Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo D. M. ir atsakovės Ž. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei Ž. M. ir atsakovės Ž. M. priešieškinį ieškovui D. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, institucija, teikianti išvadą byloje, – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

21. Teismas pripažino, kad atsižvelgiant į tai, jog įsigyjant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę – Butą, buvo panaudotos asmeninės ieškovo lėšos, yra pagrindas, dalijant Butą, nukrypti nuo lygių dalių pricipo ir priteisti ieškovui 2/3 Buto, o atsakovei – 1/3. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Nėra kitų objektyvių ar subjektyvių aplinkybių, dėl kurių Butas šalims negalėtų būti dalijamas natūra. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad turto padalijimas natūra labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises, šalių teisės į nuosavybę yra vienodos, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nė vienas iš jų neturi svaresnių objektyvių poreikių gauti visą turtą natūra. Teismas priteisė ieškovui asmeninės nuosavybės teise 2/3 Buto, o atsakovei asmeninės nuosavybės teise – 1/3 Buto.

22. Patalpos ir Žemės sklypas šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ginčo dėl to tarp šalių nėra. Pažymėtina, kad CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kad nukrypimo nuo lygių dalių principas taikytinas išimtinai visam bendram turtui. Ekspertizės akte nurodyta, kad nekilnojamo turto objektai (Butas ir negyvenamosios patalpos) yra suformuotame 0,4349 ha bendro ploto žemės sklype, kurio 56/4349 dalis priklauso šalims (0,0056 ha plotas), tarp žemės sklypo bendraturčių nėra nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, todėl šios dalies ploto tiksli buvimo vieta nėra nustatyta. Šalims priklausantis Žemės sklypas nesusietas su Butu. Ekspertizės akte nurodyta, kad Buto patalpos sujungtos su po šiuo butu esančia negyvenamąja (komercine) patalpa, yra įrengti vidaus laiptai, negyvenamosios patalpos šildymo sistema prijungta prie viršuje esančio buto šildymo sistemos, tačiau NTR duomenyse šios patalpos nėra sujungtos ir yra skirtingų naudojimo paskirčių, todėl gali būti naudojami kaip atskiri turtiniai vienetai. Teismas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisė negyvenamosios (komercinės) paskirties patalpas, 71 400 Eur vertės, ir 56/4349 dalis žemės sklypo, 465 Eur vertės, o atsakovei iš ieškovo priteisė ½ dalį turto vertės, t. y. 35 932,50 Eur kompensacijos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

23. Ieškovas D. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo padalintas santuokoje įgytas turtas ir nustatyta, jog santuoka nutraukta dėl ieškovo kaltės, ir pripažinti, jog santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, butą pripažinti asmenine ieškovo nuosavybe arba, įtraukus jį į dalintiną santuokoje įgytą turtą, priteisti jį ieškovui asmeninės nuosavybės teise, panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovo buvo priteista 1 500 Eur žalos atlyginimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog intymių santykių tarp sutuoktinių nebuvimas nepateisina ieškovo jo neištikimybės, šeimos palikimo. Tarp CK įtvirtintų sutuoktinių pareigų yra ir pareiga būti lojaliems vienas kitam, vienas kitą gerbti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). Nagrinėjamoje byloje intymūs santykiai tarp šalių pakriko jau iki 2010 m. rugsėjo mėnesio. Paskutinieji intymūs santykiai buvo tik siekiant pradėti antrąjį vaiką. Be to, ieškovas pareiškė išeinąs iš namų tik 2013 m. lapkričio mėnesį, tai yra mažiausiai tris metus atsakovė nevykdė savo santuokinės pareigos.

23.2. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas privalėjo informuoti atsakovę apie tai, kad blogai jaučiasi šeimoje, taip pat nepagrįstai atsižvelgė į atsakovės aiškinimus, kad ji nežinojusi apie seksualinių santykių reikšmę ir jų poreikį vyro gyvenime. Tačiau atsakovė buvo jau 34 metų amžiaus, pragyvenusi santuokoje 8 metus. Todėl minėti atsakovės paaiškinimai negali pateisinti jos elgesio. Teismas nepagrįstai nepripažino, kad šalių santuoka faktiškai iširo iki 2013 m. lapkričio mėnesio dėl to, jog šalys kartu rūpinosi vaikais ar vykdavo kartu atostogauti. Šalys ir dabar kartu rūpinasi savo bendrais vaikais, tačiau santuoka jau iširusi ir teismo sprendimu nutraukta. Kasacinis teismas aukščiau cituotoje nutartyje pažymėjo, jog sutuoktinių pareigos sudaro visumą, tame tarpe ir rūpinimasis vienas kitu fizine prasme. Aplinkybės, jog ieškovas po faktinio santuokinių ryšių nutrūkimo elgėsi pagarbiai su atsakove ir teikė jai finansinę paramą, nereiškia, kad santuoka dar egzistavo.

