŠĮL, 2003-12-10 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.7258178, skirtą UAB „S“, 2003-12-12 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614501, skirtą UAB „I“, 2003-12-22 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901478, skirtą UAB „S“, 2003-12-30 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614505, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-12-30 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614508, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-12-30 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614510, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-12-30 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901485, skirtą UAB „S“, 2003-12-31 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901469, skirtą T. S. firmai „R“, 2004-01-14 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901474, skirtą UAB „JA“, 2004-01-16 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901475, skirtą UAB „JA“, 2004-01-19 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614516, skirtą UAB „JA“, 2004-04-07 UAB „B“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1661652, skirtą UAB „JA“, 2004-04-09 UAB „B“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1661653, skirtą UAB „JA“, 2004-04-16 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1749818, skirtą V. IĮ, 2004-04-19 UAB „B“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1661655, skirtą UAB „JA“, 2004-04-19 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1749822, skirtą UAB „S“, 2004-04-23 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1749825, skirtą UAB „S“, 2004-04-29 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1749820, skirtą V. IĮ, šiuose dokumentuose nurodydami, žinomai melagingus duomenis apie prekių ar paslaugų pardavimą iš viso už 1 308 694,6 Lt ir suklastodami nusikalstamos veikos priedangos įmonių direktorių ir vadybininkų parašus. O. J., pati arba per jai padedančius D. G., J. V., M. M. perdavė šiuos žinomai suklastotus dokumentus juos užsakiusių įmonių atstovams. Pastarieji šiuos žinomai suklastotus dokumentus įtraukė į savo įmonių buhalterines apskaitas ir suorganizavo, kad 2002 m. balandžio mėn. – 2004 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus, adresu (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities VMI, Kauno skyriaus, adresu (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities VMI, Jonavos skyriaus, adresu (duomenys neskelbtini), Telšių apskrities VMI Plungės skyriaus, adresu (duomenys neskelbtini) darbuotojams būtų pateiktos UAB „Y“, UAB „PJ“, S. V. IĮ, UAB „I“, T. S. firmos „R“, UAB „S“, UAB „VR“, UAB „JA“, PVM ir pelno mokesčio deklaracijos, su į jas įtrauktais duomenimis iš nusikalstamo susivienijimo suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų ir jas lydinčių dokumentų, mažinančių apmokestinamąjį pelną ir mokėtiną PVM 398 097,34 Lt.

Tokiu būdu O. J., veikdama kartu su asmenimis, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta arba nutraukiama, bei veikdama bendrininkų grupe su G. J., J. V., S. V., V. N., R. S., M. M., R. K., D. G., apgaule UAB „Y“, UAB „PJ“, S. V. IĮ, UAB „I“, T. S. firmos „R“, UAB „S“, UAB „VR“, UAB „JA“ naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į 398 097,34 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino didelės vertės turtinę prievolę šiuos pinigus (PVM, pelno mokestis) sumokėti į valstybė biudžetą. Taip O. J. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d.

O. J. buvo kaltinama ir tuo, kad ji 2002 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, turėdama tikslą ilgą laiką daryti sunkius nusikaltimus nuosavybei, finansų sistemai ir valdymo tvarkai, susijusius su neteisėtu PVM ir pelno mokesčių vengimu bei įmonių piniginių lėšų pasisavinimu, įsitraukė į S. K. suburto nusikalstamo susivienijimo, susidedančio iš S. K., J. K., V. R., E. M. ir E. L. nusikalstamą veiklą. Nusikalstamo susivienijimo vadovui S. K., kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais, siekiant palengvinti planuojamas nusikalstamas veikas, įsteigus ar įsigijus įmones, naudojamas nusikalstamai veiklai nuslėpti: UAB „X“, UAB „B“, UAB „BR“, UAB „E“, UAB „O“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „JU“, UAB „JU“, UAB „S“, UAB „BU“, UAB „B“, UAB „L“, UAB „UŽ, UAB „VS“, jų vardu įsigijus specialios apskaitos dokumentų blankų, atidarius minėtų įmonių vardu einamąsias ir mikroprocesorines bankines sąskaitas ir įsigijus mikroprocesorines korteles, šių įmonių vardu sudarius elektroninės bankininkystės sutartis, pagaminus šių įmonių ir jų tariamų darbuotojų vardinius spaudus, O. J. savanoriškai prisiėmė jai S. K. deleguotas nusikalstamo susivienijimo nario funkcijas – naudojantis pažintimis verslo pasaulyje ieškoti įmonių klienčių ir jų atstovų, kuriems reikėtų įmonių, naudojamų nusikalstamai veiklai nuslėpti, suklastotų dokumentų, tam, kad sukčiauti mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo srityje ir savintis jiems patikėtą turtą, suradus tokį klientą, perduoti šio kliento prašomą įrašyti melagingą informaciją į suklastotus dokumentus kitiems nusikalstamo susivienijimo nariams, perduoti klientui jau suklastotus dokumentus, nusikaltimų darymui, grąžinti klientams grynais nuimtus pinigus, pervestus už tariamus sandorius. O. J. vykdydama minėtas funkcijas ir atlikdama savo vaidmenį, naudojo UAB „FE“ tarnybines patalpas ir biuro techniką, palaikė glaudžius tarpusavio ryšius ir kontaktus su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais, kurie buvo grindžiami aiškiais subordinacijos ir pavaldumo S. K. principais bei asmeninės materialinės naudos iš bendrai daromų nusikalstamų veikų siekimu.

Tokiu būdu, O. J. įsitraukė ir dalyvavo S. K. suorganizuoto nusikalstamo susivienijimo veikloje bei darė sunkius ir ilgai trunkančius nusikaltimus, o būtent:

2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, apgaule 8 realiai veikiančių LR ūkio subjektų naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės 398 097,34 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus (PVM, pelno mokestis) sumokėti į valstybė biudžetą; 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, padėjo 5 realiai veikiančio LR ūkio subjektų atstovui, savo žinioje turėjusiam ūkio subjekto turtą, pasisavinti didelės vertės turtą – 1 238 884,27 Lt. Dėl to O. J. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 249 str. 1 d.

Be to, O. J. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama nusikalstamo susivienijimo, susidedančio iš S. K., E. L., J. K., V. R., E. M. nare, kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais atskirais laikotarpiais veikdamas skirtingų sudėčių bendrininkų grupėmis su įvairiais asmenimis, kuriems jų atstovaujamų juridinių asmenų turto pasisavinimui reikėjo realiomis prekėmis ir paslaugomis nepagrįstų PVM sąskaitų-faktūrų, naudodama įmonių, skirtų nusikalstamai veiklai nuslėpti, suklastotas PVM sąskaitas-faktūras ir jas lydinčius dokumentus, Vilniaus, Kauno, Jonavos, Plungės miestuose, 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, padėjo 5 realiai veikiančio LR ūkio subjekto atstovams, savo žinioje turėjusiems ūkio subjekto turtą, pasisavinti didelės vertės turtą – 1 238 884,27 Lt, o būtent:

