Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Bačkonys“ apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-27-840/2016 pagal ieškovės UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ ieškinį atsakovei UAB „Bačkonys“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimo pagrindą ir tvarką bei procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (LR CPK 176, 185 straipsniai), taip pat spręsdamas šiuos klausimus nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Remdamasis byloje esančių įrodymų vertinimu, teismas išsamiai turėjo nurodyti visas aplinkybes, kurias jis laiko nustatytomis, o kitas - nenustatytomis. Teismo sprendime nurodyti motyvai yra neišsamūs, prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams, motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, del ko byla buvo išspręsta neteisingai.

Teismas privalėjo patikrinti vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau apsiribojo tik formaliai konstatuodamas, jog vienašalis ieškovės 2003-06-02 Tiekimo sutarties Nr.03/47 ir šios sutarties 2006-11-02 Priedo - Susitarimo dėl nuolaidos taikymo - nutraukimas yra pagrįstas ir teisėtas, atsižvelgiant tik į tai, kad nuo 2008 m. pabaigos ženkliai sumažėjo ieškovės UAB „Kalnapilio- Tauro grupė“ atsakovei UAB „Bačkonys“ pateiktos produkcijos pardavimas, palyginus su 2007-2008 m., taip pat ir ieškovės atsakovei taikytos apyvartos-populiarinimo nuolaidos dydis, nors nebuvo nustatyta jokių faktų ir aplinkybių, kad atsakovė būtų apribojusi ieškovės produkcijos platinimą, ieškovės produkcijos pardavimų sumažėjimas nepatvirtina fakto, kad buvo apribotas jos platinimas. Šis sumažėjimas buvo sąlygotas tiek dėl ekonominių procesų (krizės), tiek ir dėl pačios ieškovės produkcijos kokybės bei prekės ženklo rinkoje populiarumo.

Teismas skundžiamame sprendime konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju nebūtina, jog sutarties pažeidimas būtų esminis, ir nebūtina, jog būtų visiškai nutrauktas ieškovės produkcijos populiarinimas ar prekyba ja, neteisingai taikė materialines teisės normas, įtvirtintas CK 6.217 str. bei netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193-6.195 str.), tokiu būdu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos šiuo klausimu ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005 ir kt.).

Teismas neteisingai vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, konstatuodamas, kad ieškovės vienašalis 2003-06-02 Tiekimo sutarties Nr.03/47 nutraukimas yra pagrįstas ir teisėtas. 2003-06-02 Tiekimo sutartyje Nr.03/47 nurodoma viena iš sąlygų, kad ji gali būti nutraukta įspėjus apie tai kitą šalį ne vėliau kaip prieš 15 dienų. Teismas nepagrįstai vadovavosi šia nuostata, kadangi šios sutarties nutraukimo tvarka buvo šalių pakeista ir nurodyta 2006-11-02 Priede prie Sutarties - Susitarime dėl nuolaidos taikymo, kuriame nėra numatyta, kad sutartį galima nutraukti įspėjus apie tai kitą šalį ne vėliau kaip prieš 15 dienų. Todėl teismo sprendime nurodyti argumentai, kad šalių sutartis vienašališkai gali būti nutraukta bet kurios šalies iniciatyva net nenurodant sutarties nutraukimo priežasčių, tiesiog įspėjus apie tai kitą šalį ne vėliau kaip prieš 15 dienų yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys šalių nustatytai valiai.

Motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nepateikta byloje surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų analizė, atskleidžianti jų įrodomąją reikšmę. Teismo išvados dėl nustatytų byloje faktinių aplinkybių turi būti pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Teismas nors ir nustatė, kad būtent pati ieškovė, o ne atsakovė nutraukė produkcijos tiekimą, taip apribodama jos platinimą, tačiau nepagrįstai konstatavo vienašalio sutarties ir susitarimo nutraukimo teisėtumą. Be to, bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad ieškovės tiekiamos produkcijos platinimo apimtis sumažėjo 2008 metais, tačiau iki 2015 m. ieškovė jokių pretenzijų atsakovei nėra pareiškusi. Be to, teismas nesiaiškino ir nenustatė tarp šalių sudarytų sutarčių ir susitarimo faktinio vykdymo aplinkybių, į šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.) ir kokia buvo nusistovėjusi bendradarbiavimo tvarka. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovės atstovų nurodytų faktų, kad produkcija atsakovei buvo tiekiama tik pagal atskirus jos užsakymus; tiek tarą ir produkciją pristatydavo ieškovės darbuotojai, kurie, realizavus produkciją, patys tarą ir pasiimdavo.

