- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-28
- Bylos Nr.
- TA-217-822/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02690-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 240 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą patyrė būtent dėl Departamento neveikimo, t. y. Departamentas neišnagrinėjo jo 2017 m. liepos 24 d. prašymo, kuriame jis nurodė išimtines aplinkybes, dėl kurių jis negali atlikti laisvės atėmimo bausmės Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN), t. y. nenagrinėjo jo prašymo argumentų, galimybės perkelti jį į kalėjimo režimą ir nemotyvuotai atmetė prašymą.
3. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4945-473/2017 ir 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1534-561/2018 konstatavo, kad 2017 m. prašymas nebuvo išnagrinėtas, jog jis pateikė pakankamai argumentų, kurie galėjo būti pripažinti išimtinėmis aplinkybėmis dėl perkėlimo, todėl panaikino Departamento sprendimus ir įpareigojo jo prašymą išnagrinėti iš naujo.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad žalą patyrė, nes, neperkėlus jo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) į kalėjimo režimą, jis turėjo nevykdyti pataisos namų įsakymų, dėl ko jam buvo paskirtos nuobaudos. Pareiškėjo nuomone, tenkinus 2017 m. liepos 24 d. prašymą, būtų buvę užtikrintos jo teisės (bent iš dalies), būtų buvę sudarytos orios ir saugios kalinimo sąlygos, jam nebūtų buvę skirtos nuobaudos (daugybė nuobaudų). Panaikinus Lukiškių TI-K, jis ir toliau galėjo būti izoliatoriuje ar kalėjimo režime (Vilniaus PN ar kitose įstaigose). Departamento neveikimas, tarptautinių sutarčių, įstatymų ir teismo sprendimų nevykdymas padarė jam itin didelę neturtinę žalą, kuri pasireiškė provokacija atsisakyti vykdyti Vilniaus PN direktoriaus įsakymus ir taip gauti nuobaudas, patirtais apribojimais – lėšų limitas, telefonų skambučių limitas ir atitinkamai santykių pablogėjimas, sveikatos pablogėjimas, pasimatymų apribojimas ir pan.
Atsiliepimas
5. Atsakovo atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.
6. Atsiliepime nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1534-561/2018, kuris įsiteisėjo 2018 m. spalio 10 d., įvykdė 2019 m. spalio 27 d., pateikdamas atsakymą reg. Nr. 2S-4076. Šis atsakymas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-4426-535/2019.
7. Teigė, kad 2018 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje, atsižvelgiant į tai, jog asmenų laikymas Lukiškių TI-K neatitinka tiek nacionalinių, tiek ir tarptautinių suimtųjų ir nuteistųjų kalinimo standartų, kurių dėl techninių priežasčių (Lukiškių pastatų kompleksas pastatytas daugiau kaip prieš šimtą metų) nėra galimybės iš esmės pagerinti, valstybei ilgą laiką tenka pareiga atlyginti nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) priteisiamas kompensacijas netinkamomis sąlygomis kalėjusiems asmenims, buvo priimtas sprendimas iš Lukiškių TI-K iškelti laikomus asmenis į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas ir minėtą pastatų kompleksą uždaryti 2019 m. liepos 1 d. Atsižvelgiant į tai, nuteistųjų perkėlimas iš vienos laisvės atėmimo įstaigos į kitą, dėl Lukiškių pastatų komplekso uždarymo, yra neišvengiamas procesas, siekiant įgyvendinti Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 65 straipsnyje įtvirtintus nuostatus.
8. Nurodė, kad Departamento direktorius 2019 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-l 16 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiko patvirtinimas“ (toliau – ir Įsakymas) patvirtino Lukiškių TI- K, taip pat kitose laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiką (toliau – ir Grafikas), kurio 4 punkte numatyta tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų iškėlimo tvarka, o konkrečiai 4.4 papunktyje numatyta perkelti nuteistuosius iš Vilniaus PN drausmės grupės (55 nuteistuosius) į Alytaus PN 5-ąjį lokalinį sektorių.
9. Pažymėjo, kad pareiškėjas Vilniaus PN bausmę atlikinėjo drausmės grupės sąlygomis ir dėl to ginčo byloje nėra, todėl įgyvendinant Įsakymą, pareiškėjas buvo perkeltas į Alytaus PN tolimesniam bausmės atlikimui. Atkreipė dėmesį, kad nė vienas teisės aktas nėra pripažintas negaliojančiu, nėra panaikintas ir nėra kitų objektyvių priežasčių, dėl kurių nebūtų galima jais remtis.
Šalies argumentai
10. Pareiškėjas nepasinaudojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnyje numatyta teise kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo, bet kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Toks pareiškėjo elgesys leidžia spręsti, kad jo pareikštas skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo – tik noras pasipelnyti iš valstybės.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.