S. K., vadovaujančiam savo paties suburtam nusikalstamam susivienijimui, susidedančiam iš J. K., E. L., O. J., V. R., E. M. ir jo paties, nurodžius E. L. suorganizuoti įmonių, kurios bus naudojamos neteisėtai veiklai nuslėpti įgijimą ar įsteigimą, pastarajam vykdant S. K. nurodymą, įvairių užsienio ir Lietuvos Respublikos piliečių vardu įsteigė ar įsigijus: UAB „X“, UAB „E“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „B“, UAB „BR“, UAB „B“, UAB „JU“, UAB „JU“, UAB „O“, UAB „UŽ“, nusikalstamo susivienijimo narė O. J., vykdydama S. K. nurodymus, pati asmeniškai, bei per nusikalstamo susivienijo nariams padedančius D. G., J. V., M. M. surado UAB „Y“ atstovą G. J., UAB „PJ“ atstovą J. V., S. V. IĮ atstovą S. V., UAB „I“ atstovą V. N., T. S. firmos „R“ atstovą T. S., UAB „S“ atstovę R. S., UAB „VR“ atstovą M. M., UAB „JA“ atstovę R. K. ir jiems pasiūlė už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, įtraukiant į jų įmonių buhalterinę apskaitą suklastotus dokumentus apie tariamus prekių ar paslaugų pirkimus, padėti pasisavinti jų žinioje esantį jų atstovaujamų įmonių didelės vertės turtą. Minėtų įmonių atstovams sutikus su nusikalstamo susivienijimo narės pasiūlymu ir pateikus savo įmonių rekvizitus bei nurodžius kokios prekės ar paslaugos turėtų būti nurodytos suklastotuose dokumentuose kaip tariamai parduodamos šioms įmonėms, nusikalstamo susivienijimo narė O. J., bei nusikalstamo susivienijo nariams padedantys D. G., J. V., M. M. minėtų įmonių atstovų pateiktus duomenis perdavė S. K.. S. K., nurodė J. K., V. R. ir V. L. suklastoti nusikalstamo susivienijimo valdomų, neteisėtai veiklai nuslėpti skirtų įmonių, PVM sąskaitas-faktūras ir jas lydinčius dokumentus, įrašant žinomai melagingus duomenis apie tariamai suteiktas paslaugas ar parduotas prekes bei tokius melagingus duomenis įrašė pats. Taip pat, S. K. nurodė E. L. šiuose suklastotuose dokumentuose suklastoti UAB „E“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „B“, UAB „JU“, UAB „JU“, UAB „O“, vadybininkų ir direktorių parašus arba savo parašu jam (E. L.) patvirtinti į UAB „X“ suklastotus dokumentus įrašytus žinomai melagingus duomenis. J. K., V. R., E. L. ir S. K. suklastojo: 2002-04-04 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902605, skirtą UAB „JA“, 2002-05-07 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902612, skirtą UAB „JA“, 2002-05-16 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902614, skirtą UAB „JA“, 2002-05-17 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902616, skirtą UAB „JA“, 2002-07-05 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101622, skirtą UAB „JA“, 2002-09-27 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101642, skirtą UAB „PJ“, ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.04-09-19, 2002-09-30 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101644, skirtą UAB „PJ“, ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.04-09-20, 2002-10-07 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101648, skirtą UAB „PJ“, ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.05-10-08, 2002-10-31 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101675, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydinčius atliktų darbų aktus Nr.04-10-05, Nr.02-10-05/1, Nr.02—10-10, Nr.03-10-14, Nr.03-10-04, 2002-10-31 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101673, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydinčius atliktų darbų aktus Nr.05-10-09, Nr.04-10-06, 2002-11-27 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101685, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.02-11-01, 2002-11-28 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101688, skirtą UAB „S“, 2002-11-28 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101687, skirtą UAB „PJ“, ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.05-11-01, 2002-12-03 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101692, skirtą UAB „S“, 2002-12-07 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902693, skirtą UAB „JA“, 2002-12-09 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902695, skirtą UAB „JA“, 2002-12-10 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902698, skirtą UAB „JA“, 2002-12-11 UAB „X“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija GCB Nr.4902700, skirtą UAB „JA“, 2002-12-17 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101716, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydinčius atliktų darbų aktus Nr.02-12-03, Nr.04-12-01, 2002-12-30 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101621, skirtą UAB „S“, 2003-01-08 UAB „E“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LBH Nr.8101730, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.1, 2003-04-04 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475707, skirtą UAB „S“, 2003-04-30 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799014, skirtą UAB „PJ“, 2003-04-30 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475715, skirtą UAB „PJ“, 2003-06-30 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799036, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.06-13/1, 2003-06-30 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475734, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.06-12/1, 2003-07-15 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799048, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-07-30 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901372, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.07/30-3, 2003-07-30 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475748, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.07/30-1, 2003-07-30 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799055, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.07/30-2, 2003-08-19 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799064, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-08-28 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475759, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.08-28/1, 2003-08-29 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901382, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.08/29-2, 2003-10-09 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901423, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.10-09/s, 2003-09-24 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799093, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-09-29 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799105, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-09-30 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799107, skirtą UAB „I“, 2003-09-30 UAB „J“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.6799109, skirtą UAB „S“, 2003-10-09 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901416, skirtą UAB „S“, 2003-10-10 UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEA Nr.3475766, skirtą UAB „S“, 2003-10-10 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614454, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.30/2s-1, 2003-10-21 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614459, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.30/2s-1, 2003-10-31 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614462, skirtą UAB „PJ“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.30/2s-3, 2003-11-07 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901444, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.16782VKVDA, 2003-11-27 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614496, skirtą UAB „VR“ ir ją lydinčius atliktų darbų aktus Nr.16605 GAP, Nr.16850 KŠDNSB, Nr.17594 NGN, Nr.17670 KMTI, Nr.16260 VPSPC, 2003-11-28 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614491, skirtą UAB „I“, 2003-11-29 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901451, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą Nr.17294 JVŠĮL, 2003-12-10 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.7258178, skirtą UAB „S“, 2003-12-12 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614501, skirtą UAB „I“, 2003-12-22 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901478, skirtą UAB „S“, 2003-12-30 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614505, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-12-30 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614508, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-12-30 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614510, skirtą UAB „VR“ ir ją lydintį atliktų darbų aktą, 2003-12-30 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901485, skirtą UAB „S“, 2004-01-14 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901474, skirtą UAB „JA“, 2004-01-16 UAB „O“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.2901475, skirtą UAB „JA“, 2004-01-19 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEB Nr.5614516, skirtą UAB „JA“, 2004-04-07 UAB „B“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1661652, skirtą UAB „JA“, 2004-04-09 UAB „B“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1661653, skirtą UAB „JA“, 2004-04-19 UAB „B“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1661655, skirtą UAB „JA“, 2004-04-19 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1749822, skirtą UAB „S“, 2004-04-23 UAB „JU“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija LEC Nr.1749825, skirtą UAB „S“, šiuose dokumentuose nurodydami, žinomai melagingus duomenis apie prekių ar paslaugų pardavimą iš viso už 1 238 884,27 Lt ir suklastodami nusikalstamo susivienijimo narių valdomų įmonių direktorių ir vadybininkų parašus. Nusikalstamo susivienijimo narė O. J., tęsdama nusikalstamą veiką, pati ar per kitus nusikaltimo bendrininkus D. G., M. M. perdavė šiuos žinomai suklastotus dokumentus J. V., savo žinioje turėjusiam UAB „PJ“ turtą, V. N., savo žinioje turėjusiam UAB „I“ turtą, R. S., savo žinioje turėjusiai UAB „S“ turtą, M. M., savo žinioje turėjusiam UAB „VR“ turtą, R. K., savo žinioje turėjusiai UAB „JA“ turtą. Minėti šių įmonių atstovai perdavė šiuos suklastotus dokumentus savo atstovaujamų įmonių finansininkams, nurodydami juos įtraukti į šių įmonių buhalterines apskaitas bei nurodė pagal šiuos suklastotus dokumentus mokėjimo pavedimais ar kasos pajamų orderiais atsiskaityti su UAB „X“, UAB „E“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „B“, UAB „JU“, UAB „JU“, UAB „O“, UAB „J“. Minėtų įmonių finansininkai, nežinodami, kad jiems pateikti dokumentai yra suklastoti ir realiai tarp jų įmonių ir UAB „X“, UAB „E“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „B“, UAB „JU“, UAB „JU“ ir UAB „O“ jokių sandorių nėra įvykę, 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus, Kauno, Plungės, Jonavos miestuose, kaip atsiskaitymą už nusikalstamo susivienijimo valdomų ir naudojamų neteisėtai veiklai nuslėpti skirtų įmonių neva parduotas prekes ar paslaugas, iš savo atstovaujamų įmonių bankinių sąskaitų mokėjimo pavedimais į įmonių naudojamų neteisėtai veiklai nuslėpti bankines sąskaitas pervedė arba pagal suklastotus kasos pajamų orderius išlaidavo iš viso 1 238 884,27 Lt. E. L. iš UAB „X“, UAB „E“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „B“, UAB „JU“, UAB „JU“, UAB „O“, bankinių sąskaitų už tariamus sandorius pervestus pinigus bankomatuose nuėmus grynais, O. J. perdavė šiuos pinigus J. V., V. N., R. S., M. M., R. K. be ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nustatytos pinigų dalies, kurią nusikalstamo susivienijimo nariai pasiliko už suklastotų dokumentų išrašymą ir pateikimą, o kitą dalį pinigų pagal suklastotus kasos pajamų orderius įmonių atstovai pasiėmė tiesiai iš jų įmonių kasų.

Tokiu būdu, O. J., veikdama S. K. vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo sudėtyje kartu su kitais jo nariais J. K., E. L., S. K., V. R., E. M. taip pat veikdamas grupe su D. G., M. M., padėjo J. V., V. N., R. S., M. M., R. K. pasisavinti UAB „PJ“, UAB „I“, UAB „S“, UAB „VR“, UAB „JA“ didelės vertės turtą – 1 238 884,27 Lt. Dėl to O. J. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str.6 d. ir 183 str. 2 d.

E. M. buvo kaltinama tuo, kad ji 2003 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, turėdama tikslą ilgą laiką daryti sunkius nusikaltimus nuosavybei, finansų sistemai ir valdymo tvarkai, susijusius su neteisėtu PVM ir pelno mokesčių vengimu bei įmonių piniginių lėšų pasisavinimu, įsitraukė į S. K. suburto nusikalstamo susivienijimo, susidedančio iš S. K., J. K., V. R., E. M. ir E. L. nusikalstamą veiklą.

Nusikalstamo susivienijimo vadovui S. K., kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais, siekiant palengvinti planuojamas nusikalstamas veikas, įsteigus ar įsigijus įmones, naudojamas nusikalstamai veiklai nuslėpti: UAB „X“, UAB „B“, UAB „BR“, UAB „E“, UAB „O“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „JU“, UAB „JU“, UAB „S“, UAB „B“, UAB „B“, UAB „L“, UAB „UŽ, UAB „VS“, jų vardu įsigijus specialios apskaitos dokumentų blankų, atidarius minėtų įmonių vardu einamąsias ir mikroprocesorines bankines sąskaitas ir įsigijo mikroprocesorines korteles, šių įmonių vardu sudarius elektroninės bankininkystės sutartis, pagaminus šių įmonių ir jų tariamų darbuotojų vardinius spaudus, E. M. savanoriškai prisiėmė jai S. K. deleguotas nusikalstamo susivienijimo nario funkcijas – naudojantis pažintimis verslo pasaulyje ieškoti įmonių klienčių ir jų atstovų, kuriems reikėtų įmonių, naudojamų nusikalstamai veiklai nuslėpti, suklastotų dokumentų, tam, kad sukčiauti mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo srityje ir savintis jiems patikėtą turtą, suradus tokį klientą, perduoti šio kliento prašomą įrašyti melagingą informaciją į suklastotus dokumentus kitiems nusikalstamo susivienijimo nariams, perduoti klientui jau suklastotus dokumentus, nusikaltimų darymui, grąžinti klientams grynais nuimtus pinigus, pervestus už tariamus sandorius. E. M. vykdydama minėtas funkcijas ir atlikdama savo vaidmenį, palaikė glaudžius, bet kartu ir konspiratyvius tarpusavio ryšius ir kontaktus su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais, kurie buvo grindžiami aiškiais subordinacijos ir pavaldumo S. K. principais bei asmeninės materialinės naudos iš bendrai daromų nusikalstamų veikų siekimu.

Tokiu būdu, E. M. įsitraukė ir dalyvavo S. K. suorganizuoto nusikalstamo susivienijimo veikloje bei darė sunkius ir ilgai trunkančius nusikaltimus, o būtent: 2003 m. – 2004 m. laikotarpiu, apgaule 6 realiai veikiančių LR ūkio subjektų naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės 627 773 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus (PVM, pelno mokestis) sumokėti į valstybė biudžetą; 2003 m. – 2004 m. laikotarpiu, padėjo 4 realiai veikiančių LR ūkio subjektų atstovams, savo žinioje turėjusiems ūkio subjektų turtą, pasikėsinti pasisavinti didelės vertės turtą – 2 725 238,65 Lt, iš kurių padėjo pasisavinti 2 414 251,81 Lt. Dė to E. M. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 249 str. 1 d.

J. K. buvo kaltinama tuo, kad ji 2002 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, turėdama tikslą ilgą laiką daryti sunkius nusikaltimus nuosavybei, finansų sistemai ir valdymo tvarkai, susijusius su neteisėtu PVM ir pelno mokesčių vengimu bei įmonių piniginių lėšų pasisavinimu, įsitraukė į S. K. suburto nusikalstamo susivienijimo, susidedančio iš S. K., O. J., V. R., E. M. ir E. L. nusikalstamą veiklą.

Nusikalstamo susivienijimo vadovui S. K., kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais, siekiant palengvinti planuojamas nusikalstamas veikas, įsteigus ar įsigijus įmones, naudojamas nusikalstamai veiklai nuslėpti: UAB „X“, UAB „B“, UAB „BR“, UAB „E“, UAB „O“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „JU“, UAB „JU“, UAB „S“, UAB „B“, UAB „B“, UAB „L“, UAB „UŽ, UAB „VS“, jų vardu įsigijus specialios apskaitos dokumentų blankų, atidarius minėtų įmonių vardu einamąsias ir mikroprocesorines bankines sąskaitas ir įsigijus mikroprocesorines korteles, šių įmonių vardu sudarius elektroninės bankininkystės sutartis, pagaminus šių įmonių ir jų tariamų darbuotojų vardinius spaudus, J. K. savanoriškai prisiėmė jai S. K. deleguotas nusikalstamo susivienijimo nario funkcijas – tvarkyti įmonių, naudojamų nusikalstamai veiklai nuslėpti, buhalterines apskaitas ir klastoti šių įmonių dokumentus, sekti kad įmonių, naudojamų nusikalstamai veiklai nuslėpti vardu, būtų mokami nors minimalūs mokesčiai, tam kad kuo ilgiau būtų imituota reali ūkinė-finansinė veikla, nesant susivienijimo vadovo S. K. daryti pavedimus pinigų už tariamus sandorius nuėmimui grynais bei teikti informaciją E. L. apie padėtį įmonių, naudojamų nusikalstamai veiklai nuslėpti bankinėse sąskaitose. J. K. vykdydama minėtas funkcijas ir atlikdama savo vaidmenį, naudojo UAB „FE“ tarnybines patalpas ir biuro techniką, palaikė glaudžius tarpusavio ryšius ir kontaktus su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais, kurie buvo grindžiami aiškiais subordinacijos ir pavaldumo S. K. principais bei asmeninės materialinės naudos iš bendrai daromų nusikalstamų veikų siekimu.

