- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-20
- Bylos Nr.
- e2A-461-544/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Rita Dambrauskaitė, Laimutė Sankauskaitė
- Atsakovas
- S. S.
- Ieškovas
- D. R.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-461-544/2020
teisėjas Algirdas Baliulis Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00871-2017-8
2020 m. lapkričio 20 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. S. – I. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-508-277/2020 pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovei S. S. – I., tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl žemės sklypo ribų nustatymo ir pirties bei liepto nugriovimo bei atsakovės S. S. – I. priešieškinį ieškovei D. R. dėl žemės sklypo atidalijimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. R. prašė nustatyti jai nuosavybės teise priklausančio 1,8587 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribas pagal UAB „Geo planum“ atliktus kadastrinius matavimus, kurios žemės sklypo plane pažymėtos ribų posūkio taškais 1-2-3-4-5-6-7-8-9-10-11-12-1, ir įpareigoti atsakovę S. S. – I. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pirtį ir lieptą.
2. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas buvo suformuotas pagal preliminarius matavimus ir, atlikus sklypo kadastrinius matavimus, buvo nustatyta, jog gretimo sklypo savininkė, atsakovė, savavališkai užėmė 0,1905 ha dalį jai priklausančio žemės sklypo. Su atsakovės atliktais atsakovei priklausančio žemės sklypo kadastriniais matavimais ji nesutiko, nes jie neatitiko teritorijų planavimo dokumentų, nepagrįstai buvo atlikti remiantis atsakovės žemės sklypo topografine nuotrauka, kurioje nenurodytos sklypo riboženklių koordinatės. Dėl klaidingai pažymėtų atsakovės žemės sklypo ribų ir neteisingai nustatytos pirties ir liepto vietos topografinėje nuotraukoje didesnė dalis atsakovės pirties ir liepto yra ieškovės žemės sklype, kurį atsakovė savavališkai užėmė.
3. Atsakovė S. S. – I. priešieškiniu prašė nustatyti žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių atsakovei ir ieškovei, bendrą ribą, kuri matininko Š. P. 2016 m. kovo 29 d. parengtame šių žemės sklypų plano fragmente pažymėta taškais 9-10-11-12.
4. Nurodė, kad nustatytinos žemės sklypų bendros ribos zonoje yra teisėtai pastatytas jos statinys. Tarp šalių yra nesutarimas tik dėl to, kokios nedidelio ploto žemės naudmenos turėtų atitekti kiekvienam žemės sklypui. Atsakovei sutikus su ieškovės siūloma riba, ji turėtų nusigriauti pirtį ir atsisakyti faktiškai visos (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės, kurią ji nuo pat žemės sklypo įsigijimo 2003 metais prižiūrėjo, bei prisiimti neprižiūrėtą ežero pakrantės dalį, paslenkant savo žemės sklypo ribą link naujai nustatytos gretimo žemės sklypo ribos, kas nulemtų papildomo ploto atsakovės sklypui priskyrimą ir būtinumą jį išpirkti iš valstybės. Ieškovė atmetė atsakovės pasiūlymą dėl sklypų ribos nustatymo, nors jis labiausiai atitiko šalių interesus, išlikusius duomenis dėl sklypų ribų, jame buvo atsižvelgta į faktinę padėtį, nulemtą aplinkinių sklypų ribų nustatymo, jis atitiko faktines šalių žemės sklypų naudojimo ribas ir sąlygas, esamus riboženklius, įformino atsakovės maksimalias nuolaidas ieškovei dėl sklypų ribos nustatymo jos naudai pagal pageidavimus, jos sklypui priskiriamas papildomas ne miško žemės plotas arčiausiai ežero, kas sudaro prielaidas sklypą iš tikrųjų pagal galimybes naudoti ieškovės deklaruojamiems tikslams.
