Utenos apylinkės teismo sprendimas

Ignalinos rajono savivaldybės administracija 2004 m. balandžio 27 d. išdavė ieškovei statybos leidimą Nr. 33/NS, kuriuo buvo leista ieškovei ūkio būdu statyti ūkinį pastatą-klojimą ir pirtį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovė pagal Statybos leidimą pirtį pastatė ir įrengė 2004-2005 metų laikotarpyje, tai patvirtina ir 2005-10-26 sutartis Nr. 05/61i su Viešosios policijos Utenos apsaugos skyriumi dėl nuotolinio stebėjimo signalizacijos įrengimo pirtyje bei 2012 m. kovo 22 d. M. A. raštas, patvirtinantis statybų darbų vykdymą 2004 metų vasarą.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus darbuotoja V. T., nagrinėdama 2013 m. gruodžio 16 skundą Nr. 3D-4329, 2013 m. gruodžio 31 d. atliko statybos patikrinimą ieškovei priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Po atlikto patikrinimo darbuotoja surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą Nr. SPA-2559 (22.2), kuriame pirties statybos pažeidimų nustatyta nebuvo.

2014 m. rugsėjo 11 d. ieškovė gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. liepos 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-6089, kuriuo ieškovė įpareigota iki 2015 m. sausio 10 d. nugriauti, jau nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytą pirtį ir sutvarkyti statybvietę. Šiame dokumente nurodoma, jog žemės ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), pastatyta pirtis patenka į miško žemę (Ignalinos urėdijos Kaltanėnų girininkijos 2807 kvartalo 52 sklypą), kurioje pirties ar kitų priklausinių statyba negalima.

2) Byloje nepateikta konkrečių ir nenuginčijamų duomenų, jog ieškovės S. S. priklausančiame sklype, kurio, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, paskirtis yra –žemės ūkio, ir kurį sudaro 5.0100 ha miško, 2.900 ha žemės ūkio naudmenų (ariamos žemės)plotai, pastatas-pirtis pastatyta būtent miško žemėje. Ieškovė neginčija fakto, jog pirtis pastatyta tarp medžių, tačiau duomenų, jog ši vieta jai priklausančio žemės sklypo priskirta miško žemei, ji neturėjusi nei pirties projektavimo, nei pirties statymo metu. Šiai dienai medžiai šioje vietoje užaugo dar didesni, tačiau tai neturėtų įtakoti 2004-2005 metų laikotarpyje šioje vietoje atliktų statybos darbų teisėtumo;

3) Net ir nustačius, jog pastatas-pirtis yra pastatyta ieškovei priklausančio žemės sklypo plote, priskirtinam miško žemei, turėjo būti atsižvelgta į tai, jog leidimo išdavimo metu ir pirties statybos metu, tai yra 2004-2005 metais, pastato-pirties statyba esamose sodybose, vadovaujantis tuo metu galiojančiais aktais bei laikantis individualaus Aukštaitijos nacionalinio parko reglamento reikalavimų, buvo galima.

Ieškovė S. S. Žemės sklypą įsigijo 2003-03-07 pirkimo-pardavimo sutartimi po to, kai minėti apribojimai jau buvo nustatyti, todėl apie juos turėjo ir galėjo žinoti iš sutarties turinio.

Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintas Miško naudojimo sąlygų nuostatas, nurodytam plotui yra nustatyti miško kirtimo, cheminių trąšų naudojimo, miško tvarkymo apribojimai, tačiau „XXVL MIŠKO NAUDOJIMO APRIBOJIMAI“ skirsnis nereglamentuoja statybų miške. Taigi, ieškovė kaip apdairi ir sąžininga nurodyto sklypo šeimininkė, turėjo jį naudoti pagal paskirtį ir nesistengti jame vykdyti neteisėtas statybas. Žemės įstatymo 21 str. l ir 2 p. numatyta žemės savininkų ir kitų naudotojų pareiga naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų.