Tokiu būdu, J. K. įsitraukė ir dalyvavo S. K. suorganizuoto nusikalstamo susivienijimo veikloje bei darė sunkius ir ilgai trunkančius nusikaltimus, o būtent: 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, apgaule 47 realiai veikiančių LR ūkio subjektų naudai pasikėsino įgyti turtinę teisę į didelės vertės 4 206 202 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikinti prievolę šiuos pinigus (PVM, pelno mokestis) sumokėti į valstybė biudžetą, iš kurių 4 170 043,6 Lt apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę ir panaikino didelės vertės turtinę prievolę šiuos pinigus (PVM, pelno mokestis) sumokėti į valstybė biudžetą; 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, padėjo 31 realiai veikiančio LR ūkio subjekto atstovui, savo žinioje turėjusiam ūkio subjekto turtą, pasikėsinti pasisavinti didelės vertės turtą – 13 939 141 Lt, iš kurių padėjo pasisavinti 13 622 961,40 Lt; 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu apgaulingai tvarkė UAB „X“, UAB „B“, UAB „BR“ buhalterines apskaitas, dėl ko nebuvo galima visiškai nustatyti tikrosios šių įmonių 2002 – 2004 m. veiklos, jų ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jų rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros; 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, klastojo tikrus ir gamino netikrus UAB „X“, UAB „B“, UAB „BR“, UAB „E“, UAB „O“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „JU“, UAB „JU“, UAB „S“, UAB „B“, UAB „B“, UAB „L“, UAB „UŽ, UAB „VS“ dokumentus, dėl ko buvo padaryta didelės žalos. Dėl to J. K. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 249 str. 1 d.

S. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2002 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, turėdamas tikslą ilgą laiką daryti sunkius nusikaltimus nuosavybei, finansų sistemai ir valdymo tvarkai, susijusius su neteisėtu PVM ir pelno mokesčių vengimu bei įmonių piniginių lėšų pasisavinimu, bendrai nusikalstamai veiklai parinko ir suvienijo: O. J., V. R. ir E. M. - įmonių PVM mokėtojų, kurių vadovai ar atstovai sutiktų dalyvauti PVM ir pelno mokesčių sukčiavimo schemose paieškai ir kontaktų su tokių įmonių atstovais palaikymui, E. L. - įmonių naudojamų nusikalstamai veiklai nuslėpti steigimui, šių įmonių buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimui ir pinigų pervestų į šių įmonių bankines sąskaitas nugryninimui, J. K. - įmonių naudojamų nusikalstamai veiklai nuslėpti buhalterinės apskaitos tvarkymui ir šių įmonių dokumentų klastojimui. Pats S. K. sau prisiėmė, nusikalstamų veikų koordinatoriaus ir nusikalstamo susivienijimo valdomų, veiklos nevykdančių įmonių bankinių sąskaitų ir į jas patenkančių pinigų valdytojo vaidmenį. S. K. ir kiti nusikalstamo susivienijimo nariai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami minėtus vaidmenis, palaikė glaudžius tarpusavio ryšius ir kontaktus, kurie buvo grindžiami aiškiais subordinacijos ir pavaldumo S. K. principais bei asmeninės materialinės naudos iš bendrai daromų nusikalstamų veikų siekimu.

S. K., vadovaudamas nusikalstamam susivienijimui, kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais, siekdami palengvinti planuojamas nusikalstamas veikas, įsteigė ar įsigijo UAB „X“, UAB „B“, UAB „BR“, UAB „E“, UAB „O“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „JU“, UAB „JU“, UAB „S“, UAB „B“, UAB „B“, UAB „L“, UAB „UŽ, UAB „VS“, jų vardu įsigijo specialios apskaitos dokumentų blankų, atidarė minėtų įmonių vardu einamąsias ir mikroprocesorines bankines sąskaitas ir įsigijo mikroprocesorines korteles, šių įmonių vardu sudarė elektroninės bankininkystės sutartis, pagamino šių įmonių ir jų tariamų darbuotojų vardinius spaudus, be to, nusikalstamoms veikoms daryti naudojo UAB „FE“, UAB „VS“ tarnybines patalpas ir biuro techniką, bei asmeninę nusikalstamo susivienijimo narių kompiuterinę techniką.

S. K., pasinaudodamas savo žiniomis mokesčių ir įmonių finansinės veiklos srityse, nusikalstamoms veikoms finansuoti naudodamas savo asmenines lėšas ir valdydamas iš daromų nusikalstamų veikų gaunamas pinigines lėšas bei jas skirstydamas kitiems nusikalstamo susivienijimo nariams, realiai valdydamas nusikalstamai veiklai nuslėpti įsteigtų įmonių bankines sąskaitas ir į jas įplaukiančias pinigines lėšas, sukūrė kitų nusikalstamo susivienijimo narių priklausomumo nuo jo atmosferą bei įtvirtino save kaip bendrai daromų nusikalstamų veikų lyderį ir tuo naudodamasis vadovavo nusikalstamo susivienijimo veiklai, tai yra kūrė nusikalstamų veikų planus ir jų įgyvendinimo būdus, skirstė užduotis ir vaidmenis nusikalstamo susivienijimo nariams ir koordinavo jų veiksmus, skirstė iš nusikalstamų veikų gautas pinigines lėšas.

Tokiu būdu, S. K. suorganizavo nusikalstamą susivienijimą ir dalyvaudamas jo veikloje bei jam vadovaudamas darė sunkius ir ilgai trunkančius nusikaltimus, o būtent: 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, apgaule 47 realiai veikiančių LR ūkio subjektų naudai pasikėsino įgyti turtinę teisę į didelės vertės 4 206 202 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikinti prievolę šiuos pinigus (PVM, pelno mokestis) sumokėti į valstybė biudžetą, iš kurių 4 170 043,6 Lt apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę ir panaikino didelės vertės turtinę prievolę šiuos pinigus (PVM, pelno mokestis) sumokėti į valstybė biudžetą; 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, padėjo 31 realiai veikiančio LR ūkio subjekto atstovui, savo žinioje turėjusiam ūkio subjekto turtą, pasikėsinti pasisavinti didelės vertės turtą – 13 939 141 Lt, iš kurių padėjo pasisavinti 13 622 961,40 Lt; 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu suorganizavo apgaulingą UAB „X“, UAB „B“, UAB „BR“, UAB „E“, UAB „O“, UAB „S“, UAB „J“, UAB „JU“, UAB „JU“, UAB „S“, UAB „B“, UAB „B“, UAB „L“, UAB „UŽ, UAB „VS“ buhalterinių apskaitų tvarkymą dėl ko nebuvo galima visiškai nustatyti tikrosios šių įmonių 2002 – 2004 m. veiklos, jų ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jų rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros; 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, suorganizavo tikrų dokumentų suklastojimą ir netikrų dokumentų pagaminimą ir juos panaudojo, dėl ko buvo padaryta didelės žalos. Dėl to S. K. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 249 str. 3 d.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas baudžiamąjį procesą S. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d.; BK 22 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d.; BK 203 str. 2 d.; BK 24 str. 4 d. ir 222 str. 1 d.; BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 2 d. (2000 09 26 įstatymo redakcija, galiojusi iki 2006 02 10); E. M. pagal BK 182 str. 2 d., BK 22 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d.; J. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d.; BK 22 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d.; BK 222 str. 1 d., BK 300 str. 2 d. (2000 09 26 įstatymo redakcija, galiojusi iki 2006 02 10) nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p., 254 str. 4 d.).

Tuo tarpu O. J., E. M. ir J. K. pagal BK 249 str. 1 d., o S. K. pagal BK 249 str. 3 d. teismas išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. O. J. pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. teismas išteisino neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nurodytiems duomenims apskritai patvirtinant fiktyvios veiklos faktą, šioje byloje aktualus yra konkrečių kaltintųjų santykis su šia fiktyvia veikla - t.y. ar šie liudytojai (ar dalis jų) nurodė išteisintuosius bei O. J. kaip fiktyvių tarpininkų atstovus, su kuriais bendrauta minimais tikslais (siekiant sumažinti mokesčius, gryninant realiai veikiančių įmonių lėšas per minėtas fiktyvias (veiklos nevykdančias) tarpininkes įmones). Iš minimų liudytojų bendravimą šiais tikslais su S. K. nurodė: G. B., V. V., T. G.; bendravimą šiais tikslais su O. J. nurodė - V. J.; J. V.; G. J., D. G.; S. V.; R. S.; bendravimą šiais tikslais su E. M. nurodė: V. Ž.; G. B., R U.

Ir pirmosios instancijos teismo minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat labai konkrečiai ir aiškiai nurodyta, jog vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos ir juos panaudoja ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K- 202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009). Be to, pasisavinimu gali būti pripažintas ir įmonės pinigų pervedimas į kitos įmonės sąskaitą pagal fiktyvius sandorius, vėliau juos paimant atgal grynaisiais pinigais ir panaudojant ne įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009).

Pirmosios instancijos teismas tokias išvadas padarė nepagrįstai, kadangi toje pačioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje žalos klausimu pasisakyta konkrečiai galimo pasisavinimo bei galimos apgaulingos apskaitos santykio kontekste, faktiškai nurodydant, kad netinkamai tvarkytoje buhalterinėje apskaitoje esanti informacija apie lėšų trūkumą gali būti tik buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumas ir nebūtinai realus lėšų trūkumas. Kaltininkui tvirtinant faktą, kad trūkumo nėra, o trūkumas susiformavo tik netinkamai tvarkant apskaitą, o ne realiai padarant žalą įmonei, esant realioms galimybėms teismų turi būti patikrintas.

Prokuroro manymu, esant situacijai, kuomet konkrečių įmonių (šiuo atveju įmonių UAB „PJ", UAB „I", UAB „S", UAB „VR", UAB „JA") atstovai įmonių lėšų į įmonių kasas ar sąskaitas neįnešė; kad jokių objektyvių duomenų apie realų šių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms nėra, turi būti pripažinta, kad tos lėšos buvo pasisavintos. Tai reiškia, kad O. J. tokiu atveju padėjo pasisavinti minimų įmonių lėšas, dėl ko ji pripažintina kalta ir dėl šios veikos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, išnagrinėtų įrodymų visumą įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, tinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Išteisindamas S. K. pagal BK 249 str. 3 d., O. J., E. M. ir J. K. – pagal BK 249 str. 1 d., o O. J. – ir pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d., teismas nuosprendyje išdėstė išsamius ir įtikinančius įrodymų vertinimo motyvus, o taip pat išsamias ir motyvuotas išvadas dėl kaltinamųjų išteisinimo.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

Nutraukdamas baudžiamąjį procesą fiziniams ir juridiniams asmenims dėl didžiosios dalies kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamų veikų pirmosios instancijos teismas vadovavosi galiojančiomis BPK normomis ir teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojančia teismine praktika.

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

Taigi minėtos EŽTT nuostatos suponuoja ir tai, kad tokiais atvejais, kai nusprendžiama, kad išteisinamasis nuosprendis naikintinas, tačiau baudžiamoji byla suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nutrauktina, apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti grindžiamas teiginiais, iš esmės reiškiančiais, jog asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Tai nepaneigia galimybės apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti veikos faktinių aplinkybių, tačiau toks konstatavimas turi neperžengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir tapti asmens kaltumo pripažinimu.