Žemesnės instancijos teismas
5. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2018 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Nustatė ieškovei nuosavybės teise priklausančio 1,8587 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribas pagal UAB „Geo planum“ atliktus kadastrinius matavimus, kurios žemės sklypo plane M 1:1000 pažymėtos ribų posūkio taškais 1-2-3-4-5-6-7-8-9-10-11-12-1. Įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pirtį, kuri A. P. įmonės 2003 m. balandžio 7 d. parengtoje topografinėje nuotraukoje pažymėta indeksu 3, ir sutvarkyti statybvietę.
6. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės kasacinį skundą, 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria atsakovė S. S. – I. įpareigota per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pirtį, A. P. įmonės 2003 m. balandžio 7 d. parengtoje topografinėje nuotraukoje pažymėtą indeksu 3, sutvarkyti statybvietę ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, bei Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties dalį, kuria ši sprendimo dalis palikta nepakeista ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Utenos apylinkės teismui. Kitas teismų procesinių sprendimų dalis paliko nepakeistas.
Atsiliepimas
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau teismai šio atsakovės prašymo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, taigi liko nenustatytas ir ieškovės sužinojimo apie pažeistas teises momentas, o kartu – ir ieškinio senaties termino pradžia. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas yra faktinė aplinkybė, kurią turi nustatyti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, todėl teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis patenkintas ieškovės reikalavimas dėl statinio nugriovimo ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, buvo panaikintinos ir atitinkama bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2020 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinio reikalavimą nugriauti statinį patenkino. Įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), kuri A. P. įmonės 2003 m. balandžio 7 d. parengtoje topografinėje nuotraukoje pažymėta indeksu 3, ir sutvarkyti statybvietę.
10. Teismas nustatė, kad ginčo pirtis pastatyta 2005 metais (Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-17-664/2015), todėl pažeidimas – statinio pastatymas iš dalies svetimame žemės sklype be žemės sklypo savininko sutikimo – padarytas 2005 metais. Teismas sutiko su ieškovės aiškinimu, kurį patvirtina kiti byloje esantys duomenys, kad ji apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik 2014 m. vasario 21 d., kai buvo atlikti jos žemės sklypo kadastriniai matavimai ir tapo akivaizdu, jog dalis pirties yra jos žemės sklype; įtarimai dėl žemės sklypo ribų pažeidimo kilo dar 2013 metais, kai pradėjusiame veikti internetiniame puslapyje REGIA pamatė, kad maždaug ties jos žemės sklypo viduriu į ežerą nutiestas lieptas; nuo tada rašė skundus į įvairias valstybines institucijas, bet gavo atsakymus, jog be kadastrinių matavimų negalima nustatyti žemės sklypo ribų pažeidimo. Nustatė, kad ieškovė 2013 m. gruodžio 18 d. ir 2014 m. vasario 4 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymais dėl jos žemės sklypo ribų pažeidimo ir riboženklių atstatymo. 2014 m. vasario 21 d. parengtas žemės sklypo kadastrinių matavimų planas, rodantis, kad pirtis iš dalies yra ieškovės žemės sklype.
11. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjant administracinę bylą teismo posėdžio metu ieškovės sutuoktinis atstovas B. R. aiškino, kad 2005 ar 2006 metais plaukiodamas ežere matė, jog vyksta statyba; dėl jos klausė architekto, kuris patikino, kad statoma pagal išduotą leidimą, o iki sklypo ribos yra dešimt metrų; 2012 metais buvo atliekami greta esančio valstybinio miško sklypo kadastriniai matavimai; matininkas derino bendrą ribą; paprašė pažiūrėti ir sutuoktinės žemės sklypo ribas; po kelių dienų matininkas paskambino ir pranešė, kad tame sklype pastatyta pirtis; 2013 metais atsiradusiame internetiniame REGIA puslapyje pamatė, kad nuo sklypo į ežerą nutiestas lieptas; sutuoktinė rašė skundus dėl sklypo ribų pažeidimo, bet gavo atsakymus, kad pažeidimui konstatuoti būtini kadastriniai matavimai.
