Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorių akcinės bendrovės „Baltic Research“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos plieno sistemos“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1311-826/2017 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio metalo konstrukcijos“ bankroto administratorės skundą dėl 2016 m. gruodžio 14 d. kreditorių susirinkime priimto nutarimo panaikinimo ir pagal bankroto administratorės prašymą dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas bankroto administratorės prašymas dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Apeliacinio nagrinėjimo ribos yra apibrėžtos atskiruoju skundu ir sudaro pagrindą patikrinti, ar bankroto bylą nagrinėjantis teismas tinkamai įgyvendino diskreciją bankroto procese įsiterpti į kreditorių susirinkimo kompetenciją bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimu, ar apskųstąja nutartimi patvirtinta administravimo išlaidų sąmata pagal išlaidų dydžius nepažeidžia galiojančio teisinio reguliavimo bei įmonės kreditorių interesų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat neturi pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

Dėl ginčo santykiams taikytino reguliavimo teisės normų galiojimo laike aspektu

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 straipsnyje apibrėžtos kreditorių susirinkimo teisės, tarp jų teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, taip pat ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką. Klausimai, susiję su administravimo išlaidų sąmatos sudarymu, tvirtinimu, keitimu, paskirstymu ir kt., reglamentuojami ĮBĮ 36 straipsnyje. Iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusios ĮBĮ redakcijos 36 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja ĮBĮ 36 straipsnio redakcija (2015 m. spalio 15 d. įstatymas Nr. XII-1962), pagal kurią administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, keitimo ir disponavimo šiomis išlaidomis nustatymo tvarka toliau palikta kreditorių susirinkimo kompetencijai, tačiau kreditorių susirinkimas, spręsdamas nurodytus klausimus, įpareigotas atsižvelgti į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius, o tuo atveju, jeigu administratorius ar kreditoriai ginčija kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, teismui, išsprendusiam ginčą, suteikta teisė patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Tokia teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis).Pagal 2015 m. spalio 15 d. priimto ĮBĮ 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1962 10 straipsnio 5 dalį šio įstatymo nuostatos taikomos bankroto procedūroms, pradėtoms įsigaliojus šiam įstatymui. Taigi paminėta įstatymo nuostata taikytiną ĮBĮ 36 straipsnio redakciją susiejo su atitinkamų bankroto procedūrų pradžios momentu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonių bankroto administravimo išlaidos sąmatos tvirtinimą, bei dėl šiam veiksmui taikytinos ĮBĮ redakcijos, yra išaiškinęs, kad bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra prasideda administravimo išlaidų sąmatą pirmą kartą tvirtinant kreditorių susirinkime, šiam įgyvendinant ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte nustatytą kompetenciją. Vėlesni administravimo išlaidų sąmatos keitimai nėra savarankiškos procedūros, o administravimo išlaidų sąmatos procedūros sudėtinė dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017). Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nuoroda į tokį ginčo santykiams taikytino teisinio reguliavimo aiškinimą, buvo pateikta ir šioje byloje priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartyje, kuomet spręsta dėl teisės į apskųstosios nutarties apeliacinę patikrą įgyvendinimo. BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ administravimo išlaidų sąmata patvirtinta 2015 m. kovo 13 d. vykusiame pirmajame kreditorių susirinkime. 2016 m. gruodžio 14 d. įvykusiame kreditorių susirinkime iš esmės buvo sprendžiamas administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo klausimas. Vadinasi, analizuojamu atveju BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra prasidėjo dar galiojant ankstesnei ĮBĮ 36 straipsnio redakcijai, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėdamas administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimą (ginčą dėl kreditorių susirinkime patvirtintos išlaidų sąmatos) pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusia ĮBĮ 36 straipsnio redakcija.Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimą pagrįstai laikė viena iš būtinųjų sudėtinių bankroto procedūrų, tačiau netinkamai nustatė šios procedūros pradžios momentą ir dėl to vadovavosi netaikytina įstatymo redakcija. Nors kreditorės (apeliantės) dėl netinkamos ĮBĮ redakcijos taikymo neteikė argumentų savo atskirajame skunde, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, kad spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas priimtą sprendimą pagrindžia nustatytus teisinius santykius reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis.

