Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-191-650/2015, pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui A. S., atsakovo A. S. priešieškinį ieškovei L. S. dėl šalių santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

I. L. S. kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti santuoką, sudarytą tarp ieškovės L. S. ir atsakovo A. S. dėl atsakovo A. S. kaltės; po santuokos nutraukimo šalims palikti santuokines pavardes; iš atsakovo A. S. ieškovės L. S. naudai priteisti 1448,10 Eur neturtinės žalos atlyginimo; šalių santuokoje įgytą turtą padalinti taip: atsakovui A. S. asmeninės nuosavybės teise priteisti: negyvenamąją patalpą - garažo boksą Nr. 32, esančią adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė -3 620,25 Eur (12 500,00 Lt); iš ieškovės L. S. – 318,58 Eur (1100 Lt) dydžio piniginę kompensaciją už asmeninės ieškovės prievolės vykdymą bendromis lėšomis; ieškovei L. S. iš atsakovo A. S. asmeninės nuosavybės teise priteisti 1 810,13 Eur dydžio piniginę kompensaciją už 1/2 dalį garažo bokso rinkos vertės; 1 546,28 Eur (5339 Lt) dydžio piniginę kompensaciją už atsakovo sumažintą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdytą turtą – 1/2 dalį automobilio vertės; 144,81 Eur (500 Lt) dydžio, t.y. pusės baudos dydžio piniginę kompensaciją už atsakovo administracinės nuobaudos (baudos ) įvykdymą iš bendrų lėšų; taip pat 3 332,28 Eur (11 505,69 Lt) dydžio, t. y. pusės išlaikymo dydžio kompensaciją už atsakovo asmeninės vaiko išlaikymo prievolės įvykdymą; iš viso ieškovei iš atsakovo priteisti 6833,50 Eur (23 594,71 Lt) dydžio piniginę kompensaciją.

Atsakovas A. S. priešieškiniu prašė pripažinti, kad dėl šalių santuokos iširimo yra kalta ieškovė L. S.; pripažinti, kad butas su rūsiu 5,26 kv. m, pažymėtu R-34, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), yra ieškovės L. S. ir atsakovo A. S. bendroji jungtinė nuosavybė; padalinti šį turtą - ieškovei priteisti butą natūra, o atsakovui priteisti 23 550 Lt piniginę kompensaciją; taip pat priteisti iš ieškovės atsakovui 9000 Lt piniginę kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą ieškovei sumokant už savo mokslus K. U.. Be to atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo ir turto balanso patikslinimo, kuriame nesutinka su ieškovės reikalavimu nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės. Teigia, kad ieškovei jokia neturtinė žala dėl santuokos nutraukimo nebuvo padaryta, nes ji pati nesaugojo šeimos santykių, o priešingai, elgėsi aiškiai nepriimtinai teisės bei moralės požiūriu, žemino atsakovą. Taip pat atsakovas nurodo, kad nepagrįstas ieškovės reikalavimas priteisti 3332,28 Eur (11505,69 Lt) dydžio kompensaciją už atsakovo asmeninės vaiko išlaikymo prievolės įvykdymą. Ieškovė skaičiuoja, kad nuo 2004-08-26 iki 2013-03-14, tai yra beveik 9 metus šalims gyvenant santuokoje, atsakovas mokėdamas išlaikymą savo dukrai D. S. iš viso sumokėjo 23011,38 Lt, kas, ieškovės požiūriu, reiškia ir atsakovo prievolę sumokėti dar ir jai pusę šios sumos, kas sudaro minėtus 3332,28 Eur. Visi atsakovo atlikti mokėjimai nepilnamečiam vaikui kaip išlaikymas buvo atlikti ieškovei apie juos žinant bei sutinkant. Todėl šie mokėjimai patenka į CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos normos reglamentavimą, kas reiškia, kad jokia kompensacija ieškovei nepriklauso. Taip pat atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti 1546,28 Eur už transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuri pagal 2014-06-05 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį parduota R. T. už 1158,48 Eur (4000 Lt). Šios pirkimo-pardavimo sutarties ieškovė neginčija, tai reiškia, kad sandoryje šio automobilio rinkos kaina - 4000 Lt - nėra paneigta, todėl ieškovei už šią transporto priemonę priklauso 579,00 Eur (2000 Lt) piniginė kompensacija. Atsakovas taip pat nesutinka su reikalavimu priteisti 144,81 Eur (500 Lt) piniginę kompensaciją už atsakovo administracinės nuobaudos įvykdymą. Atsakovas šią baudą sumokėjo iš asmeninių lėšų, jis tam nenaudojo bendro su ieškove turto. Be to pažeidimas, kuris buvo atsakovo padarytas, buvo daromas su ieškovės žinia bei pritarimu, nes cigaretės buvo vežamos ir jos broliui.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Nutraukė ieškovės L. S. ir A. S. santuoką dėl atsakovo A. S. kaltės. Po santuokos nutraukimo šalims paliko santuokines pavardes. Padalino santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą natūra ir priteisė negyvenamąją patalpą – garažo boksą Nr. 32, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 3620,25 Eur, asmeninės nuosavybės teise atsakovui A. S.. Priteisė iš atsakovo A. S. ieškovei L. S. 2215,60 Eur piniginę kompensaciją už padalintą nekilnojamąjį turtą ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą. Priteisė iš atsakovo A. S. ieškovei L. S. 1448,10 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė. Priteisė iš atsakovo A. S. ieškovei L. S. 383 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo A. S. valstybės biudžetui bylinėjimosi išlaidas - 6,00 Eur procesinių dokumentų teikimo išlaidų ir 83,00 Eur žyminio mokesčio. Bylinėjimosi išlaidų valstybei iš ieškovės nepriteisė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, konstatavo, kad šalių ginče nustatyta viena iš CK 3.60 str. 3 d. prezumpcijų, t. y. atsakovo žiaurus elgesys su ieškove. Teismas vertino kritiškai duomenis apie ieškovės neištikimybę ir nesirėmė atsakovo paaiškinimais, apklaustų liudytojų M. G., Ž. G. parodymais bei jų 2014-05-31 daryto vaizdo įrašu, pateiktu į bylą, nes šie 11 sekundžių filmavimo mobilaus ryšio telefonu duomenys nėra kokybiški, fiksuoti liudytojams einant gatve iš gana didelio atstumo, juose sunkiai galima identifikuoti asmenis, nes įžiūrimi tik glaudžiai sėdinčių asmenų (moters ir vyro) siluetai automobilyje, todėl jų veiksmai laisvai gali būti interpretuojami tiek atsakovo, tiek pačių liudytojų pagal jų subjektyvų suvokimą ir turimą priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismo nuomone, tokie duomenys nepagrindžia ieškovės neištikimybės fakto, jai dienos metu būnant šeimos automobilyje, pastatytame viešoje vietoje Šiaulių mieste. Be to, teismas remdamasis asmens duomenų apsaugos įstatymu bei teisės į privatų gyvenimą užtikrinimą, atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė neigia buvus bet kokį intymų bendravimą šeimos automobilyje su pažįstamu vyriškiu, kuris tik guodė ją verkiančią dėl nenusisekusio šeiminio gyvenimo, ir kad tas pašalinių asmenų 2014-05-31 filmavimas vykdytas be ieškovės žinios ir sutikimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas, norėdamas remtis prezumpcija dėl kito sutuoktinio neištikimybės, turėjo įrodyti ne tik ieškovės neištikimybę, bet ir tai, kad ji buvo jų santuokos iširimo priežastimi. Negali būti vertinamos kaip neištikimybės įrodymas vien atsakovo paaiškinimais nurodytos aplinkybės, kad jis, dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju, ne visada galėdavo prisiskambindavo ieškovei telefonu ar kad kai iš anksto nepranešęs grįždavo iš užsienio į namus, nerasdavo sutuoktinės ir netikėdavo jos aiškinimais, kad ji tuo metu buvo svečiuose pas gimines draugus; taip pat kad pati ieškovė vieną kartą jam prisipažino buvusi neištikima. Teismas tuo pagrindu atmetė ir duotus atsakovo sesers D. T. bei jo bendradarbio A. K. parodymus byloje, iš kurių matyti, kad liudytojai keletą metų girdėdami atsakovą kalbant apie ieškovės neištikimybę, patys darė tokias pat subjektyvias prielaidas apie šios sutuoktinės nederamą elgesį, jai būnant giminių ar draugų susitikimuose. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog šeimoje besitęsiančiam atsakovo smurtavimui beveik 9 metus, ieškovė vis tiek gyveno su juo, mėgino psichologo pagalba spręsti šeimoje esamas problemas ir kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo tik po galutinio sutuoktinių konflikto bei jos sužalojimo 2014-06-01. Todėl teismas nutraukė šalių santuoką dėl atsakovo kaltės.

