- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-989-640/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17023-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Indema“
- Ieškovas
- mažosios bendrijos „ISELA“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Indema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „ISELA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Indema“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Isela“ kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Indema“ 1 734,48 Eur skolą, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 8 proc. dydžio metines palūkanas ir 53 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė su atsakove 2023 m. spalio 23 d. pasirašė pagalbinių statybinių paslaugų sutartį, kurios pagrindu vykdytojas (ieškovė) įsipareigoja teikti pagalbinių darbuotojų (statybines) paslaugas (sutarties 1.1. p.), o užsakovas (atsakovė) įsipareigoja sumokėti už paslaugas sutarties 2.1. p. nurodytą sumą, laikydamasi sutarties 2.3. p. numatytos tvarkos. Sutarties 2.3. p. nurodoma, jog užsakovas (atsakovė) atsiskaito už savaitės eigoje atliktus darbus pagal išrašytas sąskaitas: kiekvieną tos savaitės penktadienį. Nurodė, jog ieškovė suteikė atsakovei galimybę gauti pagal poreikį 2 darbininkų paslaugas iškart nuo 2023 m. spalio 24 d. Ieškovė atsakovei už suteiktas paslaugas išrašė šias sąskaitas: 1) 2023 m. spalio 31 d. sąskaitą 23/10-18 950,40 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2023 m. lapkričio 3 d.), 2) 2023 m. lapkričio 10 d. sąskaitą 23/11/04 784,08 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2023 m. lapkričio 10 d.). Nurodė, jog atsakovė neapmokėjo išrašytų sąskaitų. Ieškovė atsakovei siuntė pretenziją, skambino, tačiau atsakovė nereagavo, todėl ieškovė kreipiasi į teismą dėl 1 734,48 Eur skolos priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 23 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį tenkino visiškai.
4. Atsakovė teismui pateikė prieštaravimus, kuriais teismo prašė panaikinti 2023 m. lapkričio 23 d. preliminarų sprendimą, ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Nurodė, kad ji sutinka tik su viena ieškovės nurodyta faktine aplinkybe, jog 2023 m. spalio 23 d. šalys sudarė Pagalbinių statybinių paslaugų sutartį, pagal kurią ieškovė turėjo atlikti pagalbinius darbus, juos perduoti atsakovei, o atsakovė turėjo pareigą atsiskaityti su ieškove už atliktus ir priimtus darbus. Neginčijo, kad ieškovė pateikė išrašytas sąskaitas faktūras 2023 m. spalio 31 d. Nr. 23/10-18 ir 2023 m. lapkričio 10 d. Nr. 23/11-04, tačiau šios sąskaitos nėra atsakovės priimtos (nėra pasirašytos, kaip suderintos, nėra patvirtinta, kad atsakovė priėmė darbus), lygiai taip pat ieškovė nepateikė atliktų darbų akto, kuris patvirtintų, jog atsakovė ieškovės darbus priėmė. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti tariamą skolą pagal sąskaitas faktūras, kurios nėra priimtos, už darbus, kurie nėra priimti, yra nepagrįstas. Ieškovės pateikti elektroniniai laiškai taip pat patvirtina, jog tarp šalių kilo ginčas dėl išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, t. y. dėl darbų kainos. Sutartimi šalys aiškiai susitarė, jog atsakovė už du darbuotojus ir jų 8 darbo valandas turės mokėti ieškovei 95 Eur arba po 45 Eur už vieno darbuotojo 8 valandas, arba 5,625 Eur už vieno darbuotojo vieną darbo valandą (Sutarties 2.1. punktas). Ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros patvirtina, jog jos išrašytos ne pagal Sutarties sąlygas, t. y. sąskaitose vieno darbuotojo darbo valanda įvertinta 11,88 Eur, atitinkamai vieno darbuotojo 8 darbo valandos – 95 Eur suma, o dviejų darbuotojų 8 darbo valandos 190 Eur. Šalys aiškiai susitarė, jog darbus atliks pagalbiniai darbuotojai, tai yra nekvalifikuota darbo jėga, kuriai mokamas minimalus darbo užmokestis. Atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei 5,625 Eur už pagalbinio darbuotojo darbo valandą (t. y. didesnę sumą, nei nustatyta Vyriausybės nutarimu), todėl akivaizdu, jog toks susitarimas buvo aiškus ir priimtinas atsakovei. Tuo tarpu atsakovė nebūtų sudariusi sutarties su ieškove, jeigu ji būtų turėjusi pareigą mokėti pagalbiniam darbininkui daugiau nei 2 kartus didesnę kainą, nei yra nustatyta minimali mėnesinė alga, nes tokiu atveju ji būtų turėjusi mokėti kainą, kuri atitinka ne pagalbinio, o kvalifikuoto darbuotojo kainą ir yra nepagrįstai didelė.