23.5. Teismas, spręsdamas santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą, padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra įrodymų, jog būtų aiškiai išreikšta ieškovo valia Butą įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Tačiau tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Buto registracijos dokumentuose aiškiai nurodyta, kad Butas įgytas ieškovo vardu, registre nėra duomenų, kad butas yra bendroji jungtinė šalių nuosavybė. Turtas, skirtas šeimos poreikių tenkinimui, yra laikomas šeimos turtu ir jam taikomas specialus teisinis režimas (CK 3.84-3.86 straipsniai). Tačiau šis teisinis reguliavimas niekaip nepaneigia asmeninės nuosavybės į šį turtą. Turtas gali būti skirtas šeimos poreikių tenkinimui (šeimos turtas), tačiau taip pat gali būti vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Todėl aplinkybė, kad Butas buvo įsigyjamas šeimos poreikių tenkinimui, nepaneigia fakto, kad jis yra pripažintinas asmenine ieškovo nuosavybe. Bute šalys su vaikais kartu gyveno 10 metų, tačiau šeimos turto teisinis statusas baigiasi, pasibaigus santuokai.

23.6. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog didesnė Buto remonto dalis atlikta už bendras sutuoktinių lėšas. Teismas į Buto remonto kainą nepagrįstai įtraukė baldų įsigijimo kainą. Tačiau po santuokos nutraukimo jie šalių sutarimu teko atsakovei. Be to, į baldų vertę neatsižvelgiama, nustatant Buto vertę. Bendros sutuoktinių lėšos, investuotos į Butą, sudaro tik 70 000 Lt (30 000 Lt vartojimo paskola ir apie 40 000 Lt sutuoktinių darbo užmokestis), o ieškovo asmeninės lėšos – 160 000 Lt. Teismas nevertino ieškovo išlaidų, skirtų darbininkų darbui apmokėti, taip pat išlaidų, atliekant remontą ūkio būdu. Reikšminga CK 3.90 straipsnio nuostata yra tai, kad asmeninis vieno sutuoktinio turtas iš bendrų lėšų turi būti pagerintas iš esmės, o bendros sutuoktinių lėšos turi viršyti lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė. Todėl Butas pripažintinas asmenine ieškovo nuosavybe, turinčia šeimos turto statusą, o atsakovei priteistina kompensacija, sudaranti ½ bendrų sutuoktinių lėšų, investuotų į Buto remontą, tai yra 10 000 Eur.

23.7. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, kad yra patenkinta po 50 proc. ieškinio ir priešieškinio reikalavimų. Teismas, dalindamas Butą, ieškovui priteisė 2/3 dalis Buto, tai yra tenkino 66,66 proc. reikalavimų. Ieškovo reikalavimą priteisti jam negyvenamąsias – komercinės paskirties patalpas ir 56/4349 dalis žemės sklypo teismas tenkino 100 proc. Atsakovė prašė teismo priteisti jai 424 667 Eur vertės turto, tačiau teismas priteisė 93 833 Eur, tai yra tenkino 21,74 proc. visų reikalavimų sumos. Todėl ieškovas atsakovei turėtų kompensuoti 21,74 proc., tai yra 1 615,51 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė atitinkamai – 66,66 proc. ieškovo patirtų išlaidų, tai yra 10 483,28 Eur. Atsakovės nesumokėtas žyminis mokestis ir mokėtinas valstybei (3 810 Eur) turėtų būti paskirstytas tarp šalių ta pačia proporcija – ieškovas turėtų sumokėti 21,74 proc. šios sumos, tai yra 828,29 Eur, o atsakovė – 78,26 proc., tai yra 2 981,71 Eur.