12. Teismas nesutiko su atsakovės atstovo teiginiu, jog ieškovė turėjo suprati, kad statinys yra jos žemės sklype nuo pirties pastatymo momento. Teismo vertinimu, net ir žinodama, kad gretimame žemės sklype statomas statinys, ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis, jog atsakovė savo nuosavybės teise naudosis nepažeisdama įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalis), todėl neturėjo tuoj pat pradėti aiškintis, ar statyba nepažeidžiamos jos sklypo ribos. Pažymėjo, jog statinys į ieškovės žemės sklypą įsiterpęs nedaug – tik apie 3 metrus, todėl be kadastrinių matavimų galima buvo tik įtarti, kad pažeistos žemės sklypo ribos, o tikrai tai nustatė kadastriniai matavimai.
13. Teismas sprendė, kad dešimties metų ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs, nes jo pradžia yra ieškovės žemės sklypo kadastrinių matavimų plano parengimo diena, t. y. 2014 m. vasario 21 d., kai neabejotinai paaiškėjo, kad dalis atsakovės statinio yra ieškovės žemės sklype. Atsakovė, pastatydama statinį iš dalies ieškovės žemės sklype, pažeidė ieškovės nuosavybės teisę naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, todėl šis savininko teisių pažeidimas turi būti pašalintas (CK 4.98 straipsnis). Teismas vertino, jog dėl dalies atsakovei priklausančio statinio buvimo ieškovės žemės sklype yra pažeidžiamos ieškovės nuosavybės teisės, be to, atsakovei priklausantis pastatas – pirtis yra negyvenamasis statinys, todėl jos nugriovimas atsakovės teises pažeis mažiau, nei šiuo metu yra pažeidžiamos ieškovės teisės, taip pat atsakovė gali jai priklausančią pirtį perkelti į savo žemės sklypą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu atsakovė S. S. – I. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo nugriauti pirtį atmesti.
15. Nurodo, kad kasacinės instancijos teismas bylą grąžino nagrinėti iš naujo dėl dalies reikalavimo, todėl jo pagrįstumas turi būti įvertinamas pagal visas aplinkybes, o ne vien pagal tas, dėl kurių byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas jokių kitų argumentų, išskyrus ieškinio senaties taikymą, iš esmės nenagrinėjo ir savo sprendimą tenkinti ieškinį grindė vien formaliu, faktinių aplinkybių neparemtu teiginiu, kad atsakovė, pastatydama statinį iš dalies ieškovės žemės sklype, pažeidė ieškovės nuosavybės teisę naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, todėl šis savininko teisių pažeidimas turi būti pašalintas. Tokie teiginiai prieštarauja kitiems to paties teismo sprendimo argumentams ir civilinėje byloje teismo sprendimais nustatytoms aplinkybėms jau vien dėl to, kad, kaip pati ieškovė nurodo, konstatuoti aplinkybę, kuriame žemės sklype yra atsakovės pirtis, buvo galima tik atlikus tiksliuosius matavimus ir pašalinis ribos neaiškumą. Taigi 2005 metais ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, teisių pažeidimas pagal jos nurodomas aplinkybes negalėjo būti padarytas. Kol nenustatyta žemės sklypų tarpusavio riba, tol negalima spręsti, kuriame žemės sklype yra statinys ir kiek jo patenka į kaimyninį sklypą. Ieškovė netikslino savo ieškinio ir laikėsi pozicijos, kad jos teisių pažeidimas prasidėjo 2005 metais, tačiau ji tą suprato 2017 metais. Todėl konstatuotina, kad ir pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos ginčo esmės, nepasisakė dėl visų ieškiniui įvertinti reikšmingų aplinkybių (priėmė nemotyvuotą sprendimą), vadinasi, nepasisakė dėl visų ieškinio reikalavimų (neįvertino jo pagrindo), kas yra esminis civilinio proceso pažeidimas, sudarantis tiek absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktai), tiek procesinės teisės pažeidimą, sudarantį pagrindą panaikinti teismo sprendimą, nes dėl tų pažeidimų neteisingai išspręsta byla (CPK 265, 329 straipsnio 1 dalis).