Atsiliepimas
6. Ieškovė pateikė atsiliepimą į prieštaravimus. Nurodė, kad atsakovė nesilaikė sutarties sąlygų dėl atsiskaitymo, sąskaitas prašė išrašyti už ilgesnį periodą. Nors vadovas buvo informuotas dėl neapmokėtos sąskaitos, jis prašė tęsti darbus. Teigė, kad komercinėse sutartyse visada pateikiama kaina už vieną darbuotoją. Jei būtų 2 darbuotojai, sutartyje būtų nurodyta 16 val. Nurodė, kad atsakovė pagal rekomendaciją kreipėsi į ieškovę dėl pagalbinių darbuotojų, jai buvo nurodyta, kad įprasta darbininko kaina yra 15 Eur/val., atsakovė pažadėjo ilgalaikę partnerystę, daug objektų, garantuotą užimtumą, todėl buvo padaryta nuolaida: 11,88 Eur už darbininko valandą. Nurodė, kad ieškovė yra pelno siekianti bendrovė, turinti administraciją, turinti įsipareigojimų, kad tokiomis kainomis (5,625 Eur/val.) nedirba, nes įmonė kaskart patirtų nuostolį ir veikla sparčiai vestų link bankroto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 9 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 23 d. preliminarų sprendimą, kuriuo nuspręsta ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti ieškovei MB „Isela“ iš atsakovės UAB „Indema“ 1 734,48 Eur skolą, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą (1 774,48 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. lapkričio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 27 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Nurodė, kad teismo posėdžio metu apklausus ieškovės vadovą, atsakovės vadovą ir liudytoją V. K., teismas nenustatė, kad atsakovė neigtų, jog ieškovės darbuotojai dirbo atsakovės objekte. Byloje ginčo dėl sąskaitose nurodytų paslaugų kiekio nebuvo. Byloje kilo ginčas dėl sutarties sąlygos dėl atsiskaitymo už darbus.
9. Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė „šia sutartimi numatytos paslaugos įvertinamos – DU DARBUOTOJAI, 95 Eur/8val.“ Ieškovė sąskaitą išrašė, 95 Eur įkainį taikydama vienam darbuotojui, o atsakovė laikosi pozicijos, kad tai yra įkainis už abu darbuotojus. Dėl sutarties sudarymo aplinkybių pažymėjo, kad sutartį rengė ieškovės atstovas. Atsakovės vadovui aplinkybės dėl įkainių nėra žinomos, jam buvo tik atnešta pasirašyti galutinė sutartis. Teismo posėdžio metu liudytojas V. K. teigė, kad sutartis aiškintina taip, kad 95 Eur/val. kaina yra už abu darbuotojus. Nors atsakovė laikosi pozicijos, kad sutarties 2.1 punkte nurodyta kaina yra už abu darbuotojus, tačiau teismas pažymėjo, kad po to, kai atsakovė gavo sąskaitas, ji ieškovei argumento, kad sąskaitos yra išrašytos nepagrįstai per didelės, neatitinka sutarties sąlygų, nenurodė. Įvertinus, kad tarp šalių yra sudaryta sutartis, jos turi bendradarbiauti. Šiuo atveju iš bylos duomenų (kiek tai susiję su laikotarpiu iki ieškinio padavimo) nebuvo aišku, kodėl atsakovė atsisakė sumokėti skolą ieškovei. Atsakovė neprašė ieškovės išrašyti sąskaitų mažesnei sumai. Priešingai, nors pagal atsakovės aiškinimą, ieškovė turėtų teisę gauti pusę skolos sumos, tačiau atsakovė jos nesumokėjo ir apskritai prašo ieškinį atmesti.