Dėl teismo teisės patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015).Pagal ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalį kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui. Kasacinio teismo praktikoje, priimtoje taikant ankstesnės redakcijos ĮBĮ 36 straipsnį, išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo administravimo išlaidų klausimu teisėtumo, turi įvertinti, ar patvirtintoje sąmatoje nurodytos išlaidos pagal teisinę prigimtį atitinka administravimo išlaidų sampratą ir ar išlaidų dydžiai atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, ar nutarimas neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms, taip pat visais atvejais patikrinti, ar laikytasi kreditorių susirinkimo sušaukimo ir nutarimo priėmimo tvarkos. Teismas, nustatęs, kad administravimo išlaidų sąmata patvirtinta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, grąžindavo šį klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012). Bankroto procese turi būti siekiama kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba likviduojant bankrutavusią įmonę. Nagrinėjant įmonių bankroto klausimus, situacija, kai bankroto procedūros yra vilkinamos, netoleruotina. Todėl kasacinis teismas yra nurodęs, jog bankroto bylos dalyviams piktnaudžiaujant savo teisėmis ir vilkinant procesą, ją nagrinėjantis teismas privalo imtis įstatyme nustatytų priemonių užkirsti tokiam piktnaudžiavimui kelią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007). Iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusi ĮBĮ redakcija nereglamentavo situacijos, kai kreditorių susirinkimas, teismui grąžinus administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimą nagrinėti iš naujo, iš esmės neatsižvelgia į teismo nurodymus ir neįgyvendina arba ne pagal paskirtį įgyvendina įstatyme jam patikėtą kompetenciją. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teismo vaidmens sprendžiant kreditorių kompetencijai priskirtus klausimus pagal iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusią ĮBĮ redakciją, yra nurodęs, jog jeigu kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją arba dėl kreditorių grupės intereso nulemiama situacija, kai priimamais sprendimais pažeidžiamas bankroto proceso operatyvumas, vilkinamas būtinųjų procedūrų atlikimas, teismas, siekdamas bankroto procedūrų efektyvumo, bankroto proceso operatyvumo, tam tikrais išskirtiniais atvejais gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia išskirtinė faktinė situacija, kuris savo esminiais požymiais panaši į situaciją, apibūdintą nutarties 26 punkte. Bylos duomenys patvirtina, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Lexforis“. 2014 m. spalio 28 d. nutartimi teismas patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, galiojusią nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pirmojo kreditorių susirinkimo. 2015 m. kovo 13 d. įvykęs pirmasis kreditorių susirinkimas patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, galiosiančią nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi UAB „Lexforis“ atstatydinta iš BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ bankroto administratoriaus pareigų. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartimi BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ bankroto administratore paskirta R. P.. 2016 m. gruodžio 14 d. įvyko BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ kreditorių susirinkimas, kuriame paskirtosios naujos bankroto administratorės iniciatyva buvo sprendžiamas administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo klausimas (trečiasis susirinkimo darbotvarkės klausimas). Tiek kreditorių susirinkimo medžiaga, tiek byloje ginčo šalių pateikti paaiškinimai sudaro pagrindą išvadai, jog atstatydinta bankroto administratorė UAB „Lexforis“, kuriai pirmajame kreditorių