Sistemiškai aiškinant Žemės įstatymo nuostatas, miško žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Žemės įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad miškų atkūrimą, apsaugą ir miško išteklių naudojimą nustato Miškų įstatymas.

Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad miško žemė - apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir Žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrines linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, Žvėrių pašarų aikštelės, taip pat Žemė, skirta miškui įveisti.

Miškų įstatyme nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie kiti statiniai gali būti statomi miško žemėje, todėl darytina išvada, kad pagal Miškų įstatymą miško žemėje leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba. Visų kitų statinių ir įrenginių statyba nėra leidžiama. To paties įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad miško valdytojai ir naudotojai Vyriausybės arba jos įgaliotos Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka turi teisę naudoti mišką bei jo išteklius (medienos ir kitų miško išteklių ruošai, moksliniams tyrimams, mokymui, bitininkystei, naminių gyvulių ganymui, gamtinių kompleksų apsaugai ir kitiems įstatymams neprieštaraujantiems tikslams). Pabrėžtina, kad ši nuostata nustato teisę naudoti mišką ir jo išteklius, tačiau nenumato galimybės miško žemėje vykdyti statybos darbus.

Pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, tačiau statybos miško žemėje reikalavimus taip pat nustato Miškų, Žemės įstatymai. Pažymėtina, kad statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuoseklios praktikos, jog vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies bei Žemės įstatymo 26 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatomis miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba, o toks miško savininkų nuosavybės teisės suvaržymas laikytinas proporcingu siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Atsižvelgiant suformuotą teismų praktiką bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus (2006 m. kovo 14 d. nutarimas) ieškovės S. S. pastatyta pirtis yra būtent miško žemėje, kur čia, be kita ko, nėra pateikta pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų taikyti švelnesnius ribojimus statyboms miško naudmenose. Todėl ieškovė nepagrįstai ginčija faktą, jog Miškų įstatymas nenumato absoliutaus draudimo statyti statinius miško žemėje.

Pažymėtina, kad atsakovo 2014-07-11 surašytas privalomasis nurodymas Nr. PN-609 įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas, yra galiojantis, todėl privalomai sukelia ieškovei teisines pasekmes.

2004-04-27 d. vyko Ignalinos rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos posėdis. Kaip matyti iš statybos komisijos posėdžio protokolo Nr. A-l-26 kopijos, posėdyje dalyvavo ir Direkcijos atstovas, kuris pritarė svarstyto statinių techninio projekto sprendimams. Posėdyje buvo nutarta, kad ūkinio pastato - kluono ir pirties techninis projektas (duomenys neskelbtini) atliktas prisilaikant 2004-03-23 projektavimo sąlygų sąvado Nr. 34 reikalavimų ir rekomenduota išduoti statybos leidimą. Vadovaudamasis nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolu A-1-26, kuriame buvo nutarta pritarti techninio projekto sprendiniams, administracijos direktoriaus pavaduotojas išdavė statybos leidimą anksčiau minėtų ūkinių pastatų statybai žemės sklype (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė paskirtis - žemės ūkio), esančiame (duomenys neskelbtini)

Išduodant 2004-04-27 leidimą statiniams, Direkcija pritardama pirties statybai vadovavosi tuo metu galiojusiu teisės aktu, reglamentuojančiu statybos leidimo išdavimą privačioje žemėje (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintu Statybų privačioje žemėje reglamentu Žin., 1995 Nr.106-2379).

Be kita ko, 2014-06-26 Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija rašte Nr.2-896 (kurio pagrindu surašytas ginčijamas privalomasis nurodymas ieškovei) Direkcija nurodė, kad vadovaujantis rašto rašymo metu galiojusia aktualia Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo redakcija (V. Ž. 1994 Nr. 96-1872. 2001 Nr.35-1161), darytina išvada, jog Ieškovei priklausančiame žemes ūkio paskirties sklype esančioje miško žemėje, pirties ar kitų priklausinių statyba negalima.

