Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, nuteistasis įpareigotas dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam turtinę 2 777 Eur dydžio žalą.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. L. (D. L.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš nuteistojo R. L. priteista 2 777 Eur turtinei ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

R. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

II. Apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

9. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

10. Pabrėžtina tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

11. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą byloje ir patikrinusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nepadarė teisės aiškinimo bei taikymo klaidų ir pagrįstai bei teisėtai pripažino R. L. kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Visgi, skundžiamu nuosprendžiu buvo netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas, dėl to ši nuosprendžio dalis keistina, be to, nors pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė tinkamą bausmę, nustatydamas teisingą jos dydį, tačiau atsižvelgiant į tai, jog nuteistajam paskirtas įpareigojimas atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje tiesiogiai susietas su nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydžiu, kuris apskaičiuotas netinkamai, keistinas nuosprendžiu paskirtas įpareigojimas.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių

21. Kaip jau buvo nurodyta, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, dėl to, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kad dėl mušimo ar kitokio smurtavimo nukentėjusysis iš tiesų patyrė fizinį skausmą arba buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose, kai įvykio vietoje būna tik kaltininkas ir nukentėjusysis, o tiesioginių smurto liudytojų nebūna, svarbia reikšmę įgyja ne tik tiesioginiai (pačių konflikto dalyvių parodymai), tačiau ir netiesioginiai įrodymai (pavyzdžiui, parodymai asmenų, kuriems nukentėjusysis pasakojo apie konfliktą, pareigūnų įvykio vietoje užfiksuotos aplinkybės ir kt.). Tokia praktika vadovaujamasi ypač tais atvejais, kai nukentėjusiajam sukeliamas tik fizinis skausmas, nepadarant jam sunkesnių sužalojimų. Nors nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamo įvykio metu tiesiogiai dalyvavo tik nuteistasis, kuris kategoriškai neigia smūgiavęs nukentėjusiajam D. L., ir nukentėjusysis, liudytojų parodymai įgyja svarbią reikšmę, sprendžiant tiek dėl paties nukentėjusiojo parodymų patikimumo, tiek dėl įrodomąją grandinę sudarančių duomenų pakankamumo. Nors apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad liudytojų P. G., V. L. ir M. J. parodymai laikytini išvestiniais iš nukentėjusiojo jiems pasakotų aplinkybių, dėl to jais neturėtų būti remiamasi priimant nuosprendį, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiais gynėjo argumentais. Teismų praktikoje laikomasi vienareikšmės pozicijos, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais, kurie turi tokią pat įrodomąją vertę kaip ir tiesioginiai įrodymai. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Nagrinėjamu gi atveju, liudytojų parodymai laikytini pakankamai informatyviais ir reikšmingais vertinant nukentėjusiojo parodymus. Priešingu atveju, jeigu būtų laikomasi gynybos pozicijos, kad nesant kitų tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų be nuteistojo (kaltinamojo) ir nukentėjusiojo, būtų nepagrįstai išplečiamas in dubio pro reo principo aiškinimas, dėl to nebūtų užtikrinta baudžiamojo proceso paskirtis ir nebūtų apginti nukentėjusio asmens interesai, nes baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-69-387/2022). Juo labiau, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo parodymų patikimumo nepaneigia ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl policijos pareigūnų „Body“ kamerose užfiksuotų aplinkybių. Nors sutiktina, kad policijos pareigūnei paklausus, ar tarp jo ir jį užpuolusio asmens buvo konfliktas, D. L. nurodė, kad „ne, absoliučiai jokio“, tačiau iš pokalbio visumos matyti, jog kalbama apie tai, ar nukentėjusysis su jį užpuolusiu asmeniu konfliktavo, o ne apie tai, ar jam buvo suduotas smūgis, ar ne, nes nukentėjusysis nuolatos policijos pareigūnams pakartodavo, kad buvo užpultas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal viešai prieinamą Lietuvių kalbos žodyną žodis „konfliktas“ aiškinamas kaip „kivirčas, ginčas, rimtas susidūrimas“, tuo tarpu „kivirčas“ reiškia „barnį, nesutikimą, ginčą“, žodis „ginčas“ suprantamas, kaip „savo nuomonės, savo reikalo gynimas žodžiu; disputas“. Nukentėjusysis gi neteigė, kad su nuteistuoju konfliktavo, o nurodė tik paklausęs, ką jis daro (sklype), po to sekė nuteistojo smūgis. Nuteistojo gynėjas siekia paneigti nukentėjusiojo parodymų patikimumą, motyvuodamas, nukentėjusiojo noru pasipelnyti iš susidariusios situacijos, teigdamas, jog nukentėjusysis rūpinosi ne dėl patirto sveikatos sužalojimo, o dėl žalos atlyginimo. Vis dėlto, pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde cituojama tik dalis „Body“ kameros garso įrašo dalis, neatkreipiant dėmesio į tai, jog prieš nukentėjusiojo repliką pati policijos pareigūnė žemės sklypo savininko klausė, kokia jam padaryta žala ir kalbant apie medienos kainas, apie kurias kalbėjo ir nukentėjusysis, pastarasis, liesdamas dantį, pridūrė, kad neaišku, kiek kainuos ir jam padaryta žala. Nukentėjusiojo pasisakymai buvo sąlygoti policijos pareigūnės užduoto klausimo, juo labiau, savaime nepaneigia nukentėjusiojo D. L. parodymų teisingumo bei patikimumo. To nepaneigia ir gynėjo akcentuojama nukentėjusiojo kūno kalba, kintantys judesiai, vartojami išsireiškimai (necenzūrinė leksika). Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo sutrikimas po užpuolimo laikytinas normaliu ir paaiškinamu, juolab, kad kiekvienas asmuo gali skirtingai reaguoti į prieš jį pavartotą fizinį smurtą, kaip, pavyzdžiui, šiuo atveju, juoktis dėl panirusio danties.

