- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-10
- Bylos Nr.
- I-1534-561/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00188-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Iveta Pelienė, Jolanta Malijauskienė, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Ivetos Pelienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. V. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 2S-7354 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymą objektyviai.
Skunde pareiškėjas paaiškino, jog 2017 m. liepos 24 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu (toliau – ir Prašymas), kad būtų perkeltas tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K). 2018 m. sausio 3 d. pareiškėjas gavo Sprendimą, kuriuo minėtas prašymas buvo atmestas. Su Departamento priimtu Sprendimu pareiškėjas nesutinka, kadangi mano, jog jis yra neteisėtas.
Pareiškėjas prašė atkreipti dėmesį į tai, jog 2017 m. spalio 24 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4945-473/2017 priimtu sprendimu įpareigojo Departamentą pareiškėjo pateiktą Prašymą išnagrinėti, tačiau skundžiamu Sprendimu Departamentas teismo sprendimą vykdyti atsisakė.
Pareiškėjas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjo pateiktame Prašyme nėra nurodyta jokių aplinkybių, dėl kurių jis negali toliau atlikti bausmės Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN). Pažymėjo, jog 2017 m. spalio 24 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtame sprendime buvo konstatuota, jog pareiškėjas parteiktame Prašyme pateikė pakankamai argumentų, kurie dėl pareiškėjo perkėlimo į Lukiškių TI-K galėjo būti pripažinti išimtinėmis aplinkybėmis. Papildomai nurodė, jog skundžiamame Sprendime, priešingai nei ankstesniame 2017 m. rugpjūčio 3 d. priimtame Departamento sprendime Nr. 2S-5020, nėra teigiama, jog Lukiškių TI-K negali užtikrinti kalinimo sąlygų, kaip tai yra numatyta Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalyje. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjas mano, jog Departamentas sutinka su 2017 m. spalio 24 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimto sprendimo motyvais ir pripažįsta, kad tinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K gali būti sudarytos ir nėra jokių priežasčių, dėl kurių pareiškėjo perkėlimas į Lukiškių TI-K būtų neįmanomas.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Nurodė, jog Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais Bausmių vykdymo kodekse nustatytais atvejais.
Pažymėjo, kad Vilniaus PN administracija turi duomenis apie įstaigoje laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius, todėl gali objektyviai ir kompetentingai spręsti klausimus bei teikti siūlymus susijusius su nuteistųjų laikymu, izoliavimu ir perkėlimu iš vienos kalinimo įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo.
Teigė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog atsakovas nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų ir pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, susijusias su pataisos įstaigų vidaus tvarka bei galimai neteisėtai ir nepagrįstai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2017 m. gruodžio 27 d. priimto sprendimo Nr. 2S-7354 „Dėl perkėlimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo į Lukiškių TI-K, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos duomenų matyti, jog 2017 m. liepos 24 d. pareiškėjas Departamentui pateikė Prašymą (b. l. 31-33) dėl jo perkėlimo tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui iš Vilniaus PN į Lukiškių TI-K.
Departamentas 2017 m. rugpjūčio 3 d. priimtu sprendimu Nr. 2S-5020 (b. l. 34–35) pareiškėjo Prašymą atmetė. Minėtame sprendime nurodė, jog perkelti pareiškėjo iš Vilniaus PN į Lukiškių TI-K nėra galimybės, kadangi Lukiškių TI-K negali užtikrinti, kad nuteistiesiems, kurie pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalį sutinka atlikti bausmę kalėjime, būtų sudarytos teisės aktuose nustatytos pataisos namuose atliekančių nuteistųjų laikymo sąlygos bei taikomi pataisos namams būdingi režimo reikalavimai. Buvo konstatuota, jog pareiškėjo prašyme nėra nurodyta jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų atlikti bausmės Vilniaus PN, todėl svarstyti klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą laisvės atėmimo vietos įstaigą nėra teisinio pagrindo.
2017 m. spalio 24 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4945-473/2017 priėmė Sprendimą (b. l. 51–54), kuriuo įpareigojo Departamentą pareiškėjo pateiktą Prašymą išnagrinėti iš naujo.
2017 m. gruodžio 27 d. priėmė skundžiamą Sprendimą (b. l. 36–37), kuriuo pareiškėjo prašymas buvo atmestas.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas ir Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 (toliau – ir Aprašas).
Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą ir tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais Bausmių vykdymo kodekse nustatytais atvejais.
Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Aprašas, pagal kurio 3.2. papunktį iš vienos pataisos įstaigos į kitą nuteistąjį leidžiama perkelti dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, šia tvarka: 1) perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga (Aprašo 3.2.1. papunktis); 2) išvadą tvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas; (Aprašo 3.2.2. papunktis); 3) patvirtintos išvados pagrindu išduodama paskyra perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą (Aprašo 3.2.3. papunktis); 4) paskyros su nuteistojo perkėlimo išvada nutarimo kopijos išsiunčiamos perkeliančiajai ir priimančiajai įstaigai (Aprašo 3.2.4. papunktis). Pažymėtina, jog nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas ir Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada (Aprašo 3.2.5. papunktis).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje yra pažymėta, jog Departamento administracinis aktas perkelti arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodyta kokios nustatytos aplinkybės lėmė išvadą, jog yra (nėra) išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Paprastai išimtinės aplinkybės, kliudančios nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, yra pateikiamos perkeliančiosios įstaigos išvadoje, kuri laikytina Departamento administracinio akto perkelti arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą motyvuojamąja dalimi (LVAT 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1588-146/2015).
Atsižvelgiant į tai, šioje byloje privalo būti įvertinta, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, pagal jam suteiktą diskreciją netenkindamas pareiškėjo prašymo perkelti jį į kitą laisvės atėmimo vietą, tinkamai naudojosi jam suteikta teise ir priėmė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą.
Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į Departamentą dėl perkėlimo į Lukiškių TI-K, pateiktą Prašymą (b. l. 31–33) grindė siekiu atsiriboti nuo kalinių, kurių gyvenimo būdas, elgesys, įpročiai, planai, kultūra ir pan. yra visiškai susiję su nusikaltimais. Pateiktame Prašyme nurodė, jog yra nuteistas už nusikaltimus prieš mažamečius (jų seksualinio apsisprendimo teisei), todėl neabejotinai turėtų iškilti konfliktų su nuteistaisiais. Teigė, jog Vilniaus PN neįmanoma parengti peticijų tarptautinėms institucijoms, skundų Lietuvos Respublikos institucijoms, kadangi administracija atsisako suteikti galimybę naudotis kompiuteriu 8 val., be to, šalia esantys asmenys triukšmauja. Atliekant bausmę Vilniaus PN neįmanoma gauti informacijos, kadangi Vilniaus PN esanti biblioteka neturi naujos literatūros, kai kurios literatūros apskritai nėra, nevyksta socialinis darbas su nuteistaisiais. Socialiniai darbuotojai apsiriboja skundų priėmimu ir pateikimu administracijai. Atliekant bausmę Vilniaus PN yra draudžiama susitikti su žiniasklaidos atstovais, pareiškėjo rašomi laiškai žiniasklaidos atstovams adresatų nepasiekia, atliekant bausmę Vilniaus PN neįmanoma gauti darbo.
Iš skundžiamo Sprendimo (b. l. 36–37) turinio matyti, jog Departamentui konstatavus, kad iš Vilniaus PN nėra gauta išvada dėl pareiškėjo perkėlimo atlikti tolimesnę laisvės atėmimo bausmę į Lukiškių TI-K ir nėra duomenų, jog tokia išvada yra rengiama ar jos rengimui yra pagrindas, pakartotinai išnagrinėtas pareiškėjo Prašymas buvo atmestas.
Teismas daro išvadą, jog Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą perkelti jį į Lukiškių TI-K, privalėjo savo iniciatyva priimti išvadą dėl nuteistojo perkėlimo arba šį prašymą persiųsti nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus PN išvadai priimti. Nagrinėjamu atveju ginčijamo Sprendimo motyvuojamoji dalis yra pagrįsta tik Departamento išvada, jog pareiškėjas negali būti perkeltas į Vilniaus PN dėl tos priežasties, kad nėra gauta išvada dėl pareiškėjo perkėlimo atlikti tolimesnę laisvės atėmimo bausmę į Lukiškių TI-K ir nėra duomenų, jog tokia išvada yra rengiama ar jos rengimui yra pagrindas, todėl Dėpartamente nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo perkėlimo atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę į Lukiškių TI-K. Akcentuotina, jog pareiškėjas prašyme nurodė aplinkybes, dėl kurių, jo manymu, jis negali toliau atlikti bausmės Vilniaus PN, tačiau Departamentas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (lot. be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.
Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas konstatuoja, kad Departamento Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, kadangi Sprendime buvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, nebuvo pakankamai išdėstytos faktinės aplinkybės.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamento Sprendimo dalis, kuria buvo atsisakyta jį perkelti tolimesniam bausmės atlikimui į Lukiškių TI-K, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikinama, o Departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Aprašo nuostatomis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. V. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 2S-7354 ir įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išnagrinėti pareiškėjo S. V. 2017 m. liepos 24 d. prašymą iš naujo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.