Sprendimas išduoti statybos leidimą galėjo būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau skundžiamas nebuvo. Kadangi nuolatinės statybos komisijos sprendimas išduoti statybos leidimą nebuvo ginčijamas ir nuginčytas, statybos leidimas ieškovei buvo išduotas teisėtai ir jo galiojimo laikas nėra pasibaigęs.

Tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento (Žin. 1995 Nr.106-2379) 3 punktas nustatė, kad „Žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus“.

Tretysis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, jog išduodant minėtą statybos leidimą buvo atsižvelgta ir į tai, kad pagal Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-04-28 nutarimu Nr. 416, Žemės sklypas, nuosavybės teise priklausantis Ieškovei, esantis (duomenys neskelbtini), priskiriamas apsauginio prioriteto funkcinei zonai ir pagal kraštovaizdžio tvarkymo zonavimą patenka į specializuoto ūkininkavimo apsauginių miškų teritorijas. Esamos zonos reglamentas neprieštarauja statinių statybai esamose sodybose vadovaujantis teisės aktais ir laikantis individualaus Aukštaitijos nacionalinio parko reglamento reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Direkcija laikosi pozicijos, kad statybos leidimas Nr.33/N S, kurio pagrindu buvo pastatytas ginčo objektas pirtis, buvo išduotas teisėtai.

Ieškovė prašo panaikinti 2014 m. liepos 11 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus privalomąjį nurodymą Nr. PN-6089, kuriuo ieškovė S. S. įpareigota iki 2015 m. sausio 10 d. nugriauti, jau nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytą pirtį ir sutvarkyti statybvietę. Nurodymas motyvuojamas tuo, jog suprojektuota ir pastatyta pirtis patenka į miško žemę ((duomenys neskelbtini)), kurioje pirties ar kitų priklausinių statyba negalima. (I t., b.l. 23-24).

- Dėl ginčo objekto-pirties statybos darbų atlikimo 2004-2005 metų laikotarpyje. Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovas teismo posėdžio metu nurodė pripažįstantis faktą, kad vadovaujantis Ignalinos rajono savivaldybės administracijos 2004-04-27 išduotu statybos leidimu Nr. 33/NS (kurio teisėtumas nėra ginčijamas byloje) ūkio būdu ieškovei S. S. priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), ginčo statinio – pirties statybos darbai buvo atlikti 2004-2005 metų laikotarpyje, tai yra pradėti 2004 metų gegužės mėnesį (kaip įtvirtinta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. gruodžio 31 d. surašytame statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, akte Nr. SPA-2559 (22.2), 2 p.(I t., b.l. 15-22), bei baigti 2005 metų laikotarpyje (šis atsakovo pripažintas faktas pagrįstas ne tik ieškovės teiginiais, bet ir teismo posėdyje liudytoja apklaustos M. A. parodymais, byloje pateiktame 2012 m. kovo 22 d. surašytame M. A. patvirtinime (I t., b.l. 46) bei 2004 m. spalio 14 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus surašytame statinio statybos sustabdymo akte Nr. 4 įtvirtintais duomenimis (II t., b.l. 24-25)).

Kadangi dėl minėtų faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nekyla, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 185 straipsnio 5 dalies ir 187 straipsnio nuostatomis šios aplinkybės byloje neįrodinėtinos.

Bylos faktinių aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, jog bylos šalių ginčas de facto kyla dėl 2014 m. liepos 11 d. atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius surašyto privalomojo nurodymo Nr. PN-6089, kuriuo ieškovė S. S. įpareigota iki 2015 m. sausio 10 d. nugriauti, jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytą pirtį ir sutvarkyti statybvietę teisėtumo ir jo atitikties šios rūšies dokumentams keliamiems reikalavimams bei šio nurodymo pagrįstumo, tai yra: a) ar minėta pirtis suprojektuota ir pastatyta miško žemei priskirtinoje žemės sklypo dalyje ir b) jei tai miško žemė, tai ar pirties statyba joje galima.

