Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kalėjimų departamento direktorius 2019-03-13 įsakymu Nr. V-l 16 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiko patvirtinimas“ (toliau - Įsakymas) patvirtino pridedamą Lukiškių TI- K, taip pat kitose laisvės atėmimo vietose, laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiką (toliau - grafikas). Grafiko 4 p. numatyta tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų iškėlimo tvarka, o konkrečiai 4.4 papunktyje numatyta perkelti nuteistuosius iš Vilniaus PN drausmės grupės (55 nuteistuosius) į Alytaus PN 5-ąjį lokalinį sektorių.

Pažymi, kad pareiškėjas Vilniaus PN bausmę atlikinėjo drausmės grupės sąlygomis ir šio klausimu ginčo byloje nėra, todėl įgyvendinant Kalėjimų departamento direktoriaus 2019-03-13 įsakymą Nr. V-l 16, pareiškėjas buvo perkeltas į Alytaus PN tolimesniam bausmės atlikimui. Atkreipia dėmesį, kad nė vienas teisės aktas nėra pripažintas negaliojančiu, nėra panaikintas ir nėra kitų objektyvių priežasčių, dėl kurių nebūtų galima jais remtis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kilusios dėl to, kad Kalėjimų departamentas neišnagrinėjo (ar nepateisinamai ilgai (ne)išnagrinėjo) pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymo perkelti jį į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Kalėjimų departamente 2017-08-01 gautas pareiškėjo 2017-07-24 prašymas dėl perkėlimo likusią laisvės atėmimo bausmės dalį atlikti iš Vilniaus pataisos namų į Lukiškių TI-K.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. administracinėje byloje Nr. I-4945-473/2017 panaikino Kalėjimų departamento 2017 m. rugpjūčio 3 d. atsakymą Nr. 2S-5020 ir įpareigojo pareiškėjo 2017-07-24 prašymą išnagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. administracinėje byloje Nr. I-1534-561/2018 panaikino Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 27 atsakymą Nr. 2S-7354 ir įpareigojo pareiškėjo 2017-07-24 prašymą išnagrinėti iš naujo. Sprendimas įsiteisėjo 2018 m. spalio 11 d. Teismai iš esmės konstatavo, kad Kalėjimų departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo, privalėjo inicijuoti išvados dėl nuteistojo perkėlimo priėmimą arba šį prašymą persiųsti nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus pataisos namams išvadai priimti pagal Bausmių vykdymo kodekso 69 str. reikalavimus ir Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321, nuostatas (ABTĮ 57 str. 2 d.).

Taip pat nustatyta, kad Kalėjimų departamentas 2019 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. NN-542 perkėlė pareiškėją iš Vilniaus PN į Alytaus PN, remiantis Lukiškių iškėlimo grafiku, patvirtintu Kalėjimų departamento 2019 m. kovo 13 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-116. Pareiškėjo skundas dėl šio nutarimo panaikinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4426-535/2019 atmestas. Sprendimas nėra įsiteisėjęs.

