Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės biudžetinės įstaigos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3736-232/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Efektyvios investicijos“ ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsiskolinimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-929-241/2015, kuriuo šalių sudaryta sutartis buvo pripažinta negaliojančia ab initio. Dėl šios priežasties byloje buvo netinkamai taikytas CK 1.138 straipsnio 4 punkte, 6.213 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas civilinių teisių gynimo būdas, nepagrįstai patenkinti ieškovės reikalavimai. Kadangi teisėtai sudarytos ir galiojančios šalių sutarties nėra, teismas ieškovės reikalavimus, kildinamus iš sutarties, turėjo atmesti.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčas dėl restitucijos taikymo sąlygų jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2A-929-241/2015). To sprendimo motyvuose esanti išvada dėl restitucijos taikymo negalimumo neturi res judicata galios nagrinėjamai bylai. Minėtame sprendime pakartotas kituose teismų procesiniuose sprendimuose naudotas argumentas, susijęs su restitucijos netaikymu pagal neteisėtomis pripažintas paslaugų pirkimo sutartis, nesudaro teisinio pagrindo ieškinio patenkinimui.Spręsdamas dėl bylos baigčiai teisiškai reikšmingų faktų nustatymo, teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkte, 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas prejudicinių faktų privalomumo taisykles. Pavyzdžiui, sutarties neteisėtumo ir negaliojimo fakto nustatymas neegzistavo civilinės bylos Nr. 2-357-577/2013 nagrinėjimo metu. Taigi, teismo išvados dėl atsakovės netinkamo elgesio, paremtos išimtinai CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, yra neteisėtos ir nepagrįstos. Be to, sprendime nepasisakydamas dėl atsakovės argumentų, teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus, tinkamai neatskleidė bylos esmės.Teismo sprendime neteisingai kvalifikuota šalių sutartis, kurios pagrindu ieškovė pareiškė ieškinio reikalavimus. Sutartis buvo skirta tam, kad faktiškai galėtų būti realizuoti policijos pareigūnų sprendimai dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo. Sutarties paskirtis ir esmė (CK 6.193 straipsnis) yra ta, kad ji buvo sudaryta transporto priemonių savininkų / valdytojų interesais (CK 6.191 straipsnis) ir skirta būtent jiems, o ne atsakovei. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tai, jog kasacinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-380/2014) nenagrinėjo ir nesprendė ginčo sutarties ir jos 4.3 punkto sąlygos teisėtumo bei galiojimo klausimų, todėl kasacinio teismo išvados negali būti interpretuojamos taip, kaip tą padarė teismas skundžiamame sprendime.Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė reikalavo priteisti skolą už laikotarpį jau po sutarties galiojimo termino pabaigos (t. y. nuo 2011 m. vasario 15 d.). Ieškinio reikalavimas dėl skolos buvo grindžiamas sutartine kaina, nustatyta ginčo sutarties priede. Tačiau sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir sutartinių teisinių santykių, tarp jų – ir sutartinių prievolių tarp sutarties šalių pabaigą. Sutartinės civilinės atsakomybės atveju kreditorius iš skolininko galėtų reikalauti tik nuostolių ar netesybų, bet ne sutartinės paslaugų kainos. Teismas ieškinio reikalavimus dėl skolos priteisimo turėjo kvalifikuoti ir pagal atitinkamas Viešųjų pirkimų įstatymo imperatyviąsias nuostatas. Ieškovės reikalavimai turėjo būti įvertinti Viešųjų pirkimų įstatymo normų kontekste. Kasacinio teismo išaiškinta, kad reikšmingi viešojo pirkimo sutarties vykdymo aspektai sudaro pagrindą bylą nagrinėjančiam teismui spręsti klausimus dėl iš perkančiosios organizacijos priteistinos tiekėjui skolos dydžio mažinimo. Nepakankamas ieškovės bendradarbiavimas, periodinių ataskaitų neteikimas šiuo atveju sudarė pakankamą pagrindą (pripažinus reikalavimą dėl skolos priteisimo pagrįstu) inter alia nagrinėti ir spręsti klausimą dėl skolos dydžio sumažinimo. Iš atsakovės nepagrįstai priteistos 68 022,52 Eur dydžio palūkanos. Teismas taip pat neteisingai nustatė metinių procesinių palūkanų dydį (atitinkamai 7,28 ir 7,23 proc. metinių palūkanų).

