Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Nijolė BagdonienėBaudž. byla Nr. 1A-139-174/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11686-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.12.1.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2016 m. gegužės 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. Š. ir M. L. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 172 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 80 MGL (3 012,80 Eur) dydžio bauda.

P. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Priteista iš P. Š. 486,95 Eur išlaidų už suteiktą advokato antrinę teisinę pagalbą.

M. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 172 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 80 MGL (3 012,80 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas M. L. laikino sulaikymo laikas nuo 2015-02-25 iki 2015-02-27, t. y. dvi paros, vieną sulaikymo parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai.

M. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Iš M. L. paimtus 60 eurų (12 kupiūrų po 5 eurus), saugomus Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate, nuspręsta konfiskuoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Š. ir M. L. nuteisti už tai, kad papirkdami trukdė asmenims realizuoti savo teisę rinkti, o būtent: P. Š. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje susitarė su M. L. siūlyti piniginį atlygį Lietuvos Respublikos piliečiams už tai, kad jie išankstiniuose 2015 m. Lietuvos Respublikos savivaldybės tarybos narių (ir merų) rinkimuose balsuotų už jų nurodytą politinę Lietuvos (duomenys neskelbtini) partiją ir Lietuvos (duomenys neskelbtini) kandidatą į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos narius – merus – S. Š.. P. Š. ir M. L., vykdydami susitarimą ir veikdami bendrai, 2015 m. vasario 25 d., apie 16.00 val., abu kartu (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g., pasiūlė rinkėjams V. Š., M. Š., B. D. ir Z. D. balsuoti už jų nurodytą politinę Lietuvos (duomenys neskelbtini) partiją, kurios sąrašo Nr. 2, ir kandidatą į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos narius – merus – S. Š., pažadėdami už tai kiekvienam balsavusiam rinkėjui po 5 Eur. V. Š., M. Š., B. D. ir Z. D. sutikus už piniginį atlygį balsuoti, M. L. automobiliu BMW 528, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atvežė šiuos rinkėjus iš (duomenys neskelbtini) r., į (duomenys neskelbtini) miestą ir nurodė nueiti į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje esančią savivaldybės rinkimų komisiją, esančią adresu (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) m., ir pabalsavus už minėtą partiją bei kandidatą, parnešti tai įrodantį kvitą, po to M. L. pažadėjo parvežti į namus ir sumokėti žadėtus pinigus. V. Š., M. Š., B. D. ir Z. D. pabalsavus ir grįžtant į M. L. nurodytą vietą prie (duomenys neskelbtini) rajono ligoninės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), M. L. laukė su automobiliu.

Dėl teismo išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamo įrodymų vertinimo

M. L. apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pats savaime rinkėjo (rinkėjų) papirkimas dar nereiškia, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 172 straipsnyje. Kaltininką pripažįstant kaltu padarius minėtą nusikaltimą būtina nustatyti, kad papirkdamas rinkėją (rinkėjus) jis taip trukdė rinkėjui (rinkėjams) realizuoti savo teisę rinkti. Aiškindamas BK 172 straipsnyje vartojamą formuluotę „trukdymas asmeniui realizuoti savo teisę rinkti“ kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad trukdymas asmeniui realizuoti jo turimą teisę rinkti yra tada, kai veikiant šio straipsnio dispozicijoje nurodytu būdu bent vienam tokią teisę turinčiam asmeniui visiškai neleidžiama ja pasinaudoti arba šios teisės įgyvendinimas pasunkinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393/2013, 2K-52/2014).

Apelianto M. L. teigimu, skundžiamas teismo nuosprendis priimtas nesilaikant BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas bei nešališkas teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis, kurioje aprašytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės perrašytos, tiksliau – kompiuteriniu būdu nukopijuotos nuo prokuroro kaltinamojo akto. Tokia išvada darytina dėl to, kad kaltinamajame akte padarytos gramatinės klaidos (neteisingai nurodyta B. D. pavardė) analogiškai kartojasi ir nuosprendyje. Vadinasi, bylą nagrinėjusi teisėja pati savarankiškai proceso baigiamojo akto – nuosprendžio – nesurašė ir tai yra BPK 302 straipsnio pažeidimas. Tai sudaro pagrindą manyti, kad byla išnagrinėta šališko teismo.

