Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų teisėja Jolita Cirulienė

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio – išlaikymo reikalingumo – fakto nustatymo (suinteresuoti asmenys: E. B. ir notarė Vilma Pakaušienė),

Aprašomoji dalis

nustatė:

2023 m. liepos 24 d. teisme gautas pareiškėjos pareiškimas, kuriuo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai jos tėvo S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir tėvas), mirusio (duomenys neskelbtini), mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas.

Teisėja 2023 m. liepos 26 d. rezoliucija pareiškimą priėmė ir nustatė suinteresuotam asmeniui 20 d. terminą atsiliepimui pateikti.

1) jos AB SEB banke turimos sąskaitos išrašus apie apyvartas už 6 mėnesius iki palikimo atsiradimo momento ir už 6 mėnesius po palikimo atsiradimo, taip pat sąskaitos išrašą apie likutį.

2) studijų sutartį ir pažymą apie studijas, kurios patvirtina, kad pareiškėja nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. studijuoja SMK Aukštojoje mokykloje pagal Estetinės kosmetologijos nuolatinę studijų programą, studijų tvarkaraščių būdas – dieninis, vienerių studijų metų kaina – 2 900 Eur, vieno studijų semestro kaina – 1 450 Eur, numatoma studijų baigimo data – 2026 m. birželio 30 d.; studijų apmokėjimo išrašą už semestrą – 1 450 Eur sumoje.

3) 2022 m. birželio 9 d. UAB „Rigveda“ mokymo paslaugų sutartį, kuri buvo pasirašyta siekiant gauti vairuotojo pažymėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas netenkintinas.

Bylos duomenys patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjos tėvas, gyvenęs (duomenys neskelbtini). Po tėvo mirties pareiškėja kreipėsi į Jonavos rajono 4-ąjį notaro biurą dėl paveldėjimo bylos užvedimo ir sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) testamentu tėvas jam priklausantį nekilnojamąjį turtą butą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), paliko suinteresuotam asmeniui E. M. (pagal VĮ Registrų centro duomenis – B.).

2023 m. balandžio 17 d. antstolis Nikolajus Aleninas sudarė paveldimo turto apyrašą, kuriame nurodytas tėvo turtas: Butas/patalpa–Butas, adresas: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Transporto priemonė VOLVO T+S80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini); Lėšos, pensijų kaupimo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios turtą patikėjimo pagrindais II pakopos pensijų fonde „SEB turto išsaugojimo fondas“ valdo pensijų kaupimo bendrovė UAB „SEB investicijų valymas“ ir kurios fondo vienetų skaičius, remiantis AB SEB banko 2023 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2023-04-04 dienai sudarė 10 859,9678 vnt. (10 987,03 Eur); Lėšos sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB SEB bankas, kurių likutis remiantis AB SEB bankas 2023 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) sudaro 2 534,86 Eur.

Taigi šioje byloje kilo ginčas dėl to – buvo ar nebuvo pareiškėjai reikalingas išlaikymas jos tėvo mirties dieną.

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Kaip yra išaiškinęs LAT, testamento laisvė yra laisvės disponuoti nuosavybe išraiška paveldėjimo teisėje, kuria remdamasis palikėjas, sudarydamas testamentą, gali būti užtikrintas, kad po mirties jo sukauptas turtas bus paveldėtas pagal jo valią. Šio principo veikimas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Tokio ribojimo įtvirtinimo būtinybę lemia kitas paveldėjimo teisės principas – privalomųjų įpėdinių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo principas. Jo esmė – Europos teisės kultūroje susiformavusi nuostata, kad, palikėjui piktnaudžiavus testamento laisve ir artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalinus nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikiant jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. Teisės į privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių gerove. Taigi, ribodamas testamento laisvę, įstatymų leidėjas gina viešąjį interesą ir, derindamas nurodytus principus bei užtikrindamas palikėjo ir jo šeimos narių bei visuomenės interesų pusiausvyrą, stiprina šeimos vienybės ir šeimos narių tarpusavio atsakomybės suvokimą visuomenėje (LAT 2011 m. rugsėjo 8 d. Nepilnamečių turtinių teisių apsauga paveldėjimo turtiniuose santykiuose Nr. 35. Teismų praktika).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad testamento laisvės ribojimo būtinybę lemia kitas paveldėjimo teisės principas – privalomųjų įpėdinių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo principas. Valstybė, įsikišdama į paveldėjimo santykius, užtikrina palikėjo artimiausių šeimos narių, kuriems būtina materialinė parama, be adekvačios priežasties nušalintų nuo palikimo, teisę į privalomąją palikimo dalį – jie paveldi, nepaisant testamento turinio. Teisę į privalomąją palikimo dalį turi CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas; ši teisė nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu – reikšmingas yra išlaikymo reikalingumo faktas, kuris konstatuojamas pagal visumą bylos aplinkybių. Tokiais atvejais būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus palikimo atsiradimo dieną asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą; vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis – teismai kiekvienoje byloje turi individualiai įvertinti nustatytas aplinkybes ir jų reikšmę (LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje (toliau – ir c. b.) Nr. 3K-3-596/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-173/2009).

Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra sveikatos būklė, socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (LAT 2016 m. gegužės 5 d. nutartį c. b. 3K-3-258-219/2016).

Pažymėtina ir tai, jog, vadovaujantis LAT praktika (pvz., (LAT 2019 m. balandžio 18 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-149-421/2019), būtina atsižvelgti ir į tai, kad testatoriaus teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu

Teismo nuomone, klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik įvertinus palikimo atsiradimo dieną buvusią pareiškėjos turtinę padėtį ir konstatavus, kad ji be tėvo pagalbos (jo teikiamo išlaikymo) tuo metu neturėjo galimybės patenkinti savo būtinųjų poreikių. Tuo tikslu, kaip nurodyta ne vienoje LAT nutartyje, teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas (LAT 2016 m. gegužės 5 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-258-219/2016, 17 punktas (LAT 2019 m. balandžio 18 d. nutartis c. B. Nr. 3K-3-149-421/2019).

Nagrinėjamu atveju visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjus byloje pateiktus abiejų šalių argumentus ir jų pateiktus rašytinius įrodymus, teisme apklaustų liudytojų parodymus, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja neįrodė, kad palikėjo (tėvo) mirties dieną, kuomet pareiškėjai jau buvo sukakę 18-ka metų, jai buvo reikalingas išlaikymas ir kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas apriboti testamento laisvės principo veikimą.

Teismas sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju nei pareiškime, nei teismo posėdžių metu pareiškėja nenurodė ir neįrodė pakankamai faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjai jos tėvo mirties dieną buvo būtinas išlaikymas. Kaip nustatyta šios bylos nagrinėjimo metu, pareiškėja, gimusi (duomenys neskelbtini), tėvo mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) jau buvo sulaukusi 18-os metų amžiaus. Nors tuo metu pareiškėja mokėsi paskutinėje (12-oje) klasėje ir dar nebuvo spėjusi įgyti vidurinio išsilavinimo, tačiau, teismo nuomone, pareiškėja jau buvo sulaukusi tokio amžiaus, kai galėjo tiek savaitgaliais, tiek per mokslo atostogas ar po pamokų pati dirbti ir pati užsidirbti pajamų, tuo labiau, kad nenustatyta, jog pareiškėja būtų turėjusi tokių sveikatos sutrikimų, kurie būtų trukdę jai įsidarbinti. Kaip pažymėjo pati pareiškėja savo pareiškime, teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar asmuo išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (LAT 2016 m. gegužės 5 d. nutartį c. b. Nr. 3K-3-258-219/2016). Šiuo atveju yra akivaizdu, jog pati pareiškėja, nors ir turėdama galimybes, neišnaudojo visų objektyviai įgyvendinamų galimybių gauti lėšų, būtinų jos gyvenimo reikmėms. Šioje vietoje, vertinant pačios pareiškėjos galimybes pačiai užsidirbti lėšų pragyvenimui, pažymėtina ir tai, jog pareiškėja, nors bylos nagrinėjimo metu ir labai akcentavo tai, jog sutaupyti pinigai buvo skirti tolesniems mokslams, tačiau vien iš to, jog pareiškėja mokslų nebaigė geriausiais pažymiais (nes, kaip nurodė mama, visada mokėsi 6 ir 7), galima daryti išvadą, jog geresnių rezultatų siekimui mokykloje nebuvo teikiamas prioritetas, o tai reiškia, jog mokymasis tik vidutiniais pažymiais negalėjo trukdyti pareiškėjai pačiai uždirbti savęs išlaikymui.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėja turi tokių sveikatos problemų, dėl kurių galėtų būti nustatytas pareiškėjos neįgalumas ar ribotas darbingumas, ji yra veiksni, ir ji objektyviai nėra išnaudojusi galimybių susirasti darbą ir net neįrodinėjo, kad tos galimybės buvo sumažėjusios ar tokių galimybių iš viso nebuvo palikimo atsiradimo metu, bei į tai, kad pareiškėja palikimo atsiradimo dienai buvo darbinga tiek amžiaus, tiek sveikatos požiūriu, todėl, teismo nuomone, ji objektyviai turėjo galimybę pati dirbti ir užsidirbti, siekdama patenkinti būtinuosius pragyvenimo poreikius, tačiau šių galimybių tinkamai neįgyvendino (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Tai, kad pareiškėja tėvo mirties momentu niekur nedirbo, gyveno kartu su mama bendrabutyje, už kurį mokėjo mama J. B. arba jos draugas L. K., o pareiškėjai nieko nereikėjo mokėti, be to, tai, kad pareiškėjos maitinimu ir kt. išlaidomis rūpinosi jos mama, kurią finansiškai rėmė jos draugas (kuris, pareiškėjos teigimu, jos 18-to gimtadienio proga jai padovanojo 3 000 Eur), o pati savo sąskaitoje jau buvo sukaupusi (kaip nurodė pareiškėja – sutaupiusi iš jai dovanotų ir tėvo teiktų išlaikymo lėšų) nemažą ir neliečiamą pinigų sumą (net 13 000 Eur) mokslams, teismo nuomone, paneigia pareiškėjos teiginius apie tėvo išlaikymo jai reikalingumą palikimo atsiradimo momentu.