Tačiau jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo teismų praktika dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams keitėsi po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo įsigaliojimo. Apie teisminės praktikos dėl baudžiamojo proceso teisme taikant BK 95 str. pakeitimus buvo išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. spalio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016. Šioje kasacinėje nutartyje nurodoma, kad baudžiamajame įstatyme (BK 95 straipsnis) ir baudžiamojo proceso įstatyme (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės senaties institutas (Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-81/2013) (Teismų praktika, 2013, Nr. 39). BPK 3 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant baudžiamasis procesas negalimas. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai. Šie terminai apibrėžiami BK XII skyriuje. Nagrinėjamoje kasacinėje byloje reikšmingas BK 95 straipsnis draudžia priimti asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamąjį nuosprendį, suėjus šiame straipsnyje nustatytam terminui. Pagal šio straipsnio 2 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Senaties terminui suėjus po to, kai asmeniui pareiškiamas kaltinimas ir baudžiamasis procesas vyksta teisme, pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas baudžiamasis procesas nutraukiamas nutartimi atitinkamai pirmosios instancijos teisme bylos parengimo nagrinėti etape (BPK 235 straipsnio 1 dalis) arba pradėjus bylą nagrinėti (BPK 254 straipsnio 4 dalis), taip pat apeliacinės instancijos teisme kartu panaikinant išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pagal šio straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą, pradėtą pagal Plenarinės sesijos kreipimąsi šioje baudžiamojoje byloje, taip pat vėlesnius kitų teismų kreipimusis panašiose bylose, 2016 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija, jos 31 straipsnio 1, 2 dalys, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius tuo atveju, kai yra pasibaigę terminai, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, suderinti konstitucines vertybes – nekaltumo prezumpciją ir asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, sudarantį prielaidas užtikrinti, kad teismo sprendimu, priimamu pasibaigus terminams, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, būtų išspręsta, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimu būtų nepripažintas asmens kaltumas padarius nusikalstamą veiką, kaltinimas būtų panaikintas. Aiškindamas pirmiau nurodytas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi būti aiškinamas kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu pripažino, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja pirmiau nurodytos BPK 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 327 straipsnio 1 punkto nuostatos tiek, kiek įgalioja suėjus senaties terminui nutraukti procesą pirmosios instancijos teisme bylos parengimo nagrinėti etape arba pradėjus bylą nagrinėti, bet teismui neišsprendus, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, taip pat apeliacinės instancijos teisme panaikinant pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir nutraukiant bylą, apeliacinės instancijos teismui neišsprendus, ar išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos.

Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau buvo pažymėjusi, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu ir pirmiau priimta nutartimi nutraukdamas baudžiamąjį procesą tose dalyse, kuriose suėjo senaties terminai, kaltinamųjų kaltės klausimo nesprendė. Tai atitiko tuo metu galiojančią teisminę praktiką ir šiose dalyse pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas. Tačiau pažymėtina, kad pagal naują teisminę praktiką ir jau nurodytos kasacinės nutarties Nr. 2K-P-31-746/2016 išaiškinimus byloje liko neišspręsta, ar kaltinamieji pagrįstai buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, dėl kurių baudžiamasis procesas nutrauktas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. K. šioje byloje buvo kaltinamas pagal BK 249 str. 3 d., o E. M., J. K. ir O. J. – pagal BK 249 str. 1 d. Neišsprendus klausimo, ar S. K., E. M. ir J. K. tikrai pagrįstai buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, kurias jie pagal kaltinimus padarė dalyvaudami nusikalstame susivienijime, problemišku tampa ir išsprendimas klausimo dėl jų kaltės pagal BK 249 str. dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje.

Tačiau spręsti klausimą, ar S. K., E. M. ir J. K. pagrįstai buvo kaltinami padarę kitas nusikalstamas veikas, išskyrus numatytas BK 249 str., teisėjų kolegija irgi negali, nes to neleidžia bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Pagal BPK 320 str. 3 d. ir 4 d. apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Be to, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutrauka, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik prokuroras, o paduotame skunde nesutinkama tik su nuosprendžio dalimi dėl S. K. išteisinimo pagal BK 249 str. 3 d., E. M. ir J. K. išteisinimus pagal BK 249 str. 1 d. bei O. J. išteisinimo pagal BK 249 str. 1 d. ir pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. Vadovaudamasi jau paminėtomis BPK 320 str. nuostatomis, teisėjų kolegija patikrino šią bylą ir skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.

Dėl S. K. išteisinimo pagal BK 249 str. 3 d. ir dėl E. M., J. K. ir O. J. išteisinimo pagal BK 249 str. 1 d.

BK 25 str. 1 d. numato tris bendrininkavimo formas: bendrininkų grupę, organizuotą grupę ir nusikalstamą susivienijimą.

Nagrinėjant bylas, kuriose asmenys kaltinami pagal BK 249 str., šiuo metu teismai vadovaujasi jau įtvirtinta ir galiojančia teismine praktika, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. vasario 22 d. Teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 26).

Nusikalstamo susivienijimo nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Sprendžiant nusikalstamo susivienijimo ir kitos bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 str. 3 d.) atribojimo klausimą, teismų praktikoje pirmiausia atsižvelgiama į bendrininkų tarpusavio ryšių pastovumą ir ilgalaikiškumą, taip pat į vaidmenų ar užduočių pasiskirstymą. Tačiau sprendžiant šį klausimą būtina įvertinti ir kitų požymių visumą, kuri patvirtina nusikalstamo susivienijimo kaip pavojingiausios bendrininkavimo formos požymius.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma apie tai, kad teismų praktika nusikalstamo susivienijimo klausimais yra negausi. Su tuo galima sutikti tik iš dalies. Apie nusikalstamo susivienijimo kaip nusikaltimo, numatyto BK 249 str., sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, taip pat apie nusikalstamo susivienijimo kaip pačios pavojingiausios bendrininkavimo formos (BK 25 str. 4 d.), formaliuosius ir neformaliuosius požymius, o taip pat apie nusikalstamo susivienijimo atribojimo nuo kitų bendrininkavimo formų (bendrininkų grupės ir organizuotos grupės) kriterijus, remiantis galiojančia teismine praktika, konkrečiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis, jau buvo išdėstyta tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek šioje teismo nutartyje. Apie tokią pačią teisminę praktiką taikant baudžiamuosius įstatymus dėl nusikalstamo susivienijimo (BK 25 str. 4 d. ir BK 249 str.) nurodoma ir pačiame prokuroro apeliaciniame skunde.

Tačiau prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad išteisindamas S. K. pagal BK 249 str. 3 d., o E. M., J. K. ir O. J. – pagal BK 249 str. 1 d. pirmosios instancijos teismas ištyrė ne visas bylos aplinkybes, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, neįvertino tų aplinkybių visumos ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija visus šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir juos atmeta.

Prokuroras apeliaciniame skunde dėsto bylos duomenis, kuriais buvo grindžiami kaltinimai S. K. pagal BK 249 str. 3 d., o E. M., J. K. ir O. J.– pagal BK 249 str. 1 d. Šioje nutartyje jau buvo pažymėta, kad kaltinamųjų kaltės dėl dalyvavimo kitose nusikalstamose veikose (išskyrus O. J. ir kaltinimus dėl nusikalstamo susivienijimo) klausimo teismas nesprendė. Tačiau iš bylos matosi, kad teisiamajame posėdyje buvo išnagrinėti visi bylos duomenys, kuriais buvo grindžiami kaltinimai ir apie kuriuos dėstoma apeliaciniame skunde. Nesutikdamas su įrodymų vertinimu, pats prokuroras skunde nenurodo tokių bylos duomenų, kurių teismas neišnagrinėjo ir tai būtų turėję esminės reikšmės teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui. Teisiamajame posėdyje teismas apklausė kaltinamuosius, liudytojus, išnagrinėjo specialistų išvadas, protokolus dėl operatyvinių veiksmų atlikimo su jų priedais ir kitus rašytinius įrodymus. Visi jie labai išsamiai išdėstyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Nuosprendyje taip pat išdėstyti ir išnagrinėtų įrodymų, jų visumos vertinimo motyvai, taip pat teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių.

Skundžiamame nuosprendyje teismas pripažino įrodytomis tokias bylos aplinkybes:

Tarp kaltinamųjų nebuvo pastovaus tarpusavio bendravimo, ryšių. S. K. į savo realiai veikiančią įmonę buhalterės pareigoms priėmė J. K., kuriai pavesdavo atlikti ir įsteigtų fiktyvių įmonių buhalterės darbą, be to, pavesdavo išrašyti sąskaitas-faktūras, pinigų pervedimus, apie įmonių atliekamą ar neatliekamą darbą jai niekas neaiškindavo, padaugėjus tokio darbo J. K. suprato, kad S. K. užsiima ir neteisėta veikla. Tokių užduočių jai duodavo ir E. L., bet J. K. žinojo ir buvo įsitikinusi, kad jis dirba kaip ir ji UAB „FE“ ir turi tokią teisę. J. K. kaltinamųjų O. J. ir E. M. net nepažinojo ir jokių reikalų su jomis neturėjo. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog J. K. prisijungė prie nusikalstamo susivienijimo ir dalyvavo jo veikloje, nenustatyta inkriminuojamo nusikaltimo J. K. veikloje nei objektyvių, nei subjektyvių požymių, todėl ji pagal BK 249 str. 1 d. išteisintina nepadarius veikos, turinčios šios veikos požymių.

E. M. 2003 -2004 metais dirbo „PB“. Tuo metu susipažino su V. R., draugavo, kartu eidavo pietauti, per jį padėjo savo draugams ir pažįstamiems išgryninti realiai veikiančių 6 įmonių pinigus, kaltinama, kad 2003-2004 metų laikotarpyje, apgaule 6 įmonių naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės 627 773 Lt LR valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus (PVM, pelno mokesčius) sumokėti į valstybės biudžetą bei padėjo 4 realiai veikiančių įmonių atstovams pasisavinti 2 414 251,81 Lt. Dėl šių veikų ji kaltinama palaikiusi glaudžius ryšius ir konspiratyvius tarpusavio ryšius ir kontaktus su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais, kurie buvo grindžiami aiškiais subordinacijos ir pavaldumo S. K. principais bei asmeninės mokestinės naudos iš bendrai daromų nusikalstamų veikų siekimu. Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad E. M. kaltinamųjų S. K., J. J. ir J. K. nepažinojo, su jais nebendravo ir jokių reikalų su jais neturėjo, o V. R. jai apie juos ir savo reikalus nieko nepasakojo. Nors nusikalstamo susivienijimo narys nebūtinai turi pažinoti kitus susivienijom narius, tačiau kaltinant asmenį pagal BK 249 straipsnį būtina nustatyti, kad jis žinojo apie tokį nusikalstamą susivienijimą ir dalyvavo jo veikloje. Tokių įrodymų byloje nėra.

E. M., pasinaudodama savo tarnybine padėtimi – dirbdama „PB“ surado UAB „S“ atstovą G. B., UAB „S“ atstovą A. S., UAB „XXX“ atstovą V. M., UAB „V“ atstovą V. Ž., UAB „V“ ir PĮ „P“ atstovą R. U., kuriems reikėjo grynųjų pinigų. Jie pateikė reikiamų prekių ir paslaugų kainas, savo įmonių rekvizitus, šiuos duomenis E. M. perdavė V. R., kuris per S. K. organizavo suklastotas PVM sąskaitas-faktūras ir jas lydinčius dokumentus. Pagal šiuos suklastotus dokumentus realiai veikiančios įmonės sumažino apmokestinamąjį pelną ir mokėtiną PVM 627 773 Lt. Be to, E. M. kaltinama padėjusi A. S., V. M., R. U. pasikėsinti pasisavinti didelės vertės UAB „S“, UAB „XXX“, UAB „V“ ir PĮ „P“ turtą – 2 725 238,65 Lt, iš kurių padėjo pasisavinti 2 414 251,81 Lt.