Be to, nuosprendyje nurodyta, kad jo, M. L., veika kvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nors bausmė paskirta pagal BK 172 straipsnio 1 dalį.

Dėl per griežtos bausmės

Bausmės paskirtis BK 41 straipsnio 2 dalyje apibūdinama per jos skyrimo tikslų – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – visumą. Bausmės paskirties požiūriu teisingumo principas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Apelianto M. L. teigimu, teismas netinkamai įvertinęs jo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, paskyrė neteisingą, t. y. per griežtą bausmę. M. L. pažymi, jog buvo teisiamas pirmą kartą, jo turtinė padėtis nėra gera, todėl teismas nuosprendyje privalėjo apsvarstyti, kodėl jam negali būti skiriama viešųjų darbų arba laisvės apribojimo bausmė. Paskirtas baudos dydis yra per didelis, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį.

Nuteistasis M. L. ir jo gynėjas advokatas T. Leščinskas prašo nuteistojo M. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo P. Š. gynėjas advokatas V. Šerlinskas prašo nuteistojo P. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nėra pagrindo sutikti su nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais, kad jie pagal BK 172 straipsnio 1 dalį nuteisti nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nuosprendžiu, apeliaciniais skundais daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai M. L. ir P. Š. pripažino kaltais padarius BK 172 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl to, kad jie papirkdami trukdė asmenims realizuoti savo teisę rinkti, t. y. veikdami bendrai, pasiūlė rinkėjams V. Š., M. Š., B. D. ir Z. D. balsuoti išankstiniuose 2015 m. Lietuvos Respublikos savivaldybės tarybos narių (ir merų) rinkimuose už jų nurodytą politinę Lietuvos (duomenys neskelbtini) partiją (sąrašo Nr. 2) ir kandidatą į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos narius – merus – S. Š., pažadėdami už tai kiekvienam balsavusiam rinkėjui po 5 Eur, o šiems sutikus balsuoti už piniginį atlygį, M. L. automobiliu nuvežė juos į (duomenys neskelbtini) miestą ir nurodė nueiti į savivaldybės rinkimų komisiją ir pabalsavus už minėtą partiją bei kandidatą parnešti tai įrodantį kvitą, po to M. L. pažadėjo parvežti juos į namus ir sumokėti žadėtus pinigus, o jiems pabalsavus ir grįžtant į M. L. nurodytą vietą, M. L. laukė su automobiliu.

Nors apeliantai nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, dėl to, apeliantų nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 301 straipsnio 3 ir 5 dalies bei 305 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Kolegija, išnagrinėjusi nuteistųjų M. L. ir P. Š. apeliacinius skundus, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o nuteistųjų M. L. ir P. Š. apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Šilutės rajono apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistųjų M. L. ir P. Š. manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta jų kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jų kaltės nustatymo yra neteisingos, nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas, nustačius, kad nuteistųjų kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamuosius teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apeliantų tvirtinimui, tokių trūkumų nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų M. L. ir P. Š. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistųjų M. L. ir P. Š. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, kodėl nevertinami liudytojų A. Š. ir B. M. parodymai bei kritiškai vertinami liudytojo Z. D. parodymai, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais (nuteistojo P. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojų Monikos ir V. Š., Bronės ir D. D., M. K., T. M., M. B., I. K., M. K. ir A. U. parodymais, kita bylos medžiaga). Teismas M. L. ir P. Š. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 172 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 172 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistųjų M. L. ir P. Š. apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jų kaltė dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose išdėstė subjektyvų, bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių suvokimą, tačiau nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų, vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apeliantų nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.