Kalėjimų departamentas atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėjo 2017 m. prašymą dėl perkėlimo išnagrinėjo 2019 m. spalio 27 d. raštu Nr. 2S-4076. Pastarajame atsakyme pareiškėjui nurodoma, kad departamentas ne kartą telefonu bendravo su Vilniaus pataisos namų administracija, domėjosi pareiškėjo bausmės atlikimo ir laikymo sąlygomis šioje įstaigoje ir buvo nustatyta, kad konfliktinių situacijų su kitais nuteistaisiais nebuvo, nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių nebegalėjo pareiškėjas atlikti paskirtos bausmės Vilniaus pataisos namuose, todėl jo perkėlimas į Lukiškių TI-K nebuvo inicijuojamas. Pastebėta, kad už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, jam buvo paskirtos nuobaudos – uždarytas į kamerų tipo patalpas 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2018 m. gruodžio 3 d., taigi pareiškėjas tuo metu atliko bausmę izoliuotas nuo kitų nuteistųjų taip, kaip ir pageidavo 2017 m. liepos 24 d. prašyme. Taip pat atsakyme nurodyta, kad tikrasis pareiškėjo perkėlimo į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, kur nuteistųjų laikymo sąlygos yra daug blogesnės nei Vilniaus pataisos namuose, motyvas, buvo ne pareiškėją netenkinančios laikymo sąlygos Vilniaus pataisos namuose, o santykis su kitais nuteistaisiais dėl jo įvykdyto nusikaltimo. Pažymėta, kad Kalėjimų departamente nebuvo rengiama išvada dėl jo perkėlimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, nes išvados dėl nuteistojo perkėlimo paskirtis – ne nustatyti aplinkybes, dėl kurių nuteistasis perkeliamas, o pagrįsti perkėlimo motyvus, nurodyti faktines perkėlimo priežastis. Nuteistojo prašymo dėl jo perkėlimo pateikimas neįpareigojo nei įstaigos, nei Kalėjimų departamento rengti išvadą, jei prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kliudžiusių asmeniui toliau atlikti bausmę konkrečioje įstaigoje. Pareiškėjo atveju jokių išimtinių aplinkybių nebuvo nustatyta. Išvados, kuria būtų nustatomos pareiškėjo neperkėlimo priežastys, rengimas būtų nepagrįsta ir nereikalinga administracinė našta. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos įstaigos į kitą tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 nustato nuteistųjų perkėlimo tvarką, o ne nuteistųjų prašymų dėl jų perkėlimo nagrinėjimo procedūras. Atsakovas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjo siekis atsiriboti nuo kitų kalinių, turėti komfortiškas bausmės atlikimo sąlygas, negalėjo būti priskiriama prie išimtinių aplinkybių, dėl kurių nebegalėjo toliau atlikti bausmės Vilniaus pataisos namuose.

Aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, spręstina dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už valstybės institucijų (Kalėjimų departamento) neteisėtus veiksmus ir/ar neveikimą pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009). Tad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Įvertinant veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme, reikia įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą, nes teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 str. 3 d.).

Kalėjimų departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58, 7 punkte nustatyti Kalėjimų departamento veiklos tikslai – dalyvauti nacionalinės bausmių vykdymo ir probacijos politikos formavimo procese organizuojant, koordinuojant ir kontroliuojant tinkamą ir vienodą probacijos, bausmių vykdymą Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose, nepažeidžiant asmenų teisių ir laisvių. Siekdamas jam nustatytų veiklos tikslų, Kalėjimų departamentas: pagal kompetenciją rengia ir tvirtina Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir ministrų įsakymams įgyvendinti reikalingus teisės aktus, Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų veiklą reglamentuojančius tvarkos aprašus ir normatyvus, kontroliuoja, kaip jie vykdomi (8.18 p.); atlieka Kalėjimų departamento personalo administravimo funkcijas, prižiūri ir kontroliuoja Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų personalo valdymą (8.22 p.); prižiūri ir kontroliuoja bausmių (išskyrus baudas) ir kardomosios priemonės – suėmimo vykdymą Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose (8.3 p.); nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus Kalėjimų departamento kompetencijai (8.31 punktas); sprendžia Kalėjimų departamentui priskirtus klausimus ir atsako už Kalėjimų departamentui nustatytų veiklos tikslų pasiekimą, veiklos planavimą ir organizavimą, funkcijų atlikimą (17 p.).

Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovas neįvykdė įsiteisėjusių Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų, t. y. neišnagrinėjo jo 2017 m. liepos 24 d. prašymo. Su šiais pareiškėjo argumentais teismas sutikti negali. Kaip jau minėta, atsakovas pateikė pareiškėjui 2019 m. rugsėjo 27 d. atsakymą į jo prašymą ir anksčiau pareiškėjui atsakymai taip pat buvo pateikti, tačiau teismų panaikinti, kaip neatitinkantys Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų pagrįstumo prasme, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjo prašymas buvo apskritai ignoruojamas, nesprendžiamas ir jam nebuvo atsakyta. Be to, pareiškėjas de facto yra perkeltas į kitą pataisos įstaigą remiantis Lukiškių iškėlimo grafiku ir reikalavimas jį pagal 2017 m. prašymą perkelti į Lukiškių TI-K nebeįmanomas ir neįvykdomas, kadangi ši įstaiga uždaryta, iškeliant iš jos visus nuteistuosius.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėtais valstybės veiksmais suprantama neįvykdžius teisės aktuose nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba atlikimas veiksmų, kuriuos teisės aktai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015). Teismas pripažįsta, kad aukščiau nurodytais įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuoti iš esmės neteisėti Kalėjimų departamento veiksmai, kadangi pareiškėjo 2017 m. pateiktas prašymas dėl perkėlimo nebuvo pakankamai atidžiai ir rūpestingai išnagrinėtas iki 2019 metų, kuomet Lukiškių TI-K uždarytas. Pažymėtina, kad pagal Viešojo administravimo įstatymą asmenų prašymai turi būti išnagrinėti pakankamai operatyviai, o pastarasis teismo sprendimas dėl 2017 m. pareiškėjo prašymo pernagrinėjimo įsiteisėjo 2018-11-25. Tai, kad pareiškėjas nesikreipė dėl priverstinio teismo sprendimo įpareigojimo įvykdymo nepanaikina institucijos pareigos vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus.

Pareiškėjas neturtine žala nurodo provokaciją, dėl kurios jis privalėjo atsisakyti vykdyti Vilniaus PN direktoriaus įsakymus ir taip gavo nuobaudas, patyrė įvairių apribojimų (lėšų limitas, telefonų skambučių limitas ir atitinkamai santykių pablogėjimas, sveikatos pablogėjimas, pasimatymų apribojimas ir pan.). Pažymėtina, kad pagal įstatymą neturtinė žala yra laikoma asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Pareiškėjas neturtinei žalai pagrįsti pateikė nutarimus dėl jo nubaudimo, atskiro ar izoliuoto laikymo, iš kurių galima suprasti, kad dėl to patyrė neturtinę žalą nepatogumų ir bendravimo galimybių sumažėjimo forma.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–669/2011; kt.). Pažymėtina, kad pats pareiškėjas nuo 2017 m. siekia būti atskirtas nuo kitų nuteistųjų, todėl prieštaringi jo argumentai dėl neturtinės žalos patyrimo tuo aspektu, kad jis buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Kitokio pobūdžio neturtinės žalos dėl ilgo 2017 m. prašymo nagrinėjimo pareiškėjas aiškiai neįvardijo ir nepagrindė leistinais rašytiniais įrodymais, dėl ko nėra pagrindo pripažinti įrodyta šią valstybės civilinės atsakomybės sąlygą. Be to, tam, kad būtų konstatuota valstybės civilinė atsakomybė, būtina, kad neteisėti veiksmai būtų priežastimi nustatytos pareiškėjui konkrečios neturtinės žalos, t. y. turi būti įrodytas ir priežastinis ryšys tarp nustatytų neteisėtų institucijos veiksmų ir pareiškėjo deklaruojamos neturtinės žalos. Šiuo atveju pareiškėjo nurodomos nuobaudos, izoliavimas nuo kitų nuteistųjų ir kiti jam skirti pataisos namų apribojimai yra (buvo) tiesioginiame priežastiniame ryšyje su paties nuteistojo pasirinktu laisva valia elgesio modeliu – nepaklusimu teisėtiems pataisos namų pareigūnų reikalavimams. Kitaip tariant, būtent pareiškėjo neteisėtas elgesys buvo priežastiniu ryšiu susijęs su jam paskirtomis nuobaudomis ir apribojimais. Neįrodyta, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasirinkti teisėto elgesio modelio.

Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo S. V. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.