12. Teismas nustatė, kad Departamente 2017 m. rugpjūčio 1 d. gautas pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymas perkelti jį likusią laisvės atėmimo bausmės dalį atlikti iš Vilniaus PN į Lukiškių TI-K.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. administracinėje byloje Nr. I-4945-473/2017 panaikino Departamento 2017 m. rugpjūčio 3 d. atsakymą Nr. 2S-5020 ir įpareigojo pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. administracinėje byloje Nr. I-1534-561/2018 panaikino Departamento 2017 m. gruodžio 27 d. atsakymą Nr. 2S-7354 ir įpareigojo pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Sprendimas įsiteisėjo 2018 m. spalio 11 d. Teismai konstatavo, kad Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo, privalėjo inicijuoti išvados dėl nuteistojo perkėlimo priėmimą arba šį prašymą persiųsti nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus PN išvadai priimti pagal BVK 69 straipsnio reikalavimus ir Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321, nuostatas (ABTĮ 57 str. 2 d.).
14. Teismas taip pat nustatė, kad Departamentas 2019 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. NN-542 perkėlė pareiškėją iš Vilniaus PN į Alytaus PN, remdamasis Grafiku. Pareiškėjo skundas dėl šio nutarimo panaikinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4426-535/2019 atmestas. Sprendimas nėra įsiteisėjęs.
Atsiliepimas
15. Teismas nurodė, kad Departamentas atsiliepimuose teigė, jog pareiškėjo 2017 m. prašymą dėl perkėlimo išnagrinėjo 2019 m. spalio 27 d. raštu Nr. 2S-4076. Pastarajame atsakyme pareiškėjui nurodoma, kad Departamentas ne kartą telefonu bendravo su Vilniaus PN administracija, domėjosi pareiškėjo bausmės atlikimo ir laikymo sąlygomis šioje įstaigoje ir buvo nustatyta, kad konfliktinių situacijų su kitais nuteistaisiais nebuvo, nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo atlikti paskirtos bausmės Vilniaus PN, todėl jo perkėlimas į Lukiškių TI-K nebuvo inicijuojamas. Pastebėta, kad už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, jam buvo paskirtos nuobaudos – uždarytas į kamerų tipo patalpas 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2018 m. gruodžio 3 d., taigi pareiškėjas tuo metu atliko bausmę izoliuotas nuo kitų nuteistųjų taip, kaip ir pageidavo 2017 m. liepos 24 d. prašyme. Taip pat atsakyme nurodyta, kad tikrasis pareiškėjo perkėlimo į Lukiškių TI-K, kur nuteistųjų laikymo sąlygos yra daug blogesnės nei Vilniaus PN, motyvas buvo ne pareiškėją netenkinančios laikymo sąlygos Vilniaus PN, o santykis su kitais nuteistaisiais dėl jo įvykdyto nusikaltimo. Pažymėta, kad Departamente nebuvo rengiama išvada dėl jo perkėlimo į Lukiškių TI-K, nes išvados dėl nuteistojo perkėlimo paskirtis – ne nustatyti aplinkybes, dėl kurių nuteistasis perkeliamas, o pagrįsti perkėlimo motyvus, nurodyti faktines perkėlimo priežastis. Nuteistojo prašymo dėl jo perkėlimo pateikimas neįpareigojo nei įstaigos, nei Departamento rengti išvadą, jei prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kliudžiusių asmeniui toliau atlikti bausmę konkrečioje įstaigoje. Pareiškėjo atveju jokių išimtinių aplinkybių nebuvo nustatyta. Išvados, kuria būtų nustatomos pareiškėjo neperkėlimo priežastys, rengimas būtų nepagrįsta ir nereikalinga administracinė našta. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos įstaigos į kitą tvarkos aprašas, patvirtintas Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321, nustato nuteistųjų perkėlimo tvarką, o ne nuteistųjų prašymų dėl jų perkėlimo nagrinėjimo procedūras. Pareiškėjo siekis atsiriboti nuo kitų kalinių, turėti komfortiškas bausmės atlikimo sąlygas, negalėjo būti priskiriamas prie išimtinių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo toliau atlikti bausmės Vilniaus PN.
16. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad atsakovas neįvykdė įsiteisėjusių Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų, t. y. neišnagrinėjo jo 2017 m. liepos 24 d. prašymo. Atsakovas pateikė pareiškėjui 2019 m. rugsėjo 27 d. atsakymą į jo prašymą ir anksčiau pareiškėjui atsakymai taip pat buvo pateikti, tačiau teismų panaikinti, kaip neatitinkantys Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjo prašymas buvo apskritai ignoruojamas, nesprendžiamas ir jam nebuvo atsakyta. Be to, pareiškėjas de facto (faktiškai) yra perkeltas į kitą pataisos įstaigą remiantis Grafiku ir reikalavimas jį pagal 2017 m. prašymą perkelti į Lukiškių TI-K nebeįmanomas ir neįvykdomas, kadangi ši įstaiga uždaryta, iškeliant iš jos visus nuteistuosius.