Nustatyta, kad E. M. veikė bendrininkų grupėje su V. R., visiškai neturėdama jokių reiklų su S. K., O. J., I. K., E. L., padėjo A. S., V. M., R. U., V. Ž. išvengti PVM ir pelno mokesčių bei pasisavinti išvardintiems atstovams priklausančių įmonių pinigus. Nėra jokių įrodymų, kad E. M. bendrininkavo su S. K., O. J., J. K. ir E. L., jokių bendrų susitikimų, pasitarimų, veikos aptarimų su jos dalyvavimu ar bent jai pritarus nebuvo. Nepagrįstai ji kaltinama įsitraukusi į S. K. suburto nusikalstamo susivienijimo, susidedančio iš S. K., J. K., V. R., E. M. ir E. L. nusikalstamų veikų. E. M. pagal kaltinimą įsitraukė į nusikalstamą susivienijimą, kurios nariu ji pati buvo. Išanalizavus visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad E. M. nepadarė jai inkriminuotos veikos, numatytos BK 249 straipsnio 1 dalyje, todėl ji pagal šį kaltinimą išteisintina. Dėl E. M. bendrininkavimo darant nusikalstamas veikas galima kalbėti apie kitokias bendrininkavimo formas, bet tik ne apie pačią aukščiausią – nusikalstamą susivienijimą, nes tokių požymių nėra.

O. J. dirbo UAB „VB“ Vilniaus skyriaus vadove, direktoriumi buvo V. J., kuris ją supažindino su S. K.. Pagal darbo pobūdį jai tekdavo dokumentus vežti iš Vilniaus į Kauną V. J., kur buvo jų įmonės pagrindinė įstaiga. Iš pradžių būdavo tarpininkė tarp S. K. ir V. J., tačiau vėliau pradėjo pažįstamiems padėti išgryninti jų įmonėms priklausančių pinigų. Veikė kaip kurjeris: paimdavo dokumentus iš realiai veikiančių įmonių ir vadovų G. J., D. G., brolių V., R. S., M. M., šiuos dokumentus nuveždavo ir paduodavo S. K., po kiek laiko jai paskambindavo S. K., ji atvažiuodavo, paimdavo iš jo paketą su dokumentais ir pinigais ir perduodavo tam, kas jai buvo davęs dokumentus nuvežti S. K.. Kelis kartus paketus gavo ne iš S. K., o iš E. L., nes S. K. negalėjo atvažiuoti ir jai pranešė, kad atvažiuos kitas žmogus, o tai buvo E. L.. Ji matė sąskaitas-faktūras ne fiktyvias, o originalias, ar įmonėse iš tikrųjų buvo atlikti darbai ji nežino ir jai tas nerūpėjo. Kaltinamųjų E. M., J. K. net nepažįsta. Su V. R. yra seni draugai. Bet su juo šiais klausimais nebendravo.

Iš byloje surinktų įrodymų matosi, kad apie S. K. veiklą O. J. informuota nebuvo, jokiuose pasitarimuose, susirinkimuose ji nedalyvavo. Nėra ir jokio pagrindo teigti, kad O. J. įsijungė į S. K. organizuotą nusikalstamą susivienijimą ir dalyvavo jo veikloje. Apie O. J. nusikalstamą veiką galima kalbėti kaip vienos iš bendrininkavimo formų, bet ne pačios aukščiausios – nusikalstamo susivienijimo, nes tokių požymių nėra. O. J. nepadarė jai inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 249 straipsnio 1 dalyje, todėl dėl šio kaltinimo išteisinama.

Išdėstęs O. J. išteisinimo pagal BK 249 str. 1 d. motyvus, teismas savo išvadų pagrindimui paminėjo kitos bylos duomenis apie tai, dėl ko buvo pripažintas kaltu dar vienas asmuo V. J.. Teismas nurodė, kad O. J. buvęs viršininkas, UAB „VB“ direktorius V. J. K. apygardos teismo 2007 06 19 nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už bendrininkavimą su kitais asmenimis (jų atžvilgiu byla išskirta) ir kitais nenustatytais asmenimis pagal BK 182 str. 1 d., 182 str. 2 d., 183 str. 2 d., 222 str. 1 d., 300 str. 1 d., 300 str. 2 d. (t. 46, b.l. 1-32). Iš nuosprendžio matosi, kad V. J., kuris nuteistas už analogiškas nusikalstamas veikas, nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas ne tik kaip nusikalstamo susivienijimo dalyvis, bet net ir kaip organizuotos grupės narys, o tik kaip veikdamas bendrininkų grupėje su E. P. ir kitais asmenimis (jų atžvilgiu byla išskirta) ir kitais nenustatytais asmenimis. O byla išskirta būtent S. K., E. L., O. J. atžvilgiu. V. J. nebuvo net inkriminuotas BK 249 str. 1 d., nors būtent jis supažindino O. J. su S. K. ir ji veikdavo kaip kurjeris tarp S. K. ir V. J.. O. J. tik nuveždavo S. J. perduotus S. K. dokumentus, o paskui iš S. K. gautus dokumentus ir pinigus grąžindavo J. J.. Šis nuosprendis taip pat patvirtina, kad O. J. jokiam nusikalstamam susivienijimui nepriklausė ir jo veikloje nedalyvavo.

Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstytas ir S. K. vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme ir jo išteisinimo pagal BK 249 str. 3 d. motyvai. Teismas nurodė, jog S. K. kaltinamas tuo, kad 2002 metais, turėdamas tikslą ilgą laiką daryti sunkius nusikaltimus nuosavybei, finansų sistemai ir valdymo tvarkai, susijusius su PVM ir pelno mokesčių vengimu bei įmonių lėšų pasisavinimu, bendrai nusikalstamai veikai parinko ir suvienijo: O. J., V. B. ir E. M. – veikiančių įmonių paieškai ir kontaktų su jais palaikymui, E. L. – įmonių naudojamų nusikalstamai veiklai nuslėpti steigimui, šių įmonių buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimui ir pinigų pervestų į šių įmonių sąskaitas nugryninimui, J. K. – įmonių (fiktyvių) buhalterinės apskaitos tvarkymui ir šių įmonių dokumentų klastojimui. Pats S. K. sau prisiėmė nusikalstamų veikų koordinatoriaus ir nusikalstamo susivienijimo valdomų, veiklos nevykdančių bankinių sąskaitų ir į jas patenkančių pinigų valdytojo vaidmenį. Kaltinime nurodoma, kad S. K. ir kiti nusikalstamo susivienijimo nariai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami minėtus vaidmenis, palaikė glaudžius tarpusavio ryšius ir kontaktus, kurie buvo grindžiami aiškiais subordinacijos ir pavaldumo S. K. principais bei asmeninės naudos iš bendrai daromų nusikalstamų veikų siekimu.

S. K., būdamas specialistu finansų srityje, paprašytas V. R., sudarė schemą išgryninti pinigų realiai veikiančių įmonių tikslu sumažinti mokesčių mokėjimą valstybei – PVM ir pelno mokesčio. Tam buvo įsteigtos fiktyvios, jokio darbo neatliekančios įmonės, faktiniu jų vadovu buvo S. K., kuris organizavo šių įmonių įsteigimą, teisinį įforminimą, direktorių ir buhalterių paskyrimą, jų įdarbinimą, bei jų darbo apmokėjimą, šių įmonių mokesčių savalaikį mokėjimą ir kontrolę. Įmonių įsteigimu užsiėmė E. L., per kurį buvo išgryninami pinigai, V. R. ieškojo realiai veikiančių įmonių vadovų, kuriems reikėdavo grynųjų pinigų, nei S. K., nei E. L., nei V. R. nerūpėjo kur šių įmonių vadovai panaudos gautus pinigus. S. K. organizavo sąskaitų-faktūrų darbams ir paslaugoms išrašymą pagal realiai veikiančių įmonių atstovų pateiktus atliktų darbų ir paslaugų sąrašus ir įkainius. Pervedus pinigus S. K. įsteigtoms fiktyvioms įmonėms, pinigai buvo išimami ir grynais per tarpininkus grąžinami šiuos pinigus pervedusiems įmonių atstovams, atskaičiavus pagal susitarimą dalį grąžinamų pinigų.

Kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš kaltinamųjų dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties instituto taikymo negalima konstatuoti, nes priešingu atveju teks konstatuoti nusikalstamos veikos, kuriai suėjo senaties terminas, padarymą.

Išanalizavus byloje surinktus įrodymus nėra pagrindo teigti, kad S. K. organizavo aukščiausio lygio nusikalstamą junginį – nusikalstamą susivienijimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nusikalstamam susivienijimui būdinga hierarchinė struktūra, jos stabilumas, vadovavimas ne pavieniams asmenims, o jų grupei, nebuvo veikos planavimo, bendro pelno siekimo, nenustatytas ir neegzistavo drausmės ir subordinacijos palaikymo bauginimu ar kitokiais būdais, nebuvo organizuojami jokie grupės narių susirinkimai ir bendrai aptarinėjami veiksmai. Ryšių palaikymas tarp grupės narių pasireiškė telefoniniais pokalbiais, kurie nebuvo maskuojami, slepiami. Jokio konspiracinio bendrumo nenustatyta. Nenustatytas disponavimas bendromis lėšomis. Visą pinigų judėjimą kontroliavo vienas asmuo, už atliktą darbą apmokėdavo sutartą sumą, tačiau nebuvo net kontroliuojama, ar darbų ir paslaugų užsakovas su tarpininkais ir kurjeriais neatsiskaito papildomai, kas matosi iš V. R. ir E. L. veiklos.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nepagrįstai šioje byloje pareikštų kaltinimų pagal BK 249 str., o pirmiausia – dėl nepagrįstų kaltinimų S. K. pagal BK 249 str. 3 d., nors ir netiesiogiai, tačiau pagrindžia dar ir pačių prokurorų nutarimais nutraukti ikiteisminius tyrimus pagal BK 249 str. kitiems asmenims, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas. Teismas pažymi, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10011-04 apėmė daugelį nusikalstamų veikų, jo metu pranešimai apie įtarimus įteikti daugeliui asmenų, be to, tyrimo metu buvo nustatyta, kad jis atliekamas dėl trijų mažai tarpusavyje susijusių bendrininkų grupių padarytų nusikalstamų veikų. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro D. R. 2005 07 15 nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10011-04 atskirtas ikiteisminis tyrimas 1) dėl A. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nusikalstamos veikos ir valstybės biudžeto lėšų įgijimo apgaule naudojant A. K. firmą „A“, UAB „CG“, UAB „E“ UAB „I“, UAB „IAB“, UAB „L“, UAB „T“ ir V. L. PĮ suklastotus dokumentus bei dalyvaujant 66 įmonėms (išvardintos) pagal BK 249 str. 3 d., 249 str. 1 d., 182 str. 2 d., 203 str. 2 d., 220 str. 2 d., 222 str. 1 d., 300 str. 2 d. (baudžiamoji byla Nr. 06-1-10017-05) 2) dėl S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo veiklos, legalizuojant neteisėtu būdu įgytus naftos produktus ir juos parduodant UAB „D“, UAB „L“, UAB „P“, V. S. įmonei „Š“, UAB „M“, UAB „R“ ir X internatinei mokyklai, bei valstybės biudžeto lėšų įgijimo apgaule naudojant UAB „BR“ pagal BK 249 str. 3 d., 249 str. 1 d., 182 str. 2 d., 202 str. 1 d., 203 str. 2 d., 220 str. 2 d., 222 str. 1 d., 300 str. 2 d. (baudžiamoji byla Nr. 06-1-10018-05).

