Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Visagino būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Visagino būstas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – „ERGO Insurance SE“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

12. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimas, kuriuo tenkintas visiškai ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinys atsakovei UAB „Visagino būstas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – „ERGO Insurance SE“, ir priteista ieškovei iš atsakovės 909 Eur žalos atlyginimas, 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos (909 Eur) nuo 2024 m. rugsėjo 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 382 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

13. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai išsprendė ginčą, pažeidė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias butų ir kitų patalpų savininkų prievoles, administruojančios bendrovės prievolių apimtis, ginčijamą sprendimą grindė bendrosiomis teisės normomis plečiamai aiškinant jų turinį bei nevertinant teisės aktų sisteminiu būdu, taip pat pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą ir motyvuoto bei pagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Teigiama, jog nurodytų materialinės teisės normų bei procesinės teisės normų pažeidimai bei netinkamas jų pritaikymas lėmė nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą, todėl šie pažeidimai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

14. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2023 m. vasario 7 d. butas (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“ būsto draudimu. Namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratore paskirta atsakovė UAB „Visagino būstas“.

16. Ieškovė draudėjos patirtą žalą dėl Buto užliejimo įvertino 948,58 Eur ir, atlikusi besąlyginę išskaitą, 2022 m. gruodžio 21 d. banko pavedimu išmokėjo draudėjai 909 Eur draudimo išmoką.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pareiškė ieškinį atsakovei naudodamasi savo, kaip draudiko, subrogacijos teise (CK 6.1015 straipsnis).

18. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

19. Nagrinėjamu atveju ieškovė laikosi pozicijos, kad atsakovė kaip ginčo namo administratorė yra atsakinga už ginčo namo bendrojo naudojimo objektų (tarp kurių yra ir namo stogas) priežiūrą, todėl turėjo pareigą imtis veiksmų – valyti nuo stogo sniegą ir (ar) pasirūpinti, jog stogas būtų hidroizoliuotas, kad draudėjos patirta žala neatsirastų. Ieškovės teigimu, atsakovei šių pareigų neįvykdžius, už ginčo butui padarytą žalą atsakinga yra būtent atsakovė, todėl subrogacijos tvarka atsakovė privalo atlyginti ieškovės draudėjai išmokėtą žalą.

20. Tuo tarpu atsakovė laikosi pozicijos, jog ginčo namo gelžbetoninė stogo konstrukcija yra tvarkinga ir nereikalauja jokio remonto, tačiau šiai konstrukcijai yra reikalinga papildoma nuolatinė profilaktinė priežiūra – lietaus nuotakyno (kanalizacijos) valymas ir didelių sniego sankaupų šalinimas nuo stogo, o ginčo įvykis įvyko dėl pavojingo meteorologinio reiškinio – smarkaus snygio. Atsakovės teigimu, ginčo namo savininkai turi priimti sprendimą kaupti lėšas šiems profilaktiniams darbams arba laiku kreiptis su prašymu atlikti šiuos darbus, tačiau nagrinėjamu atveju ginčo namo savininkai šių veiksmų neatliko. Atsakovės teigimu, minėti darbai nesusiję su privalomaisiais reikalavimais, todėl, administratorei savo iniciatyva atlikus šiuo darbus, nebūtų jokių garantijų dėl patirtų išlaidų apmokėjimo, todėl atsakovei atsakomybė nagrinėjamu atveju nekyla.

21. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Antroje šio straipsnio dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Kadangi CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo pareiga atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo, vadinasi, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą statinių savininkas (valdytojas) atsako visais atvejais, nebent įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

22. Administratoriaus pareigos administruojant namo bendrojo naudojimo objektus skirstytinos į dvi grupes pagal tai, ar joms vykdyti būtinas namo butų ir kitų patalpų savininkų (bendrojo naudojimo objektų bendraturčių) pavedimas (pritarimas), ar administratorius jas privalo vykdyti nepriklausomai nuo tokių asmenų valios buvimo. Pirmąją grupę sudaro administratoriaus pareigos įgyvendinant namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant, o antrąją grupę – užtikrinant namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus.

