- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-18
- Bylos Nr.
- 1A-33-531/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38190-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė
- Advokatai
- Irmantas Ruželė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. B. atstovo advokato Irmanto Ruželės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria pripažinta, kad A. B., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir vadovaujantis BK 98 straipsniu, jam nutarta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį stacionarinį gydymą specializuotoje įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką – 2019 m. spalio 30 d., apie 20.02 val., (duomenys neskelbtini), būdamas (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centre „(duomenys neskelbtini)“, veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, pritaikęs raktą, įsibrovė į kompiuterių kabinetą ir iš ten slapta pagrobė kompiuterį „(duomenys neskelbtini)“ – 1 091,87 Eur vertės, nešiojamą kompiuterį „(duomenys neskelbtini)“ – 492,35 Eur vertės ir USB raktą – 10 Eur vertės, priklausančius (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centrui „(duomenys neskelbtini)“, tuo padarydamas (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centrui „(duomenys neskelbtini)“ 1 594,22 Eur turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. A. B. atstovas advokatas I. Ruželė pateiktu apeliaciniu skundu prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. lapkričio 3 nutartį ir A. B. atžvilgiu, už padarytą įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas medicinos priemonę – priverstinį stacionarinį gydymą specializuotoje įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, iš esmės vadovavosi teismo psichiatrijos ekspertizės išvada bei teisme savo teiktą išvadą palaikiusio vieno iš ekspertų paaiškinimais, kuriuose tik formaliai, be aiškios ir motyvuotos argumentacijos nurodyta, jog šiuo metu A. B. tikslinga taikyti stacionarinį gydymą. Pažymi, kad teismas, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, turi atsižvelgti į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas bei į specialistų išvadą, kuri yra ne privaloma, o tik rekomendacinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju neabejojama, kad paauglys išties turi psichikos negalią, tačiau atsižvelgus į skundžiamos nutarties turinį, ekspertų išvadas, byloje esančius kitus duomenis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, pagrindo manyti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino susidariusią situaciją bei pagrįstai taikė griežtą priverčiamosios medicinos priemonės režimą, nėra. Nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, kad A. B. buvo taikytas priverstinis gydymas ir dėl anksčiau padarytos uždraustos įstatymu veikos, dėl kurios 2020 m. rugsėjo 4 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi jam taikytas stacionarinis gydymas pakeistas į ambulatorinį, konstatuojant, kad psichinė būklė yra stabiliai pagerėjusi, nei agresijos, nei konfliktų, nei režimo pažeidimų nebuvo. Taip pat konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centras „(duomenys neskelbtini)“ yra tinkama vieta ambulatorinio gydymo užtikrinimui. Visiškai nesuprantama ir nelogiška, kodėl nuo veikos padarymo prieš daugiau, nei metus laiko – 2019 m. spalio 30 d., A. B. praėjus įvairaus režimo gydymosi kursus, tame tarpe ir stacionarinį priverstinį gydymą, bei teismui konstatavus, kad toks gydymo režimo taikymas nebetikslingas, kitoje byloje vėl siūlomas ir taikomas stacionarinis gydymas. Asmens sveikatos būklė yra viena ir negali kardinaliai reikalauti skirtingų gydymosi režimų esant skirtingiems teisiniams procesams. Taigi, įvertinus tai, jog bylos medžiagoje nėra nustatyta esminių duomenų apie pablogėjusią paauglio psichinę sveikatos būklę ir dėl to padidėjusio labiau, nei buvo nustatyta pirmiau, jo socialinio pavojingumo, teigti, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, jog paauglio elgesys yra neprognozuojamas, ir dėl savo tokios būklės jis yra socialiai pavojingas sau ir kitiems, nėra jokio pagrindo. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė apie būtinybę taikyti griežtą priverčiamąją medicinos priemonę iš esmės remdamasis tik netinkamu paauglio elgesiu, tačiau šiuo atveju vertintinas jo amžiaus tarpsnis, atsirandantis noras maištauti, išbandyti naujus dalykus, kas tokio amžiaus jaunuolių tarpe yra būdinga ir paaiškinama. Kita vertus, ne tik paauglys turi laikytis savo pareigų bei vaikų globos namuose esančios tvarkos, tačiau ir pati įstaiga turi užtikrinti tvarką, jog tokių atvejų, kaip alkoholio vartojimas ar pan., nebūtų. Paauglio gydymas ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis šiai dienai bus kur kas efektyvesnis, nei stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
3. Teismo posėdyje A. B. gynėjas palaikė pateiktą apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o prokuroras – atmesti. Socialinių paslaugų centro „(duomenys neskelbtini)“ atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog mano, kad ambulatorinis gydymas, jeigu A. B. pats būtų motyvuotas, ir jeigu jis pats suprastų, kad jam reikia gydytis, būtų naudingas. Tačiau jeigu jis priešinsis tam gydymui, aiškindamas, kad gydant jį, jam gadinamas gyvenimas, tai ambulatorinis gydymas netenka prasmės.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kadangi apeliaciniu skundu nesutinkama tik su A. B. pritaikyta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi, apeliacinės instancijos teismas pasisako išimtinai tik šiuo klausimu.
6. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).
7. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi A. B. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumą. Pagrindinis kriterijus, parenkant šią medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).
8. A. B. padarė vieną apysunkę, turtinio pobūdžio uždraustą veiką. 2020 m. liepos 16 - 30 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. B. 2018 m. nustatytas vidutinis protinis atsilikimas ((duomenys neskelbtini)). A. B. įstatymo uždraustos veikos padarymo metu - 2019 m. spalio 30 d., nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje. A. B., dėl jam konstatuoto vidutinio protinio atsilikimo su reikšmingu elgesio sutrikimu, reikalaujančiu gydymo ((duomenys neskelbtini)), baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu (2019 m. spalio 30 d.) negalėjo suvokti jos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Šiuo metu A. B. konstatuojamas vidutinis protinis atsilikimas su reikšmingais elgesio sutrikimais. Dėl dabartinės psichikos būsenos A. B. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. B. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – priverstinį stacionarinį gydymą specializuotoje įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). Be kita ko, ekspertizės akte pažymėta, jog A. B. elgesys yra neprognozuojamas, impulsyvus, socialiai pavojingas, ambulatorinis gydymas nepakankamai efektyvus, jam yra sunku sąmoningai kontroliuoti netinkamą savo elgesį dėl sutrikusios impulsų kontrolės. Ekspertė Sigutė Stanaitienė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu palaikė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą. Pažymėjo, kad A. B. yra neprognozuojamo elgesio, jam sunku kontroliuoti savo elgesį. Nurodė, kad jis turi gydytis stacionare iki pusės metų laiko, ambulatorinis gydymas šiuo metu jam nepakankamas.
9. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad šiuo atveju yra pagrindas A. B. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kaip ir nutarė pirmosios instancijos teismas.
10. Pažymėtina, kad 2020 m. rugsėjo 4 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai priėmė nutartį, kuria nutarė A. B. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą ir gydymą pratęsti. Nutartis buvo priimta remiantis 2020 m. rugpjūčio 13 d. Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau ši aplinkybė minėtos teismo išvados dėl būtinumo A. B. taikyti būtent stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje, nekeičia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ekspertizės akte esančiomis išvadomis ir būtent jomis vadovaujasi, priimdama šią nutartį. Be to, kaip matyti, A. B. ambulatorinė, kompleksinė ekspertizė buvo atlikta vos mėnesiu ankščiau nei Komisija priėmė išvadą dėl jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo. Ekspertizės aktas surašytas ir išvados jame priimtos itin išsamiai išanalizavus ikiteisminio tyrimo medžiagą, A. B. ambulatorinės asmens sveikatos istorijas, dvi gydymo stacionare istorijas, taip pat psichologinio įvertinimo išvadą, psichinės būklės aprašymą, paskutinę gydymo stacionare istoriją, taip pat stebėjus A. B. ir žinoma, pabendravus su juo, kai tuo tarpu 2020 m. rugpjūčio 13 d. Komisijos išvada buvo priimta atsižvelgiant tik į A. B. elgesį per stebimąjį laikotarpį bei pokalbį su juo.