Nustatęs, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės – girtavimo, buitinių konfliktų kėlimo, smurtavimo, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti tenkinamas. Įvertinęs santuokos iširimo aplinkybes ir priežastis, taip pat santuokos trukmę, šalių turtinę padėtį, šalių santykių ir ieškovės išgyvenimų pobūdį, teismas ieškovei priteisė reikalaujamą 1448,10 Eur (5000 Lt ) sumą neturtinei žalai atlyginti.

Nesant ginčo tarp šalių dėl santuokos metu įgytos negyvenamosios patalpos – garažo bokso Nr. 32, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padalinimo, teismas šį turtą, kuris abiejų šalių vertinamas santuokos nutraukimo metu 3620,25 Eur suma, natūra priteisė atsakovui, o ieškovei priteisė ½ dalį jo vertės – 1810,13 Eurų.

Teismas sutiko su ieškovės teikiamais argumentais, kad atsakovas, teikdamas priešieškinį, neįrodė, jog iš esmės savo piniginėmis lėšomis, darbu pagerino ieškovės turimą asmeninės nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kad šis turtas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 str. 2 d. nuostatas. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad šios nuosavybės įregistravimo pagrindas - 2001-11-08 pirkimo- pardavimo sutartis ir priėmimo- perdavimo aktas, sudarytas tarp ieškovės L. J., kaip pirkėjos, ir pardavėjų L. P., R. P.. Teismas nurodė, kad buto įsigijimo sandorio sudarymo metu atsakovas nedalyvavo, su ieškove nebuvo pažįstamas ir kartu negyveno. Nebuvus šalių susitarimo dėl bendro tikslo (kartu įsigyti butą) daikto įgijimo metu, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ir išvadai, kad buvo ieškovės ir atsakovo susitarimas dėl jungtinės veiklos. Teismo nuomone, atsakovo teiktas rašytinis įrodymas – (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina tik darbo užmokesčio ir dienpinigių išmokėjimą atsakovui, bet ne atsakovo patirtas išlaidas ir pinigų panaudojimą ne pagal jų tikslinę paskirtį, t. y. kad jis iš skirtų pragyvenimui užsienyje dienpinigių sumokėjo už ieškovės butą galutines įmokas pardavėjams. Teismas sprendė, kad atsakovui gyvenant kartu su ieškove tame bute, jis turėjo pareigą prisidėti prie komunalinių mokesčių mokėjimo, prie šeimos būsto remonto, todėl jis iš savo darbo užmokesčio galėjo skirti atitinkamas pinigų sumas apmokėti patiriamas einamąsias išlaidas, bet tai nelaikytina esminiu ieškovės nekilnojamo turto pagerinimu. Tačiau ieškovei iš dalies pripažįstant priešinius reikalavimus ir sutinkant kompensuoti atsakovui 318,58 Eur (½ dalį iš 2200 Lt buto kainos, sumokėtos buto pardavėjams 2004-2005 metais iš bendrų sutuoktinių gaunamų lėšų), teismas nurodė, kad turi pagrindą šią sumą vertinti kaip piniginės kompensacijos priteisimą atsakovui už ieškovės asmeninės prievolės vykdymą pagal įgytą nuosavybę (CK 3.110 str. 1 d.).

Teismas vertino priešinius šalių reikalavimus dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo, pardavus šeimos automobilį. Nustatė, kad automobilis (duomenys neskelbtini), valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduotas iki bylos iškėlimo teisme pagal 2014-06-05 sutartį R. T. už 4000 Lt, atsakovui motyvuojant tuo, kad šį daiktą pardavė savo giminaičiui už tokią kainą, nes atsirado esminis gedimas ( netikėtai „užkalė variklis“), todėl atsakovas nesiekė remontuoti ir buvo suinteresuotas greitu automobilio pardavimu. Teismas rėmėsi galiojančiu ir nenuginčytu sandoriu dėl nuosavybės perleidimo, įregistruotu VĮ „Regitra“, bei darė išvadą, kad automobilis laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, esant prezumpcijai pagal CK 3.88 str. 1 d. 1 ir 2 punktus, ir buvo atsakovo parduotas už realią rinkos kainą - 4000 litų. Teismas tik iš dalies sutikdamas su ieškovės teiktais argumentais, darė išvadą, kad atsakovas parduodamas santuokoje įgytą automobilį bei laikydamasis lygių turto dalių principo, privalėjo pusę sandoryje gautų pinigų ieškovei sumokėti, todėl atsakovui neįrodžius aplinkybių, kad jis pagal sandorį su ieškove atsiskaitė, teismas priteisė ieškovei 579,24 Eur ( 2000 Lt ) kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (CK 3.98 str. 3 d.).