23. Administraciniu aktu paskirtam bendrojo naudojimo objektų administratoriui, kaip šių objektų valdytojui, perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti statinio saugumą, todėl už pareigų, susijusių su privalomųjų statinių priežiūros reikalavimų užtikrinimu, daugiabučio namo išsaugojimu, kurias vykdydamas administratorius sprendimus turi priimti savarankiškai, nevykdymą bendrojo naudojimo objektų administratoriui taikytina griežtoji atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-403/2024. Teismų praktika. 2024, 62, p. 99–117).

24. CK 4.84 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Remiantis CK 4.84 straipsnio 8 dalimi bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus nuostatus.

25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir Nuostatai) 3 punkte nustatyta, kad pagrindinis daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus, paskirto CK 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka, uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant. Vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų, jų inžinerinių sistemų naudojimą ir priežiūrą, žemės sklypų priežiūrą, administratorius organizuoja namo techninę priežiūrą, bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais patalpų savininkų naudojamo ir (ar) valdomo žemės sklypo priežiūrą (Nuostatų 4.3 punktas). Administratorius privalo savo funkcijas ir pareigas atlikti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjų interesais (Nuostatų 7.1 punktas). Jeigu bendrojo naudojimo objektų būklė kelia grėsmę jų išlikimui, žmonėms ar aplinkai, administratorius privalo pagal teisės aktų reikalavimus imtis būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos ir pašalinta grėsmė (Nuostatų 7.7 punktas).

26. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrai yra keliami atitinkami reikalavimai, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ (ginčui aktuali redakcija nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 7 d.) (toliau – ir STR 1.07.03:2017).

27. STR 1.07.03:2017 nustato daugiabučių gyvenamųjų namų techninės priežiūros privalomuosius reikalavimus ir jų įgyvendinimo tvarką (STR 1.07.03:2017 1.2 papunktis). Taigi atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, kad STR 1.07.03:2017 nurodyti daugiabučių gyvenamųjų namų techninės priežiūros reikalavimai yra neprivalomieji, atmestini kaip nepagrįsti.

28. Bendrojo naudojimo objektų valdytojas – tai daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų įsteigta bendrija, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, valdantys bendrojo naudojimo objektus (STR 1.07.03:2017 10.3 papunktis). Vieni pagrindinių statinių ir jų konstrukcijų techninės priežiūros ir teisingo naudojimo uždavinių yra laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių konstrukcijų defektus, siekti, kad statiniai nedarytų žalos žmonių sveikatai ir aplinkai (STR 1.07.03:2017 12.2, 12.5 punktai).

29. Mažinant ardančiuosius klimato (vėjo, lietaus, drėgmės, temperatūrinių pokyčių, saulės radiacijos) poveikius, būtina prižiūrėti, kad: 1) būtų tvarkingi išorės atitvarų (sienų, stogų, cokolių ir kita), pamatų ir kitų konstrukcijų drėgmę izoliuojantys įrenginiai (izoliacija, drenažiniai sluoksniai ir kita); 2) būtų tvarkingi įrenginiai, skirti vandens pašalinimui nuo statinių ir jų konstrukcijų (apskardinimai, latakai, lietvamzdžiai, įlajos, nuogrindos ir kita); 3) nesikauptų sniegas ir ledas prie sienų, švieslangių, langų ir kitų atitvarų vertikaliųjų paviršių, o jam susikaupus, pašalinti nuo šio paviršiaus toliau nei 2 m atstumu; 4) liūčių metu ir tirpstant sniegui ar ledui nesusidarytų vėjo blaškomi vandens srautai, šlakstantys statinių atitvaras ar kitas konstrukcijas; 5) atitvarų elementų sujungimo siūlėse ir kitose vietose neatsirastų pavojingų deformacijų požymių (plyšių, apsauginių sluoksnių arba ekranų pažeidimų, drenažinių latakų ar vamzdelių užakimo ir kita); 6) laiku būtų pašalinti atitvarinių konstrukcijų apsauginio sluoksnio erozijos židiniai, ypač vyraujančiųjų vėjų kryptimis; 7) žiemos metu neperšaltų konstrukcijos (STR 1.07.03:2017 13 punktas). STR 1.07.03:2017 18 punktas reikalauja susikaupusį sniegą, vandenį, dulkes ir kitokias sąnašas periodiškai pašalinti nuo statinio ir jo konstrukcijų; reguliariai valyti dulkes, tepalus ir kitokius teršalus nuo šildymo, vėdinimo, vandentiekio, kanalizacijos ir kitų inžinerinių sistemų bei įrenginių. Statinio techninis prižiūrėtojas, atlikdamas konkretaus statinio techninę priežiūrą, vykdo organizacines ir technines priemones statinio techninei būklei palaikyti, kad būtų užtikrinti statinio esminiai reikalavimai per ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę (STR 1.07.03:2017 33 punktas). Nuolatinių stebėjimų metu vizualiai tikrinamos statinio pagrindinės konstrukcijos, fiksuojami pastebėti defektai, avarijų pavojai ir numatomos priemonės jiems pašalinti, vizualiai tikrinama gaisrinės saugos įrenginių ir priemonių būklė, patalpų ir aplinkos sanitarinė būklė (STR 1.07.03:2017 38 punktas).