Tarp šalių buvo sudaryta mišri sutartis, turinti pasaugos sutarties (transporto priemonių saugojimas) ir atlygintinų paslaugų sutarties (transporto priemonių transportavimas) elementų. Ieškovė savo pareigas vykdė tinkamai, gavusi atsakovės įgaliotų asmenų (policijos pareigūnų) iškvietimus, nuvykdavo į jų nurodytą vietą, perimdavo sulaikytas transporto priemones, atveždavo jas į automobilių saugojimo aikštelę ir saugodavo iki grąžinimo, tačiau atsakovė savo pareigą sumokėti už ieškovo suteiktas paslaugas vykdė netinkamai. Laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. buvo transportuotos ir saugotos 363 transporto priemonės. Teismas pagrįstai priteisė 3 344 248,77 Eur skolą pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Bylos nagrinėjimo eigoje įsiteisėjo prejudicinę reikšmę turintys kiti teismų procesiniai sprendimai: Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1165-302/2014) tenkino ieškovės ieškinį ir priteisė iš atsakovės 1 189 206,27 Lt skolos, o Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-300-370/2015) šį teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą. Be to, analogiškas ginčas jau buvo išnagrinėtas ir civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013, kuomet Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. sprendimu (kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartimi) patenkino analogišką ieškovės ieškinį. Atsakovės argumentai dėl teismo sprendimų prejudicinės galios netinkamo taikymo šioje byloje yra nepagrįsti, teismas pagrįstai vadovavosi CPK 182 straipsnio 2 punktu.Sutartiniai teisiniai santykiai siejo tik ieškovę ir atsakovę, todėl atsakovės argumentai dėl ginčo teisinio santykio klaidingo kvalifikavimo yra nepagrįsti. Sutartis nebuvo sudaryta trečiųjų asmenų (transporto priemonių savininkų bei valdytojų) naudai (CK 6.191 straipsnis), o pareigą mokėti už transporto priemonių transportavimą ir saugojimą turi tik atsakovė. Nepagrįsti atsakovės argumentai, jog teismas nevertino aplinkybės dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2A-929-241/2015). Be kita ko, sutartis galiojo nuo jos sudarymo 2008 m. vasario 14 d. iki jos galiojimo termino pabaigos 2011 m. vasario 14 d. Per tą laiką sutartis ne tik nebuvo pripažinta negaliojančia, bet ir nebuvo nutraukta, pakeista ar kitaip modifikuota, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, pagrįstai rėmėsi šia sutartimi. Net ir pripažinus sutartį negaliojančia, tai neturi įtakos atsakovės pareigai sumokėti už jai suteiktas paslaugas. Ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį (civilinė byla Nr. e2A-300-370/2015), perskaičiavo prašomas priteisti palūkanas, modifikuodama tiek palūkanų skaičiavimo pradžią, tiek jų dydį (t. y. vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, padidinta 7 procentiniais punktais). Taigi, atsakovės argumentai dėl netinkamo palūkanų skaičiavimo laikytini nepagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Byloje sprendžiami ieškovės UAB „Efektyvios investicijos“ teisės gauti atlyginimą už atsakovei BĮ Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui suteiktas transporto priemonių transportavimo bei saugojimo paslaugas, o taip pat atlyginimo dydžio nustatymo klausimai. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių, dėl kitoje byloje priimtų procesinių sprendimų prejudicialumo

Atsakovės apeliaciniame skunde pirmiausia keliamas prejudicijos taisyklių taikymo klausimas. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kaip prejudicija kitose civilinėse bylose nustatytais faktais. Apeliantės teigimu, teismas be pagrindo neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą (civilinė byla Nr. e2A-929-241/2015), kuriuo šalių sudaryta ginčo sutartis pripažinta negaliojančia ab initio, todėl atsakovė nepagrįstai buvo įpareigota sumokėti ieškovei skolą, kylančią iš sutarties, pripažintos negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Teisėjų kolegija su tokiais apeliaciniame skunde dėstomais argumentais iš dalies sutinka.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai vien prejudiciniais faktais, o šios bylos konkrečių aplinkybių bei apeliantės argumentų visiškai nevertino. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs šios bylos faktines aplinkybes bei joje esančius įrodymus, nustatė, jog 2008 m. vasario 14 d. sudarytos sutarties Nr. 57-ST2-8 pagrindu atsakovė (davėja) įsipareigojo kviesti ieškovės (saugotojos) specialiąsias transporto priemones davėjos sulaikytų transporto priemonių transportavimui, o saugotoja įsipareigojo priimti perduodamas transporto priemones, jas transportuoti į saugojimo aikštelę ir ten saugoti iki jų grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog atsakovė nagrinėjamoje byloje neginčijo už transporto priemonių saugojimą ieškovės patirtų išlaidų fakto, jų dydžio, nekėlė klausimų dėl sutarties netinkamo vykdymo. Ieškovės PVM sąskaitos faktūros (Nr. nuo SP 1574 iki SP 1603) buvo išrašytos už bendrą 3 344 248,77,94 Eur sumą dėl policijos sulaikytų transporto priemonių transportavimo (pervežimo saugoti) ir saugojimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė byloje pagrįstai teigė negalėjusi reikalauti transporto priemonių savininkų susimokėti už tų priemonių saugojimą, nes šie nebuvo ir nėra ginčo sutarties šalimi. Esant tokioms nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas savo pareigą motyvuoti sprendimą įgyvendino netinkamai ar pažeidė civilinio proceso įstatyme nustatytas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas atsakovės teiginius dėl paslaugų ginčo sutarties pagrindu teikimo trečiųjų asmenų naudai (jų interesais), nurodė, kad reikia atsižvelgti į ankstesnius Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtus ginčus tarp tų pačių šalių ir galutinius procesinius sprendimus, priimtus išnagrinėjus tuos ginčus apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose. Vadovaudamasis tokia nuostata, pirmosios instancijos teismas: a) Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendime bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2014 dėl nuostolių atlyginimo, kurioje pasisakyta dėl ginčo sutarties teisinio kvalifikavimo aspektų; b) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2011 dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, kurioje pasisakyta dėl trečiųjų asmenų prievolių, kylančių iš ginčo sutarties, neegzistavimo; c) Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1717/2013, kurioje pasisakyta dėl 607 711,23 Lt įsiskolinimo už ieškovės suteiktas transporto priemonių saugojimo paslaugas laikotarpiu iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo iš atsakovės; d) Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1165-302/2014 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-300-370/2015, kurioje pasisakyta dėl 1 189 206,27 Lt įsiskolinimo už ieškovės suteiktas transporto priemonių saugojimo paslaugas priteisimo iš atsakovės, nustatytas faktines aplinkybes pripažino turinčiomis prejudicinę reikšmę šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti ir jomis rėmėsi (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad nereikia iš naujo įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra suformulavęs tokius prejudicinių faktų kriterijus (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs visose pirmiau išvardintose civilinėse bylose teismų nustatytas faktines aplinkybes turinčiomis prejudicinę reikšmę šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti, neatsižvelgė į paminėtus prejudicinių faktų taikymo kriterijus, nes tinkamai neįvertino apskųsto sprendimo priėmimo metu naujai atsiradusios esminės aplinkybės, t. y. fakto, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2A-929-241/2015) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. vasario 14 d. šalių sudarytą transporto priemonių pasaugos sutartį Nr. 57-ST2-8 (ginčo sutartį). Šis Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-469/2016, paliktas nepakeistas. Vadinasi, ieškovės reikalavimas priteisti užmokestį (skolą) už atsakovei suteiktas paslaugas turėjo būti vertinamas ir sprendžiamas ne prievolių pagal ginčo sutarties sąlygas vykdymo, bet niekinio sandorio negaliojimo pasekmių kontekste, o to pirmosios instancijos teismas šioje byloje, kaip ir teismai, anksčiau sprendę šalių ginčą dėl atsiskaitymo pagal prievoles, kildinamas iš ginčo sutarties, ir kurių procesinius sprendimus pirmosios instancijos teismas laikė turinčiais prejudicinę galią, nedarė. Tokio turinio teisinė nuostata aiškiai suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016, kuria panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartis (civilinė byla Nr. e2A-300-370/2015) ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimas (civilinė byla Nr. 2-1165-302/2014), o byla pagal ieškovės UAB „Efektyvios investicijos“ ieškinį atsakovei BĮ Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 1 352 984,01 Lt (391 851,25 Eur) skolos, 107 770,33 Lt (31 212,44 Eur) palūkanų priteisimo perduota Vilniaus apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, nagrinėti iš naujo.