11. Socialinių paslaugų centro „(duomenys neskelbtini)“ atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad A. B. atgal į socialinių paslaugų centrą grįžo 2020 m. rugsėjo 23 d. ir porą savaičių buvo stebimas visai geras jo elgesys – jis norėjo ir mokytis, ir kūrė planus. Kuomet jis apsiprato, pamatė, kad vėl gali tęsti savo įprastą gyvenimą, kad jis nėra užrakintas, kad gali eiti ir daryti ką nori, jis vėl pradėjo elgtis taip, kaip nori. Pirmiausia ėmė skriausti mažuosius, muštis, keiktis, grasinti tiek vaikams, tiek darbuotojams. Dėl tokio elgesio spalio mėnesio pradžioje jis buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini), jam turėjo būti vykdoma ambulatorinė priežiūra, jis turėjo gerti vaistus, kurie jam buvo pakeisti. Tačiau vaistus jis geria priklausomai nuo nuotaikos: esant gerai, A. B. vaistus geria, esant blogai - viskam priešinasi ir vaistų negeria. Vaikinas, kuriam greitai bus 18 metų, galvoja, kad jis gali daryti ką nori ir pats spręsti, gydytis jam ar ne. Viską, kas jam siūloma, jis priima kaip intervenciją prieš jį. Paaiškina, kad po teismo Zarasų rūmuose, jis pareiškė norą duoti apeliaciją, jie tokį jo norą palaikė ir padėjo jam tai padaryti. Pastaruoju metu nuo lapkričio mėnesio, labai dažnai A. B. su kitais vaikais arba vienas, bėgo iš centro, t. y. išeidavo neatsiklausęs. Tik parsivežus, jis ir vėl pabėgdavo. Tai buvo spalio 6 ir 27 d., lapkričio 15 ir 17 d., sausio 6, 15, 18 ir 24 d. Kai sausio 24 d. jis vėl be leidimo išėjo, jį parsivežė tik po paros. Šį semestrą A. B. praktiškai nesijungė prie pamokų, nors visos sąlygos mokytis yra. Reikėjo įkalbinėti, aiškinti. To pasekoje 2 - 3 pažymiai bus neigiami. Jis labai labilios nuotaikos, gali būti ir gerai nusiteikęs, ir labai agresyvus. Tiek žodinę, tiek fizinę agresiją A. B. naudoją ir prieš kitus vaikus. Pabėgęs jis būna pas draugus, paklaustas „kodėl bėga“, atsako - „mes norime gerti“, t. y. vartoti alkoholį. Jis tuo didžiuojasi, į socialinius tinklus kelia nuotraukas, demonstruodamas, kaip vartoja alkoholį.
12. Taigi, kaip matyti, Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartimi A. B. taikytas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nebuvo efektyvus. A. B. po grįžimo į socialinių paslaugų centrą „(duomenys neskelbtini)“ gerai elgėsi vos dvi savaites, vėliau jo elgesys pasikeitė, jis ėmė elgtis agresyviai, vaistus gerti pagal nuotaiką, bėgti iš centro, tam, kad galėtų vartoti alkoholį, vengė dalyvauti pamokose. Šios aplinkybės tik dar labiau sustiprina apeliacinės instancijos teismo įsitikinimą, jog A. B. turi būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje, o ne ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
13. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, A. B. elgesys šiuo atveju negali būti pateisinamas vien jo amžiaus tarpsniu, atsirandančiu noru maištauti, išbandyti naujus dalykus. Be to, esant A. B. priešinimuisi jam taikomam gydymui, polinkiui elgtis taip, kaip nori jis, socialinių paslaugų centras negalės užtikrinti jo tinkamos priežiūros.
14. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, keisti ją apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. B. atstovo advokato Irmanto Ruželės apeliacinį skundą atmesti.