16. Teigia, jog byloje esantys duomenys, kasacinės instancijos teismo išvada, kad žemės sklypo riba nebuvo aiški iki žemės sklypų ribos nustatymo teismo sprendimu, kad ta riba buvo nustatyta pagal visiškai naujus, jokiame oficialiame dokumente nefiksuotus, duomenis, be to, skundžiamu teismo sprendimu padaryta išvada, kad ieškovė galėjo įvertinti savo interesų pažeidimo mastą tik 2014 m. vasario 21 d., kai UAB „Geo planum“ parengė galimą ieškovės žemės sklypo planą, rodo, kad atsakovė niekaip negalėjo pažeisti ieškovės nuosavybės teisės užstatydama ieškovės žemės sklypą ar jo dalį 2005 metais. Teismas neturėjo pagrindo teigti, kad pirtis buvo pradėta statyti pažeidžiant ieškovės nuosavybės teises į žemės sklypą. Atsakovė pirtį pradėjo statyti pagal duomenis, kurie rodė, kad pirtis statoma atsakovės žemės sklype. Taigi, atsakovė veikė sąžiningai, pagal specialistų duomenis, todėl atitinkamai turi būti vertinamas ir pirties pastatymo ir jos buvimo teisėtumas.
17. Tvirtina, jog teismas sprendime dėl ieškovės ir atsakovės, kaip dviejų savininkių interesų derinimo ir vienos iš jų turto būklės pagerinimo kitos sąskaita, iš viso nepasisakė, todėl spręstina, kad nėra jokių aplinkybių, dėl kurių atsakovės pirties pastatas negalėtų būti ten, kur jis yra šiuo metu. Be to, iš UAB „Geo planum“ parengto ieškovės žemės sklypo plano, pagal kurį nustatyta šalių žemės sklypų bendra riba, matyti, kad jos žemės sklype yra ne visas atsakovės pirties pastatas, bet tik jo dalis. Teismas niekaip nemotyvavo, kuo grindžiamas sprendimas nugriauti ir tą statinio dalį, kuri yra atsakovės žemės sklype. Šios statinio dalies buvimas atsakovės žemės sklype nesusijęs su CK 4.98 straipsnyje įtvirtinu savininko (ieškovės) teisių pažeidimu.
18. Mano, jog, jei teismas ginčijamu sprendimu sprendė, kad atsakovė pirties pastatą pradėjo statyti pažeisdama ieškovės teises dar 2005 metais, tai pagal tokį patį asmens veiksmų vertinimo matą turėjo įvertinti ir ieškovės veiksmus, t. y. juos vertinti ne pagal tai, kada ieškovė ėmėsi realių veiksmų savo teisių galimam pažeidimui įvertinti ir ginti, bet pagal tai, kada ji turėjo suprasti būtinumą tokių veiksmų imtis, kada turėjo aiškintis savo žemės sklypo ribas, jeigu jos nebuvo aiškios, tiksliai žinomos natūroje ir nenustatytos tiksliaisiais matavimais. Ieškovės ir jos sutuoktinio kvalifikacija, žinios ir patirtis sudaro pagrindą išvadai, kad jie turėjo pakankamai laiko išsiaiškinti, suprasti visas aplinkybes ir priimti sprendimus dėl savo teisių gynimo priemonių.
19. Nurodo, kad byloje surinkti įrodymai ir ieškovės teiginiai, jog atsakovė akivaizdžiai pažeidė ieškovės nuosavybės teisę 2005 metais, kai pradėjo statyti pirties statinį pagal gautą statybos leidimą, kuris nenuginčytas iki šiol, be to, ieškovės manymu, žemės sklypų tarpusavio riba buvo aiški ir net pažymėta ieškovės atstovo (sutuoktinio B. R.) visokiais neoficialiais ženklais (įkirtimais medyje ir t. t.), aplinkybė, kad šalių žemės sklypai naudojami pagal paskirtį ir tvarkomi, ką konstatavo ir Nacionalinės žemės tarnyba surašydama atitinkamus dokumentus, reiškia, jog kiekviena iš šalių veikė žinodamos ribas savo žemės sklypuose ir matė bei galėjo matyti savo teisių pažeidimą, turėjo galimybę imtis veiksmų tiksliai išsiaiškinti pažeidimo pobūdį ir duomenis ir imtis veiksmų nustatyti žemės sklypų tarpusavio ribą tiek dokumentuose, tiek vietoje riboženkliais.