Sprendime nėra pasisakyta ir nevertintas rašytinis įrodymas - atsakovės ieškovei pateiktas išsamus atsiliepimas į pretenziją, kurioje buvo nurodyta, kad atsakovė nesutinka su pretenzijoje nurodytais argumentais dėl sutarties ir susitarimo nevykdymo bei, kad sutartis ir susitarimas nustos galioti ir bus nutraukti vienašališkai, vadovaujantis sutarties 10.2 p. ir susitarimo 7.2 p. nuostatomis ir siūlė tęsti bendradarbiavimą. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad atsakovė dėjo visas pastangas, siekiant išsaugoti šalių bendradarbiavimą.

Teismas nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą dėl 700.92 Eur už negrąžintą tarą bei 92,13 Eur už parduotą produkciją. Teismas nesiaiškino ir nevertino, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi kita atsiskaitymo, taip pat taros grąžinimo tvarka, kuri egzistavo nuo pat šalių bendradarbiavimo pradžios. Be to, atsakovės vykdydama savo įsipareigojimus ieškovei - platinti ir populiarinti jo produkciją ieškinio padavimo teismui momentu dar nebuvo realizavusi visos produkcijos, kuri buvo ieškovės taroje, todėl nebuvo jokios galimybės grąžinti ją, o su produkcija ieškovė pati atsisakė ją pasiimti. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pasiėmė tarą, nepagrįstai nutylėdama šias aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, nebuvo jokio: nei teisinio, nei faktinio pagrindo priteisti nurodytas sumas.

Teismas iš atsakovės ieškovės naudai nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, patirtas teisinei pagalbai apmokėti. Ieškovės reikalavimas priteisti 297,88 Eur už teisinę UAB „Sergel“ pagalbą rengiant ieškinį teismo turėjo būti atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju teismas nesivadovavo teismų suformuota praktika ir nuo jos nukrypo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015).

Apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimo pagrindą ir tvarką bei procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (LR CPK 176,185 straipsniai), taip pat spręsdamas šiuos klausimus nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kas turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog ieškovė nutraukdama 2003 m. birželio 2 d. Tiekimo sutartį Nr. 03/47 ir 2006 m. lapkričio 2 d. Susitarimą dėl nuolaidos taikymo, privalėjo įrodyti, kad atsakovė nutraukė arba apribojo produkcijos populiarinimą arba prekybą ja ir, kad tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ieškovės į bylą pateikta buhalterinė suvestinė, atspindinti grąžintino avanso sumą, ieškovės kreditinės sąskaitos faktūros, ieškovės atliktas paskaičiavimas apie UAB „Bačkonys” suteiktos avansu nuolaidos grąžinimą per 12 mėnesių laikotarpį, apeliantės“ įmonės vadovo R. P. paaiškinimai apie ieškovės produkcijos pardavimų ženklų sumažėjimą nuo 2008 metų, patvirtina aplinkybę, jog ieškovės gaminamos ir platinamos produkcijos populiarinimas ir platinimas iš tiesų buvo apribotas; jog tokiomis apimtimis platinant ieškovės produkciją avansas būtų grąžintas ieškovei per 94 metus, jog per devynerius susitarimo galiojimo metus apeliantė sumažino avansu sumokėtos prognozuojamos nuolaidos sumą tik 1709,46 Eur suma, todėl ieškovė visiškai pagrįstai 2015 metų balandžio 13 dieną išsiuntė apeliantei pretenziją ir pranešimą apie numatomą sutarčių nutraukimą. Apeliantė be pagrindo apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai vadovavosi 2003 m. birželio 2 d. tarp šalių sudarytos Tiekimo sutarties Nr. 03/47 viena iš sąlygų, kad ji gali būti nutraukta įspėjus apie tai kitą šalį ne vėliau kaip prieš 15 dienų, kadangi šios sutarties nutraukimo tvarka neva buvo šalių pakeista ir nurodyta 2006 m. lapkričio 2 d. tarp šalių sudarytame susitarime dėl nuolaidos taikymo. 2006 m. lapkričio 2 d. susitarimo dėl nuolaidos taikymo 7 str. šalys numatė tik šio susitarimo nutraukimo pagrindus. Nei vienoje susitarimo nuostatoje nėra paminėta, jog šiuo susitarimu yra keičiamos Tiekimo sutarties sąlygos. Be to, susitarimo 2 p. šalys sutarė, jog susitarimas galios iki 2009 m. spalio 1 d., t.y. jog apeliantė 10 252,54 Eur sumą, sumokėtą UAB „Bačkonys“ avansu, grąžins ieškovei per 3 metus. O Tiekimo sutarties 10.1 p. šalys susitarė, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja vienerius metus. Sutarties galiojimas pratęsiamas tam pačiam terminui, jei likus 15 dienų iki jos galiojimo pasibaigimo, nei viena iš šalių raštu nepareiškė noro jos nutraukti. Tiekimo sutarties dalykas – ieškovės prekių tiekimas, atsiskaitymas už jas, o susitarimo dalykas – ieškovės gaminamos produkcijos populiarinimas ir platinimas bei apyvartos-populiarinimo nuolaidos taikymas sumokant ją avansu ir šio avanso grąžinimas ieškovei. Be pagrindo apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovė netinkamai bendradarbiavo su apeliante, jog apeliantė dėjo visas pastangas, siekiant išsaugoti šalių bendradarbiavimą. Ieškovė išsiuntė apeliantei pretenziją ir pranešimą apie numatomą sutarties nutraukimą. Po šios pretenzijos apeliantei pateikimo, ieškovės vadovas buvo susitikęs su apeliantės vadovu, siekiant surasti galimybę tęsti bendradarbiavimą bei susitarti dėl apeliantės skolos grąžinimo. Atsižvelgiant į susitikimo metu pasiektus susitarimus, ieškovė parengė bei apeliantės vadovui elektroniniu paštu išsiuntė susitarimą dėl skolos apmokėjimo ir susitarimo dėl nuolaidos taikymo priedo prie tiekimo sutarties Nr.03/47 papildymą, tačiau apeliantės vadovas šių susitarimų nepasirašė, į elektroninį laišką, kuriuo buvo siųsti minėti susitarimai, neatsakė. Šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu patvirtino apeliantės vadovas R. P.. Apeliantės nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo ginčo aplinkybių. Apeliantės argumentai dėl atsiskaitymo už parduotą produkciją tik ją realizavus, kartu grąžinant ir tarą, atmestini, o ieškovės reikalavimas priteisti 700,92 Eur už negrąžintą tarą bei 92,13 Eur už parduotą produkciją yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliantė netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015. Iš tiesų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje išaiškino, jog ieškovė su teisines paslaugas teikiančios įmonės pasiūlytu advokatu sudarė atstovavimo sutartį, advokatas atstovavo jai teisme, todėl ji turi teisę į tokių išlaidų atlyginimą, netgi jeigu pinigus už advokato pagalbą sumokėjo ne jam tiesiogiai, o per tarpininką – teisinių paslaugų įmonę. Ieškovė 2015 m. liepos 16 d. sudarė su UAB „Sergel“ sutarties dėl teisinių paslaugų Nr.T08/08-02 Priedą Nr. 102, pagal kurį ieškovė įsipareigojo pasirašyti atstovavimo sutartį su bendrovės nurodytu advokatu. 2015 m. liepos 17 d. ieškovė ir advokatė R. G. pasirašė atstovavimo sutartį dėl ieškovės atstovavimo civilinėje byloje su UAB „Bačkonys“. Advokatė R. G. parengė ir pasirašė ieškinį. 2015 m. liepos 22 d. ieškovė sumokėjo UAB „Sergel“ 297,88 Eur, o advokatei papildomai nemokėjo, advokatei sumokėjo UAB „Sergel“.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių sutarčių nutraukimą bei procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalis siejo ilgalaikio bendradarbiavimo santykiai pagal 2003-06-02 Tiekimo sutartį Nr.03/47 ir šios sutarties 2006-11-02 Priedą – Susitarimo dėl nuolaidos taikymo (su pakeitimais). Tiekimo sutartis atitinka didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties požymius – ji sudaryta dėl produkcijos pirkimo-pardavimo pagal atsakovės pateiktas paraiškas (sutarties 2 p.), tiek tiekėjui, tiek pirkėjui veikiant verslo tikslais (CK 6.193, 6.371 straipsniai).