M. L. ir P. Š. apeliaciniame skunde, kaip ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, pateikia savo įvykio versiją, kurią pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, atmetė kaip nepagrįstą, pagrįstai atkreipdamas dėmesį į tai, kad ją paneigia ne tik byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje aptartų duomenų visuma, bet ir paties P. Š. pirminių apklausų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, užfiksuoti 2015-03-04 ir 2015-04-15 įtariamojo apklausų protokoluose (t. 1, b. l. 135–135; 140–141), kuriuose jis visiškai prisipažino dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo bei nurodė esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurios patikslina ir papildo bylos faktines aplinkybes, užfiksuotas skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų šaltiniuose, bei atitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius. Nors vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu bei apklausiamas teisme P. Š. savo pirminius parodymus paneigė, tačiau parodymų pakeitimo įtikinamų argumentų nenurodė, todėl teismas pagrįstai rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie sutampa su anksčiau nurodytų liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga. Nors apelianto P. Š. skunde teigiama, jog visose apklausose jis buvo apimtas streso ir visada neblaivus, todėl nesuprato, ko iš jo norima, ir duodamas parodymus painiojosi, dideli nesusipratimai buvo dėl gynėjo parinkimo, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ikiteisminio tyrimo apklausų metu jis buvo apklausiamas skirtingais laikotarpiais, dėl apklausos pažeidimų jokių skundų ar pretenzijų ikiteisminio tyrimo metu nepateikė, todėl minėti P. Š. skundo teiginiai vertintini kaip jo pasirinkta gynybos versija, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.

Atsakydama į nuteistojo P. Š. apeliacinio skundo argumentą, jog liudytojai Monika ir V. Š. bei Zigmas ir B. D., kuriuos, pasak P. Š., jis sutiko nuvykęs (nuvežė M. L.) pagal kvietimą pas A. Š. į namus švęsti jo gimtadienį, teisme patvirtino, kad jis jokių pinigų jiems nesiūlė ir neagitavo, už ką reikia balsuoti, jokios įtakos jiems nedarė, ir jie visi balsavo savo valia, teisėjų kolegija pažymi, jog, priešingai apelianto tvirtinimui, visi šie asmenys, išskyrus Z. D. (dėl jo bus pasisakyta vėliau), apklausti kaip liudytojai teisme, patvirtino, kad P. Š. nurodė jiems, už ką reikės balsuoti, ir pažadėjo už tai sumokėti 5 eurus. Nors P. Š. apeliaciniame skunde teigiama, kad minėtų liudytojų parodymai yra prieštaringi, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, minėtų liudytojų, išskyrus Z. D., parodymų esminės detalės sutampa, jie visi nuosekliai patvirtino, kad P. Š. nurodė jiems, už ką balsuoti, ir pažadėjo sumokėti už tai po 5 eurus. Tai paneigia P. Š. teiginius, jog jis žmonių vykti balsuoti neagitavo ir pinigų už tai nesiūlė.

Dėl liudytojo Z. D. parodymų, tai teismas pagrįstai jais nesirėmė ne tik dėl šio asmens ligos (t. 1, b. l. 48), bet ir dėl to, kad jo parodymai prieštarauja ne tik pastarojo žmonos B. D. parodymams apie tai, jog atvažiavus P. Š. ir pasiūlius už 5 eurus pabalsuoti, ji ir jos vyras Z. D. sutiko tai padaryti ir jie važiavo kartu balsuoti, bet ir kaip liudytojo apklausto D. sūnaus D. D. parodymams apie tai, kad paklausęs tėvų, ar šie sutiktų pagal P. Š. siūlymą pabalsuoti už nurodytą asmenį už 5 eurus, tėvas Z. D. iš karto sutiko važiuoti balsuoti. Pažymėtina ir tai, kad Z. D., kaip pats nurodė, seniai pažįsta P. Š., taigi buvo suinteresuotas duoti jam palankius parodymus.

Dėl nuteistojo P. Š. apeliacinio skundo argumento, jog policijos pareigūnai jo asmeninės kratos neatliko, jokių pinigų ar kitų įkalčių, susijusių su rinkimais, nerado, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad balsuoti sutikusiems asmenims žadėti už balsavimą pinigai – kiekvienam po 5 eurus, kai jie po balsavimo pateiks rinkimų biuletenio šaknelę, – nebuvo sumokėti, nes balsavę asmenys netrukus po balsavimo buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Dėl nuteistojo M. L. apeliacinio skundo argumento, kad jo veiksmai nuvežant nukentėjusiuosius iki balsavimo vietos neturėjo tiesioginės įtakos jų apsisprendimui balsuoti ir netrukdė jiems realizuoti savo teisę rinkti, taigi, pasak M. L., jo veiksmuose nebuvo nustatytas būtinasis BK 172 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymis, teisėjų kolegija pažymi, jog tiek nuteistasis P. Š., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad M. L. siūlė balsuoti už pinigus ir būtent jis vežė balsuoti už pinigus sutikusius asmenis.

Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl P. Š. ir M. L. tyčios paperkant trukdyti kaltinime nurodytiems asmenims įgyvendinti jų turimą rinkimų teisę, pasiūlant jiems už atlygį balsuoti už nurodytą partiją bei kandidatą į savivaldybės tarybos narius – merus, tokiu būdu darant įtaką jų apsisprendimui, už ką balsuoti, tai sutrukdė jiems realizuoti savo teisę rinkti.

Atsakydama į apelianto M. L. skundo argumentą, jog, jo teigimu, bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis, kurioje aprašytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės perrašytos nuo prokuroro kaltinamojo akto, nes, kaip ir kaltinamajame akte, klaidingai nurodyta liudytojos B. D. pavardė, teisėjų kolegija pažymi, jog nuosprendyje aptardamas šios liudytojos parodymus teismas klaidos nepadarė, o tai, kad bylą išnagrinėjo pagal pareikštą kaltinimą, kuriame padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant D. pavardę, nevertintina kaip esminis pažeidimas, nes tai neturėjo įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, kaip ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje padaryta akivaizdi rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad: „Kaltinamųjų P. Š. ir M. L. nusikalstamos veikos kvalifikuotinos pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.“, nes toliau teismas nurodė: „<...>, kadangi jie papirkdami, t.y. žadėdami atlygį už balsavimą trukdė asmenims pasinaudoti rinkimų teise.“ ir būtent už šios veikos, numatytos BK 172 straipsnio 1 dalyje, teismas pripažino kaltais ir nuteisė apeliantus. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį procesinį sprendimą, kokio pageidavo apeliantai, negali būti pagrindu abejoti teismo nešališkumu. Patikrinusi šią bylą, jokių kitų esminių BPK pažeidimų kolegija taip pat nenustatė.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino ir išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Išvados dėl P. Š. ir M. L. kaltumo padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimu kolegija nenustatė. Nuteistųjų P. Š. ir M. L. apeliacinių skundų argumentus, jog jie nėra kalti dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Priimdamas P. Š. ir M. L. apkaltinamąjį nuosprendį, teismas išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo laikyti jį niekiniu.

Apeliantai taip pat nesutinka su jiems paskirta bausme – 80 MGL dydžio bauda – ir prašo ją pakeisti švelnesne bausmės rūšimi – viešaisiais darbais arba sumažinti paskirtą baudą, arba paskirti laisvės apribojimo bausmę, tačiau, kolegijos vertinimu, nuteistiesiems paskirta teisinga bausmė.

Pažymėtina, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas P. Š. ir M. L. skirtinos bausmės rūšį bei dydį, t. y. paskirdamas jiems už tyčinį apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 172 straipsnio 1 dalyje, 80 MGL dydžio baudą, atsižvelgė į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos bei jų asmenybės pavojingumą, taip pat įvertino kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis), į P. Š. ir M. L. kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į tai, kad nėra P. Š. ir M. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir P. Š. ir M. L. asmenybes, t. y. kad M. L. nusikalto būdamas anksčiau neteistas, o P. Š. buvo teisiamas antrą kartą, abu charakterizuojami patenkinamai, dirba. Įvertinęs paminėtas nuteistuosius P. Š. ir M. L. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant jiems 80 MGL dydžio baudą, kuri yra žymiai mažesnė nei BK 47 straipsnyje numatytas baudos už apysunkį nusikaltimą vidurkis (BK 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad minimali bauda yra vieno MGL dydžio, o pagal šio straipsnio 3 dalies 3 punktą, už apysunkį nusikaltimą nustatoma iki 1 000 MGL dydžio bauda).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistiesiems P. Š. ir M. L. paskirta bausmė yra teisinga bei atitinka tiek nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką, tiek jų asmenybę. Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvuotai ir išsamiai išdėstė bei įvertino kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų bendrą visumą, neliko neįvertintos nuteistųjų bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptartų aplinkybių visuma suteikė pagrindą pirmosios instancijos teismui P. Š. ir M. L. už nusikaltimo, numatyto BK 172 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti 80 MGL dydžio baudą. Keisti P. Š. ir M. L. paskirtą baudą kita bausmės rūšimi arba paskirtą baudą sumažinti, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo, nes nuteistiesiems paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis) ir bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga, tad pagrindo ją švelninti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų P. Š. ir M. L. apeliacinius skundus atmesti.