Teismas darė išvadą, kad šalių priešiniai reikalavimai dėl santuokos metu kilusių asmeninių prievolių įvykdymo ir piniginių kompensacijų priteisimo vienas iš kito yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad kasacinis teismas suformavo nuostatas, kad privalo būti padalytas tiek realiai egzistuojantis turto aktyvas, tiek pasyvas (CK 3.118 str.), t. y. dalytinos sutuoktinių prievolės kreditoriams skirstomos į prievoles, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, ir į prievoles, kurių mokėjimo terminas nėra suėjęs arba jos yra ginčijamos. Nagrinėjamu ginčo atveju tiek ieškovė, tiek atsakovas siekia tarpusavyje dalytis realiai neegzistuojančias, t. y. pasibaigusias prievoles tretiesiems asmenims, kurios buvo vykdomos bendru sutuoktinių sutikimu iš abiejų gaunamų darbinių pajamų. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo sutikti tiek su ieškovės, tiek su atsakovo keliamais reikalavimais dėl piniginių kompensacijų priteisimo už išlaikymo prievolės įvykdymą ir ir apmokėjimą už vieno sutuoktinio studijas pagal jų sudarytus kompensacijų balansus, nes CK 3.118 str. 3 d. numato, kad nustačius turtą, kuris sutuoktiniams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ar kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto. Analogiškai teismas vertino, kad ir pasibaigusi A. S. prievolė dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui iš pirmos santuokos mokėjimo, prie kurios vykdymo L. S. gera valia prisidėjo ir šią būtinąją turtinę sutuoktinio prievolę pripažino savo noru jau santuokos sudarymo metu, negali būti dalinama, nes tai neatitiktų tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str., 3.4 str.), tiek santuokos savanoriškumo (CK 3.13 str.), tiek sutuoktinių geros moralės bei pareigos vienas kitą remti ( CK 3.27 str.).

Teismas konstatavo, kad gali būti priteisiama kompensacija kitam sutuoktiniui už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą tik tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais. CK 3.115 straipsnio l dalis numato, kad jeigu iš bendro sutuoktinių turto buvo sumokėtos baudos už vieno sutuoktinio padarytus teisės pažeidimus, taip pat atlyginta žala, padaryta vieno sutuoktinio veiksmais, tai kaltas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Todėl tuo pagrindu teismas tenkino ieškovės L. S. reikalavimą dėl įtraukimo į kompensacinį šalių balansą iš bendrų šeimos pinigų sumokėtą 1000,00 Lt administracinę baudą, paskirtą 2011-04-22 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutarimu atsakovui A. S. už ATPK 163-2 str. 2 d. nustatytą pažeidimą, ir tokiam reikalavimui galioja 5 metų senatis (CK 3. 129 str.). Todėl esant nepraleistam ieškinio senaties terminui, ieškovės reikalavimą atsakovui teismas laikė pagrįstu ir jos naudai priteisė 144,81 Eur kompensacija (t. y. ½ sumokėtos santuokos metu administracinės baudos dalis), kurią įtraukė į šalių turto kompensacinį balansą.

Atsižvelgdamas į byloje keliamus šalių reikalavimus ir nustatytas visas ginčo faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad šalių santuokos metu įgyto ir dalintino nekilnojamojo turto (garažo bokso) vertė yra 3620,25 Eur. Atsakovui šis turtas priteistinas natūra; o atsakovei priteistina piniginė kompensacija - 1810,13 Eur (½ dalis dalinamo turto vertės); taip pat ieškovei už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą priteistina 579,24 Eur (1/2 parduoto šeimos automobilio vertės pagal atsakovo sudarytą sandorį) ir 144,81 Eur kompensacija už sumokėtą sutuoktinio administracinę baudą. Be to reikalinga atimti iš šios piniginės kompensacijos 318,58 Eur, kuriais ieškovė privalo kompensuoti atsakovui už jos asmeninės nuosavybės teise turimo buto kainos dalį, sumokėtą santuokos metu. Atitinkamai teismui apskaičiavus galutinį priteistinos piniginės kompensacijos dydį ieškovei už dalinamą nekilnojamąjį turtą ir sumažintos bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, darė išvadą, kad ši kompensacija sudaro 2215,60 Eur ( 1810,13 Eur + 579,24 Eur +144,81 Eur – 318,58 Eur).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovas A. S. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą iš dalies ir pripažinti, kad ieškovės L. S. ir atsakovo A. S. santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepriteisiant iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimo. Pripažinti, kad butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra sutuoktinių L. S. ir A. S. bendroji jungtinė nuosavybė, po santuokos nutraukimo priteisiamas ieškovei natūra, o atsakovui už ieškovei tenkančią turto dali priteisiant 6820,55 Eur piniginę kompensaciją. Priteisti apeliantui iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1. Teismas nepagrįstai vertino, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas išimtinai atsakovas, nes neįrodyta, jog 2014-05-31 filmuota medžiaga pagrindžia ieškovės neištikimybės faktą. Liudytojai pagrindė ir patvirtino savo poziciją apie akivaizdžią ieškovės neištikimybę, kad tai nebuvo kaip tariama tik „paguodos“ draugiško bendravimo faktas. Ieškovė nepagrindžia visų tariamų atsakovo smurtavimo aspektų, tuo labiau minimas devynių metų senumo laikotarpis, kas negali būti vertinama kaip priežastis santuokos nutrūkimui, nes kitu atveju ieškovė būtu iniciavusi santuokos pabaigą. Net baudžiamoji byla Nr. 1-1011-616/2014 atsakovui buvo iškelta, nes jam sužinojus apie minėtą ieškovės neištikimybės faktą ir kilo dėl to konfliktas bei kiti su tuo susiję padariniai. Ši aplinkybė reikšminga tuo, kad ieškovė ne tik kad buvo neištikima, tačiau ši aplinkybė turėjo įtakos ir santuokinių ryšių iširimui, normalaus šeimyninio gyvenimo egzistencijai. Teismų praktika formuoja, kad vertinant sutuoktinių kaltę, nėra aktualu nustatyti jų lygiavertiškumą, pakanka fakto, kad abiejų sutuoktinių veiksmai nulėmė faktinę santykiu pabaigą, nepaisant to, kurio sutuoktinio kaltė yra didesnė. Tokiu atveju kilus ginčui, teismas turi konstatuoti, jog faktiniai šalių santykiai nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

2. Nenustačius vieno sutuoktinio kaltės, nelieka pagrindo ir neturtinės žalos priteisimui. Pažymėtina, kad net ir konstatavus atsakovo kaltę, teismas neturėjo pagrindo priteisti iš jo neturtinės žalos atlyginimo, kadangi teismo minimu atveju, kuomet atsakovui buvo taikyta baudžiamoji atsakomybę, kartu buvo priteistas ir neturtinės žalos atlyginimas, kuris yra išieškomas iš jo ir šiai dienai. Todėl pagrindo dubliuoti už tuos pačius veiksmus patirtą žalą, ją pakartotinai priteisiant ieškovei, teismas neturėjo pagrindo ir šioje vietoje ieškovės reikalavimas turėjo būti atmestas. Tai, kad neturtinė žala buvo priteista iš atsakovo baudžiamojoje byloje, liudija ir bylos duomenys, todėl jie kartotinai su apeliaciniu skundu nėra teikiami. Fakto, kad ieškovė nuolat būtų patyrusi dvasinius išgyvenimus, tame tarpe psichologinį ir fizinį smurtą įrodyta nebuvo, todėl teismas vien išvestinėmis aplinkybėmis remtis negalėjo ir atitinkamai ir šiuo aspektu, priteisti neturtinės žalos negalėjo taip pat.