30. Daugiabučio gyvenamojo namo techninę priežiūrą organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas paskirdamas techninį prižiūrėtoją; kai techninis prižiūrėtojas yra juridinis asmuo, jis turi paskirti už namo techninę priežiūrą atsakingą asmenį (STR 1.07.03:2017 84 punktas). Valdytojas ir techninis prižiūrėtojas, vadovaudamiesi STR 1.07.03:2017 nurodytais teisės aktais, STR 1.07.03:2017 IV skyriuje nurodytais bendraisiais statinių priežiūros reikalavimais, vykdo organizacines ir technines priemones tinkamai namo būklei išsaugoti, kad būtų užtikrinti esminiai statinių reikalavimai per ekonomiškai pagrįstą namo naudojimo trukmę (STR 1.07.03:2017 85 punktas). Pagal nuolatinių stebėjimų, apžiūrų, statinio tyrimų ar ekspertizės, energijos vartojimo pastate audito ar pastato energinio naudingumo sertifikavimo, ar šiluminės energijos sąnaudų analizės duomenis ir išvadas nustatytas pastebėtų defektų ir deformacijų šalinimo priemones ir namo atnaujinimo (remonto) darbus valdytojas teisės aktų nustatyta tvarka planuoja ir organizuoja šių priemonių ir darbų įgyvendinimą (STR 1.07.03:2017 95 punktas).

31. Statinio priežiūros tikslas – užtikrinti Statybos įstatyme bei statybos techniniuose dokumentuose nustatytus statinių esminius reikalavimus per visą statinio ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, maksimaliai sumažinti avarijų tikimybę, grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai (STR 1.07.03:2017 11 punktas). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 420 patvirtinto Reglamento STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (toliau – ir STR 2.01.01(3):1999) 1 punktas nustato, jog šis techninių reikalavimų reglamentas nustato vieną iš šešių esminių statinio reikalavimų – statinio higienos, sveikatos, aplinkos apsaugos reikalavimus. Drėgmę ant statinių vidinių paviršių ir (arba) statybos produktų viduje būtina reguliuoti izoliuojant nuo išorės drėgmės: 1) sienas ir grindis – sienos turi būti tokios, kad iš grunto drėgmė nepatektų į pastatus ir kokią nors statinio dalį, kuri dėl to gali būti sugadinta; išorinės sienos ir stogai taip pat turi būti nelaidūs lietaus ir sniego prasiskverbimui į pastato vidų; jų neturi sugadinti lietus ir sniegas, per juos lietus ir sniegas neturi patekti į jokią dalį, kuri dėl to gali būti sugadinta; 2) išorinių sienų ir stogo dangą – dangos medžiagos gali būti: nepralaidžios vandeniui ir pralaidžios ar nepralaidžios garams, atsparios atmosferos poveikiui ir drėgmei (STR 2.01.01(3):1999 34.1.3, 34.1.4 punktai).