10. Pažymėjo, kad sutartį rengė ieškovė, klausimų dėl minėtos sutarties nuostatos neaiškumo jos sudarymo metu nebuvo kilę. Nors atsakovė ir liudytojas teigia, kad nebūtų sudarę tokios sutarties už tokią kainą, tačiau atsakovė neginčijo, kad jos iniciatyva buvo kreiptasi į ieškovę dėl darbuotojų poreikio, tad tikėtina, kad tarp šalių vyko derybos dėl kainos ir mažai tikėtina, kad tarp šalių (tarp dviejų ūkio subjektų) būtų sudarytas susitarimas dėl atlygio darbuotojui, kuris beveik lygus minimaliam valstybės nustatytam valandiniam atlygiui. Teismas sprendė, kad ieškovės pozicija dėl sutartinio atlygio yra labiau tikėtina.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliantė UAB „Indema“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 9 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
12. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
12.1. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl Sutarties 2.1 punkte įtvirtinto pagalbinių statybinių paslaugų įkainio. Sutarties 2.1 punktu nustatytas įkainis yra visiškai aiškus, tą patvirtina lingvistinis (pažodinis) Sutarties aiškinimas. Sutarties 2.1 punkte aiškiai įtvirtinta, jog atsakovė už du darbuotojus, t. y. jų 8 darbo valandas turės mokėti ieškovei bendrai 95,00 Eur sumą. Arba po 45,00 Eur už vieno darbuotojo 8 valandas, arba 5,625 Eur už vieno darbuotojo vieną darbo valandą.
12.2. Sutarties tekstą formulavo ieškovės atstovas, kuris teismo posėdžio metu niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl Sutarties 2.1 punkto formuluotėje nėra nurodyta žodžio „po“ ar kitaip aiškiai nurodyta, jog buvo susitarta dėl 95 Eur įkainio už vieno pagalbinio darbuotojo 8 darbo valandas. Ieškovės teiktas Sutarties 2.1 punkto aiškinimas, jog 95 Eur mokėtini už vieno darbuotojo 8 darbo valandas arba 95 Eur mokėtini bendrai už kiekvieno iš darbuotojų 4 darbo valandas, niekaip neatsispindi Sutarties 2.1 punkto formuluotėje. Sutarties 2.1 punkte nenurodoma, jog įkainis taikomas vienam darbuotojui, taip pat nenurodoma, jog įkainis taikomas bendrai abiem darbuotojams išdirbus po 4 valandas. Taigi pažodinis Sutarties teksto aiškinimas yra vienareikšmiškas ir nekelia abejonių. Akivaizdu, kad Sutarties 2.1 punkto tekstas tokiomis pat aplinkybėmis analogiškų Sutarties šalims protingų asmenų gali būti suprantamas tik kaip numatantis bendrą 95 Eur įkainį už 2 darbuotojų 8 valandų darbą.
12.3. Pažymėjo, kad teismas sprendime neatliko jokio lingvistinio Sutarties 2.1 punkto vertinimo. Šioje byloje vertinant tikruosius šalių ketinimus, nėra pagrindo teigti, jog ieškovės nurodomas paslaugų įkainis atitinka tikruosius ieškovės ketinimus Sutarties sudarymo metu. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šalių ketinimą susitarti dėl ieškovės nurodomo įkainio, kuris neatitinka Sutarties 2.1 punkte aiškiai nustatyto įkainio. Ieškovės pozicija dėl sutarto įkainio grindžiama tik jos paaiškinimu, pateikiamu procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu, jog nebūtų sudariusi Sutarties dėl pagalbinių darbų paslaugų teikimo už 5,625 Eur už vieno darbuotojo vieną darbo valandą. Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, jog pavyzdžiui yra sudariusi su kitomis įmonėmis analogiškas sutartis ir kitais atvejais yra taikius tokį didelį valandinį įkainį už pagalbinio darbuotojo darbo valandą. Paprastai įmonės taikomi paslaugų įkainiai pateikiami internetiniame puslapyje, komerciniuose pasiūlymuose. Šiuo atveju patikrinus duomenis apie įmonę internete, duomenų apie įmonę, joje dirbančius darbuotojus ir pagalbinių darbų įkainius nėra. Ieškovės paaiškinimai deklaratyvūs, neparemti jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais. Ieškovė neigia įkainį, kurį suformulavo ir į Sutartį įrašė ji pati. Atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl pagalbinių darbų paslaugų, telefonu šalių atstovai sutarė kainą, dėl kainos papildomų derinimų nebuvo, kaina nebuvo keičiama. Taigi paslaugų įkainis buvo aiškiai sutartas ir atitinkamai įrašytas į Sutartį pačios ieškovės. Teismas neatliko jokio tikrųjų ieškovės ketinimų Sutarties sudarymo metu vertinimo. Pažymėjo, kad atsakovės tikrasis ketinimas buvo ir yra mokėti 5,625 Eur už pagalbinio darbuotojo darbo valandą. Tokius ketinimus atitinka ir patvirtina Sutarties 2.1 punkto tekstas, be to, 5,625 Eur už pagalbinio darbuotojo darbo valandą atitinka rinkos sąlygas.