Dėl 2014 m. liepos 11 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius surašyto privalomojo nurodymo Nr. PN-6089 teisėtumo ir jo atitikties šios rūšies dokumentams keliamiems reikalavimams.

Ieškovė S. S. ir jos atstovas nurodė, jog atsakovo 2014 m. liepos 11 d. surašytas privalomasis nurodymas Nr. PN-6089, kuriuo ieškovė įpareigota iki 2015 m. sausio 10 d. nugriauti pastatą-pirtį, yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, kadangi atsakovas neturėjo teisės surašyti tokio pobūdžio teisės akto ir jis neatitinka šios rūšies dokumentams keliamų reikalavimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 str. 7 d. nuostatomis, konstatuoti statybos neteisėtumą atsakovas galėjo tik panaikinęs (ar pareiškęs ieškinį dėl panaikinimo) išduotą leidimą statyti. Minėtas pastatas-pirtis buvo statomas pagal Ignalinos rajono savivaldybės administracijos 2004-04-27 išduotą statybos leidimą Nr. 33/NS. Statybos leidimo išdavimo metu pirties statybos buvo leidžiamos. Po Statybos leidimo išdavimo nebuvo priimtas jos teisės aktas, kuris panaikintų išduotų statybos leidimų galiojimą atgaline data ar pripažintų juos negaliojančiais ir nurodytų teisėtai pastatytus statinius nugriauti.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 ir 5 punktų nuostatų pagrindu, Inspekcija atlieka statybos valstybinę priežiūrą, kuri be kita ko apima statybos dalyvių veiksmų atitikties statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams tikrinimą bei privalomųjų nurodymų pateikti reikalingą informacija, dokumentus, pašalinti patikrinimų metu nustatytus teisės aktų pažeidimus teikimą.

Vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos Valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektinė dokumentacija, ar atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus.

Remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybines priežiūros įstatymo 23 str. 1 d. 12 punkte įtvirtinta nuostata, inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę: teikti viešojo administravimo subjektams, kitiems juridiniams asmenims ir jų padaliniams, kitoms juridinio asmens statuso neturinčioms organizacijoms ir jų padaliniams, ?ziniams asmenims privalomuosius nurodymus pašalinti statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus.

Aukščiau nurodytų teisės aktų analizės pagrindu, teismas konstatuoja, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, kaip statybos valstybinę priežiūrą vykdančiai institucijai, teisės aktų nustatyta tvarka suteikta teisė, gavus atitinkamų viešojo administravimo subjektų išvadas, surašyti privalomąjį nurodymą pašalinti nustatytus pažeidimus (nugriaut statinį ar jo dalį). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014-07-11 privalomasis nurodymas Nr. PN-609 atitinka šio pobūdžio dokumentams keliamus reikalavimus, kadangi jame yra visi būtini privalomojo nurodymo rekvizitai, patvirtinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. IV-196 „Dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos dokumentų, susijusių su teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūra, rekvizitų patvirtinimo“ (Žin., 2013, Nr. 131-6721). Todėl ieškovės teiginys, jog atsakovo 2014 m. liepos 11 d. surašytas privalomasis nurodymas Nr. PN-6089, yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, kadangi atsakovas neturėjo teisės surašyti tokio pobūdžio teisės akto ir jis neatitinka šios rūšies dokumentams keliamų reikalavimų (atsakovui teisės aktų suteiktų įgalinimų ir procesinio dokumento – privalomojo nurodymo formos atitikimo teisės aktų reikalavimams apimtimi) atmestinas. Dėl konkretaus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014-07-11 ieškovei surašyto privalomojo nurodymo Nr. PN-609 pagrįstumo, teismas pasisakys analizuodamas kitus ginčo klausimus.

