Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Laimos Kriaučiūnaitės ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. L. ir R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. P. ir O. P. (O. P.) ieškinį atsakovams V. L., R. L. ir Širvintų rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisių gynimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų ir planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai M. P. ir O. P. (toliau – ieškovai) ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2014 m. lapkričio 11 d. leidimą statyti naują pastatą Nr. LNS-03-141111-00055 (toliau – leidimas statybai) ir 2012 m. gruodžio 9 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą (toliau – deklaracija) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pažymėtina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-263-517/2023, ieškovų ieškinį atmetė; priteisė atsakovams V. L. ir R. L. (toliau – atsakovai) iš ieškovų 880 Eur bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. spalio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1792-854/2023, ieškovų apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

3. Grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ieškovai be minėtų reikalavimų pripažinti leidimą statybai ir deklaraciją negaliojančiais, 2023 m. lapkričio 7 d. patikslino ieškinio reikalavimus ir dar pareiškė reikalavimą pripažinti ieškovams nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ūkinis pastatas) bei priteisti iš atsakovų V. L., R. L., Širvintų rajono savivaldybės administracijos visas bylinėjimosi išlaidas.

4. Ieškovai nurodė, kad 2011 m. liepos 7 d. atsakovai V. L. ir R. L., ieškovės M. P. giminaičiai bei žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – sklypas), savininkai, laisva valia pas notarą davė sutikimą ūkininkei M. P. atlikti šiuos veiksmus: savo lėšomis projektuoti, statyti, įrengti sklype apytiksliai 180 kv. m bendro ploto ūkinį pastatą, skirtą žemės ūkio technikai laikyti, jį įregistruoti savo vardu Nekilnojamo turto registre (toliau – NTR); neatlygintinai naudotis sklypo plotu, esančiu po minėtu ūkiniu pastatu. Sutikime atsakovai įsipareigojo užtikrinti ieškovei M. P. privažiavimą sklypu prie ūkinio pastato (toliau – ir sutikimas). Atsižvelgiant į gautą sutikimą, ūkininkė M. P. 2011 metais panaudodama savo ir jos sutuoktinio O. P. bendras lėšas sklype pastatė ūkinį pastatą su tikslu vykdyti ūkinę veiklą. Ūkinis pastatas buvo pastatytas 100 procentų per pusę metų nuo statybos pradžios, statybos vyko iki 2011 m. gruodžio pabaigos, jame buvo laikoma ieškovų technika. Ieškovai ūkinio pastato statybai įsigijo reikalingas medžiagas ir paslaugas. Atsakovai niekaip neprisidėjo prie šio pastato statybų ir tarp šalių nebuvo jokio susitarimo statybas vykdyti bendrai. Kadangi ūkinis pastatas buvo pastatytas, bet neįregistruotas, jis buvo įtrauktas į ūkininkės M. P. 2011 m. gruodžio 31 d. balansą, kuriame grafoje „Ilgalaikis turtas (A.II.7)“ užfiksuota nebaigta statyba, nurodyta suma sutampa su teismui teikiamomis sąskaitomis. Nurodyti duomenys iš esmės patvirtina esminę faktinę aplinkybę, kad ginčo ūkinis pastatas realiai pastatytas 2011 metais. Atsakovai Vilniaus regiono apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-109-522/2023 šios bylos ieškovams pateikė ieškinį dėl savininko teisų gynimo. Minėtoje byloje šios bylos atsakovai pateikė leidimą statybai ir žemės sklypo sutvarkymo planą bei deklaraciją apie statybos užbaigimą, patvirtintą 2014 m. gruodžio 16 d. Iš deklaracijos ieškovai sužinojo, jog jiems nuosavybės teise priklausantis ūkinis pastatas buvo nepagrįstai ir neteisėtai įregistruotas valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centras kaip atsakovų nuosavybė. Atsakovė R. L. kreipėsi į Širvintų rajono savivaldybės administraciją dėl leidimo statyti naują pastatą pagal 2014 metų projektą, nors tuo laikotarpiu ginčo ūkinis pastatas jau buvo pastatytas ir eksploatuojamas ieškovų, todėl siekiant įteisinti pastatytą statinį, leidimas statyti naują pastatą negalėjo būti išduodamas. Leidimas statyti naują statinį atsakovei buvo išduotas 2014 m. lapkričio 11 d., kurį ji neva užbaigė 2014 m. gruodžio 16 d., kas iš esmės neatitinka faktinių aplinkybių. Leidimo statybai išdavimo neteisėtumą patvirtina faktas, kad patys atsakovai minėtoje byloje tvirtino, jog buvo priversti užbaigti ūkinį pastatą, o ne statyti naują, nors leidimas buvo išduotas naujai statybai pagal pateiktą projektą ir galėjo sukurti nuosavybės teises atsakovams tik į naujai pastatytą ūkinį pastatą, bet negalėjo būti panaudotas jau esančio ūkinio pastato įteisinimui. Iš deklaracijos apie statybos užbaigimą yra akivaizdu, kad atsakovai išduoto leidimo statybai nerealizavo, naujo pastato nepastatė, o užpildę deklaraciją apie statybos užbaigimą visiškai neteisėtai ir nepagrįstai įregistravo ūkinį pastatą kaip savo nuosavybę. Pripažinus leidimą statybai negaliojančiu, naikintina ir deklaracija apie statybos užbaigimą, kadangi ji buvo parengta faktiškai neteisėtai išduoto leidimo statybai pagrindu. Sutikimas, kuriuo vadovaudamiesi ieškovai pastatė ūkinį pastatą, yra galiojantis, nes nenuginčytas. Ieškovų pastatytas ūkinis pastatas atitiko teisės aktų reikalavimus, keliamus tokio pobūdžio statiniams, kas reiškia, kad ūkinis pastatas gali būti įregistruotas NTR kaip ieškovų nuosavybė, nes būtent ieškovai pastatė šį pastatą ir turi teisę įgyti nuosavybę į jį.

5. Atsakovai V. L. ir R. L. nurodė, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso minėtas žemės sklypas ir jame esantys pastatai, įskaitant ūkinį pastatą. Atsakovai 2011 m. liepos 7 d. notariniu sutikimu sutiko, kad ieškovė savo lėšomis atsakovų žemės sklype projektuotų, statytų ir įrengtų statinį ir naudotųsi tam statiniui reikalinga žemės sklypo dalimi. Ieškovai statybas pradėjo be projekto ir statybą leidžiančio dokumento. Turėdami atsakovų sutikimą, jame suteiktomis teisėmis naudojosi neteisėtai, nepaisydami įstatymo reikalavimų. Atsakovas V. L. dar bylą nagrinėjant pirmą kartą, paaiškino, kad statinio statyboms pradėti ieškovai naudojo ir jo paliktas statybines medžiagas, atsakovai niekada nesutiko ir nepripažino, kad ūkinis pastatas pastatytas tik ieškovų lėšomis. Tai, kad atsakovai, praėjus daugiau kaip dešimtmečiui, negali pateikti kitų įrodymų apie savo patirtas išlaidas, neįrodo ieškovų teiginių, nes būtent ieškovai turi įrodyti savo teiginius ir reikalavimus. Esant tokiai neteisėtai pradėtai statybai, ieškovams nesiimant jokių veiksmų, atsakovams, kaip žemės sklypo savininkams, grėsė atsakomybė už tokio statinio statybą, dėl ko atsakovė R. L. ėmėsi atitinkamų veiksmų statinio statybų užbaigimui ir įteisinimui. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė užsakė projekto parengimą ir apmokėjo už jį, taip pat atliko visus kitus būtinus veiksmus statinio įteisinimui. Statinys buvo įteisintas ir nuosavybės teise įregistruota 2014 m. pabaigoje. Tarp šalių kilus ginčams dėl naudojimosi statiniu ir žemės sklypu, dėl ieškovų savivaliavimo atsakovų nuosavybėje, atsakovai notarine tvarka (tokia pat forma, kokia ir buvo išduotas sutikimas) 2021 m. rugpjūčio 31 d. atšaukė savo 2011 m. liepos 7 d. sutikimą. Toks pranešimas ieškovei buvo įteiktas 2021 m. rugsėjo 6 d. Šiai dienai sutikimas nebegalioja, nes jis buvo atšauktas. Atsakovų vertinimu, vien ginčijamų dokumentų panaikinimas nepanaikins viešojo registro įrašų dėl ūkinio pastato ir atsakovų nuosavybės. Pagrindinis ieškovų argumentas, kad ūkinis pastatas faktiškai jau buvo pastatytas, todėl statybą leidžiantis dokumentas naujai statybai negalėjo būti išduotas, yra susiję su viešojo administravimo funkcijomis, viešuoju interesu, kurio ginti ieškovai neturi jokių įgaliojimų. Išduoti ar neišduoti statybą leidžiantį dokumentą naujai statybai 2014 metais sprendė savivaldybės administracija jau po to, kai ieškovai neteisėtai – be projekto ir statybą leidžiančio dokumento – buvo pradėję ūkinio pastato statybą atsakovų žemės sklype. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad statybą leidžiantis dokumentas naujai statybai buvo išduotas esant jau pradėtai faktiškai statybai, ir kad toks dokumentas negalėjo būti išduotas, tai galėtų būti pripažinta tik formaliu procedūriniu pažeidimu, kuris nelemia ir negalėjo lemti kitokio galutinio rezultato – ūkinio pastato ir nuosavybės į jį teisinės registracijos. Statybos leidimo išdavimas niekaip nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovų teisių ir teisėtų interesų, kadangi jie patys elgėsi neteisėtai, statybas pradėjo ir vykdė be projekto ir be statybą leidžiančio dokumento. Deklaracija apie statybos užbaigimą atitiko visus reikalavimus, buvo pasirašyta atsakovės R. L., kaip statytojos, ir buvo patvirtinta, todėl nėra jokių pagrindų jos naikinimui/pripažinimui negaliojančia.

6. Atsakovė Širvintų rajono savivaldybės administracija prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi patikslintas ieškinys buvo pareikštas praleidus vieno mėnesio skundo/ieškinio padavimo terminą, ir ieškinį atmesti. Teismui netenkinus šio prašymo, atmesti patikslintą ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovė R. L. 2014 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą išduoti leidimą statyti naują statinį/rekonstruoti statinį/atnaujinti (modernizuoti) pastatą (toliau – prašymas), kuriuo prašė išduoti leidimą statyti naują statinį, t. y. pagalbinį ūkio paskirties pastatą – garažą, jai ir atsakovui V. L. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Kartu su prašymu R. L. pateikė žemės sklypo bendraturčio sutikimą bei 2014 metais projektuotojo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus archija“ parengtą statinio projektą. Įvertinusi atsakovės pateiktus dokumentus ir įsitikinusi, kad pateikti dokumentai atitinka reikalavimus statybos leidimui gauti, atsakovė pagrįstai ir teisėtai 2014 m. lapkričio 11 d. išdavė statytojai R. L. leidimą statyti naują statinį. Administracija atliko visus teisės aktuose numatytus veiksmus ir įsitikino, kad iš pateiktų ir viešai prieinamų duomenų kliūčių statybos leidimo išdavimui nėra, taip pat nėra juridinių faktų, kurie ribotų statybos galimybes žemės sklype. Administracija patikrino pateiktą statinio projektą savo kompetencijos ribose, projektui pritarė ir kitos institucijos, t. y. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Širvintų skyrius ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Širvintų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Statybos leidimo išdavimo metu administracija nebuvo gavusi iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos informacijos, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype, dėl kurio buvo prašoma išduoti statybą leidžiantį dokumentą, yra nustatytas savavališkos statybos faktas ir savavališkos statybos padariniai teisės aktų nustatyta tvarka nepašalinti, savavališkos statybos aktas nebuvo surašytas. Apie atsakovų 2011 m. liepos 7 d. išduotą ieškovei sutikimą administracijai nebuvo žinoma. Statybos leidimo išdavimo metu administracija vadovavosi tuo metu galiojusiomis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis ir neturėjo teisiškai reikšmingų duomenų, jog ginčo ūkinis pastatas jau yra pastatytas ir (ar), kad prašomu išduoti statybą leidžiančiu dokumentu galimai yra siekiama įteisinti savavališką statybą. Gavusi visus teisės aktuose numatytus dokumentus, būtinus statybą leidžiančio dokumento išdavimui, atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo neišduoti ginčijamo statybos leidimo. Byloje turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatos, kurios nustato, kad skundas teismui gali būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, tačiau jei ieškovai 2014 metais ir nežinojo apie ginčijamų dokumentų išdavimą, apie juos neabejotinai sužinojo gavę atsakovų 2019 m. vasario 28 d. reikalavimą dėl ūkinio pastato statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų pateikimo, kuris ieškovei siųstas registruota pašto siunta. Reikalavime atsakovai nurodė, kad ūkinis pastatas, statytas ieškovų ir atsakovų bendromis lėšomis, viešajame registre įregistruotas atsakovų vardu. Iš to darytina išvada, kad ieškovams vėliausiai apie ūkinio pastato įregistravimą turėjo būti žinoma jau 2019 m. Šią aplinkybę patvirtina 2020 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas, iš kurio nustatyta, kad ieškovai į atsakovų 2019 m. vasario 28 d. reikalavimą atsakė 2019 m. kovo 29 d. Darytina išvada, kad ieškovai ženkliai praleido tokių dokumentų apskundimo terminą, todėl turėtų būti taikoma ieškinio senatis ir ieškinys atmestas. Ieškovų patikslinto ieškinio išvestinis reikalavimas dėl nuosavybės teisių į ūkinį pastatą pripažinimo taip pat negali būti tenkinamas, kadangi administracijos dokumentai buvo išduoti teisėtai. Neįrodžius šių dokumentų neteisėtumo, negali būti tenkinamas ir ieškovų reikalavimas pripažinti nuosavybės teises į ūkinį pastatą.