23. Šiame kontekste, atsižvelgiant į tai, kad gynyba siekia paneigti nukentėjusiojo parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu skyrėsi paties R. L. pozicija ir dėl to, ar tai D. L. jam prisistatė D. / D. vardu ir paprašė nupjauti kelmą / kalades, t. y. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. antrą kartą matė akistatos metu (past. – akistata buvo atlikta tarp R. L. ir D. L.), tačiau pirmosios instancijos metu, parodęs, jog nukentėjusįjį pirmą kartą matė policijoje, negalėjo patvirtinti, kad tai jis prašė nupjauti kelmą. Vis dėlto, analizuojant byloje esančius nukentėjusiojo D. L. abonento numerio (duomenys neskelbtini) išeinančių ir įeinančių skambučių, SMS pranešimų išklotinių, nurodant jų celes ir buvimo vietas (bazines stotis), duomenis, matyti, kad 2021 m. rugpjūčio 7 d. 00.51–17.49 val. D. L. buvo prisijungęs prie bazinės stoties, adresu (duomenys neskelbtini), celių Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tačiau pagal celių kryptis jos neapima įvykio vietos (2 t., b. l. 1–29). Šie duomenys taip pat leidžia spręsti, kad D. L. nebuvo su nuteistuoju nuvykęs prie paprašyto nupjauti kelmo, kaip R. L. buvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau kaip matyti iš R. L. nurodytų D. / D. vairuoto automobilių ypatybių, nukentėjusysis į įvykio vietą buvo atvažiavęs būtent su mėlynos spalvos automobiliu „Opel“, su geltonais taksi valstybiniais numeriais (vaizdo įrašai „2021_0807_185434_001“, „2021_0807_185438_001“ (3 t., b. l. 92)).

24. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors, gynybos teigimu, išklotinių duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis meluoja apie paimtą ir vėliau grąžintą jo telefoną, tačiau jie nepaneigia anksčiau aptartų išvadų dėl nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto. Juo labiau, kad iš D. L. abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės matyti, kad 18.00.18 val. D. L. buvo prisijungęs prie bazinės stoties, esančios (duomenys neskelbtini), celės Nr. (duomenys neskelbtini), o bokštas apima (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir įvykio vietą, gi 18.00.21 val. D. L. telefonas jau prisijungė prie stoties, esančios (duomenys neskelbtini), celės Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai prisijungimas buvo fiksuotas tik 17.54.33 val. prie bokšto, kurios celės Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 18, 25–29). Be to, išklotinių duomenys kartu su aptartais bylos duomenimis patvirtina, jog nuteistasis ir nukentėjusysis apie 18.00 val. buvo įvykio vietoje, t. y. pamiškėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini) g. važiuojamosios kelios dalies, priešais (duomenys neskelbtini) g. pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Išanalizavus nuteistojo R. L. abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išeinančių ir įeinančių skambučių bei SMS pranešimų išklotines, matyti, kad 16.39–16.56 val. R. L. mobiliojo ryšio telefonas buvo prisijungęs prie bazinės stoties, kurios celės Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apimančios (duomenys neskelbtini) bažnyčią, bet celės kryptis neapima įvykio vietos, o 16.58–18.04 val. nuteistojo telefonas buvo prisijungęs prie bazinių stočių, kurių celės Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apimančios įvykio vietą (2 t., b. l. 1–29).