12.4. Posėdžio metu tiek atsakovės vadovas, tiek ir vadybininkas paaiškino, jog įmonės taikomas įprastas įkainis apytiksliai siekia apie 35–50 Eur už vieno žmogaus darbo dieną, kas iš esmės atitinka Sutartyje nurodytą įkainį. Atsakovės vadovas ir vadybininkas paaiškino, jog 5,625 Eur už pagalbinio darbuotojo darbo valandą įkainis atitinka rinkos sąlygas, toks įkainis konkrečiu atveju atitiko vykdomo projekto biudžetą. Sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, jog posėdžio metu liudytojas V. K. patvirtino, kad Sutartis aiškintina taip, kad 95 Eur/8 val. kaina yra už abu darbuotojus, tai yra atsakovės ketinimai, sudarant Sutartį, buvo mokėti ieškovei 95 Eur bendrai už abiejų pagalbinių darbuotojų 8 darbo valandas, tačiau šiuos liudytojo ir kitų atsakovės atstovų įrodymus atmetė, jais nesirėmė, motyvų, kodėl jie atmetami nenurodė .
12.5. Teismas nepagrįstai ir iš esmės klaidingai nurodė, jog atsakovė ieškovei nenurodė, kad sąskaitos yra išrašytos nepagrįstai per didelės. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai paaiškino, jog dėl sąskaitų faktūrų išrašymo atsakingas atsakovės darbuotojas (vadybininkas) tiesiogiai bendravo su ieškove (jos atstovu) telefonu. Be to, atsakovės oficialiu elektroniniu paštu info@indema.lt nebuvo gauta jokių pretenzijų. Į bylą pateiktas susirašinėjimas el. paštu patvirtina, jog atsakovė paprašė patikslinti, už kokias paslaugas išrašyta sąskaita ir koks adresas. Taigi, ieškovė neabejotinai buvo informuota, net ir raštiškai, jog sąskaitos faktūros išrašytos netinkamai, atsakovė iš esmės kėlė klausimą už kokias paslaugas ir kaip apskaičiuota suma apmokėjimui.
12.6. Atsakovei nesuprantama, kokį sąryšį turi Sutarties sudarymas atsakovės iniciatyva su teismo išvada, kad tarp šalių tikėtinai vyko derybos dėl kainos ir mažai tikėtina, kad tarp dviejų ūkio subjektų būtų sudarytas susitarimas dėl atlygio darbuotojui, kuris beveik lygus minimaliam valstybės nustatytam valandiniam atlygiui. Atsakovės tikrieji ketinimai buvo tokie, kokie nustatyti Sutartyje, lygiai tokie patys buvo ir ieškovės ketinimai. Sutartimi numatytas įkainis (5,625 Eur) yra didesnis už Vyriausybės nutarimu nustatytą minimalų VDU (5,14 Eur), o teismas visiškai nepagrindė, kodėl tai neva suponuoja prieštaravimą verslo logikai. Teismo išvada yra visiškai nepagrįsta, teismas nenurodė jokių taikytinų teisės normų, principų ar teismų praktikos, kurie pagrįstų tokią išvadą. Darydamas šią išvadą teismas vadovavosi vien subjektyviomis ir visiškai abejotinomis prielaidomis.