7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – inspekcija) prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad atlikus duomenų, susijusių su šios bylos nagrinėjimo dalyku, paiešką inspekcijos dokumentų valdymo informacinėse sistemose „Avilys“ ir „DBSIS“ bei IS „Infostatyba“, nerasta skundų, paklausimų dėl ginčo objekto – ūkinio pastato statybos teisėtumo, taip pat nėra duomenų, kad dėl ginčo objekto būtų surašyti administraciniai aktai ar priimti administraciniai sprendimai. Inspekcija nėra atlikusi tyrimo dėl atliktų ūkinio pastato statybos darbų ir nėra atlikusi leidimo bei deklaracijos patikros. Kompetencija, ar pradėti statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūrą pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, priskiriama savivaldybei, kuriai nustatyta ir pareiga patikrinti ar su statybą leidžiančiu dokumentu buvo pateikti visi teisės aktuose numatyti dokumentai ir ar projektas atitinka teisės aktų reikalavimus. Ieškovai teigia, kad ginčo ūkinį pastatą žemės sklype pastatė jie, o ne atsakovai, kuriems išduotas statybos leidimas. Sprendžiant, ar ieškovai laikytini tinkamais subjektais reikšti ieškinį dėl statybos leidimo panaikinimo, vertintina, ar Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalies nuostatų, taip pat kasacinio teismo praktikos kontekste, ieškovų teisės yra pažeistos išdavus ginčijamą statybos leidimą. Inspekcija atkreipė dėmesį, kad statybos leidimas išduotas 2014 m. lapkričio 11 d., ieškinys teismui pateiktas tik 2022 m. liepos 17 d., todėl šiuo atveju yra praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Teismas pirmiausiai turėtų įvertinti ginčijamo statybos leidimo atitiktį viešosios teisės aktams, reglamentuojantiems statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procesą, t. y. jo atitiktį statybos įstatymo ir statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826, nuostatoms (toliau – reglamentas). Statybos leidime nurodyta, kad jis išduotas statytojai R. L. pagal projektuotojo UAB „Vilniaus Archija“ 2014 m. parengtą statinio projektą, todėl sprendžiant dėl statybos leidimo teisėtumo, atsižvelgus į tai, kad ieškovai teigia, jog ūkinis pastatas žemės sklype ieškovų buvo pastatytas iki ginčijamo statybos leidimo išdavimo, turi būti įvertinta, ar jis išduotas statytojo teisę turinčiam asmeniui, ar su prašymu išduoti ginčijamą statybos leidimą buvo pateikti visi privalomi pateikti dokumentai, ar projektas, kurio pagrindu išduotas statybos leidimas, atitiko teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju svarbu įvertinti, ar su ieškiniu pateiktų įrodymų visuma įrodo, kad subjektas, turėjęs pareigą spręsti statybos leidimo išdavimo klausimą, t. y. Širvintų rajono savivaldybės administracija, netinkamai atliko savo pareigas statybos leidimų išdavimo procese ir ar ieškinyje nurodyti pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti statybos leidimą. Inspekcija pažymėjo, kad patikrinus IS „Infostatyba“ duomenis, nustatyta, kad ginčijama deklaracija yra surašyta atsakovės statytojos R. L., patvirtinta inspekcijos ir užregistruota IS „Infostatyba“. Dėl deklaracijoje teikiamos informacijos atsakomybę prisiima atsakovė R. L., kuri pasirašydama patvirtino, kad jai žinoma įstatymų nustatyta atsakomybė už deklaracijoje pateiktų duomenų ir prie prašymo patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą pridėtų dokumentų atitiktį tikrovei. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą ir pateiktus rašytinius įrodymus matyti, kad su 2014 m. gruodžio 16 d. atsakovės prašymu patvirtinti deklaraciją buvo pateikti privalomi pateikti dokumentai, todėl patikrinus Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 38, 39 punkte nurodytą informaciją ir nenustačius aplinkybių, dėl kurių deklaracija negalėtų būti tvirtinama, ginčijama deklaracija buvo teisėtai patvirtinta ir užregistruota IS „Infostatyba“, todėl pagrindo ją panaikinti nėra. Sprendžiant klausimą dėl ieškovų reikalavimų pagrįstumo, turi būti įrodyta deklaracijos apie statybos užbaigimą surašymo įtaka ieškovų teisėms ir teisėtiems interesams, be to taikomas ir protingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Inspekcija pažymėjo, kad 2014 m. gruodžio 16 d. patvirtinta deklaracija taip pat yra administracinis sprendimas, kuriam ginčyti yra taikomi ABTĮ numatyti terminai. Nagrinėjamu atveju ieškovų 2022 m. liepos 17 d. ieškinys teismui paduotas praleidus ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą tokiems reikalavimams pareikšti ir vien tai yra pagrindas ieškovų ieškinį atmesti nenagrinėjant kitų ieškinio argumentų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies. Atnaujintas terminas dėl statybos leidimo ir deklaracijos nuginčijimo. Leidimas ir deklaracija apie statybos užbaigimą pripažinti negaliojančiais. Ieškovų reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į ūkinį pastatą paliktas nenagrinėtu. Iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovams priteista 1 467 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas nustatė, kad atsakovų vardu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise registruotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) ir jame esantys pastatai, įskaitant ginčo ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 6I1m, statybos pradžios metai 2010, statybos pabaigos metai 2012, statinio kategorija – neypatingasis, baigtumo procentas – 100 procentų, vieno aukšto, bendras plotas 167,23 kv. m, tūris 757 m³, užstatytas plotas 180,00 kv. m, kadastro duomenų nustatymo data – 2014 m. birželio 18 d., grafoje daikto registravimo ir kadastro žymos (10.2) įrašyta – suformuotas naujas daiktas, daikto įregistravimo pagrindas – 2012 m. gruodžio 9 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 2, 2014 m. birželio 18 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (el. b. t. 1, l. 88-91).

10. Atsakovai 2011 m. liepos 7 d. davė sutikimą, patvirtintą notaro, ieškovei ūkininkei M. P. atlikti šiuos veiksmus: savo lėšomis projektuoti, statyti, įrengti atsakovų žemės sklype apytiksliai 180 kv. m bendro ploto ūkinį pastatą, skirtą žemės ūkio technikai laikyti, bei savo (ieškovų) vardu įregistruoti ūkinį pastatą nekilnojamo turto registre; neatlygintinai naudotis minėto žemės sklypo plotu, esančiu po ūkiniu pastatu. Sutikime atsakovai įsipareigojo užtikrinti ieškovei privažiavimą atsakovų žemės sklypu prie ūkinio pastato (el. b. t. 1, l. 8, 143, t 2. l. 14).

11. Atsakovė R. L. Širvintų rajono savivaldybės administracijai 2014 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą išduoti leidimą statyti naują (-us) statinį (-ius)/ rekonstruoti statinį (-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) (toliau – prašymas), kuriuo prašė išduoti leidimą statyti naują statinį: pagalbinį ūkio paskirties pastatą – garažą, jai ir V. L. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.

12. Širvintų rajono savivaldybės administracijos 2014 m. lapkričio 11 d. išduotame statybos leidime nurodyta, kad jis išduotas statytojai R. L. pagal projektuotojo UAB „Vilniaus Archija“ parengtą statinio projektą „Pagalbinio ūkio paskirties pastato (duomenys neskelbtini) statybos projektą“ Nr. VA14-04-TDP-BD, parengtą 2014 m., suteikiant teisę žemės sklype statyti naują statinį, kurio paskirtis – pagalbinio ūkio, kategorija – neypatingas. (el. b. t. 1, l. 96-120).

13. Atsakovė R. L. per IS „Infostatyba“ pateikė Inspekcijai 2014 m. gruodžio 16 d. prašymą Nr. PUD-00-14-02160 patvirtinti deklaraciją apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) statybos užbaigimą/statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) / patalpos (-ų) paskirties pakeitimą su pridedamais dokumentais. Šio prašymo pagrindu IS „Infostatyba“ inspekcijos patvirtinta ir užregistruota statytojos R. L. surašyta 2014 m. gruodžio 16 d. deklaracija apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) statybos užbaigimą / statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) / patalpos (-ų) paskirties pakeitimą (tvirtinama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos) Nr. UDT-00-141216-02123 (statytojo pateikti deklaracijos registracijos duomenys 2012 m. gruodžio 9 d. Nr. 2). Deklaracijoje nurodyta, kad pagal statybos leidimą ir „Pagalbinio ūkio paskirties pastato (duomenys neskelbtini) statybos projektą“ Nr. VA14-04-TDP-BD, parengimo metai 2014, užbaigta pagalbinio pastato, neypatingo, nauja statyba, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. užbaigta ginčo ūkinio pastato nauja statyba (el. b. t. 1, l. 109-100, 121-123).

14. Atsakovai 2018 m. liepos 19 d. išsiuntė įspėjimą ieškovams, kad jie iki 2018 m. rugsėjo 1 d. atlaisvintų atsakovų žemės sklypą, statinius bei nutrauktų bet kokį naudojimąsi šiuo sklypu, statiniais, įrenginiais ir vandens telkiniais, perduotų įvažiavimo į sklypą vartų raktus (el. b. t. 1, l. 148-150, t. 2, l. 19-20).

15. Pakartotinis įspėjimas ieškovams išsiųstas 2019 m. vasario 28 d., kuriame nuodyta, kad atsakovai nutraukia panaudos sutartį ir prašo ieškovus iki 2019 m. birželio 1 d. visiškai atlaisvinti žemės sklypo dalį po ūkiniu pastatu bei nutraukti bet kokį naudojimąsi žemės sklypu ir jame esančiais statiniais, įrenginiais bei vandens telkiniais (el. b. t. 1, l. 148-150. 2 t., l. 22-24).

16. 2021 m. gegužės 11 d. pranešimu atsakovai ieškovams pranešė, kad panaikina sutikimą. 2021 m. rugpjūčio 31 d. notariniu pranešimu iš ieškovų buvo pareikalauta ne vėliau kaip per 60 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos išsikelti iš atsakovams priklausančio turto (el. b. t. 1, l. 144-145). Pranešimas ieškovams buvo įteiktas 2021 m. rugsėjo 6 d. (el. b. t. 2, l. 15-17).

17. Ieškovai į bylą pateikė: PVM sąskaitas–faktūras, krovinio važtaraščius, kasos orderio kvitus, pinigų priėmimo kvitus, kuriais ieškovė M. P. atsiskaito su trečiaisiais asmenimis pagal PVM sąskaitas–faktūras už įsigytas statybines medžiagas (žvyrą, skaldą, mūro blokelius, medieną, įrankius, cementą, 2 vnt. vartų ir kt.) bei technikos, įrankių nuomą (el. b. t. 1, l. 13-88); ūkinio pastato 16 fotonuotraukų, kuriomis grindžia jų prie ieškinio pateiktų rašytinių įrodymų apie ieškovų įsigytų statybinių medžiagų ir statybinių paslaugų panaudojimą ūkinio pastato statybai (el. b. t. 3, l. 122-138); ūkininkės M. P. 2011 m. gruodžio 31 d. balansą, kuriame skyriuje ilgalaikis turtas (A.II.7) užfiksuota nebaigta statyba, suma 41 367 Lt (el. b. t. 1, l. 92-94).

18. Teismo vertinimu, ieškovų įrodinėjamos aplinkybės, kad būtent jie, turėdami atsakovų, žemės sklypo savininkų notarinį sutikimą, ieškovų lėšomis projektuoti, statyti, įrengti ūkinį pastatą bei ieškovų vardu įregistruoti pastatytą statinį nekilnojamojo turto registre, leidžia daryti išvadą, kad ieškovai turi materialinį teisinį suinteresuotumą ginčyti administracinius aktus – leidimą ir deklaraciją.

19. Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovai, kreipdamiesi į teismą su reikalavimais panaikinti leidimą ir deklaraciją, nepraleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto procesinio termino.

20. Atsakovų vertinimu, ieškovams vėliausiai 2019 m. pradžioje buvo žinoma ar turėjo būti žinoma apie ginčijamą leidimą ir deklaraciją, nes buvo žinomas faktas apie ginčo statinio įregistravimą viešajame registre. Be to, ieškovai jau 2014 metų pabaigoje kreipėsi į Širvintų rajono savivaldybę siedami išsiaiškinti dėl statinių registracijos ir tuo metu ginčijami dokumentai jau buvo įregistruoti ir išviešinti registre.