25. Vertinant nagrinėjamoje byloje gautus nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus pažymėtina, kad minėti pokalbių išklotinių duomenys, be kita ko, patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų P. G. bei V. L. nurodytas aplinkybes dėl pokalbių telefonu. Iš nukentėjusiojo mobiliojo telefono abonento numerio (duomenys neskelbtini) išklotinės matyti, kad 2021 m. rugpjūčio 7 d. 17:36:01 val. jam paskambino abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) (V. L. telefono numeris), po to 17:40:57 val. D. L. skambino abonentui Nr. (duomenys neskelbtini) (past. – 2022 m. balandžio 14 d. apklausos metu D. L. nurodė, kad šis numeris priklauso P. G. (1 t., b. l. 64–66)), o 14:42:52 val. D. L. vėl skambino abonentui Nr. (duomenys neskelbtini) (V. L.) (2 t., b. l. 1–4, 18–19). Aptarti objektyvieji bylos duomenys sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą nukentėjusiojo parodymų patikimumu.

26. Aptarti byloje surinkti duomenys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, neabejotinai patvirtinančią, kad nuteistasis R. L. sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veido sritį, kurio metu nukentėjusiajam D. L. padaryti sužalojimai pirmosios instancijos teismo kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šios išvados nepaneigia. Tai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2058/2021 (01), kad D. L. nustatyta randu sugijusi nedidelė žaizda viršutinėje lūpoje, padaryta kietu, buką briauną turinčiu daiktu, daugiau nei viena savaitė iki apžiūros (past. – specialisto tyrimas pradėtas 2021 m. rugpjūčio 16 d.). randu sugijusi nedidelė žaizda kvalifikuota nežymiu sveikatos sutrikdymu; pirmo viršutinio danties iš kairės trauminio panirimo fakto nei patvirtinti, nei paneigti turimais duomenimis nėra galimybės (2 t., b. l. 90). Iš papildomų specialistės R. Gaidienės paaiškinimų, duotų susipažinus su greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenimis, matyti, kad specialistė paaiškino, jog negalima atmesti galimybės, kad tiek žaizda viršutinėje lūpoje, tiek 21 danties panirimas padaryti vienu trauminiu poveikiu, vienu metu, o neatmetant, jog minėti sužalojimai padaryti vienu metu, jie vertintini kartu kaip atitinkantys nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą (kaip nežymus sveikatos sutrikdymas vertintinas danties panirimas ir atskirai). Atsakydama į papildomus klausimus, specialistė nurodė, kad paties D. L. atsitrenkimo ir / ar nugriuvimo bei susižalojimo į kietą, buką, riboto paviršiaus daiktą mažai tikėtina, tačiau neatmetama (2 t., b. l. 92–96). Kita vertus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pateikta privataus eksperto G. Abi Chakerio konsultacinė išvada Nr. G 2023/011, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog D. L. žaizda, po kurios liko randas viršutinės lūpos gleivinėje, negalėjo būti padaryta 2021 m. rugpjūčio 7 d., be to, eksperto vertinimu, žaizda, po kurios liko randas viršutinės lūpos gleivinėje, galėjo būti padaryta D. L. griūnant bei atsitrenkiant į daiktą, o nustatant sveikatos sutrikdymą D. L. viršutinio kairiojo pirmo danties paslankumas (išnirimas, panirimas) negali būti kvalifikuojamas (4 t., b. l. 124–126).

27. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pagal kaltinamojo (jo gynėjo) ar kito proceso dalyvio prašymą privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialiųjų žinių, atliktas daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, ir šių asmenų surašytas dokumentas nepripažįstamas nei ekspertizės aktu (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), o yra tiriamas ir vertinamas kaip dokumentas – konsultacinė išvada, surašyta specialiųjų žinių turinčio asmens (BPK 95–96 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521/2008, 2K-465/2010, 2K-165/2013, 2K-337/2014). Konsultacinė išvada gali būti pripažinta įrodymu baudžiamojoje byloje, jeigu atitinka bendruosius ir specialiuosius tokio pobūdžio įrodymams keliamus reikalavimus. Tais atvejais, kai konsultacinė išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės aktui, prieštaravimams pašalinti paprastai į teismo posėdį kviečiami specialisto išvadą ar ekspertizės aktą ir konsultacinę išvadą pateikę asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-337/2014, 2K-211-895/2018).

28. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai įvertinti apeliacinio skundo argumentus, taip pat pašalinti prieštaravimus tarp teismui pateiktos 2023 m. rugsėjo 1 d. konsultacinės išvados ir 2021 m. rugpjūčio 16 d. specialisto išvados bei specialistės R. Gaidienės paaiškinimų, atliko dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė išvadas pateikusius ekspertus, kurie patvirtino savo išvadas. Teismo posėdžio metu, konsultacinę išvadą pateikęs ekspertas iš esmės laikėsi pozicijos, kad nukentėjusiajam nustatyta žaizda, sugijusi randu, negalėjo būti padaryta 2021 m. rugpjūčio 7 d. įvykio metu, nes iki atliktos nukentėjusiojo apžiūros negalėjo susiformuoti baltas randas. Atkreiptinas dėmesys, kad, vis dėlto, specialisto išvados Nr. G 2058/2021 (01) tiriamojoje dalyje nurodyta, jog apžiūros metu viršutinės nukentėjusiojo lūpos gleivinėje 1-o danties iš kairės projekcijoje, pagal 10–4 val. laikrodžio ciferblato rodykles, nustatytas 0,4 cm ilgio, rausvai balkšvas randas (2 t., b. l. 90). Vadinasi, specialisto išvadoje nėra nurodoma, kad nukentėjusiajam nustatytas baltos spalvos randas, juo labiau, jog teismo posėdžio metu ekspertė R. Gaidienė paaiškino, kad gleivinėje tiek gijimas, tiek spalviškumas yra kitoks; gleivinė neturi paviršinio epidermio (ragiškesnio sluoksnio), priešingai nei išorinė oda, be to, gleivinė visą laiką yra veikiama seilių, dėl to gijimo procesas tampa greitesnis.

29. Pažymėtina, kad remdamasi policijos pareigūnų „Body“ kamerų įrašais, gynyba akcentuoja, jog ant nukentėjusiojo veido nematyti kraujo, patinimo ar kitų požymių, rodančių buvus kumščiu suduotą smūgį. Taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškinimus davęs ekspertas G. Abi Chakeris, kuris nuteistojo gynėjo užsakymu pateikė konsultacinę išvadą, nurodė, kad esant žaizdai, turėjo būti kraujavimas, nes yra suardomos kraujagyslės. Vis dėlto, tas pats ekspertas negalėjo tiksliai atsakyti, kiek laiko turi tęstis matomas kraujavimas. Visgi, anot eksperto, praėjus pusvalandžiui po pirminės traumos, aplinkiniai kraujavimo gali nebematyti, vizualiai išorinio kraujavimo gali nesimatyti. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad iš policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašų matyti, jog į įvykio vietą jie atvyko apie 18:54 val., t. y. praėjus beveik valandai nuo nukentėjusiajam suduoto smūgio. Be kita ko, liudytojas P. G., kuris atvyko anksčiau nei policijos pareigūnai, taip pat, jo teigimu, įvykio vietoje buvo tik apie 18:30 val. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, visgi, policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašuose nukentėjusiojo viršutinės lupos kairėje pusėje ties viduriu matomas nedidelis patinimas, o šios aplinkybės sutampa su apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateiktais ekspertės paaiškinimais, kad esant nedidelei žaizdai, jeigu kažkiek kraujo nors ir minimaliai išbėgo, tai patinimas būna mažesnis.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. L. patirtų sužalojimų dėl nuteistojo R. L. smurtinių veiksmų nepaneigia ir tai, kad specialisto išvadoje nėra kategoriškai atmetama atsitrenkimo ir / ar nugriuvimo galimybė, be to, ir ekspertas G. Abi Chakeris, kuris savo konsultacinėje išvadoje nurodė, jog žaizda galėjo būti padaryta nukentėjusiajam griūnant bei atsitrenkiant į daiktą, teismo posėdyje nurodė, jog, visgi, žaizda galėjo būti padaryta ir kumščiu. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015).