3. Teismas tinkamai nustatė, kad pagrindinis turtinis ginčas byloje buvo susijęs su nekilnojamu turtu - butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad šio buto registracija buvo atlikta ieškovės vardu, o pagrindas 2001-11-08 pirkimo-pardavimo sutartis ir tuo metu šalys dar nebuvo sutuoktiniai ar pažįstami. Teismas nepagrįstai nepripažino buto bendrąja jungtine nuosavybe, kadangi nebuvo įrodyta, jog atsakovas savo piniginėmis lėšomis, darbų jį pagerino. Teismas nepripažino ir šalių bendro gyvenimo kartu fakto jau 2002 metais. Nors ieškovė neigė, kad šalys nebuvo pažįstamos ir nebendravo 2002 metais, iš esmės akcentuojama 2003 m. pabaiga, tačiau lieka neaiški ir nesuprantama aplinkybė, kaip šalys, kurios nebendravo, nebuvo pažįstamos, galėjo dalyvauti atsakovo mamos vestuvėse kaip liudininkai dar 2003 m. kovo mėn. Nors atsakovo mamos santuokos registracija buvo atlikta 2003-03-22, tačiau daugiau nei akivaizdu, kad šalys, kurios būtų nepažįstamos ilgesnį laiką, neturėtų bendrų santykių ir ūkio, tikrai nedalyvautų viena kitos tėvų santuokos sudaryme. Tuo pačiu paneigiama ieškovės pozicija dėl šalių nebendravimo 2002 m. metais.

4. Kita klaidinga teismo išvada, susijusi su bendrosios jungtinės nuosavybės vertinimu ir ieškovės mokėjimų už butą atlikimu. Teismas nustatė, kad galutiniai mokėjimai už butą buvo atliekami iki pat 2005-04-25, tačiau vis tiek vertino, kad tai yra ieškovės mokėjimai, iš kuriu tik 2200 Lt buvo šeimos lėšos. Šalys tapo pažįstamos ir kartu pradėjo vesti bendrą ūkį nuo 2002 m., net skaičiuojant laikotarpį nuo atsakovo skyrybų, tai nuo 2001-11-12 iki 2002-03-12 ieškoves iš 12000 Lt buvo sumokėjusi tik 900 Lt buto kainos. Iki santuokos registracijos šalys kartu iš bendrų lėšų sumokėjo 4450 Lt, o po santuokos sudarymo 2004-08-12 buvo sumokėta likusi 6200 Lt suma, t. y. daugiau nei pusė buto tuometinės vertės. Tokiu būdu net teismui nepripažinus, kad iki santuokos su ieškove sudarymo bendromis lėšomis buvo sumokėta už butą 4450 Lt, po santuokos sudarymo visi mokėjimai turėjo būti vertinami kaip atlikti sutuoktinių bendromis lėšomis.

5. Vadovaujantis CPK 178 str., įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia. Kadangi ieškovė įrodinėjo, kad 4000 Lt santuokos metu buvo jos asmeninės lėšos tai ji ir privalėjo objektyviais ir neginčytinais duomenimis tai patvirtinti. Teismui pakako paprasto atviruko su užrašu, kad tai būtų laikoma įrodymu, jog realiai ieškovė 2005 -02-16 gavo lėšas sumoje 4000 Lt kaip dovaną, tačiau teismas visiškai nevertino, kad pagal grynų pinigų priėmimo kvitą 4000 Lt mokėjimas buvo atliktas buto pardavėjams tik 2005-03-09, t. y. praėjus beveik mėnesio laikotarpiui po tariamos dovanojimo sutarties sudarymo. Todėl esant net tokiam reikšmingam laiko intervalui, akivaizdu, kad pareigą įrodyti, jog 4000 Lt mokėti 2005-03-09 buvo ne šeimos, o ieškovės asmeninės lėšos, kurias gavo iš mamos, privalėjo ieškovė. Ši aplinkybė nebuvo įrodyta, todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis abejonių keliančiu atviruku ir paties fakto tikrumu.

6. Teismas nepagrįstai atmetė motyvą, kad duomenų pateikimas apie darbo užmokestį ir dienpinigius, neįrodo, kad tai lėšos naudotos mokėjimui už butą. Priešingai, tai duomenys, kurie įrodo realų atsakovo pajėgumą sumokėti šią sumą už ginčo butą ir jam nereikia įrodinėti, kad šių lėšų nenaudojo kitur, kadangi visos santuokoje įgytos lėšos yra laikomos bendros sutuoktinių lėšomis. Atsakovas su ieškove nebuvo sudaręs vedybų sutarties, todėl galioja bendras sutuoktinių turto valdymo ir padalijimo režimas, tame tarpe ir faktas, kad tiek visos ieškovės gautos pajamos (išskyrus paveldėjimą, dovanojimą ir kt.), tiek ir atsakovo yra bendros. Atsakovui pakanka pagrįsti pajamų gavimą bei jų realumą ir jis neprivalėjo papildomai įrodinėti, kad jis naudojo asmenines lėšas mokėjimams už butą. Už butą santuokos sudarymo metu galėjo mokėti ir ieškovė, tačiau visi jos mokėjimai pagal galiojančią prezumpciją laikytini atliktais iš bendrų sutuoktinių lėšų.

7. Be to teismas pripažino ir vertino, kad automobilis Mazda 6, kainavo virš 20 000 Lt ir įgytas už šeimos lėšas, kas liudija, jog visą laikotarpį ginčo šalys ūkį vedė bendrai, todėl ir mokėjimai už butą buvo atliekami šeimos lėšomis taip pat (nesvarbu, net kieno konkrečiai uždirbtais pinigais).

8. Pateiktas tariamas raštelis negali būti laikomas dovanojimo sutartimi. Net ir jį tokiu pripažinus, jame nėra užfiksuota realaus pinigų ieškovei perdavimo fakto, kad dovana yra gauta. Taip pat šiame raštelyje nėra svarbaus elemento, kad dovana būtų tikslinė ir gautos lėšos būtų naudojamos mokėjimui už butą. Nesant visų šių elementų, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, kad santuokos su atsakovu metu už butą 4000 Lt buvo sumokėti jos asmeninėmis lėšomis. Net jei ir būtų įrodyta, jog pinigai ieškovei jos mamos buvo perduoti, tačiau neįrodžius jų panaudojimo tiesioginiam mokėjimui kreditoriui, t. y. būsto pardavėjui, teismas neturėjo pagrindo ir šiuo aspektu pripažinti, kad šis mokėjimas buvo atliktas iš asmeninių ieškovės, o ne bendrų šeimos lėšų.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė L. S. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo A. S. apeliacinį skundą atmesti. Priteisti ieškovei L. S. iš atsakovo A. S. 484 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų šioje byloje dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo.

1. Ieškovė niekuomet nedavė sutikimo savo buvusio sutuoktinio draugams, pažįstamiems ar giminaičiams ją filmuoti šeimos automobilyje ar kitur. Šį savo nesutikimą ji patvirtino ir teisme, todėl atsakovas neturėjo teisės teikti teismui, o teismas pagrįstai nesirėmė atsakovo pateiktu vaizdo įrašu, kuriame svetimi asmenys užfiksavo galimai ieškovę, nes šis įrodymas gautas neteisėtai, taigi neatitinka CPK 177 str. 2 d. pateiktos leistinų įrodymų sąvokos. Be to, visiškai pritartina teismo argumentams apie tai, kad atsakovo pateikta vaizdo medžiaga niekaip nepatvirtina tariamos ieškovės neištikimybės, o atsakovo kaltinimai ieškovei, nuolatinis pavyduliavimas ir įtarinėjimai buvo visiškai niekuo nepagrįsti.