21. Teismas nurodė, kad ieškovų ginčijami dokumentai yra individualūs administraciniai aktai, todėl reikalavimams dėl jų panaikinimo taikytini ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai. Nagrinėjamu atveju, statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas ne ieškovams, o atsakovei R. L., deklaracija, kuri patvirtinta ir įregistruota inspekcijoje, surašyta taip pat atsakovės. Todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-715/2011; 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012; 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015; 2020 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-119-624/2020; 2021 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-668-261/2021; 2023 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-65-525/2023), sprendė, kad procesinio termino eiga reikalavimams panaikinti šių dokumentų galiojimą pareikšti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada reikalavimą reiškiantis asmuo (asmenys) sužinojo arba turėjo sužinoti apie prašomus panaikinti dokumentus (jų esmę), o ne nuo jų paskelbimo momento.

22. Byloje nepaneigtos ieškovų 2023 m. kovo 23 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės ir prie šių paaiškinimų pridėti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad apie ginčijamus dokumentus ieškovai sužinojo kitos civilinės bylos Nr. e2-26-522/2024 (buvęs Nr. e2-2373-522/2022), nagrinėjamos Vilniaus regiono apylinkės teisme, iškeltos pagal ieškovų V. L. ir R. L. ieškinį atsakovams M. P. ir O. P. dėl savininko teisių gynimo (iškeldinimo iš ginčo ūkinio pastato ir žemės sklypo) nagrinėjimo metu. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad civilinėje byloje Nr.e2-26-522/2024 kilus ginčui dėl ginčo ūkinio pastato ir jo nuosavybės, atsakovai kartu su dubliku pateikė leidimą statybai, kurį M. P. ir O. P. gavo iš teismo kartu su teismo pranešimu 2022 m. gegužės 17 d., o deklaracija apie statybos užbaigimą į bylą buvo pateikta 2022 m. birželio 6 d. M. P. ir O. P. priešieškinis civilinėje byloje Nr. e2-26-522/2024 dėl leidimo ir deklaracijos apie statybos užbaigimą nuginčijimo buvo pateiktas 2022 m. birželio 13 d., t. y. nepraleidus ABTĮ nustatyto 30 dienų termino nuo sužinojimo apie ginčijamus administracinius aktus dienos. Civilinės byloje Nr. e2-26-522/2024 teismas 2022 m. birželio 29 d. nutartimi atsisakė priimti priešieškinį, išaiškindamas teisę kreiptis savarankišku ieškiniu, o 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinę bylą sustabdė iki bus išnagrinėta ši civilinė byla dėl nuosavybės teisių gynimo.

23. Su savarankišku ieškiniu dėl nuosavybės teisės gynimo, kuriame pareikšti reikalavimai panaikinti leidimą ir deklaraciją, ieškovai į teismą kreipėsi 2022 m. liepos 18 d. ir ši civilinė byla teisme iškelta 2022 m. liepos 19 d.

24. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškinį, kuriuo ginčijamas leidimas ir deklaracija apie statybos užbaigimą, ieškovai pateikė praleidę ABTĮ nustatytą 30 dienų terminą administraciniams aktams nuginčyti nuo sužinojimo apie šiuos administracinius aktus dienos, kadangi ieškovai apie ginčijamus administracinius aktus sužinojo kitoje civilinėje byloje Nr. e2-26-522/2024. Tačiau įvertinus aplinkybes, dėl kurių buvo nežymiai praleistas kreipimosi į teismą terminas ginčyti administracinius aktus (atsisakyta priimti ieškovų priešieškinį dėl nuosavybės teisių gynimo ir išaiškinta teisė kreiptis savarankišku ieškiniu kitoje civilinėje byloje), teismas pripažino, kad ieškovai nepažeidė sąžiningumo ir atidumo reikalavimų, terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, todėl jį nusprendė atnaujinti (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis).

25. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovų argumentu, jog ieškovai apie ginčijamus dokumentus žinojo/turėjo sužinoti vėliausiai 2019 m. pradžioje iš į bylą pateikto ginčo šalių susirašinėjimo. Pagal teismų formuojamą praktiką, asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ir pareigas. Iš atsakovų ieškovams siųstų raštų turinio matyti, kad nei viename atsakovų ieškovams adresuotame rašte nėra nurodomi ieškiniu ginčijami administraciniai aktai ir jų turinys, t. y. tai, kad ieškovų pastatytą ūkinį pastatą ginčijamų administracinių aktų pagrindu įsiteisino ir nuosavybės teisę į jį savo vardu įregistravo atsakovė R. L.. Tai, kad NTR išraše apie atsakovų įregistruotus statinius žemės sklype buvo žyma apie išduotą statybos leidimą ir patvirtintą deklaraciją apie statybos užbaigimą, savaime nesuponuoja išvados, kad ieškovams būtent tuo momentu tapo žinomas ginčijamų aktų turinys, jais nustatomos teisės ir pareigos. Todėl nežinant aktų turinio, suvokimas apie teisių pažeidimo mastą yra apsunkintas.

26. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš ginčo šalių susirašinėjimo ir bylos nagrinėjimo metu duotų paaiškinimų, ginčo šalis sieja giminystės ryšiai, atsakovai ieškovams daugelį metų buvo leidę naudotis jų žemės sklypu, sklype esančiais ir kitais statiniais (įskaitant gyvenamąjį namą), vykdyti ūkinę veiklą. Šios aplinkybės leidžia vertinti, kad ieškovai neturėjo pagrindo manyti ir numatyti atsakovų ketinimų ginčijamų dokumentų pagrindu 2014 metais įteisinti savo vardu ieškovų pastatytą statinį. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tokius savo veiksmus, prieš jų atlikimą ar po to, atsakovai būtų atskleidę ieškovams. Kaip matyti iš atsakovų raštų, konfliktas tarp ginčo šalių dėl naudojimosi žemės sklypu ir statiniais prasidėjo 2018 metais.

27. NTR duomenimis nustatyta, kad ginčo daiktas – ūkinis pastatas sukurtas statybos būdu. Ūkinio pastato statybos pabaigos metai – 2012 m. Suformuoto naujo daikto įregistravimo pagrindas – 2012 m. gruodžio 9 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 2, 2014 m. birželio 18 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (el. b. t. 1, l. 88-91).

28. Teismas vadovavosi kasacinio teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015, pagal kurią, naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris atitinka šias sąlygas: 1) investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises; 2) turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) teisėtu pagrindu valdo žemės sklypą, kuriame statomas statinys (ketinama vykdyti statybas). Minėtoje nutartyje nei viena iš nurodytų sąlygų nėra įvardyta kaip teisiškai reikšmingesnė arba esanti mažiau reikšminga už kitas, taigi visos jos nurodytos kaip vienodai teisiškai reikšmingos.

29. Ieškovai įrodinėja, kad ne atsakovai, o būtent ieškovai, gavę atsakovų sutikimą, savo lėšomis iki 2011 metų pabaigos pastatė ginčo ūkinį pastatą atsakovų žemės sklype. Šią aplinkybę ieškovai įrodinėja į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (žr. 15 punktą). Iš šių pateiktų rašytinių įrodymų turinio apie pirktas statybines medžiagas ir paslaugas, jų įsigijimo laikotarpio bei atsakovo pateiktų ūkinio pastato fotonuotraukų (el. b. t. 3, l. 122-138) teismui nekilo abejonių, kad šios statybinės medžiagos ir suteiktos paslaugos buvo panaudotos būtent ginčo ūkinio pastato statybai. Atsakovai nei procesiniuose dokumentuose, nei duodami paaiškinimus teismo posėdžio metu iš esmės neginčijo, kad būtent ieškovai statė ginčo ūkinį pastatą ir kad šis ūkinis pastatas buvo statomas atsakovams davus minėtą notarinį sutikimą.

30. Tačiau iš atsakovų procesinių dokumentų bei teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad atsakovai siekia įrodyti, jog jie savo darbu ir savo statybinėmis medžiagomis taip pat prisidėjo prie ginčo ūkinio pastato statybos. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, išskyrus savo nenuoseklius paaiškinimus apie prisidėjimą prie ginčo pastato statybos, į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jų indėlį į statinio statybą. Byloje nėra įrodyta, kad atsakovai su ieškovais bendru susitarimu ir bendromis lėšomis ir (ar) darbu kūrė bendrą nekilnojamąjį daiktą tikslu tapti šio daikto bendraturčiais. Atsakovų duotas sutikimas ieškovams akivaizdžiai patvirtina jų valią savo sklype leisti būtent ieškovams kurti naują objektą nuosavybės teisėmis.

31. Todėl teismas padarė išvadą, kad būtent ieškovai investavo lėšas į ginčo ūkinio pastato statybą ir atliko faktinio statytojo (ir faktinio užsakovo) funkcijas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis). Atsakovų argumentai, kad ieškovai pagal PVM sąskaitas–faktūras pirktas statybines medžiagas galimai panaudojo kitur (kitų nekilnojamojo turto objektų statybai), yra tik atsakovų prielaidos ir samprotavimai, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais.

32. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu iš esmės laikėsi pozicijos, kad ūkinis pastatas – tai jiems nuosavybės teise priklausantis daiktas, nes būtent jie po ūkinio pastato faktinio pastatymo užbaigė jo statybos įteisinimo procedūras, tačiau vadovaudamasis sprendime aptartu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, aiškinančia statytojo sąvoką, teismas padarė vienareikšmę išvadą, kad atsakovai netapo ginčo ūkinio pastato statytojo teises turinčiais asmenimis Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalies nuostatų prasme vien dėl to, kad jie parengė ūkinio pastato, kurį pastatė ieškovai, statybos įteisinimo dokumentus (statinio projektą) ir gavo savo vardu ginčijamą statybos leidimą.

33. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovai turėjo atsakovų sutikimą statyti ginčo ūkinį pastatą atsakovų žemės sklype. Iš sutikimo turinio matyti, kad atsakovai sutiko, jog ieškovai neatlygintinai naudotųsi jų žemės sklypo plotu, esančiu po ginčo ūkiniu pastatu ir įsipareigojo ūkininkei M. P. užtikrinti privažiavimą prie ūkinio pastato. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovai buvo įgyvendinę antrąją statybos įstatymo sąlygą tam, kad būtų pripažinti statytojais.

34. Šalių paaiškinimai, ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai apie perkamas statybines medžiagas ir statybos paslaugas patvirtina, kad ginčo ūkinis pastatas ieškovų buvo faktiškai pastatytas 2012 metais. Šalys skirtingai nurodo aplinkybes dėl statybos pabaigos, tačiau visuma byloje nustatytų aplinkybių ir NTR įrašyti duomenys, teismo įsitikinimu, patvirtina, kad faktinė ūkinio pastato statyba baigta 2012 metais.

35. Byloje nustatyta, kad ieškovai, turėdami Statybos įstatyme nustatytas statytojo teises ir pareigas, jų tinkamai neįgyvendino, t. y. ginčo ūkinį pastatą pastatė neturėdami parengto statinio projekto ir negavę iš kompetentingos institucijos statybos leidimo naujo statinio statybai. Taigi, jie nebuvo išpildę trečios Statybos įstatyme numatytos sąlygos, privalomos statytojo teisei įgyvendinti. Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punktas numatė, kad savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Todėl teismas nustatė, kad ieškovai ūkinį pastatą pastatė savavališkai.

36. Nagrinėjamu atveju, ieškovai prašo apginti jų pažeistas teises pripažįstant jiems nuosavybės teisę į ginčo ūkinį pastatą, kurį jie faktiškai pastatė. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad atsakovė R. L. prašymą išduoti leidimą statyti naują statinį jai ir V. L. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pateikė 2014 m. rugpjūčio 18 d. Kartu su prašymu pateikė žemės sklypo bendraturčio sutikimą bei 2014 metais projektuotojo UAB „Vilniaus archija“ parengtą statinio projektą. Administracija pagal atsakovės pateiktus dokumentus statybos leidimui gauti 2014 m. lapkričio 11 d. išdavė statytojai R. L. leidimą statyti naują statinį, suteikiantį teisę atsakovų žemės sklype statyti naują statinį.

37. Teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu) 23 straipsnio 2 dalimi, 15 dalies 1 punktu ir 23 straipsnio 7 dalimi bei statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6, 7, 8 punktais, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad Širvintų rajono savivaldybės administracija, išduodama atsakovei R. L. leidimą statyti naują neypatingos kategorijos statinį, pažeidė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias statybos leidimų išdavimų tvarką, nes 2014 m. lapkričio 11 d. išdavė leidimą naujo statinio statybai, kai ūkinis pastatas jau buvo faktiškai pastatytas 2012 metais, todėl leidimas naujo statinio statybai yra neteisėtas. Leidimas statybai išduotas asmeniui, neturėjusiam teisės būti statytoju pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

38. Teismas sprendė, kad ginčo atveju nustačius savavališkos statybos faktą, galėjo būti išduotas tik statybą leidžiantis dokumentas statybos darbams, susijusiems su savavališkos statybos padarinių šalinimu, atlikti (Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 1 punktas) ir šis dokumentas turėjo būti išduotas faktiniam statytojui.

39. Tuo metu galiojęs Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 1 punktas numatė, jog statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos yra gauta informacija, kad žemės sklype (ar žemės sklypo dalyje, jeigu žemės sklypą nuosavybės ar kita teise valdo keli asmenys), dėl kurio prašoma išduoti statybą leidžiantį dokumentą, yra nustatytas savavališkos statybos faktas ir savavališkos statybos padariniai teisės aktų nustatyta tvarka nėra pašalinti.