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad ieškovė nuo 2015 m. liepos mėn. vienašališkai nutraukė 2003-06-02 Tiekimo sutartį Nr.03/47 ir šios sutarties 2006-11-02 Priedą – susitarimą dėl nuolaidos taikymo, vadovaudamasi sutarties 10. 2 p bei susitarimo 7.5 p. pagrindu, atsakovei UAB „Bačkonys“ pažeidus sutarties ir susitarimo sąlygas, teisėtai, atsakovei neginčijant skolos dydžio, ieškinį patenkino visiškai. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebūtina, jog sutarties pažeidimas būtų esminis, ir nebūtina, jog būtų visiškai nutrauktas ieškovės produkcijos populiarinimas ar prekyba ja, kad pagal 2003-06-02 Tiekimo sutarties 10.2 p. sąlygas sutartis gali būti nutraukta įspėjus apie tai kitą šalį ne vėliau kaip prieš 15 dienų.

Apeliantė neginčija aplinkybės, kad ieškovė nuo 2015 m. liepos mėn. vienašališkai nutraukė 2003-06-02 Tiekimo sutartį Nr.03/47 ir šios sutarties 2006-11-02 Priedą – susitarimą (su jo pakeitimu 2010 07 01 ) dėl nuolaidos taikymo, tačiau teigia, kad tam nebuvo būtinų sąlygų ir kad 2003-06-02 Tiekimo sutartyje Nr.03/47 nurodyta viena iš sąlygų, kad ji gali būti nutraukta įspėjus apie tai kitą šalį ne vėliau kaip prieš 15 dienų, buvo pakeista 2006-11-02 Priede prie Sutarties - Susitarime dėl nuolaidos taikymo. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės teiginiais nesutinka.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-114/2014; 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-143-690/2015; 2016 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-378/2016).

CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami civiliniai teisiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose.

Teisėjų kolegijos vertinimu, esant Tiekimo sutarties 10. 2 p. bei susitarimo 7. 2 p. įtvirtintiems vienašališko sutarties nutraukimo pagrindams, bet kuri šalis turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį apie tai raštu įspėjusi kitą šalį, jeigu kita šalis ją pažeidžia (Tiekimo sutarties 10. 2 p. „a“ papunktis, 2006 11 02 susitarimo 7. 5 p.) arba net nesant Tiekimo sutarties pažeidimo, tačiau įspėjusi apie tai kitą šalį ne vėliau kaip prieš 15 d. turi teisę vienašališkai ją nutraukti (Tiekimo sutarties 10. 2 punkto „b“ papunktis) .

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nutraukdama sutartį rėmėsi ne CK 6.217 str. 1 dalies nuostatomis, o sutarties 10. 2 p. bei susitarimo 7.5 p. pagrindu (CK 6. 217 str. 5 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2015 04 13 išsiuntė atsakovei pretenziją ir pranešimą dėl numatomo sutarties nutraukimo Tiekimo sutarties 10. 2 p. bei susitarimo 7.5 p. pagrindu. Apeliantė neginčija aplinkybės, kad faktiniai sutartiniai santykiai nutrūko nuo 2015 m. liepos mėnesio ir šalys jų neatnaujino, todėl apeliantės argumentai, kad ji atsiliepime į pretenziją nesutiko su vienašališku sutarties nutraukimu ir siūlė tęsti bendradarbiavimą, nepaneigia vienašališko sutarties nutraukimo fakto.