Šalies argumentai
17. Teismas pripažino, kad aukščiau nurodytais įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuoti iš esmės neteisėti Departamento veiksmai, kadangi pareiškėjo 2017 m. pateiktas prašymas dėl perkėlimo nebuvo pakankamai atidžiai ir rūpestingai išnagrinėtas iki 2019 metų, kuomet Lukiškių TI-K uždarytas. Teismas pažymėjo, kad pagal Viešojo administravimo įstatymą asmenų prašymai turi būti išnagrinėti pakankamai operatyviai, o pastarasis teismo sprendimas dėl 2017 m. pareiškėjo prašymo pernagrinėjimo įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 25 d. Tai, kad pareiškėjas nesikreipė dėl priverstinio teismo sprendimo įvykdymo nepanaikina institucijos pareigos vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtine žala nurodo provokaciją, dėl kurios jis privalėjo atsisakyti vykdyti Vilniaus PN direktoriaus įsakymus ir taip gavo nuobaudas, patyrė įvairių apribojimų (lėšų limitas, telefonų skambučių limitas ir atitinkamai santykių pablogėjimas, sveikatos pablogėjimas, pasimatymų apribojimas ir pan.). Pagal įstatymą neturtinė žala yra laikoma asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Pareiškėjas neturtinei žalai pagrįsti pateikė nutarimus dėl jo nubaudimo, atskiro ar izoliuoto laikymo, iš kurių galima suprasti, kad dėl to patyrė neturtinę žalą nepatogumų ir bendravimo galimybių sumažėjimo forma.
19. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas nuo 2017 m. siekia būti atskirtas nuo kitų nuteistųjų, todėl prieštaringi jo argumentai dėl neturtinės žalos patyrimo tuo aspektu, jog jis buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Kitokio pobūdžio neturtinės žalos dėl ilgo 2017 m. prašymo nagrinėjimo pareiškėjas aiškiai neįvardijo ir nepagrindė leistinais rašytiniais įrodymais, dėl to nėra pagrindo pripažinti įrodyta šią valstybės civilinės atsakomybės sąlygą. Be to, tam, kad būtų konstatuota valstybės civilinė atsakomybė, būtina, jog neteisėti veiksmai būtų priežastimi nustatytos pareiškėjui konkrečios neturtinės žalos, t. y. turi būti įrodytas ir priežastinis ryšys tarp nustatytų neteisėtų institucijos veiksmų ir pareiškėjo deklaruojamos neturtinės žalos. Šiuo atveju pareiškėjo nurodomos nuobaudos, izoliavimas nuo kitų nuteistųjų ir kiti jam skirti pataisos namų apribojimai yra (buvo) tiesioginiame priežastiniame ryšyje su paties nuteistojo pasirinktu laisva valia elgesio modeliu – nepaklusimu teisėtiems pataisos namų pareigūnų reikalavimams. Būtent pareiškėjo neteisėtas elgesys buvo priežastiniu ryšiu susijęs su jam paskirtomis nuobaudomis ir apribojimais. Neįrodyta, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasirinkti teisėto elgesio modelio.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas, nenustatęs būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
III.
21. Pareiškėjas S. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo 240 000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į jo atsikirtimus ir atsiliepimus į atsakovo atsiliepimą į skundą, tokiu būdu paneigdamas teisę į rungtynišką procesą. Be to, jo skundo argumentai apima laikotarpį nuo 2017 m. liepos 24 d. (prašymo pateikimo data) iki 2019 m. rugpjūčio 5 d. (skundo teismui išsiuntimo data), taigi pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, kurios neįeina į skundžiamų veiksmų laikotarpį, tai rodo teisėjos šališkumą ir suinteresuotumą bylos baigtimi. Veiksmai, kurių atsakovas ėmėsi po skundo teismui padavimo, šioje byloje neturėtų būti vertinami. Aplinkybė, kad atsakovas pateikė atsakymą į pareiškėjo prašymą nereiškia, jog jis įvykdė teismo sprendimą. Be to, atsakymas pateiktas jau po to, kai buvo pateiktas skundas teismui.
Šalies argumentai
23. Pareiškėjas teigia, kad dėl Departamento 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo yra paduotas skundas teismui ir nagrinėjama kita byla. Taigi šioje byloje vertinant minėtą raštą, nulemiama kitos bylos esmė, tokiu būdu abi bylos praranda prasmę.
Žemesnės instancijos teismas
24. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Departamentas ir anksčiau teikė atsakymus į jo prašymus, kadangi teismo sprendimu konstatuota, jog Departamentas neišnagrinėjo nei vieno pareiškėjo argumento ir neatliko jokių veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti.