40. Atsakovė Širvintų rajono savivaldybės administracija nurodė, kad leidimo išdavimo metu ji nebuvo gavusi iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos informacijos, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype, dėl kurio buvo prašoma išduoti statybą leidžiantį dokumentą, yra nustatytas savavališkos statybos faktas ir savavališkos statybos padariniai teisės aktų nustatyta tvarka nėra pašalinti, savavališkos statybos aktas nebuvo surašytas. Administracijai taip pat nebuvo žinoma apie atsakovų 2011 m. liepos 7 d. išduotą sutikimą.

41. Teismas pripažino pagrįstais administracijos nurodytus argumentus, kuriuos patvirtino ir trečiasis asmuo savo atsiliepime, kas teismo vertinimu, paneigia atsakovų teiginius, jog atsakovai sulaukė skambučio dėl neteisėtos statybos ir jiems gręsiančios baudos ir tai buvo priežastis, dėl kurios jie kreipėsi į administraciją dėl statybų įteisinimo. Manydami, kad ieškovų vykdoma savavališka statyba pažeidžia atsakovų teises, atsakovai turėjo teisę patys pranešti inspekcijai apie savavališką statybą, taip pat šį faktą nurodyti administracijai, tačiau taip nesielgė.

42. Byloje nustatyta, kad atsakovė R. L. administracijai taip pat neatskleidė informacijos, kad jos kreipimosi į administraciją momentui ginčo pastatas jau buvo pastatytas ir pastatytas ne atsakovų, o ieškovų lėšomis. Teismas vertino tokius atsakovės R. L. veiksmus kaip neteisėtą ir nesąžiningą elgesį, kuriuo buvo siekiama nuslėpti savavališkos statybos faktą ir be teisėto pagrindo perimti statytojo teises. Vien tik pagal atsakovės užsakymą 2014 m. projektavimo ir restauravimo UAB „Vilniaus archija“ parengtas statybos projektas atsakovei nesuteikė statytojo statuso ir nesukūrė statytojo (užsakovo) teisių ir pareigų.

43. Vadovaudamasis nurodytu, teismas sprendė, kad aplinkybės, susijusios su ginčijamo leidimo išdavimo neteisėtumu iš esmės (ar didžiąją dalimi) yrą sąlygotos būtent atsakovų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, nepateikiant ir neatskleidžiant administracijai aktualios ir teisingos informacijos apie ginčo ūkinio pastato statybą, jo faktinius statytojus (užsakovus), nepateikiant atsakovų ieškovams išduoto sutikimo. Kadangi išduotas leidimas yra neteisėtas, teismas jį pripažino negaliojančiu.

44. Ginčijama deklaracija surašyta atsakovės R. L., kuri nurodė save ginčo ūkinio pastato statytoja, nors ja nebuvo ir šios informacijos, teikdama deklaraciją tvirtinti, inspekcijai neatskleidė. Todėl už deklaracijoje teikiamos neteisingos informacijos (apie statytoją ir naujo statinių statybą) ir prie jos pridėtų dokumentų atitiktį tikrovei atsakomybė tenka atsakovams.

45. Nustatęs, kad atsakovai nebuvo ginčo ūkinio pastato statytojai ir buvo vykdoma ne naujo statinio statyba, o siekiama įteisinti savo vardu kitų asmenų (ieškovų) savavališkai pastatytą statinį, teismas pripažino deklaraciją apie statybos užbaigimą negaliojančia.

46. Ieškovai taip pat reiškė reikalavimą pripažinti jiems nuosavybės teisę į ginčo ūkinį pastatą, kuris yra pastatytas be statybą leidžiančio dokumento.

47. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad ginčo ūkinį pastatą ieškovai pastatė neturėdami leidimo naujo statinio statybai, sprendė, kad šioje byloje jis neturi teisinio pagrindo apginti ieškovų teises jų prašomų būdu, t. y. pripažįstant ieškovams nuosavybės teisę į savavališkai pastatytą ūkinį pastatą.

48. Ieškovai, ginčydami leidimo statyti naują statinį teisėtumą, nurodė, kad leidimu statybai buvo pažeisti ne tik teisės aktų reikalavimai, tačiau ir ieškovų, kaip faktinių ginčo pastato statytojų, interesai ir teisės siekti įteisinti statinį (šiuo atveju savavališką statybą). Ieškovai savo teisių pažeidimą sieja su savo, kaip statinio faktinių statytojų teise, siekti įteisinti ginčo statinį. Savavališkos statybos pasekmių šalinimo procedūros yra sietinos būtent su ieškovų, kaip faktinių statinio statytojų, teisėmis ir pareigomis, kurias reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, o statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą – Statybos įstatymas. Tiek pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą (14, 15 straipsniai) šalinant savavališkos statybos padarinius, tiek pagal Statybos įstatymą šalinant statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius (33 straipsnis), priklausomai nuo faktinių aplinkybių, teismas, sprendžiantis dėl neteisėtos statybos padarinių, gali priimti sprendimą tiek įpareigoti nugriauti neteisėtai pastatytą (statomą) statinį (jo dalį), tiek ir leisti įteisinti neteisėtą statybą pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus įforminus statybą leidžiantį dokumentą ar (ir) pertvarkius statinį.

49. Sprendžiant dėl subjekto, kuris privalo pašalinti neteisėtos statybos pasekmes, ir dėl neteisėtos statybos jo įgytų teisių į statinį turinio, reikšmingas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, statiniu (jo dalimi), kuris yra pastatytas ar statomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Vadinasi, į pastatytą ar statomą savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statinį statytojas neįgyja nuosavybės teisės. Jis laikytinas tokio statinio valdytoju. Iš šios teisės ir kildinama jo pareiga pašalinti neteisėtos (savavališkos) statybos pasekmes. Jeigu statinio statytojas nežinomas, tokia pareiga atsiranda žemės sklypo, ant kurio pastatytas statinys, savininkui.

50. Pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą privalomasis nurodymas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo pateikiamas statytojui, o jeigu jo nėra, statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui. Savavališkos statybos įteisinimas galimas tik tais atvejais, jeigu nustatoma, kad statytojui būtų išduotas statybą leidžiantis dokumentas, jeigu statytojas būtų nustatyta tvarka kreipęsis į įgaliotą instituciją dėl jo išdavimo.

51. Vadovaudamasis nurodytu, teismas padarė išvadą, kad ieškovai, kaip ūkinio pastato faktiniai statytojai ir valdytojai, siekdami realizuoti savo teises, savavališkos statybos padarinių šalinimo procese sprendžiant klausimą dėl ūkinio pastato įteisinimo galimybės, privalo išnaudoti ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarką, t. y. dėl statinio įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Todėl ieškovų reikalavimą pripažinti jiems nuosavybės teisę į ginčo ūkinį pastatą teismas paliko nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Teismas nustatė, kad ieškovai nagrinėjamoje byloje patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 188 Eur žyminis mokestis už ieškinio neturtinio pobūdžio reikalavimus, 220 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, 151 Eur žyminis už papildomai pareikštą turtinio pobūdžio reikalavimą ir 2 200 Eur išlaidos dalyvavusio byloje advokato pagalbai apmokėti (el. b. t. 1, l. 6, 2 t., l. 69-71, 76-78, 192).

53. Atsakovai nagrinėjamoje byloje patyrė 3 979 Eur išlaidų dalyvavusios byloje advokatės pagalbai apmokėti (el. b. t. 2, l. 65-68, 80, 3 t. l. 149-150, 177-180).

54. Teismas tenkino ieškovų patikslinto ieškinio du pareikštus reikalavimus. Reikalavimas dėl nuosavybės teisės į ginčo ūkinį pastatą paliktas nenagrinėtu. Nagrinėjamos bylos atveju akivaizdu, kad atsakovai R. L. ir V. L. turėjo tiesioginį materialinį teisinį suinteresuotumą dėl reikalavimų, kuriais buvo ginčijami administracinio pobūdžio aktai. Šie aktai suformuluoti ir parengti atsakovų iniciatyva ir prašymu, jų pagrindu atsakovams įregistruota nuosavybės teisė į ginčo ūkinį pastatą, todėl teismas bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovams priteisė būtent iš šių atsakovų, t. y. 408 Eur žyminį mokestį (už neturtinio pobūdžio reikalavimus ir apeliacinį skundą) ir 1 467 Eur (2/3 dalis) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso – 1 874 Eur bylinėjimosi išlaidų.

55. Nustatęs, kad atsakovai neatskleidė atsakovei Širvintų rajono savivaldybės administracijai esminės informacijos, kuri buvo aktuali sprendžiant klausimą dėl leidimo išdavimo, deklaracijoje apie statybos užbaigimą (už kurios užpildymą prisiima atsakomybę) nurodė tikrovei neatitinkančius duomenis, teismas bylinėjimosi išlaidų ieškovams iš šios atsakovės nusprendė nepriteisti, nesant jos kaltės dėl kilusio ginčo, kadangi institucijų veiksmus šiame ginče teismas vertino tik kaip procedūrinius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai

56. Apeliaciniu skundu atsakovai R. L. ir V. L. (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti, ieškovams ženkliai praleidus vieno mėnesio administracinio aktų apskundimo terminą, įtvirtintą ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje, arba apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindų civilinės bylos nutraukimui, ieškovų patikslinto ieškinio reikalavimus atmesti visiškai kaip nepagrįstus. Priteisti iš ieškovų apeliantų naudai jų patirtas advokatės atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

56.1. Ieškovai neturėjo teisės ir pagrindo ginčyti leidimo ir deklaracijos, kadangi jie neįrodė, kad šiais aktais buvo pažeistos jų teisės ir teisėti interesai. Vien tai, kad ieškovai patyrė ginčo pastato statybos išlaidų ir turėjo apeliantų sutikimą, nesudarė pagrindo išvadai, kad jie turi teisę ir pagrindą kreiptis į teismą dėl leidimo ir deklaracijos panaikinimo. Teismas, pripažindamas ieškovų teisę kreiptis į teismą ginčijant administraciniu aktus, visiškai neįvertino sutikimo turinio ir jo teisinės reikšmės tam, ar ieškovai turėjo statytojo teises ir galėjo jas įgyvendinti. Taip pat visiškai neįvertino to, kad kreipimosi į teismą dieną sutikimas buvo atšauktas ir nebegaliojo, todėl ieškovai jokių teisių naudotis apeliantams priklausančiu žemės sklypu neturi.

56.2. Ieškovai savo reikalavimą grindė tuo, kad leidimas išduotas esant jau faktiškai pastatytam statiniui. Tokie argumentai iš esmės yra susiję su viešuoju interesu, kurio ginti ieškovai neturi teisės. Be to, ieškovai neįrodė, kad ginčijamais aktais buvo pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, nes vien sutikimo turėjimas ar išlaidų statyboms patyrimas jiems tokių teisių nesukūrė. Todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti ieškovų suinteresuotumo, dėl ko turėjo ieškinį atmesti.

56.3. Apeliantų vertinimu, teismo sprendimu ieškovams visiškai nepagrįstai buvo atnaujintas ženkliai praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutrumpintas vieno mėnesio administracinių aktų apskundimo terminas. Teismas rėmėsi tik ieškovų deklaruojama pozicija ir jų paaiškinimais, nevertino atsakovų argumentų, jų pateiktų įrodymų, suformuotos ir net paties cituojamos teismų praktikos dėl ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino skaičiavimo. Teismas nepasisakė dėl ieškovų sužinojimo momento apie aktus, jų pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai. Ieškovai siekia panaikinti prieš beveik dešimt metų iki jų kreipimosi į teismą dienos priimtus ir viešajame registre išviešintus administracinius aktus, siekdami įgyti nuosavybę į objektą, kuris beveik dešimtmetį iki ieškinio pateikimo buvo įregistruotas kaip apeliantų nuosavybė su visomis iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis. Šiuo atveju teismas apsiribojo tik formaliu ir paviršutinišku ieškovų nurodomų aplinkybių ir įrodymų iš kitos civilinės bylos vertinimu ir be jokio pagrindo pateisino ieškovų neveikimą, nerūpestingumą ir jų pačių neteisėtus veiksmus.

56.4. Teisiškai reikšmingu ieškovų naudai faktu teismas laikė šalių giminystės ryšius, tačiau nevertino, kad būtent dėl pasitikėjimo ir giminystės ryšių 2011–2012 metais apeliantai iš karto nesiėmė raštu ar teisminiais būdais ginti savo teisių. Ieškovai buvo informuoti apie tai, kad jiems nevykdant statybų teisėtais būdais, apeliantai privalės imtis teisinių veiksmų, užbaigti statybas ir registruoti pastatą savo vardu.

56.5. Teismas konstatavo, kad ieškovai statybas pradėjo neturėdami projekto ir statybą leidžiančio dokumento, t. y. neteisėtai, tačiau tokio veikimo nepagrįstai nelaikė sudarančiu pagrindą neturėti jokių teisėtų lūkesčių, susijusių su pastato teisine registracija, ar kad apeliantai, žemės sklypo savininkai, matydami neteisėtus ieškovų veiksmus, nesiims jokių veiksmų dėl to, kad apgintų savo teises. Teismo vertinimas, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog apeliantai prieš atlikdami atitinkamus veiksmus, juos atskleidė ieškovams, yra absoliučiai nepagrįstas, kadangi teismas neįvertino apeliantų paaiškinimų, jog būtent šalių bendravimo formą lėmė jų giminystės ryšiai iki 2018 metų, kuomet pretenzijos ir reikalavimai pradėti reikšti raštu.