24. Atsakovė Ž. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo padalintas santuokoje įgytas turtas, priteistas žalos atlyginimas, ir priteisti atsakovei 2/3 dalis Buto, 145 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovės reikalavimas dėl 95 000 Eur kompensacijos kvalifikacijai įgyti, ir priteisti atsakovei iš ieškovo 95 000 Eur kompensaciją kvalifikacijai kelti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Teismas nepagrįstai vietoje atsakovės reikalautų 145 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, priteisė jai tik 1 500 Eur. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovės pateikti medicininiai dokumentai neįrodo, kad jos sveikatos būklę sąlygojo tik ieškovo veiksmai. Teismas, pripažindamas, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, daro prielaidą, kad buvo ir kiti pašaliniai veiksniai. Tačiau nenurodo, kokie buvo šie veiksniai. Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas, išėjęs iš šeimos, ir toliau rūpinosi vaikais, rėmė šeimą materialiai. Tačiau rūpinimasis vaikais yra tėvų pareiga, todėl jos vykdymas negalėjo įtakoti teismo sprendimo dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas savo išėjimą iš šeimos aiškino tik noru atskirai pagyventi, bet nenurodė tikrosios šeimos palikimo priežasties.

24.2. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą priteisti jai 95 000 Eur kompensaciją kvalifikacijai atgauti. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovė buvo pareiškusi reikalavimą ir dėl jos išlaikymo, tačiau, pradėjusi dirbti (duomenys neskelbtini), būdama sąžininga ir teisinga, šio reikalavimo atsisakė. Šiuo metu atsakovė gali būti vėl priversta ieškoti darbo, nes padalinys, kuriame ji dirbanti, yra likviduojamas. Atsakovė paaiškino teismui, kad ji nori pakeisti darbo sritį, galėtų mokytis anglų kalbos, baigti ISM universitetą, galbūt pradėti savo verslą. Pareikšdama apie kokį nors konkretų verslą, kurio neturi galimybės pradėti ir vystyti, atsakovė būtų nesąžininga. Teismas reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo atmetimą grindžia aplinkybe, jog atsakovė grįžo į darbą tik 2014 m. birželio 1 d., nors vaikai pradėjo lankyti darželį nuo 2013 m. rudens. Tačiau ieškovas tik 2014 m. pavasarį paliko šeimą, o atsakovė iki 2014 m. birželio vidurio buvo motinystės priežiūros atostogose, kurioms pasibaigus ir grįžo į darbą. Todėl teismas šį reikalavimą galėjo palikti nenagrinėtu, kaip pareikštą iki realios žalos atsiradimo.

24.3. Teismas nepagrįstai atsakovei priteisė tik 1/3 dalį Buto. Šiuo metu Butu naudojasi, jame gyvena ir jį visiškai išlaiko nuo 2014 m. vasaros atsakovė. Bute gyvena ir šalių nepilnamečiai vaikai. Pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas nukrypimas nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo visada pateisinamas nepilnamečių vaikų interesais. Įstatymų leidėjas vaikų interesus kaip pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo nustatė atsižvelgęs į būtinybę nepažeisti pagrindinės vaiko teisės – teisės į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fizi­niam, protiniam ir socialiniam vystymuisi.

24.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje galima nukrypti nuo lygių dalių principo, nes Butas įgytas už asmenines ieškovo lėšas. Ieškovas neįrodė, kad Butas yra įgytas už asmenines jo lėšas, o įrengtas už asmenines ieškovo ir bendras sutuoktinių lėšas. Ieškovas pardavė butą ir garažą, esančius (duomenys neskelbtini), už 160 000 Lt. Tačiau šiame bute gyveno ne tik ieškovas, bet ir atsakovė, šalys ir susituokė, gyvendamos šiame bute. Buto pagerinimo ir įrengimo darbai buvo atlikti jau šalims gyvenant kartu. Taigi atsakovė taip pat prisidėjo prie turto vertės padidėjimo. Teismas teisingai nustatė, kad ne visos lėšos, gautos pardavus nurodytą turtą, buvo investuotos į Buto remontą ir įrengimą. Atsakovė irgi turėjo jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, kurį pardavė santuokos metu ir investavo gautas lėšas į Buto įrengimą ir remontą. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

24.5. Teismas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisė komercinės paskirties patalpas ir 56/4349 dalis žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovo priteista dalis turto vertės, tai yra 35 932,50 Eur kompensacijos. Teismas teisingai konstatavo, kad ginčo tarp šalių dėl šio nekilnojamojo turto padalinimo būdo nebuvo. Tačiau teismo sprendimu atsakovei buvo priteista tik 1/3 dalis Buto ir 35 932,50 Eur kompensacijos, iš viso – 128 265,50 Eur, o ieškovui atiteko 2/3 dalys Buto, kurių vertė kartu su 35 932,50 Eur kompensacija sudaro 220 598,83 Eur. Taigi ieškovui priteista 92 333,33 Eur didesnė dalis. Atsakovė teismo posėdžių metu paaiškino, kad per protingą terminą yra pajėgi sumokėti atsakovui 35 932,50 Eur kompensaciją, jeigu jai asmeninės nuosavybės teise būtų priteistos komercinės paskirties patalpos ir 56/4349 dalys žemės sklypo. Tokiu būdu atsakovei tektų nekilnojamasis turtas natūra.