Šioje vietoje pažymėtina ir tai, jog pareiškėjos turtinę padėtį tėvo mirties metu netgi yra pagrindas vertinti kaip geresnę negu jos mamos J. B., neturėjusios jokio nekilnojamojo turto, transporto priemonių ir jokių santaupų banke, dirbusios už minimalų 700 Eur atlyginimą (iš kurio, kaip teigė pareiškėja ir pati liudytoja apklausta mama, ji užtikrino ne tik savo, bet taip pat ir savo dukros būtinuosius poreikius), kadangi, kaip, paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu iš suinteresuoto asmens reikalavimu pareiškėjos pateiktų bankinės sąskaitos išrašų, toje sąskaitoje tėvo mirties dieną buvo sukaupta net 13 000 Eur. Nors tie pinigai, pareiškėjos teigimu, buvo neliečiami ir buvo skirti mokslams, tačiau pažymėtina, jog pareiškėja šioje byloje net neįrodinėjo, jog ji, niekur nedirbdama ir tik mokydamasi, dėjo maksimalias pastangas tam, kad kuo geresniais pažymiais pabaigtų mokslus ir kad baigusi mokyklą galėtų toliau mokytis nemokamose programose.

Be to, vertinant per šalių lygiateisiškumo principo prizmę, paminėtina ir tai, jog suinteresuotas asmuo, kas nustatyta iš jo paaiškinimo teismo posėdžio metu, pats save išlaikė dar būdamas nepilnamečiu ir dirbdamas autoservise, gyvendamas išsinuomotame bute ir pats iš uždirbtų pinigų apmokėdamas ir už buto nuomą, ir už komunalinius patarnavimus. Tuo tarpu pareiškėja, kaip minėta, net ir sulaukusi pilnametystės prie savo pačios išlaikymo savo pačios uždirbtais pinigais neprisidėjo, nors, kaip nustatyta, tokią galimybę turėjo.

Ta aplinkybė, kad pareiškėja, sulaukusi pilnametystės, pati nesikreipė į teismą dėl išlaikymo iš tėvo priteisimo, nors, kaip teigė bylos nagrinėjimo metu, tėvas geranoriškai jai jokio išlaikymo neteikė, taip pat paneigia pareiškėjos teiginius apie tėvo išlaikymo jai reikalingumą palikimo atsiradimo momentu. Šioje vietoje svarbu paminėti ir tai, jog tėvas kelis metus iki mirties sirgo sunkia onkologine liga, todėl, nors iki mirties jis ir nebuvo nutraukęs darbo santykių, tačiau akivaizdu yra ir tai, jog paties palikėjo gebėjimas dukrai teikti išlaikymą (net jeigu ir būtų buvęs nustatytas jo reikalingumas) jo mirties dieną buvo labai ribotas dėl palikėjo sveikatos būklės, ką, akivaizdžiai suprato (privalėjo suprasti) ir pareiškėja, dėl išlaikymo priteisimo iš tėvo nesikreipusi į teismą.