56.6. Teismas netinkamai ir neišsamiai įvertino apeliantų rašytinių reikalavimų ieškovams turinį. Deklaratyviai nurodė, kad 2019 metų raštuose nėra nurodomi ieškiniu ginčijami administraciniai aktai ir jų turinys. Iš raštų turinio buvo akivaizdu, kad ginčo pastatas teisiškai registruotas apeliantų vardu, tai aiškiai nurodant 2019 m. vasario 28 d. rašte. Tuo metu ieškovai žinojo, kad jie neatliko jokių teisinės registracijos veiksmų, statė be statybos leidimo, todėl veikdami rūpestingai, turėjo visas galimybes ir privalėjo išsiaiškinti dėl ginčo pastato teisinės registracijos pagrindų bei patys gauti ginčijamus aktus, juolab, kad 2018– 2019 metais apeliantai dar nebuvo atšaukę ir savo sutikimo. Apeliantai yra įsitikinę, kad tiek faktas apie teisinę registraciją, tiek ir ginčijami dokumentai ieškovams turėjo būti žinomi dar 2014 m. pabaigoje, kadangi pats ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog tuo laikotarpiu jis pats kreipėsi į Širvintų rajono savivaldybę, siekdamas išsiaiškinti dėl statinių registracijos, o viešajame registre šis faktas (nuosavybės) ir ginčijami dokumentai buvo įregistruoti/išviešinti dar 2014 m. gruodžio18 d. Įvertintus šalis siejusius santykius, rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, buvo pagrindas konstatuoti, kad ieškovams vėliausiai apie ginčijamus aktus turėjo būti žinoma 2019 m. kovo mėnesį, dėl ko 2022 m. liepos 19 d. pareikšdami ieškinį, ieškovai ženkliai praleido vieno mėnesio skundo padavimo terminą.

56.7. Teismui nebuvo pagrindo konstatuoti jokių objektyvių ar išimtinių aplinkybių, nepriklausiusių nuo ieškovų valios, kurios galėjo sutrukdyti tiek anksčiau sužinoti apie ginčijamus aktus, tiek ir kreiptis į teismą. Teismas nagrinėjamu atveju iš esmės pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies ir 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepaisant teismų praktikos išaiškinimų, nepagrįstai atnaujino ieškovams vieno mėnesio terminą ginčo administraciniams aktams, priimtiems ir išviešintiems prieš beveik dešimt metų iki kreipimosi į teismą, apskųsti.

56.8. Teismas leidimą ir deklaraciją pripažino negaliojančiais iš esmės dėl to, kad šie dokumentai buvo išduoti jau esant faktiškai pastatytam ginčo pastatui. Toks teismo vertinimas yra nepagrįstas, atliktas ne tik netinkamai taikant Statybos įstatymo teisės normas, reglamentuojančias statytojo teisės įgyvendinimą, bet ir netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus, nevertinant jų visumos. Teismas be pagrindo suabsoliutino ir iš esmės didesnę reikšmę ginčo kontekste suteikė šalių tarpusavio santykiams – sutikimui, statybų išlaidų faktui, o ne vertinimui, ar ginčijami aktai ir jų išdavimo procedūros atitiko tuo metu galiojusius imperatyvius įstatymo reikalavimus. Teismo argumentai dėl ginčijamų aktų panaikinimo labiau primena tam tikros atsakomybės už tariamą fakto dėl statybos ir sutikimo neatskleidimo taikymą atsakovei, nors byloje nebuvo pareikšta jokių reikalavimų dėl civilinės atsakomybės taikymo apeliantams.

56.9. Teismas visiškai nepagrįstai suabsoliutina sutikimą kaip absoliučiai visų statytojo teisių perleidimą ir teisėtą pagrindą valdyti apeliantams priklausantį žemės sklypą. Padarydamas iš esmės klaidingas išvadas dėl to, kad atsakovė neturėjo statytojo teisių, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovai nei po sutikimo, nei ginčijamų aktų išdavimo metu, nei ilgus metus po to, jokiais būdais nesiekė įgyvendinti statytojų teisių. Ginčas susijęs ne su ieškovų pripažinimu ginčo pastato statytojais, o su tuo, ar atsakovė turėjo pagrindą įgyvendinti statytojos teisės ir gauti/patvirtinti ginčijamus administracinius aktus.

56.10. Teismas tik formaliai pasirėmė paties sutikimo išdavimo faktu, kas negali būti laikoma tinkamu, išsamiu bei objektyviu įrodinėjamų aplinkybių vertinimu. Sutikimas teisine prasme yra vienašalis sandoris, tai nėra sutartis, kurios pagrindu teisėtai ir pagal įstatymus statyboms būtų naudojamas žemės sklypas ir negali būti jai prilyginamas, todėl jis neturėjo jokios teisinės reikšmės leidimo (ne)išdavimui. Sutikimo sudarymui ir jo panaikinimui pakanka tik vienos šalies valios. Sutikimo vertinimui turėjo reikšmės ir tai, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino ir paaiškino, jog pastatas pastatytas ir įregistruotas ieškovų vardu turėjo būti laikinai, iki ES paramos programos įgyvendinimo laikotarpio pabaigos. Sutikimu ieškovai teisiškai nepasinaudojo, pastato statybas vykdė pažeisdami imperatyvius įstatymo reikalavimus ir pastato neįregistravo savo vardu. Sutikimo pobūdis ir teisinė reikšmė, apeliantų nuomone, buvo svarbi vertinant, ar atsakovė pagrįstai įgyvendino statytojos teises, ar ieškovai turėjo statytojo teises ir ar ginčijamas leidimas teisėtai išduotas būtent atsakovei.

56.11. Priešingai nei nurodo teismas, atsakovė atitiko visus Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, ji buvo žemės sklypo savininkė, pateikė bendraturčio sutikimą, parengė ir pateikė statinio projektą. Ieškovai šių pagrindų visumos neatitiko ir šiai dienai neatitinka, kadangi jokiu įstatyme nustatytu pagrindu žemės sklypo nevaldė, statinio projekto nebuvo (nėra) parengę ir neturėjo (neturi) statybą leidžiančio dokumento. Todėl teismo išvada, kad Širvintų rajono savivaldybės administracija, išduodama atsakovei leidimą, pažeidė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias statybos leidimų išdavimų tvarką, yra absoliučiai nepagrįsta.

56.12. Teismo išvados dėl leidimo yra prieštaringos ir teisiškai nepagrįstos. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 1 punktą, statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos yra gauta informacija, kad žemės sklype, dėl kurio prašoma išduoti statybą leidžiantį dokumentą, yra nustatytas savavališkos statybos faktas ir savavališkos statybos padariniai teisės aktų nustatyta tvarka nepašalinti. Leidimo išdavimo metu savavališkos statybos aktas nebuvo surašytas ir tokių duomenų administracija negavo, todėl neturėjo pagrindo neišduoti leidimo. Jokių administracijos pažeidimų, išduodant leidimą, teismas nenustatė. Kadangi atsakovei teisėtai buvo išduotas leidimas, ji turėjo pagrindą įgyvendinti statytojos teises ir atitinkamai užbaigti statybos procedūras.

56.13. Atsakovė teisėtai surašė ir pateikė deklaraciją. Inspekcijai buvo pateikti visi įstatyme bei reglamente nurodyti dokumentai ir informacija, todėl jai nebuvo pagrindo deklaracijos netvirtinti. Nors teismas nurodė, kad deklaracijoje buvo pateikta neteisinga informacija, už kurią atsakomybė tenka atsakovams, tačiau byloje nebuvo sprendžiamas atsakovų teisinės atsakomybės už informacijos pateikimą/nepateikimą ar jos neteisingumą klausimas. Teismo argumentai, susiję su atsakovų elgesiu ir tariamu nesąžiningumu, yra pertekliniai ir nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Reikalavimų dėl ginčijamų aktų panaikinimo dalyje atsakovai net nėra tie subjektai, į kuriuos toks reikalavimas nukreiptas, be to, teismo sprendimu nebuvo nustatyti jokie inspekcijos pažeidimai, dėl kurių ji nebūtų turėjusi pagrindo patvirtinti deklaracijos.

56.14. Teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumą, todėl tokie sprendimo motyvai, net ir apeliacinės instancijos teismui palikus nepakeistą sprendimą, turėtų būti pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies, kaip pertekliniai ir nesusiję su patenkintais ieškovų reikalavimais. Ieškovų reikalavimai dėl viešojo administravimo subjekto išduoto leidimo ir patvirtintos deklaracijos nebuvo susiję su atsakovės veiksmais, buvo ir turėjo būti vertinami tik administracijos veiksmai, kompetencija ir įgaliojimai išduodant leidimą/tvirtinant deklaraciją.

56.15. Tai, kad apeliantai neginčijo, jog statybas pradėjo ir vykdė ieškovai, savaime nesudarė pagrindo išvadai, kad apeliantai niekaip prie statybų savo lėšomis, veiksmais neprisidėjo ar dėl to jie neteko statytojų teisių ar teisių į žemės sklypą. Tai taip pat nepanaikino įstatyme įtvirtintos jų, kaip savininkų, atsakomybės. Atsakovė sulaukė telefoninio skambučio dėl neteisėtos statybos ir už tai gresiančios baudos, šią aplinkybę byloje taip pat patvirtino ir atsakovas. Ieškovams nesiimant jokių veiksmų dėl pastato įteisinimo, siekdama išvengti baudos už savavališką statybą, kurią neteisėtai buvo pradėję ieškovai, atsakovė, kaip sklypo savininkė ,2014 metais ėmėsi veiksmų dėl statinio įteisinimo. Be to, teisinis rezultatas, net ir savavališkos statybos padarinių šalinimo atveju tuo metu būtų buvęs tas pats, t. y. pastatas būtų įteisintas ir įregistruotas atsakovų nuosavybe, kadangi atsakovai turėjo teisę ir pagrindą įgyvendinti statytojo teises, o ieškovai veikė neteisėtai, neturėjo statytojo teisių, neturėjo teisėto žemės sklypo valdymo pagrindo, jau tada jie buvo pažeidę sutikimo sąlygas, atsakovų teises ir teisėtus interesus.

56.16. Vien išlaidų statyboms patyrimas nesukuria statytojo teisių ir nesudaro pagrindo pripažinti nuosavybės teisių į statinį. Tokią išvadą nurodo ir pats teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika. Tačiau ieškovai savo reikalavimus ir teismas– sprendimą panaikinti ginčijamus aktus iš esmės grindžia vien tuo faktu, kad ieškovai ginčo statinį statė ir patyrė išlaidų. Be to, suabsoliutindamas ieškovų patirtas statybų išlaidas, teismas padarė neteisingą ir bylos medžiaga nepagrįstą išvadą, kad apeliantai prie ginčo pastato statybos niekaip neprisidėjo. Ginčo pastato statybai buvo naudojamos ir atsakovams priklausančios medžiagos, plytos, metalas, žvyras, ten buvę dar pradedant statyti pastatą, tai patvirtina byloje pateiktos ginčo pastato nuotraukos bei 2019 m. vasario mėnesio raštas. Atsakovė taip pat parengė statinio projektą, atliko visus veiksmus ir procedūras statybos užbaigimui ir teisinei registracijai.

56.17. Teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1792-854/2023 išvadą, kad net patenkinus ieškovų pareikštus reikalavimus dėl aktų panaikinimo, tarp šalių kilęs ginčas vis tik liktų neišspręstas, nes ginčijamų aktų, kurių pagrindu įregistruota kito asmens, t. y. atsakovų nuosavybė, panaikinimas ieškovams savaime nesukurtų nuosavybės teisės į ūkinį pastatą ir nepatvirtintų ieškovų investuotų lėšų fakto ir jų dydžio bei nesukurtų atsakovų privalomos pareigos šias išlaidas ieškovams atlyginti, nesant dėl to byloje pareikštų savarankiškų reikalavimų. Teismas ginčo situacijos iš esmės neišsprendė, teisinė registracija nepanaikinta, ieškovų reikalavimas dėl nuosavybės pripažinimo paliktas nenagrinėtu, paliekant jiems teisę tokį reikalavimą reikšti vėl ateityje, nepagrįstai jiems suteikiant dar ir kitas įstatyme numatytas teises, susijusias su savavališkos statybos padarinių šalinimu, kai jokie su tuo susiję savarankiški reikalavimai byloje nebuvo pareikšti. Toks sprendimas yra ydingas ir iš esmės neteisingas.

56.18. Teismas dalyje dėl nuosavybės teisių pripažinimo peržengė ieškinio reikalavimų ribas, nesant tam jokio pagrindo. Ieškovai nereiškė jokių reikalavimų pripažinti juos faktiniais statinio statytojais, taip pat nebuvo pareiškę jokių reikalavimų, susijusių su savavališkos statybos padarinių šalinimu (CK 4.103 straipsnio 2 dalis), todėl teismas be jokio pagrindo jiems tokią teisę pripažino. Ieškinys šioje dalyje buvo grindžiamas CK 4.47 straipsnio 4 punkto nuostatomis, prašant pripažinti nuosavybės teisę į ginčo pastatą jį pastačius (sukūrus nekilnojamojo turto objektą). Teismas iš esmės šio reikalavimo pagrįstumo neišspendė, išeidamas už ieškinio šioje dalyje reikalavimų ribų, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo, reikalavimai buvo privataus pobūdžio, neturintys jokio viešojo intereso požymių. Tai, kad ieškovai buvo nurodę faktines aplinkybes, susijusias su faktine pastato statyba, savo kaip tariamai faktinių statytojų teisėmis, nesudarė pagrindo teismui tokių aplinkybių/pozicijos kvalifikuoti ir išspręsti su tuo susijusius kitokio pobūdžio reikalavimus, kurių ieškovai byloje nebuvo pareiškę.