2. Ieškovė devynerius metus gyveno nuolatinėje baimėje, įtampoje, nuolat patirdama ne tik psichologinį, bet ir sistemingą fizinį smurtą. Po to, kai 2012 m. balandžio 20 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu nedirbančiam atsakovui už smurtavimą prieš sutuoktinę buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė ir 1 m. 6 mėn. atidėtas bausmės vykdymas, visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį ieškovei neteko kreiptis į policiją ar kitas teisėsaugos institucijas dėl atsakovo smurto, tačiau po bausmės vykdymo termino pabaigos atsakovas vėl smurtavo prieš sutuoktinę, už ką buvo nuteistas pakartotinai. Tokiu būdu konstatuojamas ne atsitikintis vienkartinis smurto atvejis (kuris, beje, lygiai taip pat būtų pakankamas konstatuoti sutuoktinio kaltės prezumpcijai pagal CK 3.60 str. 3 d.), bet teismo nuosprendžiais nustatytas recidyvas.

3. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-1011-616/2014 ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-499-167/2012 iš atsakovo buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tačiau ši žala nustatyta tik už konkrečias atsakovo 2014-06-01 ir 2012-01-12 padarytas nusikalstamas veikas ieškovės atžvilgiu. Tuo tarpu šioje byloje teismas, priteisdamas neturtinę žalą kitais pagrindais, vertino ne tik tuos du epizodus, už kuriuos atsakovas nuteistas, bet visą atsakovo netinkamo ir neleistino elgesio laikotarpį, kuris iš esmės sutapo su santuokos laikotarpiu. Teismas įvertino ne tik padarytus nusikaltimus, bet ir daugybę fizinio ir psichologinio smurto epizodų, smurto sistemiškumą ir tęstinumą, ieškovės kančias ir dvasinius pergyvenimus ne tik dėl tų dviejų smurto epizodų, bet ir dėl nuolatinio tęstinio fizinio smurtavimo, atsakovo konfliktavimo, grasinimų, kitokio emocinio ir psichologinio smurto.

4. Bendrą šalių gyvenimą, bendrą ūkio vedimą 2002-aisiais metais patvirtina tik atsakovo paaiškinimas, kitų įrodymų byloje nėra. Tai, kad atsakovo iniciatyva apklausti liudytojai nurodė kartą ar du matę atsakovą ieškovės bute, negali būti pakankamu atsakovo gyvenimo ieškovės bute įrodymu, juo labiau, kad ieškovė tai nuosekliai neigė, Ji tvirtino atsakovą jų pažinties ir bendravimo pradžioje tik pasikviesdavusi į svečius ir tai visiškai natūralu, nes, priešingu atveju, kiekvieną apsilankiusi svetimame bute būtų galima laikyti buto gyventoju. Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad buto įsigijimo sandorio sudarymo metu atsakovas nedalyvavo, su ieškove nebuvo pažįstamas ir kartu negyveno. Nebuvus šalių susitarimo dėl bendro tikslo (kartu įsigyti butą) daikto įgijimo metu, nėra pagrindo ir išvadai, kad buvo ieškovės ir atsakovo susitarimas dėl jungtinės veiklos.

5. Ieškovė neginčijamai asmeninės nuosavybės teise valdo vieno kambario butą, esantį adresu Tilžės g. 169-34. Šiauliai, kuris yra asmeninė ieškovės nuosavybė, nes yra įgytas iki santuokos (CK 3.89 str. 1 d. 1 p.). Pirkdama butą, ieškovė įgijo asmeninę prievolę pardavėjams už butą sumokėti 12000 Lt per ketverius metus iki 2005 m. lapkričio 8 d. Remiantis teismui pateiktais mokėjimo dokumentais, iki santuokos sudarymo ieškovė sumokėjo 5800 Lt. Po santuokos sudarymo ieškovė už butą sumokėjo: 500 Lt – 2004-10-28; 1000 Lt – 2005-01-05; 4000 Lt – 2005-03-09; 700 Lt – 2005-04-25, viso 6200 Lt. Kaip pagrįstai pripažino teismas skundžiamame sprendime, iš šių pinigų 4000 Lt buvo asmeninės ieškovės lėšos, gautos dovanų buto pirkimui iš mamos V. J. gimtadienio proga, ką patvirtina ieškovės paaiškinimas, liudytojos V. J. parodymai, byloje esantis rašytinis įrodymas – V. J. rašytas atvirukas, o taip pat pas notarą apklaustos liudytojos U. J. parodymai. Likusieji 2200 Lt buvo sumokėti iš šalių bendrų lėšų, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovės prievolė buto pardavėjams neginčijamai buvo asmeninio pobūdžio ir nėra numatyta CK 3.109 str., tačiau lygiai taip pat neginčijama, kad butas, už kurį mokėjo ieškovė, buvo šeimos gyvenamoji patalpa, kitos gyvenamosios patalpos šalys neturėjo. Atsakovas nei nuosavybės teise, nei nuomos ar panaudos teise neturėjo jokio kito būsto ir gyveno savo žmonos bute, taigi akivaizdu, jog bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomos lėšos buvo panaudotos ne tik ieškovės, bet ir atsakovo, t. y. visos šeimos, poreikiams tenkinti, siekiant naudos ne tik ieškovei, bet ir atsakovui, kuris neatlygintinai naudojosi sutuoktinės butu. Taigi, ieškovė turėjo teisę nesiūlyti, o teismas turėjo teisę apskritai nepriteisti piniginės kompensacijos atsakovui. Kaip žinia, teismo sprendimu kompensacija atsakovui priteista, ieškovė sprendimo neginčija, todėl mano, jog apelianto argumentai dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sukūrimo visiškai nepagrįsti ir atmestini.

6. Šioje byloje nėra duomenų, o atsakovas neįrodinėja, kad ieškovės butas, kurį atsakovas prašo pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, yra kaip nors pagerintas. Atvirkščiai, ieškovė paaiškinime nurodė, kad butas gana apleistas, jis per santuokinio gyvenimo metus nebuvo remontuojamas, rekonstruojamas ar pertvarkomas. Duomenys apie skunde minimus kokius tai buto remontus ieškovei yra didelė naujiena, nes butas šalių santuokoje (o ir iki jos) nebuvo remontuojamas. Bet kuriuo atveju apeliantas šios aplinkybės neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme, nepateikia jokių buto remonto įrodymų ir su apeliaciniu skundu, taigi, šis apelianto motyvas visiškai atmestinas. Dėl privalomų mokėjimų už komunalinius patarnavimus apeliantas iš esmės klysta, manydamas, jog asmuo, susimokėdamas už jam suteiktas komunalines paslaugas ir patarnavimus (elektrą, dujas, vandenį, šildymą ir kt.) kaip nors prisideda prie nuosavybės įsigijimo. Atvirkščiai, apeliantas pripažįsta, kad visiškai veltui, nemokėdamas nuomos mokesčio, naudojosi savo sutuoktinės nuosavybe – butu ir, kad prisidėdavo tik prie mokesčių už savo ir šeimos komunalinius patarnavimus sumokėjimo, kas visiškai neturi nieko bendra su nuosavybės įgijimo pagrindais.