24.6. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgdamas į tai, kad sprendimu patenkinta 50 proc. ieškinio ir 50 proc. priešieškinio reikalavimų, teismas priteisė iš atsakovės ieškovui proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai 5 992,72 Eur atstovavimo išlaidų, o iš ieškovo atsakovei – 3 275 Eur atstovavimo išlaidų. Atlikus šalims priteistinų patirtų atstovavimo išlaidų tarpusavio įskaitymą, teismas iš atsakovės ieškovui priteisė 2 717,72 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo sprendimu iš atsakovės ieškovui priteista 4 292,72 Eur bylinėjimosi išlaidų. Todėl neaišku, kokia iš tikrųjų piniginių lėšų suma priteista iš atsakovės ieškovui.

25. Ieškovas D. M. atsiliepimu į atsakovės Ž. M. apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Atsakovė nepagrįstai reikalauja jai priteisti 145 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas apeliaciniu skundu nurodo, jog santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog santuoka iširo tik dėl ieškovo kaltės, tuomet pripažintina, jog 1500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti visiškai atitinka suformuotą teismų praktiką, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal teismų praktiką santuokos nutraukimo bylose, esant vieno sutuoktinio kaltei, priteisiama neturtinės žalos suma sudaro 500-2 000 Eur. Atsakovė prašo priteisti neprotingai didelę neturtinę žalą. Teismas nustatė, jog dėl sveikatos sutrikimų ji kreipėsi į gydytojus dar 2013 m. vasarą, tuo tarpu ieškovas šeimą paliko tik 2013 m. lapkritį. Teismas teisingai vertino, kad atsakovės pateikti medicininiai dokumentai neįrodo, kad jos sveikatos būklę sąlygojo tik ieškovo veiksmai.

25.2. Atsakovė nepagrįstai reikalauja priteisti jai 95 000 Eur kompensaciją kvalifikacijai atgauti. Atsakovė nei priešieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kokias faktines išlaidas ji patyrė ar patirs, siekdama atgauti kvalifikaciją. Atsakovė, reikalaudama padengti taip vadinamas kvalifikacijos „atgavimo“ išlaidas, nenurodo kuo pagrįsta jos prašoma priteisti suma. Be to, atsakovė po vaiko priežiūros atostogų grįžusi į darbą dirbo net 1,5 metų ir po pertraukos dirba šiuo metu. Tai reiškia, kad kvalifikacijos lygis leido ir leidžia jai dirbti, taigi kvalifikacijos ji nėra praradusi. Atsakovės argumentas, jog teismas turėjo šį jos reikalavimą palikti nenagrinėtu, kol pasireikš reali žala, yra nepagrįstas. CPK nenumato tokio pagrindo ieškiniui palikti nenagrinėtu.

25.3. Ieškovas nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl 2/3 dalių Buto priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Dėl šios teismo sprendimo dalies ieškovas taip pat yra padavęs apeliacinį skundą. Todėl prašo atsiliepimu į šią atsakovės apeliacinio skundo dalį laikyti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

26. Atsakovė Ž. M. atsiliepimu į ieškovo D. M. apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Ieškovas nepagrįstai ginčija teismo sprendimo dalį, kuria buvo pripažinta, jog santuoka nutrūko dėl ieškovo kaltės. Teismas teisingai nustatė, jog santuoka iširo dėl ieškovo neištikimybės. Susipažinęs ir pradėjęs bendrauti su kita moterimi, 2013 m. pavasarį, ieškovas slėpė šias aplinkybes nuo atsakovės, savo nuolatines komandiruotes pateisindamas darbo reikalais. Ieškovas nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus, jog atsakovė, būdama nelojali sutuoktiniui, pažeidė savo santuokinę pareigą palaikyti jį moraline, fizine ir psichologine prasmėmis. Ieškovo nurodoma liudytoja A. S. pati pripažino, kad ji yra su atsakove susipykusi, todėl teismas pagrįstai neatsižvelgė į jos parodymus.