Nors pareiškėja ir liudytoja apklausta jos mama B. teismo posėdžių metu teigė, kad pareiškėjos tėvas, nebemokėdamas išlaikymo kol ji buvo dar nepilnametė, jau sirgdamas vėžiu, buvo pažadėjęs, kad paliks dukrai butą, pažymėtina, jog netgi jeigu toks tėvo pažadas pareiškėjai ar jos mamai palikti dukrai butą testamentu ir būtų buvęs duotas (nors jokių tai patvirtinančių objektyvių įrodymų pareiškėja net nepateikė), tai, teismo nuomone, negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, kadangi testamentas yra vienašalis sandoris, o testatorius savo valią gali keisti kiek tik nori. Tačiau net jeigu pareiškėja, kaip ji pati nurodė, ir negavo iki pilnametystės iš tėvo, žadėjusio butą palikti jai testamentu, dalies jai priteisto išlaikymo, teismo nuomone, vien tai, kad ji net negavusi iš tėvo dalies išlaikymo pinigų sugebėjo pati niekur nedirbdama ne tik sutaupyti nemažą pinigų sumą, bet, svarbiausia, net nebuvo tos sutaupytos sumos pradėjusi išleidinėti tėvo mirties metu, kai, jos teigimu, jai buvo reikalingas išlaikymas, akivaizdžiausiai paneigia pareiškėjos teiginius apie išlaikymo reikalingumą ir patvirtina suinteresuoto asmens teiginius, jog tuo metu nebuvo jokio poreikio ar būtinybės pareiškėjos tėvui užtikrinti būtinuosius dukters poreikius maistui, gyvenamajai vietai, rūbams ir panašiai, kurie, akivaizdu, kad buvo neatlygintinai užtikrinti kitų asmenų pagalba, duodant (dovanojant) pareiškėjai pinigų įvairiomis progomis ar tam tikriems daiktams įsigyti, tame tarpe ir mamos bei jos draugo, o taip pat ir tėvo mamos (ką patvirtino suinteresuoto asmens liudytojos) ir kt.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip teismo posėdžio metu pripažino pati pareiškėja, ji su tėvu (kuris, pareiškėjos teigimu, nors ir sirgo vėžiu, bet nevengdavo alkoholio ir yra ją pavedęs, kai pasikvietęs pas save, neatsiliepė į jos skambučius ir į butą neįleido) maždaug pusmetį iki jo mirties beveik nebendravo. Teismo nuomone, tai visiškai paaiškina tėvo apsisprendimą butą palikti vieninteliam sūnui, kuris savo mamos neteko būdamas vaikas ir kurio, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, tėvas niekada neišlaikė (ypač tuo metu, kai jam tos pagalbos itin reikėjo – mirus mamai), su kuriuo bendrauti pradėjo tik sūnui jau sulaukus 15-kos metų ir bendravo iki pat mirties, sūnui atvykdavus iš užsienio pas tėvą tuo metu, kuomet jis jau sunkiai sirgo ir negalėjo savimi tinkamai pasirūpinti. Pažymėtina, jog ir LAT 2009 m. gruodžio 2 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-553/2009 yra akcentuotas testatoriaus valios gerbtinumas.

Tuo pačiu būtina pažymėti ir atkreipti dėmesį į tai, kad mirusysis ne visiškai apribojo (atėmė paveldėjimo teisę iš savo dukters), t. y. testamentu buvo išspręstas tik vienintelio tėvui priklausiusio nekilnojamojo turto paveldėjimo klausimas, o kitas turtas (transporto priemonė VOLVO S80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini); lėšos, pensijų kaupimo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios turtą patikėjimo pagrindais II pakopos pensijų fonde „SEB turto išsaugojimo fondas“ valdo pensijų kaupimo bendrovė UAB ,,SEB investicijų valymas“ ir kurios fondo vienetu skaičius, remiantis AB SEB banko 2023 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. balandžio 4 dienai sudarė 10 859,9678 vnt. (10 987,03 Eur); lėšos sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB SEB bankas, kurių likutis remiantis AB SEB bankas 2023 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), sudaro 2 534,86 Eur) yra paveldimas pagal įstatymą, t. y. abu mirusiojo vaikai, tiek pareiškėja, tiek suinteresuotas asmuo, paveldi lygiomis dalimis. Akivaizdu, kad pareiškėjos teisė paveldėti nebuvo visiškai eliminuota, nes ji turi teisę gauti ½ dalį tėvo automobilio (arba jo vertės), pusę banko sąskaitoje buvusių pinigų, kurių yra 2 500 Eur ir dar jai priklauso pusė pensijinio fondo, kurio yra 10 843 Eur. Be to, kaip paaiškėjo byloje, vien tik pareiškėja yra paėmusi 1 000 Eur sumą iš buvusios tėvo darbovietės (Achemos), be to, pareiškėja nėra prisidėjusi prie tėvo laidotuvių.