susirinkime patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos pagrindu buvo suteikta teisė naudoti lėšas pagal visam bankroto procesui patvirtintas išlaidas, šias lėšas galbūt naudojo neracionaliai, neekonomiškai, neatsiskaitė dėl jų panaudojimo, išsimokėjo sau atlyginimą, kuris buvo numatytas visam bankroto procesui, todėl likusių (atstatydintos bankroto administratorės nepanaudotų) lėšų nepakanka tęsti bankroto procedūras. Nustatytos aplinkybės, kurių ginčo šalys iš esmės neginčija, sudaro pagrindą vertinti, jog BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ bankroto procese susiklostė sudėtinga išskirtinė faktinė situacija, kuomet pasikeitus bankroto administratorėms nebeliko lėšų, būtinų tiek bankroto procedūrų vykdymui (tęsimui), tiek naujai paskirtos bankroto administratorės atlyginimui. Viena vertus, yra suprantamas tiek kreditorių lūkestis, kad pirmajame kreditorių susirinkime patvirtintų bankroto administravimo išlaidų turėtų pakakti visam bankroto procesui (nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro), tiek iš to kylantis poreikis įvertinti atstatydintos bankroto administratorės veiksmus naudojant šios rūšies išlaidas. Kita vertus, negali būti toleruojama padėtis, kuomet nelikus bankroto administravimui skirtų lėšų ar jų aiškiai nepakankant (po bankroto administratorės atstatydinimo), bankroto procedūros nevyksta, pradėtos procedūros stabdomos, objektyviai neįvertinama, ar likusių lėšų iš tiesų užteks sklandžiam ir operatyviam bankroto proceso pabaigimui. Aplinkybę, jog tarp kreditorių ir paskirtos naujos bankroto administratorės iškilo konfliktas dėl administravimo išlaidų, patvirtina bankroto bylos duomenys: teisminiai ginčai administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimu tęsiasi antrus metus, teisme vertinant 2016 m. gruodžio 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimo netvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatos teisėtumą ir sprendžiant klausimą dėl teismo teisės tokią sąmatą patvirtinti, kreditorių susirinkimas savo iniciatyva buvo priėmęs nutarimą patvirtinti išlaidų sąmatą (naujai bankroto administratorei), tačiau šis nutarimas yra panaikintas. Nurodytos aplinkybės, be kita ko, ir kilusio ginčo apimtis, užsitęsusi ginčų nagrinėjimo trukmė leidžia daryti išvadą, jog kreditorių susirinkime klausimas dėl likusiam bankroto procesui būtinų administravimo išlaidų nebus racionaliai, juolab operatyviai išspręstas. Tokia situacija kelia grėsmę bankroto proceso sėkmei, sklandumui ir operatyvumui, taigi ir kreditorių interesams (plačiąja prasme). Tokiu atveju tarpusavyje konkuruojant dviem atskiriems interesams – kreditorių siekiui įvertinti atstatydintos bankroto administratorės veiksmus naudojant lėšas, skirtas bankroto administravimui, bei siekiui užtikrinti bankroto proceso sklandų tęstinumą ir operatyvumą, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste prioritetas teiktinas pastarajam interesui užtikrinti. Juolab, kad administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas (pakeitimas) pasikeitus bankroto administratorei, savaime nesudaro kliūčių tęsiant bankroto procedūras lygiagrečiai įvertinti ir atstatydintos bankroto administratorės veiksmus, be kita ko, ir bankroto administravimui skirtų lėšų panaudojimo teisingumą bei skaidrumą, o nustačius, kad išlaidos panaudotos netinkamai, neracionaliai ar net neteisėtai, inicijuoti atitinkamos dalies panaudotų išlaidų išieškojimą. Kolegijos vertinimu, tokio turinio ginčas, iš esmės kilęs iš atstatydintos bankroto administratorės veiksmų naudojant bankroto administravimui skirtas lėšas, negali lemti situacijos, jog dėl nurodytos priežasties naujai paskirta bankroto administratorė bankroto procedūras turės vykdyti savo rizika ir sąnaudomis (nesant administravimo išlaidoms numatytų lėšų). Nors iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusi ĮBĮ redakcija administravimo išlaidų sąmatos klausimą priskyrė kreditorių susirinkimo kompetencijai, o pagal nusistovėjusią teismų praktiką, nustatęs pažeidimus, teismas grąžindavo šį klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nebuvo įtvirtintas draudimas teismui, panaikinusiam kreditorių susirinkimo nutarimą, administravimo išlaidų sąmatą patvirtinti pačiam. Teismas, nustatęs bankroto įstatymo pažeidimus ir įvertinęs, kad pakartotinis klausimo svarstymas kreditorių susirinkime būtų neefektyvus, galėjo išspręsti ginčą iš esmės, neperduodamas sąmatos tvirtinimo klausimo pakartotinai svarstyti kreditorių susirinkimui, o pats ją patvirtindamas. Kolegijos įsitikinimu, byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą kreditorių susirinkimui tenkanti kompetencija BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ bankroto byloje nebuvo įvykdyta, o tarp naujai paskirtos bankroto administratorės ir kreditorių kilęs teisminis ginčas tęsiasi jau antrus metus, be to, tokio ginčo turinys, ginčo šalių užimtos pozicijos leidžia manyti, jog administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas (pirmiausia – operatyvumo aspektu), teismui neįgyvendinus diskrecijos įsiterpti į kreditorių susirinkimo kompetenciją, nagrinėjamu atveju objektyviai nebuvo galimas, nors tokia situacija kelią grėsmę bankroto proceso tęstinumui, operatyvumui. Kolegija sprendžia, jog susidariusi išskirtinė situacija sudarė pakankamą pagrindą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įsiterpti į kreditorių susirinkimo kompetenciją (pagal ginčui aktualios redakcijos teisinį reguliavimą) ir pačiam išspręsti administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimą.

Dėl administravimo išlaidų dydžių

Pirmosios instancijos teismas, apskųstuoju procesiniu sprendimu patvirtindamas bankroto administravimo išlaidų sąmatą, pažymėjo, jog bankroto administratorė nepateikė įrodymų, kad prašomų patvirtinti administravimo išlaidų dydžiai atitinka analogiškų paslaugų įkainius, o kreditoriai taipogi nepateikė argumentų ir duomenų, jog prašomi patvirtinti dydžiai yra nepagrįsti. Teismas konstatavo, kad išlaidų teisinėms paslaugoms dydžiai atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Pažymėjo, kad prašomi patvirtinti atlyginimo administratorei ir kitų būtinų administravimo išlaidų dydžiai neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 nustatytų rekomendacinių dydžių, be to jie yra mažesni nei dydžiai tų administravimo išlaidų, kurios buvo patvirtintos 2015 m. kovo 13 d. kreditorių susirinkime pradinei administratorei UAB „Lexforis“ ir nebuvo panaudotos vykdant administravimą. Apeliantės, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo motyvais, atskirajame skunde nurodė, kad šio ginčo atveju buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, kadangi tokio pobūdžio ginčuose įrodinėjimo pareiga tenka bankroto administratoriui. Apeliančių nuomone, vertindamas administratorės atlyginimo dydį teismas visiškai neatsižvelgė į eilę svarbių aplinkybių ir priimto sprendimo nemotyvavo, nevertino aplinkybės, jog administratorė nevykdys dalies funkcijų, kadangi jas įvykdė pirmesnis administratorius, kuris buvo atstatydintas. Be to, atlyginimo nustatymo tvarka, kiek tai susiję su bankroto administratorės atlyginimo priemokomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu patvirtintoms atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėms. Nurodyti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį.Kaip minėta nutarties 18 punkte, įstatymų leidėjas pakeitė administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo tvarką, nustatydamas teismui teisę pačiam patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą pagal nurodytus kriterijus. Tačiau, kaip minėta anksčiau (žr. nutarties dalį „Dėl ginčo santykiams taikytino