Kita iš šios baudžiamosios bylos išskirta baudžiamoji byla Nr. 06-1-10018-05 dėl S. K. suburto nusikalstamo susivienijimo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ne kaip nusikalstamo susivienijimo, o organizuotos grupės, susidedančios iš A. I., S. K., A. K., E. L., V. D., R. A., E. P., R. J. ir A.P. Organizuota grupė, kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje, kaltinama nusikalstamoje veikoje veikusi panaudodama S. K. valdomų ir kontroliuojamų įmonių – UAB „J“, UAB „O“, UAB „B“, UAB „J“ bankines sąskaitas, bei jų išgryninimą, jų padalinimą organizuotos grupės nariams. S. K. ir V. D. buvo kaltinami pagal BK 216 str. 1 d., 182 str. 2 d., A. I. ir R. A. – pagal BK 202 str. 1 d., 216 str. 1 d., 182 str. 2 d., R. J. ir E. P. – pagal BK 202 str. 1 d., 216 str. 1 d., 182 str. 2 d., 222 str. 1 d.; A.P. – pagal BK 216 str. 1 d., 182 str. 2 d., 300 str. 2 d. Prokurorai kaltinamųjų veiksmuose (panaudotos tos pačios fiktyvios S. K. įmonės) nerado nuskalstamo susivienijimo požymių ir kaltinamųjų veiksmus kvalifikavo kaip organizuotos grupės, o ne nusikalstamo susivienijimo, padarytas nusikalstamas veikas. Inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarytos 2003 07 23 -2004 03 09 laikotarpyje. Vilniaus apygardos teismo 2014 05 14 nutartimi baudžiamoji byla kaltinant A. I., S. K., A. K., R. A., V. D., UAB „D“ ir UAB „P“ nutraukta suėjus senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p., 254 str. 4 d., t. 167, b.l. 77-102).

Šios dvi baudžiamosios bylos, išskirtos iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos, patvirtina, kad Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokurorai kaltinamųjų veiksmuose nerado nusikalstamo susivienijimo požymių ir tokių kaltinimų atsisakė dar ikiteisminio tyrimo stadijoje.

Teismas pagrįstai nustatė, kad kaltinamoji J. K., kurią S. K. įdarbino buhaltere savo realiai veikiančioje įmonėje, vykdydama jo pavedimus suprato, kad S. K. užsiima ir neteisėta veikla. Tačiau, nors ji vykdė ir E. L. užduotis, J. K. tai darė būdama įsitikinusi, kad E. L. pats dirba toje pačioje įmonėje ir turi teisę duoti jai nurodymus. Teismas pažymėjo, kad J. K. su kitomis kaltinamosiomis neturėjo jokių ryšių ir jų nepažinojo. Dėl E. M. teismas nustatė, kad ji, dirbdama „P“ banke, susipažino ir draugavo su V. R., per jį savo draugams ir pažįstamiems padėjo išgryninti realiai veikiančių įmonių pinigus. Tačiau taip pat nustatyta, kad E. M. su S. K., J. K. ir O. J. nebuvo pažįstama, su jais neturėjo jokių ryšių, o apie V. R. ryšius su kitais kaltinamaisiais irgi nieko nežinojo, šis apie tai jai nepasakojo. Teismas padarė išvadą, kad E. M. nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupe su V. R., tačiau nebuvo S. K., O. J., J. K. ir E. L. bendrininke. Taip pat teismas nustatė, kad O. J. su S. K. susipažino per įmonės, kurioje dirbo, vadovą V. J.. Pagal darbo pobūdį veždavo dokumentus V. J. į Kauną. Buvo tarpininkė tarp V. J. ir S. K., vėliau pradėjo padėti pažįstamiems išgryninti jų įmonių pinigus, veikė kaip kurjerė. E. M. ir J. K. O. J. nepažinojo. Teismas nustatė, kad apie S. K. nusikalstamą veiką O. J. informuota nebuvo, jokiuose pasitarimuose su juo nedalyvavo. Teismas padarė išvadą, kad O. J. nusikalstamo susivienijimo veikloje nedalyvavo, o nusikalstamą veiką, dėl kuriuos buvo pripažinta kalta, padarė kita bendrininkavimo forma. Teismas taip pat nustatė, kad S. K., būdamas finansų specialistu, paprašytas V. R., sudarė schemą išgryninti pinigų realiai veikiančioms įmonėms, siekiant sumažinti PVM ir pelno mokesčius valstybei. Tam buvo įsteigtos fiktyvios įmonės, kurių faktiniu vadovu buvo pats S. K., organizavęs šių įmonių įsteigimą, teisinį įforminimą, direktorių ir buhalterių įdarbinimų ir kt. Įmonių įsteigimu užsiėmė E. L., per kurį buvo išgryninami pinigai. Pervedus pinigus S. K. įsteigtoms fiktyvioms įmonėms, pinigai buvo išimami ir grynaisiais per tarpininkus grąžinami tuos pinigus pervedusiems įmonių atstovams. Tačiau teismas padarė išvadą, kad S. K. nusikalstamas veikas irgi padarė ne pačia pavojingiausia bendrininkavimo forma ir kad nusikalstamo susivienijimo S. K. neorganizavo. Tokią išvadą teismas pagrindė vadinamųjų neformaliųjų požymių, apibūdinančių nusikalstamą susivienijimą kaip pačią pavojingiausią bendrininkavimo formą, nebuvimu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta nusikalstamam susivienijimui būdinga hierarchinė struktūra, jos stabilumas, vadovavimas ne pavieniams asmenims, o jų grupei, nebuvo bendro nusikalstamos veikos planavimo ir bendro pelno siekimo. Nenustatytas drausmės palaikymas bauginimu arba kitokia prievarta, nebuvo organizuojami jokie nusikalstamose veikose dalyvavusių asmenų susirinkimai. Ryšių palaikymas tarp grupės narių pasireiškė telefoniniais pokalbiais, kurie nebuvo maskuojami ir slepiami. Nenustatyta jokio konspiracinio bendrumo ir disponavimo bendromis lėšomis. Visą pinigų judėjimą kontroliavo vienas asmuo. Apie šias nustatytas bylos aplinkybes išsamiai išdėstyta skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir atitinka bylos aplinkybes. Pagal galiojančią teisminę praktiką, taikant BK 249 str. neprivaloma, kad kiekvienas nusikalstamo susivienijimo narys būtinai pažinotų kitus šio susivienijimo narius, taip pat pagal įstatymą bendrininkavimą pripažįstant nusikalstamu susivienijimu nereikalaujama, kad jo dalyviai realiai būtų padarę bent vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Tačiau šie asmenys turi suvokti, jog bendrininkų susivienijimo, kurio veikloje jie dalyvauja, tikslas yra daryti tokius nusikaltimus. Nusikalstamo susivienijimo nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltinamosios E. M., J. K. ir O. J. kaltomis pagal BK 249 str. 1 d., o S. K. kaltu pagal BK 249 str. 3 d. neprisipažino. Visi kaltinamieji parodė, kad jokiame nusikalstamame susivienijime nedalyvavo, o S. K. dar parodė ir apie tai, kad jokio nusikalstamo susivienijimo iš viso nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie kaltinamųjų parodymai negali būti vertinami vien tik siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės arba baudžiamųjų įstatymų nežinojimu. Teismo nustatytos šios bylos aplinkybės iš tikrųjų neleidžia padaryti išvados, kad kaltinamieji tikrai suvokė, kad jie kaip nusikalstamo susivienijimo nariai dalyvauja jo veikloje ir nori taip veikti. Taip pat nesurinkta pakankamai duomenų apie S. K. suvokimą, kad jis organizavo būtent pavojingiausia forma bendrininkaujančių asmenų grupę, t. y. nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovavo. Todėl be kai kurių skundžiamame nuosprendyje jau aptartų objektyviųjų BK 249 str. numatyto nusikaltimo sudėties požymių, kolegijos nuomone, nenustatytas ir šiai sudėčiai būtinas subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia.

Skundžiamame nuosprendyje teismas, nors ir nesprendęs klausimo dėl E. M., J. K. ir S. K. kaltės pagal kaltinimus, dėl kurių baudžiamasis procesas buvo nutrauktas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams, vis dėlto pažymėjo, kad tos nusikalstamos veikos buvo padarytos ne dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje, o bendrininkaujant kitomis bendrininkavimo formomis – bendrininkų grupe arba organizuota grupe (BK 25 str. 2 d., 3 d.). Nesutikdamas su tokia teismo išvada, prokuroras apeliaciniame skunde pripažįsta, kad teismų praktika dėl bendrininkavimo nusikalstamo susivienijimo forma, ypač nagrinėjant finansinio pobūdžio nusikaltimus, yra negausi. Tačiau apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-471/2007, kuri, apelianto nuomone, pagal aplinkybes labai panaši į bylą, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis. Paminėtoje kitoje byloje asmenys pripažinti kaltais dėl PVM sukčiavimo bendrininkaujant nusikalstamo susivienijimo forma. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl baudžiamojo įstatymo (BK 249 str.) taikymo, turėjo remtis analogiškoje byloje priimta paminėta kasacine nutartimi Nr. 2K-471/2007, taip pat nurodoma apie tai, kad teismas rėmėsi ne šia, o kita Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27/2014. Prokuroro skunde nurodoma, kad remtis šia kasacine nutartimi teismas negalėjo, nes toje byloje kaltinamiesiems kaltinimai dėl dalyvavimo nusikalstamame susivienijime, bendrininkavimo šia forma nebuvo pareikšti, todėl kasacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje dėl to negalėjo pasisakyti.

Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus irgi atmeta. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas galiojančią teisminę praktiką baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamo susivienijimo, aptarė abi kasacines nutartis bylose Nr. 2K-471/2007 ir Nr. 2K-27/2014. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad prokuroras baigiamojoje kalboje remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 10 16 nutartimi Nr. 2K-471/2007, kurioje pasisakyta dėl nusikalstamo susivienijimo PVM sukčiavimo srityje. Minėtoje byloje kalti asmenys nuteisti už organizavimą ir dalyvavimą fiktyviose eksporto procedūrose, vykdydami fiktyvius prekių pardavimus įmonėms, kurios dėl fiktyvaus eksporto grąžintas PVM sumas pervesdavo į nusikalstamo susivienijimo narių kontroliuojamų įmonių sąskaitas. 1997-1998 metais neteisėtai buvo susigrąžinta 1 035 129,68 Lt valstybės biudžeto lėšų. Teismas konstatavo, kad iš surinktų įrodymų matosi, kad susivienijimo darbas buvo planuojamas, jo narių veikla koordinuojama, pasiskirstoma funkcijomis, tarp bendrininkų buvo palaikoma vidinė drausmė, paskirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos. Kiekvienas tokių lėšų įgijimas vyko pagal planą, jį vykdant reikėjo atlikti daug įvairių ir sudėtingų veiksmų – klastoti muitinės antspaudus, važtaraščius, PVM sąskaitas – faktūras, organizuoti fiktyvų eksportą per muitines, papirkinėti pareigūnus. Ši bendrininkų grupuotė buvo kvalifikuota kaip nusikalstamas susivienijimas, nes atitiko visiems aukščiausio lygio bendrininkavimo formos – nusikalstamo susivienijimo požymiams.

Tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad tokių glaudžių ryšių, pastovumo, darbo planavimo, itin kruopštaus ir sudėtingo organizavimo, užduočių pasiskirstymo, pareigūnų papirkimo ir įgytų lėšų paskirstymo nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl remtis šia Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi nėra pagrindo.