12.7. Šio ginčo atveju, kai ieškovė byloje laikosi priešingos nei atsakovė pozicijos dėl paslaugų įkainio (95 Eur/8 val. kaina yra už vieną darbuotoją, o ne už du), akivaizdžiai prieštaraudama Sutarties 2.1 punktu nustatytam įkainiui, ir kai neįmanoma pagrįstai bei neabejotinai nustatyti ieškovės tikrųjų ketinimų Sutarties sudarymo metu, ginčas turėjo būti išspręstas teikiant pirmenybę pažodiniam (lingvistiniam) Sutarties teksto aiškinimui.
12.8. Pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjęs teisėjas veikė tendencingai ir nebuvo vienodai objektyvus šalių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas šališkai ir tendencingai gynė ieškovės interesus. Tai patvirtina aplinkybės, jog teismo posėdžio metu teisėja uždavė tendencingus klausimus ir galiausiai priėmė atsakovei nepalankų sprendimą.
13. Ieškovė MB „Isela“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovės UAB „Indema“ apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 9 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
14. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas žemiau išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais:
14.1. Pažymėjo, kad UAB „Indema“ pati pagal rekomendaciją kreipėsi į MB „Isela“ dėl pagalbinių darbininkų poreikio ir buvo informuota, jog įprasta darbininko kaina yra 15 Eur/val., iš UAB „Indema“ buvo pažadėta ilgalaikė partnerystė, daug objektų ir garantuotas pastovus užimtumas, todėl siekiant abipusiškai naudingo kompromiso buvo padaryta 20,8 proc. nuolaida (25 Eur) t. y. sutarta darbininko kaina 11,88 Eur/val.
14.2. MB „Isela“ yra pelno siekianti bendrovė turinti išlaikyti administraciją ir patirianti kitų sąnaudų bei įsipareigojimų, siūlanti konkurencingą atlyginimą darbininkams, kad užsitikrinti pastoviai kokybišką darbo jėgą ir generuoti pelningą veiklą, tokiomis kainomis kaip 5,62 Eur/val. nedirba, nes įmonė iškart patirtų nuostolį.
14.3. Sutartyje 2.1 punktas suformuluotas aiškiai, susitartas 95 Eur įkainis už vieno pagalbinio darbuotojo 8 darbo valandas.
14.4. Atsakovė dirba su kitomis įmonėmis ir nepateikė rašytinių įrodymų, jog pavyzdžiui su kitomis įmonėmis sudarytos analogiškos sutartys ir kiti partneriai (nepriklausantys jų įmonių grupei) taiko tokį mažą vos 5,14 Eur viršijantį valandinį įkainį už pagalbinio darbuotojo darbo valandą. Atsakovės paaiškinimai yra neparemti jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
14.5. Teismas pagrįstai nurodė, kad sąskaitos yra išrašytos teisingai, nurodant kiekvieno darbuotojo konkrečiai dirbtas darbo valandas per dieną. Sąskaitos yra apskaičiuotos teisingai. Sąskaitos siunčiamos el. paštu ir negauta jokių pastabų ar pretenzijų, jokių raštiškų pastabų dėl sąskaitų. Atsakovė nekėlė klausimo už kokias paslaugas ar kuriame objekte buvo dirbta ir kaip apskaičiuota suma. Dirbtų valandų kiekis yra pateiktas pačios atsakovės.
14.6. Teismas laikėsi nešališkumo ir neturėjo išankstinio nusistatymo nei vienai iš šalių. Teisėja buvo objektyvi ir tik įvertinus dokumentus, apklausė UAB „Indema“ vadovą, vadybininką ir darbų vykdytoją, kurie asmeniškai galėjo pateikti reikšmingos informacijos bylai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio turi pareigą patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
16. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 9 d. galutinio sprendimo (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2023 m. spalio 23 d. sudarė pagalbinių statybinių paslaugų sutartį, kurios pagrindu vykdytojas (ieškovė) įsipareigojo teikti pagalbinių darbuotojų (statybines) paslaugas (sutarties 1.1. p.), o užsakovas (atsakovė) įsipareigojo sumokėti už paslaugas sutarties 2.1. p. nurodytą sumą, laikydamasi sutarties 2.3. p. numatytos tvarkos. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė atsakovei suteikė du pagalbinius darbuotojus darbams atlikti. Ieškovė už suteiktas paslaugas atsakovei išrašė ir apmokėti pateikė dvi sąskaitas: 1) 2023 m. spalio 31 d. sąskaitą 23/10-18 950,40 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2023 m. lapkričio 3 d.), 2) 2023 m. lapkričio 10 d. sąskaitą 23/11/04 784,08 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2023 m. lapkričio 10 d.). Bendra išrašytų sąskaitų suma sudaro – 1 734,48 Eur. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė iki šiol ieškovei nėra jokia apimtimi apmokėjusi nurodytų sąskaitų faktūrų.