56.19. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai gali pasinaudoti ikiteismine savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra, kadangi ieškovai šiai dienai jokiais pagrindais nevaldo žemės sklypo, neturi parengto statinio statybos projekto, neturi ir negali gauti statybą leidžiančio dokumento, vien statybos išlaidų patyrimas ieškovams tokios teisės ir pagrindo nesuteikia. Teismo sprendimo dalis dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu prieštarauja kasacinės instancijos teismo išaiškinimams dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrų esmės (pvz.: 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014). Todėl šioje dalyje sprendimas turėtų būti panaikintas, o ieškovų ieškinys atmestas kaip nepagrįstas.

56.20. Teismui tinkamai nenustačius leidimo ir deklaracijos panaikinimo teisinių pagrindų, nėra jokio pagrindo tenkinti išvestinio ieškovų reikalavimo dėl nuosavybės teisių į ginčo pastatą pripažinimo pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą. Tačiau net ir panaikinus minėtus aktus, ieškovams negalėtų būti pripažinta nuosavybės teisė į ūkinį pastatą, remiantis vien investuotomis jų lėšomis. Ūkinis pastatas pastatytas savavališkai, dėl ko negali būti civilinės apyvartos bei nuosavybės teisės objektu, o ieškovai negali būti laikomi statytojais Statybos įstatymo prasme ir neįgijo nuosavybės teisių CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu, nes neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje ir 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų statytojui visumos.

56.21. Ieškovų pateikti įrodymai apie ginčo statinio statybos išlaidas yra prieštaringi ir neįrodo, kad tos tariamos išlaidos patirtos būtent ūkinio pastato statybai. Be to, ieškovai niekada anksčiau iki bylos iškėlimo nebuvo pateikę jokių statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, nors apeliantai ne kartą to prašė. Sąskaitos ir kiti dokumentai datuojami 2011 m. birželio mėn., t. y. iki apeliantų sutikimo, ir negali būti susiję su ūkio pastatu. Byloje nėra pateikti jokie atliktų darbų aktai. Medžiagų ar kitų prekių įsigijimo dokumentuose nėra pristatymo adresų arba nurodytas kitas – ne ginčo pastato adresas. Todėl teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad ieškovų pateikti dokumentai patvirtina, jog tos išlaidos patirtos būtent ginčo pastato statybai. Vien tai, kad ieškovė, kaip ūkininkė, dokumentus apskaitė savo kaip ūkininkės apskaitoje neįrodo, jog tos išlaidos patirtos ir susijusio būtent tik su ginčo ūkinio pastato statyba, kadangi ieškovė apskaitą tvarko pati, todėl pati ir nusprendžia ką apskaityti. Be to, teismas neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimus, kad jie vykdė ne vieną ES struktūrinių fondų finansavimo projektą, todėl išlieka nepaneigta tikimybė, kad tos medžiagos galėjo būti ir buvo panaudotos kitų objektų (statinių) statybai.

56.22. Teismas konstatavo ir ieškovų neteisėtus veiksmus, jiems savavališkai statant ginčo pastatą, tačiau tam be jokio pagrindo nesuteikė jokios teisinės reikšmės skirstant šalių bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai be pagrindo įpareigoti atlyginti ieškovų, neteisėtai vykdžiusių statybas jiems priklausančiame žemės sklype, išlaidas, o jų išlaidos ar bent išlaidų dalis dėl ieškovų po beveik dešimties metų inicijuoto teisminio ginčo dėl nuosavybės, liko neatlygintos. Apeliantų procesinis elgesys buvo tinkamas ir nenustatyta jokių procesinio piktnaudžiavimo atvejų. Apeliantai nėra teisminio ginčo „kaltininkai“, kadangi leidimą išdavė ir deklaraciją patvirtino viešojo administravimo subjektai – administracija ir inspekcija. Ieškovų atstovaujami advokato, procesiniai veiksmai nuo pat bylos iškėlimo nebuvo visai tinkami. Pradiniu ieškiniu nebuvo tinkamai suformuluotas ieškinio dalykas, pareikštas prašymas atnaujinti sutrumpiną vieno mėnesio terminą skundui pateikti, tikslindami ieškinį nebuvo nurodę ieškinio sumos ir sumokėję žyminio mokesčio. Dėl tokių procesinių veiksmų visas bylos nagrinėjimas teisme užtruko daugiau nei du metus, per kuriuos išaugo ir bylinėjimosi išlaidos. Ieškinį dalyje dėl nuosavybės teisių pripažinimo palikus nenagrinėtą, tenkinti 50 procentų ieškinio reikalavimų, todėl teismas privalėjo iš ieškovų atsakovų naudai priteisti ne mažiau kaip 1 989,50 Eur dydžio išlaidų.

57. Atsakovė Širvintų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – bylą nutraukti, ieškovams ženkliai praleidus 1 mėnesio administracinio aktų apskundimo terminą, įtvirtintą ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindų civilinės bylos nutraukimui, patikslinto ieškinio reikalavimus atmesti visiškai kaip nepagrįstus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

57.1. Atsakovė iš esmės sutinka su apeliantų argumentais, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino apeliantų nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, taip pat, kad ieškovai praleido vieno mėnesio ieškinio padavimo terminą ir teismas nepagrįstai, tam nesant svarbių priežasčių, šį terminą atnaujino, tuo iš esmės nukrypo nuo teismų nuosekliai formuojamos praktikos dėl teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos.

57.2. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog ieškovai kreipėsi į teismą, ginčydami administracijos išduotą statybos leidimą po beveik 10 metų nuo jo išdavimo, tokiu būdu sukurdamas visiškai neaiškią teisinę situaciją, kai teismo sprendimu panaikinamas individualus administracinis aktas, kuris buvo priimtas prieš beveik 10 metų.

57.3. Teismas nevertino, kad ūkinis pastatas buvo užregistruotas NTR, t. y. viešajame registre išviešinta atsakovų nuosavybės teisę į pastatą. Ieškovai, būdami protinga ir apdairi šalis, turėjo ir galėjo sužinoti apie tai, kad pastato nuosavybės teisės buvo užregistruotos atsakovams. Teismas visiškai ignoravo apeliantų pateiktas tiek faktines aplinkybes, tiek ir rašytinius įrodymus, jog dar 2018 ir 2019 metais prasidėjus ginčui, ieškovai iš apeliantų gavo rašytinę pretenziją dėl išlaidų, skirtų ūkinio pastato statybai. Taigi jau tada ieškovai turėjo ir galėjo sužinoti, o jeigu ir nežinojo, tai būdami protingi ir apdairūs, atstovaujami profesionalaus teisininko, galėjo kreiptis į VĮ Registrų centrą ir pasidomėti apie tai, jog ūkiniam pastatui yra įregistruotos nuosavybės teisės. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, jog ieškovai nuo 2012 metų pradėję statyti pastatą, nesiėmė jokių veiksmų parengti statinio projektą, bandyti įteisinti ir įregistruoti pastatytą statinį. Visa kaltė nagrinėjamu atveju perkelta būtent apeliantams.

57.4. Teismas labai formaliai prisirišo prie ieškovų sužinojimo apie galimai pažeistas teises tik tuo momentu, kai jiems faktiškai buvo pateikti ginčijami dokumentai, o ne nuo to momento, kada ieškovai būdami protingi ir apdairūs turėjo sužinoti, jog statinys yra užregistruotas apeliantams gavus statybos leidimą ir pateiktu deklaraciją. Nenustačius jokių svarbių ar išimtinai išskirtinių aplinkybių teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio padavimo terminą, kuris buvo praleistas ne keletą dienų ar mėnesių, o ženkliai. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovus dar ikiteisminio susirašinėjimo metu atstovavo profesionalus teisininkas, kuris suprato ir turėjo paaiškinti savo atstovaujamiesiems apie, tai, kad būtina kreiptis į teismą, siekiant nepraleisti ieškinio senaties termino. Todėl teismas privalėjo bylą nutraukti praleidus ieškinio padavimo terminą.

57.5. Atsakovė sutiko su apeliantų argumentu, jog teismas nenustatęs administracijos teisės aktų pažeidimo išduodant ginčijamą statybos leidimą, visgi panaikino administracijos išduotą statybos leidimą. Pats teismas konstatavo, jog administracija jokių teisės aktų, reglamentuojančių statybos leidimų išdavimo procedūras, nepažeidė, tačiau vis tiek panaikino šį dokumentą, formaliai konstatuodamas, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti kreipiamasi dėl nelegalios statybos įteisinimo, o ne naujo pastato statybos leidimo išdavimo. Teismas iš esmės paneigė galutinį rezultatą, tai yra pačio pastato statybos įsiteisinimą, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų įteisintas kaip naujos statybos, ar kaip nelegalios statybos rezultatas. Panaikindamas administracijos išduotą statybos leidimą pripažino jį neteisėtu be administracijos kaltės, tokiu būdu diskredituodamas instituciją, kad ši išdavė neteisėtai statybos leidimą.

57.6. Šiuo atveju, ieškovai iš viso neturėjo teisės ir pagrindo kreiptis į teismą dėl leidimo ir deklaracijos panaikinimo, kadangi Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 punkte įtvirtinta, jog kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, šių asmenų skundų pagrindu arba savo iniciatyva. Šiuo atveju, buvo pasirinktas netinkamas galimai pažeistų teisių gynimo būdas.

57.7. Teismui tik panaikinus leidimą ir deklaraciją, o kitą dalį ieškinio, susijusią su nuosavybės teisės pripažinimu į ūkinį pastatą, palikus nenagrinėtu, iš esmės buvo paneigtas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 3 d. įsiteisėjusioje nutartyje (45 pastraipa) konstatuotas faktas, jog asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014). Ieškovai pagal galiojančius teisės aktus neturi viešojo intereso gynimo teisių ir statuso.

57.8. Palikdamas reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į ūkinį pastatą nenagrinėtu, teismas iš esmės nesilaikė Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartyje konstatuoto fakto, kad ginčijamų aktų, kurių pagrindu įregistruota kito asmens nuosavybė, panaikinimas ieškovams savaime nesukurtų nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, kaip ir nepatvirtintų ieškovų į ginčo pastato statybą investuotų lėšų patyrimo fakto ir jų dydžio bei nesukurtų atsakovų privalomos pareigos šias išlaidas ieškovams atlyginti, nesant dėl to byloje pareikštų savarankiškų reikalavimų.

57.9. Teismas ne tik išėjo iš ieškinio nagrinėjimo ribų, bet ir paliko iš esmės ginčą neišspręstą, kadangi leidimas ir deklaracija buvo panaikinti, tai yra buvo panaikintas nuosavybės teisės registracijos pagrindas. Teismas visiškai ignoravo aplinkybę, jog sutikimas, kuriuo apeliantai leido ieškovams statyti jiems priklausančiame žemės sklype statinius, buvo atšauktas ir yra nebegaliojantis dar nuo 2021 metų. Šiuo atveju nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu ieškovai galėtų kreiptis į administraciją dėl naujo statybos leidimo neteisėtos statybos įteisinimo, neturėdami teisės būti statytojais apeliantams nuosavybes teise priklausančiame sklype. Tokiu būdu statinio negalės įteisinti nei ieškovai, nei apeliantai.

58. Ieškovai M. P. ir O. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš apeliantų visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

58.1. Apeliantų teiginiai yra teisiškai ir faktiškai nepagrįsti. Pastatą savo lėšomis pastatė ieškovai, turėdami atsakovų išduotą notarinį sutikimą. Pastatas atitinka visus jam keliamus teisės aktų reikalavimus, tai įrodo jo atlikta teisinė registracija, kurią atliko apeliantai, parengdami projektą pagal faktiškai jau pastatytą statinį ir gaudami leidimą statybai.

58.2. Sutikimas nėra notarinis įgaliojimas, kuris galėtų būti atšauktas. Apeliantų notariškai patvirtinto sutikimo pagrindu susiklostė ne tik panaudos santykiai, tačiau ir CK ketvirtos knygos IX skyriaus reglamentuojami Užstatymo teisės (superficies) santykiai, nes sutikimas buvo duotas ūkinio pastato statyboms ir jo įregistravimui viešame registre. Šie santykiai nebuvo terminuoti ir negali būti nutraukti vadovaujantis sutikimo atšaukimu, kadangi sutikimas gali būti nuginčytas tik esant įstatymuose numatytiems 3 pagrindams. Sutikimas yra galiojantis, o apeliantai įstatymo nustatyta tvarka jo neginčijo. Ieškovai pažymėjo, kad sutikimą apeliantai atšaukė tik kai savo vardu įregistravo ieškovų pastatytą statinį registre, kas rodo jų nesąžiningumą.