20. Teigia, jog aplinkybę, kad ieškovė apie jos teisių pažeidimą žinojo dar iki jos žemės sklypo plano parengimo 2014 m. vasario 21 d., patvirtina tiek sprendime minimas jos 2013 m. gruodžio 18 d. kreipimasis į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymais dėl jos žemės sklypo ribų pažeidimo ir riboženklių atstatymo, tiek prie bylos prijungti ieškovės atstovo sutuoktinio B. R. duoti paaiškinimai nagrinėjant administracinę bylą. Faktas, kad tokio plaukiojimo metu pastarasis matė ir lieptą, todėl žinojo, kad jis yra jų žemės sklypo pakrantėje, nes žinojo savo žemės sklypo ribas ne tik pagal oficialius duomenis, bet ir jų pačių neoficialius nužymėjimus. Iš UAB „Geo planum“ parengto žemės sklypo plano matosi, kad lieptas yra nutolęs nuo taško 6 arba maždaug 26 metrus nuo bendros ribos su atsakovės žemės sklypu pagal teismo sprendimu patvirtintą planą arba 27,74 metrus pagal teritorijų planavimo dokumentus, t. y. pagal ieškovės įsivaizduojamą teisingą ribą. Toks atstumas yra pakankamai didelis ir lengvai nustatomas pagal vietoje esančius objektus, jų tarpusavio išsidėstymą (lieptą, pirties statinį, skirtumus tarp ieškovės neprižiūrimo miško ir atsakovės prižiūrėtos pakrantės, neoficialius ieškovės atstovo žymėjimus) net iš ežero pusės, kad kiltų pagrįstas įtarimas dėl ieškovės žemės sklypo ribų pažeidimo. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovė turėjo pakankamai duomenų apie galimą jos teisių pažeidimą, tačiau nesiėmė priemonių savo teisėms apginti ir galimiems pažeidimams pašalinti.
Atsiliepimas
21. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė D. R. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
22. Nurodo, kad apeliantė teismo sprendimą ginčija deklaratyvaus pobūdžio ir prieštaringais teiginiais, netinkamai juos įrodinėja, neteisingai interpretuoja faktines aplinkybes, netinkamai remiasi teisinėmis normomis, remiasi teiginiais ir paaiškinimais, kuriais ne kartą rėmėsi ankstesniuose procesiniuose dokumentuose nagrinėjant civilines bylas ir dėl kurių jau yra pasisakyta teismų sprendime ir nutartyse. Mano, jog apeliacinio skundo argumentai, kuriuose vėl keliami klausimai apie žemės sklypo ribų nustatymą, yra pertekliniai, todėl į juos neprivalu atsiliepti bei nagrinėti jų apeliacinės instancijos teisme.
23. Teigia, jog žemės sklypo ribą nustatyti vizualiai, per atstumą, neatlikus kadastrinių matavimų ir vėl neatstačius riboženklių, nebuvo galimybės, todėl atsakovės prielaidos, kad žemės sklypo ribą ir pirties statybos vietą galima buvo nustatyti plaukiojant ežere, yra nepagrįstos ir atmestinos. Situacija dėl pirties statybos teisėtumo nebūtų susiklosčiusi, jeigu atsakovė būtų rūpestinga ir atidi, t. y. prieš statant pirtį būtų atlikusi savo žemės sklypo kadastrinius matavimus, paženklinusi žemės sklypo ribas vietovėje ir pastačiusi pirtį kaip nurodyta išduotame statybos leidime (plane) – 10 metrų nuo žemės sklypo ribos. Be to, pirtis pastatyta nesilaikant 25 metrų atstumo nuo ežero ribos.
24. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti.
25. Nurodo, kad teismas teisingai nustatė, jog ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2014 metais, atlikus jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus. Teismas teisingai išaiškino, kad atsakovė savo neteisėtais veiksmais pažeidė ieškovės teises, dėl ko ieškovė negali tinkamai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, todėl atsakovės pastatyta pirtis turi būti nugriauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Apeliacinis skundas atmetamas.