32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, kad atsakovė privalo laikytis nurodytų teisės aktais įtvirtintų daugiabučių gyvenamųjų namų techninės priežiūros privalomųjų reikalavimų, kuriuos pažeidus, jai kyla griežtoji atsakomybė (be kaltės) pagal CK 6.266 straipsnį. Atsakovei, kaip ginčo namo administratorei, nagrinėjamu atveju kilo pareiga prižiūrėti bendrojo naudojimo objektą – stogą, be kita ko, nuo jo valyti sniegą, užtikrinti, kad nebūtų užsikimšę lietvamzdžiai, kad stogas būtų tvarkingas (sandarus). Vis dėlto pati atsakovė pripažįsta, kad stogas nėra sandarus (teigia, kad pagal projektinę ginčo namo stogo konstrukciją jis ir neturi būti sandarus), be to, sniego valymo darbus atliko tik draudėjai kreipusis į atsakovę dėl buto užliejimo. Bet kokiu atveju byloje nėra ginčo, jog ginčo butas buvo užlietas dėl ant stogo susikaupusio ir tirpstančio sniego. Taigi atsakovė pagal teisės aktų reikalavimus nesiėmė būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos, nevykdė organizacinių ir techninių priemonių, kad būtų tinkamai užtikrinti esminiai statinių reikalavimai.

33. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Kasacinis teismas, aiškindamas administratoriaus pareigas nustatančias teisės aktų nuostatas, yra nurodęs, kad administratorius neturi teisės savarankiškai priimti sprendimų dėl namo bendrojo naudojimo objektų remonto, atnaujinimo, pakeitimo. Jis tik, remdamasis techninės apžiūros duomenimis, privalo sudaryti numatomų atlikti darbų planus, tačiau šie planai turi būti svarstomi patalpų savininkų susirinkime ir planuojamiems atlikti darbams turi pritarti patalpų savininkai. Administratorius turi teisę priimti sprendimus tik dėl bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius, be kita ko, su namo bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekdamas išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes, teikti namo techninės priežiūros paslaugas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017). Taigi, priešingai nei teigia atsakovė, nagrinėjamu atveju ginčo namo administratorė savo iniciatyva privalėjo atlikti darbus, kurie susiję su daugiabučių gyvenamųjų namų techninės priežiūros privalomaisiais reikalavimais, ir ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) privalėjo apmokėti dėl to patirtas išlaidas. Teisės aktai nenumato, kad atsakovei pareiga atlikti darbus, kurie susiję su privalomaisiais daugiabučių gyvenamųjų namų techninės priežiūros reikalavimais, atsiranda tik tuomet, kai su atitinkamu prašymu kreipiasi daugiabučio namo savininkai.

34. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020). Žalos dydis taip pat nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019, 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2022, 2022 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-421/2022). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl žalos atsiradimo fakto ar dėl žalos dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šių klausimų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

35. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad šiuo atveju tai, kaip atsakovė – namo administratorė, būdama savo srities profesionalė, įgyvendina jai priskirtas funkcijas, kokius išteklius ir (ar) kokias technines priemones tam pasitelkia, pasirenka ji pati, tačiau tai bet kuriuo atveju neatleidžia jos nuo pareigos reguliariai tikrinti bendrojo naudojimo objektų būklę ir imtis veiksmų nustatytiems trūkumams pašalinti ar išlaikyti esminius statinių reikalavimus, siekiant išvengti žalos kilimo. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, jog atsakovė, atsižvelgiant į jos profesinei veiklai taikomus didesnius atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartus, nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesiėmė pakankamų priemonių žalos atsiradimo grėsmei pašalinti. Todėl konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų bei ginčo butui kilusios žalos. Atsakingai elgtis yra atsakovės, kaip verslininkės ir namo administratorės, pareiga, kurios ji nevykdė ar vykdė nepakankamai rūpestingai, todėl jai tenka dėl tokio neveikimo kilusios neigiamos pasekmės.

36. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 it kt.). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

37. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

40. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, laikytina, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas CPK 93 straipsnio prasme priimamas ieškovų naudai.

41. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą parengiant ir teismui pateikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl priteistina iš atsakovės ieškovei. Atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atitinkamai netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Visagino būstas“ ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ 605 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.