26.2. Pripažindamas Butą bendrąja jungtine nuosavybe, teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad Bute šalys gyveno 10 metų, mokėjo už komunalines paslaugas, jis buvo įrengtas už bendras sutuoktinių lėšas. Teismas teisingai nustatė, kad ne visos lėšos, gautos pardavus ieškovui priklausantį turtą, buvo investuotos į Buto remontą ir įrengimą. Atsakovė irgi turėjo jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, kurį pardavė santuokos metu ir investavo gautas lėšas į Buto įrengimą ir remontą. Taigi Buto vertė išaugo ne tik dėl ieškovo, bet ir dėl atsakovės investuotų lėšų. Teismas teisingai nustatė, kad turto prigimtis ir pobūdis patys savaime neįrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad butą įsigijo tik savo asmeninėn nuosavybėn.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

27. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo nutraukta bylos šalių santuoka dėl ieškovo kaltės, atsakovei priteista 1 500 Eur neturtinės žalos iš ieškovo ir padalintas santuokoje įgytas turtas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo

28. Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog santuoka iširo dėl ieškovo neištikimybės, ir teigia, jog dėl galutinio šeimos iširimo prisidėjo ir atsakovės elgesys, jos nelojalumas ieškovui, nesirūpinimas juo ir intymių santykių šeimoje nebuvimas, todėl santuoka turi būti nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovo argumentais.

29. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK 3-ioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose. Tai – lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Taip pat preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis).

30. Pirmos instancijos teismas detaliai tyrė visus byloje esančius duomenis, vertino tiek liudytojų parodymus, tiek pačių šalių paaiškinimus dėl santuokos iširimo priežasčių ir galimos vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į esminę aplinkybę, jog šeimoje pokalbių apie tai, kas negerai poroje, nebuvo. Teismas nustatė, kad ieškovas, 2013 m. lapkričio mėnesį nusprendęs palikti šeimą, priežasčių sutuoktinei nenurodė, taip pat nepripažino, kad turi kitą moterį. Ieškovas iš šeimos namų išsikėlė 2014 m. gegužės mėnesį.

31. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai neįvertino ilgalaikių (nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio) intymių santykių nebuvimo reikšmės ieškovui, neatsižvelgė į tai, kad ieškovo neištikimybė buvo tik atsakovės elgesio pasekmė, taip pat nepagrįstai pareigą siekti išlaikyti šeimą ir darnius santykius perkėlė vienam ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog abi šalys iš esmės pripažino, jog jų santykiai pablogėjo po antrojo vaiko gimimo, tačiau šią aplinkybę ypač akcentavo ieškovas (el.b., 1 t. l. 2; 2 t., l. 167). Atsakovės pateiktuose medicinos dokumentuose nurodyta, jog jau po antrojo sūnaus gimimo ji (duomenys neskelbtini) (el., b., 1 t.l. 159-160). Šios aplinkybės patvirtina, jog po antrojo vaiko gimimo pablogėjo atsakovės (duomenys neskelbtini) sveikata.

32. Tuo tarpu ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodydamas, jog po antrojo sūnaus gimimo atsakovė jį nuolat atstumdavo, padarė išvadą, kad atsakovė nustojo jį mylėjusi, tai yra pažeidė lojalumo, pagarbos ir savitarpio supratimo pareigą (el.b., 2 t., l. 167). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nustatyti atsakovės sveikatos sutrikimai, kurie ir nulėmė jos nedėmesingumą ieškovui, negali būti pripažįstami santuokos iširimo pagrindu bei jos kalte. Šiuo atveju, atsižvelgiant į sutuoktinių pareigą rūpinti vienas kitu, būtent ieškovui ir teko pareiga palaikyti atsakovę, aiškintis jų pablogėjusio santuokinio gyvenimo priežastis. Tačiau ieškovas pradėjo bendrauti su kita moterimi ir buvo atsakovei neištikimas. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovo elgesys, pasakius sutuoktinei apie ketinimą išeiti iš šeimos, bet nepasakius sutuoktinei apie kitą moterį, ir bendraujant su kita moterimi nepradėjus faktiškai gyventi skyriumi nuo šeimos, nepaliko jokių šansų šeimos išsaugojimui. Taigi santuoka pagrįstai buvo pripažinta nutrūkusi tik dėl ieškovo kaltės.