Dėl atsiskaitymo pagal pripažintos niekine sutarties sąlygas negalimumo ir teismo pareigos nustatyti teisingą atlyginimą už faktiškai suteiktas paslaugas

Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti 3 344 248,77 Eur įsiskolinimą pagal sąlygas 2008 m. vasario 14 d. sutarties Nr. 57-9T2-8, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento. Kaip nurodyta pirmiau, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016, kurioje buvo sprendžiamas tų pačių šalių ginčas pagal beveik identišką faktinę situaciją (ieškovės prašyta priteisti iš atsakovės įsiskolinimą už tas pačias paslaugas kitu jų teikimo laikotarpiu), konstatuota, kad ieškovės reikalavimas priteisti užmokestį (skolą) už suteiktas paslaugas kvalifikuotinas kaip reikalavimas išspręsti niekinio sandorio padarinių klausimą. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad dėl ieškovės reikalavimo spręstina pagal nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo taisykles (CK 6.242 straipsnis). Plėtodama kasacinio teismo praktiką, šio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: tuo atveju, kai tiekėjas pareiškia ieškinį perkančiajai organizacijai dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas pagal sutartį, kuri pripažįstama niekine, ieškovo reikalavimas (atsiskaitymo pagal sandorį klausimas) nagrinėtinas remiantis taisyklėmis, reglamentuojančiomis niekinio sandorio padarinių taikymą, ir nustačius, kad tokios sutarties pagrindu atsakovo užsakymu paslaugos faktiškai buvo suteiktos, taikytinos turto įgijimo be pagrindo ar nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237 straipsnio 1 dalis, 6.240 straipsnis, 6.242 straipsnio 1 dalis). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismų pareiga, priimant sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, taikyti savo pačių sukurtas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (byla Nr. 26-07) pabrėžė, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų sukurti precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Vadinasi, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog nesant šalių teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties ieškovės reikalavimas už suteiktas transporto priemonių transportavimo bei saugojimo paslaugas apskritai negali būti tenkinamas, laikytini teisiškai ir faktiškai nepagrįstais. Kita vertus, apeliantė yra teisi teigdama, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai taikė teisės normas, reguliuojančias sutarties neįvykdymo teisines pasekmes bei nepagrįstai ieškovės reikalavimą išsprendė pagal niekinio sandorio sąlygas (atsiskaitymas už paslaugas pagal sutartyje numatytus įkainius).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e3K-7-89-378/2016) buvo analizuojami ir šalių atsiskaitymo pagal niekinį viešojo pirkimo sandorį kriterijai. Šioje nutartyje kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad sprendžiant dėl teisingo ir perkančiosios organizacijos nepagrįstą sutaupymą atitinkančio atlyginimo tiekėjui, paslaugų kainos nustatymo kriterijumi pirmiausia galėtų būti duomenys apie pagal analogiškus (dėl to paties ar panašaus pirkimo objekto) ir panašiu metu teisėtai paskelbtus bei vykdytus viešuosius pirkimus sudarytų viešojo pirkimo sutarčių nuostatas dėl kainos (įkainių), tačiau bet kuriuo atveju šio atlyginimo dydis negalėtų būti didesnis, negu yra pareikštas ieškovo reikalavimas; jei analogiškų viešojo pirkimo sutarčių, sudarytų panašiu kaip pripažinto negaliojančio sandorio sudarymo metu, kainos (įkainių) teismas negalėtų nustatyti, jis galėtų vertinti sandorių, sudarytų panašiu metu tarp privatinės teisės reguliuojamų teisės subjektų (t. y. būtų galima vertinti ne viešojo pirkimo sutarčių, o kitų sandorių), vertę. Teisingo atlyginimo nustatymui taip pat gali būti taikomi ir kiti metodai (pvz., paskirta teismo ekspertizė). Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių esminis panašumas (tapatumas) bei precedentų analogiškose situacijose privalomumo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2013) lemia teisėjų kolegijos išvados suformavimą, kad teisingas ieškovės reikalaujamo priteisti atlyginimo dydis (jo nustatymas) įeina į įrodinėjimo dalyką ir teismo turi būti nustatomas kaip bylai reikšminga aplinkybė, tiriant bei vertinant joje esančius įrodymus, pateiktus šalių, remiantis visomis CPK išvardytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 12 straipsnis).