27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
28. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys ir atsakovė įpareigota per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pirtį, kuri A. P. įmonės 2003 m. balandžio 7 d. parengtoje topografinėje nuotraukoje pažymėta indeksu 3, bei sutvarkyti statybvietę, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantė skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nekonstatavo, jog ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2005 metais, todėl 10 metų ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Mano, jog ieškovei nebuvo taip svarbu, kurioje konkrečioje vietoje atsakovė statys pirties statinį, nes savo teisių pažeidimą ji siejo tik su formaliu žemės sklypų ribos nustatymu tiksliaisiais matavimais, todėl nėra pagrindo konstatuoti ieškovės teisių pažeidimo.
29. Teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės išdėstytais argumentais, kurių pagrindu ji skundžiamą teismo sprendimą vertina neteisėtu ir nepagrįstu. Įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinio atsakovei dalis skundžiamu sprendimu patenkinta, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis procesinės teisės normų, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, jog vien tai, kad apeliantė dėl teismo ištirtų ir įvertintų aplinkybių bei su tuo susijusių padarytų išvadų turi kitokią nuomonę, išimtinai palankią jos interesams, nesudaro pagrindo spręsti apie bylos esmės neatskleidimą ar nemotyvuoto teismo sprendimo priėmimą.
30. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas, visų pirma, yra išplėtotos bei detalizuotos CK normose. Nuosavybės teisė – tai teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje 2019 m. gruodžio 19 d. nutartyje pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje teismai, tinkamai įvertinę įrodymus: (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, pirminius sklypų suformavimo dokumentus (abrisus, sklypų planus ir kt.), atsakovės žemės sklypo topografinę nuotrauką, specialistų išvadas, nustatytą riboženklių atstatymo į ankstesnę vietą faktą, - pagrįstai rėmėsi juose užfiksuotais žemės sklypų duomenimis ir, atsižvelgę į tai, kad pagal atsakovės pasiūlymus dėl žemės sklypų ribos vietos jos žemės sklypo plotas padidėtų daugiau nei maksimali leistina paklaida, ieškovei gerokai susiaurėtų priėjimo prie ežero linija, ieškovės žemės sklypas sumažėtų sutampančia su atsakovės sklypu dalimi, pasikeistų ribos tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų, konfigūracija, sklypų kraštinių ilgiai, pagrįstai sprendė, kad buvusias sklypų ribas tiksliau atitinka ieškovės siūloma sklypų ribos vieta, o tokiu atveju dalis atsakovei priklausančios pirties patenka į ieškovės žemės sklypą (pastatyta jame).
32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad, nors kasacinio teismo praktikoje kaip vienas iš kriterijų, į kuriuos atsižvelgtina nustatant žemės sklypų ribas, nurodomas galimybės naudotis statiniais pagal paskirtį išsaugojimas, tačiau taip pat pasisakyta, kad sprendžiant tokį klausimą turėtų būti nustatyta, ar žemės sklypo savininkas davė sutikimą dėl statinių statybos, ar dėl to neprieštaravo, nereiškė pretenzijų, ar statybos metu buvo aiškios sklypo ribos. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas buvo preliminariai suformuotas 2001 m. balandžio 25 d., o atsakovei priklausantis žemės sklypas – 2001 m. balandžio 26 d., jų ribos buvo paženklintos vietovėje, pirtis pastatyta po to, kai sklypai buvo suformuoti (statybos leidimas išduotas 2004 m. balandžio 27 d.), taigi jau esant nustatytai ribai tarp žemės sklypų. Nagrinėjamu atveju svarbi teismų nustatyta aplinkybė, kad, nustačius ribą atsakovės pageidaujamu būdu, sumažėtų ieškovės žemės sklypo plotas. Ieškovė nėra išreiškusi sutikimo, kad atsakovė savo žemės sklypą pasididintų jos sklypo sąskaita ar kad naudotų jos sklypo dalį savo statiniui statyti bei eksploatuoti. Remiantis CK 4.93 straipsnyje įtvirtinta savininko teisių apsauga, niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prieš jo valią išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal kasacinio teismo praktiką aplinkybė, kad asmuo faktiškai užvaldė gretimo žemės sklypo dalį, o šio savininkas to neginčijo, negali būti laikoma tinkamu patvirtinimu, jog vienas asmuo kitam perleido dalį nuosavybės, nes nuosavybė iš vieno asmens kitam gali būti perleista tik įstatymui neprieštaraujančiu pagrindu ir būdu (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443-701/2015). Atsakovės pasiūlymas, kad ieškovei žemės sklypo plotas galėtų būti kompensuotas iš laisvos valstybės žemės, vertintinas kaip neadekvatus, neproporcingas, išimtinai tik į apeliantės interesų gynimą nukreiptas būdas, neatitinkantis teisingumo ir protingumo principų.