Šalies argumentai
25. Pareiškėjas pažymi, kad jis nagrinėjamu atveju neprašė teismo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą ar perkelti į Lukiškių TI-K, taip pat neteikė kitų prašymų, o prašė priteisti neturtinę žalą dėl teismo sprendimų nevykdymo, todėl teismas nepagrįstai pasisakė dėl nurodytų aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
26. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nenagrinėjo ir nepasisakė dėl skunde nurodytų argumentų, nenurodė, kodėl jų nevertina, tik apsiribojo išvada, kad jie nepagrįsti. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, toks teismo sprendimas nėra teisingumo vykdymas, todėl sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nors pirmosios instancijos teismas ir pripažino, kad šiuo atveju yra konstatuoti neteisėti Departamento veiksmai, tačiau vistiek skundo netenkino. Taigi toks teismo sprendimas yra neteisėtas ir šališkas.
Šalies argumentai
27. Pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad įrodymus apie patirtą neturtinę žalą turi pateikti pareiškėjas. Jis atlieka bausmę, todėl jokių įrodymų surinkti ir pateikti jis negali.
28. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog jis siekė būti izoliuotas nuo kitų, o jį izoliavus, prašo neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, kad jam buvo paskirta nuobauda, dėl to jis buvo izoliuotas, tačiau jis prašė būti perkeliamas į Lukiškių TI-K, kur bausmę būtų atlikęs paprastojoje grupėje ir turėjęs atitinkamai BVK 73 straipsnyje nustatytas teises. Tačiau paskyrus jam nuobaudą drausmės grupėje, jo teisės buvo neproporcingai suvaržytos. Teismas, pasisakydamas dėl jam paskirtos nuobaudos, peržengė šios bylos nagrinėjimo ribas. Be to, jam skirtos nuobaudos buvo jau po 2017 m. liepos 24 d. prašymo pateikimo. Pažymi, kad izoliacijos jis siekė dėl to, kad su kitais nuteistaisiais kildavo konfliktai dėl jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio.
29. Akcentuoja, kad Departamentas turėjo pareigą išnagrinėti jo prašymą, įvertinti jame nurodytus argumentus ir imtis priemonių sudaryti pareiškėjui saugias kalinimo sąlygas. Pareiškėjui kilo problemos dėl padaryto nusikaltimo pobūdžio, tačiau eilę metų Departamentas šios problemos nesprendė, netgi teismui įpareigojus tą padaryti. Teigia, kad jis buvo priverstas elgtis taip, jog jam būtų skiriamos nuobaudos.
Atsiliepimas
30. Atsakovo atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
31. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Tai, kad skundžiamas teismo sprendimas, pareiškėjo nuomone, nepagrįstas ir nemotyvuotas, šališkas, nesudaro prielaidų jį panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
32. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Departamento neveikimo, t. y. priimtų teismo sprendimų nevykdymo, kuriais jis įpareigotas išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymą, atlyginimo.
34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, nenustatęs Departamento neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodyto pažeidimo bei padarytos žalos, pareiškėjo skundą atmetė.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas nevertino pareiškėjo skunde, atsiliepime ir atsikirtime į Departamento atsiliepime nurodytus argumentus, rėmėsi išskirtinai atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais ir įrodymais, peržengė nagrinėjamo skundo ribas ir vertino aplinkybes, nesusijusias su nagrinėjama byla, buvo šališkas, bylos aplinkybes vertino netinkamai.
36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, todėl jų papildomai nekartoja, o tik pasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-119-552/2021; kt.).
39. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, įvertino byloje pateiktus įrodymus, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus, galbūt, vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydamas jas formaliomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Taigi nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su minėtais pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.
40. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nagrinėjamos bylos ribų peržengimu, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, peržengė nagrinėjamos bylos ribas.
41. Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis <...>; tokiu atveju išvada byloje neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu <...>. Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas <...>. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-859-556/2015; 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4370-492/2020; kt.).
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, kad būtų peržengtos šios bylos nagrinėjimo ribos. Kaip jau buvo minėta, teismas įvertino byloje esančių įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos darė išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.
43. Teisėjų kolegija vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad byla išnagrinėta šališkai palaikant atsakovo poziciją, pažymi, jog neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1319-629/2021, kt.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išskirtinį atsakovo pozicijos palaikymą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.
44. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuoti iš esmės neteisėti Departamento veiksmai, kadangi pareiškėjo 2017 m. pateiktas prašymas dėl perkėlimo nebuvo pakankamai atidžiai ir rūpestingai išnagrinėtas iki 2019 m., taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl priverstinio teismo sprendimo įpareigojimo įvykdymo nepanaikina institucijos pareigos vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, tačiau nenustačius pareiškėjui padarytos neturtinės žalos fakto, t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, pagrįstai pareiškėjo skundo netenkino.
45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.