Byloms nagrinėti įtvirtinta instancinė teismų sistema suponuoja, kad kiekvienos instancijos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų materialiųjų reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga; aukštesnės instancijos teismai dėl nurodyto kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo funkcijų visa apimtimi atlikti negali. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, į įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla (konkretus ginčas) apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir naujais aspektais, tai sudaro prielaidas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į tai, kad kitame teisminiame procese buvo išspręstas ginčas dėl tų pačių šalių sudarytos sutarties teisėtumo ir galiojimo, jų ginčą šioje byloje išsprendė pagal niekinio sandorio sąlygas, o tai lėmė neteisingų pirmosios instancijos teismo išvadų susiformavimą bei netinkamą materialiosios teisės normų taikymą. Įrodinėjimo proceso ypatumai, kompetencijų pasiskirstymo tarp skirtingų instancijų teismų principas bei įrodymų teikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas įstatymu (CPK 314 straipsnis) suponuoja būtinybę procesą šioje byloje kartoti iš naujo. Todėl apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl tikslingumo spręsti civilinių bylų sujungimo klausimą

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad šiuo metu Vilniaus apygardos teisme jau nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4673-656/2016 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02761-2013-7) pagal ieškovės UAB „Efektyvios investicijos“ ieškinį atsakovei BĮ Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 391 851,25 Eur skolos bei 31 212,44 Eur palūkanų priteisimo, kuri apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, buvo perduota nagrinėti iš naujo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e3K-7-89-378/2016) panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą

Teisėjų kolegija, susipažinusi su kitoje nurodytoje ir šioje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais, kuriuose inter alia aprašyti šalių reikalavimų bei atsikirtimų į juos pagrindai, laikosi nuostatos, kad šios bylos yra glaudžiai susijusios: ieškovės ieškinio reikalavimai pareikšti tai pačiai atsakovei, juos grindžiant iš esmės tuo pačiu faktiniu pagrindu (skiriasi tik tapačių paslaugų teikimo laikotarpiai) bei tais pačiais argumentais. CPK 136 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima nagrinėti skyrium. Kaip matyti iš nurodyto CPK straipsnio, reglamentuojančio civilinių bylų sujungimo tvarką, sprendžiant dėl bylų sujungimo esminės sąlygos yra šalių ir ginčo pobūdžio tapatumas. Kadangi abi bylos, iškeltos pagal ieškovės UAB „Efektyvios investicijos“ ieškinius atsakovei BĮ Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsiskolinimo ir palūkanų priteisimo, pasižymi faktinių aplinkybių esminiu panašumu (tapatumu), kas akivaizdžiai atitinka CPK 136 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, siekiant užtikrinti proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), taip pat sudaryti prielaidas vienodam ir teisingam tapačių ginčų išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šią bylą iš naujo, tikslinga imtis procesinių veiksmų civilinių bylų Nr. e2-3736-232/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00140-2015-8) ir Nr. e2-4673-656/2016 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02761-2013-7) sujungimo klausimui išspręsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai klausimus dėl šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo (paskirstymo), taip pat ir dėl žyminio mokesčio už atsakovės apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 22 d. nutartimi, išieškojimo, turės išspręsti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.