7. Kaip matyti iš teikiamų naujų įrodymų sudarymo datos (2003-03-22), šie įrodymai egzistavo jau bylos iškėlimo metu. Aplinkybės, kurioms pagrįsti apeliantas teikia šiuos įrodymus (ieškovės ir atsakovo ginčas dėl šalių bendravimo ir gyvenimo kartu pradžios datos bei bendro gyvenimo laikotarpio) buvo žinomos jau pasirengimo nagrinėti bylą teismo posėdyje stadijoje, nes šalys skirtingas bendro gyvenimo pradžios datas nurodė dar savo procesiniuose dokumentuose, taigi, apeliantas (atsakovas) turėjo galimybes šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl prašo jų nepriimti ir jais nesivadovauti, nes tai draudžia CPK 314 straipsnis. Pažymi, kad apelianto teikiami nauji įrodymai bet kuriuo atveju neturėtų esminės reikšmės ginčo nagrinėjimui, nes ieškovė įrodinėja, kad 2002 metais šalys nebendravo ir kartu negyveno, atsakovas įrodinėja priešingai, tačiau teikiamas dokumentas ir fotonuotraukos nepateikia jokių duomenų apie šalių bendrą gyvenimą, juo labiau nesuteikia jokių žinių apie šalių bendravimą 2002-aisiais metais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog dėl santuokos iširimo yra kaltas atsakovas, taip pat teigia, kad iš atsakovo ieškovei nepagrįstai yra priteista neturtinė žala, atsakovas nurodo, kad dėl santuokos iširimo yra abipusė ieškovės ir atsakovo kaltė. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), L. S. ir A. S. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl nepagrįstai atsakovui iš ieškovės nepriteisė piniginės kompensacijos, kurios dydis – ½ šio turto vertės.

Dėl teismo išvados santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad dėl iširusios santuokos kaltas yra atsakovas.

CK 3.60 str. 2 d. nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK 3 knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 str. 3 d. nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 str. 3 d. sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų kito sutuoktinio ar šeimos interesams. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

Remdamasi pirmiau nurodytomis CK normomis ir jų aiškinimo bei taikymo praktika, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijami bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo motyvai bei išvados dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad šalių santuoka buvo sudaryta 2004 m. rugpjūčio 12 d. (t. 1, b. l. 5, 6). Tačiau jau 2005-12-29, t. y. praėjus truputį daugiau nei metams laiko po santuokos sudarymo, ieškovė buvo sumušta atsakovo, jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tai patvirtina 2005 m. gruodžio 30 d. specialisto išvada (t. 1, b. l. 33-34). Panaši situacija pasikartojo ir 2006 metais, nors ikiteisminį tyrimą dėl A. S. veiksmų (grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą) buvo atsisakyta pradėti, tačiau tai įrodo atsakovo polinkį vartoti prieš atsakovę smurtą (t. 1, b. l. 31, 32). 2007 m. birželio 26 d. specialisto išvada įrodo, kad 2007 m. birželio 3 d. ieškovei vėl buvo padarytas nežymus sveiktos sutrikdymas (t. 1, b. l. 28-29). Specialisto išvadose nurodytus sužalojimus ieškovė pasidaryti pati negalėjo, todėl teisėjų kolegija sutinka tiek su ieškovės argumentais, tiek su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nežymūs sveikatos sutrikdymai buvo šeimyninių konfliktų su atsakovu pasekmė (CPK 185 str.). Tai, kad atsakovas sistemingai prie ieškovę naudojo fizinį smurtą, patvirtina ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendis (t. 1, b. l. 24-27), taip pat Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendis (t. 2, b. l. 100-105), kuriais atsakovas buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 3 p., 140 str. 2 d. Šios nustatytos aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad ieškovė įrodė faktus, kuriais remiantis atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama (CK 3.60 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė įrodė, jog būtent dėl atsakovo polinkio smurtauti šalių santuoka ir iširo. Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendžio matyti, kad atsakovui bausmės vykdymas buvo atidėtas 1 (vieniems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Byloje nėra įrodymų, kad šiuo laikotarpiu atsakovas būtų blogai elgiąsis su ieškove, todėl ieškovė, siekdama išsaugoti šeimą, gyveno su atsakovu, būdama jam lojali, tikėjosi, jog viskas susitvarkys. Tačiau tik pasibaigus nusprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, 2014 m. birželio 1 d. atsakovas, būdamas neblaivus, vėl panaudojo prie ieškovę fizinę jėgą (2014-10-28 teismo nuosprendis, t. 2, b. l. 100-105), padarydamas nežymų sveiktos sutrikdymą, ko pasėkoje 2014 m. liepos 4 d. teisme buvo gautas ieškovės ieškinys dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės (t. 1, b. l. 1-4).

Priešingai nei ieškovė, atsakovas neįrodė, jog santuoka iširo ne dėl jo netinkamo elgesio prieš sutuoktinę, o, neva, dėl ieškovės neištikimybės, todėl, anot atsakovo, dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai (CPK 178 str.). Tai, kad ieškovė, neva, jam buvusi neištikima, atsakovas įrodinėja tik subjektyviomis savo prielaidomis, teigdamas, kad kartais jam netikėtai grįžus į namus, ieškovės namuose nebūdavo, tačiau tai nėra įrodymas neištikimybės faktui patvirtinti (CPK 185 str.). Šiame kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad liudytojų M. G., Ž. G. padarytas 11 sekundžių filmavimo mobilaus ryšio telefonu 2014-05-31 vaizdo įrašas, iš kurio matyti tik glaudžiai sėdinčių asmenų (moters ir vyro) siluetai ieškovės ir atsakovo šeimos automobilyje, pastatytame viešoje vietoje (duomenys neskelbtini), nėra įrodymas ieškovės neištikimybės faktui nustatyti. Byloje apklausti liudytojai M. G. ir Ž. G. nurodė, kad jie mobiliuoju telefonu nufilmavo automobilyje su jiems nepažįstamu vyriškiu sėdinčią ieškovę, kad ji su vyriškiu sėdėjo automobilio priekyje ir apsikabinę bučiavosi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tai, jog galimai ieškovė automobilyje sėdėjo su kitu vyriškiu (ne su savo sutuoktiniu), dar nepatvirtina jos neištikimybės. Iš byloje esančių ieškovės sesers parodymų, duotų notarui, matyti, kad atsakovas nuo pat santykių pradžios su ieškove buvo pavydus, kaltindavo ieškovę neištikimybe, visus bent kiek jos pažįstamus vadindavo meilužiais, o ypač tuos, kurie bandydavo užstoti ieškovę (t. 2, b. l. 198-201). Atsakovas nurodo, kad būtent šis vaizdo įrašas ir išprovokavo jį 2014 m. birželio 1 d. panaudoti smurtą prieš ieškovę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu atveju atsakovas, neva, įtardamas ieškovę dėl neištikimybės, galėjo kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo arba spręsti, neva, iškilusią problemą kitokiu civilizuotu būdu, tačiau jis panaudojo prieš ieškovę fizinę jėgą, dėl ko buvo nuteistas, o priešieškinį teismui dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės pateikė tik po to, kai teisme buvo gautas ir priimtas ieškovės ieškinys.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