Dėl žemės sklypo dalies, kurioje suprojektuota ir pastatyta pirtis, priskirtinumo miško žemei.

Ieškovė nurodo, jog byloje nepateikta konkrečių ir nenuginčijamų įrodymų, jog ieškovei S. S. priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), suprojektuota ir pastatyta miško žemei priskirtinoje žemės sklypo dalyje. Ieškovė nurodo, jog 2003 metais įsigydama 8.000 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame įrengta sodyba(įrengtas gyvenamasis namas) žinojo, jog dalis jo, tai yra apie 5 ha priskirtina miško žemei, o likusi dalis – žemės ūkio naudmenų. Nebūdama specialistė ir nežinodama, kokie apribojimai ir kurioje sklypo dalyje gali būti taikyti, nusprendusi pasistatyti ūkinį pastatą-klėtį ir pirtį bei lieptą, ieškovė kreipėsi į specialistus (architektus) dėl minėtų pastatų projekto parengimo. Projektas buvo parengtas 2004 metais ir pateiktas tvirtinti Ignalinos rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijai. Techninis projektas buvo pripažintas tinkamu, patvirtintas ir jo pagrindu Ignalinos rajono savivaldybės administracija 2004-04-27 išdavė statybos leidimą Nr. 33/NS. Taip pat ieškovė nurodo, jog pirtį buvo nuspręsta statyti arčiau ežero pakrantės, kuri yra apaugusi krūmynais ir medžiais. Ar ši pirties suprojektavimo ir pastatymo vieta yra miško žemė ar ne, ieškovė nurodo nežinanti ir to nesiaiškinusi, tačiau atsižvelgiant, jog leidimas statyti buvo suteiktas, daro išvadą, jog statyti toje vietoje leidimo išdavimo metu buvo leista. Pirtis pastatyta 2004-2005 metų laikotarpyje. Nuo 2005 metų iki šiol ten augę medžiai dar labiau suaugo ieškovės prižiūrimi ir puoselėjami. Medžiais apaugusi teritorija nuo 2004- 2005 metų galėjo pakisti, t.y. užžėlė didesnė žemės sklypo teritorija, ar pirties statybos metu 2004-2005 m. minėtoje vietoje buvo miško žemė ar ne, dabar jau niekas pasakyti negali. Ieškovė nurodo, jog sklypas suformuotas remiantis preliuminariais matavimais, ji nesikreipė į miškų tarnybas tikslu nustatyti tikslias miško žemės ribas jai priklausančiame žemės sklype nes tokio poreikio nebuvo, o tikslių viso žemės sklypo kadastrinių matavimų neatlieka, kadangi šiuo klausimu nesutaria su kaimynais.

Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nurodo, jog šioje byloje yra pateiktos kompetentingų institucijų išvados, kad minėta ginčo pirtis yra pastatyta miško žemėje, tai yra: Valstybinės miškų tarnybos 2014-04-08 rašte Nr. S-7K-02-08 nurodyta, kad žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), suprojektuota ir pastatyta pirtis patenka į miško žemę ((duomenys neskelbtini)); 2014-06-26 Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija rašte Nr.2-896 taip pat nurodė, kad „pagal Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schemą, žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priskiriamas apsauginio prioriteto funkcinei zonai ir pagal kraštovaizdžio tvarkymo zonavimą patenka į specializuoto ūkininkavimo apsauginių miškų teritorijas“. Šios išvados nėra nuginčytos ar paneigtos šių ar kitų institucijų išvadomis, todėl pagrįsto pagrindo jomis abejoti nėra.

Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principu. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 12 str.).

Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, kad S. S. 2003 m. kovo 7 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. DM-1449, pagrindu įsigijo 8.000 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (registro Nrt. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurį sudaro 2.9000 ha ariamos žemės sklypas, 5.0100 ha miško žemės plotas, 0.0900 ha kelių plotas (I t., b.l. 8-9, 10-11). Ginčo žemės sklypo plotai administraciniu aktu priskirti žemės ūkio paskirties žemei, tačiau didžioji šio sklypo dalis – 5.0100 ha yra miško žemė. Pagal Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalį žemės ūkio paskirties žemei gali būti priskiriami miškų plotai, jeigu jie nesuformuoti atskirais sklypais. Žemės sklypas suformuotas atliekant preliuminarius matavimus, ieškovė nurodo nežinanti, kuri jai iš 8 ha ploto priklausančio žemės sklypo dalis priskirtina miško žemei, o kuri dirbamai žemei, šių ribų ji niekada (nei sklypo įsigijimo metu, nei statinių projektavimo ir statybos metu, nei vėliau) netikslinusi, į kompetentingas institucijas šiuo klausimu nesikreipusi. Ieškovė neginčija fakto, jog pirtis pastatyta tarp medžių, tačiau abejoja ar pirties projektavimo ir statymo laikotarpiu, t.y. 2004-2005 metais, ši vieta buvo priskirta miško žemei.

Šiuo atveju tokie miškų plotai, nors ir nesantys pagal Žemės įstatymą „miško ūkio paskirties žemė“, pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį priskirtini „miško žemei“, ir jiems taikytini tokie patys apribojimai, kaip ir bet kokiai kitai miško žemei.

1994 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671( nauja įstatymo redakcija nuo 2001 m. liepos 1 d., Nr. IX-240, 2001-04-10, Žin., 2001, Nr. 35-1161, aktuali nuo 2004-01-01 iki 2005-02-14) 2 straipsnio 1 dalyje suformuota miško sąvoka, remiantis kuria, miškas – tai ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės).

Analizuojant 2004 metais G. K. ind. įmonės buvo parengtą ir pateiktą Ignalinos rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijai tvirtinimui ūkinio pastato-kluono ir pirties techninį projektą ( II t., b.l. 3-21), kurio pagrindu išduotas leidimas statyti, matyti, jog pirtis yra suprojektuota medžiais ir kita miško augalija apaugusioje teritorijoje, 25 m. atstumu nuo (duomenys neskelbtini) ežero. 2014-06-26 Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos rašte Nr. 2-896 ( 1t., b.l. 52) ir 2014-04-08 Valstybinės miškų tarnybos rašte Nr. S-7K-02-08 (1t., b.l. 50), nurodyta, jog žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), suprojektuota ir pastatyta pirtis patenka į miško žemę ((duomenys neskelbtini)). 2015 m. sausio 15 d. teismui pateiktame Valstybines miškų tarnybos rašte Nr. R2-61, nurodyta, jog žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), esama pirtis randasi (duomenys neskelbtini) sklype, nuo ežero kranto linijos 22 m. atstumu. Šie miško ir miško žemės plotai (patenkantys į minėtą žemės sklypą) buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre pagal 1999 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis ir atnaujinti pagal 2009 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis (I t., b.l. 134).

1994 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671( nauja įstatymo redakcija nuo 2001 m. liepos 1 d.) 13 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog remiantis valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis, tvarkoma miškų apskaita ir sudaromas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras. Šis kadastras apima visumą duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir ekonominę vertę. Jo turinį ir sudarymo tvarką nustato Vyriausybė.