reguliavimo teisės normų galiojimo laike aspektu“) naujas teisinis reguliavimas šio ginčo atveju netaikytinas, t. y. reikia laikytis įstatymo redakcijos, galiojusios iki pirmiau nurodyto įstatymo pakeitimo. Teisėjų kolegija kartu pažymi, jog ankstesnė (t. y. galiojusi iki įstatymo pakeitimo ir taikytina nagrinėjamu atveju) ĮBĮ 36 straipsnio redakcija nėra susieta su Vyriausybės patvirtintais bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniais dydžiais, o naujoji šio ĮBĮ straipsnio redakcija dėl skundžiamų kreditorių nutarimų tuo klausimu negali būti taikoma. Kitaip sakant, nurodyti rekomendaciniai dydžiai ir atlyginimo nustatymo taisyklės nėra savarankiškas teisinis mechanizmas, bet šiuo metu galiojančioje ĮBĮ 36 straipsnio redakcijoje įtvirtintą naują teisinį reguliavimą įgyvendinantis teisės aktas. Todėl padariusi išvadą, jog šiuo metu galiojanti ĮBĮ 36 straipsnio redakcija ginčo santykiams netaikoma, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, neturėjo teisinio pagrindo vadovautis Vyriausybės patvirtintais bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniais dydžiais bei atlyginimo administratoriui nustatymo taisyklėmis. Tokia apeliacinio nagrinėjimo metu padaryta išvada lemia ir tai, jog atitinkami atskirojo skundo argumentai tampa teisiškai nereikšmingi ir neaktualūs, nelieka pagrindo vertinti apskųstąja nutartimi patvirtintų dydžių atitiktį nurodytiems įgyvendinamiesiems teisės aktams. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atskirojo skundo argumentu dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tais atvejais, kuomet sprendžiamas klausimas dėl bankroto administravimo išlaidų (sąmatos) patvirtinimo. Iš tiesų, kreditoriai administravimo išlaidų sąmatą tvirtina pagal bankroto administratoriaus pateiktus atskirų rūšių administravimo išlaidų dydžius pagrindžiančius dokumentus; bankrutuojančios įmonės administratorius būtinas įmonės administravimo išlaidas turi pagrįsti bankrutuojančios įmonės būklės bei veiklos dokumentais, įrodinėjimo našta visais su bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, teikiančiam tokių išlaidų poreikį kreditorių susirinkimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratorės pateiktą prašymą ir paaiškinimus, kreditorių (apeliančių) prieštaravimus, konstatavo, jog prašomos patvirtinti bankroto administravimo išlaidos yra būtinos ir nėra per didelės. Teismas pasisakė dėl konkrečios rūšies išlaidų būtinumo ir pagrįstumo, kiek tai susiję su jų dydžiu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui taipogi nebuvo pateikta duomenų, jog tam tikros rūšies išlaidų būtinumas šiame bankroto procese nėra pagrįstas. Vien abstraktūs teiginiai, jog bankroto procese esą gali paaiškėti aplinkybės, jog tam tikros rūšies (eilutės) išlaidos nebus reikalingos, jog bankroto administratorė (apeliančių turimais duomenimis) šiuo metu naudojasi kelių advokatų kontorų paslaugomis, o atlyginimas bei jo dedamosios nustatyti neatsižvelgiant į tai, jog sąmata tvirtinama ne visam bankroto procesui, o tik likusiai jo daliai, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, kad administratorės prašytos patvirtinti ir pirmosios instancijos teismo patvirtintos administravimo išlaidos nėra būtinos, o atskirų išlaidų dydžiai neprotingai dideli. Priešingai nei tvirtina apeliantės, atskirų (būtinųjų) išlaidų dydis buvo įvertintas pagal objektyvius kriterijus (pvz., išlaidos už teisines paslaugas), o atlyginimo administratorei dydis buvo vertinamas ne tik atsižvelgiant į šiuo metu galiojančius rekomendacinius kriterijus (nors, kaip minėta, juos nustatantis teisės aktas ginčo klausimui išspręsti neturi teisinės galios), bankroto proceso trukmę, bet ir atstatydintai administratorei nustatyto atlyginimo dydį, kuris buvo gerokai didesnis. Atskirojo skundo argumentai, jog atlyginimo administratorei skaičiavimo tvarka (numatant atitinkamus priedus) neatitinka Vyriausybės patvirtintų atlyginimo nustatymo taisyklių, tapo neaktualūs, kadangi, kaip minėta, šios taisyklės nagrinėjamu atveju netaikytinos. Kita vertus, apeliantėms tik bendrais bruožais nurodant į administravimo išlaidų sąmatos nepagrindimą, atskirai neargumentuojama, kokių duomenų trūksta ją (sąmatą) patvirtinti, koks atlyginimo administratorei dydis, atsižvelgiant į neatliktų bankroto procedūrų apimtį, būtų teisingas ir protingas. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiamam klausimui galiojanti įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė neturėtų būti aiškinama tokiu būdu, jog administravimo išlaidų būtinumas ir pagrįstumas būtų ginčijamas vien deklaratyviai, o bankroto administratorius turėtų neribotai kartoti sąmatos tvirtinimo procedūrą iki kreditorių susirinkimui ar atskiriems kreditoriams subjektyviai jau pakaktų pateiktų duomenų ir duotų paaiškinimų. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės aiškinimas, ypatingai atžvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, iš esmės sutrikdytų bankroto procedūrų vykdymą, sąlygotų nesibaigiančius konfliktus tarp bankroto proceso dalyvių. Pritartina atskirojo skundo argumentams oponuojančiai pozicijai, jog bankroto administravimo išlaidų sąmata nereiškia, kad patvirtintoji lėšų išlaidoms suma turi būti (ir būtinai bus) panaudota bankroto procese. Sąmata savo esme yra planuojamų išlaidų rinkinys. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog kreditorių susirinkimas turi įgaliojimus ne tik nustatyti konkrečius bankroto administravimo išlaidų dydžius, bet ir reikalauti, kad bankroto administratorius atsiskaitytų kreditorių susirinkime dėl visų patirtų išlaidų, t. y. kreditorių susirinkimas gali netvirtinti jau patirtų išlaidų ataskaitos, jei nutaria, kad jos nepagrįstos tinkamai įformintais dokumentais ar viršija sąmatoje patvirtintus dydžius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti administratorės prašymo dėl sąmatos patvirtinimo, kartu nepanaikindamas 2016 m. gruodžio 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimo. Kolegija pažymi, jog bankroto bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisės įsiterpti į kreditorių susirinkimo kompetenciją neriboja administravimo sąmatos tvirtinimo klausimu kreditorių susirinkime priimtas nutarimas, juolab, kad šiuo atveju 2016 m. gruodžio 14 d. nutarimu kreditorių susirinkimas administravimo išlaidų sąmatos nepatvirtino.Apeliantės nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jų prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės teismo nutartis išnagrinėjus bankroto administratorės skundą dėl pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimo administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimu. Kolegija pažymi, jog apeliacinio nagrinėjimo eigoje nustatytos aplinkybės lemia išvadą, jog šis argumentas neteko aktualumo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimas administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimu panaikintas įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartimi dar iki apeliacinio proceso šioje byloje pradžios (CPK 179 straipsnio 3 dalis).Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos apskųstos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas bankroto administravimo išlaidų sąmatą, nors ir vadovavosi netaikytina ĮBĮ redakcija, tačiau tinkamai įgyvendino savo kompetenciją patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia teismo nutartimi patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumo, todėl naikinti arba keisti nutartį pagal atskirojo skundo argumentus nėra pagrindo.Teisėjų kolegija nesprendžia BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, kadangi teismui nepateikti šios rūšies išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.