Nuosprendyje teismas nurodė, kad panaši nagrinėjamai bylai dėl PVM pelno mokesčių sukčiavimo išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 02 18 nutartimi (Nr. 2K-27/2014). V. G. ir T. L. suorganizavo ir koordinavo organizuotą grupę (viso 12 asmenų) tikslu įgyti didelės vertės svetimą turtą ir išvengti didelės vertės turtinės prievolės. Tam tikslui įsteigė juridinius asmenis – UAB „M“, V. B. firma, UAB „YXX“, naudojamus nusikalstamai veikai nuslėpti, kurie jokios realios veiklos nevykdė, bet per juos buvo išgryninami realiai veikiančių įmonių pinigai. Tam tikslui buvo klastojami finansiniai dokumentai, darbų atlikimo aktai, bankomatuose išimami pinigai, už pinigų gryninimą fiktyviose įmonėse likdavo iki 25 % išgrynintų pinigų. Organizuota grupė veikė 1998 m. kovo 24 d. – 2004 m. gruodžio 15 d. Buvo paskirti fiktyvių įmonių direktoriai, buhalteriai. Valstybei padaryta žala siekė daugiau nei 2 milijonus litų. Šešėlinio verslo planą sukūrė V. G.. Aukščiausiojo Teismo 2014 02 18 nutartyje pažymėta, kad mokestinio sukčiavimo nusikaltimai susiję su apgalvota paruošiamąja ir organizacine veikla. Šiam tikslui buvo įsteigtos trys fiktyvios įmonės, į nusikalstamą veiką įtraukta daug fizinių asmenų, kurie priklausomai nuo einamų pareigų, atliko jiems skirtą vaidmenį. Šios trys įmonės realiai jokios ūkinės veikos nevykdė, o pagal jų išrašytas sąskaitas-faktūras su jomis buvo atsiskaitoma, pinigai išgryninami ir perduodami organizuotos grupės nariams. Visi organizuotos grupės nariai atsako kaip vykdytojai. Tačiau ši grupė nebuvo įvardinta nusikalstamu susivienijimu ir jiems BK 249 straipsnis net neinkriminuotas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su abejose nurodytose baudžiamosiose bylose priimtomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prokuroro nurodoma kasacinė nutartis Nr. 2K-471/2007 priimta baudžiamojoje byloje, kurios aplinkybės nėra analogiškos negu nagrinėjamoje byloje. Šia kasacine nutartimi buvo atmesti pagal BK 182 str. 2 d., 207 str. 2 d., 227 str. 2 d., 300 str. 2 d., 301 str. 1 d. ir pagal BK 249 str. 1 d. nuteistų asmenų kasacinei skundai. Nutartyje pažymėta, kad be kiekybinio požymio, pastovūs bendrininkų ryšiai bei veidmenų ar užduočių pasiskirstymas taip pat yra vienas iš pagrindinių požymių, atribojančių nusikalstamą susivienijimą nuo kitų bendrininkavimo formų. Toliau kasacinėje nutartyje dėstomos bylos aplinkybės, apie kurias jau išdėstyta skundžiamame nuosprendyje. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nurodytos bylos aplinkybės ir nagrinėjamos bylos nustatytos aplinkybės skiriasi ir negali būti laikomas analogiškomis. Tokios aplinkybės kaip susivienijimo darbo planavimas, jo narių veiklos koordinavimas, tarp bendrininkų palaikoma vidinė drausmė ir kt., nagrinėjamoje byloje tikrai nenustatytos. Kolegija sutinka, kad pagal bylos aplinkybes nagrinėjama byla labiau panašį į kitą teismo nurodytą baudžiamąją bylą, kurioje priimta kasacinė nutartis Nr. 2K-27/2014. Toje byloje kaltinimai dėl dalyvavimo nusikalstamame susivienijime nebuvo pareikšti, nuteistieji buvo kaltinami nusikalstamas veikas padarę veikdami organizuota grupe. Nurodytoje kasacinėje nutartyje iš tikrųjų nėra pasisakyta dėl BK 25 str. 4 d. ir BK 249 str. taikymo, tačiau tai nepaneigia šios ir nagrinėjamos bylų aplinkybių panašumo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-27/2014 nors ir nepasisakyta dėl nusikalstamo susivienijimo, tačiau labai išsamiai išdėstyti motyvai dėl būtent toje byloje nustatytos kitos bendrininkavimo formos, t. y. organizuotos grupės. Susipažinus su nurodytos ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, daroma išvada, kad teismas jas pagrįstai pripažino iš esmės analogiškomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl bendrininkavimo formos ir atitinkamai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, būtina įvertinti visas nustatytas bylos aplinkybes. Pagal galiojančią teisminę praktiką, pagrindinis požymis, skiriantis nusikalstamą susivienijimą nuo kitos bendrininkavio formos – organizuotos grupės, yra pastovūs grupės narių ryšiai bei vaidmenų pasiskirstymas. Pagal BK 25 str. 3 d. organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau išdėstytų bylos aplinkybių visumą, daro išvadą, kad S. K., E. M., J. K. ir O. J. nusikalstamos veikos buvo padarytos ne pačia pavojingiausia bendrininkavimo, t. y. nusikalstamo susivienijimo, forma, o kitomis bendrininkavimo formomis, numatytomis BK 25 str. 2 d., 3 d., t. y. tos nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant bendrininkų grupe arba organizuota grupe. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, nuosprendžio dalis dėl E. M., J. K., O. J. išteisinimo pagal BK 249 str. 1 d. ir S. K. išteisinimo pagal BK 249 str. 3 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), yra teisėta ir pagrįsta. Naikinti šią nuosprendžio dalį pagrindo nėra.

Dėl nuteistosios O. J. išteisinimo pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d.

Apie tai, kuo O. J. buvo kaltinama pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d., išdėstyta skundžiamame nuosprendyje, prokuroro apeliaciniame skunde ir jau buvo išdėstyta šioje teismo nutartyje.

Kaltinimo esmė ta, kad pagal pareikštą kaltinimą O. J., būdama nusikalstamo susivienijimo, susidedančio iš S. K., E. L., J. K., V. R., E. M. nare, kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais atskirais laikotarpiais veikdamas skirtingų sudėčių bendrininkų grupėmis su įvairiais asmenimis, kuriems jų atstovaujamų juridinių asmenų turto pasisavinimui reikėjo realiomis prekėmis ir paslaugomis nepagrįstų PVM sąskaitų-faktūrų, naudodama įmonių, skirtų nusikalstamai veiklai nuslėpti, suklastotas PVM sąskaitas-faktūras ir jas lydinčius dokumentus, Vilniaus, Kauno, Jonavos, Plungės miestuose, 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, padėjo 5 realiai veikiančio LR ūkio subjekto atstovams, savo žinioje turėjusiems ūkio subjekto turtą, pasisavinti didelės vertės turtą – 1 238 884,27 Lt.

O. J., veikdama S. K. vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo sudėtyje kartu su kitais jo nariais J. K., E. L., S. K., V. R., E. M. taip pat veikdamas grupe su D. G., M. M., padėjo J. V., V. N., R. S., M. M., R. K. pasisavinti UAB „PJ“, UAB „I“, UAB „S“, UAB „VR“, UAB „JA“ didelės vertės turtą – 1 238 884,27 Lt. Taip padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str.6 d. ir 183 str. 2 d.

Teismas nurodė, kad subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas šiuo turtu ar šį turtą paimdamas, siekia turtą paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojamas pagal BK 183 straipsnį. Vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinas turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi, ir kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie naudojami bendrovės reikmėms tenkinti (perkama bendrovės reikmėms reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme. Duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 05 08 nutartis Nr. 2K-P-78/2012). Iki šio Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo pakako konstatuoti, kad vadovas neteisėtai paėmė pinigus ir nors trumpam galėjo jais disponuoti savo nuožiūra, veika buvo kvalifikuojama kaip turto pasisavinimas.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje konstatuojama (nurodoma kaltinamajame akte – past.), kad O. J. padėjo J. V., V. N., R. S., M. M., R. K. pasisavinti UAB „PJ“, UAB „I“, UAB „S“, UAB „VR“, UAB „JA“ didelės vertės turtą – 1238884,27 Lt. Teisiamajame posėdyje, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, J. V., V. N., R. S., M. M. ir R. K., bei apklausti šių įmonių darbuotojai kategoriškai teigė, kad išgryninti pinigai buvo panaudoti šių įmonių interesais, apmokant darbuotojams už atliktus darbus ir paslaugas. Niekas šių aplinkybių netyrė. Veikos padarytos prieš 10-14 metų, po tiek laiko pavesti tyrimo organams organizuoti šių aplinkybių tyrimą nėra prasmės, nes buvo pakankamai laiko tai padaryti, ikiteisminis tyrimas vyko nuo 2004 m. birželio mėnesio iki 2010 04 27, t.y. beveik 6 metus. Nesurinkta jokių įrodymų, kad pažeidžiant finansinės drausmės reikalavimus ir paėmus iš įmonių pinigus, jie buvo panaudoti ne įmonių naudai, o pasisavinti, kad tuo įmonėms padaryta turtinė žala, neįrodyta. Juridiniai asmenys nepateikė civilinių ieškinių dėl įmonėms padarytos žalos atlyginimo. Esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo teigti, kad O. J. padėjo juridinių asmenų atstovams pasisavinti UAB „PJ“, UAB „I“, UAB „S“, UAB „VR“, UAB „JA“ didelės vertės turtą. O. J. pagal jai pareikštą kaltinimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d., išteisinama neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Papildomai teismas dar nurodė, kad analogiškoje baudžiamojoje byloje kaltinant V. G., T. L., J. M. ir kitus, kurie buvo įsteigę priedangos įmones, išvengė PVM mokesčių, pinigus pasidalindavo, kaltinimai buvo pateikti ir kaltininkai nuteisti pagal BK 182 str. 2 d., 303 str. 2 d., 222 str. 1 d., 300 str. 2 d., kaltinimai dėl turto pasisavinimo net nebuvo pateikti ir pagal BK 183 str. asmenys baudžiamojon atsakomybėn patraukti nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 02 18 nutartis Nr. 2K-27/2014). Byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Už jos padarytą nusikalstamą veiką O. J. baudžiama pagal BK 182 str. 2 d.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad išteisindamas O. J. pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d., teismas neįvertino byloje esančių duomenų visumos taip pažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatas, po ko iš dalies ir dėl to netinkami pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą nuosprendį.

Teismas, išteisindamas O. J. dėl šios veikos, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika – konkrečiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 05 08 nutartimi Nr. 2K-P-78/2012.?Remdamasis ir pastarąja byla pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta ar pasisavinant lėšas baudžiamojoje byloje padaryta žala įmonėms.

Manytina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą. Priešingai – Lietuvos Aukščiausiasis teismas jau ilgą laiką formuoja praktiką įmonių turto pasisavinimo bylose pasisakydamas apie įrodinėjimo pareigos (onus probandi) institutą, nurodydamas, kad baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui. Ši pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikštą kaltinimą įrodyti. Tačiau pareiga kaltinamam asmeniui pateikti įrodymus ar nurodyti duomenis, kurie gali patvirtinti lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą, išlieka ir baudžiamajame procese.