Iš pateiktų archyvinių Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio 2004-04-27 fragmento (I t., b.l. 135) ir 2015-01-14 fragmento ( It., b.l. 136) matyti, jog S. S. priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,31ha sklypo plotas (žemėlapyje pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis tarp (duomenys neskelbtini) ežero ir likusio žemės sklypo, pagal valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis jau nuo 1999 metų yra priskirtas miško žemės plotui (I t., b.l. 135,136, 137, 138-139), todėl ieškovės teiginys (abejonės), jog jai priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), pirtis suprojektuota ir pastatyta ne miško žemei priskirtinoje žemės sklypo dalyje, atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal rungimosi principą ieškovė turėjo paneigti atsakovo ir Valstybines miškų tarnybos pateiktus rašytinius įrodymus, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo pastatas-pirtis buvo suprojektuota ir psatatyta ne miško žemei priskirtiniame žemės plote, taip pat paneigiančių Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, kad 0,31ha sklypo plotas (žemėlapyje pažymėtas Nr. 52), esantis tarp (duomenys neskelbtini) ežero ir likusio žemės sklypo, kuriame pastatyta ieškovės pirtis, pagal valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis jau nuo 1999 metų yra priskirtas miško žemės plotui.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog vadovaujantis 1994 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671( nauja įstatymo redakcija nuo 2001 m. liepos 1 d.) 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, medžių savaiminukais, apaugusi ne miško žemė inventorizuojama ir įtraukiama į apskaitą kaip miškas Aplinkos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka, tik tuomet, kai jų (medžių savaiminukų) vidutinis amžius ne mažesnis kaip 20 metų, todėl ieškovės teiginys, kad medžiais apaugusi teritorija nuo 2004- 2005 metų galėjo pakisti, t.y. užžėlė didesnė žemės sklypo teritorija, todėl žiūrint nūdienos laikotarpiu (2014 m) miško žemės plotas toje vietoje galėjo pakisti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis 2004 metais G. K. ind. įmonės parengtu ir Ignalinos rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos patvirtintu pirties techninį projektu, 2014-06-26 Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Nr. 2-896, 2014-04-08 Valstybines miškų tarnybos Nr. S-7K-02-08, 2015 m. sausio 15 d. Valstybines miškų tarnybos Nr. R2-61 raštuose ir jų prieduose (Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio 2004-04-27 fragmentuose) išdėstytais duomenimis, kurių pagrįstumu ir teisingumu teismas neturi pagrindo abejoti, konstatuotina, jog sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), suprojektuota ir pastatyta pirtis patenka į miško žemę.

Ieškovė nurodo, jog net ir nustačius, jog pastatas-pirtis yra pastatyta ieškovei priklausančio žemės sklypo plote, priskirtinam miško žemei, turėjo būti atsižvelgta į tai, jog leidimo išdavimo metu ir pirties statybos metu, tai yra 2004-2005 metais, pastato-pirties statyba esamose sodybose, vadovaujantis tuo metu galiojančiais aktais bei laikantis individualaus Aukštaitijos nacionalinio parko reglamento reikalavimų, buvo galima.

Atsakovas nesutinka su šiuo ieškovės argumentu ir nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuoseklios praktikos, jog vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies bei Žemės įstatymo 26 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatomis miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba, o toks miško savininkų nuosavybės teisės suvaržymas laikytinas proporcingu siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Atsižvelgiant suformuotą teismų praktiką bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus (2006 m. kovo 14 d. nutarimas) ieškovės S. S. pastatyta pirtis yra būtent miško žemėje, kur čia, be kita ko, nėra pateikta pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų taikyti švelnesnius ribojimus statyboms miško naudmenose. Todėl ieškovė nepagrįstai ginčija faktą, jog Miškų įstatymas nenumato absoliutaus draudimo statyti statinius miško žemėje. Be to, atsakovas nurodo, jog 2014 m. liepos 11 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-609, dėl žemės ūkio paskirties žemės sklype kad . Nr. 4540/0007:19 pastatytos pirties nugriovimo, kurį ieškovė prašo panaikinti, surašytas remiantis kompetentingos institucijos - Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos 2014 m. birželio 26 d. raštu Nr. 2-896, jog pirtis yra pastatyta miško žemėje, kurioje tokio pobūdžio statyba yra negalima.

Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu, todėl siekiant išsiaiškinti, ar teisėtai buvo pastatytas ginčo statinys, turi būti nustatyta, kada vyko jo statyba ir kada jis buvo baigtas statyti, t.y. šio statinio statymo laikotarpis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio mėn. 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. K. E. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-616/2012 m. ).