31. Be kita ko, gynyba nesutinka ir su tuo, kad nukentėjusiojo danties panirimas buvo sąlygotas tariamai nuteistojo suduoto smūgio. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusysis D. L. po įvykio iškvietė ne tik policijos pareigūnus, bet ir greitąją medicinos pagalbą. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad pagalba į įvykio vietą atvyko 19.13 val. ir kortelėje nurodė preliminarią priekinio danties išnirimo diagnozę (2 t., b. l. 69–70). Be to, apžiūrėjusi nukentėjusįjį ekspertė išvados tiriamojoje dalyje nurodė, kad pirmo viršutinio danties iš kairės vainikas liečiant mentele paslankus, neišilgėjęs kitų dantų atžvilgiu, o dantenos aplink dantį melsvai rausvos, paburkę (2 t., b. l. 90). Iš ekspertės R. Gaidienės paaiškinimų protokolų matyti, kad negalima atmesti galimybės, jog tiek žaizda viršutinėje lūpoje, tiek danties panirimas padaryti vienu trauminiu poveikiu, t. y. vienu metu, todėl tiek kartu, tiek danties panirimas atskirai kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 91–94).

32. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančias specialisto išvadą ir konsultacinę išvadą, gretindama su anksčiau aptartais įrodymais, atsižvelgusi ir į teismo posėdyje pateiktus ekspertų paaiškinimus, sprendžia, kad specialisto išvada patvirtina nukentėjusiajam padarytus sužalojimus. Atsižvelgiant į tai, kad dėl smurtinių veiksmų, nukentėjusysis ne tik jautė fizinį smurtą, bet jam buvo nustatyti aptarti sužalojimai, spręstina, jog minėtoji išvada padaryta vadovaujantis 2003 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintomis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, pagal kurių 9 punktą nežymus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai sužalojimas arba susargdinimas sveikatą sutrikdo ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui arba nukentėjusysis praranda 5 procentus profesinio arba bendro darbingumo. Pabrėžtina, kad išvadą pateikusi ekspertė R. Gaidienė išsamiai atsakė į klausimus, taip pat replikuodama ir į konsultacinę išvadą pateikusio eksperto duotus paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti ir nesiremti tiek specialistės išvada, tiek ir jos paaiškinimais, kadangi tyrimą atliko asmuo, turintis reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją tokio pobūdžio tyrimams atlikti bei įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio nuostatas.

33. Atkreipiant dėmesį į apeliaciniame skunde nurodytą argumentą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio prieštaringumo, pažymėtina, kad iš tiesų skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje yra nurodoma, jog R. L. nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau tai laikytina technine klaida, nedarančia įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Šią išvadą patvirtina tai, kad apylinkės teismo nustatytose aplinkybėse akcentuojama, jog R. L. nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o tai ne kartą pabrėžiama ir motyvuojant nusikalstamos veikos kvalifikavimo aspektus. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas.

34. Teisėjų kolegija, apibendrindama visa, kas išdėstyta, konstatuoja, kad įvertinus byloje esančius ir apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu nustatytus duomenis, įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog R. L. veikoje nustatyti, tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio

35. Kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo, be kita ko, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo ir gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pagal BPK 113 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis).

36. Įgyvendindamas teisę gauti žalos atlyginimą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis D. L. pateikė civilinį ieškinį dėl 2 935 Eur turtinės ir 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš civilinio ieškinio matyti, kad reikalavimą dėl turtinės žalos D. L. grindė danties atstatymui sudarytu planu 2 777 Eur dydžio sumai bei patirtomis išlaidomis už gydytojo konsultaciją (68 Eur) ir kurą, kurios buvo būtinos vykstant į apklausas, policiją ir kitas įstaigas (90 Eur), neturtinę žalą argumentavo patirtais dvasiniais išgyvenimais (3 t., b. l. 162–166). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino D. L. civilinį ieškinį ir priteisė jam 2 777 Eur turtinei žalai ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

37. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad nukentėjusysis civiliniame ieškinyje tik formaliai nurodė dėl nusikalstamos veikos atsiradusius padarinius, nepateikdamas rašytinių įrodymų, patvirtinančių patirtas gydymo išlaidas, kadangi nukentėjusysis danties nėra susitvarkęs. Dėl to, gynybos vertinimu, nepagrįsta priteisti turtinę žalą, kurios nukentėjusysis nepatyrė. Su tokia gynėjo pozicija nesutiktina.