Ir pirmosios instancijos teismo minimoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje taip pat labai konkrečiai ir aiškiai nurodyta, jog vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos ir juos panaudoja ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K- 202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009). Be to, pasisavinimu gali būti pripažintas ir įmonės pinigų pervedimas į kitos įmonės sąskaitą pagal fiktyvius sandorius, vėliau juos paimant atgal grynaisiais pinigais ir panaudojant ne įmonės 1 reikmėms, o kitiems tikslams. Kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad minima Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis aptaria, jog duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti. Kad pirmosios instancijos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje aplinkybės dėl tokios žalos padarymo netirtos.

Manytina, kad pirmosios instancijos teismas tokias išvadas padarė nepagrįstai, kadangi ta pati Aukščiausiojo teismo nutartis žalos klausimu pasisakė konkrečiai galimo pasisavinimo bei galimos apgaulingos apskaitos santykio kontekste, faktiškai nurodydamas, kad netinkamai tvarkytoje buhalterinėje apskaitoje esanti informacija apie lėšų trūkumą gali būti tik buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumas ir nebūtinai realus lėšų trūkumas. Kaltininkui tvirtinant faktą, kad trūkumo nėra, o trūkumas susiformavo tik netinkamai tvarkant apskaitą, o ne realiai padarant žalą įmonei, esant realioms galimybėms teismų turi būti patikrintas.

Savo ruožtu pirmosios instancijos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, jog realiai veikiančių įmonių atstovai pervesdavo lėšas nusikalstamo susivienijimo narių valdomoms įmonėms tikslu lėšas išsigryninti. Dalis pervestų lėšų kaip procentas už paslaugą (vidutiniškai 10-15 procentų) likdavo tarpininkų atstovų žinioje. Kita lėšų dalis grynaisiais būdavo perduodama realiai veikiančių įmonių atstovams. Šios lėšos į įmonės kasą ar sąskaitą nebuvo įnešamos. Suprantama, kad nebuvo , ir apskaitomos buhalterinėje apskaitoje. Tokiu atveju, remiantis ir jau minėta Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika įrodinėjimo pareigos klausimu, įmonės vadovas turi pareigą pagrįsti, kad lėšos panaudotos įmonės reikmėms. Šioje baudžiamojoje byloje tokių h'ektyvių duomenų nėra. Dar daugiau, daugeliu atvejų, kuomet buvo priimti sprendimai realiai veikiančių įmonių atstovų atžvilgiu šioje byloje ar atskiriant bylas jų atžvilgiu, 'moniu atstovams (vadovams) už aptariamo mechanizmo rezultate išgrynintas lėšas buvo inkriminuotas ir turto pasisavinimas (pagal LR BK 183 str. 2 d.) (pastebėtina, kad jau vien dėl O. J. galimo padėjimo pasisavinti lėšas dar ir kaltinamajame akte jau nurodyta, kad, pavyzdžiui, V. N. (UAB „I" atstovas) nuosprendžiu nuteistas į pagal LR BK 183 str. 2 d. (šią (teistumo) aplinkybę jis patvirtino ir teisme)).

Darytina išvada, kad esant situacijai, kuomet konkrečių įmonių (šiuo atveju įmonių UAB „PJ", UAB „I", UAB „S", UAB „VR", UAB „JA") atstovai įmonių lėšų į įmonių kasas ar sąskaitas neįnešė; kad jokių objektyvių duomenų apie realų šių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms nėra, turi būti pripažinta, kad tos lėšos buvo pasisavintos. Tai reiškia, kad O. J. tokiu atveju padėjo pasisavinti minimų įmonių lėšas, dėl ko ji pripažintina kalta ir dėl šios veikos.

Išnagrinėjus prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl šios nuosprendžio dalies, teisėjų kolegija dalį šių argumentų pripažįsta pagrįstais, tačiau patį prašymą panaikinti nuosprendžio dalį dėl O. J. išteisinimo pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. ir priimti šioje dalyje naują, apkaltinamąjį nuosprendį atmeta. Iš dalies sutikdama su skundžiamame nuosprendyje jau išdėstytais, kolegija pagal bylos aplinkybes nustato ir papildomus O. J. išteisinimo motyvus.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Turto pasisavinimas yra materiali nusikalstamos veikos sudėtis, jai būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga. Tarp veikos ir kilusių padarinių yra būtinas priežastinis ryšys. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pagrindiniu O. J. išteisinimo pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. motyvu tapo ta aplinkybė, kad, teismo nuomone, nebuvo nustatytas turtinės žalos padarymas. O. J. buvo kaltinama tuo, kad ji, bendrininkaudama su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais, taip pat veikdama bendrininkų grupe su D. G., M. M., padėjo J. V., V. N., R. S., M. M. ir R. K. pasisavinti UAB „PJ“, UAB „I“, UAB „S“, UAB „VR“, UAB „JA“ priklausantį didelės vertės turtą – iš viso 1 238 884,27 Lt. Teismas rėmėsi ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu duotais nurodytų UAB-ių darbuotojų, J. V., V. N., R. S., M. M. ir R. K. parodymais, kurie išgrynintų pinigų pasisavinimą kategoriškai paneigė ir parodė, kad tie pinigai buvo panaudoti darbuotojams už atliktus darbus ir kitoms įmonių reikmėms. Teismas nuosprendyje nurodė, kad šių aplinkybių niekas netyrė, veikos padarytos prieš keletą metų, todėl pinigų panaudojimo aplinkybių nustatyti jau neįmanoma. Todėl neįmanoma ir nustatyti, ar įmonėms buvo padaryta turtinė žala, dar pažymėta, kad civiliniai ieškiniai byloje nepareikšti.

Pagrindiniai prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl šios nuosprendžio dalies yra apie tai, kad teismas tariamai nesivadovavo galiojančia teismine praktika turto pasisavinimo bylose, pagal kurią turto pasisavinimu kaltinamam asmeniui išlieka pareiga pateikti duomenis apie jam patikėto ar jo žinioje esančio turto panaudojimą.

Su paminėtais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka. Lietuvos AukščiausiojoTeismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012 pažymėta, kad kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau, ar kitiems asmenims) tokios piniginės lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje.

Tokios pačios nuostatos išdėstytos ir skundžiamame nuosprendyje paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012. Šioje nutartyje irgi pažymėta, jog vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pati teisminė praktika įtvirtinta ir kitomis, velėsnėmis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis (Nr. 2K-91-788/2016 ir kt.). Todėl dėl paminėtų prokuroro apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo jokių abejonių nekyla.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytai teisminei praktikai prieštaraujančių išvadų teismas iš esmės neišdėstė ir skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas ikiteisminiam tyrimui ir prokurorui pareigos nustatyti, kur buvo panaudotas patikėtas svetimas turtas neperkėlė, o nuosprendyje tik paminėjo, kad šios aplinkybės liko neišaiškintos dar nuo 2004 m. vykusio ikiteisminio tyrimo metu. Šių teismo pastebėjimas teisingas, be to, galima sutikti ir su teismo išvada apie tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios praėjus tiek daug laiko, nustatyti patikėto svetimo turto (pinigų) panaudojimo aplinkybes, taip pat ir BPK numatytais tyrimo veiksmais patikrinti asmenų, kuriems buvo patikėtas turtas, nurodomus duomenis būtų labai sudėtinga arba neįmanoma.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad paminėjęs jame kasacinę nutartį Nr. 2K-P-78/2012, teismas iš tikrųjų vadovavosi visai kitu išaiškinimu. Buvo vadovautasi išaiškinimu apie tai, kad sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms.

Teisėjų kolegija irgi pažymi, kad apie tai, kaip buvo panaudoti kaltinime nurodytoms UAB-ėms priklausę pinigai, išgryninti pagal suklastotas PVM sąskaitas – faktūras, nusikalstamose veikose dalyvaujant būtent O. J., byloje duomenų nėra. Tokių duomenų nenurodo ir prokuroras apeliaciniame skunde.

Tačiau sprendžiant klausimą dėl O. J. išteisinimo pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str.. 2 d. pagrįstumo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kaip jau buvo paminėta, ir į papildomas aplinkybes.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad nurodytą nusikalstamą veiką O. J. buvo kaltinama padariusi dalyvaudama nusikalstamame susivienijime kartu su kitais šio susivienijimo nariais. Skundžiamu nuosprendžiu O. J. pagal BK 249 str. 1 d. buvo išteisinta, o prokuroro apeliacinis skundas toje dalyje šia teismo nutartimi jau buvo pripažintas nepagrįstu. Išteisinus O. J. pagal BK 249 str. 1 d. sumažėja ir jos baudžiamosios atsakomybės ribos, nustatytos BK 26 str.

Tačiau svarbiausia aplinkybė, į kurią atkreipiamas dėmesys, yra ta, kad O. J. skundžiama nuosprendžio dalimi buvo išteisinta ne dėl svetimo turto pasisavinimo, o tik dėl padėjimo padaryti šią nusikalstamą veiką. Ji buvo kaltinama ne pagal BK 183 str. 2 d., o pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d.

Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal to paties straipsnio 2 dalį nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. Pagal BK 24 str. 6 d. padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. BK 26 str. 1 d. nurodyta apie tai, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, be to, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-699/2015) O. J. buvo kaltinama tuo, kad padėjo pasisavinti didelės vertės svetimą turtą, priklausantį kaltinime išvardintoms įmonėms, veikdama bendrininkų grupe su kaltinime nurodytais kitais asmenimis, įvardintais šio nusikaltimo vykdytojais. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, netgi ir darant prielaidą, kad kaltinime nurodomas svetimas turtas buvo pasisavintas, vien tik šio fakto O. J. kaltės pagrindimui nepakaktų. Būtina įrodyti, kad O. J. buvo susitarusi su kaltinime nurodytais asmenimis padaryti nusikalstamą veiką, atlikdama padėjėjos veiksmus, ji siekė bendro nusikalstamos veikos rezultato ir kad jos tyčia apėmė vykdytojų padarytas nusikalstamas veikas.

Šioje byloje nustatyta, kad O. J. sukčiavo ir kaltinime nurodytoms įmonėms panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM ir pelno mokesčius. Už tai skundžiamu nuosprendžiu ji buvo nuteista pagal BK 182 str. 2 d. Svarbi aplinkybė yra ta, kad šią nusikalstamą veiką ji padarė bendrininkaudama su tais pačiais asmenimis, kurie kaip nusikaltimo bendrininkai nurodyti kaltinime pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d.

Pati O. J. aiškina, kad savo draugams ir pažįstamiems padėjo tik išgryninti pinigus, kad už juos tie asmenys galėtų atsiskaityti su darbuotojais. Buvo įsitikinusi, kad tam tie pinigai ir bus panaudoti. Ši nuteistosios versija yra ne tik nepaneigta, tačiau ir įtikinanti. Bet kuriuo atveju O. J. susitarimas su kaltinime nurodomais asmenimis dėl svetimo turto (pinigų) pasisavinimo šioje byloje neįrodytas. Prokuroro apeliaciniame skunde tokį susitarimą patvirtinančių duomenų irgi nenurodoma. Kolegijos nuomone, visos galimybės surinkti O. J. kaltę pagal nurodytą kaltinimą patvirtinančius įrodymus jau buvo išnaudotos, todėl primti šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytas O. J. išteisinimo pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. pagrindas, numatytas BPK 303 str. 5 d. 2 p. (neįrodyta, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką) kelia abejonių. Tačiau keisti išteisinimo pagrindą į kitą, numatytą BPK 303 str. 5 d. 1 p., kolegija neturi pagrindo, nes dėl to apeliaciniai skundai nepaduoti. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs O. J. kalta ir nuteisęs pagal BK 182 str. 2 d., pagrįstai ją pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. išteisino, todėl naikinti šią skundžiamo nuosprendžio dalį taip pat pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.