Faktinėmis bylos duomenimis nustatyta, jog vadovaujantis Ignalinos rajono savivaldybės administracijos 2004-04-27 išduotu statybos leidimu Nr. 33/NS (kurio teisėtumas nėra ginčijamas byloje) ūkio būdu ieškovei S. S. priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), ginčo statinio – pirties statybos darbai buvo atlikti 2004-2005 metų laikotarpyje, tai yra pradėti 2004 metų gegužės mėnesį (kaip įtvirtinta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. gruodžio 31 d. surašytame statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, akte Nr. SPA-2559 (22.2), 2 p.(I t., b.l. 15-22), bei baigti 2005 metų laikotarpyje (šis atsakovo pripažintas faktas pagrįstas ne tik ieškovės teiginiais, bet ir teismo posėdyje liudytoja apklaustos M. A. parodymais, byloje pateiktame 2012 m. kovo 22 d. surašytame M. A. patvirtinime (I t., b.l. 46) bei 2004 m. spalio 14 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus surašytame statinio statybos sustabdymo akte Nr. 4 įtvirtintais duomenimis (II t., b.l. 24-25)).

Kaip matyti iš atsakovo atsiliepime išdėstytų ir teismo posėdyje išsakytų argumentų dėl ieškovės žemės sklype suprojektuotos ir pastatytos pirties neteisėtumo, atsakovas remiasi šiais teisės aktais: Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2006 m. kovo 14 dienos Konstitucinio teismo nutarimu ir Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos 2014 m. birželio 26 d. raštu Nr. 2-896.

Nors atsakovas sutinka, kad 2004 m. balandžio 27 d. statybos leidimo Nr. 33/NS, išdavimo metu galioję teisės aktai nedraudė ieškovei statyti pirtį patvirtintame projekte nurodytoje vietoje, tai yra miško žemei priskirtinoje vietoje, laikantis tam tikrų šiai teritorijai būdingų reikalavimų, tačiau tuo pačiu nurodo, jog 2014 m. liepos 11 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-609, dėl žemės ūkio paskirties žemės sklype kad . Nr. (duomenys neskelbtini) pastatytos pirties nugriovimo, surašytas remiantis kompetentingos institucijos - Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos 2014 m. birželio 26 d. raštu Nr. 2-896, jog pirtis yra pastatyta miško žemėje, kurioje tokio pobūdžio statyba yra negalima.

Kaip matyti iš 2014 m. liepos 11 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-609, dėl žemės ūkio paskirties žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) pastatytos pirties nugriovimo turinio, šis reikalavimas remiasi Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos 2014 m. birželio 26 d. rašte Nr. 2-896 pateikta išvada, kad žemės ūkio paskirties žemės sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini) esančioje miško žemėje pirties ir kitų priklausinių statyba negalima“ (I t., b.l. 23).

Analizuojant minimą Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos 2014 m. birželio 26 d. raštą Nr. 2-896, matyti, jog jame pateikta išvada skamba taip :“ Darytina išvada, kad žemės ūkio paskirties žemės sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje miško žemėje, šiuo metu pirties ar kitų priklausinių statyba negalima „ (I t., b.l. 52).

Vadovaujantis bendriniu lietuvių kalbos žodynu, laiko prieveiksmio „šiuo metu“ atitikmens reikšmė yra „dabar“ ir jis pagal reikšmę priskirtinas didžiausiai prieveiksmių grupei, kurią sudaro žodžiai, pasakantys laiką, metą, kuriuo kas būna, yra, vyksta, darosi, atsitinka. Tas laikas gali būti suvokiamas kaip momentas ir kaip tam tikras tarpas. Šie prieveiksmiai atsako į klausimą: kada? Pagal reikšmes jie skiriami į kelis pogrupius. Vienas jų yra laiko prieveiksmiai, žymintys dabartį ar šiaip bendrąsias laiko sąvokas, pvz.: bet kada, dabar, kada nors, kitąsyk, laiku, šiuotarp.