38. Iš tiesų, teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis parodė, kad dantis jam dar nėra sutvarkytas, nes reikia pasiryžti kęsti skausmą, taip pat tam reikia pinigų – apie 3 000 Eur (4 t., b. l. 11). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis pateikė 2021 m. rugpjūčio 31 d. gydytojos A. J. D. L. sudarytą gydymo planą, iš viso 2 777 Eur dydžio sumai, kuriame nurodoma ir tai, kad gydymo planas gali keistis priklausomai nuo gydymo eigos (1 t., b. l. 169). Būtent šią sumą pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam.

39. Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, tačiau tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, 3K-3-286-313/2017, 3K-3-148-248/2019, e3K-3-164-1075/2019 ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117/2010, 2K-168-211/2018, 2K-307-689/2019, 2K-70-942/2022). Nors paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą, t. y. kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, tačiau ji gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 3 dalis). Būsimą žalą, kurios atlyginimo gali reikalauti nukentėjęs asmuo savo sveikatos sužalojimo atveju, apibrėžia šie kriterijai: reali būsimos žalos (su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų) atsiradimo tikimybė; sveikatos priežiūros paslaugos yra būtinos, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius ir, kiek įmanoma, grąžinti nukentėjusio asmens sveikatą į padėtį, buvusią iki jo sveikatos sužalojimo; nukentėjęs asmuo dėl savo finansinės padėties negalėtų gauti būtinų sveikatos priežiūros paslaugų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-148/2019, Nr. e3K-3-164-1075/2019). Nagrinėjant klausimą dėl sveikatos sutrikdymo padarinių šalinimo gydymo išlaidų, paprastai vertinama ar nukentėjusysis pateikė įrodymus, patvirtinančius gydymo išlaidų pagrįstumą, ar gydymo išlaidos yra akivaizdžiai būtinos ir susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu bei yra realios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-21-942/2016).

40. Remiantis aptarta kasacinio teismo praktika, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog išlaidų dėl danties implantavimo darbų, nukentėjusysis dar realiai nepatyrė, nereiškia, jog jos negalėjo būti jam priteistos ir neturi būti atlygintos. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl nuteistojo nusikalstamų tyčinių veiksmų nukentėjusysis patyrė panirimą danties, kurio vėliau neteko, tačiau dėl finansinės padėties nukentėjusysis neturėjo galimybių iškart po įvykio minėto danties susitvarkyti. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti, kad gydymo išlaidų būtinumas šiuo atveju yra akivaizdus ir jos yra susijusios būtent su šioje byloje nagrinėjamu nukentėjusiajam nuteistojo tyčiniais nusikalstamais veiksmais sukeltu nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nors sutiktina, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienai nebuvo pateiktas naujas gydymo planas, tačiau būsimosios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, o nukentėjusysis jam priteistos sumos apeliacine tvarka neginčija, įvertindamas ir tai, jog implantavimo kainos šiuo metu gali būti padidėjusios. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad minėtas gydymo planas nėra tinkamas (pakankamas) nukentėjusiojo būsimoms išlaidoms įvertinti ir pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad iš pirmosios instancijos teisme duotų nukentėjusiojo parodymų, matyti, jog panirusį dantį jis pats ištraukė, tačiau į byloje esantį nukentėjusiojo gydymo planą yra įtrauktas danties šalinimas su vaistais, kurio suma 58 Eur, tačiau visos kitos paslaugos tiesiogiai susijusios su siekiu atkurti iki sveikatos sutrikdymo buvusią nukentėjusiojo sveikatos būklę. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nukentėjusiajam priteista suma turtinei žalai (būsimoms išlaidoms) atlyginti mažintina 58 Eur iki 2 719 Eur. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad į gydymo planą buvo įtrauktas panirusio danties šalinimas (tai patvirtina, jog minėto danties nebuvo galima išsaugoti), pagrindžia, jog kitos paslaugos, susijusios su danties implantavimu, nukentėjusiajam yra būtinos ir realios. Tokia suma laikytina pagrįsta, atitinkanti teisingumo, protingumo reikalavimus bei užtikrinanti pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų.