CK 3.70 str. 2 d. nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti jai iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, patirtą neturtinę žalą įvertindama 1448,10 Eur (5000 Lt). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, šį ieškinio reikalavimą patenkino visiškai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.70 str. 2 d. neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai neapibrėžti, todėl, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, priteisimo, kartu su CK 3.70 str. taikytinos CK 6.250 str. įtvirtintos teisės normos (CK 3.1 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2007; kt.). CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinti neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, – tai žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos reikšmingos aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 1448,10 Eur (5000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą, neatsižvelgė į tai, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu ieškovei, kaip nukentėjusiajai, iš atsakovo, kaip kaltinamojo, buvo priteista 1049,57 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, iš kurios 1000 Lt (289,64 Eur) sudaro neturtinė žala (t. 1, b. l. 24-27), o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendžiu ieškovei, kaip nukentėjusiajai, iš atsakovo, kaip kaltinamojo, buvo priteista 2500 Lt (724,05 Eur) neturtinės žalos atlyginimas (t. 2, b. l. 100-105).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kalti, santuokines pareigas pažeidžiantys veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, tai kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, neigiamas emocijas; nustatęs neturtinės žalos atsiradimą, teismas ją turi įvertinti ir priteisti tokią neturtinės žalos kompensaciją, kuri galėtų atlyginti asmens neturtinio pobūdžio praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-128/2008).

Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nustačiusi, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės – smurtinio pobūdžio elgesio, konstatuoja, jog ieškovės reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tenkintinas, bet tik iš dalies, atsižvelgiant į tai, kad dalis, t. y. 1013,69 Eur neturtinės žalos ieškovei jau buvo priteista įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais, už atsakovo ieškovei sukeltą fizinį skausmą. Įvertinus santuokos iširimo aplinkybes ir priežastis, taip pat santuokos trukmę, šalių turtinę padėtį, šalių santykių ir ieškovės išgyvenimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos 1448,10 Eur neturtinės žalos dydis mažintinas minėtais teismo nuosprendžiais priteistos neturtinės žalos dydžiais, t. y. iki 434,41 Eur (1448,10 Eur – 1013,69 Eur). Toks atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje). Todėl šioje dalyje atsakovo apeliacinis skundas tekintinas.

Dėl ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pripažinimo priklausančiu sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise

Byloje nustatyta, šalių santuoka sudaryta 2004 m. rugpjūčio 12 d. (t. 1, b. l. 5, 6), ginčo nekilnojamasis turtas – butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), 2001-11-08 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgytas ieškovės L. S. dar iki santuokos su atsakovu sudarymo ir viešuose registruose įregistruotas ieškovės vardu (t. 1, b. l. 7-8). Iš pateiktos 2001-11-08 ginčo nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad butas buvo įsigytas už 12000 Lt, ieškovė įsipareigojo visą buto kainą sumokėti iki 2005-11-08 (t. 1, b. l. 55-56), Šiaulių rajono 2-asis notaro biuras 2005 m. gegužės 9 d. išdavė liudijimą, kad ieškovės skolinis įsipareigojimas buto pardavėjams įvykdytas visiškai (t. 1, b. l. 57).

Atsakovas teigia, kad dar iki santuokos sudarymo šalys buvo pažįstamos, nuo 2002 metų gegužės mėn. vedė bendrą ūkį, už butą buvo visiškai atsiskaityta šalims gyvenant santuokoje iš bendrų sutuoktinių lėšų, šiam tikslui nuo 2002 metų buvo naudojamos atsakovo uždirbtos piniginės lėšos, todėl butas priklauso jiems jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl nutraukiant santuoką turėjo būti padalintas, atsakovui priteisiant piniginę kompensaciją, sudarančią ½ ginčo buto vertės.

Pagal bendrąją taisyklę šalių iki santuokos įgytas turtas yra jų asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 1 d.). Tai reiškia, kad, nutraukiant santuoką ir dalijant sutuoktinių turtą, sutuoktiniui, kuris turi įrodymų (pvz., pirkimo–pardavimo sutartį), patvirtinančių, jog tam tikras turtas jo įgytas iki santuokos, nereikia atlikti jokių papildomų įrodinėjimo veiksmų, kad turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise ir sutuoktiniams nedalijamas.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad 2001-11-08 sudarant ginčo nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį, atsakovas nedalyvavo, atsakovas priešieškinyje nurodė, kad tik nuo 2002 m. gegužės mėnesio pabaigos egzistavo bendras šalių turto kūrimas ir atsakovo piniginėmis lėšomis bei darbu (t. 1, b. l. 74-76, 126-131), todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad, nebuvus šalių susitarimo dėl bendro tikslo (kartu įsigyti butą) daikto įgijimo metu, nėra pagrindo ir išvadai, kad buvo ieškovės ir atsakovo susitarimas dėl jungtinės veiklos (CK 6.969 str.).

Vadovaujantis CK 3.90 str. 2 d., jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant CK 3.90 straipsnio pagrindu turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, klausimą, įrodinėjimo našta tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia, kad kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė būtų pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011), nagrinėjamu atveju atsakovui.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimu buvo nutraukta atsakovo santuoka su pirma sutuoktine J. S., teismui patvirtinus santuokos nutraukimo pasekmių sutartį (t. 2, b. l.109-110). Tik daugiau nei po metų laiko, t. y. 2003 m. lapkričio 12 d., atsakovas deklaravo savo gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. ginčo buto adresu (t. 1, b. l. 94, t. 3, b. l. 18), o santuoka buvo sudaryta 2004 m. rugpjūčio 12 d. (t. 1, b. l 5, 6). Byloje apklausti liudytojai S. M. (ieškovės bendradarbė ir draugė) nurodė, kad apie atsakovą A. S. iš ieškovės sužinojo tik prieš pat vestuves, liudytoja – ieškovės motina V. J., taip pat nurodė, kad dukra su vyru (atsakovu) kartu pradėjo gyventi tik po vestuvių, o pas ją į svečius visada iki verstuvių atvažiuodavo viena, liudytoja D. T. (atsakovo sesuo) nurodė, kad dar iki vestuvių yra buvusi pas brolį, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat nurodė, kad brolis pas ieškovę apsigyveno 2002 m. birželio mėnesį, tačiau nei vienas liudytojas negalėjo patvirtinti fakto, kad dar iki santuokos sudarymo ieškovė ir atsakovas vedė bendrą ūkį (CPK 185 str.).