58.3. Priešingai nei teigia apeliantai, ieškovai turi teisinį suinteresuotumą ginčyti leidimą ir deklaraciją, nes šių dokumentų pagrindu apeliantai neteisėtai įregistravo ieškovų pastatytą statinį. Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad nuo statybos pradžios iki šios dienos ieškovai nuolat naudojosi ir tebesinaudoja pastatu, kuriame laiko žemės ūkio techniką. Būtent atliktos teisinės registracijos pagrindu apeliantai ir siekia iškeldinti ieškovus iš ginčo statinio.

58.4. Apeliantai visiškai nepagrįstai ieškovų tariamo turėjimo sužinoti apie ginčijamus byloje aktus momentą sieja su pastato registracijos išviešinimu viešame registre. Įregistravimo išviešinimas nėra pagrindas sieti jį su ieškinio senaties termino eigos pradžia, kadangi ieškovai nėra subjektai ir neturi galimybės susipažinti su apeliantų įregistruotu nekilnojamu turtu pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 5 dalį. Nors NTR yra viešas, tačiau nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai apie galimą teisių pažeidimą sužinojo ūkinį pastatą įregistravus viešame registre, nes išviešinimo momentas neteikia pagrindo išvadai, kad suinteresuoti asmenys sužino apie tuos faktus ir gali nuspręsti dėl savo teisių gynimo, jeigu įregistravus faktus, jos pažeidžiamos.

58.5. Apeliantai neprisipažino ir nepateikė dokumentų dėl to, kad suklaidindami Širvintų rajono savivaldybę, išsiėmė leidimą naujo statinio statybai, kurio pagrindu įsiteisino jau pastatytą ir dar svetimą nuosavybę kaip savo. Šiuos dokumentus atsakovai pateikė tik Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2373-522/2023 dėl savininko teisių gynimo 2022 m. gegužės 17 d. ir birželio 6 d. ir būtent nuo šių datų ieškovams tapo žinomas ginčijamų aktų turinys. Prašydami taikyti senatį, apeliantai tokiu būdu siekia įteisinti jų atliktą svetimo turto įregistravimą NTR, nors tokiu pagrindu nuosavybė negali būti įgyjama, kadangi ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą užtikrina turimai materialiajai teisei apsaugą nuo pažeidimų. Apeliantai visiškai nepagrįstai prašo taikyti senatį vien tik siekiant išsaugoti jų atliktą neteisėtą pastato įregistravimą viešame registre.

58.6. Šiuo atveju teismas pagrįstai atnaujino nežymiai ieškovų praleistą terminą administracinio akto ginčijimui atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką ir į tai, kad šioje byloje jie siekia apginti pažeistas nuosavybės teises, taigi gintinų teisių svarbą. Teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtina ir aukštesnės instancijos teismo suformuota praktika iš esmės identiškoje Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-455-889/2021 2021 m. gegužės 26 d. nutartis.

58.7. Apeliantų samprotavimai ir pamąstymai apie tariamas galimybes ieškovams sužinoti apie savo pažeistas teises anksčiau nei nustatė teismas, nesudaro pagrindo paneigti teismo išvadų. Šiuo atveju būtina įvertinti, jog apeliantai siekia išsaugoti teisinę registraciją svetimo turto, kurią atliko veikdami nesąžiningai ne tik ieškovų, bet ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos atžvilgiu prašydami išduoti leidimą naujo pastato statybai ir nuslėpdami faktą, jog sieks įteisinti jau pastatytą pastatą.

58.8. Apeliantai siekia įrodyti, kad nėra svarbu kaip ir kokiu tikslu buvo gauti ir panaudoti leidimas ir deklaracija apie statybos užbaigimą, tačiau iš neteisės teisė neatsiranda. Apeliantai neginčija fakto, jog elgėsi nesąžiningai ir nuslėpė nuo administracijos faktą, jog prašo išduoti leidimą statyti pastatą, kuris jau yra pastatytas, o statybas faktiškai atliko ieškovai, kurie nieko nežinojo apie tokių prašymų pateikimą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad esant jau pastatytam statiniui, yra taikoma kita pastato įteisinimo procedūra – šalinami nelegalios statybos padariniai, o apeliantų gautas leidimas galėjo būti naudojamas tik naujo statinio statyboms. Todėl pagrįstai pripažino, kad administracija, išduodama atsakovei R. L. leidimą statyti naują neypatingos kategorijos statinį, pažeidė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias statybos leidimų išdavimų tvarką, nes išdavė leidimą naujo statinio statybai, kai pastatas jau buvo faktiškai pastatytas 2012 metais. Leidimas statybai išduotas asmeniui, neturėjusiam teisės būti statytoju pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, todėl leidimas yra neteisėtas.

58.9. Leidimo statybai ir deklaracijos neteisėtumo konstatavimui nėra teisiškai reikšmingos apeliantų nurodomos aplinkybės, kurių neva teismas nevertino. Tai, kad ieškovai pastatą pastatė neturėdami leidimo statybai ir nevykdė privalomų reikalavimų, niekaip nepateisina apeliantų atliktų nesąžiningų veiksmų ir nedaro leidimo naujo statinio statybai ir deklaracijos apie tokios statybos užbaigimą, teisėtais administraciniais aktais, kuomet jie panaudoti siekiant įteisinti ir įregistruoti savo vardu svetimą pastatą.

58.10. Deklaracija buvo surašyta atsakovės R. L., kuri nurodė save ginčo pastato statytoja, nors ja nebuvo ir šios informacijos, teikdama deklaraciją tvirtinti, inspekcijai neatskleidė. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad deklaracijoje apie statybos užbaigimą už teikiamos neteisingos informacijos (apie statytoją ir naujo statinių statybą) ir prie jos pridėtų dokumentų atitiktį tikrovei atsakomybė tenka apeliantams.

58.11. Priešingai nei teigia apeliantai, teismas pagrįstai konstatavo atsakovės R. L. nesąžiningumą. Nepaisydami notarinio sutikimo ir sukurtų teisėtų lūkesčių ieškovams dėl teisės pasistatyti pastatą ir jį registruoti savo vardu, nuslėpdami nuo ieškovų, ėmėsi priešingų teisei, nesąžiningų veiksmų ir inicijavo ieškovų pastatyto pastato registravimą viešame registre savo vardu. Be to, apeliantai nesiekė teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti ieškovų pastatyto statinio, o priešingai – panaudodami apgaulę ir suklaidindami administraciją, pateikė prašymą išduoti leidimą naujo pastato statybai ir vėliau šio leidimo pagrindu pateikė deklaraciją apie statybos užbaigimą ir įregistravo nekilnojamo turto registre pastatą savo vardu. Administracija leidimą naujo pastato statybai išdavė tik dėl to, kad neturėjo informacijos apie tai, jog pastatas buvo faktiškai pastatytas. Žinant faktą apie pastatytą, bet neįregistruotą statinį, toks leidimas negalėjo būti išduotas.

58.12. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad apeliantų sklype buvo atliktas koks nors patikrinimas ir nustatytas neteisėtai pastatytas pastatas. Tiek administracija, tiek statybos inspekcija patvirtino, jog neturėjo jokių duomenų apie nelegalią statybą. Nėra realu, kad neatlikus patikrinimo, nežinomas valstybės tarnautojas nuošalioje teritorijoje įžvelgė nelegalią statybą ir dėl to telefonu kreipėsi į apeliantus, kaip sklypo savininkus, gąsdindamas baudomis, o vėliau kažkas iš administracijos darbuotojų parekomendavo akivaizdžiai neteisėtą būdą įteisinti pastatytą statinį. Be to, bauda šiuo atveju už nelegalią statybą ir visas su tuo susijusias pasekmes būtų taikoma ne apeliantams, o statytojams – ieškovams.

58.13. Apeliantų nesąžiningumą patvirtina ir jų neįrodyti teiginiai apie tai, kad neva pastatas buvo statomas ir iš jiems priklausiusių medžiagų. Apeliantų nurodytos tariamai jiems priklausiusios plytos, metalas nėra naudotas pastato statyboms, kas akivaizdžiai matoma iš pastato fotonuotraukų. Pastato statyboms naudoti silikatiniai blokeliai, o ne plytos, nėra jokių apeliantų nurodytų metalinių konstrukcijų. Priešingai nei ieškovai, apeliantai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad statybose būtų panaudotos jiems priklausančios medžiagos.

58.14. Apeliantų argumentai, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, yra nepagrįsti ir atmestini. Tai, kad teismas netenkino ieškovų reikalavimo pripažinti jiems nuosavybės teisę į pastatą ir pateikė dėl to išsamius teisinius motyvus, nėra išėjimas už ieškinio ribų. Teismas nurodė išsamų teisinį reglamentavimą dėl statinio statybų įteisinimo ir pagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtu. Apeliantų nurodyta kasacinio teismo praktika 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014 nėra tinkama nagrinėjamai bylai dėl iš esmės skirtingų faktinių ir teisinių aplinkybių. Statybą leidžiančius dokumentus apeliantai rengė jau pagal faktiškai ieškovų pastatytą pastatą ir vėliau jų pagrindu įregistravo NTR kaip jų nuosavybę. Pastatas atitiko teisės aktų reikalavimus, keliamus tokio pobūdžio statiniams, kas reiškia, jog ūkinis pastatas gali būti įregistruotas NTR kaip ieškovų nuosavybė, kurie jį pastatė.

58.15. Apeliantai visiškai nepagrįstai tvirtina, jog neva teismas tenkino 50 procentų ieškovų pareikštų reikalavimų. Teismas nagrinėjamu atveju tenkino 2 iš 3 ieškovų reikalavimų – pripažino neteisėtais leidimą statybai ir deklaraciją apie statybos užbaigimą, o trečią paliko nenagrinėtą. Ginčą iš esmės sukėlė apeliantų veiksmai, kadangi nuosavybės teisę į ginčo pastatą jie įgijo kompetentingoms institucijoms nenurodę esminės aplinkybės, kad pastatas jau yra pastatytas, o institucijų veiksmai iš esmės vertinti kaip procedūriniai. Bylinėjimasis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme iš esmės buvo susijęs būtent su apeliantų veiksmais ir pozicija, todėl sprendimo dalis bylinėjimosi išlaidas priteisti tik iš apeliantų vertintina kaip teisėta ir pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

59. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

60. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

61. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atnaujintas terminas administraciniams aktams ginčyti, pripažinti negaliojančiais statybos leidimas ir deklaracija apie statybos užbaigimą bei paliktas nenagrinėtas reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į pastatą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl ieškovų tesės reikšti reikalavimą dėl administracinių aktų panaikinimo

62. Apeliantų vertinimu, ieškovai neturėjo teisės ir pagrindo ginčyti statybos leidimo ir deklaracijos, kadangi jie neįrodė, kad šiais aktais buvo pažeistos jų teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais.

63. CPK 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 75 punktą; 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.6 punktą).

64. Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalis (ieškinio priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija) nustatė, kad kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, taip pat šių asmenų skundų pagrindu arba savo iniciatyva ir kitos įstatyme nurodytos institucijos.

65. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018, nurodyta, kad privačiam asmeniui reiškiant ieškinį dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo ir (ar) dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, šių reikalavimų pagrindu nurodomi viešosios teisės pažeidimai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Todėl privatus asmuo, reikšdamas teismui tokius reikalavimus, turi įrodyti: 1) reikalavimų pagrindu nurodomo viešosios teisės pažeidimo įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams; 2) reikalavimų pagrindu nurodomą viešosios teisės pažeidimą (norminių teisės aktų, reglamentuojančių statybą leidžiančio dokumento išdavimą, pažeidimą, statybos savavališkumą ar kt.). Tais atvejais, kai nenustatoma (neįrodoma) pirmoji aplinkybė, laikytina, kad privatus asmuo yra netinkamas ieškovas. Taigi, ieškovai turi teisę (gali), grįsdami savo teisių pažeidimą, remtis viešosios teisės pažeidimais. Šiuo atveju svarbu nustatyti tai, ar asmens nurodomas pažeidimas daro tiesioginę įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams, ar ne bei tai, ar asmuo siekia apginti savo įstatymu (teisės aktu) saugomą interesą.

66. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 punktą, statytojas (užsakovas) – tai Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis (fiziniai) asmuo (asmenys), juridinis (juridiniai) asmuo (asmenys) ar kita (kitos) užsienio organizacija (organizacijos), kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitai užsienio organizacijai). Nagrinėjamu atveju ieškovai įrodinėja, kad leidimas naujai statybai atsakovei R. L. yra išduotas neteisėtai, nes ji nėra ūkinio pastato statytoja ir savo vardu įteisino ne naują, o jau 2011–2012 metais ieškovų lėšomis ir darbu pastatytą statinį. Atitinkamai atsakovės R. L. surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą, patvirtinta inspekcijos, taip pat yra neteisėta, todėl šie administraciniai aktai turi būti panaikinti, kad ieškovai galėtų įteisinti savo vardu ūkinio pastato, kaip savo nuosavybės, statybą. Taigi, ieškovai, reikšdami reikalavimus panaikinti administracinius aktus (leidimą statybai ir deklaraciją apie statybos užbaigimą), siekia apginti savo galimai pažeistą nuosavybės teisę į šiuo metu atsakovų vardu registruotą nekilnojamąjį daiktą, kurį, jų teigimu, savo lėšomis sukūrė (pastatė) ne atsakovai, o ieškovai. Nagrinėjamu atveju ieškovų nurodyti viešosios teisės pažeidimai neabejotinai gali turėti įtakos ieškovų subjektinėms teisėms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai turi materialinį teisinį suinteresuotumą ginčyti administracinius aktus.