33. Atsižvelgdamas į nutarties 31 – 32 punktuose išdėstytas šioje byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes dėl šalių žemės sklypų ribos ir pirties buvimo iš dalies atsakovės žemės sklype, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo dar kartą vertinti apeliantės skunde dėstomų argumentų, kuriais ji nesutinka su žemės sklypų ribomis. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (išspręstos bylos) galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).
34. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės ir atsakovės interesų derinimo ir vienos iš jų turto būklės pagerinimo kitos sąskaita bei nenagrinėjo argumentų dėl būtinumo nugriauti pirtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtos nutarties 48 punkte konstatavo, kad teismų, nustačiusių žemės sklypų ribas, ir konstatavusių, jog atsakovei priklausančio pastato dalis yra ieškovės žemės sklype, sprendimas įpareigoti atsakovę šį statinį nugriauti yra motyvuotas, šis įpareigojimas įvertintas proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros požiūriu, atsižvelgta į statinio paskirtį. Taigi, dėl minėtų apeliantės argumentų taip pat pasisakyta įsiteisėjusiame teismo sprendime, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl to nepasisako.
35. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019).
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių ir ištirtų įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės materialiniam teisiniam reikalavimui taikomo dešimties metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) pradžia yra 2014 m. vasario 21 d., kada buvo parengtas ieškovės žemės sklypo kadastrinių matavimų planas ir neabejotinai paaiškėjo, kad dalis atsakovės statinio yra ieškovės žemės sklype, ir kad ieškovė šio termino nepraleido, nes į teismą su ieškiniu kreipėsi 2017 m. gruodžio 14 d.
37. Iš reikšmingų aplinkybių, svarbių ieškinio senaties termino pradžios faktui konstatuoti, byloje nustatyta, kad ieškovė savo žemės sklype jokios veiklos nevykdė ir lankėsi retai; įtarimai dėl sklypo ribų pažeidimo kilo, kai 2013 metais pradėjusiame veikti internetiniame puslapyje REGIA pamatė, kad (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje, maždaug ties jos žemės sklypui tenkančios ežero pakrantės viduriu, įrengtas lieptas, kurio anksčiau nebuvo; pasidomėjus paaiškėjo, kad jos žemės sklype gali būti pastatytas ne tik lieptas, bet ir pirtis; dėl šio pažeidimo kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, Statybos inspekciją, bet šios institucijos nurodė, kad žemės sklypo ribų pažeidimas negali būti konstatuotas, kol neatlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai; ieškovė užsakė žemės sklypo kadastrinius matavimus UAB „Geo Planum“, kuri planą parengė 2014 m. vasario 21 d. ir tada paaiškėjo, kad atsakovės pirtis iš dalies yra ieškovės žemės sklype. Nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-198-739/2017 ieškovės atstovas B. R. paaiškino, kad 2005 ar 2006 metais plaukiodamas ežere matė, jog vyksta statybos; apie jas klausė architekto, kuris patikino, kad statoma pagal išduotą leidimą, o iki sklypo ribos yra dešimt metrų; ilgą laiką pretenzijų dėl pirties statinio neturėjo, kadangi iš architekto žinojo, jog pirtis pastatyta ją nuo atsakovės ir ieškovės sklypo ribos atsakovės sklypo pusėn atitraukus 10 metrų; pagal D. R. užsakymu atliktus žemės sklypo kadastrinius matavimus ieškovės ir atsakovės žemės sklypų riba buvo nustatyta taip, kad atsakovės pirtis atsidūrė ieškovės žemės sklype.