Paminėtina ir tai, jog pareiškėjos elgesys negali būti laikomas sąžiningu ir dėl tos priežasties, kadangi su pareiškimu nebuvo pateikti jokie įrodymai apie pareiškėjos turimas sąskaitas Lietuvos kredito įstaigose ir tik suinteresuoto asmens prašymu pareiškėja buvo įpareigota tokius įrodymus pateikti, o iš tų įrodymų būtent ir paaiškėjo tikroji pareiškėjos turtinė padėtis tėvo mirties metu.

Šioje byloje nustatyti faktai, teismo nuomone, neatitinka paminėtos LAT praktikos, kuria vadovaujantis sprendžiama, kad palikimo atsiradimo metu asmeniui buvo reikalingas išlaikymas. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, šiuo atveju nenustatė sąlygų, kurioms esant būtų galima patenkinti pareiškimą. Pareiškimo patenkinimo atveju, teismo nuomone, teismo įsikišimu būtų iš esmės paneigta testatoriaus valia, išimtimi iš taisyklės būtų paneigta pati taisyklė, o tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

2023 m. rugsėjo 21 d. suinteresuoto asmens atstovas pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašyme nurodyta, jog suinteresuoto asmens atstovas, vykdydamas Kliento pavedimą, šioje byloje: susipažinimui su paveldėjimo byla sugaišo 4 val.; rengdamas atsiliepimą į prašymą sugaišo 6 val.; konsultuodamas Klientą ir ruošdamasis bylai sugaišo 3 val.; ruošdamas užklausas AB Achema, Notarei, Antstoliui sugaišo 2 val. Viso Klientas už šiuos būtinus darbus turėjo 1 815 Eur su PVM teisinės pagalbos išlaidas. Šias išlaidas pagrindžia 2023 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaita faktūra MK Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2023 m. kovo 30 d. PVM sąskaita faktūra MK Nr. (duomenys neskelbtini) bei mokėjimai pagal šias sąskaitas. Prašoma priteisti iš pareiškėjos suinteresuoto asmens turėtas 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgus į tai, kad pareiškimas iš esmės buvo ydingas jo teikimo teismui metu, kad byla buvo tikrai sudėtinga, nors turėjo būti nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka, bet iš esmės byla buvo išnagrinėta ginčo teisena, buvo apklausinėjami liudytojai, suinteresuotas asmuo buvo priverstas dalyvauti šioje byloje, naudotis teisininko pagalba, argumentuotai, motyvuotai atsikirtinėti į reiškiamus reikalavimus, dalyvauti teismo posėdžiuose. Įvertinus faktines aplinkybes, pareiškėjos elgesį ir pareiškėjos reiškiamo reikalavimo nepagrįstumą jau pareiškimo pateikimo dienai, kuomet, sąskaitoj turėdama 13 000 Eur santaupų, reikalauja išlaikymo, tai leidžia teismui nukrypti nuo taisyklių ir išspręsti suinteresuoto asmens turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

CPK 443 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

Nagrinėjamu atveju civilinė byla buvo išnagrinėta ypatingosios teisenos tvarka neatsižvelgdamas į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės (CPK 442 straipsnio 1 punktas, 443 straipsnio 7 dalis). Šiuo atveju, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, todėl spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 443 straipsnio 6 dalis, LAT 2020 m. kovo 18 d. nutartis c. b. Nr. e3K-3-80-695/2020, LAT 2017 m. kovo 31 d. nutartis c. b. byloje Nr. 3K-3-154-378/2017 ir kt.)

CPK 93 straipsnio 1 dalis ir 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat išlaidas advokato pagalbai apmokėti teismas priteisia iš kitos šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad suinteresuotas asmuo byloje turėjo iš 1 815 Eur teisinės pagalbos išlaidas, kurias prašo priteisti iš pareiškėjos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareiškimą atmetus, pareiškėja yra laikoma ginčą pralaimėjusia šalimi, todėl ji turi pareigą atlyginti suinteresuoto asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kaip minėta, suinteresuotas asmuo byloje turėjo 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.2, 8.16–8.19 punktuose nustatytų ribų, yra pagrįstos pateiktais įrodymais, todėl suinteresuoto asmens turėtos 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš pareiškėjos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270, 444–448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimo netenkinti ir paveldėjimo tikslu nenustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjai A. B. jos tėvo S. B. mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) buvo reikalingas išlaikymas.

Priteisti iš pareiškėjos A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 815 Eur suinteresuotam asmeniui E. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui apeliaciniu skundu, paduotu per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.