18. Byloje kilo ginčas dėl Sutarties 2.1 punkto, kuriame nurodyta kaina už suteiktas paslaugas, aiškinimo. Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, kad „šia sutartimi numatytos paslaugos įvertinamos – DU DARBUOTOJAI 95 Eur/8 val.“ Ieškovė sąskaitą išrašė, taikydama 95 Eur/8 val. įkainį vienam darbuotojui. Atsakovė teigia, kad ieškovė sąskaitas išrašė neteisingai, kadangi pagal Sutarties 2.1 punktą 95 Eur/8 val. įkainis taikomas už abu darbuotojus.
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sutiko su ieškovės pozicija dėl sutartinio atlygio, t. y. kad pagal Sutarties 2.1 punktą 95 Eur/8 val. įkainis taikomas už vieno darbuotojo atliktą darbą. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra grindžiama tuo, jog po to, kai atsakovė gavo sąskaitas, ji ieškovei nenurodė, kad sąskaitos yra išrašytos nepagrįstai per didelės, neatitinka sutarties sąlygų. Pažymėjo, kad iš bylos duomenų nėra aišku, kodėl atsakovė atsisakė sumokėti skolą ieškovei. Atsakovė neprašė ieškovės išrašyti sąskaitų mažesnei sumai. Priešingai, nors pagal atsakovės aiškinimą, ieškovė turėtų teisę gauti pusę skolos sumos, tačiau atsakovė jos nesumokėjo. Taip pat pažymėjo, kad sutartį rengė ieškovė, klausimų dėl minėtos sutarties nuostatos neaiškumo jos sudarymo metu nebuvo kilę. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad tarp šalių (tarp dviejų ūkio subjektų) būtų sudarytas susitarimas dėl atlygio darbuotojui, kuris beveik lygus minimaliam valstybės nustatytam valandiniam atlygiui.
20. Apeliantė UAB „Indema“, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl Sutarties 2.1 punkte įtvirtinto pagalbinių statybinių paslaugų įkainio. Pažymėjo, kad teismas sprendime neatliko jokio lingvistinio Sutarties 2.1 punkto vertinimo. Šioje byloje vertinant tikruosius šalių ketinimus, nėra pagrindo teigti, jog ieškovės nurodomas paslaugų įkainis atitinka tikruosius ieškovės ketinimus Sutarties sudarymo metu. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šalių ketinimą susitarti dėl ieškovės nurodomo įkainio, kuris neatitinka Sutarties 2.1 punkte aiškiai nustatyto įkainio. Ieškovės pozicija dėl sutarto įkainio grindžiama tik jos paaiškinimu, pateikiamu procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu, jog nebūtų sudariusi Sutarties dėl pagalbinių darbų paslaugų teikimo už 5,625 Eur už vieno darbuotojo vieną darbo valandą. Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, jog pavyzdžiui yra sudariusi su kitomis įmonėmis analogiškas sutartis ir kitais atvejais yra taikius tokį didelį valandinį įkainį už pagalbinio darbuotojo darbo valandą. Teismas neatliko jokio tikrųjų ieškovės ketinimų Sutarties sudarymo metu vertinimo. Taip pat pažymėjo, kad sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, jog posėdžio metu liudytojas V. K. patvirtino, kad Sutartis aiškintina taip, kad 95 Eur/8 val. kaina yra už abu darbuotojus, tai yra atsakovės ketinimai, sudarant Sutartį, buvo mokėti ieškovei 95 Eur bendrai už abiejų pagalbinių darbuotojų 8 darbo valandas, tačiau šiuos liudytojo ir kitų atsakovės atstovų įrodymus atmetė, jais nesirėmė, motyvų, kodėl jie atmetami nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais sutinka.
21. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 25 punktas). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).
22. Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 85 punktas; 2022 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022, 25 punktas).
23. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Sutarties 2.1 sąlygos (kainos už suteiktas paslaugas) aiškinimo. Abi ginčo šalys šią Sutarties sąlygą aiškina skirtingai, t. y. ieškovė MB „Isela“ teigia, kad 95 Eur/8 val. įkainis taikomas vienam darbuotojui, tuo tarpu atsakovė UAB „Indema“ teigia, kad pagal Sutarties 2.1 punktą 95 Eur/8 val. įkainis taikomas už du darbuotojus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal Sutartį, šiuo atveju siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir jų valią Sutarties sudarymo metu turėjo būti taikomas kasacinio teismo praktikoje nurodytas pažodinis (lingvistinis) sutarties aiškinimo metodas.
24. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neatliko jokio lingvistinio (pažodinio) Sutarties 2.1 punkto teksto vertinimo. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad teismas tenkino ieškovės reikalavimus iš esmės motyvuodamas tik tuo, jog atsakovė po to, kai gavo sąskaitas faktūras ieškovei nenurodė, jog sąskaitos yra išrašytos nepagrįstai per didelės, neatitinka sutarties sąlygų ir neprašė ieškovės išrašyti sąskaitų mažesnei sumai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien šie pirmosios instancijos teismo argumentai, savaime nepatvirtina, kad Sutarties 2.1 punkte nurodytas įkainis už pagalbinių darbuotojų darbą yra tokio dydžio, kaip tai nurodo ieškovė, t. y. 95 Eur/8 val. įkainis taikomas vienam darbuotojui, o ne dviem. Pažymėtina, kad atsakovės veiksmai po sutarties sudarymo su ieškove (rašytinių pretenzijų neteikimas dėl išrašytų sąskaitų, sąskaitų neapmokėjimas) negali įrodyti tikrosios šalių valios ir net gali būti priešingas tam, ko šalys siekė sudarydamos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2024 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu liudytojas V. K. (atsakovės darbuotojas, vadybininkas), kuriam el. paštu buvo išsiųstos sąskaitos faktūros apmokėjimui, paaiškino, jog dėl ieškovės išrašytų sąskaitų faktūrų jis (vadybininkas) tiesiogiai bendravo su ieškovės atstovu telefonu ir nurodė, kad sąskaitos faktūros išrašytos netinkamai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė ir nevertino šio liudytojo paaiškinimų. Taip pat laikytini deklaratyviais skundžiamame sprendime nurodyti argumentai, kad tarp šalių vyko derybos dėl kainos, todėl mažai tikėtina, jog šalys (du ūkio subjektai) būtų sudarę susitarimą dėl beveik minimaliam valstybės nustatytam valandiniam atlygiui lygaus atlygio darbuotojui.
25. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju esant tarp šalių ginčui dėl tikrosios sutarties teksto (Sutarties 2.1 punkto) prasmės ir šalims skirtingai interpretuojant sutarties tekstą, tokiu atveju taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne tik neįvertino Sutarties 2.1 sąlygos teksto pagal pažodinį (lingvistinį) sutarties aiškinimo metodą, bet taip pat nevertino, kokią prasmę šiai Sutarties sąlygai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.
26. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė, neištyrė, faktinių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę nagrinėjamam ginčui, netinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, neatskleidė bylos esmės, todėl apskųstas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
27. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
28. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
29. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą ieškinį tenkinti, neištyrė esminių bylos aplinkybių. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl bylos procesą būtina pakartoti. Tokioje situacijoje bylos esminiais fakto ir teisės aspektais nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų, jog apeliacinė instancija pakeičia pirmąją instanciją ir vykdo jos funkcijas, kas neatitiktų instancinės teismų sistemos esmės ir paskirties, apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą teisės bei fakto klausimais, neteisėtai apribotų bylos šalių teisę į antrą teisminę instanciją – apeliaciją. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo šiam teismui, kad būtų ištaisyti šioje nutartyje nurodyti pažeidimai.
Dėl bylos procesinės baigties
30. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų šiai bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šie pažeidimai negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jie sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
31. Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Panaikinus skundžiamą sprendimą ir bylą grąžinus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas taip pat nesprendžia prašymų prijungti prie šios bylos teikiamus įrodymus, nes šių įrodymų priėmimo klausimą turės išspręsti pirmosios instancijos teismas.
32. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 290-291 straipsniais
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 9 d. galutinį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.