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nutarties 37 punkte nurodytas aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl jų vertinimo, su kuriomis nėra pagrindo nesutikti. Pagal bylos duomenis, ieškovė nuo 2005 metų apie atsakovės daromą jos nuosavybės teisių pažeidimą negalėjo žinoti, nes žemės sklypo ribą nustatyti vizualiai, per atstumą, neatlikus kadastrinių matavimų, kaip kad skunde tvirtina apeliantė, nėra galimybių net ir aukštesnio išsilavinimo ir turinčiam specialių žinių asmeniui, ką ieškovei nurodė ir jos prašymus tyrusios institucijos, kuriose dirba specialių žinių turinys specialistai. Bylos duomenys leidžia spręsti, kad ieškovė ir jos sutuoktinis buvo atidūs ir rūpestingi, kiek toje situacijoje buvo būtina, nes, paaiškėjus įtarimams dėl galimo žemės sklypo ribos pažeidimo atsakovės vykdomomis statybomis: teiravosi dėl statybos teisėtumo pas architektą, kuris patvirtino, jog statybos vyksta teisėtai pagal išduotą statybos leidimą ir nepažeidžiant nustatytų atstumų; 2013 m. gruodžio 18 d. ir 2014 m. vasario 4 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymais dėl jos žemės sklypo ribų pažeidimo ir riboženklių atstatymo; po rekomendacijos atlikti kadastrinius matavimus per protingą terminą tokius matavimus užsakė ir 2014 m. vasario 21 d. buvo parengtas žemės sklypo kadastrinių matavimų planas, kuris įrodė, kad pirtis iš dalies yra ieškovės žemės sklype. Šiame kontekste svarbu, jog atsakovės statinys į ieškovės žemės sklypą įsiterpęs nedaug – tik apie 3 metrus, todėl be kadastrinių matavimų galima buvo tik įtarti, jog pažeistos žemės sklypo ribos. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad turintys žinių, kvalifikacijas ir patirtį ieškovė su sutuoktiniu žemės sklypo ribą ir pirties statybos vietą galėjo nustatyti vizualiai ir (ar) plaukiant ežere, yra nepagrįsti.
39. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tą aplinkybę, kad ieškovė, net ir žinodama, jog gretimame žemės sklype statomas statinys, pagrįstai galėjo tikėtis, kad atsakovė savo nuosavybės teise naudosis nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), todėl neturėjo tuoj pat pradėti aiškintis, ar vykdoma statyba nepažeidžia jos sklypo ribos. Tuo tarpu pati apeliantė, būdama apdairus ir rūpestingas asmuo, būdama žemės sklypo savininke, turėjo pareigą užtikrinti, kad savo nuosavybės teisę įgyvendins nepažeisdama kitų asmenų, įskaitant ir gretimo sklypo savininkės ieškovės, teisių ir teisėtų interesų. Tuo tikslu ji galėjo statomo statinio vietą aptarti ir suderinti su ieškove, atlikti nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus, kuriais būtų buvę nustatytos tikslios sklypo ribos, o ne vadovautis riboženkliais pažymėtomis sklypo ribomis.
40. Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam, visapusiškam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui neturi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
41. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimo pagrįstumą ir priimdamas sprendimą, nepažeidė kiekvieno įrodymo ir jų viseto įvertinimo, įrodymų pakankamumo taisyklių, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimo ar nebuvimo atitinka surinktus faktinius duomenis (CPK 176, 185 straipsnis). Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikšto ieškinio reikalavimo, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 270 straipsnio 4, 5 dalys). Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai dėl proceso ir materialinės teisės normų pažeidimų yra nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. kovo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
42. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ieškovė turėjo 500 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovės S. S. – I. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės S. S. – I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovės D. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.