41. Be kita ko, apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl nukentėjusiajam D. L. priteistos 2 000 Eur dydžio sumos neturtinei žalai atlyginti. Civiliniame kodekse neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas, kuris pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, tačiau neturtinė žala, padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai, atlyginama visais atvejais. Teismų praktikoje, be kita ko, asmens sveikata pripažįstama absoliučia prigimtine neturtine vertybe, kurios pažeidimų sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvendinai paprastai būna ypatingai stiprūs ir skausmingi. Visgi, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-303/2018).

42. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad bet koks sveikatos sutrikdymas sukelia tiek fizinius, tiek ir emocinius išgyvenimus, tačiau siekiant teisingai įvertinti ir atlyginti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, nukentėjusiojo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta. Iš nukentėjusiojo civilinio ieškinio bei teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų matyti, kad dėl įvykio nukentėjusysis patyrė stresą, jautėsi nesaugus, be to, dėl negalėjimo atstatyti dantį patiria didelius nepatogumus, patiria ir nerimą dėl šio atstatymo gresiančio fizinio skausmo (3 t., b. l. 162–166; 4 t., b. l. 10–11). Nors apeliaciniame skunde argumentuoja, kad neatrodė, jog po įvykio nukentėjusysis būtų jautęsis fiziškai ar emociškai blogai, tačiau šios aplinkybės nepaneigia nukentėjusiojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą, juo labiau, kad reakcija į smurtinį išpuolį yra subjektyvus požymis, o byloje esantys policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašai daryti praėjus beveik valandą po įvykio. Be to, nors nukentėjusysis policijos pareigūnams ir pasakė, kad „ir taip tų dantų nėra“, tačiau taip mat matyti, jog nukentėjusiajam kelia nerimą, jeigu iškris ir priekinis dantis. Byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nukentėjusysis D. L. patyrė emocinius ir fizinius išgyvenimus, tačiau spręstina, jog nukentėjusiajam skundžiamu nuosprendžiu priteista 2 000 Eur suma nevisiškai atitinka teisingumo, pagrįstumo principus bei formuojamą teismų praktiką.

43. Nors kasacinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmės pozicijos, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, todėl priteisiamos žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti iš esmės nukrypta nuo teisminės praktikos, pagal kurią nežymaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, neturtinės žalos atlyginimui priteisiamos sumos nuo 150 iki 2 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-693/2019, 2K-128-489/2020 ir kt.). Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos dvi alternatyvios veikos – fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl to net ir kvalifikuojant veiksmus pagal tą patį straipsnį, neteisėtų veiksmų pasekmės gali labai skirtis, o tai lemia ir padarytos neturtinės žalos dydį.

44. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nukentėjusiajam turi būti atlyginta neturtinė žala, kuri nuteistojo buvo tyčia padaryta nukentėjusiojo sveikatai. D. L. buvo suduotas vienas smūgis, dėl jo jis pajuto fizinį skausmą, viršutinėje lūpoje jam atsirado žaizdelė, paniro dantis. Atsižvelgtina ir į nuteistojo turtinę padėtį (šiuo metu nuteistasis SODROS duomenimis nedirba (paskutinis R. L. draudimo laikotarpis buvo iki 2022 m. rugpjūčio 19 d. (verčiantis individualia veikla), išsituokęs, augina ir išlaiko (duomenys neskelbtini) turintį vaiką), nustatytą turtinės žalos dydį – 2 719 Eur. Spręstina, kad, remiantis aptartais kriterijais ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo teisės principais, atsižvelgiant į teismų praktiką šios kategorijos bylose, nagrinėjamu atveju D. L. patirtai neturtinei žalai atlyginti pagrįsta laikytina 1 000 Eur dydžio suma.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustačiusi, kad R. L. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, be kita ko, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus dėl bausmės individualizavimo ir skyrimo, vertina nuteistajam paskirtos bausmės teisingumą bei pagrįstumą.

46. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020).

47. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad R. L. padarė tyčinę, baigtą nusikalstamą veiką, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta R. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau jo atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kaip matyti iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį R. L. yra teistas taip pat už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, už kurią jam buvo skirta laisvės apribojimo bausmė (3 t., b. l. 5–10). Vadovaujantis BK 11 straipsnio 3 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu bei 140 straipsnio 2 dalimi, spręstina, kad nusikalstamą veiką, dėl kurios R. L. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė, turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis. R. L. anksčiau baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 11–14), o iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančio SODROS registro duomenų matyti, kad paskutinis R. L. draudimo laikotarpis buvo iki 2022 m. rugpjūčio 19 d. (verčiantis individualia veikla), taigi šiuo metu nuteistasis nedirba.

48. Nagrinėjamu atveju R. L. pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, už kurią sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pažymėtina, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konkreti bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

49. Skundžiamu nuosprendžiu R. L. paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies nuostatomis, įpareigojant nuteistąjį dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą – 2 777 Eur. Pagal BK 48 straipsnio 2 dalies nuostatas laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių visumą, pagrįstai nuteistajam nustatė didesnę nei bausmės vidurkis bausmės trukmę. Atsižvelgiant į tai, kad BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta švelnesnė – viešųjų darbų – bausmė, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. L. neskyrė, kaip neužtikrinančios bausmės tikslų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, t. y. švelnesnės nei numatyta įstatyme bausmės, taikymo galimybės.

50. BK 48 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos gali asmenį, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, įpareigoti, be kita ko, dalyvauti elgesio pataisos programoje (1 punktas) bei atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu (3 punktas). Atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis R. L. padarė tyčinę smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam paskyrė įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo paskirtas ir įpareigojimas – per šešis mėnesius nuo nuosprendžiu įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą. Visgi atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje tiesiogiai nurodyta, jog atlygintos turtinės žalos dydis – 2 777 Eur, šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu sumažinus nukentėjusiajam priteistinos turtinės žalos dydį, keistina ir nuosprendžio dalis dėl nuteistajam paskirto minėto įpareigojimo.

Dėl teismo (ne)šališkumo

51. Apeliaciniame skunde yra keliamas taip pat ir pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą, nešališkumo klausimas, t. y. teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė R. L. teisę į teisingą ir nešališką teismą, savo išvadomis parodydamas šališkumą.

52. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: 1) teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas; 2) teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414/2010, 2K-187/2011, 2K-45-303/2018, 2K-269-303/2020, 2K-185-976/2021). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-45-303/2018, 2K-269-303/2020, 2K-185-976/2021 ir kt.).

53. Pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu nei R. L., nei jo gynėjas nepareiškė nušalinimo bylą nagrinėjusiam teismui. Be to, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad tariamas pirmosios instancijos teismo šališkumas iš esmės siejamas su byloje esančių įrodymų vertinimu, su kuriuo nesutinka nuteistas ir jo gynėjas, nenurodant jokių objektyvių duomenų, kad teisėja buvo asmeniškai iš anksto nusistačiusi prieš nuteistąjį ar tendencinga, taip pat jokių kitų aplinkybių, kurios keltų pagrįstų abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti bylą išnagrinėjusio teismo šališku bei daryti išvadą dėl teismo nešališkumo principo pažeidimo (BPK 44 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

iš dalies tenkinti nuteistojo R. L. (R. L.) ir jo gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą ir pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. balandžio 24 d. nuosprendį dalyse dėl nuteistajam paskirto įpareigojimo atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą bei civilinio ieškinio išsprendimo:

nuteistajam R. L. (R. L.) paskirtą įpareigojimą per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą – 2 777 Eur (du tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt septynis eurus) – pakeisti į įpareigojimą per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą – 2 719 Eur (du tūkstančius septynis šimtus devyniolika eurų);

iš nuteistojo R. L. (R. L.) nukentėjusiojo D. L. (D. L.) naudai priteistą sumą turtinei žalai atlyginti nuo 2 777 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų septyniasdešimt septynių eurų) sumažinti iki 2 719 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų devyniolikos eurų), o neturtinei žalai – nuo 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).

Likusią Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. balandžio 24 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.