Dėl procesinio termino atnaujinimo reikalavimams panaikinti administracinio pobūdžio aktus pareikšti

67. Apeliantų vertinimu, teismo sprendimu visiškai nepagrįstai buvo atnaujintas ženkliai praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio administracinių aktų apskundimo terminas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais.

68. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, t. y. suinteresuotas asmuo turi būti informuotas apie priimtą individualų teisės aktą. Šis administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ir kurį taikant, nustatant jo pradžią netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; kt.). Kreipiantis į teismą dėl administracinio akto teisėtumo, ginčijamo sprendimo įteikimo aplinkybės ir sužinojimo apie pažeistas teises momentas vertintinas ABTĮ normų prasme. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

69. Aiškindamas nurodytą ABTĮ nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015).

70. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju statybą leidžiantis dokumentas yra išduotas kitam nei ieškovai asmeniui – atsakovei R. L., deklaracija apie statybos užbaigimą, kuri patvirtinta ir įregistruota Inspekcijoje, surašyta atsakovės R. L.. Todėl, atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, procesinio termino eiga reikalavimams panaikinti šių dokumentų galiojimą pareikšti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada reikalavimą reiškiantis asmuo (asmenys) sužinojo arba turėjo sužinoti apie prašomus panaikinti dokumentus (jų esmę), o ne nuo jų paskelbimo momento.

71. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas skundo padavimo termino eigos pradžią sieja ne tik su pačiu fiziniu veiksmu – akto įteikimu asmeniui, bet ir su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie skundžiamą aktą momentu. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-75-492/2015). Pažymėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytos teisiškai reikšmingos, įrodymais pagrįstos aplinkybės, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui eigos pradžia (data).

72. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai apie ginčijamus administracinius aktus sužinojo 2022 m. gegužės 17 d., kai civilinėje byloje Nr. e2-26-522/2024 atsakovai prie dubliko kaip priedus pateikė minėtus administracinius aktus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta termino eigos skaičiavimo pradžia.

73. Byloje nustatyta, kad ginčo ūkinis pastatas Nekilnojamojo turto registre V. L. ir R. L. vardu buvo įregistruotas 2014 m. gruodžio 18 d. 2018 m. liepos 19 d. atsakovai registruotu paštu išsiuntė ieškovams įspėjimą, kuriame nurodė, kad pasikeitus faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, kurios apsprendžia 2011 m. liepos 7 d. pasirašyto sutikimo salygų taikymo išnykimą, prašo skubiai atlaisvinti užimtą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančius statinius bei nutraukti bet kokį naudojimąsi žemės sklypu ir šiais statiniais. Kadangi ieškovai į įspėjimą nereagavo, atsakovai 2019 m. vasario 28 d. registruotu paštu ieškovams išsiuntė reikalavimą, kuriame aiškiai nurodė, jog „atsižvelgdami į tai, kad 2011 m. liepos 7 d. sutikimo dėl mums priklausančio žemės sklypo panaudos pagrindu ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo pastatytas ir registruotas naudojant Jūsų ir mūsų lėšas, prašome kaip galima skubiau, bet ne vėliau kaip iki 2019 m. kovo 31 d., pateikti bendrai statyto ir mūsų vardu registruoto ūkinio patato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),.... statybos kainą patvirtinančius dokumentus...“ (el. b .t.2 , b. l. 25–27). Taigi, ieškovai apie atsakovų vardu įregistruotą ginčo ūkinį pastatą sužinojo gavę šį registruotą reikalavimą, kuriame labai aiškiai nurodyta, jog ūkinis pastatas yra registruotas atsakovų vardu, todėl turėjo suvokti, jog tai galimai pažeidžia jos teises. Šią aplinkybę patvirtina 2020 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas, iš kurio nustatyta, kad ieškovai į atsakovų 2019 m. vasario 28 d. reikalavimą atsakė 2019 m. kovo 29 d. (t. 2., el. b. l. 25-27). Pažymėtina, kad byloje ieškovai minėtų dokumentų buvimo fakto neginčijo. Įvertinus šiuos įrodymus, konstatuotina, kad skundas dėl statybos leidimo ir deklaracijos apie statybos užbaigimą teismui galėjo būti paduotas iki 2019 m. kovo 28 d. Ieškinys teismui pateiktas 2022 m. liepos 18 d., t. y. praėjus dviems metams ir beveik keturiems mėnesiams nuo sužinojimo apie galimą teisių pažeidimą momento, todėl konstatuotina, kad ieškovai kreipėsi į teismą praleidę ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

74. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu motyvu, kad 2019 metų rašte nėra nurodomi ieškiniu ginčijami administraciniai aktai ir jų turinys, t. y. tai, kad ieškovų pastatytą ūkinį pastatą ginčijamų administracinių aktų pagrindu įsiteisino ir nuosavybės teisę į jį savo vardu įregistravo R. L., todėl terminas ieškiniui pateikti negali būti skaičiuojamas nuo šio rašto gavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš 2019 m. vasario 28 d rašto turinio yra akivaizdu, jog ginčo pastatas teisiškai registruotas atsakovų vardu, nurodant jo unikalų numerį, nurodant neteisėtus ieškovų veiksmus ir reikalaujant išsikelti. Ieškovai žinojo, jog jie neatliko teisinės registracijos veiksmų, pastatą statė be statybos leidimo, nuo 2018 metų dėl to prasidėjus šalių konfliktiniams santykiams, ieškovai, gavę tokį raštą, veikdami apdairiai ir rūpestingai, turėdami dar neatšauktą 2011 m. liepos 7 d atsakovų notarinį sutikimą, turėjo patys ar per advokatą kreiptis į Registrų centrą ar kitas institucijas išsiaiškinti dėl ginčo pastato teisinės registracijos pagrindų ir patys gauti ginčijamus aktus. Kitoks aptariamo termino eigos skaičiavimas (asmens nuomone, papildomas vėlesnis sužinojimas apie pažeistas teises) sudarytų prielaidas asmenims piktnaudžiauti teise kreiptis į teismą, būtų aiškiai pažeisti teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo principai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS143-699-09).

Dėl termino atnaujinimo ir administracinių aktų ginčijimo

75. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad terminas praleistas nežymiai, pripažino, jog ieškovai nepažeidė sąžiningumo ir atidumo reikalavimų, sprendė, kad terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, todėl jį atnaujino (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

76. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Nuoseklioje teismų praktikoje pažymima, kad net ir tokios aplinkybės/faktai kaip kad išsilavinimas, teisinių žinių stoka, nesugebėjimas surašyti ir suprasti reikiamus procesinius dokumentus, lėšų samdyti advokatą neturėjimas, antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas, ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013; 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1110-556/2015; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-641-624/2016; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-189-552/2020). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012).

77. Viena iš reikšmingų aplinkybių sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-657/2011). Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012). Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas. Termino atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas vertina, kada suinteresuotas asmuo faktiškai susipažino su atitinkamais sprendimais ir ar jis neturėjo galimybių su jais susipažinti anksčiau (pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-4/2012).

78. Nagrinėjamu atveju ieškovai teigė, kad jie iki 2022 m. gegužės mėnesio nežinojo apie ūkinio pastato registravimą atsakovų vardu, tačiau teisėjų kolegijai nustačius, kad ieškovai apie galimai pažeistas teises turėjo sužinoti, kai iš atsakovų gavo 2019 m. vasario 28 d. raštą, konstatuotina, kad ieškovai nenurodė ir neįrodė jokių nuo jų valios nepriklausiusių, objektyvių, svarbių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Sužinoję, jog ūkinis pastatas įregistruotas atsakovų vardu, ieškovai turėjo būti aktyvūs, dėti pastangas, kad gautų dokumentus ir sužinotų jų turinį, tačiau jie pasirinko elgtis visiškai pasyviai. Nors teisę kreiptis į teismą ir apginti savo teises ieškovai galėjo realizuoti įstatymo nustatyta tvarka ir terminais paduodami ieškinį (skundą), bet šia teise nepasinaudojo dėl jų paties pasirinkto elgesio. Ieškovai elgėsi nerūpestingai, nepagrįstai delsė įgyvendinti savo teises ir tokiais veiksmais patys sau sukūrė neigiamas pasekmes. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ženkliai praleistą ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, ieškovų aplaidus neveikimas yra subjektyvaus pobūdžio, priklauso nuo asmens laisva valia ir apsisprendimu pasirinkto elgesio modelio, todėl prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo atmestinas.

79. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ įtvirtintas administracinio akto apskundimo terminas yra procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-684/2021, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šis terminas sukelia procesines teisines pasekmes, yra skirtas operatyviam ir ekonomiškam procesui, susiklosčiusių teisinių santykių stabilumui, aiškumui ir apibrėžtumui užtikrinti. Procesinio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) lemia teisės atlikti procesinį veiksmą (šiuo atveju teisės kreiptis į teismą) išnykimą, t. y. asmens procesinė subjektinė teisė pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-701/2023, 73 punktas). Nors CPK 137 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nėra įtvirtintas atsisakymo priimti ieškinį pagrindas asmeniui kreipusis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, kai šio administracinio akto apskundimo terminas yra pasibaigęs ir pagal įstatymą nebegali būti atnaujintas, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokiu atveju būtina vadovautis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu atsisakymo priimti ieškinį pagrindu, aiškinant jį kaip apimantį ir negalimumą nagrinėti bylą teisme dėl to, kad yra pasibaigusi asmens procesinė subjektinė teisė ir ši procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimą teismo procesą dėl administracinio akto panaikinimo. Taigi, jei bylos iškėlimo stadijoje yra galimybė nustatyti, kad administracinio akto apskundimo terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, teismas atsisako priimti ieškinį. Šioms aplinkybėms paaiškėjus po bylos iškėlimo teisme, yra pagrindas bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-214-823/2023, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika, 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2025).

80. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad administracinių aktų apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti atnaujintas, konstatuotina, kad procesas dėl šių aktų panaikinimo yra negalimas, todėl civilinės bylos dalis dėl 2014 m. lapkričio 11 d. leidimo statyti naują pastatą Nr. LNS-03-141111-00055 ir 2012 m. gruodžio 9 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pripažinimo negaliojančiais,

nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

81. Konstatavus, kad ieškovams praleidus ABTĮ 29 straipsnyje įtvirtintą terminą administraciniai aktai nebegali būti ginčijami teisme ir šiuo pagrindu bylos dalį dėl šių ieškovų reikalavimų nutraukus, teismas netiria ir nevertina argumentų, susijusių su skundžiamų administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais pagrindais.

Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę į ūkio pastatą

82. Ieškovai byloje taip pat reiškė civilinio teisinio pobūdžio reikalavimą – pripažinti jiems nuosavybės teisę į ginčo ūkinį pastatą, kuriam ABTĮ nuostatos nėra taikomos.

83. Ieškovai byloje įrodinėjo savo nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, nurodydami, jog pastatą jie sukūrė savo lėšomis ir darbu. Tačiau NT registre šis pastatas yra įregistruotas kaip atsakovų nuosavybė, nes atsakovei buvo išduotas statybos leidimas ir jos vardu įregistruota deklaracija apie šio pastato statybos užbaigimą. Taigi, atsakovai prašo pripažinti jiems nuosavybės teisę į tą patį ūkio pastatą, kuris šiuo metu jau įregistruotas kaip atsakovų nuosavybė. Šiame sprendime konstatuota, kad yra suėjęs ieškovų ginčijamų administracinių aktų, sąlygojusių atsakovų nuosavybės atsiradimą, apskundimo terminas ir civilinė byla šioje reikalavimų dalyje nutraukta. Nagrinėjamu atveju nenuginčijus individualių administracinių aktų teisėtumo, nebuvo paneigtas tais aktais nustatytas atsakovų nuosavybės į ūkinį pastatą teisinis pagrindas. Tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti išvestinį ieškinio reikalavimą, kuriuo prašoma pripažinti ieškovams nuosavybės teisę į ūkinį pastatą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

84. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

85. Nagrinėjamu atveju bylos dalis dėl administracinių aktų ginčijimo nutraukta ir vienas ieškinio reikalavimas atmestas, todėl konstatuotina, kad civilinę bylą laimėjo atsakovai.

86. Atsakovai byloje pateikė rašytinius įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme, įvertinus, jog civilinė byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta du kartus, patyrė iš viso 3 979 Eur bylinėjimosi išlaidų (DOK-53772). Atsakovų V. L. ir R. L. turėtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir įrodytos. Ieškinio netenkinus, ši suma atsakovei R. L. lygiomis dalimis priteistina iš ieškovų.

87. Apeliacinėje instancijoje atsakovai sumokėjo 262 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 3 388 Eur už apeliacinio skundo parengimą, iš viso 3 650 Eur. Išlaidos už teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (5 594,75 Eur), todėl priteistinos atsakovei R. L. iš ieškovų lygiomis dalimis.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti.

Nutraukti civilinės bylos dalį dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiais 2014 m. lapkričio 11 d. leidimą statyti naują pastatą Nr. LNS-03-141111-00055 ir 2012 m. gruodžio 9 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovei R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų M. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir O. P. (O. P.), gim. (duomenys neskelbtini), po 1 989,50 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir po 1 825 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.