Dėl neturtinės žalos dydžio ir kompensacijos atlyginimo

33. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo jai priteista 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, ir prašo priteisti visą jos reikalautą 145 000 Eur neturtinę žalą. Atsakovė apeliaciniame skunde remiasi byloje pateiktais medicininiais dokumentais, teigdama, jog pirmos instancijos teismas juos netinkamai įvertino. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentais.

34. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nagrinėjamoje byloje buvo pripažinta, jog santuoka nutrūko dėl ieškovo kaltės, kuri pasireiškė jo neištikimybe atsakovei. Ieškovas, gyvenant santuokoje, nenaudojo prieš atsakovę nei fizinio, nei psichinio smurto, tačiau pripažintina, jog jo netikėta neištikimybė bei šeimos palikimas sukėlė atsakovei dvasinius išgyvenimus. Todėl atsakovės reikalaujama neturtinės žalos suma yra nepagrįstai didelė. Pirmos instancijos teismo nustatytas 1 500 Eur neturtinės žalos dydis yra visiškai pakankamas atsakovės patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

35. Pirmos instancijos teismas detaliai vertino atsakovės pateiktus medicinos dokumentus (el. b. 1 t., b. l. 144-145), taip pat pagrįstai atsižvelgė ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes, jog 2014 metais prasidėjo teismai dėl atsakovės atleidimo iš darbo (el. b. 1 t., b. l. 159). Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad medicininiai dokumentai, patvirtinantys, jog atsakovei diagnozuota (duomenys neskelbtini), neįrodo, kad jos sveikatos būklę sąlygojo tik ieškovo veiksmai. Juolab kad nemažai sveikatos sutrikimų atsirado gerokai anksčiau nei šalių santykiai pašlijo ar atsakovė sužinojo apie ieškovo neištikimybę. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių bei teisinių argumentų, kurie galėtų patvirtinti šios teismo sprendimo dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą.

36. Atsakovė apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvom atmestas jos reikalavimas dėl 95 000 Eur kompensacijos kvalifikacijai atgauti, teigdama, jog teismas šį priešieškinio reikalavimą galėjo palikti nenagrinėtu, nes pareikštas iki atsiras reali žala, bet neatmesti, kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais. Pažymėtina, jog ieškinio ar jo dalies palikimo nenagrinėtu pagrindai yra numatyti CPK 296 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių pagrindų, dėl kurių atsakovės priešieškinio dalis dėl kompensacijos turėtų būti palikta nenagrinėta, o pirmos instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl atsakovės reikalavimas bei jo pagrindas neatitinka CK 3.72 straipsnio 3 dalies nuostatų ir tikslo – atlyginti mokymosi baigimo ar savo perkvalifikavimo išlaidas.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

37. Abi šalys apeliaciniais skundais nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, pagal kurią ieškovui buvo priteistos 2/3 dalys Buto, o atsakovei 1/3 dalis Buto. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pripažinti Butą jo asmenine nuosavybe arba, jį dalinant, nukrypti nuo bendro santuokoje įgyto sutuoktinių turto lygių dalių principo ir priteisti visą Butą ieškovui. Nurodo, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neginčytinai patvirtinančius, jog ieškovas aiškiai išreiškė savo valią Butą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn, taip pat teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad didesnė Buto remonto dalis atlikta iš bendrų sutuoktinių lėšų. Tuo tarpu atsakovė apeliaciniu nurodo, jog jai turėjo būti priteistos 2/3 dalys Buto, kadangi atsakovė į Butą investavo jai asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas (15 929,10 Eur), taip pat ji prisidėjo ir prie ieškovui priklausančio buto, iš kurio pardavimo gautomis lėšomis buvo įrengiamas dalinamas Butas, pagerinimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantų argumentais.

38. Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

39. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005).

40. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

41. Pirmos instancijos teismas vertino ir analizavo visus šalių pateiktus duomenis, susijusius su Buto įsigijimu, jo įrengimu bei šalių gyvenimu šiame Bute. Aplinkybė, jog šalys Bute pragyveno 10 metų, nebuvo pagrindinis motyvas, dėl kurio teismas Butą pripažino bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe. Esminė aplinkybė, dėl kurios Butas pagrįstai buvo įtrauktas į dalintiną santuokoje įgytą turtą, buvo tai, jog ieškovas aiškiai neišreiškė savo valios Butą įgyti asmeninės nuosavybės teise, o jo visas elgesys tiek šalims gyvenant santuokoje, tiek santuokos nutraukimo metu patvirtina, kad Butą pats ieškovas laikė skirtu šeimai ir jos poreikiams tenkinti. Nekilnojamojo turto registre nurodyta, jog Butas ieškovui priklauso nuosavybės teise, bet ne asmeninės nuosavybės teise (el.b., 1 t., l. 19). Pradiniu ieškiniu ieškovas pats prašė priteisti ½ dalį Buto atsakovei (el.b., 1 t., l. 4), o reikalavimą pripažinti Butą jo asmenine nuosavybe pareiškė tik prieš pat baigiamąsias kalbas. Todėl pripažintina, jog pirmos instancijos teismo išvada priskirti Butą prie dalintino turto yra pagrįsta ir teisėta.

42. Pirmos instancijos teismas taip pat tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, susijusius su kiekvienos iš šalių prisidėjimu prie Buto remonto ir jo pagerinimo, ir atsižvelgdamas į tai, kad Butas yra įgytas už asmenines ieškovo lėšas, Buto remontui taip pat panaudota dalis ieškovo asmeninių lėšų, pagrįstai pripažino, jog yra pagrindas nukrypti nuo CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, ir priteisė ieškovui 2/3 dalis Buto, o atsakovei – 1/3 dalį. Pažymėtina, jog atsakovė, teigdama, kad jai turėtų būti priteista didesnė Buto dalis, nei pirmos instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė jokių duomenų, galinčių pagrįsti jos teisę į didesnę Buto dalį. Ieškovas apeliaciniu skundu taip pat nepaneigė pirmos instancijos teismo atliktų detalių skaičiavimų, kuriais buvo nustatytas kiekvienos iš šalių indėlis į Buto remontą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

43. Ieškovas apeliaciniu skundu nesutiko su pirmos instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, pagal kurį teismas pripažino, jog yra patenkinta po 50 proc. abiejų šalių ieškinio ir priešieškinio reikalavimų, ir teigia, jog iš tikrųjų sprendimu buvo patenkinta 66,66 proc. ieškovo reikalavimų ir 21,74 proc. atsakovės reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos turėtų būti perskaičiuotos, atsižvelgiant į šią proporciją. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovo argumentais. Ieškovas nepagrįstai nurodo atsakovės priešieškinio reikalavimus, kurių ji bylos nagrinėjimo metu atsisakė ir dėl kurių buvo sudaryta ir teismo patvirtina taikos sutartis. Taip pat ieškovas nepagrįstai į nepatenkintų atsakovės priešieškinio reikalavimų dalį įtraukia teismo atmestą jos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos dydį nustato teismas. Todėl nepriklausomai nuo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, jeigu teismas pripažįsta, jog yra pagrindas priteisti neturtinę žalą, pripažįstama, jog šis reikalavimas yra patenkintas visiškai.

44. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nesutiko su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodydama, jog pirmos instancijos teismas, atlikęs šalims priteistinų patirtų atstovavimo išlaidų tarpusavio įskaitymą, nustatė, jog ieškovui iš atsakovės priteistina 2 717,72 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovui iš atsakovės yra priteisiama 4 292,72 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog be teisinės pagalbos išlaidų byloje šalys turėjo mokėti valstybei žyminį mokestį. Šalių sumokėtas žyminis mokestis taip pat priskiriamas prie bylinėjimosi išlaidų, kurias šalys turi atlyginti viena kitai, atsižvelgiant į jų patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį. Pirmos instancijos teismas sprendime taip pat buvo apskaičiavęs, jog iš atsakovės ieškovui proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai priteistina 1575 Eur žyminio mokesčio. Todėl ieškovui iš atsakovės buvo priteista 4 292,72 Eur (2 717,72 Eur+1575 Eur). Taigi bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos teisingai.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų ir procesinės bylos baigties

45. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti ieškovės ir atsakovo apeliacinių skundų jį argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

47. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi atidėjo atsakovei 3 056 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimą už apeliacinį skundą. Todėl iš atsakovės priteistina 3 056 Eur žyminio mokesčio dalis į valstybės biudžetą.

48. Kadangi abiejų bylos šalių apeliaciniai skundai netenkinami, šalių bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Ž. M. į valstybės biudžetą 3 056 Eur žyminio mokesčio (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660).