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekis išsaugoti sutartį nėra absoliutus ir jos nutraukimas gali būti pateisinamas, jeigu nustatomos tam tikros aplinkybės – pažeidimo pobūdis, mastas ar kitos svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo. Taip pat ir pareiga bendradarbiauti nėra absoliuti, egzistuoja tam tikros jos ribos, kurios nustatomos atsižvelgiant į pagrįstus lūkesčius, kad kiekviena šalis savo pareigas vykdyti tinkamai. Noras bendradarbiauti turi būti abipusis, nes priešingu atveju sutartis gali likti taip ir neįgyvendinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Apeliantė neginčija aplinkybės ir iš byloje esančių duomenų (ieškovės išrašytų atsakovei 2007-02-28 - 2015-07-31 kreditinių PVM sąskaitų faktūrų), nustatyta, kad nuo 2008 m. pabaigos sumažėjo atsakovės perkamos produkcijos kiekiai, kad ieškovės atsakovei taikytos apyvartos-populiarinimo nuolaidos dydis tiesiogiai priklausė nuo parduotos produkcijos kiekio (kainos) už praėjusį mėnesį (2006-11-02 susitarimo dėl nuolaidos taikymo 5. 2 p.). Iš byloje esančio 2010 07 01 šalių susitarimo dėl nuolaidos taikymo papildymo-pakeitimo matyti, kad šalys susitarė papildyti 2006-11-02 susitarimo dėl nuolaidos taikymo 5. 2 punktą, t.y. susitarė padidinti koeficientą apyvartos-populiarinimo nuolaidos dydžio apskaičiavimui, atsižvelgiant į tai, kad pirkėja įsipareigojo padidinti esamus pardavimo kiekius.

Apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir neįrodinėjo, kad būtent ieškovė nevykdė atsakovės užsakymų, kad atsakovei trūko produkcijos, nes pagal 2003-06-02 Tiekimo sutarties 2 p. sąlygas perkamos produkcijos kiekius bei asortimentą užsakydavo atsakovė pagal paraiškas ar telefonu, o pagal 2006 11 02 susitarimo 3. 5 p. būtent atsakovė įsipareigojo pasirūpinti, kad tiekiamos produkcijos išvardintose prekybos vietose netrūktų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė 2006 12 11 sumokėjo 10 252,54 Eur avansą pagal susitarimo 5 punkto sąlygas, kad pagal susitarimo 5. 4 p. jei baigiasi susitarimo galiojimo terminas ir tiekėjo pateiktų kreditinių sąskaitų–faktūrų suma mažesnė nei avansu sumokėta suma, pirkėjas grąžina bendrovei skirtumą, apskaičiuotą pagal 5. 4 p. pateiktą formulę. To paties Susitarimo 5. 4 punktą tiekėjui suteikta teisė savo nuožiūra pasiūlyti pirkėjui pratęsti susitarimo galiojimą, kol tiekėjo pateiktų pirkėjui sąskaitų faktūrų suma taps lygi tiekėjo avansu sumokėtai sumai. Nors byloje nėra rašytinių įrodymų, kad šalys raštu pratęsė susitarimo galiojimo terminą, numatytą susitarimo 2 punkte (iki 2009 10 01), tačiau iš šalių veiksmų (2010 07 01 šalių susitarimo dėl nuolaidos taikymo papildymo-pakeitimo) matyti, kad šalys ir toliau bendradarbiavo, ieškovė tiekė produkciją atsakovei ir iki 2015 m. liepos mėn. siuntė atsakovei kreditines PVM sąskaitas faktūras dėl atsakovei taikytos apyvartos-populiarinimo nuolaidos dydžio, o nuo 2015 m. liepos mėn. sutartiniai santykiai pasibaigė.

Apeliantė neginčija aplinkybės, kad 2015-06-30 dienai tarp atsakovei sumokėto avanso (10 252,54 Eur) ir 2006-2015 m. laikotarpiu taikytos atsakovei apyvartos-populiarinimo nuolaidos (1709, 45 Eur) yra 8543, 09 Eur suma (10 252,54 - 1709, 45) skirtumas, kad jos perkami produkcijos kiekiai 2008-2015 m. laikotarpiu tik mažėjo, nors pagal 2010 07 01 šalių susitarimo dėl nuolaidos taikymo papildymą-pakeitimą atsakovė buvo įsipareigojusi didinti perkamos produkcijos kiekius, tačiau pagal ieškovės pateiktus buhalterinės apskaitos duomenis susitarimo galiojimo laikotarpiu (2006-2015 m.) apeliantė sumažino avansu sumokėtos prognozuojamos nuolaidos sumą tik 1709,46 Eur suma. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, jog apeliantė ilgą laikotarpį (nuo 2010 m. susitarimo papildymo) nedidino perkamos produkcijos kiekių, ir tai tiesiogiai veikė atsakovės įsipareigojimo platinti ir populiarinti ieškovės parduodamą produkciją netinkamą vykdymą (susitarimo 7. 2 p.). Apeliantė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą, kad susitarimas bus tinkamai vykdomas ateityje. Esant šioms aplinkybėms, atmestini apeliantės argumentai, kad ieškovės produkcijos pardavimų sumažėjimas nepatvirtina fakto, kad buvo apribotas jos platinimas ar prekyba ja.