Šios nustatytos aplinkybės paneigia atsakovo argumentus, kad šalys bendrą ūkį vedė nuo 2002 m. gegužės mėn., ir leidžia daryti išvadą, kad šalys pradėjo gyventi bendrai ir vesti bendrą ūkį tik nuo santuokos sudarymo, t. y. nuo 2004 m. rugpjūčio 12 d. Šiuo atveju atsakovas, teigdamas, kad jau 2002 m. gegužės mėnesį apsigyveno pas ieškovę ir vedė bendrą ūkį, tokiems savo teiginiams nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, kaip antai, kad būtų prisidėjęs prie buto išlaikymo, mokėdamas komunalinius mokesčius, ir pan. Tai, kad ieškovė ir atsakovas galimai atostogavo ir pramogavo kartu, dar nereiškia, kad jie vedė bendrą ūkį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad jau vien faktas, jog tik 2002 m. spalio 1 d. buvo nutraukta atsakovo ir jo pirmosios sutuoktinės santuoka, teismo sprendimas įsiteisėjo 2002 m. lapkričio 1 d., tuomet ir laikoma, kad atsakovo santuoka su pirmąją sutuoktine buvo nutraukta (CK 3.66 str. 1 d.), 2003 m. lapkričio 12 d., o ne 2002 m. gegužės mėn. atsakovas deklaravo gyvenamąją vieta ieškovei nuosavybės teise priklausančiame, yra pagrindas labiau tikėti ieškovės ir jos liudytojų parodymais, kad šalys pradėjo vesti bendrą ūkį tik sudarę santuoką (CPK 178 str., 185 str. ). Tai, kad 2003 m. kovo 22 d. bylos šalys dalyvavo atsakovo motinos vestuvėse, patvirtina juos galimai turėjus tikslą pradėti gyventi kartu, tačiau nereiškia, kad tai yra įrodymas, patvirtinantis bendro ūkio vedimą dar iki santuokos sudarymo.

Ieškovė į bylą yra pateikusi mokėjimo dokumentus, patvirtinančius, kad iki 2004 m. rugpjūčio 12 d. už įsigytą ginčo nekilnojamąjį turtą ji yra sumokėjusi turto pardavėjams 5800 Lt (t. 1, b. l. 95-100), o likusią 6200 Lt sumą ji sumokėjo, gyvendama kartu su atsakovu (t. 1, b. l 100-101).

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmeniniu sutuoktinio turtu taip pat pripažįstamas sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas turtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 2 p.). Tai reiškia, kad, nustatant, ar konkretus turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, atsižvelgiama į šio turto įgijimo pagrindą. Šiame kontekste pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad 4000 Lt ieškovės dovanų gauti iš savo motinos, yra jos asmenis turtas. Iš ieškovės į bylą pateikto Sveikinimo atviruko matyti, kad 2005 m. vasario 16 d. ieškovės mama V. J. padovanojo dukrai gimtadienio proga 4000 Lt (t. 2, b. l. 46), apie 4000 Lt dovaną liudytoja patvirtino ir apklausta 2014 m. spalio 23 d. teismo posėdžio metu, apie šią dovaną žinojo ir ieškovės sesuo U. J. (t. 1, b. l. 198-201). Būtent 4000 Lt sumą ieškovė pervedė ginčo buto pardavėjams 2005-03-09, kai anksčiau tokio dydžio pavedimų nebuvo atlikusi (t. 1, b. l. 101).

Svarbus aspektas šioje byloje yra tai, kad tiek iki santuokos sudarymo, tiek po jos sudarymo, pinigų priėmimo kvituose mokėtoju visur yra nurodyta L. J., tačiau niekur nėra nurodyta, kad už L. J. ar L. S. moka A. S., nors tokia galimybė atliekant atsiskaitymus yra galima. Atsakovas, teigdamas, kad nuo 2002 metų prisidėjo prie atsiskaitymų už butą, pateikė tik įrodymus, patvirtinančius savo gautas darbines pajamas, kurių tikrumu teisėjų kolegija neabejoja, tačiau sprendžia, kad tai nėra įrodymas, atsiskaitymams už ginčo butą pagrįsti (t. 1, b. l. 60-73, 113-115), juolab, kad ir ieškovė buvo ir yra dirbanti, pateikė įrodymus apie gaunamas darbines pajamas (t. 1, b. l. 109-112).

Šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė pateikė įrodymus, kad iš mokėtinos 12000 Lt sumos, 9800 Lt sumą ieškovė ginčo buto pardavėjams sumokėjo iš savo asmeninių lėšų, o likusi 2200 Lt suma sumokėta šalims vedant bendrą ūkį.

Minėta, kad, vadovaujantis CK 3.90 str. 2 d., jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Atsižvelgdama į tokį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors atsakovo (apelianto) prisidėjimas prie ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto neviršijo panaudotų lėšų, kurios buvo asmeninė ieškovės nuosavybė ir nenulėmė šio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe CK 3.90 straipsnio pagrindais, tačiau sutuoktinis, prisidėjęs savo asmeninėmis ar bendromis lėšomis, prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto įsigijimo, turi teisę gauti piniginę kompensaciją, atitinkančią jo panaudotų lėšų vertę. Tokia materialinė kompensacija aiškintina kaip sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimas, neleidžianti vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš ieškovės priteisė atsakovui 318,58 Eur (1100 Lt) piniginę kompensaciją, atitinkančią jo panaudotų lėšų vertę, atmesdamas priešieškinio reikalavimus dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą plačiai pasisakyta dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 str. 1 d. nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. birželio 22 d.nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ir tirdamas byloje esančius rašytinus įrodymus, išklausęs šalių ir liudytojų parodymus, padarę pagrįstas išvadas, jog atsakovas A. S. nepagrindė priešieškinio įrodymais, kuriais remiantis būtų pagrindas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CPK 185 str.).

Dėl išdėstyto, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimas pakeistinas dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo A. S. ieškovei L. S., sumažinant iš atsakovo ieškovei priteistą neturtinę žalą nuo 1448,10 Eur iki 434,41 Eur. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas buvo patenkintas tik iš dalies, sumažinant iš atsakovo ieškovei priteistą neturtinę žalą nuo 1448,10 Eur iki 434,41 Eur, konstatavus, kad pagrindas neturtinei žalai atlyginti neabejotinai egzistavo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neperskirstytinos, juolab, kad už šį reikalavimą atsakovas Šiaulių apylinkės teismo liepos 8 d. nutartimi nebuvo įpareigotas sumokėti 43,44 Eur tenkančio žyminio mokesčio dalies (t. 3, b. l. 158, 165). Atsižvelgiant į tai, kad likusioje dalyje apeliacinis skundas tiek dėl neturinio reikalavimo – pripažinti abipusę kaltę dėl santuokos nutraukimo, tiek dėl turtinio reikalavimo - pripažinti asmeninės nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, buvo atmestas, teisėjų kolegija sprendžia, jog buvo patenkinta 5 proc. apeliacinio skundo reikalavimų.

Atsakovas A. S. nepateikė įrodymų apie patirtas teisinės pagalbos išlaidas pirmosios instancijos teisme, o ieškovė L. S. pateikė įrodymus, jog turėjo 484 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 181, 182), kurios atitinka CPK 98 str. nustatytus kriterijus. Todėl, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovo ieškovei priteistina 459,80 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d., 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo ir sumažinti iš atsakovo A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą neturtinę žalą nuo 1448,10 Eur iki 434,41 Eur (keturių šimtų trisdešimt keturių eurų ir 41 euro cento).

Likusioje dalyje Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Priteisti iš A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 459,80 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt devynis eurus ir 80 euro centų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

TeisėjaiDanutė BurbulienėVytautas KursevičiusBirutė Simonaitienė