Atmestini apeliantės argumentai, kad ieškovė neturėjo teisės vienašališkai nutraukti Tiekimo sutartį remiantis 10.2 p. „b“ pap. (apie tai raštu įspėjusi kitą šalį ne vėliau kaip prieš 15 d.) nesant sutarties pažeidimo. Iš 2006 m. lapkričio 2 d. susitarimo dėl nuolaidos taikymo turinio (7 str.) matyti, kad šalys numatė tik šio susitarimo nutraukimo pagrindus. Nei vienoje susitarimo nuostatoje nėra paminėta, jog šiuo susitarimu yra keičiamos Tiekimo sutarties sąlygos. Tiekimo sutarties 10.1 p. šalys susitarė, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja vienerius metus. Sutarties galiojimas pratęsiamas tam pačiam terminui, jei likus 15 dienų iki jos galiojimo pasibaigimo, nei viena iš šalių raštu nepareiškė noro jos nutraukti. Pažymėtina, kad apeliantės nurodyta aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl skolos priteisimo. Pažeidė ar nepažeidė ieškovė sutartyje nustatytą terminą vienašališkai nutraukdama sutartį, bei tikslus sutarties nutraukimo momentas būtų svarbūs tuo atveju, jei ieškovė ieškiniu reikalautų priteisti palūkanas ar delspinigius, skaičiuotinus nuo sutarties nutraukimo. Šioje byloje ieškovei nei delspinigiai, nei palūkanos (išskyrus 6 proc. dydžio procesinės) nebuvo priteistos.

Dėl skolos dydžio

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą dėl 700.92 Eur už negrąžintą tarą bei 92,13 Eur už parduotą produkciją, nesiaiškino ir nevertino, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi kita atsiskaitymo, taip pat taros grąžinimo tvarka, kuri egzistavo nuo pat šalių bendradarbiavimo pradžios, kad teismas nepagrįstai nevertino atsakovės atstovų nurodytų faktų, kad produkcija atsakovei buvo tiekiama tik pagal atskirus jos užsakymus; tiek tarą ir produkciją pristatydavo ieškovės darbuotojai, kurie, realizavus produkciją, patys tarą ir pasiimdavo.

Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Apeliantė teigia, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi kitokia praktika nei šalys susitarė dėl apmokėjimo už produkciją ir taros grąžinimo tvarkos, tačiau ieškovė savo procesiniuose dokumentuose neigia, kad atsakovė atsiskaitydavo už parduotą produkciją tik ją realizavusi, kartu grąžindama ir tarą. Pagal Tiekimo sutarties 4.2 p. „b“ papunktį pirkėjas už pateiktas prekes turi sumokėti per 14 dienų nuo prekių gavimo, o pagal 6. 2 p. pirkėjas turi grąžinti tarą sekančiu prekių pateikimu. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nepripažįsta, jog atsakovė po bylos iškėlimo teisme yra grąžinusi tarą 700,92 Eur ą bei sumokėjusi 92,13 Eur. Apeliantė teigdama, kad iškėlus bylą teisme, grąžino tarą ieškovei bei atsiskaitė, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Pagal byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog atsakovė už nupirktą produkciją iš ieškovės pagal 2015 07 09 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 5150120778 yra atsiskaičiusi ir neskolinga 92, 13 Eur bei grąžino tarą 700, 92 sumai, kurią gavo pagal 2015 07 16 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000156.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčas iš esmės išspręstas teisingai, pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą, nepažeidė, kasacinio teismo formuojamų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių bei materialinės teisės normų, reglamentuojančių sutarčių nutraukimą, todėl apeliacinis skundas dėl šios sprendimo dalies netenkintinas. Skundžiama sprendimo dalis dėl 9 336,14 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-07-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės ieškovei priteisė 844 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurių dalis – 539, 88 Eur už teisinę pagalbą byloje.

Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 297,88 Eur už teisinę UAB „Sergel“ pagalbą rengiant ieškinį, nesivadovavo teismų suformuota praktika ir nuo jos nukrypo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės teiginiais dėl priteistų iš atsakovės ieškovei 297,88 Eur dydžio atstovavimo išlaidų už ieškinio parengimą nepagrįstumo.

CPK 88 straipsnio 1dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015 ir kt.). Nors apeliantės nurodytoje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 buvo sprendžiama dėl atstovavimo fiziniam asmeniui, o nagrinėjamoje byloje – dėl atstovavimo juridiniam asmeniui, tačiau teisėjų kolegija remiasi pirmiau nurodytu išaiškinimu, nes CPK įtvirtintas atstovavimo reglamentavimas šiai bylai aktualiu aspektu yra analogiškas. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 taip pat yra išaiškinta ir tai, kad atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1dalies 9 punktas netaikytinas.

Kasacinio teismo nutartyse išaiškinta, kad teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.)(žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016; kt.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovei pagal 2008 08 01 sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo Nr.T08/08-02 bei jos priedą Nr.102 2015 07 16 UAB „Sergel“ teikė teisines paslaugas dėl ginčo su UAB „Bačkonys“, pagal priede Nr.102 3 p. sąlygą ieškovė įsipareigojo pasirašyti atstovavimo sutartį su UAB „Sergel“ nurodytu advokatu. 2015 m. liepos 17 d. ieškovė ir advokatė R. G. pasirašė atstovavimo sutartį dėl ieškovės atstovavimo civilinėje byloje su UAB „Bačkonys“. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Sergel“ iš ieškovės 2016 07 22 gavo 297, 88 Eur mokėjimą pagal UAB „Sergel“ pateiktą sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 0010258 pagal sutartį Nr.T-08/08-02 priedą Nr. 102 skolininkas UAB „Bačkonys“. Nors ieškinį, priimtą teisme 2016 07 28, ir pasirašė advokatė R. G., tačiau rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog ji parengė ieškinį ir už tai jai buvo sumokėta per tarpininką UAB „Sergel“ ar tiesiogiai atstovei byloje nėra pateikta (CPK 178 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą iš esmės išsprendė teisingai, tačiau iš atsakovės ieškovei nepagrįstai priteisė 297, 88 Eur išlaidas už teisines paslaugas rengiant ieškinį. Todėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimas keistinas bylinėjimosi išlaidų dalyje: iš atsakovės UAB „Bačkonys“ priteistas 844, 88 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ sumažinant iki 547 Eur (844, 88 Eur-297, 88 Eur).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo netenkinant dėl materialinio teisinio reikalavimo, apeliantė nelaikytina bylą laimėjusia šalimi, todėl apeliantės (atsakovės) turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos. Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius apeliacinės instancijos teisme jos patirtas 598, 95 Eur išlaidas už advokatės R. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei apmokėjimą advokatei per tarpininkę UAB „Sergel“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašomas priteisti išlaidas sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas (advokatės R. G. išrašyta 2016 03 30 sąskaita už teisines paslaugas Nr.2016/432 – 598, 95 Eur bei jos apmokėjimas pagal vietinio mokėjimo nurodymą Nr. 16382 UAB „Sergel“ bei pastarajai - 2016 03 07 vietinio mokėjimo nurodymas apie 598, 95 Eur gavimą iš ieškovės pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr.SRG0011077). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) 8.11 punkte už atsiliepimą į apeliacinį skundą nustatytas 1,3 dydžio koeficientas. Maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą gali būti 955,63 Eur (735,1 x 1,3 = 955,63 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2015K3 – 735,1 Eur)).

Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžio, todėl iš apeliantės (atsakovės) ieškovei priteistinos 598, 95 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą šios išlaidos (2, 71 Eur) iš apeliantės nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 325 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą pakeisti bylinėjimosi išlaidų dalyje:

iš atsakovės UAB „Bačkonys“ priteistas 844, 88 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ sumažinti iki 547 Eur.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš apeliantės UAB „Bačkonys“ priteisti 598, 95 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme ieškovei UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.